Karys 1963m. 1-2

Jei 1703 m. bėgyje pakartotinai buvo mėginama tarpininkauti sutaikyti rytuose kariaujančias puses, tai 1704 m. bėgyje nuo tokių tarpininkavimų buvo atsisakyta, nes praėjusių metų patyrimas nedavė jokių vilčių bet kokiems teigiamiems rezultatams, o bendrame karo teatre nieko neįvyko kas galėjo priartinti karo galą. Atvirkščiai, nesutarimai tarp Augusto II ir Karolio XII dar paaštrėjo, nes Augustas II ir jo šalininkai Lietuvoje ir Lenkijoje vis daugiau ir daugiau priklausė Rusijos caro. Petro gi užkariavimų apetitas, dėl palyginti lengvai pasiektų pergalių Ingrijoje ir Estijoje, iš metų į metus tik didėjo. Savo tikslų siekti jam galėjo sutrukdyti tik pagrindinė švedų kariuomenė, kuri buvo tada pririšta Lenkijoje. Dėl to jis rėmė Augustą II ir jo šalininkus, ir ragino juos, ir toliau kariauti prieš Karolį XII.

Po 1703 sutarties ratifikavimo tuojaus prasidėjo derybos dėl 1704 m. kampanijos plano sudarymo. Augustas II paveda savo pasiuntiniui prie rusų caro pasiūlyti sutelkti visą rusų kariuomenę Kieve ir iš ten pulti į Lenkiją tikslu susijungti su saksų kariuomene ir bendromis jėgomis sumušti švedus. Tai buvo taip vadinamoji “konjungtijos” mintis, kuri pirmą kartą šiose derybose buvo iškelta. Pasiųstai Arnstedtui (saksų pasiuntinys prie caro Petro) instrukcijai buvo pridėtas dar, taip vadinamas, “koncertas” (“Concert zu der Campagne auf das Jahr 1704”).

Caras Petras, iš pradžių, griežtai atsisakė Augusto pasiūlymo pareikšdamas, kad jo kariuomenė jam reikalinga, pirmon eilėn, operacijoms Estijoje ir Livonijoje, tačiau pažadėjo paskubinti tas operacijas ir po to pritraukti kariuomenę prie Dauguvos, iš kur jis būtų pasirengęs “ištiesti pagalbos ranką savo draugams Lietuvoje”. Karo veiksmams Lietuvoje jis, matomai, teikė didelės reikšmės, kas matyti iš jo laiško rašyto 1704 metais kovo 23 dieną Pskovo armijos vadui (ten buvo sutraukta beveik du trečdaliai visos rusų kariuomenės). Jis rašo, kad nežiūrint jog pasirengimai pulti Narvą ir Tartu beveik jau yra užbaigti, armija turi būti parengta, reikalui esant, per 3 dienas pradėti žygį Lietuvos link. Tas įsakymas galiojo iki tų pat metų balandžio mėnesio, ir tik to mėnesio pabaigoje jis buvo atšauktas.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II

MES, IR KARE ŽUVUSIEJI

(laisvas vertimas iš: Marian Hemar)

Ak, kad taip nors po vieną, vieną gėlę:
Po rausvą rožę, po baltą orchidėją—
Uždėti ant kiekvieno grubaus kapo!
Bet, gal jau tikrai neištektų tiek gėlių? . . .
Perdaug, perdaug jau išaugę kapų tylių . . .
Ant visos plačios žemės, kantraus lapo.

Statyk, paminklą Sibiro stepėse,
Statyk, kryželį Libijos žemėse . . .
Statykie kryžių Lietuvos laukuose;
Kaimuose, giriose, ir miestuose . . .
Visų kalnų ir upelių krantuose,
Ir visos, visos žemės, griuvėsiuose.

Statykie kryžių ir šiaurės leduose,
Taipgi paminklą vokiečių ghetuose . . .
Visų šalių pakeliais po Smūtkelį,
Ir ant septynių marių— po kryželį.
Juodą kryžių augštoj dangaus mėlynėj,
Ir, anoj, požemy— lindynėj . . .

Skaityti daugiau: MES, IR KARE ŽUVUSIEJI

KEPURĖ IŠGELBĖJO NUO NELAISVĖS. . .

(Iš mūsų Nepriklausomybės kovų)

P. GENYS

1919 metais lenkai sutriuškinę bolševikus prie Varšuvos ir atstūmę mūsų kariuomenę iš Augustavo miškų, nukreipė savo smūgį Druskininkai—Nočia—Rodunė—Lyda kryptimi. Mūsų 1 p. pulkas siekė Vasiliškius. Lydos rajone buvo bolševikų rezervai, bet ne visi ginkluoti ir maitinosi ūkininkų bulvėmis nuo laukų.

Pulko vadas karin. Skorupskas buvo susirūpinęs savo pulko užnugario saugumu, nes iš Suvalkų — Augustavo baro atėjo nepalankios mums žinios.

