Partizanai: Istorija ir dabartis

Į Laisvę 1979 77(114)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis ....................................... 2

Jurgis Gliauda: Rytojaus šaknys nūdienoje .............. 5

Linas Kojelis: Jaunimo lietuviškas sąmoningumas ....... 20

Vytautas Vaitiekūnas: Vatikano Rytų politika .......... 26

“Atlikime Dievo skirtąją misiją” ...................... 36

Stasys Raštikis: Ateinantieji pakeičia išeinančius .... 38

J. Kj.: Pasiryžome nemirti ............................ 46

R.: Baimė pasitvirtino ................................ 52

Dr. S. R. Dautartas: Naujos rezoliucijos JAV Kongrese . 53

Jonas Pabedinskas: Lietuvių Fronto Bičiulių CREDO ..... 57

L. K.: Trys nutarimai ................................. 62

Bičiuliai kūryboje, veikloje ir gyvenime .............. 66

“Į Laisvę” vedamieji .................................. 70

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1979 77(114)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Prisiminimai apie Vaišnorą

Žurnalo “Į Laisvę" šių metų rugsėjo mėn. Nr. 76 laidoje idėtas Juot’be straipsnis—“Paslaptis nepalaidota”. Čia aprašomas Juozo Vaišnoro vaidmuo, pagal kurį jis tampa su prof. A. Voldemaru ir prof. V. Jurgučiu, vieno įvykio atveju, taip pat istorinis asmuo.

J. Vaišnorą pusėtinai gerai pažinau. Todėl prie to, kas apie jį parašyta "Į Laisvę" ir LE (papild. tomas 515 psl.), norėčiau keliais faktais iš jo gyvenimo tas žinias papildyti. Stud. Vaišnoras kurį metų draugavo su gana gražia studente varpininke. Kai mergaitė nuo jo pasitraukė ir ištekėjo už profesoriaus, stud. Vaišnoras jau buvo gerokai prasiskolinęs. Netekęs mergaitės, gerokai buvo dvasiniai sukrėstas; susidariusi skola dar labiau jį slėgė. Keli jo artimesni draugai (aš jau buvau nebestudentas) labai susirūpino jo padėtimi ir ieškojo būdo ištraukti jį iš skolų. Du atėjo pas mane su J. Vaišnoro 2000 litų pasirašytu vekseliu ir prašė vekselį pažiruoti. Aš tai padariau. Vaišnoras, gavęs tarnybą Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose, savo skolų pats grąžino— pasielgė sąžiningai.

Bolševikams 1940 m. okupavus Lietuvą ir Kremliaus komisarui Dekanozovui Justą Paleckį paskyrus ministeriu pirmininku, Paleckis kvietė Vaišnorą būti jo kabinete finansų ministeriu. Vaišnoras nuo to pasiūlymo atsisakė— esąs per jaunas ir nepatyręs. Savo ruožtu jis pasiūlė tam postui prityrusį politiką, kelis kartus buv. ministerį pirmininką Ernestą Galvanauską. Galvanauskas, paėmęs siūlomąsias pareigas, Vaišnorą pasikvietė savo pavaduotoju — generaliniu sekretoriumi, kaip tuomet buvo praktikuojama. Po kurio meto Galvanauskui pasitraukus, Vaišnoras tapo ne tik finansų komisaru, bet ir komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju. (Lietuvą sovietai jau buvo įtraukę į Sovietuos narius).

Kartą, būdamas kažkokioje delegacijoje, Vaišnoras pateko į patį Kremlių. Sakoma, kad tuo metu ten jam esant, pats Stalinas įteikęs Vaišnorui komunistų partijos bilietą. Būdamas finansų komisaru, Vaišnoras karts nuo karto sukviesdavęs komisariato tarnautojus pasikalbėjimams. Kartą tuose pasikalbėjimuose, dr. Vlado Juodeikos teigimu, Vaišnoras visiem viešai pasakęs maždaug taip: "Negerai darote vienas kitą skųsdami— tas tautininkas, tas vėl toks ir toks ir pn. To nereikia. Mes, komunistai, labai gerai žinome, kas kuo yra ir ko vertas”.

