Į Laisvę 1965 37-38 (74-75)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1965 37-38 (74-75)

Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos pareiškimas dėl 25 metų okupacijos ir laisvės kovų sukakties yra trumpas. Trumpi esti ir karinio štabo įsakymai. Kada kova nebaigta, ir jos galo nematyti, tas pareiškimas gali reikšti paskatinimą prieš kiekvieną žygį kritiškai pasitikrinti, dėl ko ir prieš ką kovojama; atnaujinti pasiryžimą tęsti kovą laimėjimo linkme.

Tarybos pareiškimas susilaikė nuo konkrečių kovinių uždavinių. Paliko laisvę prisiminti ankstesnius įsipareigojimus, įvertinti, kiek jie buvo įvykdyti, kiek jie tebėra aktualūs ar kiek papildytini naujų sąlygų diktuojamais uždaviniais.

Tarybos paskutinis pareiškimas buvo prieš 5 metus, kai suėjo okupacijos bei laisvės kovų dvi dešimtys metų. Jame buvo įžvelgtos priešininko užmačios, pramatyta laisvųjų lietuvių kontrakcija.

LAISVĖS IDĖJOS SKELBIMAS AR TYLA?

“Smurto sukakties minėjimu— pareiškime buvo rašoma — Maskva siekia sustiprinti savo padėtį ir susilpninti laisvės idėją. Vietoj laisvės siekia įpiršti jos priešybę pavergtojo lietuvio galvojimui, kad pavergimą laikytų laisve, pavergėją — išlaisvintoju”.

“Į okupanto skelbiamą Lietuvos pavergimo džiūgavimą laisvasis lietuvis savo darbais skelbia Lietuvos laisvę ir tikėjimą”.

Priešas siekia, kad apie laisvės ir nepriklausomybės idėją nebūtų kalbama. Buvo nemaža gundymo nutilti. Buvo gundymo laisvės ir nepriklausomybės siekimą atidėti neribotam laikui ir priimti okupaciją kaip pagrindą tolimesniem santykiam (“Darbas”). Buvo gundoma naudotis okupacijos administracijos tarpininkavimu ryšiam su tauta (“Vienybė”). Šis gundymas lietuviškoje plotmėje yra tas pats, kuris siūlo priimti santykius tarp komunistinio ir nekomunistinio pasaulio kaip status quo ir ant jo statyti bendradarbiavimo tiltus. Laisvųjų lietuvių absoliutinė dauguma šį gundymą atmetė ir atsiribojo nuo gundytojų. Pastariesiem teko arba liktis vienoje pozicijoje su komunistine spauda, kapituliuoti prieš okupantą, sukloti okupanto atneštam režimui pagarbinimą, arba trauktis nuo pirmykščio pasišovimo kolaboruoti. Penkerių metų eigoje, vengdami prarasti ryšį su skaitytojais, jie davė geroką žingsnį atgal.

Skaityti daugiau: SUKAKTIES PERSPEKTYVOJE

ŽODIS NEBAIGTOS KOVOS SUKAKČIAI

Lietuva— nenugalėta, nors pavergta, išnaudojama ir naikinama. Šiandien ji žėri laisvės kovos brolių aukomis, kankinių mirtimi ir naujų kovotojų drąsa bei ryžtu tęsti žuvusiųjų nebaigtą žygį į laisvę.

Ilgų amžių valstybinės nepriklausomybės tradicijų stiprinama, mūsų tauta neatsisako savo atsakomybės tvarkyti pati savo likimą ir visiškai nereikalinga “vyresniojo brolio” globos, kuri nesiderina nei su sąmoningos tautos savigarba, nei su visuotinai pripažinta ir nenusavinama tautų apsisprendimo teise.

Kovos kelio nueitąjį tarpsnį žymėdami, turime atvirai kartoti ir kartoti pasauliui:

— nebus baigti totalistinių agresijų laikai, nebus patvarios taikos, — kol nebus pasmerktas Stalino ir jo įpėdinių smurtas Rytų bei Vidurio Europoje; kol nebus pašalinti to smurto padariniai; kol Lietuvai ir jos Baltijos kaimynėms nebus atitaisyta didžioji neteisybė;

—Lietuvos likimas ir laisvės kova nėra izoliuotas reiškinys šių dienų smarkiai besikeičiančiame pasaulyje; tai sudėtinė ar bendrojo tautų pavergimo ar bendrojo išsilaisvinimo dalis; tai dalis pasaulinės kovos už pagrindines žmogaus teises ir demokratiją.

Mūsų gili pagarba lydi visų Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvių, bičiulių, rėmėjų ir talkininkų pasišventimą, ištvermę ir aukas.

Su pasitenkinimu žymime, kad laisvės kovotojų atminimas gyvas tėvynėje ir rado gyvą atbalsį užsienio lietuvių visuomenėje. Karštai linkime, kad laisvės kovų istorija taptų kiekvienam lietuviui tėvynės meilės ir didvyriškumo mokykla, tautinio ir pilietinio sąmoningumo bei tauraus žmoniškumo versme, padėtų išlaikyti gyvą ir veiklią, kūrybingą ir ryžtingą tautinio pasipriešinimo ir laisvės kovos dvasią.

Lietuvių Fronto Bičiuliai ir toliau bendradarbiaus su laisvajame pasaulyje veikiančiomis nepriklausomos Lietuvos įstaigomis, su laisvųjų lietuvių organizacijomis ir su visais Lietuvos laisvės draugais bei rėmėjais; ir toliau kovos dėl Lietuvos laisvės ir dėl pavergtojo lietuvio pagrindinių teisių; ir toliau rems visas Lietuvos laisvės pastangas, sutelktines ir paskiras, iŠ kur jos bekiltų.

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ VYRIAUSIA TARYBA

1965 birželio 23

1941 METŲ TAUTINIS SUKILIMAS

ALGIRDAS BUDRECKIS¹

LAF atoveiksmis į vokiečių invaziją

Sekmadienį, birželio mėn. 22 dienai auštant, Kaune aidėjo baisūs sprogimai. Vokiečių aviacija bombardavo Kauno aerodromą. Daugumas sovietų lėktuvų degė žemėje. Ironiškai suposi prie karinio aerodromo vartų rusų užrašas: “Sovietskie liotčiki lietajut lučše vsech, dal-še vsech į vyše vsech!” (Sovietų lakūnai skraido aukščiau, toliau ir greičiau už visus). Kauno gyventojai, užgirdę bombardavimą, slaptai džiaugėsi, nes jie buvo tikri, kad išvadavimas arti. Lietuvos sovietinis režimas, naudodamas visas savo priemones, bandė įtikinti žmones, jog nesą jokio karo, jog vykstą tik raudonosios armijos manevrai.

