Karys 1968m. 1-2

Lietuva, mano žemė, šalelė gimtoji.
Tas tik supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas tik tavęs neteko, pasiilgęs šiandieną,
Tavo regiu grožį ir kampą kiekvieną ...
Nešk tuo tarpu nors mano išsiilgusią sielą
Į kalnelius, kur medžiai suaugę siūbuoja,
Ten į Nemuną melsvą, kur pievos žaliuoja.

(A. Mickevičius)

Kaip tėviškė yra praplėstasis šeimos namas, taip tėvynė yra praplėstoji tėviškė. Žmogui bręstant, jo aplinka vis didėja, kartu plinta akiratis ir jo ryšiai su kitais. Vaikui užtenka jo tėvų namo. Paaugėjęs jau žengia toliau, Jis, tarsi, palieka namus ir eina tėviškėn, nes namai jam per-ankšti, o tėvų ratelis — persiauras. Jis virsta kaimo ar miesto narys. Tačiau, kaimas ar miestas dar nėra galutinė bendruomenė su kuria žmogus jaučia organišką saitą. Už šitų siaurų ratelių laukia jo tėvynė. Žmogus tampa tautos nariu arba tautiečiu. Iš tėviškės jis, tarsi, iškeliauja į tėvynę. Mokslininkas J. Joos, sako: “Toji mažutė tėvynė, išplinta, kad taptų didžiule sielų sąjunga, tradicijų, dorovės ir likimo bendruomene, kad taptų tėvyne ir tauta.” Tuo būdu, žmogų su tėvyne saisto beveik tie patys pagrindai, kaip ir su tėviške.

TĖVYNĖ

Tėvynė — tai žemė, kur mūsų tėvų sodybos, kur senelių ir didvyrių kapai. Tėvynė tai ne vien tik žemė, vieta, bet ir tauta — žmonės, kurie yra mums artimi savo praeitimi, kilme, savo kalba ir papročiais. Taip suprantama tėvynė žmogaus širdžiai yra brangi, kilni; o brangi yra todėl, kad ji yra sava. K. Š. ilgėdamasis tėvynės rašo:

“Man liūdna ir ilgu svetimoj šalyj, nes visur jaučiuosi nelaisvėje, nors miestai ir rūmai čionai blizga garsieji, bet verkiu kaip vaikas Tave prisiminęs. O ilgesys širdį, kaip kirminas graužia, sugrįžti skaisčios Karalaitės Tėvynėn ir dirbti statyti jai augštas seklyčias su bokštais augštais, savai karalaitei. Iškelti jai sostą iš gintaro gelsvo, vainiką nupinti iš meno žiedų, o sienas išpuošti audimais margaisiais ir stalą, kaip šventei, užtiesti baltai. Takus jai iš rūmų į laukus išvesti, kur derlius pribrendęs gražiųjų javų, kad skalsą matytų ji lygiai visuose, o vargo ir alkio, kad niekas nejaustų ...”

Skaityti daugiau: Tėvynės meilės keliu

Žodis

1967. XI. 19, ČIKAGOJE, PER IŠKILMES PRIE PAMINKLO ŽUVUSIEMS KOVOJE DĖL LIETUVOS LAISVES, MININT 49 SUKAKTĮ NUO LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSTEIGIMO, ATSARGOS BRIG. GENEROLO ST. DIRMANTO

VIEŠAI TARTAS ŽODIS

Lygiai prieš penketą metų Lietuvių Veteranų Sąjunga ir jai artimos organizacijos, padedant tuometiniam Tėvų Jėzuitų vyresniajam, kun. B. Krištanavičiui, užbaigė šios tautinės šventovės įrengimą.

Per iškilmingą paminklo atidengimą ir pašventinimą ilgesniu žodžiu apibūdinau šio įvykdyto sumanymo daugeriopus tikslus. Nekartosiu.

Visuomenė, pradžioje, gana šaltai sutiko karių sumanymą. Tačiau, kaskart pradėjo rodyti ir rodo vis gilesnį pripažinimą.

Dabar jau esame pilnai patenkinti matydami vis dažnėjantį jos naudojimą. Dar pats paminklas nebuvo iškeltas, o vien tik pagrindinė išbetonuota aikštė, tačiau jau skaitlingas ateitininkijos suvažiavimas, vakare prie šviesų ir provizorinių Gedimino pilies bokšto dekoracijų, čia užbaigė savo programą junioro, dr. Manelio prakalba.

Gerai pamenu tą vakarą dėl dviejų priežasčių. Primo, tai buvo pirmas platus viešas pritarimas mūsų dar neužbaigtam darbui ir secundo,— tada čia stovėdami su astronomijos mėgėju, kun. Raibužiu, pakėlę akis į žvaigždėtą dangų pastebėjome ir kelias minutes sekėme tyliai, didingai praskrendančių žmogaus paleistą lyg ir žvaigždę. Ir ją galėjo matyti mūsų minia.

Kas met, kalendoriaus tvarka, po keletą kartų, čia atvykstame. Kariai-veteranai, invalidai, savanoriai, šauliai, birutininkės, mokiniai su pedagogais, skautai, jaunimo ekskursijos iš tolimesnių miestų ir daug kas kiti.

Kas kart, vis dažniau, apsilanko pasaulinio masto suvažiavimų dalyviai: jaunimo, senimo, partiečių, profesorių, veiksnių.

Kas met čia įspūdingai sueiname ir Vilniaus dieną. Šįmet vėl vainiką paklojo ukrainiečių veteranų pirmininkas. O ir šiandien matau jų skaitlingą delegaciją su tautine Ukrainos vėliava. Ukrainiečiai skaitlingi, drąsūs. Jie sau išsikovojo net kelias tautines vyskupijas.