1945 m. rudenį VLIKo narys Jonas Deksnys iš Wuerzburgo išvyko į Lietuvą. Po kokios pusės metų jis grįžo atgal. Vykdamas su prof. St. Žymantu, vieną naktį nakvojo Hanau tremtinių stovykloje. Juos abu pasikviečiau pas save vakarienei. Be kitų įdomių dalykų, Deksnys papasakojo ir apie Vaišnorą, kuris, grįžęs į Vilnių iš Maskvos, turėjęs aukštą postą okupuotos Lietuvos “vyriausybėje". Vieną naktį į jo butą atėjo keli NKVD pareigūnai. Čia darė kratų ir rado ginkluotą partizaną— Juozo Vaišnoro brolį. Abu juos suėmė. Juozas nuteisiamas mirties bausme, bet teismas ją pakeitė 15 metų sunkiųjų darbų bausme. 10 metų pakalėjęs, vėl grįžo į Vilnių. Prof. V. Jurgučiui mirus, “Liaudies ūkio" žurnale Vaišnoras parašė labai gražų nekrologą. Manyčiau, kaip ir Juo’tbe rašo, kad Vaišnoras visą laiką laikėsi lietuviško dvasios, kokį aš jį pažinau, jam esant studentu.

Juozas Audėnas
So. Ozone Park, NY

Balsas iš Švedijos

Prieš ketverius metus man pasitraukus iš Lietuvos į Švediją, su pirmu spausdintu išeivijos žodžiu susipažinau per “Draugą” ir tuoj tapau šio laikraščio nuolatiniu skaitytoju ir bendradarbiu. Vėliau teko susipažinti su "Aidais” ir "Ateitimi”. Juos beskaitydamas džiaugiausi tų leidinių rimtumu, įdomiais straipsniais ir, žinoma, aukštu profesiniu lygiu. Bet štai, prieš kelias dienas K. Bradūnas man atsiuntė susipažinimui ir šį žurnalą. Tuoj supratau, ko man taip ilgai trūko: politinio žurnalo "Į Laisvę”. Tad su malonumu tapsiu jo skaitytoju.

Noriu padėkoti Viliui Bražėnui už jo straipsnį“Keistina politinės veiklos kryptis". Jo mintys tikrai ras atgarsį jaunesniosios lietuvių kartos tarpe — IV PLJ kongresas mane tuo įtikino.

Nenustembu, kad straipsnio "Paslaptis nepalaidota" autorius nori išlikti anonimu. Paimu, pav., Juo'tbės keturių komunarų charakteristiką: R. Giedrys ir K. Požėla— abu lietuviai, — reiškia “komunistai su žmonišku veidu" ir "galvoja lietuviškai". Kiti du — J. Grei-fenbergeris (vokietis) ir R. Čarnas (žydas), — reiškia, jiems "reikėjo iš Maskvos daugiau gauti". Ar autorius gali įrodyti, kad pastarieji du tapo komunistais dėl pinigo, ir paaiškinti, koks skirtumas tarp idealisto ir materialisto komunisto, jei juos vienija vienas tikslas ir vienodos priemonės: sukomunistinti Lietuvą ir atiduoti ją į Maskvos rankas. Mano manymu, Hitleris su Stalinu irgi buvo idealistai, bet tai jiems nesutrukdė maudytis kraujo upėse.

Nuo tokios rasistinių prietarų pažiūros tik vienas žingsnis į neapykantos kitataučiams ir kitos religijos Lietuvos piliečiams. Ar straipsnio autorius nėra girdėjęs apie žydus, rusus ar vokiečius, kovojusius dėl Lietuvos nepriklausomybės? Ar jie savo galvas dėl pinigo paguldė?

O kalbant apie lietuvišką galvojimą, tai aš, būdamas žydas, visą gyvenimą galvojau, kalbėjau, skaičiau ir rašiau lietuviškai ir to ateityje tikrai nesiruošiu atsisakyti.