Į Varėną skambino 7 p. pulko vadui, klausdamas kas dedasi Druskininkuose ir gavo atsakymą, kad viskas tvarkoje. Ten esą 7 p. pulko du batalionai. Tačiau ryšio su jais neturėta ir faktinai ten jų jau nebebuvo.

1 p. pulko vadas karin. Skorupskas ir toliau nenurimo, skambino į kariuomenės štabą, prašydamas leidimo atšaukti pulko dešinį sparną iš Vasiliškių, bet leidimo negavo. Tada atitraukė sauvališkai ir tuo išgelbėjo pusę pulko nuo lenkų apsupimo.

Skaityti daugiau: KEPURĖ IŠGELBĖJO NUO NELAISVĖS. . .

KULTŪROS KONGRESAS

II Kultūros Kongreso atstovai, uždėję pagarbos vainiką ant paminklo žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės. Iš kairės: JAV LB centro valdybos pirm. J. Jasaitis, rašytojas J. Jankus ir R. Šarauskaitė. Foto V. Noreika

A. Rėklaitis

II JAV ir Kanados L. B. Kultūros Kongresas, įvykęs Čikagoje š. m. lapkričio 21-25 d. yra jau praeityje. Spaudoje buvo nemaža kritiškų pasisakymų kongreso reikalu. Į tai rengėjai daug dėmesio nekreipė. Kitų spaudoje buvo patariama nekritikuoti kongreso kol dar jis neįvyko ir savo darbais nepasireiškė. Kritikuokime jį po to, kai jis įvyks ir jo darbus pamatysime. Atrodo, kad to patarimo kritikai paklausė. Nutilo. Dabar, po kongreso, spaudoje pasirodys straipsniai, skirti kongreso įvertinimui. Vieni jį girs ir skirs jam laurų vainikus. Kiti kritikuos ir skelbs jo trūkumus. Ir tas yra gerai.

II Kultūros Kongreso spaudos parodoje išstatyti KARIO ir L.V.S. RAMOVĖS leidiniai. Karinės spaudos kampelis įrengtas plk. A. Rėklaičio rūpesčiu.

Foto V. Noreika

Siekiant geresnių, realesnių kelių bei sąlygų kultūrinei veiklai išeivijoje, konstruktyvi kritika yra būtina. Savo klaidų ir trūkumų iškėlimas, objektyvus jų vertinimas bei jieškojimas būdų ir kelių kaip jų išvengti ateityje, yra sveikintinas ir pageidautinas. Kritikuoti yra ne tik mūsų kultūrininkų privilegija. Tai pareiga kiekvieno sąmoningo lietuvio, kuris sielojasi mūsų tautos kultūra ir lietuvybe, kuris tam skiria aukas ir kuris tose srityse pats dirba kiek sugeba, ar išmano.

Turėjau progos pirmąsias dvi dienas Kultūros Kongrese dalyvauti ir jo darbus sekti Bendrą įspūdį išsinešiau neblogą. Tikėjausi blogesnio. Gal dėl to, kad prieškongresinės kritikos buvau kiek pritrenktas. Dabar kongreso darbus susumavus ir aš jaučiu pareigą iškelti keletą, mano manymu, svarbių ir reikšmingų, su kultūra ir lietuvybe surištų dalykų, kurie kongreso ruošoj ir pačiame kongrese buvo pamiršti arba praleisti kaip nereikšmingi.

Kongresas nieko neužsiminė apie paminklą žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, pastatytą Jaunimo Centro sodelyje, kur čia pat, to centro rūmuose, šis kongresas vyko. Paminklas yra pastatytas šiame laisvame krašte vieton okupanto išgriauto Nepriklausomybės Kovų paminklo pavergtoje tėvynėje, Kaune, Karo muzėjaus sodelyje. Šito paminklo prasmė ir reikšmė dabartiniu sunkiu tautai metu yra daugeriopai svarbesnė, negu to, Kaune turėto, paminklo nepriklausomybės metu. Jis lietuvių tautos laisvės simbolis — liudytojas. Jis byloja apie Lietuvos garsią praeitį, apie tautos laisvės kovas amžių bėgyje. Šis paminklas įkvepia ryžto ir jėgų mūsų dabartinei kovai už lietuvybę už mūsų kultūrą ir laisvę. Mums svetimose padangėse atsidūrus, reikia daugiau ir dažniau semtis stiprybės iš praeities.

Skaityti daugiau: KULTŪROS KONGRESAS

KAIP ATSIRADO KLAIPĖDOS KRAŠTAS

(PRO FILATELISTO AKINIUS)

Ant. Bernotas

Klaipėdos uosto krantinė, kai laisvės laikais čia lankydavosi laivai iš visų pasaulio kraštų.

Klaipėdos krašto, kaip tokio, iki 1920 m. nebuvo, o visa to krašto teritorija sudarė tik dalį Mažosios Lietuvos, būtent, jos šiaurinę dalį, į dešinę nuo Nemuno žemupio. Toks pavadinimas atsirado tik po I Pasaulinio karo, suskaldžius Vokietiją.

Kaip žinia, anais senais amžiais, kada kryžiuočiai pietuose baigė nukariauti prūsus, gi jų šaka kalavijuočiai įsitvirtino Dauguvos žiotyse, tos dvi Ordino šakos turėjo būtiną reikalą palaikyti susisiekimą pamariais ir siekti galutino susijungimo, užkariaujant žemaičius ir pajūriais gyvenančius kuršius. Kalavijuočių landmeisterio pareigas einąs Eberhard von Seyne rado, kad jų tikslams labai puiki vieta yra Klaipėda, kur Kuršių marios susisiekia su Baltijos jūra, kur Dangės upė įteka į marias ir nuo kur prasideda ilgasis Kuršių Užmaris, kurį riteriai naudojo savitarpiniam susisiekimui, ir ten 1252 m. pastatė pilį, kurią pavadino MEMELBURG, o aplink pilį išaugęs miestas vadinosi MEMEL.

Čia prisimintina, kad vokiečiai Nemuną vadina Memel, o anais laikais Kuršių marios laikyta tik išsiplėtusiu Nemuno žemupiu, taigi ir naujai pastatyoji pilis buvo pavadinta Memelburg, atseit - Nemuno pilis, o pats miestas Memel - Nemunas.

Riteriai greit nukariavo netik Klaipėdą, kur lietuviai turėjo jau iš senų laikų savo gyvenvietę, bet ir tolimas apylinkes, pasiekdami Nemuno žiotis, žemaičiai daug kartų puolė Klaipėdą, buvo ją ir užėmę, ir sudeginę, bet kryžiuočių iš ten iškrapštyti niekad nepavyko. Jie ten galutinai įsitvirtino.

Kai po Žalgirio mūšio 1422 m. buvo sudaryta Melno taika, ji kryžiuočių nukariautas Klaipėdos žemes paliko jų žinioje, nustatydama sieną, kuri pasiliko ir po I Pasaulinio karo. Per tą laiką Klaipėdą buvo užėmę ir švedai ir rusai, bet ji galutinai pasiliko Prūsijos, vėliau suvienytos Vokietijos dalis. Vokiečiai visą Mažąją Lietuvą kartu su jos pakraščiais pavadino Rytprūsiais Ostpreussen, taigi ir Klaipėdos kraštas buvo tik Rytprūsių dalis.

Skaityti daugiau: KAIP ATSIRADO KLAIPĖDOS KRAŠTAS

SAVANORIAI

JADVYGA GRAŽULIENĖ

Juozo tėvas Juozas buvo stambus ūkininkas, kaip sako, šimtamargis, nors iš tikrųjų tų margų buvo daug daugiau. Trobos, nors medinės, bet visos gražiai prižiūrėtos, sutvarkytos. Didelis vaisių sodas su įvairiausiais vaismedžiais ir uogų krūmais. O aplink gyvenamąjį namą darželis. Kaip pati šeimininkė, taip ir jos dvi dukterys labai mėgo gėles ir čia jos prisodindavo iš ankstyvo pavasario įvairiausių rūšių gėlių. Kai visos tos gėlės pražydėdavo, jų kvapas sklido toli, svaigindamas ir viliodamas jaunikius į šimtamargio seklyčią prie jo gražių, bet išdidžių, dukterų. Ištisą dieną sunkiai dirbęs jaunimas, saulei nusileidus, pasišvarindavo, pasipuošdavo, ypač subatvakariais ir susirinkdavo į lietuviškais audiniais išdabintą seklyčią, kur dainuodami dainas, grodami armonika, ar kanklėmis, pasišokdavo, pajuokaudavo ir kupini svajonių, bei meilės ilgesio išsiskirstydavo į savo namus. Labai greitai vyresnioji Juozo duktė Aliutė ištekėjo už dar stambesnio ūkininko, irgi Juozo, kuris visoj apylinkėj garsėjo savo mūriniais trobesiais ir veisliniais gyvuliais, o ypač savo nušertais obuoliuotasi eržilais. Būdavo, kai žiemą pravažiuos per kaimą rogėsna pakinkytais širmiais su žvangučiais prie brizgilų ir kaip jie sužvengs, tai kaimo seklyčių langai atsidarydavo ir skaistaveidės dukros žvelgdavo į tolį, laukdamos jaunikių, arba motulės išeidavo ant gonkelių ir mojuodavo marga prijuoste.

Skaityti daugiau: SAVANORIAI

ŪKININKAS, VIRŠAITIS IR DIEVDIRBYS

I. APYRUBIS

Toks yra Stasys Motuzas, gimęs 1898 m. vasario mėn. 4 d. Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje. Mokslų kokių ypatingų jis neišėjo. Buvo pradėjęs lankyti Šiaulių gimnaziją, bet išstojo iš antros klasės.

St. Motuzas buvo ūkininkas. Jis valdė iš tėvų paveldėtą 50ha ūkį, kurį Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo gražiai sutvarkęs, įdėdamas daug darbo, prakaito ir meilės.

St. Motuzas buvo ir valsčiaus viršaitis. Išrinkus Gruzdžių valsčiaus viršaičiu, jis ėmėsi tų pareigų su dideliu pasišventimu, parodydamas daug sumanumo ir energijos. Jo pastangomis Gruzdžiuose buvo pastatyta veterinarijos ambulatorija su klinika. Statyba kainavo 70,000 litų.

1936 m. savivaldybės pastangomis ir lėšomis, padedant žemės Ūkio Rūmams, valsčiaus seniūnijose buvo įsteigti mergaitėms kulinarijos kursai.

Jam einant viršaičio pareigas, Gruzdžių miestelis įgavo visai kitokį veidą, kai buvo išgrįstos gatvės, iškloti šaligatviai, nudažytos tvoros, užvestos aikštelės, prisodinta gėlių.

1938 m. jis suruošė “Gruzdžių Dieną” su plačia programa ir civilinės aviacijos pasirodymu. Jo iniciatyva buvo įvestas ūkininkų premijavimasuž sodybų sutvarkymą, miestelėnų už jų kiemų, mergaičių už jų darželių. Taip pat buvo išduodamos premijos geriausiems valsčiuje žemės ūkio darbininkams ir darbininkėms iš valsčiaus biudžete numatytų tam tikslui pinigų.

Kaip tikras tėvynės sūnus, jis turėjo nemažai ginkluotų susirėmimų su įvairiais mūsų šalies priešais. 1918-1919 m. žiemą jis išėjo partizanauti prieš bolševikų gaujas, veikusias Gruzdžių apylinkėje. Bermontininkų laikais organizavo partizanus ir jiems vadovavo. Vienų kautynių metu buvo nukauta net 16 bermontininkų, kai, tuo tarpu, iš partizanų žuvo tik vienas — mokytojas Stasys Kelpša.

Skaityti daugiau: ŪKININKAS, VIRŠAITIS IR DIEVDIRBYS

Lietuva ir lietuvybė

V. MANTVYDAS

Lietuva ir lietuvybė mūsų spaudoje šiandien tapo pagrindiniais poterių žodžiais. Gaila tiktai, kad tie žodžiai kasdienybėje prarado savo gyvą prasmę ir aiškumą. Mes dažnai kartojame juos, nebesuvokdami ką sakome, ko norime. Kas yra Lietuva? Kas yra ta lietuvybė? Ar Lietuva yra tas žemėlapis iš Vytauto Didžiojo laikų, kuriuo dabar parodose didžiuojamės? Gal tai ta Lietuva, kurios skiautelę paskelbėme nepriklausoma ir dar kartą apkarpytą rusams palikome? O ta lietuvybė, gal tai mūsų mirę gyvenimai prieš dvidešimt metų ar dabartinė kolchozų vergija? Man atrodo, kad Lietuvą abejais atvejais rodome netikrą, o lietuvybės sąvoka daugeliui tiek besuprantama, kiek poteriuose amen. Reikia naujų pastangų, kad ir tos likusios prasminės žarijos neužgestų ir tuos du brangius žodžius nepaskandintų klaikioje tamsoje.

Žygiai už Lietuvos, kaip sąvokos išryškinimą turi, pagaliau, prasidėti. Lietuvą privalome vaizduotis ne tokią, kokia buvo, bet jau tokią, kokia turi būti. Lietuva niekados nesutapo su savo kilmės žmonių sienomis: arba ji peržengė jas, arba nepasiekė jų ir kaip valstybė, pagaliau išnyko. Lietuvos šiandieną nebėra, bet lietuviai dar tie patys, nors kaikurie jau ir savo kalbą praradę. Kalba vėl atsigauna, kai sąlygos pasikeičia. Svarbu, jei gyva tautos dvasia, savo kilmės pajautimas ir valstybės viltis. Valstybinei minčiai gaivinti reikalinga dar aiški jos ploto apybraiža ir istorinė tikrovė.

Skaityti daugiau: Lietuva ir lietuvybė

AUŠRA

STASYS JAKŠTAS

(Iš “Lietuvos Prisikėlimo”)

Tą dieną ryškiai aš menu,
Kai krito Laisvė iš dangaus:
Aušros ištryško vulkanu
Prie kojų -pavergti žmogaus.

Gyvybės savo spinduliais
Tautas prikėlė praeities,
Kurios su amžiais, su giliais
Jau laukė užmirštos mirties.

Kaip viešnia laukiama, šviesi,
Kaip pranašas ir kaip šauklys,
Prabilo: “Kelkitės visi,
Naujas statykite pilis!”.

Skaityti daugiau: AUŠRA

ĮSIPAREIGOKIME DARBUI

V. M. KLAUSUTIS

Išlaikykime tautinę kultūrą,
jaunimą auklėkime tėvų dvasioje

Mes, lietuviai, ainiai gajos, ryžtingos, per ilgus amžius slavų ir germanų naikinamos tautos, norime išlikti gyva ir toliau gaji tauta, kad ir tolimiausiame nuo Lietuvos krašte nublokšti, norime išlaikyti savąją kultūrą — lietuvių kalbą, spaudą, organizaciją ir lietuviškas tradicijas. Mes norime, kad mūsų vaikai sukurtų lietuviškas šeimas. Deja, norais tikslo nepasieksime, reikia darbo ir ryžto, tuo labiau įsipareigojimo tikslą pasiekti.

Lietuviai kariai ir šauliai, prisiekę tėvynę ginti nuo užpuolikų, atėjus valandai neturėjo progos tėvynę apginti, nes nebuvo pašaukti, įsakyti; priešingai, vyriausybės buvo sulaikyti nuo tėvynės gynimo. Jie išgyveno apsivylimą ir skausmą širdyse. Ši liūdna, bet neginčijama tikrovė bus mūsų tautos istorijoje atžymėta kaip lietuvio kario ir šaulio dvasiai ir valiai priešinga; kariai ir šauliai nėra atsakingi prieš tautą, atsakomybė gula ant krašto vyriausybės.

Besiruošdami paminėti Lietuvos nepriklausomybės 45-tąją sukakties šventę — Vasario 16--tąją, lietuviai kariai ir šauliai dar kartą išgyvens skaudų prisiminimą tos Lietuvos tragedijos, o kartu ir lietuviškos kariuomenės ir šaulių. Tai ne pirmoji lietuvių tautos ir jos kariuomenės tragedija! Anais, 1831 ir 1863 metais, Lietuvos kovūnai, sukilėliai prieš maskolių žiaurųjį valdymą Lietuvoje, narsiai kovojo, nors labai blogai ginkluoti tebuvo, ir buvo skaitlingesnių ir geriau ginkluotų maskolių nugalėti. Be to, apgaulingų Lenkijos didikų, su rusais susitaikiusių, ir lenkų kariuomenę iš kovos lauko atšaukusių, apvilti, lietuviai vieni tepaliko kovoti ir kovą pralaimėti. Sąlygų verčiami, kovūnų likučiai pasitraukė į užsienius, kur jie gyveno apsivylime ir žuvo, mažai ką palikdami iš savo kovų ateities Lietuvos kovūnams — savanoriams patirti.

Skaityti daugiau: ĮSIPAREIGOKIME DARBUI

PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

PETRAS BŪTĖNAS

Tokios antraštės straipsnis su antraštiniu priedu “Naujausi archeologiniai kasinėjimai Suvalkų aps.” rašytas yra tų kasinėjimų vadovo Jerzy Antoniewicz’iaus, o to straipsnio iš “Archeology” 1958, Vol. 11, Nr. 3 sutrumpintas vertimas: redakcija dėkinga dr. M. Gimbutienei už šio straipsnio ir autoriaus leidimo jį versti į lietuvių kalbą parūpinimą, — “Tautos Praeitis” I t. 1 kn., 1959, 63-64 p.p.

Straipsnelis yra daug kuo įdomus, tik gaila, kad nevisas J. Antoniewicz’iaus straipsnis lietuviškai išverstas. Ligi šiol, per pusketvirtų metų, specialistams nei šiaip, nei taip neatsiliepus, drįstu atsiliepti, ir dėl straipsnelyje keliamų klausimų ir duodamų atsakymų čia turiu štai ką pasakyti:

1.) Sūduvius išnaikino kryžiuočiai dar XIII a.: 1283 m. jie buvo beveik visai kryžiuočių nušluoti. =

Visų pirma, kaip rodo prie to straipsnelio pridėtas žemėlapis, teapimama Sūduvių-Jotvingų žemės tik nedidelė dalis: tik šiaurinė Sūduva — Suvalkija, taigi tik Sūduva - Jotva - Dainava, bet ir ši nevisa, — tikriau sakant, tik Suvalkų trikampis su trupučiu (Suvalkų trikampis yra Lenkijos okupuotas.) ir Lietuvos valstybei priklausanti Sūduva. Pvz. pati Dainava yra platesnė net ir į vakarus. Vidurinės Sūduvos - Jotvos ir pietinės Sūduvos - Jotvos žemėlapyje ir straipsnyje nematyti, o kaip tik čia kolonistais prikeliavusių vakarinių slavų šakos mozūrų negi esama jų pačių baltų.

Skaityti daugiau: PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

ŠVIESUS KELEIVIO SILUETAS

KAZYS BRADŪNAS

(Iš poemos “Maras”)

VIENINTELĖ MERGAITĖ

Užvertus duobę, atsitiesia— — —
Kapely kūdikis nurimęs amžinai,
Suvystytas į atminimų drobę šviesią,
Į motinos šilkinę. Smėlynai
Mažytę širdį jo uždengia,
O čia ruduo per žemę žengia.

Per properšas apniukusių padangių
Miškuos nutiškę šviesos gesta.
Bekraščio kapinyno plotu,
Platybėje laukų miglotų
Lynoja tik mirties lietus.

Tenai kažkur nelaimės riksmas
Toli už girių kaimuose—
Tai paukščio išlekiančio klyksmas
Paklydusio debesyse.
Daugiau čia nieko nebėra,
Tik lyjama kapų tvora.

Bet ne— juodų kalvų gūbriu
Šimtai karstų vėl atlinguoja,
Juos nešasi minia rūsti — —
Žibintai vėjo užpūsti —
Tai krūmai miglose dūluoja.
Daugiau čia nieko nebėra,
Tik lyjama kapų tvora.

Viena vienintelė gyvoji,
Supylus kapą paskutinį,
Kaip angelas kalnely stovi
Prieš dangų drumzlina, švininį—
Viena vienintelė mergaitė.

Skaityti daugiau: ŠVIESUS KELEIVIO SILUETAS

PRISIMINIMAI IŠ NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIUOMENES LAIKŲ

KAZYS LEKNICKAS

Jau iš mažens buvau kariškai nusiteikęs. Visi žaidimai su draugais būdavo karinio pobūdžio, bet kartu ir keisti. Kai žaisdavome, niekada nevaizduodavome Lietuvos kariuomenės, bet vaizduodavome rusų, vokiečių ir prancūzų. Iš kur tas atsirado? Manau, kad iš senių pasakojimų.

Atėjo eilė ir man atlikti karinę prievolę. Ėjau su noru, nes labai patiko uniforma ir kariniai veiksmai. Mat, teko matyti 1920 ar 1921 metais, kai Biržuose, Atstravo dv. stovėjęs vienas batalionas, ateidavo į bažnyčią ir su dainomis grįždavo.

Kada pamačiau savo akimis lietuvišką kariuomenę, tai iš “prancūzo” pasidariau Lietuvos kariu.

1925 m. lapkričio mėn. vykau į komisiją ir buvau priimtas, o gruodžio 3 d. jau vykau į komendantūrą, kur mane paskyrė į 7 p. Ž.K.B. pulką, stovėjusį Klaipėdoje.

Tokiu paskyrimu buvau nepatenkintas dėl dviejų priežasčių: viena, kad paskyrė ne į kavaleriją, o antra, kam siunčia taip toli — net į Klaipėdą. Paskyrimas į Klaipėdą man buvo tas pats, kaip caro laikais į Vladivostoką, taip tada'man atrodė toli. Gruodžio mėn. 5 d. 8 vai. ryto pasiekėme Klaipėdą. Palydovai įsakė išeiti iš vagonų ir aikštėje sustatė mus po keturis. Vaizdas buvo gražus, stotis didelė, daug uniformuotų karių, stovi pulko puikus orkestras.

Skaityti daugiau: PRISIMINIMAI IŠ NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIUOMENES LAIKŲ

SUMANUS BERNIUKAS

Jonas Miškinis

Marcinkonių gatve žygiuoja dainuodamas Lietuvos savanorių karių būrys. Grįžta iš kovos lauko. Žmonės išgirdę dainuojančius bėga iš pirkių pasižiūrėti žygiuojančių karių. Koks nepaprastas džiaugsmas! Lietuvos kariuomenė! Tai mūsų broliai, sūnūs, su pasišventimu vyksta Tėvynės ginti. Per vargą, džiaugsmą, įtemptą darbą, pasiryžimą jie neša Lietuvai laisvę. Tai buvo 1919 metų vasaros tylus vakaras.

Po vakarinio patikrinimo, prie štabo laikinos būstinės, kariai ilsėdamiesi dainavo:

“Tarp melsvų ežero bangų
Laivelis supas be irklų,
Ir tu sėdėjai prie manęs
Ir skynei vandens lelijas” . . .

Susirinkęs jaunimo gausus būrys smalsiai klausėsi dainuojančių karių.

Skaityti daugiau: SUMANUS BERNIUKAS

PAREIGA IR PASIAUKOJIMAS

KALPAS UOGINIUS

“Ne kariuomenės skaičius ir ne ginklo pranašumas, bet kovotojų dvasia kare pergalę lemia.”

J. G. Fichte

Šiemet Vasario 16 d. minėsime 45-ją atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės sukaktį. Minėdami tą sukaktį, visi kaip vienas turėtume mintimis nukilti į mūsų mylimąją gimtąją šalį, į sostinę Vilnių, kur atmintinais 1918 m. Gedimino Pilies bokšte, po 123-jų vergijos metų, kūrėjų-savanorių drąsiai iškelta, iškilmingai suplėvesavo mūsų trispalvė vėliava.

Deja, nepriklausomybės paskelbimo neužteko. Paskelbtuoju nutarimu tebuvo tik deklaruota lietuvių tautos valia. Daug ir sunkių kliūčių dar reikėjo nugalėti, kad toji deklaracija, tas lietuvių tautos atstovybės tartas žodis, taptų realybe. Lietuviai jautė, matė ir žinojo priešų kėslus ir siekius todėl atkakliai, nors sunkiai pradžioje, diplomatinėmis priemonėmis grūmėsi su vokiečiais, kurie tada tepripažino tik jėgos politiką (Machtpolitik). Jie lenkų įvairiai veikiami, buvo palankūs jiems, o Lietuvai piršo jungtis prie Vokietijos. Kas bebuvo likę daryti lietuviams, kai pasiskelbusioje nepriklausomoje valstybėje nebuvo nei kariuomenės, nei ginklų, nei pinigų, o priešai, kaip alkani vilkai, plėšė ir terorizavo jos gyventojus ?

Vyriausybė kreipėsi į šalies patriotus kviesdama savanorius eiti ginti tėvynės. Tarsi to tik ir telaukta. Iš visų Lietuvos kampų pasruvo savanoriai. Ėjo ūkininkai, darbininkai, inteligentai ir bemoksliai; ėjo jauni ir seni, netgi moterys ir dvasiškiai. Jojo nuosavais žirgais, nuosavais iš priešo karių už lašinius ir sviestą įgytais ginklais. Ir suplaukė jų daug. Lietuvos kariuomenėje kūrėjų-savanorių, įstatymu pripažintų, buvo 14,672 vyrų. Tik nedaug jų buvo tarnavę caro ar kitose kariuomenėse. Frontuose, nors beveik visai nebuvo kariniai apmokyti, savanoriai stačiai stebuklus darė. Su daina, varžydamiesi dėl pirmenybių, ėjo jie į kautynes. Kautynių metu pasilikti rezerve buvo laikoma negarbė. Savanoris niekad nesiteiravo ar daug priešo, tik kur jis? Kovėsi drąsiai ir visada su keliariopai skaitlingesniu priešu. Nepriklausomybės kovose savanorių žuvo 1292, o sužeistų buvo2438. Būrys jų visam amžiui liko invalidai. Tik tos savanorių kraujo aukos padarė Vasario 16-sios nutarimą istoriniu ir atstatė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Prof. S. Sužiedėlis, viename laiške savanoriams teisingai sako: “Tik savanoriai-kūrėjai laimėjo Lietuvai laisvę ir tiek teritorijos kiek jų kardas užrėžti įstengė ir, kiek jis nebuvo šipinamas neteisių tarptautinių tarpininkų, kurie mūsų teises turėti didesnę territoriją paneigė ir sutrypė fizine jėga”.

Skaityti daugiau: PAREIGA IR PASIAUKOJIMAS

Lietuviai kariai laisvajame pasauly

— Lietuvių legionierių naujos valdybos įvesdinimo iškilmės Baltimorėje įvyko rugsėjo 23 lietuvių svetainės klevų kambaryje. Programą pravedė Jonas Bučnys-Bush. Naują valdybą pasveikino Marylando valstybės vadas. Jis taip pat pagyrė lietuvių postą už jų veiklą. Po iškilmių buvo vaišės.

— Kav. mjr. Antanas Andriūnas, dirbęs instruktorium Columbijoje, jojimo mokykloje, smarkiai krisdamas nuo arklio susižeidė nugarkaulį.

Lietuvių tremtinių kapai Sibire, Altajaus krašte, prie Kamen miesto, ant Obės upės. Aptverti Juozo ir Vlado Benotų (Raikenų km.) antkapiai, Šiuose kapuose palaidoti bolševikų ištremti 1941 m. birželio 14 d.: Irena Zaborskienė (Bagdalavos dv.), P. ir K. Kalvelių vaikai (Stanikūnų km.) ir Raštikio sūnus; visi nuo Pandėlio.

— Algis Grigaliūnas, futbolo žvaigždė — mokslui siekti. “Pittsburgh Post Gazette” rugsėjo 11 d. įsidėjo straipsnį apie Pittsburgho Universiteto futbolo žvaigždę, Algį Grigaliūną, pradedant jo pabėgimo iš bolševikinės vergijos istorija. Jo tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, buvo bolševikų nužudytas.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasauly

Tremties Trimitas

Mišrios šeimos ir lietuviškas jaunimas

Š. VLADAS IŠGANAITIS, LŠST Jaunimo Vadovas

II pasaulinio karo raida atskyrė dalį mūsų tautos nuo jos kamieno ir išblaškė po platų pasaulį. Vieni pateko į Sibiro Golgotą, kiti pasiekė laisvuosius Vakarus, kur pradėjo savitą gyvenimą. Apie paskutiniuosius, o ypač apie jų priaugantį jaunimą tenka kalbėti ir peržvelgti problemas, j ieškant atsakymo kas darytina, kad savu noru netaptumėme nudžiūvusiąja lietuviško medžio šaka. Noriu užsiminti apie vieną iš svarbesniųjų nutautėjimo versmių ir byloti į mūsų jaunimą.

Gyvename laisvame Amerikos krašte, kur galime kalbėti savo gimtąja kalba, turėti savo mokyklas, savo spaudą, savo organizacijas, kultivuoti savo papročius, melstis lietuviškai ir t.t. Tačiau ir tose laisvose gyvenimo sąlygose susiduriame su klastingu lietuvių priešu — nutautėjimu, kuris ypač pavojingai ir pragaištingai veikia į mūsų jaunimą. Jis jau ne vieną jaunuolį yra mūsų tautai pražudęs. Daugiausiai jaunimas nuslysta nuo lietuviško kelio sukurdamas mišrias šeimas. Dažnai mišrioje šeimoje tautybės klausimas paliauna egzistavęs ir derinamasi prie daugumos sąlygų. Taigi, uždedamas varžtas ne vien tik laisvoms jaunystės dienoms, bet ir savo tautybės puoselėjimui. Todėl, šaulių jaunimas, į kurį tiesioginei apeliuoju, turėtų gerai pagalvoti apie šį reikalą ir kurti tik grynai lietuviškas šeimas. Mano manymu grynai lietuviškos šeimos ne tik padėtų stiprinti ir išlaikyti lietuvybę svetur, bet ir tai pat būtų daug pastovesnės. Meilės ir sentimento ryšiai ne visada būna gyvenime pastovūs. Tačiau, kai šeimą dar riša bendri tautos papročiai, tradicijos, vargai ir džiaugsmai, ji turi daugiau pastovumo.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Kronika, spauda, komentarai

SOVIETINĖS VERGIJOS AUKA

Iš anapus “Geležinės Uždangos” gauta žinia, jog 1956 m. vasaros metu, Sibire, Džakasgano vergų darbo stovykloje, bolševikų buvo nužudytas Lietuvos kariuomenės ats. adm. karininkas Vytautas Petrėnas.

Vytautas Petrėnas

Minėtoje vergų stovykloje buvo daug ukrainiečių ir pabaltiečių. Ten pat buvusi ir moterų vergių stovykla. Kiek iš labai atsargaus (keliais atvejais siųsto) pranešimo spręstina, V. Petrėnas žuvo tokiose aplinkybėse: stovyklos administracija, besiekdama premijos, stengėsi išpildyti planą (kasė gelžkeliui pylimą) anksčiau, vertė dirbti apie 18-20 val. per dieną; draugėn suleido kriminalistus “urkas” ir dar pablogino maistą. Politiniai kaliniai sunkiai bepakeldami pasunkėjusias darbo, o kartu ir gyvenimo, sąlygas, pasikliaudami neva sušvelnėjusiu, po “žmonijos vado” ir jo “dešiniosios rankos” (Berijos) mirties, režimu, pareikalavę atskirti “urkas”, pagerinti maistą ir gražinti “normalų” — 10 val. darbo laiką. Administracija pageidavimų nepaisė. Vergai, kartą, atsisakė išeiti darban ir pasiruošė gintis. Po kurio laiko, būklę “išuos-čiusi”, administracija iškvietusi iš artimiausios įgulos karinį dalinį, kuris atvyko su keliais tankais. Dalinio vadas veikdamas drauge su stovyklos komendantu, įsakė vergams išsirikiuoti nurodytoje vietoje ir tam tikroj tvarkoj. Išsirikiavo vyrai ir atskira grupe moterys. Iš išsirikiavusiųjų tarpo, Vyt. Petrėnas, kaip geriausiai mokėjęs rusų kalbą ir iki tol su administracija dažnai visų vardu kalbėjęs, dar su dviem kitais (latviu ir ukrainiečiu) vergais, ėjęs prie karininkų aiškinti reikalą. Tuo metu iš tanko paleistos ugnies pakirstas krito kelių kulkų pervertas. Po to vergai dar labiau įnirtę, ypač moterys. Jos pikčiau ir griežčiau triukšmavę. Nemaža kitų buvę nušauta, dar daugiau sužeista, bet išlikusieji nebuvę dar kitaip kaip už tai nubausti, o sąlygos dalinai pagerintos.

Skaityti daugiau: Kronika, spauda, komentarai

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1963m. 1-2 - Turinys, metrika

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II