L. V. S. Ramovės pirmininkas Gen. Stasys Dirmantas

Skaityti daugiau: Žodis

KLAIPĖDOS KRAŠTO ATVADAVIMO DIENA

Tai buvo 1923 m. sausio 15 dieną, taigi prieš 45 metus. Nuo tos didelės istorinės reikšmės dienos Didžioji Lietuva susivienijo su Mažosios Lietuvos dalimi — Klaipėdos kraštu.

Tai įvyko lietuvių sukilėlių kraujo aukomis ir sukilimą organizavusių ir jam vadovavusių asmenų dėka. Tie garbingi asmenys buvo: min. pirm. E. Galvanauskas, M. Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas — M. Jankus, sukilimo organizatorius — E. Simonaitis ir sukilėlių narsusis vadas — J. Budrys.

Visiems sukilimo dalyviams priklauso mūsų nuoširdi padėka ir amžina pagarba. Savo drąsiais žygiais jie laimėjo Lietuvai Klaipėdos kraštą, kuris padidino valstybės teritoriją, ir atgavo Klaipėdos uostą, kuris žymiai sustiprino Lietuvos ekonominį gyvenimą. Įsigijus uostą ir prekybos laivus, Lietuva tapo prekybos srityje nepriklausoma nuo kaimyninių valstybių.

Sausio 15-ji buvo švenčiama visoje Lietuvoje, gi, pačioje Klaipėdoje ši diena buvo ypatingai iškilmingai švenčiama.

Neužmirškime jos ir svetur gyvendami ir, kiek sąlygos leidžia, minėkime ją kasmet.

R. Liormonas

Nors ir pasidalinę tačiau laimime

Nepriklausomybės karas

Amerikos Nepriklausomybės karą galima pavadinti pilietiniu karu. Suvažiavę 1776 m. į Kontinentinį kongresą, 6 atstovai, iš 13 to meto kolonijų, balsavo prieš atsiskyrimą nuo Anglijos. Šimtai tūkstančių gyventojų buvo priešingi bet kokiam santvarkos pakeitimui. Priešingi buvo New Yorko miestas, Philadelphia, dalis Karolinų, Georgijos ir anglikonų dvasininkai. Kai kurie iš torių (polit. partija) formaliai keikė sukilėlius. Pensilvanijos toris Samuelis Shoemakeris, panašiais kaip kad šių dienų Hanoijaus emisaras, nuvyko į Windsoro pilį ir grįžęs visiems pasakojo, koks tas Anglijos karalius yra puikus žmogus, toks jokiu būdu, negali būti tironu.

Britų kariuomenę lojalistai tada aprūpindavo maistu, kai Wašingtono kariai buvo alkani ir apiplyšę. Jie skleidė padirbtus kontinentinius pinigus, kad silpnintų sukilėlių ekonomiją ir — lapelius, kad patrauktų gyventojus į britų pusę. Prie britų prisijungė apie 50,000 vietinių gyventojų ir 1780 m., kai Washingtonas turėjo nedaugiau kaip 9,000 kareivių, tai britų pulkuose tarnavo apie 8,000 lojalistų. Žinoma, pasibaigus karui jie nepaliko nenubausti. To meto populiarus posakis taip skambėjo: Lojalistas yra žmogus, kurio galva yra Anglijoje, kūnas — Amerikoje, ir kurio nugarą reikia ištaisyti. Mokytojai, daktarai ir pirkliai, kurie pritarė torių principams, gana smarkiai nukentėjo: kai-kurie jų buvo išsmaluoti ir išvolioti plunksnose, o kai kuriems buvo atimta nuosavybė. Daugiau kaip 100,000 lojalistų spruko į Angliją ir į kitus kraštus.

Skaityti daugiau: Nors ir pasidalinę tačiau laimime

Politika, civilizacija ir taika

Beveik prieš šimtmetį, kai Vakarų politikai visiškai pasitikėjo besivystančia civilizacija ir žmonijos gerbūvio didėjimą matė greitoje civilizacijos plėtroje, amerikietis Henry Adams, kuris tuo metu buvo amerikiečių užsienio tarnyboje, pareiškė, kad pusės šimtmečio bėgyje, civilizacija ir technologija išsivystys tiek, kad pagamins kosminius ginklus, prieš kuriuos vyriausybės neįstengs pasipriešinti, bus priverstos sutikti su bendrų įstatymų laužymu ir taip civilizacija bus sužlugdyta.

Praėjus virš pusės šimtmečio nuo ano pareiškimo, Amerikos Atstovų Rūmų, pritaikomųjų mokslų, išradimų ir pritaikymų poskyris savo metiniam pranešime pareiškė: “Mokslas ir technologija esamą gamtoje jautrią pusiausvyrą veda į žmogaus žemėje sukurtos civilizacijos sunaikinimą ir viso žemės paviršiaus pavertimą dykuma, kuri prilygtų esančiai mėnulyje.” Toliau samprotavimai dėstomi, kad mokslas ir technologija silpnina balansą tarp deguonies -anglies dvideginio sistemos, nuo kurios priklauso visa žemėje esanti gyvybė. Esą, atėjęs laikas vyriausybei rasti priemones technologiją pakreipti naudinga žmonijai kryptimi, bet ne jos sunaikinimui. Be abejo, šis pranešimas beveik patvirtino blogiausią atvejį, ko mokslininkai ir inžinieriai labiausiai bijojo. Tai buvo prieš 50 su virš metų įvykęs Pirmasis pasaulinis karas.

1919 m. anglas, medicinos mokslininkas ir anuo metu pasireiškęs žymus praktikas Sir William Osler, savo invokacinėje kalboje Oxfordo universitete, tema — “Senasis humanizmas ir naujasis mokslas”, klausytojus įspėjo apie galimą mokslo įsivėlimo į religinius reikalus pavojų.