¹šis straipsnis yra vienas skyrius iš The Lithuanian National Revolt 1941, kurį autorius parašė Rutgers univ. 1962 m. magistro laipsniui gauti, šiam darbui autorius kruopščiai rinko sukilimo dalyvių atsiminimus ir įvairią dokumentinę medžiagą; sunaudojo ir svetimųjų spaudoje pasirodžiusias įvairias to meto žinias, komentarus, kurių šiaip atsiminimus rašiusieji neįjungia. Kartu jis būdingas ir mūsų jaunosios akademinės jaunuomenės galvosena, sukilimo ir tolimesnių įvykių vertinimu, jų svetimiesiems perteikimu ir pirmąja 1941 sukilimo sinteze.

Leonas Prapuolenis ir Pilypas Narutis, kartu su LAF štabu, dar anksti rytą įsikūrė Žaliakalnio senelių prieglaudoje. Aktyvistai tikėjo, kad raudonoji armija nemėgins užimti tokių nesvarbių patalpų Kauno priemiesty. Tučtuojau pradėjo plaukti visos žinios ir pranešimai į šį laikinį štabą. Prapuolenis davinėjo direktyvas ir nurodymus iš ten. Dalis LAF štabo, J. A. ir Adolfui Damušiui vadovaujant, įsitaisė Technologijos fakult. rūmuose, buv. Karo Tyrimų Laboratorijoje. Nors ten budėjo ginkluotas komjaunuolių dalinys, studentams aktyvistams pavyko paslėpti du milicijos vienetus, perėjusius sukilėlių pusėn, laboratorijos rūsyje. Milicijos vienetams buvo numatytas uždavinys apsaugoti užimtą radijo stotį. Birželio 22 d. vakare LAF išsiuntė J. R. būrį, ginkluotą granatomis bei kitais ginklais, išsprogdinti numatytus strateginius telefono ir telegrafo mazgus. Pasiruošę tokiam atvejui, būtent, kad gal nepavyktų užimti ir išlaikyti Kauno radiofoną, sukilėliai įrengė mažą atsarginį radijo siųstuvą. Sukilėliai netrukus sužinojo, kad Centrinis paštas ir kiti valstybės pastatai užminuoti, ir komunistai iš jų jau išsikraustę. Pašto valdininkas Č. su savo pagelbininkais savo iniciatyva išjungė minas ir bombas. 11 val. vak. LAF užėmė Centrinį paštą.

Skaityti daugiau: 1941 METŲ TAUTINIS SUKILIMAS

SOVIETINĖ KOEGZISTENCIJOS SAMPRATA

JULIUS VIDZGIRIS

Chruščiovinis palikimas

“Aš iš prigimties esu optimistas. Aš tikiu visos žmonijos šviesia komunistine ateitimi, kai nebus karų, kai visi žmonės dirbs ir gyvens laimingai, kai mūsų nuostabioji planeta bus žydintis sodas, teikiąs daug vaisių, kad kiekvienas žmogus galėtų visiškai patenkinti savo poreikius. Bus toks laikas, būtinai bus!”

Nesunku atspėti, kas tas gražbylys optimistas. Tai — Nikita Chruščiovas. Jis dar pernai pavasarį tokiais skambiais žodžiais reklamavo Einaudžio leidykloje italų kalba pasirodžiusį savo kalbų rinkinį “Taikos problemos”. Kaip matyti iš tos antraštės, rinkinyje sudėtos kalbos lietė jo mėgiamiausią temą — taikųjį sambūvį.

Bepigu jam buvo reikšti savo optimistinį tikėjimą tuo metu, kai jis buvo Kremliuje Nr. 1 ir savo rankose laikė visą sovietinę galybę. Bet pernai rudenį jo atvaizdas ir vardas visiškai išnyko iš viešojo sovietų gyvenimo. Stalino nuvainikuotojas buvo nuvainikuotas ir palaidotas gyvas su savo optimizmu. Jo optimizmą įpėdiniai pasmerkė kaip išpūstą tuščiažodžiavimą.

Tačiau asmeninė diktatoriaus tragedija nepanaikino visų jo pėdsakų. Sunkų palikimą paveldėjo jo įpėdiniai. Jiems teko perimti ir labai opią taikaus sambūvio doktriną, kurią Chruščiovas buvo paskelbęs sovietų užsienio politikos kertiniu akmeniu. Jeigu taikusis sambūvis rado neblogą atgarsį Vakaruose, tai, kita vertus, žymiai prisidėjo prie santykių pablogėjimo vad. socialistinės stovyklos viduje.

Skaityti daugiau: SOVIETINĖ KOEGZISTENCIJOS SAMPRATA

“DIALOGAS”

K. V. GARBUTAS

Tiesiogine prasme tai dviejų pokalbis. Tačiau dažnas dabar girdi dialogu vadinant ir laisvųjų lietuvių santykiavimą su okupuota Lietuva. Pastaruoju metu šio “dialogo” klausimas pagyvėjo. Altas paskelbė savo įspėjimą Amerikos lietuviams “dėl atvykstančių su rusų - bolševikų ekskursijomis okupuotos Lietuvos pareigūnų”, kurie “daro pastangų sueiti į ryšį su čia gyvenančiais lietuviais, . . . atveža iš Lietuvos, ten esančių giminių arba buvusių Sibire asmenų laiškų, .. . kalbina tokius asmenis (aplankytuosius) grįžti į Lietuvą, ragina juos ekskursijomis į okupuotą Lietuvą vykti 1965 metais, kada okupantas minės 25 metų Lietuvos pavergimą”. Altas įspėja, “kad su tokiais okupanto pareigūnais lietuviai patriotai neturėtų jokių reikalų”.

Neneigiant Alto kompetencijos Amerikos lietuvių atžvilgiu, tik turint galvoj, kad reikalas liečia ne tik Amerikos lietuvius, atrodo, būtų buvęs tikslingesnis atitinkamų mūsų institucijų subendrintas pasisakymas visiems lietuviams.