Arkadijus Vinokūras
Švedija

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

RYTOJAUS ŠAKNYS NŪDIENOJE

JURGIS GLIAUDA

“Padėtis Lietuvoje” — tokio pavadinimo buvo mano įvadas į praeitų metų LFB sambūrio surengtą politinį seminarą Los Angeles mieste. Tai buvo plačių rėmų simpoziumas, daug puikių paskaitų, kalnai informacinės medžiagos. Ir mano įvado tema buvo taip palanki maišyti realybę su teorizavimais. “Padėtis Lietuvoje”, kaip man pasiūlė simpoziumo organizatoriai, — tema enciklopedinė, reikalaujanti jungti skausmą su džiaugsmu: vieni ten kenkia Lietuvos laisvės reikalui, kiti, kaip į kryžių kalną, atneša savo kryžius parodyti pasauliui.

Iš tos temos srūva į mus ideologinės ir buitinės problemos, ekonominiai galvosūkiai, vartotojų rūpesčiai, kroniškas ir žmones alinantis visuotinis prekių deficitas, juodosios rinkos šurmulys, Potemkino kaimų fasadai, prie tariamųjų pergalių pritempti pramoniniai indeksai, absoliutus menų ir mokslų supropagandinimas per tariamai našų “socialistinį realizmą”, kriminaliai teroristinis žmonių nureliginimas, visuomeninių kastų formavimas per pasų ir darbo knygelių institucijas . . . Visur esantis slogus, makabriškas partokratijos viešpatavimas, milžiniškų pramoninių kompleksų įkurdinimas Lietuvos teritorijoje (pav., naftos rafinerijos įmonė šalia Mažeikių), terenos ir vandenų tarša ir žalojimas, darbo jėgos gabenimas į Sovietų valstybės pločius atlyginimais ir kareiviavimu, darbo jėgos demografiniais sumetimais įgabenimas į Lietuvą, norint mažinti lietuvių kompaktiškumą bendrame Lietuvos gyventojų sąstate . . .

Skaityti daugiau: RYTOJAUS ŠAKNYS NŪDIENOJE

JAUNIMO LIETUVIŠKAS SĄMONINGUMAS

LINAS KOJELIS

Išeivijos lietuvių jaunimo lietuviško sąmoningumo ugdymas yra nepaprastai didelis, svarbus ir sudėtingas uždavinys. Kaip kas bemanytų, bet man atrodo, kad lietuviškas sąmoningumas nebus pilnas, jei jis nebus pratęstas į politinį - visuomeninį sąmoningumą. Žmogus be politinio sąmoningumo — tai lyg namas be stogo, į kurį galima užeiti saulėtomis dienomis, bet kuriame turiningam darbui kurtis negalima. Todėl aš čia noriu paliesti kai kurias lietuvių jaunimo politinio sąmoningumo problemas.

Nors originalieji politiniai pabėgėliai, arba tremtiniai, gan pavėluotai ėmė rūpintis sistemingu jaunimo politinio sąmoningumo ugdymu, tačiau didelė dalis vyresniosios kartos, o taip pat ir pats jaunimas jaunesniosios kartos politiniam sąmoningumui duotų patenkinamą pažymį. Tam yra ir objektyvių davinių. Jaunimo susirinkimuose, stovyklose bei suvažiavimuose yra diskutuojamos Lietuvos likimą liečiančios temos. Gal dar svarbiau, jauni žmonės ateina į bendrines lietuvių organizacijas, ypač į Lietuvių Bendruomenę. JAV LB IX-sios tarybos rinkimų rezultatai rodo, kad jaunoji karta palaipsniui perima lietuviško darbo naštą. Tai reikšmingas faktas, nors pilnai dar neįvertintas. Kitas pavyzdys, — tai IV PLJ kongreso programa. Studijų dienose net trečdalis programos skirtas politiniams klausimams svarstyti. Taigi, jaunimas jungiasi į bendrą darbą, ir tai rodo, kad jis savyje yra išvystęs tam tikrų politinio sąmoningumo laipsnį.

Skaityti daugiau: JAUNIMO LIETUVIŠKAS SĄMONINGUMAS

VATIKANO RYTŲ POLITIKA

Kodėl ji domina?

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

(Tęsinys iš 76-113 nr.)

Naujas tarpsnis

1954.XI.11. Sovietų Sąjungos kompartijos centro komitetas priėmęs nutarimą “Dėl kovos su religiniais prietarais”, kuriame pasisakęs, kad ta kova turi eiti ideologinėje plotmėje be įžeidinėjimų tikinčiųjų jausmų, be išpuolių prieš dvasininkus. O 1955 pradžioje Grazo (Austrijoje) universiteto prof. Marcelis Redingas gavęs iš sovietų ambasados Vienoje Kremliaus kvietimą apsilankyti. Mat, prieš porą metų savo įvadinėj paskaitoj prof. Redingas Marksą gretinęs su Tomu Akviniečiu, ir radęs kai kurių panašumų. Vatikanui leidus, prof. Redingas 1955.XII.16. jau buvęs Maskvoje. Jį globojęs viceministras iš “Tarybos kultų reikalam”. Per dvi savaites prof. Redingas, lydimas sovietų pareigūnų, buvęs nuskraidintas į Armėniją, į Leningradą, į Vilnių, kuriame Kalėdų rytą laikęs pamaldas. Matęsis su Armėnijos, Leningrado katalikų dvasininkais, su vysk. Steponavičium. Kremliuje buvęs priimtas vicepremjero Mikojano, kuriam paaiškinęs, kad atvykęs patyrinėti religijos padėties, padiskutuoti su ateistais ir privačiai patyrinėti Vatikano ir Kremliaus sugyvenimo galimybes. Būdingas Mikojano reagavimas, kad to sugyvenimo klausimas esąs “Tarybos kultų reikalam” kompetencijoj, atseit, Sovietų Sąjungos vidaus reikalas, ne tarptautinis.

Skaityti daugiau: VATIKANO RYTŲ POLITIKA

“ATLIKIME DIEVO SKIRTĄJĄ MISIJĄ”

KUNIGAI PASIPRIEŠINIMO AVANGARDE

“ATLIKIME DIEVO SKIRTĄJĄ MISIJĄ”

— taip Tikinčiųjų Teisėms Ginti katalikų komitetas 1979 gegužės 5 d. raštu nr. 15 kreipiasi į Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Šio rašto antrąją, išvadinę, dalį perspausdiname iš “LKB Kronikos” 39 nr.

Tuojau po Velykų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis visose vyskupijose įkalbinėjo dekanus laikytis religinių susivienijimų nuostatų. Pagal įgaliotinį, dekanai turi budėti, kad visi Lietuvos kunigai laikytųsi šių nuostatų.

Iš įvykusių pokalbių seka išvados:

a.    Religijų reikalų taryba dekanams, o per juos ir kunigams nori įvaryti baimės, todėl dekanai ir buvo sukviesti ne į kurijas, bet į vykdomuosius komitetus.

b.    Dekanų rankomis norima dusinti Katalikų Bažnyčią.

c.    Iš kunigų reikalaujama prisidėti prie bedievių vykdomo nusikaltimo, pažeidinėjant tikinčiųjų vaikų teises — jų nekatekizuoti, nuvaryti nuo altoriaus, iš procesijų ir t.t.

d.    Šiuose pokalbiuose dekanai buvo pažeminti, nes tuo pačiu metu, kai įgaliotinis reikalavo išduoti Bažnyčios interesus, jie buvo vaišinami kava.

e.    Vyskupijų kurijos pažemino save, nes į vykdomuosius komitetus

Bronius                                                 Jonas                                        Alfonsas
Laurinavičius                                          Kauneckis                                     Svarinskas

dekanus sukvietė ne valdžios pareigūnai, o pačios kurijos. Pvz., Religijų reikalų tarybos referentas Kožukauskas J. E. vysk. Labukui perdavė tokią telefonogramą: “1979 m. balandžio 24 d. Kauno miesto vykdomajame komitete bus pravedamas pokalbis su Jūsų vadovaujamų vyskupijų dekanais. Pokalbio pradžia 14 val. Prašome užtikrinti visų dekanų dalyvavimą. Pageidaujama, kad pokalbyje dalyvautumėte ir Jūs”. Visos kurijos, gavusios įsakymą, tuojau paskubėjo jį įvykdyti.