Skaityti daugiau: Politika, civilizacija ir taika

Norėčiau žinoti...

Kas gi mūsų nenori galimai daugiau žinoti. Jau 2 ar 3-jų metų vaikutis užberia tave įvairiausiais gyvenimiškais klausimais, — tik spėk atsakyti ar išaiškinti. O paaugę mes norime dar daugiau žinoti, ypač jei siekiame mokslo ir pasirenkame kurią nors iš daugelio mokslo sričių. Ir niekuomet negali nustoti norėti ko daugiau žinoti, nors ir pasentum, ir šimto metų sulauktum. Niekas nesugeba visko žinoti. Nors, kartais pasitaiko ir fenomenų. Apie prof. A. Voldemarą sakydavo, kad jis esąs vaikščiojanti “didžioji enciklopedija”.

Bet kaip yra su tautos organizuotumu, su jos visuomenės santvarka, su socialine struktūra ir su tuos visus santykius reguliuojančia vyriausybės politika? Čia tai mes dažnai atsiduriame lyg kokio mažo vaikučio vaidmeny su savo nesibaigiančia “kodėl” klausimų eile.

Neskaitlingi JAV pirmykščių gyventojų indėnų tūkstančiai privalo gyventi rezervatuose, sakytum, lyg kokiuose kalėjimuose (ar getuose), ir jie ten skurdžiai gyvena, gal net kai-kuomet badauja. O milijonai bušelių kviečių ir kitų maisto gaminių siunčiama į tolimą Azijos Indiją ten badaujančių šelpti. Tai kodėl gi, pirmon eilėn, nepasirūpinama savais indėnais, tikrais JAV piliečiais? Jei primygtinai ir net perdėtai rūpinasi pagerinti JAV negrų būklę, tai kodėl diskriminuojami (ir pamirštami) indėnai ?

Skaityti daugiau: Norėčiau žinoti...

Karinis parengimas karų įtakoje

Vietname įgyti kautynių patyrimai turi įtakos į veiksmuose dalyvaujančių ir stebėtojų ginklavimą, taktiką ir organizaciją. Pirmoje eilėje, tektų atsižvelgti kokiai ginklų rūšiai tenka pirminis vaidmuo. Vietname pagrindiniam vaidmenyje išryškėjo žemės jėgos. Amerikiečiai, dalyvaudami įvairiuose karuose (I ir II Pasauliniai karai, 1950 Korėjoje, 1958 Lebanone, 1965 m. Dominikonų Resp. ir dabar Vietname) veikdavo drauge su kitų kraštų skirtingai ginkluotom ir apmokytom kariuomenėm ir vadais. Suprantama, kad karo veiksmų derinimas būdavo problematiškas, ir turėdavo neigiamos įtakos rezultatams. Skirtingos karo veiksmų vietovių charakteristikos — lygumos, kalnai, miškai, ežerai, upės, džiunglės, dykumos, apgyventos vietovės, miestai, pramonė (sunkioji ir lengvoji), žemės ūkis ir t.t., reikalauja tiek iš pavienio kovotojo, tiek iš vadų, skirtingo apmokymo ir atitinkamo veiksmų pritaikymo. Klausevitz’as yra pasakęs: pirmoje eilėje, ir svarbiausias sprendimas, tiek civilinės valdžios, tiek karo vadų, yra — kaip perorganizuoti visas priemones ir veiksmus pagal iškilusio konflikto reikalavimus, įskaitant: vietovę, atstumus,klimatą, gyventojus su jų kultūra, civilizacija, krašto politinę ir ekonominę bei socialinę santvarką. Nėra prasmės rengti karines jėgas aplinkybėms, kurios numatytame karo veiksmų teatre visai neegzistuoja.

Pagrindiniai karinių jėgų parengimo klausimai turėtų būti:

1) Kaip karinės jėgos turėtų kautynėse veikti? Atsakymas nustatys pagrindinę doktriną ir bendras kryptis būsimoms operacijoms ir su jomis surištais visais kitais veiksmais.

2) Kaip karinės jėgos turėtų būti apginkluotos ir aprūpintos? Atsakymas nustatys medžiaginius aprūpinimus, technologinius reikalavimus, gamybos ir išteklių organizavimą, reikalingą laiką numatytos programos išpildymui.

Skaityti daugiau: Karinis parengimas karų įtakoje

VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ

JONAS PUZINAS

ĮVADINĖS PASTABOS

Kiekvienais metais Vasario Šešioliktąją visuose didesniuose laisvojo pasaulio lietuvių telkiniuose prisimenama ta reikšminga diena, kada buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Deja, tos šventės metu Vasario Šešioliktosios akto genezė tik prabėgom teprisimenama, o ji turi labai įdomią proistorę: Vasario Šešioliktosios aktas staiga neatsirado, bet prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prieita tik po sunkių ir ryžtingų ano meto lietuvių šviesuomenės pastangų. Todėl šįmet, minėdami Lietuvos valstybės atstatymo 50 metų sukaktį, spaudoje turėtume išsamiau panagrinėti pačius reikšmingiausius faktus, privedusius prie Vasario Šešioliktosios akto atsiradimo. Šiame straipsnyje pabandysiu suminėti kai kuriuos svarbesnius įvykius, kad Kario skaitytojai bent kiek pasipildytų ar atnaujintų turimas žinias.

Ilgas Lietuvos valstybės gyvenimo kelias nebuvo palankus lietuvių tautinei sąmonei išsiskleisti ir jai subręsti. Anksti prasidėjęs valstybės valdomojo sluoksnio—bajorų lenkėjimas ir ryšium su didikų neribotomis laisvėmis krašte įsiviešpatavusi netvarka privedė prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų XVIII amžiaus gale. Po paskutiniojo valstybės padalijimo 1795 metais rusams okupavus didžiąją Lietuvos dalį, beveik 120 metų kraštas išgyveno nepaprastai sunkią priespaudą. Pagrindinės lietuvių laisvės ir teisės buvo suvaržytos, kraštas imta rusinti. Tačiau persekiojimas paprastai sukelia žmonėse pasipriešinimą ir didina atsparumą. Ypač kietai laikėsi lietuviškasis kaimas. Ilgainiui atsirado nemažas būrys valstiečių sūnų, kurie išėję mokslus ėmė žadinti lietuvių tautinę sąmonę. Daug lietuvių tautinio atgimimo veikėjų davė Veiverių mokytojų seminarija, Marijampolės, Suvalkų, Mintaujos,

Šiaulių, Panevėžio ir kitos gimnazijos. Atskirų asmenų ar grupių pastangos susiliejo į bendrą ir veiksmingą tautinio atgimimo srovę tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir emigracijoje, ypačiai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Aušra, Varpas, Tėvynės Sargas, Viltis suspietė aplink save jau daugiau ar mažiau vienodesnio ideologinio, vėliau ir politinio nusistatymo žmones. Mūsų inteligentija ėmė skirstytis srovėmis: 1896 susiorganizavo pirmoji partija Lietuvoje — Lietuvos socialdemokratai, 1902 gale užsimezgė Lietuvių demokratų partija, iš kurios prieš Steigiamojo seimo rinkimus susidarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjunga, 1904 susibūrė krikščionys demokratai, o 1916 pabaigoje įsikūrė Tautos Pažangos partija — vėlyvesnį tautininkai. Kiekviena grupė brandino savo ideologiją ir nusistatymą Lietuvos ateities klausimu. Tačiau visos tos srovės, kad ir išsiliejusios atskiromis vagomis, vedė bendrą kovą prieš rusų okupaciją Lietuvoje. Teišsiskyrė atskirų partijų politinės aspiracijos: vieni reikalavo Lietuvai visiškos nepriklausomybės, kiti — autonomijos.

Naujų vilčių žadino lietuviuose 1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis. Ir Jono Kriaučiūno bei dr. Jono Basanavičiaus sumanymu, gruodžio 4-5 d. Vilniuje sušauktas Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo per 2000 valsčių, parapijų ir net atskirų kaimų rinktų atstovų. Be eilinių rūpesčių, seime jau pasisakyta ir politiniu Lietuvos klausimu. Tuo reikalu rezoliucijoje sakoma:

“Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Į tą Seimą rinks atstovus visi Lietuvos žmonės lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu. Toji autonomiškoji Lietuva bus sudėta iš tos žemės, kur dabar gyvena lietuviai, Lietuvos branduolys, ir iš tų Lietuvos pakraščių, kurie dėl kurių nors

Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumas: Pr. Būčys, A. Smetona, J. Basanavičius, J. Stankūnas, S. Kairys.

(Liet. Encikl. IV t. 516 psl.)

priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai norės prie to priklausyti... Suvalkų gubernijos lietuviai reikia priskirti prie visos autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kitomis Rusijos šalimis bus paremti susitarimo pagrindais. . .” Tai buvo pirmas Lietuvos autonomijos reikalavimas. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai plačiai nuaidėjo krašte ir pasiekė net tolimiausias Lietuvos periferijas. Deja, tas politinis lietuvių sąjūdis rusų netrukus buvo užgniaužtas ir reikėjo palaukti kitų lemiamų įvykių, kurie suduotų smūgį plačiajai Rusijos imperijai.

Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ

Lietuvos karalystė

PETRAS BŪTĖNAS

Lietuvos valstybės tarpai nuo jos pradžios ligi šių dienų, t.y. ligi 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės 50 jubilėjinių metų minėjimo 1968 metais:

I — nuo Lietuvos valstybės susikūrimo ligi Lietuvos karalystės paskelbimo 1251.VII. 17 metais;

II — nuo Lietuvos karalystės atsiradimo ligi 1795 metais trečiojo padalinimo;

III — jos pavergimo laikotarpis nuo 1795 metų ligi Nepriklausomybės kovų įsibėgėjimo, o tai yra D. Lietuvoje lietuvių tautos 123 vergavimo metai Rusijos kolonijinei imperijai ir mūsų žmonių viešasis ir slaptasis darbas lietuvių tautos stiprybei išlaikyti bei jos atsparai įgalinti pačioje D. ir M. Lietuvoje ir užsieniuose, kol bus nusikratyta užkrautąja vergija, kaip kad ir dabar vėl tai pačiai (Sov. Rusijos) kolonijinei imperijai pavergus 1918.II.16 metais atsikūrusią Lietuvos valstybę, ir kol bus nutraukti betkokie politiniai ryšiai su betkokia Rusija ar ir kokiais kitais lietuvių tautos priešais;

IV — nuo 1918.II.16 metų savanoriškai ir darbščiai atsikūrusios Lietuvos valstybės — nepriklausomos demokratinės respublikos su sostine Vilniumi, lietuvių pasistatytu Gardinu Gardos - Gardelės upės žiotyse prie Nemuno bei su Klaipėdos uostu ir su Steigiamojo Seimo 1922 metais priimtąja bei paskelbtąja vykdyti savo Konstitucija, — toliau gyvenant ir einant į dabartinius laikus.

Skaityti daugiau: Lietuvos karalystė

LIETUVOS KARO MOKYKLOS IX LAIDOS 40-ties METŲ SUKAKTIS

O. ŽADVYDAS

Žmogui per jo ištisą gyvenimą tenka išgyventi ir stebėti daug įvairių įvykių, nuotykių, kurie prabėga, lyg vaizdai kino ekrane. Mažiau reikšmingi, laikui slenkant, užmirštami. Tačiau, svarbesnieji — malonūs ar žiaurūs, džiugūs ar liūdni — visam laikui pasilieka atmintyje.

Praėjusiais metais, rugsėjo 7 dieną, sukako keturiasdešimt metų nuo Karo mokyklos IX karininkų laidos išleistuvių. Palyginus su žmogaus gyvenimu — ilgas laiko tarpas. Per šį laikotarpį, IX laidos ir tuometinio Karo mokyklos kadro skaičius, žymiai sumažėjo, praretėjo. Vieni mirė natūralia mirtimi, kiti, gi, žuvo kautynėse gindami Lietuvą nuo priešų, arba buvo okupantų nukankinti. Dalį jų išvežė bolševikai į priverčiamųjų darbų stovyklas, Sibiran. Ištremtųjų likimas yra ir liks paslaptis. Tik reto sužinome žuvimo laiką, vietą ir aplinkybes.

Drauge su jais praleistą trejų metų laiką Karo mokykloje, minint keturiasdešimties metų sukaktį, nors trumpomis gyvenimo nuotrupomis, šiuo straipsniu, noriu prisiminti.

STOJIMAS IR PRIĖMIMAS Į KARO MOKYKLĄ

Nuo 1924 metų Karo mokykloje buvo praplėsta mokymo programa ir prailgintas mokymosi laikas. Pirmą kartą buvo įvesta trejų metų mokslo programa, kuri paskirstyta į tris kursus: ruošiamąjį (anksčiau jo nebuvo), jaunesnįjį ir vyresnįjį. Pereinant į sekantį kursą, kariūnai laikė egzaminus. Be to, dar ir baigiamuosius.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARO MOKYKLOS IX LAIDOS 40-ties METŲ SUKAKTIS

SOVIETŲ SAVANORIAI VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE II-jo PASAULINIO KARO METU

Su pirmaisiais sovietų belaisviais ir pirmaisiais okupuotais Sovietų Rusijos teritorijos kvadratiniais kilometrais atsirado savanorių iš sovietų karių ir civilių tarpo, kurie norėjo prisidėti prie vokiečių kariuomenės laisvinant kraštą nuo komunizmo. Per palyginamai trumpą laiką tas, gyvenusių sovietinėje santvarkoje, noras prisidėti prie kovos prieš komunizmą pasireiškė masiniu būdu. Dėl fanatiškos naių politikos, šis pasireiškimas, tačiau, buvo neįvertintas, priimtas su nepasitikėjimu ir ignoravimu, o vėliau daryti bandymai suorganizuoti rimtesnes tų savanorių jėgas, vokiečių vadovybės buvo sutrukdyti.

Pasitikėdami vien savo pačių jėgomis ir savo kariniu pirmavimu, naciai išjungė politinį elementą kare, visiškai nepramatydami kokią didelę jėgą būtų suorganizavę, panaudodami Sovietų Sąjungos savanorius kovai prieš komunizmą. Nežiūrint visų nepalankumų iš nacių pusės, savanorių skaičius nuolat didėjo ir išsilaikė iki paskutiniųjų, Trečiojo Reicho pabaigos, dienų.

Prieš sovietinių savanorių panaudojimą vokiečių kariuomenėje buvo pats Hitleris, gen. W. Keitelis ir A. Jodlis, kurie kategoriškai atmetė bet kokius būdus įjungti sovietų savanorius kovai prieš komunizmą (tik aplinkybėms keičiantis, Hitleris leido organizuoti pagalbines jų jėgas).

Skaityti daugiau: SOVIETŲ SAVANORIAI VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE II-jo PASAULINIO KARO METU

Kaip ruselis išgyveno karo pradžią Lietuvoje

Pietinėje Lietuvoje, Lazdijų vls., Seinų aps., yra gražus Galadusio ežeras, užimąs 78 kv. klm. plotą, 10.5 klm. ilgio ir iki pusantro kilometro pločio. Galadusiu vadinama tik šiaurinė, siauresnė ežero dalis, turinti tris salas ir augštus, akmeningus ir labai gražius krantus, o toliau į pietus pats ežeras jau vadinasi Dusia. Į ežerą įteka iš vakarų Brastos upelis, o į rytus, į Alno ežerą, išteka kitas upelis— Dusnyčia.

Kai pasibaigė lietuvių - lenkų 1920 m. karas dėl Vilniaus krašto, į pietus nuo ežero esanti teritorija — Seinų apskritis, pasiliko lenkų okupacijoje, o skersai ežerą ėjo demarkacijos linija, skirianti laisvąją Lietuvą nuo lenkų okupuotosios jos dalies. Prasidėjus II Pasauliniam karui 1939 m., kai hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją iš vakarų, o jos sąjungininkė Sovietų Sąjunga įžengė iš rytų ir nugalėtą Lenkiją pasidalino tarp savęs, Vokietija iš savo pasiimtos dalies į-steigė jų kontrolėje esančią Generalgouvernament -— Generalinę guberniją (atseit Lenkiją, kurios, tačiau vardo pavadinime nepaliko), o Seinų- Suvalkų kraštą, sudarantį lyg ir trikampį, daugumoje gyvenamą lietuvių, pavadino Sudau ir tą Sudau trikampį įjungė į Reichą, administraciniais sumetimais priskirdama jį prie Rytprūsių. Tokiu būdu, Lietuva šioje vietoje, vieton buvusios sienos su Lenkija, gavo naują kaimyną — Vokietiją, kur už Galadusio ežero jau tiesėsi naujas kraštas Sudau (Sūduva, taip vokiečiai suvokietintai jį pavadino).

Kai 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir užėmė jos teritoriją, dabar Sov. Sąjungos pasienio kariuomenė — žaliakepuriai, atleidusi Lietuvos pasienio policiją, saugojusią šią sieną nuo lenkų, vėliau nuo vokiečių, pati užėmė pasienį ir atsidūrė prieš vokiečius tame naujai sudarytame Sudau krašte.

Skaityti daugiau: Kaip ruselis išgyveno karo pradžią Lietuvoje

Tremties Trimitas

Redaguoja —š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wise.

LAISVĖS KOVOS METAI

Lietuvių tautos istorija gausi įvykiais, rodančiais, kad mūsų protėviai vedė sunkias kovas dėl savarankiškumo ir laisvės. Daug garbingų žygių atlikta, daug kraujo pralieta, daug džiaugsmo ir liūdesio patirta. Lietuva, apsupta gausesnių ir galingesnių kaimynų per šimtmečius atsispyrė jų spaudimui ir tik tuomet, kai bajorija prarado savąjį būdą ir tautines dorybes svetimajam stabui, pateko į dvasinę lenkų ir fizinę rusų vergiją.

Prieš 50 metų per aukas ir pasišventimą atgavome nepriklausomybę, kuria neteko ilgai džiaugtis, bet kuri paliko neišdildomą tikėjimą laisve ir norą būti laisvais.

Tiesa, kad Lietuvoje laisvė tik laikinai užgniaužta. Tačiau, taip pat tiesa, kad laisvė nedaloma ir nepakeičiama. Tie, kurie jos siekia, dėl jos aukojasi ir nenuleidžia rankų pavojuose, ją laimės. Anksčiau ar vėliau laisvė grįš į Nemuno šalį. Mus, gi, ragina pareiga rikiuotis į tų pirmūnų eiles, kurios ateina iš amžių glūdumos ir tęsiasi nenutrūkstančia grandine į ateitį, kurioms Lietuvos laisvė buvo šventas reikalas.

DIEVE, STIPRINK KENČIANČIĄ LIETUVĄ ...

(š. inž. Vytauto Galvydžio sveikinimo žodis IV-jam LŠST Visuotinam Atstovų Suvažiavimui)

Sveikinu seses ir brolius šaulius Kanados ir JAV LFB vardu ir linkiu šio suvažiavimo metu šalia organizacinių reikalų svarstymo pažvelgti į dabartinio laikotarpio šauliams statomas pareigas ir jų atlikimą.

Prieš įsijungdamas į rezistencinį LFB eilėse veikimą, dar esant Lietuvai nepriklausomai, esu davęs Utenoje šaulišką priesaiką, kurią pirmosios bolševikų okupacijos metu teko patvirtinti virš 10 mėn. kalinio dalia ir, iki šios dienos tebesitęsiančioje, prieš Lietuvos okupantus aktyvioje rezistencijoje. Esu pilnateisis šaulys ir Šaulių S-ga yra mano organizacija, todėl jaučiu pareigą pasidalinti kaikuriomis mintimis su jumis.

Šaulio pirminis tikslas yra ginti Lietuvą nuo priešų ginklu ir kitomis priemonėmis. Mūsų tautos istorija yra liudininkė šaulių įnašo į Lietuvos Nepriklausomybės kovas, 1941 metų tautos sukilimą ir partizanines grumtynes su okupantais po II-jo Pasaulinio karo. Dabartinės dienos uždavinių Lietuvai atlikimo istorija esame mes patys. Todėl istorija bus mūsų teisėja.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street, Chicago, Ill. 60609

SUKAKTUVINIAI METAI IR MES

1918 metais Vasario 16 dieną nuaidėjo šauksmas: — Pabuskite, kelkite! . . . Gimtoji žemė laisva ir nepriklausoma. Ir stojo lietuvis į šventąjį darbą: kas ginklu, kas arklu, kas knyga rankoje. Ir dirbo, ir kūrė, ir džiaugėsi savo darbo vaisiais. Suklestėjo kraštas ekonominiai ir išsiskleidė kultūriniai, lyg gražiausias žiedas. Lietuva užėmė tinkamą vietą nepriklausomų tautų tarpe.

Tačiau neilgai teko ta laisve ir visu gerbūviu džiaugtis. 1944 metais komunistams Lietuvą okupavus, vėl viskas sunyko. Todėl laisvėje gyveną lietuviai jaučia pareigą visais atžvilgiais savo kraštui padėti, atitaisyti padarytą skriaudą, siekiant jam laisvės. Visos organizacijos planuoja, svarsto ir ruošiasi, kaip iškilmingiau mūsų tautos “Aukso Sukaktį” atšvęsti. Visų vienas noras, kad 1968 metai būtų visais atžvilgiais išskirtini.

Šie metai yra geriausia proga savo krašto skriaudas pademonstruoti ir atkreipti dėmesį į didžiausią laisvojo pasaulio priešą — komunizmą. Turime kuo veiksmingiau suglaustomis jėgomis dirbti, kad prie savo krašto laisvės bylos priartėtume. Kultūros Kongresas Sukakt. Metų išvakarėse mums visiems buvo labai svarbus, kaip ir pats lietuviškos kultūros įsišaknijimas šiame krašte, o taip pat ir visi kiti svarbieji Suk. Metų įvykiai, darbai, kongresai, žygiai ir t.t.

Kuo gi mes, šaulės, šauliai, galime prisidėti, kuo pasireikšti šiais Metais? Tai aktyviu darbu prie Bendruomenės ar kitų organizacijų ruošiamų

Jubilėjinių Metų svarbesnių įvykių, savo dalyvavimu organizuotai ar pavieniai, o taip pat savo veiklos suaktyvinimu kuopose ir būriuose. Atžymėkime tuos metus kokiu nors nepaprastu, išskirtinu darbu, kad labiau pasitarnavus Nepriklausomai Lietuvai.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS

Antanas Vaičiulaitis

Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę savo žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigludę,
Išliejo savo brangų kraują.
Kaip krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, kaip mylimieji,—
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai,—
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės!

Lietuviai Kariai Laisvajam Pasaulyje

— Praeitų metų pabaigoje Prienų “specialioje” ligoninėje pasimirė lietuvis patriotas partizanas Jonas Vaitkus, kilęs iš Raseinių apskr. Turimomis žiniomis, jis po paskutinės bolševikų okupacijos Raseinių apylinkėse buvo suorganizavęs partizanų būrelį ir kovėsi su įsibrovėliais okupantais. Vienų kautynių metu buvo sunkiai sužeistas, ir dalinai suparaližuotas ilgus metus gulėjo Raseinių ligoninėje, o išvežtas į tą “specialią” Prienų ligoninę tuoj pasimirė.

— Juozas Šilimaitis, atvykęs į Čikagą aplankyti savo motinos, išskrido į Pietų Vietnamą, kuriame išbus 8 mėn. Atsiųstame laiške rašo, kad esąs netoli Saigono, kur labai karšta ir dažnai lyja.

— Kęstutis Kuraitis, marinas, yra Pietų Vietname, iš kur vasario mėn. pradžioje parvyks į Čikagą, o vėliau žada išvykti į Australiją kur tęs mokslus. P. Vietname jis išbuvo vienus metus.

— Jonas Vyšniauskas, viršila, buvo sunkiai minos sužeistas P. Vietname. Jo tėveliams, Clevelande, karinė įstaiga pranešė, kad gyvybei pavojaus nėra.

— Iš Waukeegan, Ill. JAV kariuomenėje tarnauja šie lietuviai: J. Butkus, E. Grįžas, P. Markūnas ir K. Triukas. Baigęs apmokymą, K. Triukas jau kovoja Pietų Vietname. Ten anksčiau nuvykęs yra waukeganiškis Itn. P. Šaulys, kuris buvo jau kartą sužeistas.

— Jonas Šalčius, gyv. Mančester, Conn., baigęs Georgeton universitetą įstojo į karininkų mokyklą Quantico, Vir. Jo brolis Viktoras tarnauja aviacijoje ir yra išvykęs į Japoniją.

— Adv. Albertas Winevičius, II Pasauliniame kare buvo sužeistas ir neteko regėjimo, bet ir aklas būdamas pasiekė augšto mokslo. Jis gyvena Miami, kur paskirtas Amerikos valdžios teisėju.

— Algis Šiugžda, nesenai grįžo iš P. Vietnamo, ten išbuvęs vienus metus sunkvežimio šoferiu. Buvo sustojęs Čikagoje ir ta proga kalbėjo per S. Barčus radio, smulkiai nupasakodamas apie karą.

— Aviacijos kpt. Frank Bastis buvo parvykęs į Pewaukee, Wis. pas savo tėvelius šventėms. Kovo mėn. 1 d. jis išeis į atsargą.

— Petras Gytis, jau beveik 20 metų tarnauja JAV kariuomenėje. Kilęs iš Čikagos.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajam Pasaulyje

Karinės Žinios

— Nuo rugsėjo mėn. vidurio Gudijos ir Ukrainos plotuose sovietai vykdė rudens manverus, kurie baigėsi spalio mėn. 1 dienos paradu Kieve. Paradą priėmė Kremliaus trys didieji. Ta proga, kalbą sakė Gynybos komisaras A. Greško. Vedamoji mintis buvo nukreipta prieš amerikiečius, iškeliant sovietų politinį pramatymą ir demonstraciją “visa triuškinančios karinės jėgos, kuri manevrų metu parodė augštas kvalifikacijas, tvirtą moralę, savim pasitikėjimą ir pilnutinį technišką pasiruošimą vykdyti komplikuočiausius kautynių uždavinius.”

Dviejų savaičių manevrus sekė sovietų sąjungininkų atstovai, jų tarpe Mongolijos ir Šiaurės Korėjos. Manevrų tema — "rytinės jėgos turėjo sulaikyti “vakarinių” jėgų įsiveržimą ir jas išstumti atgal. “Rytiečių” jėgos savo uždavinį atliko.

Šių manevrų metu buvo ypatingai išryškinta tankų veiksmai (ankstyvesniame KARIO numeryje jau tilpo žinutė apie sovietų šarvuotas jėgas ir galimybes ateities kare). Apie 4000 tankų “rytinių” jėgų pusėje buvo įvesta į tas “kautynes” (tokį tankų skaičių sovietai metė II karo metu prieš vokiečius prie Kursko; tose kautynėse vokiečiai neteko apie 2000 tankų. Kursko tankų kautynės laikomos didžiausios kari} istorijoje. Kurskas yra į šiaurę nuo Charkovo). Šiuose manevruose buvo panaudotos ir taktinės raketos, kurios veikė greitai ir efektyviai didesniuose atstumuose, nukreiptos į “vakariečių” rezervus ir jėgų telkinius.

Reikia tikėtis, kad spaudoje pasirodys daugiau smulkmenų apie anuos manevrus ir daugiau paryškins kitų ginklų rūšių veikimą, bei bendradarbiavimą. Šiuo metu, žinios paimtos iš TASS’o yra labai bendros.

— NATO pėstininkų kulkosvaidžiu yra priimtas buvęs II Pas. kare vokiečių armijos MG 42, kuriam padarius kelis pakeitimus iki 1959 m. buvo pavadintas MG 42-59. Tai daugeliui pažįstamas 7.92 mm mauzerio tipo šoviniams pritaikytas vokiečių pėstininkų kulkosvaidis, sveriantis apie 25 svarus (apie 11 kg.). Greitošauda iki 1500 šūvių per minutę. Amerikiečio pėstininkų ginklų specialisto Jac Weller pareiškimu, vokiečiai II Pas. karo metu šiuo kulkosvaidžiu sėkmingai triuškino rusus iki vakariečiai nepalaužė jų pajėgumo strateginiais bombardavimais ir invazija, todėl ir vokiečių patyrimas II Pas. kare su MG-42 negali būti paneigtas. Danai savo kariuomenėje jį įvedė nuo 1962 m. Po jų sekė ispanai ir italai. Pavyzdžiui, italų pėstininkų būrį sudaro 38 kovotojai, ginkluoti keturiais MG 42-59, vienu 38 mm raketsvaidžiu, Beretta M-l pusautomatiniais šautuvais ir pistoletais. Automatiniai pistoletai yra visai iš ginklavimo išimti, visi ginklai pritaikyti 7.92 mm mauser’io šaudmenims. Britų FN naudojamas tik britų ir belgų, bet irgi tiem pat 7.92 mm šaudmenims. Reikia pastebėti, kad anglosaksai nemėgsta MG 42-59, bet likusieji sąjungininkai jį vertina, nes dėl savo ugnies galingumo, lengvumo ir nesudėtingo aptarnavimo jis yra priimtinas mažų dalinių organizacijoje ir taktiniuose veiksmuose.

Skaityti daugiau: Karinės Žinios

Kronika

NEW JERSEY

Nors ir nebūdami gausūs skaičiumi, New Jersey ramovėnai kas metai surengia Lietuvos kariuomenės atkūrimo paminėjimą, ir neužmiršta parinkti aukų Lietuvos laisvės kovų invalidams. Šiais metais Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventės minėjimas įvyko lapkričio 18 d. Newarke. Ta proga, lietuvių šv. Trejybės parapijos bažnyčioje kun. Petras Totoraitis aukojo iškilmingas šv. mišias už visus žuvusius už Lietuvos laisvę ir pasakė dienai pritaikytą pamokslą. Po pamaldų tos pat parapijos salėje įvyko iškilmingas minėjimas su paskaita ir menine programa. Paskaitą skaitė Lietuvos Laisvės Komiteto narys Vyt. Vaitiekūnas pažymėdamas, kad tik Lietuvos kariuomenės atstatymo paskelbimo aktas pavertė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto žodžius gyvenimo tikrove. Be karių aukų visos kitos lietuvių tautos pastangos būtų buvusios nesėkmingos ano meto įvykių raidai nulemti. Pagal prelegentą net ir kovoms nurimus ginkluotųjų krašto jėgų reikšmė ne tik kad nesumažėjo, bet dar net padidėjo, nes kariuomenei atiteko pagrindinis jaunosios kartos pilietinio auklėjimo uždavinys.

Meninėje dalyje pianistės Rajauskaitės mokinė Daiva Kliučnikaitė pianinu paskambino keletą kūrinių, o p. Butvydienė-Viltis padeklamavo savo kūrybos eilėraščių, ir O. Lanienė — mūsų poetų kūrybos.

Skaityti daugiau: Kronika

Nenusiminkit!

P. Geišionis

Nenusiminkit, mieli broliai,
Dar mes sugrįšim į namus.
Širdis kiekvieno trokšte trokšta
Pasveikint tėviškėj savus.

Tautų engėjai, atėjūnai
Tėvynės amžiais neterios.
Stos naujos gretos savanorių
Išvys juos vėliai atgalios.

Nenusimink, miela sesute,
Mes susitiksim dar laisvi.
Mums užtekės skaisti saulutė.
Nušvis dienelė vėl šviesi.

Skaityti daugiau: Nenusiminkit!

LIETUVI, LIETUVE!

Penkiasdešimtą kartą minime Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Dvidešimt aštuntą kartą minime ją nelaisvės ir priespaudos ženkle. Minime su širdgėla, skausmu, ryžtu ir ilgesiu laisvų dienų pavergtiems savo broliams ir viliamės, kad greitai jos ateis, kad laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė bus vėl atkurta.

Tai mūsų viltis.

Istorija ir gyvenimo patirtis byloja, kad laisvė dar niekam niekada nebuvo veltui duota. Laisvė visuomet turėjo būti iškovota ir išpirkta krauju ir aukomis ją mylinčių tautos vaikų. Ne išimtimi yra ir pavergtoji lietuvių tauta, visuomet už laisvę atkakliai kovojusi ir tebekovojanti su šimteriopai gausesniu pavergėju. Nuo tos laisvės kovos nėra atpalaiduota nei lietuviškoji išeivija.

Nedidelė mūsų tauta, jėgų neperdaugiausia ir jos kasdien retėja tai rusifikacijos padarinių įtakoje pavergtame krašte, tai išeivijos didžiajame tautų virinimo katile. Mes tam neturime pasiduoti. Turime išsaugoti ir išlaikyti kiekvieną lietuvį savu ir tautiniai susipratusiu, dirbančiu ir kovojančiu, kad amžiais gyvastinga, gaji ir kūrybinga liktų lietuvių tauta. Tad visas jėgas ir žinias, patirtį ir energiją, mokslą ir kūrybą turime skirti prarastos Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui ir lietuvybės išlaikymui.

Tai mūsų pareiga.

Skaityti daugiau: LIETUVI, LIETUVE!

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1968m. 1-2 Turinys, metrika

Tėvynės meilės keliu