Skaityti daugiau: “DIALOGAS”

Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose

E. ČEGINSKIENĖ

Visi žino, kad sovietai užsiima nuolatiniu istorijos “perrašinėjimu”. Tačiau tuo pačiu užsiiminėja ir kai kurie vakariečiai. Straipsnio autorė, baigusi istorijos ir politinius mokslus Prancūzijoje ir Švedijoje, recenzuoja vieną tokį nevykusį pačios naujaučios Baltijos valstybių istorijos mėginimą prancūzų kalba:

Stuart R. Schram, L’Union soviétique et les Etats Baltes (Les frontières européennes de l’U.R.S.S. 1917-1941. Recueil d’etudes ... sous la direction de Jean-Baptiste Duroselle. Paris 1957. 25-166 p.).

“Sovietų Sąjunga ir Baltijos valstybės” — taip vadinasi studija, kurią 1957 m. išspausdino Stuart R. Schramprancūzų Politinių mokslų valstybinio fondo sąsiuvinių serijoje. Studija įeina į veikalo “Les frontières européennes de l’URSS”, suredaguotą profesoriaus J. B. Duroselle ir skirtą Sov. Sąjungos santykiams su Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija ir Rumunija. Apie Baltijos valstybes pati ilgiausia ir svarbiausia rinkinio studija, apimanti 144 psl., kai kitos trys iš viso tesudaro 124 psl. Pats veikalas tarp kitko suskirstytas į dvi dalis: 1. “Sov. Sąjunga ir Baltijos valstybės” ir 2. “Sov. Sąjunga ir kiti kraštai”.

Autoriaus pretenzijos

Schramo studija nėra be ambicijų: ji toli prašoka dalyką, kokio galima tikėtis iš pavadinimo, būtent, diplomatinių santykių tarp Sov. Sąjungos ir Baltijos valstybių sklaidos. Autoriui rūpi ne tik juos panagrinėti dokumentinės medžiagos šviesoje, bet dargi, tariant jo žodžiais, “atskleisti tiesą, kiek tatai šiuo metu įmanoma”, apie šių trijų valstybių susidarymą, vidaus raidą ir užsienio politiką.

Skaityti daugiau: Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose

WINSTON CHURCHILLIS IR LIETUVA

Sausio 24 mirė, 90 metų sulaukęs, II-jo pasaulinio karo metais buvęs Did. Britanijos ministras pirmininkas Winston Leonard Spencer Churchillis. Amerikiečių spauda jį laiko pačiu įžymiuoju dvidešimtojo šimtmečio politiku pasaulyje. Vietoj nekrologo mes priminsime “Į Laisvę” skaitytojams Churchillio, kaip D. Britanijos premjero, nusistatymą dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Baltijos valstybes. Savo atsiminimų trečiame tome “The Grand Alliance” 694-96 p. p. Churchillis rašo:

— Aš buvau didžiai surūpintas Edeno (užsienių reikalų ministro) pranešimų, kuriuos jis parsivežė iš Maskvos, dėl sovietų teritorinių siekimų, ypačiai Baltijos valstybėse, šios valstybės buvo Petro Didžiojo užkariautos ir per du šimtu metų buvo carų valdžioje. (Lietuva — tik 120 metų. Red.). Po revoliucijos Rusijoje jos buvo Europos avangardas prieš bolševizmą. Jos buvo, kaip dabar sakoma, “socialinės demokratijos”, bet labai judrios ir netašytos. Prieš prasidedant karui, 1939 Hitleris jas kaip užstatą iškišo savo sandėryje su sovietais. Vyko žiaurus rusiškas ir komunistinis valymas. Vienu ar kitu būdu buvo likviduotos visos valdančios asmenybės bei valstybiniai pagrindai. Nuo tada šių narsių tautų gyvenimas tapo pogrindinis. Netrukus, kaip regėjome, čia užgriuvo Hitleris su naciniais kontravalymais. Pagaliau, bendros pergalės rezultate sovietai čia vėl turi kontrolę. Tuo būdu likimo šukos Estiją, Latviją ir Lietuvą šukavo nuo vieno šono į kitą ir vėl atgal. Tačiau niekad nekilo jokios abejonės, kieno pusėje teisė. Baltijos valstybės turi būti suvereninės, tautos nepriklausomos.

Skaityti daugiau: WINSTON CHURCHILLIS IR LIETUVA

POLITINĖ PADĖTIS

LFB Visuomeninių Studijų Biuro, bendradarbiaujant dar a.a. M. Musteikiui, paruošti apžvalginiai pranešimai apie bendrą padėtį bei reikšmingesnius politinius, kultūrinius, religinius, ūkinius ir socialinius įvykius Lietuvoje 1964 metais.

V. VAITIEKŪNAS

Rusų svoris partijoje padidintas

Kvislinginė visuomeninė Kremliaus atrama okupuotoje Lietuvoje yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos atšaka — Lietuvos komunistų partija. 1964.1.1. ji skaičiavo 69,522 narius ir 7,968 narių kandidatus. Sausio 9-10 Vilniuje įvyko jos XIV suvažiavimas, kuriame dalyvavo (iš 765 numatytų) 756 atstovai su sprendžiamuoju balsu, be to 99 — su patariamuoju. XIII suvažiavime 1961 buvo 688 atstovai ir 119 patarėjų. Iki 40 metų amžiaus atstovų buvo 498, t.y. 65,1 procentas Dar Stalino partijai priklausė 307 atstovai; t.y. 40,1 procento; kiti 458 atstovai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavalieriai. 368 atstovai ir patarėjai, t. y. 42,6 proc. visų mandatų teko Vilniui (200), Kaunui (105) ir Klaipėdai (63), nors šiuose miestuose gyvena tik apie 24 proc. Lietuvos gyventojų. Tik 67 mandatai, t. y, 8,7 proc. visų mandatų teko kolchozininkams, sovchozininkams, brigadininkams ir fermų vadovams. Lietuvos kaimas partijoje nepopuliarus.

Pagal partijos statutą “respublikų” partijos centro komitetų sudėtis kiekvienais "rinkimais” turi atsinaujinti bent vienu trečdaliu. XIV suvažiavimas tą nuostatą labai uoliai vykdė. Iš 123 buvusių centro narių 58 visai iškrito, o 3 pateko tik į narių kandidatus. Tad centro komitetas “atnaujintas” 49,9 proc. Į naują centro komitetą nepateko nė 'Kultūros ministras” J. Banaitis, “Ryšių ministras” N. Bielianinas, “Viešosios tvarkos ministras” A. Gailevičius, “Respublikos” prokuroras V. Galinaitis, “Socialinių reikalų ministras” Tatjana Jančaitytė, aukščiausio teismo pirmininkas A. Likas.

