Karys 1965m. 3-4 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Nr. 3 (1410)    KOVAS - MARCH    1965 

Zarasų pušynai ... viršelis

Nr. 4 (1411) BALANDIS – APRIL 1965 

Karo Mokyklos kampelis Karo Muzėjuje Kaune ... viršelis

  T U R I N Y S

Dr. V. Gidžiūnas, O. F. M. — Vokiečių ordino politika ir jos priešai Pabaltijy

B. Pupalaigis — Bėgu iš Vilniaus

APIE "PARTIZANUS" IR "BANDITUS"

A. Budreckis — Lietuvių karinės formacijos Prancūzmetyje

Plk. R. Liormonas — Atsiminimai

V. Braziulis — Nepriklausomos Lietuvos karių teatras

V. — Karo Mokyklos XVI laida

P. Žilys — Suomių - Sovietų 1939-1940 m. karas

Kareiviai be milinių

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1965m. 3-4 Turinys, metrika

VOKIEČIŲ ORDINO POLITIKA IR JOS PRIEŠAI PABALTIJY

DR. V. GIDŽIŪNAS, O.F.M.

Nors didelė ir galinga buvo Romos imperija, tačiau ir jos legijonai nepasiekė rytinio Baltijos jūros pakraščio. Patys romėnai mažai ką žinojo apie ano tolimo krašto gyventojus. Garsusis jų istorikas Tacitas, savo veikale:De origine et situ germanorum, pavadinęs juos aestorum genies ir paminėjęs jų gintarą, nedaug ką apie juos tepasakė. Nes ir vėlyvesniais laikais aisčių kraštas buvo laikomas it mažai ištirto žinomojo pasaulio pakraštys.

Kristaus mokslas, apėmęs visą Romos imperiją, pamažu plėtėsi ir už jos ribų. Dešimtojo amžiaus gale jis jau prisiartino ir prie aisčių gyvenamųjų vietų. Įvairūs misijonieriai pradėjo lankytis Prūsijoje, Jotvingių žemėje ir Latvijoje, bet nemokantiems kalbos ir nežinant krašto papročių misijų darbas nesisekė. Vieni jų, nesulaukdami savo darbo vaisių iš čia pasitraukė, o kiti, kaip: šv. Adalbertas Vaitiekus ir šv. Bonifacas Brunonas, susilaukė kankinių mirties. Tačiau netrūko ir tokių, kuriems misijų darbas geriau sekėsi. Tarp jų iškyla latvių misijonierius Albertas ir prūsų apaštalas Kristijonas.

Vokiečių pirkliai, įsikūrę Dauguvos žiotyse, turėjo savo kapelionus, kurie pradėjo rūpintis ir vietos gyventojų atsivertimu. Nors darbas buvo be galo sunkus, bet neofitų skaičius pamažu augo. Įsikūrusių vokiečių ir vietos tikinčiųjų reikalams tvarkyti 1180 m. buvo įkurta pirmoji Livonijos vyskupija. Tačiau ši krikščionių bendruomenė daug nukentėdavo nuo dažnų pagonių užpuldinėjimų. Tai matydamas, trečiasis Livonijos vyskupas Albertas (1199 - 1229 m.) sumanė ją ginti. Pradžioje jis kvietėsi pagalbon vokiečius riterius, o vėliau 1202 m. įkūrė ir pastovų karišką Kalavijuočių ordiną. Šio ordino pagalba vyskupas, ne tik apgynė savo tikinčiuosius, bet taip pat pavergė ir netikinčiųjų lybių ir latvių gentis.

Panašiai atsitiko ir Prūsuose. Čia cistersų vienuoliams pradėjo sektis misijų darbas. XIII a. pradžioje jie jau buvo pakrikštiję Vyslos pakraščiuose gyvenančius aisčius. Tada, popiežius Inocentas III 1215 m. įkūrė Prūsijos vyskupiją ir jos ganytoju paskyrė vieną iš uoliausių misijonierių, vardu Kristijoną. Tačiau prūsai kaip ir latviai, dažnai įsiverždami į krikščionių gyvenamąsias vietas, visiškai sunaikindavo jų bendruomenes. Tada Kristijonas, sekdamas Livonijos vyskupo Alberto pavyzdžiu, susitaręs su Mozūruos kunigaikščiu Konradu, 1228 m. įkūrė Dobrino riterių ordiną. Bet šis ordinas nebuvo tiek pajėgus, kiek kalavijuočių ordinas Livonijoje. Jis vos savo pilis beįstengė apginti nuo prūsų, o apginti krikščionis ar užkariauti netikinčiuosius jis net negalėjo ir svajoti.

Tai matydami jo įkūrėjai pasikvietė iš Vengrijos tuo metu laisvą Vokiečių ordiną ir įkurdino jį Kulmo krašte. įsikūręs Niešavos pilyje ordinas tuoj pat pradėjo sėkmingus karo žygius prie jo prisijungė ir kalavijuočių ordinas. Po ordino galybę, 1235 metais prie jo prisijungė. Pagaliau, po dviejų metų, susilpnėjęs kovose, prie jo prisijungė ir Kalavijuočių ordinas. Po šių ordinų prisijungimo Vokiečių ordino galybė dar labiau išaugo. Jis dabar, prisidengęs krikščionybės platinimo misija, sumanė užkariauti visas aisčių gimines ir įkurti vokišką ordino valstybę.

I. VOKIEČIŲ ORDINO POLITIKA

Labai blogai vyksta misijų darbas, kai į jį įsimaišo politiniai misijonierių ar valdovų siekimai. Jie sugriauna ir ideališkiausių misijonierių pastangų pasisekimą. Taip buvo Latvijoje, taip atsitiko ir Prūsuose. Pradžioj Padauguvio gyventojai mielai priimdavo krikštą, bet kada pama

Vokiečių orderio riteriai, 1231 m. pavasarį persikėlę per Vyslą kovai su prūsais, įsirengė tvirtovę šimtametyje ąžuole. Vėliau toje vietoje išaugo Torunės miestas.

 

tė, kad įsijungdami į krikščionių bendruomenę praranda savo laisvę ir patenka vokiečių valdžion, tada, išsižadėję prisiimtojo tikėjimo, pradėjo užpuldinėti krikščionis.1 Dusburgo liudijimu, ir prūsai pradžioje buvę geri ir taikūs žmonės, bet juos suerzino Mozūrų kunigaikščio Konrado grobuoniški troškimai. Tada jie įniršo ir pradėjo siaubti lenkų krikščionių kraštą.2 Vadinasi, krikščionių neapykantą aisčiuose pačioje misijų pradžioje sukėlė politiniai vokiečių ir lenkų siekimai.

Skaityti daugiau: VOKIEČIŲ ORDINO POLITIKA IR JOS PRIEŠAI PABALTIJY

BĖGU IŠ VILNIAUS

BALYS PUPALAIGIS

Perskaitęs V. Šliogerio straipsnį “Karo Mokykla Kaune ir Vilniuje 1920 metais” ir P. Jurgėlos straipsnį apie a. a. gen. št. plk. I. E. Kraunaitį, tilpusius pernai KARYJE, panorau pridėti ir savo trigrašį.

Neapsakomas buvo džiaugsmas, kai 1920 metais atgavome Vilnių. Ypatingai džiaugėsi tie, kurių sodybos buvo kelių ar keliolikos kilometrų atstu nuo lenkų pasiektos ribos. Tos nuotaikos neturiu gabumų aprašyti. Tai buvo kažkas šventa, didinga, kažkas amžina, nesuprantama; rodos, jau viskas atsiekta, buvo tik noras dirbti — prisidėti bent krisleliu, dideliuose valstybės tvirtinimo darbuose.

Prieš tai, jau septyniolikametis berniokas, kalbinau vienmečius eiti į kariuomenę savanoriais, bet jie mane pašiepė, kvailiu pavadino. Šį mano norą kažkaip tėvas sužinojo. Kartą vakarieniaujant, nei iš šio, nei iš to, tarė: “Jei tu be mano žinios išeisi į kariuomenę, tai ir negrįžk namo”. Iš karto nesupratęs, kas čia pasidarė, tylėjau, ir tėvas daugiau nieko nebesakė.

Mokslą turėjau tęsti Vilniaus I-je, vėliau Vytauto Didžiojo, gimnazijoje. Ne tiek tėvas, kiek kaimynai norėjo mane matyti kunigu, net mokslams baigti pilną paramą žadėjo.

Su lagaminu maisto produktų, drabužiais ir pataline, tėvo išlydėtas, atsidūriau Vilniaus berniukų bendrabutyje Subačiaus g-vė 24. Galvojau, juk Leonardas Peseckas jau iš Augštadvario progimnazijos išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę; tos pat progimnazijos mokytojas Antanas Majus taip pat kariuomenėje; buvęs mano mokytojas, klierikas Vaclovas Kundrotas, metė dvasinę seminariją ir tarnauja Paštų valdyboje; geras pažįstamas, V. klasės mokinys Valavičius, išėjo į karo mokyklą, tad kodėl aš turiu būti kunigas, kai kalbama, jog dabar Lietuvai, ne vien kunigai reikalingi, bet ir įvairiems kitiems darbams žmonės? Ryžausi ir parašiau Vilniaus apskrities viršininkui prašymą tarnybą gauti.

Skaityti daugiau: BĖGU IŠ VILNIAUS

APIE "PARTIZANUS" IR "BANDITUS"

Kpt. O. Žadvydas savo laiške “Kariui” (1965 m. No. 1) palietė klausimą terminologijos, kurią vartoja komunistinė ir laisvo pasaulio spauda ir kuri komunistų taikoma visiems tiems, kurie drįsta priešintis raudoniesiems pavergėjams. Į paliestą klausimą verta atkreipti dėmesį, ypač sustotina ties sąvokomis: partizanas — banditas ir sušaudymas — nužudymas.

Tuo metu, kai patys komunistai tų terminų taikyme yra itin nenukrypstantys, nuoseklūs ir atkaklūs, laisvo pasaulio spauda, ne taip jau retai ir mes su ja, anuos žodžius vartoja neapdairiai ir dažnai, perdaug nesirinkdama, kartoja komunistinius terminus. Taip sovietų spauda mūsų partizanus kitaip nevadina kaip žudikais, banditais, partizanų dalinius —- banditų gaujomis, prievolių gyventojams uždėjimą — plėšimais, partizanų vykdomas bausmes -— žudynėmis. Maža to, jie sugeba nelaimingiesiems, patekusiems į jų vad. “teisingumo organus”, įdėti į lūpas tuos savus terminus. Pavyzdžiu tegu būna kad ir ši (viena iš daugelio) knygelė “Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudininkų veiklą” 1961 m. LTSR Mokslų Akademijos leidinys. Štai kaip kalba tardomieji:

— “Vėliau aš (Birbilas Antanas, banditinis slapyvardis “Baltušis”) sudariau tris banditų grupes ... Kiekviena banditų grupė turėjo... (p. 44).

—    “.. .mūsų banditų gauja”... (p. 48).

—  “būdamas banditų gaujos vadovas. ..” (p. 46).

—    “Todėl aš įsakiau savo banditams” ... (p. 47).

—    “... mano banditai jį nužudė” (p. 47).

—“Be nurodytų banditinių užpuolimų, mano banditai plėšdavo vietos gyventojus” (p. 49).

O koks karštas noras skandinti save:

—    “Noriu dar pažymėti štai ką... Be to, noriu papasakoti tokį faktą”, (p. 91).

—    “Be to aš užmiršau papasakoti... (p. 91) ... Aš pamiršau papasakoti” (p. 92).

Ir toliau:

-— “1945 m. balandžio mėn. aš (Sabaliauskas Albinas, banditinis slapyvardis “Morkuška”) savo noru įstojau į kontrrevoliucinės nacionalistinės organizacijos LLA “Vanagų” banditinę rgupę” (p. 55.

— “... už buržuazinės - dvarininkinės santvarkos, smetoninio režimo arba “savanoriškos” Lietuvos sukūrimą” (p. 55).

— "... 1945 metų paskutinėje gegužės mėnesio dekadoje banditas Vincas Šapas pranešė banditui Birbilui”... (p. 59).

Niekas jau šiandien netikti į tų “prisipažinimų” nuoširdumą. Netelpa galvoje, kad kaltinamieji, aiškiai žinodami, jog juos laukia neišvengiama mirtis, taip uoliai ir užsidegę vadintų save banditais, plėšikais, šnipais, žudikais, išdavikais. Mums bent nepaslaptis sovietiški tardytojai ir jų tardymo metodai. Neveltui rusų emigracija turi sovietiško tardytojo padėjėjams specialų terminą “tielomechanik” — kūno apdirbėjas, o vinims po nagais varymą — “šaltas” ir “šiltas manikiūras”. Užtat ir nesistebime, tik giliai liūdime ir užjaučiame, kai kaltinamieji, dažnai stiprios valios ir karšto pasišventimo asmenys, vadinamame “teisme”, lenktyniaudami ir užspringdami, skuba prisipažinti visus kaltinimus ir tuos, kuriais nekaltinami ir per visą “teismo” eigą paklusniai vadina save ir savo veiklą tik tais terminais, kuriuos tardytojas (per kūno mechanikus) įvarė jiems į smegenis. A K (Armja Krajovva) — lenkų pasididžiavimas, net ir pačių vokiečių pripažinimu didvyriškai kovojusi prieš vokišką okupantą, vos tik raudoniesiems įžygiavus į Lenkiją pradėta jų vadinti nacių pakalikais, kolaborantais, fašistais, teroristais ir pan. AK vadovybė, raudonųjų draugų pakviesta “deryboms”, kelyje klastingai suimta ir vėliau teisiama Maskvoje, ne kitaip save vadino.

Skaityti daugiau: APIE "PARTIZANUS" IR "BANDITUS"

LIETUVAI

VYTAUTAS GRYBINAS

Buvo pačiam žydėjime,
Dienų jaunų grožybėje, 
Tave išnešt žadėjome 
Į ateitį, į didelę!

Nūnai esi kalėjime
Suminta priešo kojomis, 
Mažai Tave mylėjome,
Per maža Tau aukojome.

Mažai, mažai sukūrėme,
Kuo atsispirt galėtume 
Ugnies ir kraujo jūroje, 
Audros lyg lapas mėtomi


Tvirti, lyg iš granito mes
Laisvai gyvent išėjome,
Bet greit dvasia sunykome,
Sunykome, susmulkėjome ...

O Lietuva, o Tėviške,
Buvai brangi tik žodžiuose,
Mes meilę Tau nelygstamą
Krauju savu įrodysim!

Dar daug aukų sudėsime
Už praeitį paklydėlę,
Mes tikime į ateitį,
Į ateitį, į didelę!. . .

LIETUVIŲ KARINĖS FORMACIJOS PRANCŪZMETYJE

ALGIRDAS BUDRECKIS

Napoleonui įžygiavus į Vilnių 1812 m. birželio 28 d., iš karto parūpo aparato sudarymas, kuris tiektų didžiajai armijai ir maisto ir rekrūtų, bei apsaugotų jos susisiekimo linijas. Kitaip sakant, Napoleonui reikėjo pertvarkyti kraštą taip, kad jis galėtų konsoliduoti savo užfrontę kovoje su rusais. Tokių sumetimų vedinas, imperatorius Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. Vilniuje paskelbė Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. Į šią laikiną vyriausybę Napoleonas paskyrė Stanislovą Soltaną, Karolį Prozorą, Juozą Sierakauską, Aleksandrą Sapiehą, Praną Jelskį, Aleksandrą Potockį ir Joną Sniadecki. Generaliniu sekretorium buvo paskirtas Juozas Kosakauskas. Faktiškai laikinajai vyriausybei Napoleonas pavedė finansų tvarkymą, kariuomenės maitinimą, krašto mobilizavimą, tautinės gvardijos ir žandarmerijos organizavimą.1 Tačiau, tas pareigas eidama, laikinoji vyriausybė nebuvo savarankiška. Kad vyriausybė galėtų sėkmingai atlikti savo uždavinius, Lietuva, administraciniu atžvilgiu, buvo perorganizuota prancūzų pavyzdžiu.

Kiekvienoje keturių gubernijų, į kurias Lietuva buvo padalinta (Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės), buvo sudarytos, laikinosios vyriausybės priklausančios, trijų asmenų komisijos, vadovaujamos intendantų, tik Vilniaus gubernijoje jos prieky buvo Napoleono pastatytas jo karinei valdžiai priklausąs gubernatorius Žominis (Jomini). Gubernijos buvo padalintos į distriktus, kurioms buvo skiriami paprefekčiai.2

Napoleonui, pirmoje eilėje, reikėjo pradėti organizuoti karinius reikalus. Tat, pagal jo įsakymą, Vilniuje buvo sudaryta tautinė gvardija iš dviejų batalionų. Kiekviename batalione nustatyta po 6 kuopas. Tautinė gvardija buvo taip suorganizuota:3

Štabas (Etat-major):vadas 1, batalionų vadai 2, adjutantai majorai 2, štabo v-kas (kvartirmeisteris) 1, adjutantai - puskarininkiai 2, vyriausias būgnininkas 1, “maîtres ouvriers” (inžinieriai) 3, vyriausias chirurgas 1, chirurgo padėjėjas 1, griežikai 8; viso 22.

Kuopa (Compagnie):kapitonas 1, leitenantas 1, jaunesnis leitenantas 1, viršila 1, seržantai 4, korporalas - furjeris 1, puskarininkiai 8, būgnininkai 2, kareiviai 100; viso 119.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KARINĖS FORMACIJOS PRANCŪZMETYJE

ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918-1919 M.

PLK. R. LIORMONAS

Įstojęs Lietuvos kariuomenėn savanoriu 1918 m. gruodžio 1 d., buvau paskirtas Apsaugos tarybos sekretoriumi (Įsak. Kr. aps. Min. 4 Nr. 1918 m.). Tuo metu Krašto Apsaugos ministeriu buvo prof. A. Voldemaras, štabo viršininku — karin. J. Kubilius.

Tais pačiais metais gruodžio 24 d. buvau paskirtas Krašto Aps. min-jos adjutantu, vėliau, 1919 m. gegužės 6 d., Kr. Aps. min. kanceliarijos viršininku ir tose pareigose išbuvau iki 1920 m. rugp. 8 d. (tada buvau perkeltas Vietinės kariuomenės brigados vado žinion). Per tuos du metus teko, ne t’k artimai stebėti Krašto Aps. ministerijos skyrių organizavimosi pradžią, bet ir dalyvauti tame organizavimosi darbe, kadangi ministerio tais reikalais įsakymai ėjo per mano rankas.

Jau senokai man buvo kilusi mintis parašyti apie anuos Vilniaus ir Kauno laikus, bet dabar pulkininkų P. Žibaus ir K. Ališausko, L.V.S. Ramovė centro valdybos sudarytos, knygai “Laisvės kovų istorijos bruožai” parašyti komisijos narių prašomas, ryžausi tą mano mintį įvykdyti. Rašau tą, ką pats mačiau, išgyvenau ir atsimenu. Gaila tik, kad smulkesnių datų nebeprisimenu, todėl jų ir neminėsiu.

Antras motyvas, kuris pastūmėjo mane tuos atsiminimus surašyti, yra tas, kad iš buvusių Kr. Aps. min-jos štabo Vilniuje karininkų, gyvųjų tarpe likausi, rodos, tik aš vienas.

VILNIUJE — 1918 M. GRUODIS

1918 m. lapkr. 11 d., Tautos Tarybos nutarimu, Vilniuje buvo sudaryta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, kurios pirmininku buvo prof. Augustinas Voldemaras. Jis kartu buvo ir pirmuoju Krašto Apsaugos ministeriu.

Tuo metu Vilniuje jau buvo keliolika iš Rusijos grįžusių lietuvių karininkų ir keletas gudų ar rusų tautybės, kurie sudarė užuomazgą Kr. Aps. min-jos štabui ir kariuomenei organizuoti. 1918 m. lapkr. 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmas įsakymas kariuomenei organizuoti, pasirašytas min. prof. A. Voldemaro ir štabo v-ko karin. J. Kubiliaus.

Skaityti daugiau: ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918-1919 M.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

(Tęsinys)

Lietuvių kalba dar nebuvo išlyginta. Nei scenoje, nei spaudoje. Dažnai reikalingoms sąvokoms trūko žodžių. Svetimų žodžių, posakių, samplaikų gausybės žeidė ausį. Kalbos gryninimas ir žargonų šalinimas kėlė jos lygį iki pat Antrojo karo. Taisėme, kiek įmanydami. Sunkiau buvo nugalimos tarmybės scenoje. Savotiškas tarimas ir bendrinė tartis nuolat buvo kantriai sekami ir įvairiausiais metodais gerinami. Labai sunkus buvo nenusistovėjęs kirčiavimas. Ne tik pas mus, bet vėliau ir Valstybės teatre kirčiavimo dėsniai keletą kartų kito.

Vėlavimo liga atrodė nepagydoma. Glinskio trupė ir mes pradėdavome vaidinimus punktualiai, nekreipdami dėmesio į vėluojančius, nors jie ir trugdydavo jieškodami savo vietų. Kai klube jau liko tiktai mūsų kuopelė, vieną dieną nutarėme pabandyti didesnį griežtumą: vaidinimą pradėjome, septyneriems asmenims esant salėje, o už durų išlaikėme visą minią iki pertraukos. Tasai faktas Kaune šauniai praskambėjo. Sveikintinos pasekmės įtikino visus, kad mandagumas yra privalomas punktualių svečių atžvilgiu, bet ne vėluojančių. Visados sveikomis idėjomis vedinas plk. K. Žukas, vėliau Krašto apsaugos ministras, paveikė savo bičiulį solistą Kiprą Petrauską, tasai paveikė Valstybės teatro administraciją, ir ... ten taip pat įsitvirtino tikslus punktualumas.

Tais pačiais metais kuopelė drauge su visu klubu persikėlė į patogesnį ir erdvesnį namą: Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampe, kur iki tada veikė lenkų draugija Liutnia. Čia karių švietimas ir poilsis atrodė smagiau akinami, nors scena ir nebuvo teatrinė.

Netrukus kuopelė pasirodė tiek subrendusi ir gyvinga, kad jau 1921 m. tapo oficialiai pavadinta Karių Teatru.

Šitaip gaivinome karius dar porą metų iki perleidžiant patalpas 1922 m. XI. 19 d. įsteigtam Karininkų Klubui, 1924 m. IV. 30 d. pavadintam Karininkų Klubui, 1924 m. IV 30 d. pavadintas priklausė Ekonominei Karių Bendrovei, kol Ramovė pasistatydino iš Mickevičiaus gatvės pusės — Nr. 13 — atskirus prabangius rūmus, ir visas likusis Laisvės alėjos pusėje namas atiteko E. K. Bendrovei.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

KARO MOKYKLOS XVI LAIDA

V.

1934 metų rugsėjo 15 dieną, Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Karo mokykla A. Panemunėje, išleido šešioliktą kadro karininkų laidą. Tie metai sutapo su Karo Mokyklos 15 metų gyvavimo sukaktimi. Penkiasdešimt aštuonis kartus valstybės prezidentas ištarė: “Be reikalo nepakelk. . .”, įteikdamas kardą kiekvienam iš jaunųjų vyrų, žengiančių per mokyklos slenkstį krašto gynybos ir jaunuomenės parengimo darban, kuriam buvo ruoštasi ištisi dveji metai.

1964 metų rugsėjo mėn. 15 dieną suėjo 30 metų nuo minėtos dienos. Jau geras pusmetis praėjo, neužsimenant apie šį įvykį, kuris mūsų tautos ir valstybės istorijoj yra vienas iš daugelio gyvavimo grandinės narelių, užimantis sau skirtą vietą ir vistik palikęs pėdsakų. Todėl, nors ir pavėluotai, tačiau trisdešimties metų sukaktis verta prisiminti, ypatingai mums, anų iškilmių, dar iki šiandien išlikusiems, dalyviams.

30 metų yra didelis laiko tarpas kiekvieno iš mūsų nueitam kely, kuris nebuvo paprastas, tartum lygumų upės rami tėkmė. Mūsų gyvenimo keliai buvo tartum gaivalingos kalnų upės veržimasis įsiutusioj gamtos stichijoj, su staigiais lūžiais, milžiniškais verpetais, šniokščiančiais vandenkričiais. Vieni iš mūsų buvom per greitai išmesti iš tėkmės amžinam poilsiui, kitus audros nubloškė į svetimą vagą, kur susiliejo su sveti-

Karo mokyklos pagrindiniai—šefo—vartai.

mais vandenimis, dar kitiems, neišsilaikius savuose krantuose, teko atsidurti tolimuose vandenynuose, ir gal tik keletui, išsilaikius savame baseine, tenka sunki ir garbinga pareiga išlaikyti amžių nužymėtą tėkmę.

Kaip ekrane prabėga taip mielai prisimintinų valandų vaizdai. A. Panemunės Karo mokykloje nuo pat 1932 metų rudens, kai pirmą kartą išsirikiavom apsirengę visokiausiomis “uniformomis” — gimnazistų, eilutėmis su kaklaraiščiais ir atlapu kalnieriumi, ar, pagaliau, ulonų ar pionierių karine uniforma. Kas paketėlį po pažaste pasispaudęs, kas odinį portfelį rankoje, ar čemodaną, arba visai nieko neturėdamas... Aš nuo Panevėžio, ... aš iš Prienų, ... aš tai kauniškis, ... iš Biržų. . . Marijampolės, Plungės, Ukmergės, Raseinių, Alytaus . . . Kažin kodėl, pradžioje buvo smalsu sužinoti, iš kur kiekvienas? Vienos, gi, savaitės bėgyje visi jau buvome — iš Karo mokyklos.

Skaityti daugiau: KARO MOKYKLOS XVI LAIDA

SUOMIŲ SOVIETŲ 1939-1940 M. KARAS

P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Antras įrodymas, kad Sovietų Rusija rimtai galvojo sukomunistinti Suomiją, yra atsisakymas pripažinti teisėtą Suomijos vyriausybę ir Terijoki miestelyje sudarymas “demokratinės” Suomijos vyriausybės su žinomu suomių komunistu O. W. Kuusinenu priešakyje, ir pasirašymas su ta vyriausybe sutarties, pagal kurią Sovietų Rusijai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Sovietų Rusija davė “demokratinei” Suomijos vyriausybei didelius žemės plotus ir pasižadėjo dar sumokėti dideles pinigų sumas — kompensaciją. Svarbiausia, kad toje sutartyje buvo smarkiai užakcentuota, jog ji turi būti ratifikuota Helsinkyje.

KARO PRADŽIA IR KOVOS PRIEDANGOS POZICIJOSE

Lapkričio 30 d. Sovietų Rusijos raudonoji armija, po trumpo artilerijos paruošimo, keliose vietose peržengė Suomijos sieną ir puolė suomių priedangos pozicijų sekimo postų liniją. Tuo pačiu metu į kovas įsijungė aviacija, kuri bombardavo Helsinkį ir kitus svarbesnius miestus. Likimo ironija lėmė, kad Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestus ir žudyti nekaltus civilinius Suomijos gyventojus atskrido iš okupuotos Estijos aerodromų.

Svarbiausios kautynės netrukus išsivystė Karelijos sąsmaukoje, kur buvo sutelktos abiejų pusių pagrindinės jėgos. Mannerheimo linijos pagrindinis ruožas buvo įrengtas maždaug 20-30 km. nuo Suomių-Sovietų sienos. Taigi, buvo pakankamai ploto ir atstumo kovoms išsivystyti dar priedangos pozicijose, kuriose suomiai buvo gerai įsitvirtinę ir tokiems veiksmams ruošėsi visą taikos metą.

Suomiai buvo gerai apmokyti kautis miškingose, ežerų bei upių išraižytose, kalvotose vietovėse, kur maža kelių ir daug galimybių tuos kelius užversti, užbarikaduoti ar užminuoti.

Dėl kelių stokos Sovietai, įsiveržę į Suomiją, skaitlingomis jėgomis turėjo žygiuoti didelėmis, ilgomis voromis, kurių žygius, ypač kovos metu, buvo sunku derinti, dėl ryšių priemonių stokos ir judėsiu laisvės apsunkinimo, dėl kelių stokos, pelkių, upių, ežerų bei miškų gausumo. Sovietų kariuomenės dalių voroms kelią skindavo tankai, bet kai tankai sutikdavo nepereinamas kliūtis, upes, užvertimus, barikadas, minų laukus, kuriuos gynė suomiai automatiniais ginklais, tada tų vorų priekinės dalys — pėstininkai pradėdavo kautis, tikslu palaužti suomių pasipriešinimą ir pašalinti sutiktas kliūtis, o didesnė tų vorų dalis sustodavo ant kelių ir laukdavo, kol bus nugalėtas suomių pasipriešinimas ir atidarytas kelias.

Tos ant kelių stovinčios Sovietų voros, ypatingai atsidūrę paežerėse, miškingose apylinkėse bei siaurumose, sudarydavo geriausias sąlygas suomiams pulti jas iš pasalų ir iš įvairių krypčių. Jos būdavo suomių apnaikinamos, išsklaidomos, atkertamas jų susisiekimas su užnugariu. Kadangi buvo šaltas oras, o Sovietai pradžioje nebuvo pilnai pasiruošę kariauti šaltos žiemos sąlygose, tai sustoję poilsiui, ypač nakvynei, jų dalys tuoj sukurdavo laužus, kurie išduodavo susibūrimų vietas ir sudarydavo palankias sąlygas suomiams tas stovyklas puldinėti ir apšaudyti.

Suomių karius moraliai labai slėgė masinis Sovietų tankų vartojimas, prieš kuriuos suomiai turėjo labai menkas priemones gintis. Batalionuose buvo tik po du Bofors 37 m.m. prieštankinius pabūklus. Vėliau suomiai patys išrado, vadinamus, “Molotovo kokteilius”. Tai buvo specialios degamosios medžiagos pripildyti buteliai, kuriuos mesdavo į tankus ir taip juos padegdavo. Buvo sudarytos specialios komandos kuopose, batalionuose, pulkuose ir divizijose, kovai su priešo šarvuočiais ir tankais.

Nežiūrint didelės Sovietų persvaros skaičiumi ir technika (apie 140,000 rusų karių su 1,000 tankų puolė Karelijos sąsmaukoje suomių priedangos dalis, susidedančias iš apie 13,000 vyrų), jie didelio pasisekimo neturėjo. Iki gruodžio 2 d. Sovietams pasisekė nustumti smulkius suomių dalinius ir išeiti į liniją: Vammelsuu - Kivinebb - Rautus - Taipale, t.y., apie 10-16 km. už sienos. Vietomis Sovietų rusams buvo pasisekę įsibrauti į suomių priedangos pozicijas, bet priešpuoliais jie buvo išblokšti ir vakare visi punktai buvo vėl suomių rankose.

Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939-1940 M. KARAS

Kareiviai be milinių

Tokiu pavadinimu Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla Vilniuje 1963 metais išleido kelių autorių sudėtinę, neva “apybraižų”, knygą, kurioje aprašomi sovietinių parašiutininkų ir vietos komunistų žygiai, tuo metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje, II Pas. karo metu. Atrodo, kad straipsniai pradžioje buvo spausdinami sovietinėje spaudoje, tik vėliau surinkti ir išleisti atskira knyga, pridedant šių "herojų” atvaizdus ir įvairių dokumentų nuotraukas. Knyga skaitoma lengvai, lyg koks romanas, tik gaila, kad krauju ir ašaromis rašytas. Daugelyje vietų nekaltų žmonių krauju apšlakstytas, kurie pateko į karo sūkurį prieš savo norą ir reikalą.

Knygoje minimi parašiutininkai susidarė iš įvairių bolševikinių pareigūnų, partijos veikėjų, komjaunuolių ir šiaip įvairių asmenų, pabėgusių kartu su besitraukiančia sovietų kariuomene į Rusijos gilumą prasidėjus 1941 m. birželio 23 d. Vokietijos — Sov. Sąjungos karui. Didelė dalis pabėgėlių vyrų buvo įjungta į, taip vadinamą, Lietuvišką diviziją, tačiau kiti — vyrai ir net merginos, daugumoje užsigrūdinę komunistiniai veikėjai pirmos bolševikų okupacijos metu ir iš anksčiau, rasti tinkami šiai akcijai, buvo surinkti jau 1941 m. pabaigoje į tam tikrą netoli Maskvos esantį centrą ir čia apmokomi šokti su parašiutais, bei visokių parašiutininkams reikalingų “gudrybių”: išeiti karinį apmokymą, naudotis minomis sprogdinant įvairius objektus, įvairių sabotažo ir teroro veiksmų, šnipinėjimo meno, o dalis buvo apmokyti radistais.

Visas šis margas tikrų banditų būrys jau 1942 m. pradžioje pradėtas nuleidinėti parašiutais į užfrontę, daugiausia Kazėnų apylinkės miškuose, netoli Naručio ežero, Gudijoje, kur jie turėjo savo vadovybę, aprūpinimo bazę, ir iš kur jie, mažais būreliais padalinti, naktimis slinkdavo gilyn į Lietuvos teritoriją. Kita dalis buvo nuleista įvairiose kitose Lietuvos vietose.

Antroji šių “kareivių be milinių” pusė susidėjo iš įvairių vietos gyventojų, daugumoje rusų kilmės, Lietuvos piliečių, dėl įvairių priežasčių nespėjusių pabėgti su raudonąja armija, arba ir nenorėjusių bėgti, tačiau, kurie, vokiečiams užėjus, kurstomi per radiją iš Maskvos, arba specialiai numestų parašiutininkų skatinami ir instruktuojami, prisidėjus besislapstantiems, arba iš stovyklų pabėgusiems, rusų karo belaisviams, susimetę į gaujas ėmė plėšti ir terorizuoti ne tik vokiečių karius, arba naikinti jų karinius objektus, bet ir kitus Lietuvos gyventojus, nėjusius su jais ranka rankon.

Skaityti daugiau: Kareiviai be milinių

Tremties Trimitas

Redaguoja — 4. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av„ Racine, Wise.

Mirė prof. Jonas Šimoliūnas

LŠST garbės narys prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas mirė 1965 m. vasario mėn. 11 d., šv. Marijos ligoninėje, Racine, Wisc. Palaidotas vasario mėn. 15 d. šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Velionis buvo eilės organizacijų garbės narys ir daugelio organizacijų narys. Plačiau apie jo veiklą bus parašyta sekančiame “T. T.” numeryje.

LŠST leidinys “Nepriklausomai Lietuvai” vasario mėn. pradžioje išėjo iš spaudos ir išsiuntinėjamas prenumeratoriams. Jis yra 500 psl. dydžio, kietais viršeliais ir gausiai iliustruotas. Kaina — 5 dol. Galima įsigyti: Mr. Kazys Žilėnas, 1920 — 51st Avė., Cicero, UI. 60650.

LŠST CV narys kun. J. Borevičius, S.J., išvyko pastoraciniam darbui tarp Australijos lietuvių. Tėvui Borevičiui linkime sėkmės, tikėdamiesi, kad jis Mėlynojo Kryžiaus kontinento padangėje ugdys ir stiprins šauliškąją idėją mūsų brolių lietuvių tarpe.

Šauliai paraduoja 1958 m. Čikagoje

Ilsėkis ramybėje, Garbingas Lietuvi!

“Iš senų laikų esame pratę tik ginklo karžygius laikyti didvyriais. Laikai pasikeitė. Šviesuolis J. Šimoliūnas buvo savanoriškas darbo didvyris. Nuveikė daug. Mirė brandžiam amžiuj. Paliko gausų darbų derlių. Ir vis ne sau, o tautos labui” ...

Prof. gen. Stasys Dirmantas,

1965 vasario 14, prie velionies karsto.

TRUMPI GYVENIMO BRUOŽAI

1965 m. vasario 11 d. šv. Marijos ligoninėje, Racine, Wis., mirė š. prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas, sulaukęs senyvo amžiaus. Buvo gimęs 1878 m. gegužės 21 d. Jusėnų km. Panevėžio aps. Lankė Joniškėlio dviklasę mokyklą, Panevėžio, vėliau Velikije Luky, gimnaziją, Rygos politechnikos institutą, kurį baigė statybos inžinierium 1909 m. Studentavimo laikais gyvai reiškėsi lietuvių, o ypač studentų, tautiniame veikime. Rygos lietuvių atstovu dalyvavo 1905 m. Vilniaus seime. Dirbo savo srityje Petrapily, Suomijoje, Sibire ir I-jo Pas. karo pabaigoje vėl Suomijoje. 1917 m. dalyvavo Petrapilio lietuvių seime Suomijos nepartinių lietuvių atstovu, atvirai remdamas nepriklausomos Lietuvos atstatymo idėją. Suorganizavo Suomijos liet. komitetą, kuris rūpinosi pargabenti lietuvius iš Suomijos; buvo pargabenta apie 2000 lietuvių. Pats, būdamas komiteto pirmininkas, parvyko su paskutiniu transportu į Lietuvą.

Pabuvęs porą mėnesių tėviškėje, kur su vokiečių pareigūnais sutvarkė lietuvių pradžios mokyklos reikalus, išvyko į Vilnių prisidėti prie Lietuvos valstybės oganizacinio atstatymo.

Vilniuje A. Voldemaro vyriausybėje jam buvo pavesta susisiekimo ministerijoje suorganizuoti geležinkelių, telefono - telegrafo ir pašto bei plentų — vandens kelių — uostų valdybas. Ėjo susisiekimo ministerio pareigas. Vedė įvairias derybas su vokiečių įstaigomis, perimdamas geležinkelius, laivus ir remonto dirbtuves. Steigė, kartu su kitais, technines ir visuomenines organizacijas, kurios buvo būtinos jaunos valstybės gyvenimui. Jų neįmanoma išvardinti šiame trumpame rašinyje.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

PARTIZANŲ DAINA

Gegutėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk! 
Apraudoki mūs’ vargelį, 
Našlaitėliams mums padėk!

Bet parlėkus nepažinsi
Tu šalelės Lietuvos,
Neatrasi tos šakelės,
Kur kadaise kukavai . . .

Čia jau viskas sunaikinta,
Riogso akmens ir stuobriai. 
Miestai, kaimai sudeginti, 
Liko vien tik pamatai.

Tūkstančiai lavonų pūva,
Vėjas kaukia ant laukų. 
Rauda saulė ir mėnulis
— 
Gaila brolių išvežtų.

Čia motulė rankas laužė,
Išleisdama sūnelius.
Čia sesulės gailiai verkė,
Lydėdamos brolelius.

Tie upeliai ir šaltiniai
Kraujo rožėm pražydės . . . 
Ak, Lietuva, motinėle,
Ar ilgai kentėt reikės?. .


Dainos ir chorų reikšmė Lietuvybei

Nuo gilios senovės daina susijusi su lietuvio gyvenimu. Joje išreiškiamas džiaugsmas, liūdesys, skausmas, o taip pat prisirišimo, meilės, ryžto ir kiti jausmai.

Su daina lietuvis savo darbo dieną pradėdavo, su daina ją ir užbaigdavo. Tik gimusį kūdikį motinos migdydavo “Lopšine”, o verkiantį tylus niūniavimas ramindavo. Liūdnomis dainomis apdainuodavo iš namų išleisdama ištekančią dukterį, į karą išjojantį sūnų. Raudomis apraudodavo mirusį šeimos narį, kare žuvusįjį. Linksmos dainos skambėdavo vestuvių, pabaigtuvių ir kitomis progomis.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

—    Du buvę kariai, KARIO red. pav. Jonas Rūtenis ir Juozas Sodaitis, kartu su dr. Marija Žukauskiene, surengė savo tapybos darbų parodą. Brookline, Angelų Karalienės salėje. Paroda truko 2 dienas (kovo 20-21 d.) ir buvo gausiai aplankyta.

— Toronto Lietuvos kariuomenės savanorių - kūrėjų valdyba šiais metais išrinkta: Kregždė, Matulionis ir Banelis. Jų skyrius neteko vieno savo nario, Juozo Šipelio. Toronto Ramovės skyrius surengė Vasario 16 d. minėjimą su pamaldomis Prisikėlimo bažnyčioje.

—    Gerimantas Griauzdė iš Bostono tarnauja JAV aviacijos dalinyje. Nuo vasario mėn. 1 d. jis yra pakeltas į augštesnį laipsnį. Prieškarinę tarnybą jis baigė Minneapolyje Nashuos muzikos mokyklą ir gavo diplomą.

—    Muz. Ambrozaitis, iš Montrealio, ilgą laiką buvęs par. vargonininkas, grojąs viename Kanados kariuomenės dalinyje, su daliniu išvyksta į V. Vokietiją. Galimas dalykas, kad jis ten išbus net porą metų.

—    A. Šukio prisiminimų knyga “Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai” Čikagoje labai graibstoma ir daugelis, per K. Ražanską ją įsigyja. Knyga yra tikrai istoriška, atvaizduoja autoriaus išgyventas dienas Lietuvos kariuomenėje ir kovose už jos laisvę.

—    Stasys Petkus Čikagoje staigiai atsiskyrė iš gyvųjų tarpo vėžio ligos nukankintas. Jis buvo mokytojas ir Lietuvos kariuomenės karininkas, daug dirbęs teatriniame gyvenime ir sambūrio “Atžalyno” įkūrėjas.

—Lietuvių Veteranų Namų valdybą šiems metams sudaro: Ray Medonis, Lawrence Hofner, Chas. Podolskų Ed. Keblaitis, W. Baron, Galinas, Galinskas ir Sakalas.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

A. A. MJR. JUOZAS ŠIPELIS

Sausio mėn. 30 d., širdies smūgio ištiktas, Toronte staiga mirė kūrėjas-savanoris, teisininkas ats. artilerijos majoras Juozas Šipelis.

Velionis buvo gimęs kovo 1 d. 1900 m. skaitlingoje ūkininkų šeimoje Stetiškių km., prie Panevėžio. Baigęs Panevėžio gimnazijos 7 klases, su kitais gimnazistais stojo savanoriu į besiorganizuojančią. Lietuvos kariuomenę — Panevėžio Apsaugos būrį, iš kurio buvo paskirtas į Karo mokyklą. Baigęs pirmąją laidą, buvo paskirtas į pirmąjį artilerijos bateriją jaunesniuoju karininku. Vėliau, eidamas 1 artilerijos pulke įvairias pareigas, iki pulko ūkio viršininko imtinai. 1937 m. išėjo į atsargą majoro laipsniu. Dar būdamas kariuomenėje, baigė Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakultetą ir išėjęs į atsargą buvo taikos teisėju Panevėžy ir Vilniuje. Bolševikams užėjus, iš teisėjo pareigų buvo atleistas ir tik besislapstydamas išvengė bolševikų suėmimo. Vokiečiams užėjus, tarnavo Panevėžio apskr. viršininko įstaigoje. Antru kart bolševikams užeinant, velionis pasitraukė į vakarus. Begyvendamas Dresdene, Wuerzburge ir Kemptene, išgyveno tų miestų žiaurius bombardavimus ir su tuo surištus gyvybei pavojus.

1948 m. spalio 10 atvyko į Kanadą ir darbo sutartį atliko tabako ūkyje Tillsenburge. Paskutiniu metu velionis dirbo prie kariško aerodromo sargo darbą. Nors ir baigė pusantrų metų “Professional Salesmanship” kursą ir gavo baigimo diplomą, tačiau toje srityje sau darbo nerado.

Velionis Juozas buvo aktyvus bendruomenės, vietos kūrėjų - savanorių skyriaus, SLA ir kitų organizacijų narys. Buvo nevedęs, paliko brolį Petrą, gyvenantį Sudbury, ir Lietuvoje tebegyvenančią motiną, brolį ir 3 seseris.

Skaityti daugiau: Kronika