Karys 1961m. 9-10 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 9 (1376)    LAPKRITIS - NOVEMBER    1961 

Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas Čikagoje... viršelis

Nr. 10 (1377)GRUODIS DECEMBER 1961 

J. Kuzminskis    — šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje ... viršelis

 T U R I N Y S

P. Alšėnas — Vėlinių mintys

Dr. K. R. Jurgėla — Kpt. A. Bielaski - Beleckis

Trimitas — Pirmas už Nepriklausomybę žuvo partizanas

V. — Rooseveltas su Stalinu sunaikino Baltijos valst. nepriklausomybę

J. A. Skirka — Dievogalos miškų gėlė

B. Auginas — Baltuos Kalėdų Rimuos

P. Alšėnas — Garbė Dievui Augštybėse

O. Urbonas — Didžiojo Šiaurės Karo frontas Lietuvoje

J. Mikštas — Nusišypsoki man, Mergaite

V. Noreika — Lietuvos Pavilijonas Čikagoje 1961 m. (nuotrauka)

S. Dirmantas — Ir taip kovojame!

Z. Raulinaitis — Aisčiai  karinės istorijos šviesoje

N. Cininas — Atkaklus kariūnas ir užsispyręs žirgas

Šaulė Tremtyje

P. Jurgėla — Amerikos Lietuvių Legiono žygiai

Raovėnų suvažiavimas

Kronika

Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Administratorius —Leonas Bileris

Skaityti daugiau: Karys 1961m. 9-10 Turinys, metrika

VĖLINIŲ MINTYS

PRANYS ALŠĖNAS

Kauburėliai žemių ir mediniai kryžiai
Tau nubarstė kūną, Lietuva mana.
Bet gyvent ar žūti sūnūs pasiryžo,
Kraujo, siaubo, smurto Tau, Šalie, gana!

Iš partizanų dainos

Nepriklausomybės metais Visų šventę ir Vėlines švęsdavome susikaupimo ir pagarbos mirusiesiems ženkle. Tomis dienomis, kartu su lapkričio pradžia, dažnai ir gamta tarytum derindavosi prie žmonių nuotaikos — lašnodavo lietutis iš dangaus. Dangus verkdavo kartu su žmonėmis .. .

Mirusiųjų miestai — kapinės, tuomet pasipuošdavo naujomis gėlėmis, vainikais, o vakarais — sužibėdavo tūkstančiais žvakučių, lyg žiburėlių jūra...

Vėlinės Lietuvoj — visad buvo persunktos tam tikra mistika. Dieną žmonės eidavo į banyčią, o vakare — į kapines. Ir taip užsimegsdavo tarp gyvųjų ir mirusiųjų tarytum nenutrūkstamas ryšys, bendravimo grandinė.

Šiandien gi Lietuva — daug, o daug, skirtingesnė nuo Nepriklausomybės laikų Lietuvos. Nors ir tada mūsų gimtoji žemė buvo savanorių krauju apšlakstyta, atgaunant jai laisvę 1918 m., bet dabar — nusėjus ją tūkstančiais partizanų kapų — Lietuva virto ištisu kapinynu . . .

Daugelio iš mūsų laisvajam pasauly besirandančių, artimieji rado prieglobstį šventoje Lietuvos žemelėje, kaip toje partizaniškoje dainoje pasakyta:

“Kauburėliai žemių ir mediniai kryžiai
Tau nubarstė kūną, Lietuva mana .

Vienok mes negalime tą dieną aplankyti jųjų kapų, negalim sulenkti kelių prie jų smilčių kauburėlių, pasimelsti Lietuvos šventovėse ir uždegti žvakučių ant jų kapų.

Skaityti daugiau: VĖLINIŲ MINTYS

KAPITONAS ALEKSANDRAS BIELASKI - BELECKIS

LIETUVIS, AMERIKOS PILIETINIO KARO KARŽYGYS

1811.VIII.1 — 1861.XI.7

DR. KOSTAS R. JURGĖLA

VIETON PRATARMĖS

Prieš 20 metų rašydamas mėnesiniame žurnale (“Kapit. A. Beleckas-Bieliauskas”, studentų Žodis, Brooklyn, N.Y. Thompson, Conn., t. IX, Nr. 8, 1941 m. spalių m., pp. 172-174), nebuvau tikras dėl kai kurių biografinių duomenų, tačiau teisingai spėliojau šio karžygio pavardę buvus Beleckis (Bielacki), o ne Bieliauskas (Bielawski). Šių metų rudeniop iš jo palikuonių pavyko gauti papildomų duomenų, kurie kiek tiksliau nušvietė pavardės klausimą ir jo gyvenimo Amerikoje eigą. Deja, visvien nepavyko nustatyti jo kilmės vietą ir gyvenimą jaunystėje.

Šiame rašinyje patieksiu kelis dokumentus — pirmąjį pranešimą apie Bielaskio žuvimą, paties redaktoriaus paskelbtą sostinės laikraštyje The Evening Star; pirmą šio karžygio biografiją, Dr. John Gilmary Shea parašytą 1862 m. pradžioje ir tik po 10 metų paskelbtą jo veikale apie Amerikos didvyrius; ir JAV kariuomenės archyvų duomenimis pagrįstą oficialų pažymėjimą apie kpt. Bielaskio karinę tarnybą bei žuvimo aplinkybes. Po to panagrinėsiu kitus duomenis ir mėginsiu padaryti bendrąjį įvertinimą.

NEKROLOGAS SOSTINĖS LAIKRAŠTYJE

The Evening Star,Washington City, antradienio 1861 m. lapkričio 12 dienos laidoje, vedamųjų puslapyje (kur, tarp kitko, Baltieji Rūmai pranešė: “Prezidentas vėl prašo, kad lankytojai nelankytų jo kitu laiku, kaip tik tarp 10 val. ryto ir 12 pietų”) rašė:

“Kapitonas Bielaski.

Didelis ratelis žmonių čia su skausmu patyrė, kad kpt. Bielaski, brigados generolo McClernand’o štabo karininkas, buvo sviedinio šūvio nukautas neseniai įvykusiose kautynėse prie Belmont’o. Per aštuonioliką ar dvidešimt metų jisai buvo vyriausiuoju braižytoju Vyriausioje Žemės įstaigoje šiame mieste.

Skaityti daugiau: KAPITONAS ALEKSANDRAS BIELASKI - BELECKIS

Pirmas už nepriklausomybę žuvo partizanas

TRIMITAS

1918 metais, vėlai rudenį, iš Lietuvos traukėsi okupantai vokiečiai. Paskui juos į Lietuvą plūdo nauji pavergėjai bolševikai-rusai. Trumpu laiku, tarp vokiečių išėjimo ir bolševikų užplūdimo, buvusiame vokiečių Joniškėlio “Krei-se” susitvarkė lietuvių valdžios aparatas. Pirmiausia susitvarkė valsčių savivaldybės, o jų atstovų suvažiavimas Linkuvoje išrinko ir apskrities valdžią. Tokiu pat būdu tvėrėsi ir krašto vidaus apsauga.

Iš pradžių užsimezgė būriai valsčiuose, o netrukus Joniškėly, kaip apskrities centre, buvo sudarytas ir apsaugos centras. Organizacijos vadovybėn įėjo J. Navakas, karininkas Stapulionis, Kazilevičius ir Šumskis.

Pradžioje ši organizacija vadinosi milicija. Tik vėliau jai buvo surastas skambus partizanų vardas. Pirmą kartą dokumentuose minimas šis vardas vyriausybei pripažinus šią organizaciją ir pavadinus ją Joniškėlio partizanų mirties batalionu.

Joniškėlio apskritį likvidavus, tos organizacijos dalys — būriai pateko į Biržų, Šiaulių ir Panevėžio apskritis. Tada senasis visos organizacijos pavadinimas nustojo pirmykštės prasmės,. Todėl šią organizaciją pertvarkant, buvo priimtas daugiau tikrovei atitinkąs “Lietuvos Vasaros rytų partizanų” pavadinimas.

Partizanų organizacijos veikimą galima suskirstyti į tris laikotarpius: 1) Slaptojo organizavimosi ir veikimo prieš bolševikus, 2) Viešų kautynių su bolševikais ir 3) Viešų kautynių su bermontininkais.

Skaityti daugiau: Pirmas už nepriklausomybę žuvo partizanas

ROOSEVELTAS SU STALINU SUNAIKINO BALTIJOS VALSTYBIŲ NEPRIKLAUSOMYBĘ

V.

JAV Valstybės Departamentas, kaip žinoma, šią vasarą paskelbė slaptuosius Kairo ir Teherano konferencijų dokumentus. Slaptieji posėdžių protokolai bei kita su konferencijomis susijusi medžiaga sudaro 932 psl. knygą, ir tas rinkinys pavadintas — Foreign Relations of the United States, Conférences at Cairo and Teheran, 1943.

Baltijos valstybių likiminiai klausimai buvo svarstomi Teherane 1943 m. gruodžio 1 d. posėdyje. Kaip dabar matyti, prez. Rooseveltas dėl Baltijos — taigi ir Lietuvos — klausimo svarstymo sugaišo maždaug 30 minučių. Lengva buvo tartis todėl, kad tuometinis JAV prezidentas, tarp kitko būdamas ligotas, nei pusės žodžio neprasitarė už Baltijos valstybių atstatymą.

Mums nuostabu ir tiesiog šiurpas krečia skaitant Roosevelto pašnekesį su Stalinu: dar II Pasauliniam karui vykstant, demokratinės Jungtinės Valstybės buvo aiškiai nusistačiusios Baltijos valstybėm duoti skaudų, nelemtą smūgį..

Iškeltina ir tai, jog JAV ir vėliau klastingai vaidino Baltijos valstybių atstatymo užtarėjos vaidmenį. Ši be jokios garbės amerikiečių politika pareikalavo iš lietuvių, latvių ir estų daug

Atlanto Chartą skelbiant; viduryje Rooseveltas ir Churchillis, deš. gen. Maršalls

aukų. Žuvusiųjų tų tautų partizanų, kovojusių prieš pavergėją, išlietas kraujas krenta ne vien rusams, bet ir amerikiečiams.

Skaityti daugiau: ROOSEVELTAS SU STALINU SUNAIKINO BALTIJOS VALSTYBIŲ NEPRIKLAUSOMYBĘ

DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

J. A. SKIRKA

Sūduvių šalies legenda

(Pabaiga)

Už dvaro ribų, prie upelio, iš trijų pusių supama miško, dar iš senovės laikų išlikusi, stovėjo sena sodyba, kurioje gyveno laisvas senųjų gyventojų palikuonis amatininkas-račius. Sunkiai per dienas dirbdamas apylinkės gyventojams ir besidarbuodamas prie sodybos esančiam žemės sklype, pelnėsi jis sau ir savo šeimai duoną. Jo žmona buvo ligota ir tik po truputį galėdavo retkarčiais tvarkytis pirkioje, bet dažniausiai praleisdavo dienas lovoje. Vienintelis jų džiaugsmas, paguoda ir pasididžiavimas buvo vienturtė dukrelė Nijolė.

Augo Nijolė rūpestingoje tėvų globoje, o kartu su ja augo ir jos grožis.

— Tu mano vienintelė paguoda ir džiaugsmas, — sakydavo laimingas tėvas savo nugrubusiomis nuo darbo rankomis glausdamas dukterį prie krūtinės ir žiūrėdamas į jos dideles ir mėlynas, kaip tėvynės dangus ir gilias, kaip Sūduvos šalies ežerai, akis.

— Tu mano gėlele, tu mano mielas angelėli, ką aš be tavęs ir daryčiau, — sakydavo laiminga motina glostydama dukros ilgus, geltonus kaip auksas, plaukus ir bučiuodama jos veidelius, kai ši nuolat prižiūrėjo sergančią motiną ją pavaduodama, kalbindama ir linksmindama savo dainelėmis.

Skaityti daugiau: DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

BALTUOS KALĖDŲ RIMUOS

BALYS AUGINAS

Madona su šešiais angelais

Botticceli  1482

B e ų  š s

KAI tyliąją Naktį Dangaus Žiburiai
Mūs mažą paklydusią sielą nušvies— 
Banguos mūs širdžių susibėgę būriai,
Ir malda, tarsi upė, bažnyčią užlies— — —

Ramybės Dvasia čia plasnos balandžiu,
IrGloria supsis aukštai virš žvaigždžių
Užgimusį Kūdikį jausim arti,
Alsuojantį meile kiekvieno širdy!

Skaityti daugiau: BALTUOS KALĖDŲ RIMUOS

Garbė Dievui augštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėm

Pranys Alšėnas

Jau du tūkstančiai metų baigiasi nuo to laiko, kai Betlejaus prakartėlėje užgimė Pasaulio Išganytojas, Kūdikėlis Jėzus, o Angelai — giedojo šią giesmę piemenėliams, atvykusiems gimusio Kristaus pagarbinti.

Ir iki šių dienų tebeskamba tikinčiųjų ausyse toji giesmė, tie nostalgiški, atrodytų, besiilgį amžinojo gyvenimo, žodžiai, įpinti subtilion giesmėn.

Kai Angelai giedojo šią giesmę gimusiam Kristui, tuomet ir buvo atšvęstos pirmosios Šv. Kalėdos žemėje. Tikintiesiems — ne aukso stabų garbintojams ir biznieriams — Kalėdų šventės pasiliko ir ligi šių dienų ne metų laikotarpio (“season”) šventė, ne kasmetinė rutina, bet, tiesiog, jų gyvenimo dalis.

Anuomet Angelai skelbė nesugriaunamą tiesą savajam himne — apie reikalą teikti Dievui garbę augštybese ir — tuo pačiu — reikalą taikos ir ramybės žemėje geros valios žmonėms. Ar žmonės tų dėsnių laikosi — kitas dalykas, greičiau — ne!

Jis atėjo į pasaulį, deja, nerasdamas nė užgimti vietos... Žmonių savimeilė — neleido gimdyvės moters į savo namus, todėl Ji turėjo pagimdyti Dievo Sūnų tvartelyje...

Ar būtų vietos Kristui padoresnėj užeigoj šiandien? Tai — irgi labai problematiškas klausimas. Greičiausiai — ir nūdien tektų pasakyti: “Jis atėjo pas savuosius, bet savieji Jo nepriėmė”...

Skaityti daugiau: Garbė Dievui augštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėm

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

(Pradžia gegužės KARIO Nr.)

BENDRA KARINĖ PADĖTIS 1703 METAIS.

Kaip jau buvo minėta, Augusto II 1703 m. operacijų planas buvo toks: sutelkti į Torną savo kariuomenę, Torno tvirtovę užimti stipria į-gula, leisti švedams nusialinti Torno puolimais ir tada pulti nusilpusią švedų kariuomenę atvirame lauke. Tam tikslui saksų kariuomenės vakarinę grupę jis sukoncentravo ties Tornu ir, nežiūrėdamas miesto ir tvirtovės protesto ir pasipriešinimo, ją užėmė, įvedė stiprią įgulą ir pradėjo tvirtovę rengti gynimui. Iš užsilikusio susirašinėjimo matyti, kad pagal Augusto II pagrindinį planą, buvo galvota į šį rajoną pritraukti ir saksų kariuomenės rytinę grupę, kuri Vyšnioveckio ir Venedigerio vadovaujama, veikė Lietuvos pietų — vakarų kampe (von Benkendorfo laiškas Venedigeriui iš 1703 m. vasario 5 d.: “Insonderheit wolten wir uns gerne mit der litauischen Armee conjugieren, oder selbige wenigstens gegen Pultusk marschieren sehen weilen alle unsere Regimenter auch bereits hier und in der Gegend herum zusammengezogen seindt” — ypatingai norėtum susijungtis su Lietuvos kariuomene, bent matyti ją žygiuojant Pultusko link, kadangi visi mūsų pulkai yra sutelkti čia ir artimiausiose apylinkėse).

Tikrumoje Augustui II į Torną pasisekė sutraukti tik pėstininkus, visą gi kavaleriją, išskyrus 3 dragūnų pulkus, jis nusprendė, Šteinau vadovybėje, išsiųsti į Pultuską (Šteinau grupę sudarė 4 kavalerijos ir 4 1/2 dragūnų pulkai). Šita grupė laiku bėgant buvo dar sustiprinta vienu lietuvių kavalerijos pulku iš Lietuvos.

Kol visi čia nurodyti veiksmai vyko, rytinė saksų (lietuvių) grupė susikoncentravo ties Tykocinu, kuris buvo užimtas, įtvirtintas ir aprūpintas įgula.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

NUSIŠYPSOKI MAN, MERGAITE

JUOZAS MIKŠTAS

DVIKOVA

Gyvenime, mane tu nuogą išvilkai
Ant amžių vieškelio, ant vargo tiltų,
Kur drasko širdį alkani dienų vilkai
Ir geria mano kraują šiltą!

Todėl po tavo kojom pirštinę metu!
Tu ją pakelk ir ginkis.
Katras laimėsim: ar galingas tu,
Ar aš po tavo priespauda palinkęs?

Likime mano, aš tave šaukiu
Pabūk tu mano sekundantu.
Nebėgsiu nuo mirties akių klaikių,
Tegul ji dalgį man galanda.

Gyvenime, koks tu juokingas ir skurdus,
Kai į mane žvelgi iš po klastingos kaukės.
Po tavo kojom pirštinę metu
Tu ją pakelk ir kaukis!

Skaityti daugiau: NUSIŠYPSOKI MAN, MERGAITE

IR TAIP KOVOJAME!

S. Dirmantas

Čikagos lietuviai, tarp kelių dešimčių kitų laisvų kraštų, tris kartus iš eilės buvo iškėlę LIETUVOS valstybės vardą čikaginėse tarptautinėse prekybos-pramonės parodose 1959, 1960 ir 1961 m. Jas paprastai aplanko kiek nepilnas milionas žmonių. Buvo dalinama anglų kalba leidinėliai apie mūsų tėvynę. Paskutinį kartą paroda įvyko specialiai parodoms ir konvencijoms pastatytose prašmatniose moderniose patalpos Michigano pakrantėje.

Jau ima noras iš trijų pasirinkti geriausiai pavykusią. Po tam tikros praktikos geriausiai turėjo pavykti ir pavyko paskutinioji. Saviškių jai buvo mažiausiai priekaištaujama. Savo spaudoje ir per radiją buvo “ramu”. O tai jau ženklas, kad ne blogai. Nes pas mus dirbti — mažai kas padeda, girti — ir neperdaug yra mėgėjų, užtat peikti — atsiranda apsčiai “žinovų” ir savanorių.

1959 m., kai lankėsi Anglijos karalienė, parodoje mūsų skyrius turėjo perdaug patarėjų, rengėjų ir eksponatų. Pastarųjų ypač vitrinose. O prie jų, dėl publikos gausumo, sunku buvo prieiti. Mūsų pavili jonas kasmet turi politinį aspektą, kaip protestą prieš maskvinį smurtą. O 1959 m. įvyko, net “sensacija” kai žymus sovietų valstybininkas, su visa savo ir žurnalistų-korespondentų palyda, neatsargiai užšokęs ant mūsų trispalvės ir baltuojančio Vyčio, ūmai nusigręžė ir pabėgo kiton patalpos pusėn! Kelias dienas daug publikos pritraukdavo garsinis filmas “Sovietai užplūsta Pabaltijį”.

Buvo “politikos” ir 1960 m. pavilijone. Mūsų visuomenė pasipiktino, kad kovojanti ir gyva Lietuva buvo paguldyta po juodų lentų antkapiu, kurį puošė išmargintas mūsų valstybės herbas ir .... molinis gaidys! Ir taip buvo išsišokęs neva prityręs pavilijonų specialistas. Perkrauta nebuvo. Kas met neapsieidavome be Lietuvos žemėlapio. Šį metą spalvotas Europos žemėlapis su auksine Lietuva ir parašu “WE ARE A VICTIM OF RUSSIAN COLONIALIZM” buvo pavilijono centras ir atrakcija. Reikalavo pašalinti!

Skaityti daugiau: IR TAIP KOVOJAME!

AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE

Z. RAULINAITIS

(Pradžia Rugp. - Rūgs. Karyje)

7. AISČIŲ KAIMYNAI

Germanai

Jau labai senais laikais aisčiai susidūrė su savo pietiniais kaimynais germanais. Nors yra priimta Vyslą laikyti aisčių pietine riba, tačiau archeologiniai radiniai rodo, jog jų gyventa ir už Vyslos. Kai kurios ių grupės, matyti, buvo pasistūmėję gerokai toli į pietus ir pietų vakarus. Ten jas, greičiausiai, sustabdė, dalinai sunaikino, ar atstūmė skitų, vėliau keltų spaudimas ir, pagaliau, pasirodę germanai.

Germanų kiltis bastarnai, kitų kilčių sekama, dar tarp V ir III amž. pr. Kr., slinkdama pagal aisčių pietines sienas, pasuko į slavų sritis ir, perėjusi visą Europą, apie 230 m. pr. Kr., atsidūrė Dunojaus žemupyje ir Juodosios jūros pakraštyje.

Vyslos žemupyje šimtmečiais vyko nuolatinis judėjimas, maišėsi žmonės ir įvairios tautos, net susidarė mišri baltų - germanų27 kultūra.

Tacito amžininkas Plinius (miręs 79 m. po Kr.) savo Gamtos Istorijoje mini vindili (vandalų) kiltį, kaip ryčiausią iš penkių germanų kilčių: burgundų, charinų, varinu ir gotų. Apie tas kiltis jis rašo: “Anoj pusėj (t.y. šiauriau) už lugijų kilties gyvena gotonai, valdomi monarchijos, kiek stipresnės kaip likusių germanų kilčių, tačiau dar laisvi. Betarpiai prie Okeano yra rugijai ir lemovijai; visoms šioms kiltims yra būdingi apskritas skydas, trumpas kardas ir paklusnumas karaliui.”15

Iš Tacito tolesnio aprašymo atrodo, jog betarpiai aisčių kaimynai iš germanų kilčių jo laikais buvo gotai — gyvenę išilgai Vyslos rytinio kranto. Už aisčių į šiaurės rytus gyvenę fenni (suomiai) ir tiesiai į rytus — venetai (slavai).

Skaityti daugiau: AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE

ATKAKLUS KARIŪNAS IR UŽSISPYRĘS ŽIRGAS

N. CININAS

Abiturientas Vyšniauskas ką tik išlaikė paskutiniuosius išleidžiamuosius Šiaulių gimnazijos egzaminus. “Sykį užbaigiau”, giliai atsikvėpęs Šiaulių tyru oru, tarė jis pats sau.

Aštuoni metai, galvojo Vyšniauskas, vis tik ilgas gyvenimo tarpas, ir jo mintys atsidūrė ateities gyvenimo planų kryžkelėje. O kas toliau? Tačiau, kol kas į šį klausimą atsakymo nedavęs, jis tik džiaugėsi jaunyste ir gyvenimu. Tačiau, deja, šiuo džiaugsmu jis tenkinosi neperilgiausiai.

Lyg perkūno trenktas giedrioje dienoje, tarp pirštų glamžydamas šaukimą stoti į kariuomenę, Vyšniauskas jau nebežinojo ar čia džiaugtis, ar liūdėti, o pasąmonėje trumpam švystelėjo Vytauto Didžiojo Universiteto didžiuliai pastatai, kur galėtų pradėti studijas, sušvito Klaipėdos konservatorija, kur jo siela troško įsilieti į paslaptingąjį muzikos gyvenimą. Bet visi tie vaizdai bematant dingo ir prieš akis atsidarė pilkų kareivinių vaizdas.

Šaukimas, gana švelnioje formoje, kvietė abiturientą Juozą Vyšniauską vykti į Zoknius.

— Nori, nenori, brolau, kraukis savo mantą ir žygiuok į Zoknius — aštuntojo pėstininkų pulko kryptimi, murmėjo sau po nosim Juozas.

Skaityti daugiau: ATKAKLUS KARIŪNAS IR UŽSISPYRĘS ŽIRGAS

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.


NAUJI UŽDAVINIAI

Kada pasaulis neramumo sūkuriuose siaučia ir karo šmėkla, bet kada gali pasirodyti tenka ir šauliams pagalvoti ar pats gyvenimas nestato mums naujus uždavinius, ar neturėtume savo veiklą šiuo metu pakreipti bent kiek kita aktualia linkme.

Juk Lietuvoje šauliai be karinio apmokymo dar lankydavo sanitarinius, priešcheminės apsaugos ir kt. kursus, ruošdavosi civilinei apsaugai, karo metu padėti savo žmonėms.

Dabar mes į šaudymą žiūrime daugiau kaip į sportą ir savisaugos reikalą, tačiau niekad nežinome, gal ir jis bus kam reikalingesniam naudingas. Visi kiti dabar aktualūs civilinės apsaugos dalykai galėtų būti labai naudingi savų tautiečių pagelbai.

Šiandien, kaip gyvenamo krašto vadovybė taip labai rūpinasi civiline apsauga, ar nereiktų rimčiau ir mums apie tai pagalvoti? Jei per radio ir spaudoje gyventojai nuolat raginami įsiruošti slėptuves su visu bent dviejų savaičių aprūpinimu, jei civilinei apsaugai vis daugiau verbuojama žmonių, tai matyt yra tam rimto pagrindo.

Ką gi mes lietuviai darome? Kokia mūsų organizacija imasi iniciatyvos susirišti su civilinės apsaugos specialistais su mūsų tos srities inžinieriais ir bent spaudoje šiuos klausimus kelti, aiškinti, bet kokius nurodymus, patarimus savo žmonėms duoti.

Galbūt tas galimas karas bus toks žaibiškas, kad neteks nei aiktelti; bet kas gali žinoti, būti gali ir kitaip.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

AMERIKOS LIETUVIŲ LEGIONO ŽYGIAI

 (Referatas, skaitytas 1961. X. 28 LVS “Ramovė” JAV rytinio pakraščio skyrių atstovų suvažiavime.)

Kpt. Petras Jurgėla

I-jo Didžiojo karo metu JAV-bių kariuomenėje ir karo laivyne, daugiausia savanoriais, tarnavo apie 40,-000 lietuvių. Grįžę iš Europos karo laukų, jie įsteigė kelias veteranų organizacijas. Tikslu padėt iškovoti Lietuvai laisvę sukūrė or-ją. “Lietuvių Laisvės Sargai” ir Amerikos lietuvių brigadą. Susidarė apie 40 kuopų. Kadangi trūko organizatorių bei vadų karininkų ir lėšų tolimai kelionei, tiktai apie 500 amerikiečių lietuvių veteranų nuvyko Tėvynėn ir įstojo Lietuvos kariuomenėn. Daugiausia jų tarnavo 4-me pėstininkų LK Mindaugo pulke, kiti artilerijoje ir gusaruose, o Stepas Darius, viršila Antanas Kiela, mechanikai J. Očikas ir P. Naudvaris — aviacijoje.

Tai buvo patriotiškas amerikiečių lietuvių veteranų pasireiškimas ir pasišventimas Lietuvai — tuo labiau, kad daugelis jų Lietuvon nuvyko dargi savo lėšomis. Ateity toks žygis turės būti pakartotas, tik žymiai didesniu mastu.

Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ LEGIONO ŽYGIAI

RAMOVĖNŲ SUVAŽIAVIMAS

L. V. S. Ramovės J. A. V. Rytinio pakraščio skyrių suvažiavimo Brooklyne dalyviai. Iš d.: M. Šimkus,K. Urbšaitis, J. Šlepetys, V. Nenortas, dr. K. Jurgėla, V. Vilkutaitis, konsulas A. Simutis, P. Jurgėla,L. Virbickas, A. Jurskis, V. šventoraitis, K. Dusevičius, J. Klimavičius, Z. Raulinaitis, A. Rėklaitis, R. Markevičius, B. Bajerčius, A. Petkevičius, B. Bobelis ir kt.    Nuotr. J. Kiaunės

Norėdamas pagyvinti Sąjungos veiklą, L.V.S. Ramovės New Yorko skyrius, spalio 28 d. sukvietė kaimyninių skyrių atstovus į Brooklyną pasitarti Sąjungos veiklos klausimais.

Suvažiavimo posėdis įvyko nedidelėje, bet jaukioje, Lietuvių Atletų Klubo salėje. Ta proga salės sienoje, raudoname dugne, buvo iškabintas ramovėno J. Juodžio pieštas didžiulis Vytis.

Be New Yorko skyriaus narių,suvažiavime dalyvavo Centro Valdybos atstovas A. Rėklaitis, Baltimorės skyriaus — M. Šimkus, Bostono — B. Bajerčius ir K. Dusevičius, Hartfordo—V. Nenortas, Philadelphios— A. Jurskis ir Waterbury — K. Urbšaitis.

Skaityti daugiau: RAMOVĖNŲ SUVAŽIAVIMAS

Kronika

PETRUI JURGĖLAI,
AMERIKOS LIETUVIŲ LEGIONO VADUI, SUKAKO 60 METŲ AMŽIAUS

Petras Jurgėla

Dideli darbai Lietuvių tautos bare atlikti per trumpą laiką. Taip, trumpai, galima būtų nusakyti kpt. Petro Jurgėlos veiklą šios jo sukakties akivaizdoje.

Šis didis Lietuvos sūnus gimė J. A. Valstybėse 1901 m. rugsėjo 30 d., Jersey City, N. J. Jo vardas yra neišdildomai surištas su Lietuvos jaunimu: mat Petras Jurgėla yra Lietuvos skautų įkūrėjas, ilgametis jų organizatorius ir auklėtojas. Per savo gyvenimo 60 metų jis, be šio milžiniško skautų organizavimo darbo, yra dirbęs plačiu baru visuomenininko, rašytojo, publicisto, mokytojo, redaktoriaus, vertėjo ir kitus darbus.

Mums yra įdomi jo karinė veikla, kurioje jubilijatas yra palikęs gilias vėžes, o ir dabar tebevadovauja lietuvių karo veteranų organizacijai Amerikoje.

1918 m. gruodžio mėn. gale, iš Vilniaus gimnazijos 6 klasės, Petras stoja savanoriu į atsikūrusią Lietuvos kariuomenę. Jo daliniui besitraukiant iš Vilniaus, jis atsiduria Lentvaryje iš kur, kartu su I. Kraunaičiu ir keletą kitų, tuoj pat (sausio 4-5 d.) Mykolo Biržiškos sugrąžinamas j Vilnių, lietuviškam pogrindčio darbui dirbti. Mat Vilniuje, bolševikų užimtame, įsikuria Kapsukas.

Skaityti daugiau: Kronika