Skaityti daugiau: POLITINĖ PADĖTIS

OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964

MEČYS MUSTEIKIS 1915. 2. 28 - 1965. 4. 10 Aukštaitis iš Laučiūniškių, Salako vls., Zarasų aps. Darbininko, Draugo, Europos Lietuvio, Į Laisvę, Tėviškės Žiburių bendradarbis, ELI vedėjas, Europos Lietuvių Fronto Bičiulių vadovybės narys.

Dar savo kovo 20 laiške Į Laisvę redaktoriui rašė:

Gal jau ir užsirūstinote, kad taip ilgai užvilkinau 1964 m. apžvalgų. Baigiau ją tik šiandien. Kai kurių dalykų dar nevisus duomenis turėjau, bet vis-tiek spragos tėra labai mažos, nereikšmingos. Ateityje pasistengsiu Į Laisvę parašyti ir trumpesnių straipsnelių ... Tik sąlygas darbui šiuo laiku turiu pasibaisėtinai blogas. Tarp mūsų kalbant, gyvenu penkių lovų kambary — visi kiti ligoniai sunkesni už mane ...

Nuoširdžiai Jūsų

MEČYS MUSTEIKIS

Generalinė linija

Okupanto kultūrinę politiką ir okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo bendrą atmosferą gana atvirai dėsto, atrodo, vyr. Lietuvos kultūrinis politrukas Tiesos vyr. redaktorius G. Zimanas lapkričio ir gruodžio Komuniste: “TSRS tautų kultūrinis bendradarbiavimas — svarbi jų tolesnio suartėjimo sąlyga”. —Nacionalinė specifika, — rašo Zimanas, — yra tai, kas būdinga vienai ar kitai tautai, — atsiprašau, — “nacijai”, bet “specifikos negalima absoliutinti ir dirbtinai išpūsti jos reikšmę, negalima reikalauti, kad ji visada būtų išlaikoma”. (Mano pabraukta. M. M.). Ir kam ta specifika, jei “dabartiniu laikotarpiu partija paskelbė naują etapą nacionalinių santykių srityje”, jei “mūsų šalyje nacijos toliau vienijasi, suartindamos savo ekonomiką, plėsdamos bendradarbiavimą visose veiklos srityse”, jei "ypač plečiasi kultūrinis bendradarbiavimas”, jei “socialistinių nacijų bendravimas kultūros srityje reiškia jų visų kūrybinį darbą, vystant daugianacionalinę tarybinę kultūrą”, ir jei “bendravimas šia prasme yra bendrų kultūros vystymosi dėsningumų pasireiškimas nacionaline forma, toms formoms savitarpiškai veikiant.” (Mano pabraukta. M. M.). Būdinga, kad Zimanas ribojasi tik Sovietų Sąjungos tautomis, nutylėdamas ne tik komunistinės Kinijos, bet ir satelitų kultūros santykį tarpusavy ir su Sovietų Sąjungos kultūra. Zimanas praryja klausimą, kodėl albanai, bulgarai, čekai, lenkai, rumunai, vengrai savo socialistinę kultūrą gali turėti, Zimano žodžiu tariant, nacionalinę, o estai, latviai, lietuviai — tik daugianacionalinę? Kodėl? Todėl, kad tada subyrėtų Zimano “daugianacionalinės kultūros vystymosi dėsningumų” dialektika, ir beliktų plika brutali sovietų pavergtų tautų rusifikacija.

Skaityti daugiau: OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964

PASTARŲJŲ METŲ ANTIRELIGINĖS PASTANGOS

VT. VT.

Vedamosios gairės

Vilniaus “Komunistas” (1964 Nr. 3) persispausdino iš Maskvos “Ko-munist” Chruščiovo arehiideolcgo L. Iljičiovo straipsnį “Mokslinės pasaulėžiūros formavimas ir ateistinis auklėjimas”. Iljičiovas dėsto šio meto Kremliaus politikos religijos ir bažnyčios atžvilgiu vedamąsias gaires. Jis pripažįsta, kad karo metais Stalino padarytos religijai ir bažnyčioms “nuolaidos” iki 1964 “iš bažnytininkų buvo atimtos” ir kad atitinkamai sumažėjo religinių bendruomenių ir kulto tarnų, taip pat bažnyčių, mečečių, maldyklų, vienuolynų skaičius”. Dabartinė sovietinė politika religijos ir bažnyčių atžvilgiu pasak Ilijičiovo bazuotina šitokiomis tezėmis:

(a) “Atliekamų religinių apeigų skaičius (krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių, išpažinties. Aut.) tebėra palyginti didelis”.

(b) Apie 70 proc. tikinčiųjų yra per 40 metų amžiaus ir apie 75 proc. jų yra moteriškos.

(c) Tikinčiųjų religingumas yra skirtingas: dalis jų yra tikrai religingi; dalis tik teoriškai tebetiki, bet savo gyvenimo praktikoje religijos mažai paiso; dalis jų faktiškai Dievo nebetiki, tik iš tradicijos tebepraktikuoja kai kurias religines apeigas; pagaliau, dalis jų faktiškai yra tikri bedieviai ir jiems religija yra tik spekuliacijos dalykas.

Skaityti daugiau: PASTARŲJŲ METŲ ANTIRELIGINĖS PASTANGOS

KAS NAUJA LIETUVOS MOKYKLOS GYVENIME

J. Kernius

Truputis sovietinės statistikos

Sovietų duomenimis, 1964-65 mokslo metais okupuotoje Lietuvoje veikia 2752 pradžios, 915 aštuonmečių ir 438 vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos. Tarp jų yra 48 internatai, 589 prailgintos dienos klasės, 18 mokyklų negabiems ir atsilikusiems vaikams. Viso bendrojo lavinimo mokyklose yra 532,000 mokinių. Tarp jų 37,000 prailgintos dienos klasėse, 14.000 internatuose. (1964 rugpiūčio 17-18 Vilniuje vykęs švietimo darbuotojų pasitarimas skundėsi, kad dalis internatų auklėtinių nueina nusikaltimų keliu, yra parazitinės nuotaikos, kad visutiniškai 6,2 proc. visų auklėtinių lieka antriems metams). IX-XI klasės 48,000 mokinių mokosi ir dirba gamyboje: 24,000 pramonėje, 12,000 žemės ūkyje ir 12.000 įvairiose įstaigose ir pačių mokyklų dirbtuvėse.

Suaugusiems veikia 1694 vakarinės mokyklos su 36 300 mokinių ir 1260 vakarinių klasių su 18,100 mokinių. 11,600 suaugusių esą mokėsi neakivaizdiniu būdu.

Aukštųjų mokyklų — 11. Studentų jose — 42,000. Vilniaus universitete vadinamų "stacionarinių” studentų yra 4,103, neakivaizdininkų 4,224. žemės ūkio akademijoj — “stacionarinių” studentų 2,136, neakivaizdininkų — 2,211. Technikumų 77. Juose studentų 54,000. Uždaryti B. Vokės ir Varputėnų žemės ūkių technikumai. Amatų mokyklos — 45. Jose mokinių — 10,000. Vaikų muzikos mokyklos — 32. Jose mokinių — 5,016. Aukštųjų mokyklų ir technikumų 37,000 studentų gauną stipendijas.

Vilniaus konservatorija paversta meno institutu.

Dailės institutas paverstas taikomosios dailės mokykla, kuri moko pramoninės keramikos, dailiosios tekstilės ir drabužių modeliavimo, pramonės gaminių meninio konstruavimo, pastatų apdailos, dailės pedagogikos.

Skaityti daugiau: KAS NAUJA LIETUVOS MOKYKLOS GYVENIME

Okupuotos Lietuvos ūkio sėkmės ir nesėkmes

K. DIGRYS

Ką, rodos, galėtų turėti bendra Kremliaus ūkinė politika okupuotoje Lietuvoje su A. Maceinos “Didžiojo Inkvizitoriaus” teologine studija. O tačiau, susipažinus su “Didžiojo Inkvizitoriaus” duonos ir sotumo su teisybės ir laisvės alkiu sąsajos analize, sovietinės ūkio politikos “inkvizitoriškieji” pagrindai daug suprantamesni. Ne šio rašinio uždavinys analizuoti “Didžiojo Inkvizitoriaus” idėjų apraiškas sovietų ūkio politikos praktikoje okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Tai būt įdomi tema teologui ar filosofui. Kas betgi ir sovietinės ūkio politikos stebėtojui sminga į akis — tai Kremliaus pastangos sugundyti pavergtą tautą sovietinio ūkio patogumų vilione, kad savo tautinės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės teisę išmainytų į Sovietų Sąjungos ūkio dideles rinkas, nors tuo tarpu jos ir labai dar skurdžios ir okupuotos Lietuvos kai kurių ūkio sričių išaugusi gamyba jose nugarma be žymės. Didelių rinkų vilionė nėra naujas Kremliaus išradimas. Ir po I pasaulinio karo, Lietuvai dėl nepriklausomybės kovojant, jos nedraugai aiškino, kad Lietuva bus permaža savarankiškam ūkiui, žinoma, nutylėdami Danijos, Šveicarijos ir dar mažesnių tautų pavyzdžius.

Skaityti daugiau: Okupuotos Lietuvos ūkio sėkmės ir nesėkmes

SUKOLCHOZINTAS ŽEMES ŪKIS

K. V. JONAITIS

Nuolatiniai pertvarkymai

Chruščiovo žemės ūkio politika buvo — nuolat ir sistemingai kolchozus paversti sovchozais. Tokios pat politikos, atrodo, laikosi ir Brežnevas su Kosyginu. Okupuotos Lietuvos 1965 biudžete naujai organizuojamiems sovchozams numatyta 15 mil. rublių. (“Val. Laikraštis”, 1964. 12.27). Būdingas buvo Chruščiovo pareiškimas 1964.2.28 Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto plenumui, kad savo valdžios paskutiniais metais Stalinas buvo siūlęs, priešingai Chruščiovo žemės ūkio politikai, sovchozus likviduoti ir jų žemę perleisti kolchozams (“Tiesa”, 1964.3.7).

1964 pradžioje okupuotoje Lietuvoje buvo iš viso 1781 kolchozas. Iš jų 292 turėjo naudingos žemės tik iki 1000 ha, 722 — tarp 1000 ir 1500 ha, 472 - tarp 1500 ir 2000 ha, 206 tarp 2000 ir 2500 ha, 57 — tarp 2500 ir 3000 ha, 21 — tarp 3000 ir 3500 ha ir 11 — per 3500 ha. Vienam kolchozui vidutiniškai išeina 1980 ha žemės apskritai, vidutiniškai 1496 ha naudingos žemės ir vidutiniškai 1069 ha arimų. Maskvoje įvykęs 1964.12.21-22 Sovietų Sąjungos žemės ūkio specialistų pasitarimas kolchozų optimalaus didumo klausimu okup. Lietuves kolchozams numatė optimalų didumą tarp 1600 ir 3200 ha naudingos žemės ir 1200-2400 ha ariamos žemės (“Liaudies Ūkis”, 1965 Nr. 1, p. 24).

Skaityti daugiau: SUKOLCHOZINTAS ŽEMES ŪKIS

Laisvės kovotojai sovietų propagandoje

ANAPUS

Iki 1959 m. sovietų spauda vengė plačiau liesti Lietuvos laisvės kovotojų — partizanų sąjūdį. Galiojo taisyklė nec nominetur — kad jų nė vardas nebūtų paminėtas. Su “Vanagais iš anapus” staiga buvo pradėta skelbti atrankinė medžiaga iš slaptųjų čekos archyvų. Kokio tikslo tuo buvo siekiama, matyti iš to, kad tas darbas buvo pavestas tiems patiems čekistams, kurie anksčiau ginklu ir provokacijomis siekė fiziškai palaužti Lietuvos partizanus. Vadovauti buvo paskirtas žinomas enkavedistas B. Baranauskas, kuris 1940 m. buvo vidaus reikalų komisaro Guzevičiaus pavaduotojas. To paties kelmo buvo ir jo artimieji bendradarbiai Chienai, Erslavaitės, Vicai ... Jų paruoštoji medžiaga buvo pradėta leisti serijoje “Faktai kaltina” atskiromis brošiūromis, kad morališkai sujuodintų žuvusiųjų ir kankinių atminimą, o laisvės kovotojus pavaizduotų "banditais”, kokiais jie visą laiką buvo sovietinių pavergėjų pravardžiuojami. Tačiau laisvųjų lietuvių spauda rado tinkamą atsakymą. Ji sugebėjo atrinkti iš tos kankinimais, provokacijomis ir klastojimais išgautos čekistų medžiagos faktus, kurie dar labiau padidino laisvųjų lietuvių pagarbą laisvės kovos didvyriams. Išėjo priešingai, negu tikėjosi čekistiniai autoriai ir užsakymo davėjai. Buvo kilusios net abejonės, ar toji serija tęstiną. Po ilgesnio svyravimo, atrodo, partijos viršūnės nusprendė tęsti "dokumentų” skelbimą. Čia apžvelgiame porą tokių leidinių.

Skaityti daugiau: Laisvės kovotojai sovietų propagandoje

Migdomieji narkotikai varvinami lašais

Nemuno kraštas — yra toks Vokietijoje nuo pereitų metų leidžiamas laikraštukas, kuris informuoja apie lietuvius Lietuvoje ir užsieniuose. Dalis teksto yra vokiečių kalba. Žada duoti ir anglų kalba. Analizuodamas rašinius, greitai randi, kad juose skelbiamos mintys ir faktai sutaria su direktyvom iš Maskvoje sukurto komiteto '‘ryšiam su tautiečiais užsieniuose”. Jie rodo naują to komiteto taktiką santykiuose su užsieniuose esančiais lietuviais, norint tarp jų infiltruotis. Pasekam tos taktikos priemones pagal vieną to laikraščio nr. — 1965 metų Nr. 2.

Taktikai būdingas siekimas pasinaudoti Vakaruose populiariais šūkiais ir jais operuoti. Vienas toks šūkis, Vakaruose šiuo metu turįs "magiškos” reikšmės, yra išreiškiamas žodžiu “dialogas”, pasikalbėjimas, kuris atveda į išsiaiškinimą, tiesą, susipratimą, taiką ar net bendradarbiavimą. — Ir “N. Kraštas” kalba apie reikalą “pirma susitikti su savo oponentu, išdėstyti savo pažiūras, išklausyti jo”.

Antras nemažiau populiarus šūkis — informacijos objektyvumas. Tikinama, kad Amerikos laikraščiai esą tokio objektyvumo pavyzdžiai; jie faktus pasakoją objektyviai, o savo nuomones pareiškią jau vedamuosiuose. “N. Kraštas”, siekdamas tokiam galvojimui įtikti, ir kalba, kad jo tikslas “objektyviai informuoti apie visų lietuvių — tėvynėje ir tremtyje — gyvenimą”. Kalba, kad studentas turįs būti “pedantiškai objektyvus”, tad ir pats laikraštis tokias “objektyvias” žinias duosiąs apie lietuvių gyvenimą.

Skaityti daugiau: Migdomieji narkotikai varvinami lašais

Ar momento reikalai atskirai nuo principų reikalavimų?

LAISVŲJŲ LIETUVIŲ

Tokiai kultūrinei - pasaulėžiūrinei organizacijai, kokia yra Ateities Federacija, suderinti principų reikalavimus su momento reikalais yra pirmosios svarbos uždavinys. Todėl nieko nuostabaus, kad prie jo dažnai sustojama, o pastarajame ateitininkų sendraugių suvažiavime (lapkričio 25-29 d. Clevelande) tam reikalui buvo paskirta prof. dr. A. Sužiedėlio paskaita “Laiko dvasios iššūkis”.

Kaip paskaitos vardas liudija, jos autorius specialiau akcentavo laiko reikalavimus. Jis paskaitą baigė kvietimu išeiti iš miesčioniško, uždaro pasitenkinimo savimi ir daugiau angažuotis: "Laiko dvasiai atsiliepti — sakė dr. A. S. — reikia ne programos, o užsiangažavimo, tvirto ir teigiamo sprendimo elgtis — lygiai pačiai organizacijai ir kiekvienam atskirai — su didesne drąsa, mažiau atsargumo, stipresniu pasitikėjimu kitu žmogum, žymiai didesniu atvirumu, mažiau taisyklių, ir didesniu "taip”.

Skaityti daugiau: Ar momento reikalai atskirai nuo principų reikalavimų?

Ateitininkai prieš kongresą

Ateitininkuose jau kuris laikas pastebimas generacijų konfliktas. Jį labiausiai ryškino ir teberyškina jaunieji. Daugiausia per “Ateities” laikraštį. Ryškina viena linkme — negatyvia, atsiribodami nuo vyresniųjų vadovavimo, galvojimo, skonio. Pasitaiko kartais to ryškinimo net ir bravūriško stačiokiško — taip jau esti jaunesnio ir vyresnio amžiaus konfliktuose. Vyresnių dalis tylom jaunesnių polėkius priimdavo; vienas kitas reagavo ir neigiamai, prašydami “Ateities” nesiuntinėti. Katalikų spauda (Darbininkas, Draugas, T. žiburiai) rodė supratimą jaunųjų gyvojo tekėjimo reikalui; mėgino vyresnius nuteikti supratimo ir skirtybių pripažinimo linkme, nevengdami nurodyti, kur jaunieji jiem rodės vienpusiški.

Naujas akstinas jauniesiem pasisakyti ir savo veidą pareikšti buvo kongresas. Jie norėjo save išryškinti dar prieš kongresą ir pasirodyti jame su savo aiškiais siekimais. Tuos siekimus ir pažiūras kondensuotai išreiškė “Drauge” birželio 23 anketos, į kurias atsakymus davė jaunieji, mokslus baigę čia, buvę atsakingose pačios ateitininkų organizacijos pareigose. Išsirašyti verta eilę jų pareiškimų, rodančių, į ką jie norėtų dėmesį kreipti, kaip jie galvoja tais klausimais, dėl kurių ir gali kilti generacijų konfliktai.

Skaityti daugiau: Ateitininkai prieš kongresą

Kai nevietoj dedamas lygybės ženklas

"Draugo” (1965.4.28) bendradarbis J. Duburys teisingai atkreipė dėmesį, kad Amerikos lietuvių prasidėjusiame dialoge dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo “pagrindinę tezę šiom diskusijom ... iš esmės klaidingai suformulavo vienas 'kultūrinio bendradarbiavimo’ šalininkas, tarp Lietuvos laisvės kovos ir negrų pastangų panaikinti rasinę diskriminaciją Amerikoje padėdamas lygybės ženklą”, O kai vertybės lygios, tai “pagal matematinių lygčių dėsnį” “vieną dydį galima pakeisti kitu”. Todėl "kai kurios karštos širdys” "Lietuvos laisvinimo rūpestį" "ėmė keisti į negrų ‘išlaisvinimo’ pastangas ne tik teorinėje, bet ir praktinėje plotmėje”.

Skaityti daugiau: Kai nevietoj dedamas lygybės ženklas

Ekumeniniame klimate

Sugyvenimas politikoje pasivadino koegzistencija. Sugyvenimas religijoj — ekumenine dvasia. Pasivadinimas nauju vardu lyg būtų davęs naujos prasmės. Iš tikrųjų atsirado ne sugyvenimo žodžiui nauja prasmė, tik žmonėse sustiprėjo sugyvenimo ilgesys ir virto sąjūdžiais.

Sugyvenimo dirvoje betgi šalia kviečio atsiranda ir raugė. Politikoje žinome, kas labiausiai koegzistencijos vardą piktnaudoja. Bet piktnaudojimo mažais laipsniais atsiranda ir mažoje lietuviškoje dirvoje. Registruojam kai kuriuos viešumon kilusius reiškinius.

Skaityti daugiau: Ekumeniniame klimate

JT — ginklas prieš sovietinį kolonializmą

PASAULYJE

Paskutiniu laiku mūsuose yra pagyvėjęs susidomėjimas sovietiniu kolonializmu. Kad tas susidomėjimas galėtų daugiau atsiremti į tai, kas jau lig šiol sovietinio kolonializmo atžvilgiu yra pasakyta ar padaryta, manome pravers šiokia tokia ligšiolinių duomenų inventorizacija.

Kaip ir dera, pats sovietinio kolonializmo terminas išėjo iš Pavergtųjų Europos Tautų Seimo, kuris 1960 savo išleistoje brošiūroje “A Few Facts on the New Colonialism” sovietinio kolonializmo terminą bus, atrodo, pirmą sykį dokumentavęs.

Kai 1960 rudenį 26 Jungtinių Tautų nariai (Afrikos - Azijos valstybės ir Kipras) pateikė Jungtinių Tautų visumos susirinkimui projektą “Declaration on the Granting of Independence to Colonial Countries and Peoples”, kuri “solemnly proclaims the necessity of bringing to a speedy and unconditional end, colonialism in all its forms and manifestations", projektą paremdamas, Pavergtųjų Seimas savo ruožtu sovietinio kolonializmo klausimu išleido specialų atsišaukimą į žmonijos sąžinę ir savo memorandumą tuo pačiu reikalu įteikė laisvojo pasaulio visoms vyriausybėms. Dar daugiau. Pavergtų tautų seimo atstovai aplankė ne tik Jungtinių Tautų laisvųjų valstybių delegacijas, ne tik Jungtinių Valstybių vyriausybę, bet ir Argentinos, Brazilijos, Britanijos, Danijos, Graikijos, Italijos, Japonijos, Libano, Prancūzijos bei Urugvajaus vyriausybes. Be to, 1960.11.18 CBS televizijos programoje buvo plačiai referuotas Pavergtųjų Europos Tautų Seimo keliamas sovietinio kolonializmo likvidavimo klausimas, o Radio Canada laidos kartojo interview su Seimo generaliniu sekretorium ir pirmininku.

Skaityti daugiau: JT — ginklas prieš sovietinį kolonializmą

Satelitų kultūriniai mainai su Vakarais

Po karo, ypač nuo 1948, kurį laiką tarp satelitų ir Vakarų nebuvo beveik jokių kultūrinių mainų. Tačiau pastaraisiais metais satelitų -Vakarų kultūriniai mainai yra gana paplitę. Vakaruose tuo atžvilgiu daugiausia reiškiasi Jungtines Valstybės ir Prancūzija, satelituose — Lenkija, Rumunija ir Vengrija. Žemiau apžvelgiama satelitų kultūrinių mainų praktika su eile Vakarų Europos kraštų ir su Jungtinėmis Valstybėmis.

Anglija jau nuo 1959 metų, kai Maskvoje oficialiai lankėsi tuometinis premjeras MacMillanas, siekia išplėsti santykius su Rytų Europos kraštais, pirmoj eilėj — prekybinius, bet neužmirštami nė kultūriniai. Būdinga, kad pirmieji, kurie lankėsi oficialiai už geležinės uždangos, buvo prekybos min. F. Errol ir jo įpėdinis — E. de Cann. Reikšmingesnis faktas čia tas, kad nuo 1964 vidurio BBC radijo laidos Rytų Europoje, išskyrus Bulgariją, nebebuvo trukdomos. Ypač didelio ir netikėto pasisekimo sulaukė BBC paskelbtas Šekspyro konkursas, į kurį atsiliepė 300 studentų iš Lenkijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos, atsiųsdami savo rašinius. Royal Shakespeare teatras galėjo aplankyti Prahą, Varšuvą, Budapeštą ir Bukareštą. Kultūriniams santykiams plėsti prie “British Council” sudarytas specialus Rytų Europos komitetas. Jam vadovauja darbietis Mr. Mayhew, paleidęs apyvarton "ideologinio nusiginklavimo” šūkį, kuris reiškia ne ką kitą, kaip laisvus visuomeninius ir ideologinius mainus tarp Rytų ir Vakarų, šalia oficialių ryšių palaikomi dar neoficialūs, iš kurių svarbiausi buvo 2 susitikimai (Jablonnoje ir Oxforde), kuriuose nagrinėti sambūvio apskritai ir anglų - lenkų intelektualinio bendradarbiavimo klausimai.

Skaityti daugiau: Satelitų kultūriniai mainai su Vakarais

Ar didvyriškumas "apsimoka"?

Prieš 25 metus Suomija nustebino pasaulį savo ryžtingumu gintis, kai ją. užpuolė milžinišką galybės persvarą turinti Sov. Sąjunga. Šiandien visi su pagarba mini 1939-40 parodytą suomių didvyriškumą. Daug mažiau žinomi vėlesni įvykiai, kurie apsprendė dabartinę Suomijos padėtį, smarkiai suvaržytą, bet vis dėlto nepriklausomą. Anglų istoriko Anthony F. Upton naujai pasirodžiusioji knyga duoda progą prisiminti bendrai nacių - sovietų žnyplėse atsidūrusių Baltijos valstybių tragediją.

Andrių istorikas dėsto, kad 1940.III. 13 įsigaliojo Maskvoje pasirašytoji taikos sutartis tarp Suomijos ir Sovietų S-gos. ir kad tuo būdu buvo padėtas taškas istorijos lape, kurį nudažė sovietinės agresijos pralietas kraujas. Bet jau sekančiais metais Suomija, dar neužgydžiusi savo žaizdų, buvo įvelta į prasidėjusio Vokietijos — SSSR karo sūkurį “blogoje”, nes karą pralaimėjusioje, pusėje ir tuo būdu pateko į sunkią sovietinės priklausomybės padėtį, kuri ją iki šiandien vargina. Anoji (1940) sutartis, atseit, nepaskatino atversti naują istorijos puslapį, nes tuometiniai Suomijos vadai norėjo toliau rašyti ant senojo lapo, ir dėl to nukentėjo krašto interesai ...

Tokią mintį skaitytojui nori įpiršti profesorius Anthony F. Upton savo knygoje Finland in crisis 1940 -1941. A study in small-power politics. 295 psl. London 1964. Negalima sakyti, jog tai jis daro bloga valia. Priešingai, jis neslepia savo palankumo Suomijai, kurią jis gerbia už jos narsumą, ginant savo laisvę. Tačiau jį, vakarietišką demokratą, kankina mintis, kodėl vėliau tas kraštas atsidūrė “ne toj pusėj”, kai vyko didysis "kryžiaus žygis prieš fašizmą” (93 p.). Tai jam atrodo klaida, už kurią tenkančią atsakomybę jis norėtų nuimti nuo suomių tautos ir ją priskirti saujelei politikų: marš. Mannerheimui, prez. Ryčiui ir kt. Net ir pastarųjų jis asmeniškai nesmerkia, atsiliepia apie juos su nešališko istoriko orumu, bet daro išvadą, kad mažos tautos, pasitikėdamos savo drąsiais vadais, gali už tai perdaug brangiai sumokėti (294 p.).

Skaityti daugiau: Ar didvyriškumas "apsimoka"?

Nedarbingų kolchozninkų aprūpinimas

Atėmusi iš ūkininkų žemę ir jiems užkorusi sovietinės baudžiavos jungą, Sovietų Sąjunga iki 1965 pradžios diskriminavo ir kolchozininkų senatvę bei invalidumą. Senatvės ir invalidumo sovietinis draudimas telietė darbininkus ir tarnautojus, tik ne kolchozninkus. Tik nuo 1965 sausio 1 senatvės ir invalidumo pensijos teisė suteikta ir kolchozninkams. Sovietų Sąjungos kolchozų pensijų ir pašalpų įstatymą, kuris taikomas ir okup. Lietuvoje, sovietinė Lietuvos spauda, taip sakant, su trimitais ir būgnais paskelbė kaip ypatingą Kremliaus geradarybę. Pravartu tad tą “geradarybę” palyginti su esama padėtimi satelituose ir su buvusia padėtimi nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmiausia tenka konstatuoti, kad kolchozų pensijų atveju, gal todėl, kad iki 1965 pradžios nebuvo Sovietų Sąjungos pavyzdžio, satelitų praktika nėra vieno sukirpimo. Kiekviena satelitinė valstybė turi savo atskirą tvarką, išskyrus bendrus principus karo ir partizanų invalidams, kurie yra favorizuojami, taip pat kolchozų administracijos pensijas, kurios yra aukštesnio lygio už kolchozninkų pensijas visuose satelituose.

Skaityti daugiau: Nedarbingų kolchozninkų aprūpinimas

Vardai įvykiuose

Mečys Musteikis

Šių metų balandžio 10 d. Gautingo kapinės Vokietijoj priglaudė kūną a. a. Mečio Musteikio, mirusio balandžio 6 d. Gautingo plaučių ligų sanatorijoj, kurioj velionis buvo praleidęs beveik 19 metų.

Kaip daugelis tremtinių, a. a. Mečys nepasiekė to, ko jo įgimtos psichinės savybės leido tikėtis normaliose sąlygose; tačiau per savo vargingą gyvenimą jis vaizdžiai paliudijo, kad gerosios žmogiškosios ypatybės asmeny atsiskleidžia dažniausiai pasipriešinant aplinkai, šita rezistencinė žymė ryškėjo jame nuo pat jaunystės. Kaip neturtingos šeimos jauniausią sūnų tėvai nebuvo numatę jo leisti į mokslus. Bet šitokiai namiškių valiai Mečys pasipriešino. Bedirbdamas pavasarininkų krautuvėj, šiek tiek brolio Antano padedamas, jis pasiruošė eksternu brandos egzaminams. Tai jį įgalino gauti pelningesnį darbą banke (1939 m.). Netrukus prasidėjusi sovietinė okupacija Lietuvoje giliai tikinčiam jaunam patriotui, koks buvo Mečys, žadino pasipiktinimą ir protestą. Dėl to jis Telšiuose buvo suimtas ir tardomas. Iš kalėjimo jis išėjo vokiečių - sovietų karo pradžioj.

Lietuviams ėmus stiprinti pasipriešinimą vokiečių naciams, Mečys įsijungė į Lietuvių Frontą, tapo LF žemaičių apygardos iždininku, nes jam, dirbančiam banke, tai buvo tinkamiausios pareigos. 1944 vokiečių armijoms traukiantis, kad nepatektų vėl rusų komunistams, Mečys su broliais ir grupe žemaičių mėgino laiveliu pabėgti į Švediją. Nacių buvo pagautas, areštuotas ir pristatytas apkasų kasti. Šitą areštą Mečys laikė savo didžiosios nelaimės (ligos) priežastimi. Per atsitiktines nakvynes ir dėl peršalimų prie apkasų kasimo jis apsikrėtė džiova, kuri atvirai pasireiškė 1946 pradžioj. Paguldytas į sanatoriją, jis tikėjosi pasveikti, bet džiova progresavo. Jai sustabdyti Mečys pasidavė pavojingai plaučių chirurginei operacijai. Ji nepasisekė, nes, išimant nesveiką plaučių dalį, krūtinės ląstoj buvo užkrėsta žaizda, virtusi pūliuojančia fistula. Tai padarė Mečį invalidą, kuriam nebebuvo vilties išeiti iš ligoninės. Užuot puolęs į neviltį, jis nepagydomo ligonio gyvenimą nutarė matomai įprasminti — nuo poilsio atliekamas negausias valandas, sanatorijos leidžiamas, jis nutarė paskirti lietuvių laikraščių tarnybai. Šitaip tapęs žurnalistu, jis ėjo V. Kudirkos pėdomis. Beveik iki paskutinės valandos jis rašė laikraščiams straipsnius, nes tik dvi dienos prieš mirtį "Europos Lietuviui” jis buvo išsiuntęs savo paskutinį straipsnį "Lietuvė daktarė Muencheno universitete”.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti