_files/I-Laisve-1972-56(93)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ........................... 2
Kęstutis Kazimieras Girnius:
Išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje 4
Aloyzas Baronas: Talentai ir įsakymai ..... 13
Mykolas Naujokaitis: Su Levu 113 .......... 22
Antanas Gintaras Razma: Pasaulio Lietuvių
Jaunimo kongresas — didysis bandymas . 26
Juozas Kojelis: Poetas publicistikoje ..... 29
Solidarumas su tauta ...................... 37
Veiksniuose ir veikloje ................... 44
Lietuvių Fronto Bičiulių gretose .......... 60
Spauda, radijas, knygos ................... 69
“Į Laisvę” vedamieji ...................... 78
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 56(93)
Straipsniai geri, literatūra pamiršta
Šiame numeryje (“Į Laisvę” nr. 55-92) vertingiausi straipsniai Vytauto Vaitiekūno“Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla okupacijoje” ir J. Vingrelio “Po bolševikų kaukėmis”; abu atskleidžia šiurpių tikrovę Lietuvoje.
Gerai, kad pagerbtas rašytojas - žurnalistas prof. J. Brazaitis; gerai, kad recenzuojat knygas, bet grožinę literatūrų jau vėl užmirštate! O kad kokį eilėraštį, kokį mažų gabalėlį grožinės prozos.
Alė Rūta
Santa Monica,
Calif.
Maža pagalba geriau už žodinę kovą
Dėl vedamojo (“Padėti Lietuvai atgauti laisvę”, “Į Laisvę”, nr. 55-92— red.) man rodos, kad tėra tik semantiškas skirtumas tarp “kovoti už Lietuvos laisvę” ir “padėti Lietuvai”. Jeigu ta kova, kaip kad dažnai būva, tik žodinė, tai manau, kad kokia nors maža konkreti pagalba Lietuvai yra naudingesnė už dideles kovingas kalbas.
Genius Procuta
Kanada
Neįvertintas Krupavičius?
Nežinau, kaip traktuoti ištraukos iš Mykolo Krupavičiaus prisiminimų (“Ateitininkai tremtyje”) talpinimų priešpaskutiniame žurnalo lape. Sakyčiau, kad minint vieno didžiausių mūsų tautos vyrų,. kurio vardas išliks gyvas ir už šimtmečių, mirties metines, jo raštas (ir nuotrauka) vienų iš pirmųjų žurnalo puslapių turėjo puošti.
Alfonsas Nakas
“Naujienos”,
1972.X.26
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
KĘSTUTIS KAZIMIERAS GIRNIUS
Prieš pradėdamas kalbėti apie išeivijos ateitį jaunimo perspektyvoje, noriu trumpai apibrėžti šios temos sampratą. Išeivijos ateitį galime diskutuoti ir vertinti bei bandyti jai pasiruošti tik tada, kai žinome ir pilnai suprantame jos uždavinius. Gi jiems suprasti turime turėti šiokią tokią išeivijos tikslo sampratą. Čia kyla pirmoji problema, nes išeivijos tikslas permažai mūsų visuomenėje diskutuojamas, lyg jis būtų visiems aiškus ir savaime suprantamas — todėl jį svarstant neverta laiko gaišinti. Beveik kiekvienoje stovykloje ar iškilmingame posėdyje girdime priminimą garbingos Lietuvos praeities ir kokį nors optimistišką pasisakymą apie giedrią išeivijos ateitį. Bet dauguma šitokių pasisakymų tėra tik šūkiai, o šūkiai retai teturi kokį nors konkretų turinį. Dažniausiai jų kartojimas skiriamas tik vienkartiniam užsidegimui. Jei paklaustume žmonių, kaip jie įsivaizduoja išeivijos ateitį ir uždavinius, gautume labai skirtingus atsakymus, jei iš viso išgirstume prasmingus atsakymus, o ne tik pakeitimą vienų žodžių kitais, lygiai neišanalizuotais. Tikrai neatsirastų vieningos nuomonės. Tai gali reikšti arba kad klausimas labai kontroversiškas, apie kurį visi turi savas nuomones ir dar nėra padaryta kokios nors bendresnės išvados, arba kad iš viso žmonės apie tai negalvoja ir, netikėtai užklupti, sako tik tai, kas tuo metu ateina į galvą. Deja, pastarasis išaiškinimas yra daug teisingesnis. Tačiau jei negalvojame apie išeivijos prasmę ir uždavinius, tai kaip galime ruoštis ateičiai .. . Negalima rimtai ruoštis, jei nežinome, kam ruošiamės. Kol tikslas lieka neaiškus, mūs pastangos ir energija bus veltui eikvojamos, nes nebus nustatyta, kokie darbai svarbesni ir kuriuos turėtume daugiausiai remti.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS ATEITIS JAUNIMO PERSPEKTYVOJE
Žvilgsnis į okupuotoje Lietuvoje 1971 metų literatūros premijoms pasiūlytus veikalus
ALOYZAS BARONAS
Pavergtosios Lietuvos literatūra jau ne kartą buvo aptarta laisvojo pasaulio lietuvių spaudos skiltyse. Yra buvę visa eilė apžvalginių ir kritikos straipsnių, vertinančių visą Lietuvos literatūrą, paskirus jos kūrėjus ar atskirus žanrus. Supažindinant su okup. Lietuvos literatūra, tektų suminėti jau per šimtą vardų, daugiau ar mažiau pasireiškusių prozoj, poezijoj ar dramoj, ir šimtus knygų. Ir tačiau jei reikėtų kalbėti apie vertingus kūrinius, tas skaičius būtų labai nedidelis, ne todėl kad šiais laikais nebūtų daugiau talentų, bet todėl, kad ten nėra kūrybinės laisvės. Tai liečia ne tik Lietuvą, bet taip pat visus kitus užgrobtus kraštus ir pačią grobikę Sovietų Rusiją. Rusai, davę geriausių literatūros klasikų, per pastaruosius penkiasdešimt metų nieko gero neišugdė, o tragiškiausia, kad Pasternako, Solženicyno ar dar vieno kito talentingo kūrėjo geriausius veikalus jie turi skaityti anglų ar kuria kita svetima kalba.
Daugeliui gali atrodyti, kad nuolatinė kalba apie sovietų rašytojų varžymus gali būti ir perdėta, tačiau taip nėra. Ir jei kuris rašytojas pabando atsipalaiduoti nuo tų varžtų, nuolat ir nuolat yra perspėjamas, kad nukrypęs nuo partijos linijos. Tokių perspėjimų buvo visad, bet ypač jie sutvirtėjo šiais metais. Tai reakcija į užsienio lietuvių veiklą ir pačiame krašte viešai reiškiamą nepasitenkinimą.
Skaityti daugiau: TALENTAI IR ĮSAKYMAI
MYKOLAS NAUJOKAITIS
Pirmieji pogrindžio ryšiai
Sutikau Levą Vilniaus gatvėj. Iš tiesų tai buvo sutartas susitikimas, tarpininkaujant mūsų bendram pažįstamam, patikimam ryšio mezgėjui. Mūsų bendrininkas — ryšininkas Jonas Žostautas iš anksto jau buvo mus supažindinęs, nusakęs mūsų veiklos tikslus ir siekimus. Tad susitikimas buvo kaip senų pažįstamų. Tie, kurie pažinojo Levą anais senais laikais, stebėjosi jo stilium, laikysena, elgsena; turėjo sunkumų sutikti, kad jis, Levas, yra uolus pogrindžio darbininkas — organizatorius. Tryse pavaikščiojom keletą valandų Vilniaus gatvėse 1940 m. lapkričio mėn. saulėtą nors ir šaltą dieną. Apsilankėm Gedimino pilyje, Rasų kapinėse ir Žvėryne. Išsikalbėjom. Keista. Nors ir buvom skirtingų politinių pažiūrų, nekilo jokio klausimo nei dabarčiai, nei ateičiai: kas darbą atliks, kas vadovaus. Sutarėm laikytis ir puoselėti du pogrindžio centrus — Vilniuje ir Kaune, ir juos vystyti lygiagrečiai, nes jei nelaimė ištiktų vienoje vietoje — antroji organizacijos dalis pasiliktų pilnam stiprume. Mūsų sutarti punktai buvo štabų priimti — patvirtinti. Sutarėm ir laikėmės nuolatinio ryšio tvarkos. Susitikdavom Vilniuje ar Kaune kas dvi savaitės pasikeisti naujienom ir toliau vystyti programą ir planus, pasiruošę įvairioms galimybėms. Buvo visai natūralu ir žmogiška, kad mes išplėtėm savo pasikalbėjimus į organizacinį ir politinį tinklą. Pats svarbiausias klausimas ir mūsų diskusijų taškas, žinoma, buvo karo tarp rusų ir vokiečių galimybės, jo pasėkoje pogrindžio organizuoto ir planuoto sukilimo įvykdymas, vyriausybės ir administracijos organizavimas.
Į Berlynu ir atgal
1941 m. sausio mėnesį, rusų paieškomas, persikėliau į Kauną ir apsistojau pas Joną Žostautą. Levui prisistačius, aptarėm padėtį. Galvojom, kad Levas turėtų kurį laiką vengti pasirodyti vietovėse, kur mano pėdsakai dar nebuvo atvėsę.
Skaityti daugiau: SU LEVU 113
Tarp vilčių ir abejonių
ANTANAS GINTARAS RAZMA
Ten, kur aidėjo jaunatviškas, lietuviškas balsas, dabar tyla. Čikagoj . . . Kent universitete . . . Romuvoj. Iš vyresnių ir jaunesnių girdisi pokongresinių abejonių: taip, mes matėme jaunų žmonių mases kongreso metu, bet dabar jau nieko nebesigirdi. Artas spektaklis buvo tik vienkratinė jaunimo koncelebracija, kuri vėl pasikartos 1975 Brazilijoje? Jei taip, abejojančių manymu, tai tie sunkiai surinkti pinigai geriau būtų buvę sunaudoti kuriam kitam ilgiau išliekančiam tikslui.
Organizacijai reikia idėjinės bazės
Lietuviškoj visuomenėj esama daug žmonių, kurie į kongresą žiūrėjo gan paviršutiniškai. Jiems bet koks jaunimo suėjimas jau yra svarbus laimėjimas lietuvybei. Pagal tai kongreso svarbiausias tikslas būtų buvęs sugabenti jaunimą iš viso laisvo pasaulio į vieną vietą, kad jis galėtų pasišnekėti, pasilinksminti ir gal net pradėti kurti lietuviškas šeimas. Žiūrint iš to taško, kongresas buvo stebėtinai sėkmingas: Kent valstybiniame universitete susirinko 250, Romuvos stovykloje 500 ir nesuskaitoma minia jaunuolių Čikagoj. Ir baliavota, ir linksmintasi, ir merginėta.
Skaityti daugiau: PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS — DIDYSIS BANDYMAS
Bernardo Brazdžionio politinė - visuomeninė linija “Lietuvių Dienose”
JUOZAS KOJELIS
Išleidęs visus savo rūpesčius pensijon, kartojant jo paties linksmai tartus žodžius, ir pats redaktorius Bernardas Brazdžionis po 17 metų paliko “Lietuvių Dienų” redaktoriaus kėdę, perleidęs savo pareigas redakciniam kolektyvui.
Septyniolikos metų jo darbas (su garbės atlyginimu) tuo būdu yra tapęs istoriniu faktu ir vertinimo objektu.
Lietuviško gyvenimo veidrodis
“Lietuvių Dienos” išsiskyrė iš kitų išeivijos lietuviškų žurnalų tuo, kad neturėjo oficialaus savo paskirties aptarimo, k. t., “kultūros”, “mokslo”, “politikos”, “atviro žodžio”, “jaunimo” ir t. t. Brazdžionio pirmatako redaktoriaus Juozo Vitėno pasirinkimu, “Lietuvių Dienos” foto ir žodine medžiaga turėjo galimai pilniau atspindėti visą lietuvių išeivijos gyvenimą ir veiklą. Taigi, informavimas buvo pagrindinė žurnalo paskirtis, atiduodant gerą duoklę grožinei ir meninei kūrybai. Susidarius stipresniam kolektyvui, informacijos platforma buvo praplėsta ta prasme, kad išeivijos gyvenimą kurią ir formuoją veiksniai žurnale ne tik buvo pristatomi, bet ir sudarytos galimybės ir jiems patiems prisistatyti. “Lietuvių Dienos” buvo tarsi scena, kurioje buvo rodomas lietuviškas spektaklis, tačiau redaktorius ar kolektyvas nesisavino nei režisoriaus, nei dirigento, nei choreografo ir net nei grimoriaus rolės.
Skaityti daugiau: POETAS PUBLICISTIKOJE
SOLIDARUMAS SU TAUTA
► Kovojau su lietuvių tautai svetima sovietų valdžia
► Bendradarbiavimas ir laisvė
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
► Lietuvos byla Europos saugumo konferencijoje
► Demonstracijos
► Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis
► Ko trūksta Tabor farmos pokalbiams
► Lietuvos Vyčiai atsiriboja nuo Lie. Bendruomenės
► Įspūdžiai iš Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongreso
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
► Rezistencijos vadų amžinybėn palydint
► Prapuolenio laiškas Škirpai
► LF Bičiulių stovykla Wasagoje
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
► Rūsčios dienos
► “Vardan teisybės”
► Ištikimybės ir garbės keliu
“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI
► Ištikimųjų įsipareigojimas
► Laisvinimo veiklos finansavimas
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Partizano LIUDVIKO SIMUČIO pareiškimas Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui
Šio rašto autorius Liudvikas Simutis, g. 1935, už dalyvavimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje Pabaltijo karinio sovieto tribunolo 1955 buvo nubaustas mirtimi. SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas mirties bausmę pakeitė 25 metų griežto režimo pataisos darbų kalėjimu. Po 15 kalinimo metų, 1970.V1I.20, aplenkdamas kalėjimo administraciją, kuri jo anksčiau siųstus pareiškimus sulaikydavo, Simutis savais kanalais pasiuntė SSSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumui naują pareiškimų, kurio nuorašas pasiekė ir laisvąjį pasaulį. Pareiškimas parašytas, žinoma, rusų kalba.
Liudviko Simučio tėvas Adomas Simutis, kilęs iš Vėgerių val., Mažeikių apskrities, nuolat gyveno savo namely Kaunatavoj, Luokės vals., Telšių aps. Dirbo padieniu darbininku. Buvo vedęs. Turėjo du sūnus. Nepriklausomybės laikais politinėm organizacijom nepriklausė. Apie jo kokį reiškimąsi, Lietuvą sovietam okupavus, trūksta žinių. 1941.VI.8, tik dvi savaites prieš vokiečių-rusų karo pradžių, jis buvo NKVD suimtas ir laikomas Telšių kalėjime. Jo lavonas buvo rastas Rainių miškely drauge su 72 kitų Telšių kalėjimo kalintųjų ir, rusam besitraukiant, 1941.VI.24 naktį Rainių miškelyje nukankintųjų lavonais. Tarp tų lavonų buvo dar keturi kaunataviškiai: Adolfas Butkus, Karolis Kizevičius, Petras Maskolenka ir Kazys Paulauskas, NKVD suimti tų pat dieną kaip ir Simutis. Kaunatavoj niekas neabejojo, kad visus juos bus įskundę po 1863 sukilimo Kaunatavos dvaro žemėse įkurdinti rusai kolonistai.
Vertėjas
SSSR Aukščiausiojo Sovieto
Prezidiumui
Simučio Liudviko, Adomo s., g. 1935 Adresas: Mordvių ASSR p /o Javas, p /ja ZX 385 /10
Pareiškimas
Buvau penkerių metų amžiaus, kai man parodė mano tėvo lavoną. Pusė veido sutinus, pamėlynavus. Antroji pusė kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda balta, atšokus nuo kūno, apvirinta. Liežuvis ištrauktas ir virvele ištemptas. Lyties organai sutraiškyti. (Apie tai aš sužinojau vėliau). Gretomis daug tokių pat sumaitotų lavonų. Mano motinos ir daugelio man nepažįstamų žmonių raudojimas. Prakeikimai bolševikų adresu.
Skaityti daugiau: KOVOJAU SU LIETUVIŲ TAUTAI SVETIMA SOVIETŲ VALDŽIA
Išeivijai bendradarbiauti su paliktu kraštu yra taip natūralu, kaip valgyti ar gerti. Asmenišką, visuomeninį, kultūrinį ir politinį bendradarbiavimą su savo tėvynėmis intensyviai praktikuoja Amerikos skandinavai, vokiečiai, šveicarai, italai, japonai . . . Jokių nesutarimų tos išeivijos tarpe dėl to nekyla. Lietuviškos išeivijos gi bendradarbiavimas su okupuotos Lietuvos žmonėmis daugiau negu šimtmečio ketvirtį yra nutrūkęs. Nėra ne tik bendradarbiavimo, bet nei normalaus bendravimo ar santykiavimo. Ar tų santykių atstatymas yra įmanomas?
Pagrindinė sąlyga atstatyti išeivijos ir Lietuvos lietuvių okupacijoje bendradarbiavimą yra laisvas, niekieno nevaržomas žmonių, idėjų ir kultūrinių vertybių pasikeitimas visišku lygybės principu. Jei tik ši sąlyga būtų išpildyta, bendradarbiavimas suūžtų pavasario sriautu. Nereikėtų dėl to nei bartis, nei pyktis. Dabar tų sąlygų nėra. Jų ilgimės mes, ilgisi ir Lietuvos žmonės. Ištrėmimu į Sibirą ir ilgai trukusiu nužmoginimu žmogaus tragikos filosofiją asmeniškai paliudijęs Juozas Keliuotis simboliškai įvardintame straipsnyje “Tiltas, kurio nėra” (“Kultūros Barai”, 1971-12) ilgesingai kalba apie “abipusių kontaktų” reikalingumą. Dėl reikalingumo visi sutariame, bet nuomonės išsiskiria dėl galimumų. Iki šiol kontaktai galimi iš vienos pusės. Tai patvirtina tas pats Keliuotis kitame laikrašraštyje: “Apie mūsų laimėjimus užsieniečiai ‘geradėjai’ puikiai žino. Jie skaito tarybinius laikraščius, susitinka su tėvynainiais ir anoje, ir šioje okeano pusėje” (“Literatūra ir Menas”, 1972-15). Autorius negali pasakyti, kad tėvynainiai Lietuvoje išeivių laikraščių ir knygų negauna o nuvykę tėvynėn uždaromi Vilniuje ir budriai saugojami. Prie bendradarbiavimo tilto, lyg Amerikoje prie išvažiavimo iš didelės automobiliams statyti aikštės vartų, okupantas yra įtaisęs geležinius nagus. Jei bandysi iš kitos pusės įvažiuoti, supiaustysi padangas. Taip ir Kazakevičiaus iš Vilniaus prieš kurį laiką “Į Laisvę” adresu pasiųsti knygų siuntiniai adresatą pasiekė, o iš čia siųsta poezijos knyga “žuvo” pakelyje. Taigi, reikia sutikti su Keliuočiu, kad tilto, kuriuo į abi puses laisvai keliautų ir susisiektų Lietuvos ir išeivijos žmonės, jų kūriniai ir idėjos, dar nėra.
Skaityti daugiau: BENDRADARBIAVIMAS IR LAISVĖ
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
_files/I-Laisve-1972-56(93)-23.jpg)
JUOZAS RAJECKAS, LIETUVOS ATSTOVAS WASHINGTONE chargé d’affaires titulu pačiu sunkiausiu Lietuvai laiku ištikimai gina Lietuvos teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos pasiuntinybė Washingtone — tai pats svarbiausias ir stipriausias laisvos Lietuvos diplomatijos užsienyje postas, akivaizdžiai laisvame pasaulyje paneigiąs okupanto kėslus. Laimingu atveju, tą postą laiko patyręs diplomatas ir garbingas lietuvis, kuriam šiais metais sukako 75 m. amžiaus.
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencija, kurioje dalyvaus Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės, nebe už kalnų. Tai konferencijai ruošiasi Sovietų Sąjunga, jai ruošiasi ir laisvojo pasaulio kraštai. Didelio dėmesio tai konferencijai skiria JAV-bių vyriausybė. JAV-bių prezidentas R. M. Nixon tai labai aiškiai akcentavo savo pareiškimuose, duotuose The Washington Star-Newslaikraštininkui Garnett D.
Horner (žiūr. The New York Times, 1972 lapkričio 10). Anot prezidento, “The first year will be a very busy one. We are going to move on SALT II, We, of course, will be moving on the European Security Conference . . Be abejo, toje konferencijoje bus pajudintas viena ar kita forma Lietuvos bylos klausimas. Mūsų veiksniai tai konferencijai irgi ruošiasi.
Skaityti daugiau: LIETUVOS BYLA EUROPOS SAUGUMO KONFERENCIJOJE
Demonstracijos yra priimta ir ypač Amerikoje praktikuojama priemonė kokiu nors reikalu pasiekti viešosios opinijos dėmesį. Pastaraisiais keleliais metais demonstracijų Amerikoje pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo demonstruojama už viską ir prieš viską, tad ir žinių skleidimo kanalai-spauda, radijas, televizija, demonstracijoms nebeskyrė išskirtino dėmesio. Kad jos visuomenei būtų pristatytos, turėjo kuo nors išsiskirti iš paprasto pasivaikščiojimo šaligatviais su plakatais.
Norėdami atkreipti spaudos ir televizijos dėmesį, kairieji radikalai demonstracijas ėmė rišti su smurtu, nuosavybių naikinimu, fizišku susirėmimu su policija ir t.t. Tuo būdu demonstracijos dažnai užsibaigdavo riaušėmis. Tada spauda, televizija ir radijas jas pristatydavo visose detalėse. Padrąsinti pasisekimo, radikalai smurto elementą kiekvienose demonstracijose didino, ir buvo prisigyventa laiko, kad jau nebesinorėjo žiūrėti televizijos žinių programų, nes jos visos buvo persūdytos riaušes primenančiomis demonstracijomis. Dabartiniu metu demonstracijų įkarštis yra jau praėjęs.
Skaityti daugiau: DEMONSTRACIJOS
Reikia manyti, kad visi tie, kurie dar įdomaujasi ir dalyvauja lietuvių išeivijos veikloje, yra daugiau ar mažiau girdėję apie Lietuvos Vyčius (The Knights of Lithuania), JAV-bių lietuvių organizaciją. Šį vienetą buvo gerokai išgarsinęs pasaulio lietuvių tarpe a. a. kun. kleb. Jonas C. Jutkevičius, vienas iš Lietuvos Vyčių veikėjų, kuris buvo pašauktas amžinybėn 1971 metų vasarą.
_files/I-Laisve-1972-56(93)-25.jpg)
DR. JOKŪBAS J. STUKAS praėjusią vasarą vedovavo Lietuvos vyčių ekskursijai į Pietų Ameriką. Jo pastangomis Brazilijos katalikų jaunimo organizacija TFP pažadėjo pravesti plataus masto akciją Lietuvos laisvės reikalu: parašų rinkimas, straipsniai spaudoje, 85 radijo stotyse specialios programos, demonstracijos prie rusų ambasados, memorandumas Jungtinėms Tautoms. Prof. J. J. Stukas yra vienas iš nedaugelio šviesiųjų Amerikos lietuvių vadų, kuriuos išaugino senoji lietuvių imigracija.
Tos organizacijos pradžia siekia 1913 metus. Tai buvo lietuvių išeivių katalikų jaunimo organizacija. Beveik visi nariai tuo metu (1913 metais ir kiek vėliau) buvo gimę ir augę Lietuvoje. Ir savo organizacijos himne jie giedodavo: “ . . . Mums viską davė Lietuva, vaduosim galva ją savo . . .” Lietuvos Vyčiai tebegieda tą pirminį himną, kuris jiems mažai ką bereiškia: šiuo metu beveik visi organizacijos nariai yra gimę ir augę JAV-se.
Skaityti daugiau: Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis
Kaip žinom, Tabor Farmos pokalbius pradėjo a. a. Juozas Bičiūnas, PLB Valdybos buv. pirmininkas. Turėjo gerą ir gražų tikslą: sudaryti sąlygas susitikti skirtingų nuomonių bei įvairuojančių nuotaikų žmonėm ne tik pasikalbėti aktualiaisiais dienos klausimais, bet ir pabendrauti, pasižmonėti. Tokie neformalūs pažmoniai, Bačiūno nuoširdžiausiu įsitikinimu, turėję lyginti asmeninius kampuotumus, švelninti mūsų polemikų aštrumus, atleisti susitvenkusias įtampas. Bet, svarbiausia, ko Bačiūnas norėjo, tai apaštalauti Lietuvių Bendruomenės idėjai, sudarant tą atmosferą, kuri reikalinga kliūtims nuo Bendruomenės kelio šalinti. Reikia pripažinti, kad pirmasis 1964 metų susikimas tokia atmosfera pasižymėjo: šeimininkas savo kvietuosius svečius nuoširdžiai priėmė ir vaišino, o svečiai atsilygino tuo pačiu džentelmeniškumu. Nuomonės buvo reiškiamos atvirai, bet ir korektiškai. Taip, kaip turi būti kultūringų žmonių draugėj.
Praėjo keleri metai, ir Bačiūnas vėl norėjo tokį pažmonį pakartoti. Bet jau negalėjo: užklupo jį patį liga, pasibaigusi jo mirtimi. Persitvarkiusi PLB Valdyba įvykdė tai, ką velionis buvo planavęs: radusi naujųjų Tabor farmos šeimininkų Almos bei Valdo Adamkų palankumą ir su jais susitarusįjį apsisprendė pažmonius ir toliau tęsti. Kartu tai turėjo būti a. a. Juozo Bačiūno prisiminimas ir pagerbimas. Šie pažmoniai dabar pradėti vadinti Bendruomenės - Spaudos - Radijo dienomis. Kelias dienas surengė pati PLB Valdyba, 1972 metų dienas bendru susitarimu surengė Liet. Žurnalistų Sąjungos Valdyba. Ji sudarė programą ir sukvietė svečius.
Skaityti daugiau: KO TRŪKSTA TABOR FARMOS POKALBIAM?
Lietuvos Vyčiuose, JAV-bių lietuvių katalikų organizacijoje (žiūr. straipsni apie Lietuvos Vyčius šiame "Į Laisvꔞurnalo numeryje - Red.), jau kuris laikas pastebima daug izoliacijos bei atsiskyrimo nuo kitų lietuvių organizacijų. Dr. J. J. Stukas, išbuvęs ketverius metus Lietuvos Vyčių Centro valdybos pirmininku, buvo pasišovęs 1972 metų pirmoje pusėje suvesti savo organizacijos narius į artimesnį ryšį su JAV-bių Lietuvių Bendruomene. Tuo metu jo vadovaujama Centro valdyba padarė nutarimą kviesti Lietuvos Vyčių visas kuopas jungtis į Lietuvių Bendruomenę. Dr. J. J. Stuko ir jo vadovaujamos Centro valdybos nebuvo intencija “sulikviduoti” ar “uždaryti” Lietuvos Vyčius, kaip kad tam tikri asmenys kalbėjo ar rašė spaudoje, priešingai — juos atlietuvinti ir gauti jiems visokeriopos paramos iŠ JAV—bių Lietuvių Bendruomenės.
Audra dėl “in corpore”
Lietuvos Vyčių Centro valdyba, padariusi minėtą nutarimą, paskelbė jį mūsų spaudoje su pirm. dr. J. J. Stuko laišku, kurį jis buvo parašęs JAV-bių LB Centro valdybos pirm. V. Volertui. Tame laiške jis rašė, kad Lietuvos Vyčiai įsijungia “in corpore” į Lietuvių Bendruomenę. Prie to termino prikibo nedraugiškai Lietuvių Bendruomenei nusiteikę asmenys.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VYČIAI ATSIRIBOJA NUO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS
Nesu senosios kartos atstovas. Atsiradau JAV-se pačioje savo vaikystėje. Taigi, esu JAV-bių mokslo institucijų auklėtinis. Jaunimo kongreso rengėjai nepramatė jokios rolės asmenims, peržengusiems 30 metų amžiaus ribų. Aš esu tų ribų peržengęs. Tiesa, buvo kviečiami per spaudų visi tame jaunimo kongrese dalyvauti. Nuvykau. Nesigailiu tai padaręs. Diskusijose ar pašnekesiuose turėjau progos pareikšti savo nuomonę. Buvo tikrai reta proga pasikalbėti su visa eile jaunųjų lietuvių iš laisvojo pasaulio visų kampų.
Gerosios kongreso pusės
Pagirtini kongreso organizatoriai už sudarymų galimybės mūsų jauniesiems iš visų laisvojo pasaulio kraštų susitikti ir pabendrauti. Tai, tur būt, ir buvo pats didžiausias šio įvykio rengėjų laimėjimas. Visos eilės kongreso atstovų kalba yra gana jau laužyta, bet jie drįso kalbėti ir savo nuomones reikšti lietuviškai. Jų žodžiuose ir pareiškimuose buvo galima įžiūrėti didelio prisirišimo prie viso to, kas lietuviška. Visi tie, kurie tik kalbėjo (nemaža dalis nė kartų nepravėrė savo burnų), reiškė norų jungtis į Lietuvos laisvinimo ir kitų lietuviškų darbų. Tiesa, visa eilė jaunimo kalbėtojų, kurie reiškė savo nuomonę, nesusigaudė lietuviškuose reikaluose. Tai nieko nuostabaus. Daugelis iš jų nei Lietuvos laisvinime nei kitame lietuviškame darbe nedalyvauja. Visad lengviau yra pareikšti kritiškų žodį vienu ar kitu klausimu, negu kad dirbti kurį nors konkretų darbų.
Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESO
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
Apie Leono Prapuolenio mirtį buvo pranešta praėjusiame “Į Laisvę” numeryje ir apie jo išlaisvinimą iš nacių kaceto paskelbtas LAF vado pulk. Kazio Škirpos prisiminimų pluoštas. Šiame numeryje apie Levą, antibolševikinio pogrindžio organizuotoją ir ištikimą dėl Lietuvos laisvės kovotoją, rašo tos kovos bendrininkas ir artimas bičiulis Mykolas Naujokaitis. Pokario nuotaikoms pavaizduoti ir Prapuolenio asmeniškiems nusiteikimams bei stiliui paryškinti spausdinamas vienas jo laiškas, 1945 rašytas min. K. Škirpai.
_files/I-Laisve-1972-56(93)-30.jpg)
LEONAS PRAPUOLENIS PRIEŠ 10 METŲ LFB Vyr. Taryboje: iš kairės I-je eilėje — tlr. J. Kižys, L. Prapuolenis, dr. J. Girnius, prof. J. Brazaitis, dr. P. Padalis, St. Daunys; Il-je eilėje — dr. V. Vardys, dr. K. Ambrozaitis, dr. P. Kisielius, St. Barzdukas, dr. V. Majauskas.
1941 Birželio sukilimo vado laidotuvėse Čikagoje dalyvavo Laikinosios vyriausybės ministras pirm. pulk. Kazys Škirpa, ėjęs ministro pirm. pareigas ir švietimo ministras prof. Juozas Brazaitis, pramonės ministras dr. Adolfas Damušis, daugelis kitų sukilimo dalyvių ir rezistencinės kovos bičiulių bei gausi visuomenė. Atsisveikinimui su velioniu vadovavo dr. Petras Kisielius, LFB Vyr. Tarybos pirmininkas.
Iš daugelio pasakytų atsisveikinimo kalbų čia skelbiamos keturios.
LAF VADO ŽODIS
Brangus Kovos Drauge,
Mielas Levai!
Atvykau iš tolėliau, kad šiuo buvusiems Lietuvių Aktyvistų Fronto nariams ir patriotiškajai lietuvių visuomenei skausmingu momentu paboti arti Tavęs, kaip mūsų tautos Birželio Sukilimo vėliavnešio, nūnai Aukščiausiojo valia pašaukto į amžinatvės ramybę. Kažkaip nesinori tikėti, kad Tavo žmogiškoji dalis— kūnas— bus netrukus pridengtas purios žemelės, kuri pridengia ir kitus pasitraukiančius į amžinatvę.
Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS VADĄ AMŽINYBĖN PALYDINT
Berne, 1945 m. birželio 30 d.
J. E.
Ponui Ministeriui K. Škirpai
P a r y ž i u j e
5, rue de Messine
Didžiai Gerbiamas ir Brangus Pone Ministeri,
Lai būna leista man, nors paskubom, pasidžiaugti ir tikrai nuoširdžiai, kad Jums pavyko iš taip klaikių Gestapo rankų išlikti ir gyvam ir sveikam ir galiausiai— Paryžiuje nusileisti.
Tikrai būtų malonu, jei turėčiau galimybę apie visų Jūsų odisėjų, nuo suėmimo dienos— birželio 10 ligi amerikiečių įspūdingo išlaisvinimo — ką nors konkrečiau patirti. Aišku— žymiai maloniau būtų, jei rastųsi galimybė keletą valandų Jūsų malonioje šeimoje, kaip kad Berlyne ar Sonnenburge, buvojant, paplepėti — praeities, dabarties ir ateities vargais kartu pagyventi. Na, bet noriu tikėti, kad vienų gražių dienų, Europai amerikietišku tempu gyventi pradėjus— sienos atsidarys.
Kas liečia mane— tai nedaug tereikėjo, kad ir vėl būtų tekę, tik žinoma ne kartu su Jumis, dalintis kalinio likimu. Po to, kai spalio mėn. 15 d. grįžęs iš, mano akimis žiūrint, būtinai legalios, kartu su Dr. P. Padalskiu, tuo metu (IX.15 - X.8) dar neužimtoje Žemaitijoj atliktos kelionės— radęs savo kambaryje paliktus tam tikrus, mano saugumu susirūpinimo ženklus, nepanorau antrų kartų būti Gestapo “glostomas” ir— nieko nedelsdamas, dingau. Po keletos savaičių, atgimęs L. Šarūnu— aišku, kaip ir kiekvienas naujagimis, jau be barzdos— klaidžiojau Šveicarijos pasieny, kol galų gale Vokietijos kūnui jau šalant, to klaikaus siaubo atsikračiau. Dabartiniu metu— gyvendamas tikrai malonioje, jaukioje ir taip širdingoje pono Ministerio p. Turausko šeimos aplinkoje—jaučiausi taip patenkintas— kad šias valandas laikau savo gyvenimo smaguriavimu. Eidamas “garbingas” L. P. Komiteto sekretoriaus pareigas, krepštinėjuosi, kaip toji, daugiau žalos nei naudos darydama pelytė, po biurų, vis daugiau ir daugiau Amerikos kryptim besidairydamas. Na, o koks iš manęs sekretorius— Jums tas yra labai gerai žinoma! Šiam titului skirtų nusišypsojimų— puikiausiai įsivaizduodamas— priimu.
Skaityti daugiau: PRAPUOLENIO LAIŠKAI ŠKIRPAI
Po 10 metų Kanados ir JAV-bių LFB centro valdyba tradicinę studijų ir poilsio vasaros stovyklą 1972 vėl suorganizavo Wasagoje (Kanadoje). Technišku jos suorganizavimu ir pravedimu rūpinosi Kanados bičiuliai: V. Aušrotas, A. Bajorinas, V. Krikščiūnas, V. Birieta, dr. Č. Kuras, S. Dargis ir kiti. Stovyklos kapelionas— kun. J. Staškus, vadovas — V. Aušrota, moderatorius — prof. A. Musteikis, ūkvedys — J. Jasinevičius.
Studijinėn programos dalin buvo sutelkta visas būrys pajėgių mąstytojų ir įvairių sričių specialistų, plačiai ir giliai atskleidusių lietuviškos buities tikrovę, nors savo tematika paskaitos ir pilnai nesikoncentravo apie pagrindinę temą “Lietuviškos išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje”. Pasirodo, kad intelektualinės minties santalka galima ir be išankstinės narciziškos “visuotinio intelektualinio pobūdžio” autoreklamos.
Lietuvai rusų okupacijoje skirtas pagrindinis dėmesys. Šios srities temas nagrinėjo Draugo redaktorius rašytojas Aloyzas Baronas, dr. Antanas Klimas (Rochesterio u-tas), Genius Procuta (Ottawos u-tas) ir dr. Vytautas Vardys (Oklahomos u-tas).
Skaityti daugiau: LF BIČIULIŲ STOVYKLA WASAGOJE
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Putino mirties (1967) penkmečiui atžymėti Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoj išleido kuklų, bet svarų poeto rinkinį — Rūsčios dienos, kur telpa eilė lemtingojo meto (1939 - 41) eilėraščių, nepraėjusių tiek pro ano meto vokiškąją, tiek pro sovietiškąją cenzūrą (čia pasirodė besą abu labu tokiu, kaip sako lietuviškas priežodis). Rinkinį suredagavo šįmet žemės kelionę baigęs minėto instituto dir. Domas Velička, kuris taipgi prieš kelis metus buvo suredagavęs ir pirmą kartą išleidęs kitą sovietų ignoruotą Putino kūrinį — Vivos voco, Mortuos plango (1968). Čia dar primintina, kad prie šios penkmetinės sukakties atžymėjimo prisideda ir kitas šių metų leidinys — Putino laiškai Australijon sesei M. Slavėnienei, kurį redagavo J. Janavičius ir išleido Australijos Lietuvių Bendruomenės Canberras apylinkė. Ten telpa 39 Putino laiškai iš 1957 - 67 m. laikotarpio (jie žymiai papildo Putino tos serijos laiSkus, kurių tik 16 tepaskelbta jo Raštų X tome, išleistame Vilniuje 1969).
Rūsčios dienos, kaip red. D. Velička paaiškinimuose primena, pirmą kartą Sakalo buvo išleistos Kaune 1944 vokiečių okupacijos metais, bet nei vokiečiai leido jų platinti, nei juo labiau grįžę sovietai ir antrąkart okupavę Lietuvą. Putinas vėliau dėl tų patriotinių ir antikomunistinių eilėraščių turėjo sovietinei valdžiai aiškintis, atlikti viešą “atgailą”, o po to, savaime aišku, rašyti pluoštą režimą paliaupsinančių eilių, nenorint susilaukti labai gerai žinomo likimo. (Tie eilėraščiai atspausti Putino Raštų I tome, išl. Vilniuje 1959).
Aiškiai matyti, kad tai priverstiniai eilėraščiai, kad tai jokiu būdu ne tikrasis Putinas, toli gražu jam ir iki Salomėjos Neries, kuri vargšė nėrės iš gyvo kailio (“bolševiko kelias aplink žemę keturis kartus”). Juos poetas bus rašęs tikrai didžiai bodėdamasis, kaip jau anksčiau buvo prisipažinęs;
Ak, neina apgaulės tos ir melo!
Žūkit, alkanų gaujų vadai!
Laisvės nebetekusio vasalo
Veide šypsnys, o širdy nuodai.
(Rūsčios dienos, p. 33)
Skaityti daugiau: RŪSČIOS DIENOS
Tokia antrašte “Gimtajame krašte” (1972, nr. 32) išspausdintas agr. Vl. Tiškaus rašinys, kuriame, prispirtas prie sienos, apoteozuoja tarybinį gyvenimą, žemės ūkio pakilimą ir pasakišką okupuotos Lietuvos grožį. Agronomas greičiausia žino, kad jo teigimuose nėra daug teisybės, tačiau “vardan teisybės” pasako ir vieną teisybę, būtent, kad
Lietuvos kalba — tai rusų kalba:
“Mano buvę draugai ir bendraminčiai iš savo emigrantinių tolumų dažnai mėgsta pajodinėti dar ant vieno “arkliuko”— padejuoti dėl Tarybų Lietuvos surusinimo . . .”, šaiposi neemigrantas (bet buvęs emigrantas į Sibirą) agronomas. Pripažinęs, kad “tiesa . . . Lietuvoje yra rusiškų kaimų”, kad ‘‘šiaulėniškiai kone visi moka rusiškai”,savo argumentus Tiškus “užpečetina” tikra teisybe, kuri iki šiol oficialių burnų dar vis buvo nutylima ar paneigiama:
Rusų kalba— valstybinė kalba ir be jos mes tiesiog neišsiverstume. . Taigi— ne lietuvių, bet rusų kalba yra Lietuvos valstybinė kalba. Ačiū VI. Tiškui už pasakytą teisybę!
Skaityti daugiau: “VARDAN TEISYBĖS”
Ištrauka iš knygos “Didysis jo nuotykis — prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai”
Sunkiu Lietuvai laiku Eretas atvyko jai į pagalbą. Sunkiu Eretui laiku viešai jo stojo ginti prof. St. Šalkauskis. Šalkauskio čia spausdinamas rašinys apie prof. J. Eretą buvo rimta dalykinė apologija, pasinaudojant 15 metų Ereto darbo Lietuvai sukaktimi (1934). Prof. Šalkauskis susumavo per 15 metų Ereto atliktus darbus lietuvių visuomenei ir Lietuvos mokslui. Šalkauskio straipsnio duomenis pakartojo “Ateityje” prof. Pr. Dovydaitis. “Pavasaris” skyrė jam specialų nr. Tie žodžiai tebuvo moralinė paguoda prof. Eretui. Jie betgi neveikė oponentų. Šalkauskis buvo apeliavęs į “džentelmenų sąžines”. Bet iš apeliacijos rezultatų lyg nematyt, kad tokių būtų buvę tarp tų, kurie turėjo valdžią, prof. Ereto likimui.
Dramos veikėjas, sakytum, buvo prilenktas prie žemės. Bet nelūžo ir nepabėgo.
Vargiai galėtum manyti, kad per savo klaidas, per draugų pakištus klystkelius, per idėjinių priešininkų statomas kliūtis prof. J. Eretas ėjo be skausmo. Jis, palikęs tėvynę, atsisakęs germanistikos dėstytojo pasiūlų pietuose, Italijoje, atvykęs į šiaurę, į Lietuvą, jai padėti; jis kariuomenės savanoris, pirmojo savanorių pulko vado adjutantas, pirmasis valstybinės informacijos organizatorius, parvežęs nepriklausomybės pripažinimą iš Suomijos . . . dabar išmestas iš universiteto ir paliktas be pragyvenimo šaltinio savo gausiai šeimai ir, anot dr. J. Griniaus, barbariškai niekinamas . ..
Skaityti daugiau: IŠTIKIMYBĖS IR GARBĖS KELIU
_files/I-Laisve-1972-56(93)-43.jpg)
VEDAMIEJI
Nežiūrint kas kokiais motyvais ir kokiose aplinkybėse paliko Lietuvą, veik visi pabėgėliai pradžioje save laikė tremtiniais su konsekventiškais įsipareigojimais Lietuvai ir lietuvių tautai. Tuo pačiu metu skaudų apsisprendimų darė rusų okupacijon patekusi pati tauta. Ištikimųjų laisvei įsipareigojimas nulėmė apsisprendimą už pasipriešinimą. Nors, anot prof. M. Biržiškos, herojus liko Lietuvoje, tačiau ne visi pasilikusieji buvo herojai. Herojai kovojo, žuvo, ėjo Sibiro katorgon, o išlikę savo žemėje laisvės ilgesį užslėpė giliai širdyje, kuris lyg sėkla sausroje laukia palankaus klimato prasiveržti skaisčiu gyvybės daigu. Herojaus apsisprendimų nevilties akivaizdoje liudija šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinamas partizano Liudviko Simučio raštas, kuriame tarp kitų dalykų jis sako:
“Ta aplinkybė, kad antisovieti-nis sąjūds Lietuvoje, pirmaisiais pokario metais apjungęs dešimtis tūkstančių žmonių, per 10 kovos metų pasidarė labai negausus, manęs nejaudino, o atvirkščiai, mane įkvėpė žygiam.
Skaityti daugiau: IŠTIKIMŲJŲ ĮSIPAREIGOJIMAS
Lietuvių Fondas per 10 metų įstengė suorganizuoti pastovių ir gan tvirtų bazę kultūros bei lituanistinio švietimo veiklai remti. Jau šiais metais iš nuošimčių ir investacijų pelno minėtiems tikslams Lietuvių Fondas gali skirti apie 50,000 dolerių sumų. Šių bazę ateityje pastoviai plečiant ir stiprinant, atleidžiamoji suma vėliau galės būti dar didesnė. Lietuvių Fondo idėjų visuomenė palyginamai nesunkiai priėmė, nes turėjo aiškiai aptartus tikslus, pramatytas priemones ir demokratiškų organizacinę struktūrų, nors jos įgyvendinimas, kaip ir kiekvienas didesnis projektas, iš organizatorių pareikalavo daug pastangų, darbo ir pasiaukojimo.
Amerikos lietuvių politinei laisvinimo veiklai finansuoti kasmet vykdomos rinkliavos, kurios sutampa su Vasario 16 šventės minėjimais. Istoriškai šia proga renkamos aukos ne visada ėjo į vienų kasų. Šalia Amerikos Lietuvių Tarybos 1941 - 48 atskirai pinigus rinko ir savo vedamų veiklų finansavo Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga—Amerikos Lietuvių Misija, o nuo 1955 kelerius metus — nepriklausomai veikusi Lietuvos Nėpriklausomybės Talka su Lietuvos Nepriklausomybės Fondu.
Skaityti daugiau: LAISVINIMO VEIKLOS FINANSAVIMAS