Skaityti daugiau: “ATLIKIME DIEVO SKIRTĄJĄ MISIJĄ”

ATEINANTIEJI PAKEIČIA IŠEINANČIUS

Divizijos generolas Stasys Raštikis atsako į “Į Laisvę” klausimus

Stasys Raštikis, karys, rezistentas, valstybininkas. Įstojęs savanoriu į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karuose, kautynėse du kartus sužeistas; patekęs į nelaisvę, buvo kalintas bolševikų kalėjimuose. Nepriklausomoje Lietuvoje yra ėjęs Lietuvos kariuomenės vado (1935 - 1940) ir krašto apsaugos ministerio (Mirono vyriausybėje) pareigas. Laikinosios Lietuvos vyriausybės (1941) krašto apsaugos ministeris, kelių knygų autorius, divizijos generolas.

Negalavimai, turį šaknis Nepriklausomybes karų metu gautose žaizdose, nebeleidžia Jums aktyviau dalyvauti lietuviškuose judėjimuose. Tačiau, kiek žinome, įdėmiai sekate lietuviško gyvenimo įvykius, jaučiate tremties ir tautos pulsų ir dalyvaujate bendruose rūpesčiuose. Susumuodamas išvadinęs mintis, kaip vertinate tautos atsparumą okupacijos grėsmei ir išeivijos pastangas išlaikyti kūrybingą tautinę gyvybę?

Okupuota lietuvių tauta yra labai atspari ir laikosi labai pasigėrėtinai. Gražų pavyzdį rodo ir Suvalkų trikampio lietuviai, nors jie yra ir svetimųjų valdžioje, bet gyvena žymiai lengvesniame okupaciniame režime, negu mūsų broliai ir seserys rusų okupacijoje. Tenka tik gėrėtis okupuotos lietuvių tautos tautiniu ir religiniu atsparumu, o mums išeiviams gaslima tik pasimokyti iš savo tautos elgesio. Mūsų pareiga yra ne mokyti okupuotą tautą, bet padėti jai išlaikyti kūrybinę tautos gyvybę, o patiems kovoti už savo tautos laisvę, ypač tose srityse, kurios ten okupacijos sąlygose yra neprieinamos; mums gi čia leidžiama laisvai pasireikšti.

Skaityti daugiau: ATEINANTIEJI PAKEIČIA IŠEINANČIUS

PASIRYŽOME NEMIRTI

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

JAV LB IX tarybos I-ji sesija Clevelande rugsėjo 29-30 d.d.

Pačia reikšmingiausia data ne tik pokarinėje, bet ir visoje išeivijos istorijoje reikia laikyti 1949 birželio 14-ją, kada buvo paskelbta Lietuvių Charta, davusi pradžią organizuotai Pasaulio Lietuvių Bendruomenei. Ta data sutapo su 1941 birželio didžiųjų deportacijų aštuonerių metų sukaktimi, ir tai buvo pats realiausias lietuvių tautą pasinešusiam sunaikinti okupantui atsakymas, kad Lietuvos laisvės labui išeivija apsisprendė nemirti. Apsijungusi Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje ir solidarume su rezistuojančia lietuvių tauta okupacijoje, tremties lietuviškoji išeivija yra supratusi savo istorinę misiją ir esamose sąlygose geriau negu patenkinamai ją vykdo. Demokratiškos atrankos keliu į Bendruomenės vadovybes ateina aukos ir darbo žmonės, įvairių pasaulėžiūrų, srovinės diferenciacijos, skirtingose vietose stovinčių generacijų skalėje, vyrų ir moterų, Lietuvoje ir už Lietuvos ribų gimusių ir subrendusių. Jeigu didelę atsakomybę prisiima tie, kurie istorinę išeivijos misiją vykdo, tai ne mažesnę prisiima ir tie, kurie tos misijos kelyje Bendruomenei duobes kasa. Nesvarbu, ar tai daro iš ignorancijos, iš klaikaus patriotizmo, oportunizmo, ar įtaigauti iš šalies.

Avilys ir širšių lizdas

Esama veiksnių, kurie gan panašūs į širšių lizdus: bet koks iš šalies kad ir draugiškas prisilietimas, geros valios sugestija, kritiška pastaba tuoj sukelia pyktį, kaltinimų sriautą, atsikeršijimą geluonių nuodais. Bendruomenės avilyje kitaip: čia atvirom širdim priimamos sugestijos, patarimai, siūlymai, kritika. Lietuviškos problemos apylinkių susirinkimuose, apygardų suvažiavimuose ir tarybų sesijose atvirai diskutuojamos, pasiūlymai svarstomi, klaidos taisomos, netobulumai šalinami. Ir štai kodėl Pasaulio Lietuvių Bendruomenės medis auga, šakoja ir žydi, o nudžiūvusios šakelės genėjamos, kreivos ataugos išpiaustomos.

JAV LB IX tarybos I-ji sesija taip pat paliudijo Lietuvių Bendruomenės gyvastingumą. Apžvelgęs atliktus darbus ir sukurtus planus, išeinančios Kršato valdybos pirmininkas Algimantas Gečys su pagrindu galėjo pasakyti: “LB pirmūnų vizija, kad Lietuvių Bendruomenė apjungs visą išeiviją, pamažu ima tapti tikrove”.

BAIMĖ PASITVIRTINO

Nuogąstavimai, kad su dr. Kazio Bobelio prasiveržimu į Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkus plyšiai tarp pagrindinių lietuviškų organizacijų ims gilėti, deja, pasitvirtino. Anksčiau jo vadovaujama Amerikos Lietuvių Taryba vedė nuolatinį karą prieš JAV Lietuvių Bendruomenę, gi dr. K. Valiūno vadovaujamas VLIK-as ir su JAV LB-ne ir su Pasaulio Lietuvių Bendruomene visada bendravo abipusio respekto ir bendrųjų lietuviškų interesų sutarimo dvasioje. 1979.IX.29 VLIK-o valdybos posėdyje Washingtone iškilo konfliktas tarp VLIK-o ir PLB: K. Bobelis, išvadinęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ryšininką Algimantą Gurecką kiaule ir jo pareiškimą pavadinęs prokomunistiniu, įsakė jam iš posėdžio išeiti “ir daugiau nebegrįžti”.

Iki šiol VLIK-o valdybos ir tarybos posėdžiuose yra įvykę gan aštrių susikirtimų ir ginčų, bet iki koliojimosi niekad nebuvo prieita. Lietuvių Fronto Bičiuliai, kaip VLIK-o sudarančioji grupė, viešai nuo tokio VLIK-o pirmininko netakto atsiribojo, tarybos vardu pareikšdami savo nepritarimą (žiūr. p. 19).

Ką PLB-nės ryšininkas Algimantas Gureckas pasakė, kas iššaukė Bobelio piktas reakcijas?

Skaityti daugiau: BAIMĖ PASITVIRTINO

NAUJOS REZOLIUCIJOS JAV KONGRESE

Yra visa eilė priemonių ir būdų kelti ir ginti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių bylos reikalą laisvajame pasaulyje. Viena iš tokių priemonių ir būdų yra Baltijos kraštų bylos klausimo judinimas per JAV Kongresą. Kaip ten bebūtų, JAV Kongresas yra Baltijos kraštų bylos reikalui jautriausias, sukalbamiausias ir prieinamiausias. Antra, JAV Kongreso balsą noromis ar nenoromis išgirsta JAV prezidentas ir Valstybės departamentas. Be to, visus JAV Kongreso pareiškimus bei nutarimus atidžiai seka Kremlius.

Baltijos kraštų bylos kėlimo ir gynimo per JAV Kongresą iniciatoriai buvo Rezoliucijoms Remti Komiteto pradininkai, organizatoriai ir darbuotojai, pravesdami garsiąją H. Con. Ree. 416 (89th Congress) rezoliuciją ir Atstovų rūmuose, ir JAV Senate. Ta rezoliucija buvo pravesta vienbalsiai Atstovų rūmuose 1965 birželio 21 d. ir Senate 1966 spalio 22 d. Minėtoji rezoliucija galioja ir galios tol, kol Lietuva, Latvija ir Estija atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Rezoliucijoms Remti Komitetas įdavė puikų ginklą visiems mūsų veiksniams į rankas. Reikia apgailestauti, kad mūsų veiksniai labai mėgėjiškai tenaudoja tą ginklą.

Skaityti daugiau: NAUJOS REZOLIUCIJOS JAV KONGRESE

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO

KOMENTARAI IR AKTUALIJOS

Apsvarstymai ir pastabos

Nesenai pasirodė LFB tarybos paskelbti Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio CREDO metmenys (“Į Laisvę” nr. 74). Tai pamatinės — bendros LFB nuorodos, kaip turėtų tvarkytis lietuvių tauta nepriklausomoje savo valstybėje. LFB nariai yra pasižymėję dideliu judrumu ir efektinga veikla tremties lietuviškoje visuomenėje, tad įdomu CREDO mintis panagrinėti.

CREDO yra ne politinės partijos balsuotojams pristatoma programa, o tik subendrintos idėjos, arba, kaip autoriai išsireiškė, “žvilgsnis . . ., nukreiptas į idealų aukštumas . . . kur pagrindiniai uždaviniai labiau aiškėja”. Kelios tos metmenų mintys pateikia siūlomus nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarkos pagrindus.

Pagrindinės CREDO mintys

Nėra reikalo komentuoti idėjų, kurios daugumai lietuvių priimtinos, suprantamos ir konkrečiai išreikštos, kaip tai pasisakymai už savarankiškumą, demokratinę Lietuvos valstybės santvarką, tarptautinį teismą ar prieš diskriminaciją. Pamėginsime tad interpretuoti, komentuoti ir analizuoti CREDO pasisakymus, kurie išryškina LFB socialinės demokratijos sampratą.

Pirmoj eilėj krinta dėmesin pastangos derinti individo interesus su bendra gerove. Praktikoje nei vienai valstybei nėra tinkamai pasisekę to pasiekti. Idealios situacijos gal niekada ir nebus. CREDO autoriai vienur teigia, kad jų pramatyta demokratija “nepažeisdama asmens pirmumo, taip pat nesikėsina varžyti šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę, kaip būtiną aplinką asmeniui reikštis”. Kitoje vietoje pasisakoma už bendros gerovės principus ir valstybės derinimo planą: “Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę”. Nežiūrint kaip teoretiškai aiškintume tokioje politinėje sistemoje individo ir valstybės santykį, praktiškas šių idėjų pritaikymas suks valstybę į kolektyvizmą — valdžios planavimą daugelyje viešojo gyvenimo sričių, kuriose valstybės pilietis turės veikti. Tai ypač turės atsiliepti krašto ūkiniame gyvenime.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO

TRYS NUTARIMAI

IV-me Pasaulio lietuvių Jaunimo kongrese

Ketvirtojo PLJ kongreso nutarimus reikia laikyti nepaprastu dokumentu, nes vargu kada praeityje išeivijoje užaugęs jaunimas yra taip aiškiai ir drąsiai išdėstęs savo įsitikinimus ir nusistatymus Lietuvos okupacijos, išeivijos gyvenimo, ryšių su tauta ir kovos dėl Lietuvos laisvės klausimais. Aiškūs ir drąsūs pasisakymai, tačiau, ne visada yra jau ir protingi. Tad naudinga peržiūrėti kongreso nutarimus ir patikrinti, ar jie logiški, pakankamai pažinti ir pagrįsti faktais. Šio komentaro tikslas kaip tik ir yra pažiūrėti į tris pagrindinius nutarimus, siekiant atsakymų klausimus: kiek jaunimas iš tikro suprato problemas, kurias diskutavo, ir kuo savo nusistatymus pagrindė?

Kuo tikime?

Politiniai nutarimai suskirstyti į vienuoliką skyrių. Pirmasis, pavadintas “Kuo mes tikime”, yra turbūt įdomiausias tuo, kad jis turi ne tik politinio manifesto atspalvį, bet taip pat išreiškia idėjinę politinių bei tautinių nusistatymų kryptį.

Tikra žodžio prasme “Kuo mes tikime” skyrius nėra nutarimai, bet laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo (tikime, ir okupuotos Lietuvos jaunimo) principinių įsitikinimų deklaracija, per daug nesirūpinant jų argumentuotu pagrindimu.

Kuriuo būdu kongreso atstovai tuos politinius įsitikinimus suformulavo? Atsakymą galima rasti skyriuje “Jaunimo politinis sąmoningumas”. Čia dėstoma: Politinį lietuvių jaunimo sąmoningumų formuoja jo lietuviška prigimtis, jo aplinka ir jo asmeniškas jautrumas”. Susipažinę su ta formule, grįžkime į “Kuo mes tikime?” deklaraciją. Joje sakoma: ‘‘Kiekvienos tautos nariai turi teisę laisvai veikti pagal savo įsitikinimus” ir ‘‘tikime, kad Lietuvai išsilaisvinus, jos gyventojai remsis demokratiniais pagrindais, t. y. laisvo apsisprendimo teise, gerbs pagrindines žmogaus teises, skirs valstybinius ir bažnytinius reikalus”.

Skaityti daugiau: TRYS NUTARIMAI

BIČIULIAI KŪRYBOJE, VEIKLOJE IR GYVENIME

VAIZDAI iš Lietuvių Fronto Bičiulių stovyklos 1979.VI.30 — VII.8 Kennebunkporte

Du paskaitininkai, dr. J. Sungaila ir dr. K. Ambrazaitis, įtikinėja vienas antrą.

D.    Norvilaitės paskaitos klausosi jaunimo simpoziumo moderatorius E.    Sužiedėlis.

Studijų paskaitininkai — dr. Benediktas Mačiuika, dr. Vincas Maciūnas ir dr. Zenonas Rekašius

Literatūrinę programą atliko poetai, tėvas Leonardas Andriekus ir Stasys Santvaras

Skaityti daugiau: BIČIULIAI KŪRYBOJE, VEIKLOJE IR GYVENIME

VEDAMIEJI

RUOŠKIMĖS GRĮŽTI

Tremties dienose Vokietijos Naujųjų Metų sveikinimus dažnai reikšdavome linkėjimu kitais metais susitikti Vilniuje. “Politiniai realistai” dabar iš tokių linkėjimų mėgsta pasišaipyti kaip iš realybės neapčiuopusių naivių žmonių svajonių. Tačiau žydų bendruomenės pasaulyje— vienur kylančios, kitur persekiojamos ir naikinamos — “kitais metais susitiksime Jeruzalėje” formulę naudojo veik 2000 metų. Ir tai nebuvo desperacinis savęs apgaudinėjimas, bet egzistencinis užsiangažavimas grįžti į Jeruzalę ir atkurti savo valstybę. Jie grįžo, ir valstybę atkūrė. Gaila tik, kad atkurtoji valstybė draugišku mostu nebeprisimena bolševikų kryžiuojamos Lietuvos, kurioje žydų bendruomenės per šimtmečius buvo patyrusios lietuvių svetingumą ir globą.

Ar išeivijoje lietuvių egzistencinis užsiangažavimas grįžti į Lietuvą irgi gyvas?

Pastangose už teisę grįžti atoslūgio ženklai neryškūs. Priešingai— gal džiuginantys. Juk Vitkui iš pastarųjų poros dešimtmečių vargingo planiravimo perėjus į nuosmūkio suktuką, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė su pilnu atsakomybės jausmu imasi rezistencinių uždavinių vykdymo. Centrinė informacijos tarnyba, apie kurią daugel metų kalbėta, dabar tampa tikrove. Lietuvių Bendruomenės planavimu, pasaulio lietuvių jaunimui Lietuvos išlaisvinimas tapo centrinė problema. PLJ IV-jo kongreso nutarimai nuokauto smūgiu paguldė okupanto viltis iš laisvės kovos išjungti svetur gimusią lietuvių kartą.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI