Karys 1960 m. 1-2 Turinys, metrika

 

Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 1 (1358)  SAUSIS JANUARY1960 

J. Dvilaitis — Kanados L. B-nės K. V-bos pirm. V. Meilus (kairėje) įteikia Kūrėjų-Savanoriy Sąj. Toronto sk. p-kui p. A.Zubriuivėliavą. Vidury vėliavos fundatorius dr. K. Liutkus ... Viršelis

Nr. 2 (1359)VASARIS FEBRUARY1960 

Sniegas Gedimino kalne ...  Viršelis

  TURINYS

V. M. Klausutis — Praeities kelias į ateitį *

Dr. V. Sruogienė — D. L. Kunigaikštienė Ona Vytautienė *

P. Genys — Atskiras lietuvių batalionas Rusijoje 1317-18 m.  *

V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas *

B. Auginas — Lietuviškų tradicijų tęstinumo reikšmė *

J. Budrys — Lietuvos kavalerijos ekipa Įsrutyje *

V. Jonikas — Atsarginė tėvynė Britų Hondūre  *

Nepriklausomybės Saliutas  *

P. Dirkis — Karžygius prisimenant  *

K.  Kepalas — Kinmeno Operacija *

Tremties Trimitas

     Veteranų Veikla

     Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje    

Šaulė Tremtyje *

“Jei galėtume sunaikinti tautinio išdidumo ir patriotizmo jausmą bent vienoje jaunuomenės kartoje, galėtume laimėti tą kraštą be mūšio”. (Iš sovietų agentų vadovėlio).

Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris

Skaityti daugiau: Karys 1960 m. 1-2 Turinys, metrika

PRAEITIES KELIAS Į ATEITĮ

Tikėjime, ryžte glūdi viltis ir laimėjimas

V. M. KLAUSUTIS

Žmonės be praeities,
Be tradicijų, kultūros 
Neturi ateities;
Mes turim praeitį,
Savąją seną kultūrą, 
Turime kelią į ateitį

Be stipraus tikėjimo, be vilties negali būt laimėjimo kovoje už laisvę. Lietuviai tikėjo į Lietuvos prisikėlimą, tikėjo ir Lietuvos savanoriai kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, jie ne tiktai atsilaikė prieš žymiai skaitlingesnius priešus—bermontininkus, bolševikus ir lenkus, bet nugalėjo juos gindami tėvynės laisvę ir nepriklausomybę 1919 - 1920 metais.

Žmonės be praeities, be tradicijų ir ryžto neturi vilties, gyvena kitų tautų valdomi veikiami svetimų kultūros; lietuviai turi garbingą praeitį tradicijas ir savo seną kultūrą, turi kelią į ateitį. Lietuviai virš šimtmečio kentėjo rusų vergiją, bet budėjo, du kartus sukilo prieš rusų barbarišką valdymą Lietuvoje, kovodami už laisvę. Ir vokiečių valdomi lietuviai kovojo už savo tautinę kultūrą ir politinę laisvę tais klaikiais vergijos metais. Tiesa, buvo svyruojančių ir abejojančių kad lietuva prisikelsianti, išsilaisvinsianti iš rusų ir vokiečių vergijos. Tokių silpnadvasių ir lengvabūdžių yra ir dabar, kurie abejoja Lietuvos prisikėlimu. Buvo abejojančių, kad Lietuva atgausianti sostinę Vilnių lenkų pagrobtą smurtu, bet stipriai tikėjusieji į Vilniaus atvadavimą nebuvo apvilti, šiandieną Vilnius Lietuvos.

Rusijos imperialistai, cariški ir dabar komunistiniai, nebuvo lietuvių bičiuliai, jie siekdami Lietuvos pavergimo laužė sutartis, naudojo smurtą lygiai kaip lenkai sulaužę Suvalkų sutartį, smurtu pagrobę Vilnių 1920 m.

Rusai įjungė Vilnių ir Klaipėdą į Lietuvos administracinį vienetą bet negrąžino Lietuvai visų lietuviai apgyventų kraštų vokiečių valdytų, Tilžę, Karaliaučių ir kitas vietoves įjungdami į Kaliningrado administraciją. Dalį Suvalkų ir Gardino krašto įjungė į Lenkijos ir Gudijos administravimą, neatsižvelgdami į istorinius ir etnografinius faktus, į cariškos valdžios laikais, 1889 ir 1909 metais, gyventojų surašinėjimo pagal tautybę statistikos duomenis (Lebedkino ir kitų-aut.). Tai buvo neteisingas, sauvalus, Lietuvai žalingas Lietuvos ribų nustatymas.

Skaityti daugiau: PRAEITIES KELIAS Į ATEITĮ

D. L. KUNIGAIKŠTIENE ONA VYTAUTIENĖ

DR. V. SRUOGIENĖ

Didžiajai Lietuvos Kunigaikštienei Onai priklauso
viena iš garbingiausių vietų lietuvių tautos istorijoje.

I. Jonynas “Vytauto šeima”

LIETUVĖ IŠ DZŪKIJOS MIŠKŲ

ISTORIKŲ KLAIDOS IR JŲ LIŪDNOS PASĖKOS

Visi žinome, kad mūsų praeitis labai turtinga, kad turime žymių vyrų ir moterų, kurių mums gali pavydėti ne viena iš didžiųjų tautų. Tačiau ne visus savo herojus ir ne visas herojes pakankamai pažįstame, ne visus tinkamai iškeliame ir pagerbiame. Yra ir tokių, kurių lyg ir nenorime matyti, kuriais nesidomime ir kuriuos stumiame į nežinią. Prie pastarųjų priklauso Vytauto Didžiojo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona.

Priežastis, dėl kurios kunigaikštiene Ona nesidomime, yra aiški: kaip istorinėje, taip ir grožinėje literatūroje plačiai pasklido versija esą ji buvusi rusė ar gudė, Smolensko kunigaikščio Sviatoslovo duktė. Ne tiktai rusas rašytojas A. Minclova savo “Dainoje apie Sakalą” su malonumu vaizduoja Oną kaip stačiatikę, rusų bei gudų apsuptą, ne tik 19 amžiaus lenkų rašytojai romanuose bei senose enciklopedijose ir net istorijos veikaluose tos versijos laikosi, bet ją atkakliai kartojo ir vis tebekartoja mūsiškiai. Suprantama, jei ji buvo svetimtautė, ypač rusė, niekad ji mums negalėtų būti artima...

Betgi — jau 1933 m. prof. Ignas Jonynas savo studijoje “Vytauto šeima” (išėjo atskiru leidiniu ir buvo išspausdinta 2-me “Praeities” tome) yra aiškiai įrodęs, kad kunigaikštienė Ona visai nebuvo nei rusė nei gudė, bet tikra Dzūkijos miškų lietuvė. Profesoriaus Jonyno teigimą yra priėmę visi istorikai nereikšdami jokios abejonės. Dar prieš paskutinįjį karą išėjęs “Polski Slownik Biograficzny” I-me tome įdėjo prof. H. Lovmianskio straipsnį apie Oną Vytautienę kur atsižvelgta į prof. Jonyno pastabas: prof. Z. Ivinskis ir kiti mūsų istorikai taip pat jomis remiasi.

Klaidingoji informacija apie kunigaikštienės kilmę štai kokiu būdu atsirado. Jau daugiau kaip prieš 100 metų daugiatomės Lietuvos istorijos autorius T. Narbutas nepatikrinęs pirminiuose šaltiniuose ir nusirašęs iš žinomo savo netikslumais 16 amžiaus mozūro M. Strijkovskio “Kronikos”, paskelbė kaip esą Ona buvusi Smolensko kun-čio duktė.1 Kadangi T. Narbuto veikalas buvo ne tik plačiai skaitomas, bet dažnai vartojamas ir kaip istorinis šaltinis, neteisinga žinia apie Vytautienės kilmę giliai įsišaknijo. Mažai kam įdomų ir daugelio laikomą nereikšmingą faktą niekas ir nebandė tikrinti amžininkų dokumentuose, kol tatai padarė prof. Jonynas. Prie kunigaikštienės Onos nepopuliarumo prisidėjo ir tas, kad jos veikloje nematyti jokio palankumo lenkams, tad pastarieji, be to dar laikydami ją ruse, visai ja

XIV a. moterų rūbai. Rekonstrukcija pagal archeologinius radinius Lietuvoje

Skaityti daugiau: D. L. KUNIGAIKŠTIENE ONA VYTAUTIENĖ

ATSKIRAS LIETUVIŲ BATALIONAS RUSIJOJE 1917-18 M

PETRAS GENYS ( Atsiminimai)

Rusijoje, po 1917 m. kovo mėn. revoliucijos, paėmus valdžią Kerenskiui, buvo leista organizuoti tautines kariuomenės dalis. Pirmieji pradėjo organizuotis ukrainiečiai ir lenkai. Kaip ukrainiečių taip ir lenkų tautybės žmonių rusų kariuomenėje buvo daug, tad organizaciją jie buvo užsimoję plėsti gan dideliu mastu. Lenkai rinko į savo kariuomenės dalis visus Romos-katalikus. Pulke, kuriame aš tarnavau, buvo gauta telefonograma, kad: tokią tai dieną ir valandą, nurodytoje vietoje, susirinkti visiems kareiviams ir karininkams Romos-katalikams.

Nuėjęs radau lenkų atstovus, kurie verbavo karius į savo kariuomenės dalis. Nemažai lietuvių, norinčių ištrūkti nuo fronto, nors ir laikinai, užsirašė į tas lenkų kariuomenės dalis.

Lenkai savo pulkus formavo Ukrainoje, vietovė vadinosi Bielaja—Cerkov. Tenai pateko nemažas skaičius ir lietuvių. Lietuviai su lenkais negalėjo sugyventi, nes lietuviai buvo visaip skriaudžiami, ypač tie kurie nemokėjo lenkiškai kalbėti.

Vieną dieną, 1917 metų rudenį, lietuvių kantrybė trūko. Apie 1500 lietuvių karių, jaun. pusk. Šlimo vadovaujami, pasiėmė ginklus, išsiskyrė iš lenkų ir atskirai apsigyveno nepertoliausia esančiame kaime. Su jais lietuvių karininkų nebuvo nė vieno, nes lietuviai karininkai į lenkų kariuomenės dalio nenorėjo eiti.

Skaityti daugiau: ATSKIRAS LIETUVIŲ BATALIONAS RUSIJOJE 1917-18 M

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

Karo belaisvis, bavaras, žurnalistas Franz S., rytuose vokiečiams traukiantis, pateko į rusų rankas, buvo patalpintas į belaisvių stovyklą Estijoje, kur dirbo alyvos valyklose. Namų ilgesys, rusų žiaurus elgimasis su belaisviais ir badas pakirto jo jėgas, tačiau jis pasiryžo, žūt būt, gelbėtis—ištrūkti iš rusų nelaisvės. Pasitaikius progai jis su draugais pasprunkastovyklos per spygliuotas tvoras, slapstosi pas ūkininkus kaimuose, užkliūva į pastoriaus namus, kur priglaustas ir slaugomas susipažįsta su estų patriotiškumu ir jų neapykanta prispaudėjams. Jis įsimyli į jauną pastoriaus dukrą, planuoja kaip ištrūkti ir grįžti į gimtąją Bavariją kartu su ja, bet šnipų išduotas, vėl rusų paimamas, sumušamas ir įmetamas karceriu toje pat stovykloje. Rusai suima ir pastoriaus šeimą, ir išgabena ją nežinion.

Kankinamas jis nerimsta ir vieną naktį progą pagavęs, vėl atsiduria laisvėje. Šį kartą jis jau slapstosi miškuose, kur išsikasa sau slėptuvę. Maitina ir rūpinasi juo geroji močiutė Viberė. Norėdamas susirišti su estų partizanais, nelaimei, pakliūva ant išdaviko Tepomės, kuris pažadėjęs nuvesti jį pas partizanus, vietoj to, atveda naktį rusus, kurie jo draugus vietojenušauna, o jį, be sąmonės, sumuštą, įmeta karceriu nusibaigti.

Šiaip taip išsilaikęs, sustiprėjęs, jis ir vėl, su gyventojų pagalba, ištrūksta. Šį kartą, gavęs žinių apie apylinkėje veikiančius partizanus, naktimis slapstosi miškuose, jieškodamas miško brolių globos.

I

Aplinkui jau buvo tamsu kai išgirdau tiesiai prieš mane ant tako žingsnius. Tik už poros šimtų žingsnių nuo manęs selino nežinomasis. Kai jis sustojo, stabtelėjau ir aš. Iš lengvo vėl žengiau priekin pora žingsnių, manydamas ar nebūsiu apsirikęs. Tačiau ir vėl priešais ant tako išgirdau žingsnius. Tuo pat metu juste pajutau, kad ir užpakalyje manęs, miško tamsumoje kažkas selina. Prabėgo mintis, kad pakliuvau į spąstus. Iš lengvo nuslinkau nuo tako į krūmus. Vos dešimtį žingsnių paslinkęs įkliuvau į tankias, spygliuotas šakas ir likau tupėti lyg išsigandusi pelė spąstuose. Tuo tarpu žingsniai iš abiejų tako galų susitiko ant kelio. Tamsoje išgirdau du vyrus tyliai šnabždančius. Galvojau, tariasi kad aš kur nors netoliese randuosi. Tačiau kur aš įstrigęs tupėjau jie nežinojo, aplinkui buvo tamsu ir visur tęsėsi miško tankmės.

—Taunnus (Slaptažodis)?—sušuko vienas jų į tankumyną. Jo balsas buvo šiurkštus, toks kokį esu girdėjęs stovykloje.

—Kaip aš galiu žinoti jūsų slaptažodį,— atsakiau. Tada išgirdau žingsnius bėgančius mano balso kryptimi.

Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ

BALYS AUGINAS

Ar esate stebėję šiltadaržiuos auginamus retus atogrąžų augalus? Jie, atvežti iš karšto ir drėgno klimato ir persodinti šaltosios šiaurės paunksmėn, auga ir bręsta neįprastinėse sąlygose tik ypatingos priežiūros dėka. Netekę gimtosios dirvos syvų, jie gyvena ir minta svetimąja. Tačiau žydi ir mezga vaisių, meta lapus tik pagal savosios žemės įpročius. Ir, štai, kai mūsuose pavasaris —visa augmenija puošiasi įvairiaspalviais žiedais — tie, išplėšti iš savo dirvonų “tremtiniai”, barsto savo geltoną liūdesį svetimoje žemėje, ruošdamiesi žiemai. Ir kai musų žemelės veide sustingsta žiemos suledėjusi šypsena — jie, lyg tas atžagareiviškas dabita, einąs prieš laiko srovę su savo atgyvenusia mada — krauja pumpurus ir ruošiasi savosios padangės žydėjimo šventės paradui. Nes tada jų gimtinėje vaikšto pavasaris, ir jie elgiasi pagal savosios žemės nuo amžių nusistovėjusią tvarką.

Vėliavos Vasario 16-sios parade Vilniuje 1940 metais

V. Augustino nuotr.

Ir man nekartą tos svetimos ir lepios gėlės primindavo trapią jauną moterį. Ji ne savo tėvų žemėje sukūrusi šeimą, vistik sugeba išauginti savo meilės vaisių pagal senuosius prosenelių napročius. Išmoko jį melstis tėvų kalba, vaiko sieloje įžiebia savosios žemės ilgesio ugnelę. . . Ir tų besistiepiančių gyveniman atžalėlių širdyse gyvena motinos žemė su visais jos viltingais pavasariais ir nykiais rudenimis. Ir tas brangus ryšys su tėvų salimi nenutrūksta, kol mirties ranka jį nenukerpa.

Tad, stebint gamtos gyvenimą, savaime gimsta logiška patyrimo išvada: Savoji žemė natūralus lopšys ir augalo ir ... žmogaus.

Galbūt instinktyviai šitai jusdamas, žmogus kietai laikosi įsikibęs gimotsios žemės skverno.

Jis tarsi įauga žemėn su visais jo šalies įsikerojusiais medžiasi ir pagrįstai baiminasi žolės likimo, kuri, sausa ir nušienauta, metama ugnin. Nes ji tešildo tik svetimą židinį.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ

LIETUVOS KAVALERIJOS EKIPA ĮSRUTYJE

JONAS BUDRYS

Tai buvo 1931 metais. Nemačiau aprašymo tų lenktynių spaudoje, o aprašyti jas verta, nes mūsų jojikai, gusarai ir ulonai, ten puikiai pasirodė sporte, o vachmistras nepaprastai sudomino vokiečių karius.

Birželio pradžioje, kaip konsulas Karaliaučiuje, gavau iš Užsienių Reikalų Ministerijos pavedimą būti 18-22 dienomis Įsrutyje, kur turėjo atvykti ir dalyvauti lenktynėse mūsų ekipa iš septynių karininkų, su mjr. Teodoru Engmanu, jos viršininku. Vėliau iš Gen. Štabo telefonu, buvau paprašytas padėti ekipai. Ką čia prašyti, pagalvojau, žiūrėjau (nors ir nemėgdamas) bokso rungtynių kai Vinča negailestingai sumušė savo priešą arenoje, tai šitos progos jau nepraleisiu.

Numatydamas išanksto visokias galimybes, vykdamas su savim pasiėmiau Himno partitūrą orkestrui.

Įsrutyje, viešbutyje, kur apsistojo mūsų karininkai, gavau ir aš kambarį su plokštele ant durų, jog šitame kambaryje, Didžiojo karo metu gyveno feldmaršalas Hindenburgas.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KAVALERIJOS EKIPA ĮSRUTYJE

ATSARGINĖ TĖVYNĖ BRITŲ HONDŪRE

V. JONIKAS

DALYKAS IŠ ESMĖS

Prof. K. Pakštas per savo atsarginės tėvynės idėją parodė mums patį tikriausią tautybės išlaikymo ir dvasinės pergalės kelią. Pasitraukti iš miestų troškinančios grėsmės į gaivingą gamtos globą, atsistoti ir įsitvirtinti sodybose ir kaimynijose savo tautiečių tarpe, savo gyvenimo būde, savo kalboje, savo siekiuose. Tai šūkis, jautriai nuaidėjęs mūsų sielų slaptybėse. Nuosava žemė žmogui duoda svarbiausias išlikimo sąlygas:    maistą, pastogę ir veiklumą.

Lietuvių tauta gyva išliko tik per savo nenugalimą prisirišimą prie žemės. Kol esi ant savo žemės atsistojęs, tol esi saugus ir drąsus ir nenumarinamas badu. Be žemės esi klajūnas, priklausąs nuo kito malonės, galios ir valios. Tik prisiminkime, kas atsitiko, kai okupantai mūsų tautą atjungė nuo žemės—tokios tragedijos dar nebuvo visoje tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje. Susigriebkime ir gelbėkimės nors tie dabar, kurie dar galime. Jei prof. K. Pakštas mums broliškai patarė, jei tėviškai rūpinosi, jieškojo ir atrado tai idėjai palankų kraštą, nebūkime išdykėliai vaikai. Niekados visi ir iš visur ten nesueisime, bet bus gera ir naudinga, ir garbinga, jei nors dalis tėvynės ilgesio sugeltų širdžių sieksime per save mūsų tautai tėviškės. Jėgos tam turime pakankamai.

Skaityti daugiau: ATSARGINĖ TĖVYNĖ BRITŲ HONDŪRE

NEPRIKLAUSOMYBĖS SALIUTAS

Juozas Almis Jūragis

ANNO DOMINI 1918

Mums dainuokit, sraujos upės,
Kaip jūs kaupiat galią didžią
Iš po ledo veržtis saulėn,
Ūžt laisvaisiais vandenais!. . .

Mums, galingi vėjai, pūskit
Laisvės vėsulus audringus
Jau gana vergijoj šliaužiot,
Nykt lyg daigui po ledu!

Mintys drąsiosnaujos jėgos
Širdis ryžtumu užliejo,
Jas užtvindė sklidinai
Jau audra pavasarinė

Suka sieloj verpetus!
Neilgai čia įžiemojus
Priespauda vargais bujos!
Kaip vandens lašeliai judrūs

Laisvės potvinin suplauksim,
Laušim prispaudimo ledą
Mes—galingoji srovė - - -

Saulės kelią mūsų tautai
Lemia ginklas ir valia
Vyrams ąžuolais stovėti,
Ne drebėti drebule!

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS SALIUTAS

KARŽYGIUS PRISIMENANT

Pov. Dirkis

Ne vien tik didžiosios tautos gali didžiuotis savo didvyriais ir karžygiais. Mažosios tautos, ir ypač lietuvių tauta, savo ilgoje istorijoje turi gausiai jų vardų. Pavarčius istorijos puslapius nerasi metuose tos dienos, kuri nebūtų atžymėta svarbaus įvykio ir su juo surišto herojaus vardu.

Ne taip senai, tik prieš 40 metų, geriausieji tautos sūnūs dėjo savo gyvybes ant laisvės aukuro. Tas mūsų tautos kovų laikotarpis yra įrašytas aukso raidėmis Lietuvos istorijoje, tačiau mūsų atmintyje kartais išblunka vardai tų karžygių, kurie tada veikė, kovojo ir žuvo. O Juos neturėtume užmiršti ir nuolat prisiminti jų vardus.

1919 metų kovose žuvo šie karžygiai:

SAUSIO MĖN.

1. Juozas Kalasiūnas, 2. Antanas Zambacevičius. Sausio 11d. abu šitie savanoriai, eidami iš A. Panemunės į Kauną nešti sargybos prie Karo ligoninės, buvo vokiečių spartakininkų sušaudyti ir jų lavonai išniekinti.

Skaityti daugiau: KARŽYGIUS PRISIMENANT

KINMENO OPERACIJA

"Kinmeno operacija įeis į karo istoriją, kaip intensyviausio ir ilgiausio vieno karo objekto artilerijos apšaudymo pavyzdys, o “šaltojo karo” istorijoje bus griežtų Laisvojo Pasaulio veiksmų prieš komunistų agresiją pavyzdys”.

Generolas Van, Tautinės kinųkariuomenės štabo viršininkas

1958 m. rugpjūčio mėnesy žvalgomoji tautinių kinų aviacija iš Taivano pranešė vyriausiam ginkluotų Čankaišeko jėgų štabui apie smarkų komunistinės kinų kariuomenės judėjimą Fukieno provincijoj, esančioj Kinų sausumoje prieš Kinmeno salų grupę, užimamą tautinių kinų. Pranešė taipgi ir apie daugelio lėktuvų, daugiausia sovietų Migų pasirodymą kinų aerodromuose Čenchajuj ir Lienčene Fukieno provincijoj. Visos šitos žinios buvo patvirtintos ir iš kitų šaltinių. Tautiniam kinų štabui Taivane buvo aišku, kad komunistai ruošia naują operaciją paimti pakrantės Kinmeno salas,

Šita Kinmeno salų grupė yra per 8-12 km. nuo sausumos prieš miestą ir uostą Amoj Fukieno provincijoj. Jos atstu nuo Taivano salos 190 km. Šita grupė susideda iš didžiosios Didžiojo Kinmeno salos, kurios plotas 142 kv. km., Mažojo Kinmeno (plotas 14 kv. km.), nedidelės Tatano salos (iš viso 38 ha.) ir Ertano uolos (plotas 16 ha).

Šitos pakrantės salos, kaip ir Macų sala, buvo paimtos tautinės kariuomenės kai Čankaišeko kariuomenė išsikėlė į Taivaną, ir buvo laikomos tautinių kinų štabo priekiniais Taivano sustiprinimais, o išsikeliant tautinei kariuomenei į sausumą jos turėjo būti lyg tiltu, spyruoklių šokti į sausumą.

Skaityti daugiau: KINMENO OPERACIJA

Tremties Trimitas

 

LENGVASIS IR SUNKUSIS KELIAS

(MINTYS ŠAULIAMS VASARIO 16-SIOS PROGA)

Vladas Išganaitis

“Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių,
Išsinešei, kai žemę rykštė palietė skaudi— 
Senolių kraująvardąlaisvės žiburįširdy,—
Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę,
Kaip didį turtą nešk širdy”

(Bernardas Brazdžionis)

Kai laisvoje Tėvynėje mūsų namai pasipuošdavo trispalvėmis ir mūsų gatvės prisipildydavo linksma, šventiškai nusiteikusia minia, visiems prieš akis Į ateitį tęsdavosi aiškus ir platus Nepriklausomos Lietuvos kelias. Lengva ir malonu buvo tuo keliu eiti. Tačiau Vasario 16-osios šventė mums tuomet primindavo, kad tasai kelias nevisuomet buvo lengvas. Aidint trimito garsams ir aukuro dūmams kylant į vakaro dangų, ties Nežinomojo Kareivio kapu susimąstę grįždavome mintimis į anuos laikus, kai Vasario 16-osios kelias buvo sunkusis kelias, reikalaująs liepsnojančio idealizmo, savęs išsižadėjimo, atkaklios kovos, kraujo ir gyvybės aukų. Ir iškilmingai pagerbdami tuos didvyrius ir karžygius, kurie, pasirinkdami sunkųjį kelią, savo nesuskaitomomis aukomis jį padarė lengvuoju keliu ateinančioms kartoms, savo širdyse prašydavome stiprybės iš Anapus, kad, lengvajam keliui likimo audrose iš naujo tapus sunkiuoju keliu, tiesiai ir drąsiai sugebėtumėm juo eiti.

Dabar yra atėjusi tokia likimo audros valanda. Vasario 16-osios kelias vėl sunkus. Juo einantiesiems tenka perkirsti nesuskaitomas kryžkeles, vis iš naujo atsižadant plačios, moderniškos ir patogios autostrados, vedančios į “trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą”...

Mes, šauliai, esame pasirinkę ne lengvąjį nutautėjimo ir patogumo, bet sunkųjį lietuvybės ir aukos kelią. Todėl Vasario 16-oji atneša mums ne klausimą, kuriuo keliu eiti, bet negailestingą sąžinės sąskaitą, kaip tiesiai ir kaip tvirtai žengiame jau pasirinktuoju.

Tikrojo šauliškumo dvasia yra KOVINGUMO dvasia, ir todėl pats pirmasis ir gyvybinis mūsų sąžinės sąskaitos klausimas yra šis: ar nepraradome atkaklaus ryžto, ar dar tebesame kovotojai, Tėvynės dvasios saugotojai ir Tautos kariai?

Ir antrasis, nemažiau svarbus klausimas, išplaukia iš pirmojo: ar kovojame tinkamais ginklais?

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland BeachLinden, Mich.

NAUJUS METUS PRADEDANT

Ir vėl žengiame į Naujus Metus vienas kito klausdami ką jie mums ir mūsų tautai atneš? Kokie nauji įvykiai šiais metais stebins pasaulį? Kada, pagaliau, kada pakils geležinė uždanga ir mes sulauksime laimingiausios valandos? Tvirtai tikėdami mūsų tautos prisikėlimu su ryžtu, pasišventimu ir meile dirbkime toliau mūsų pradėtąjį darbą. “Niekad nenusiminti, niekad nenustoti tikėjus, niekad nenusivilti, kuri turi savo valios aukurą: kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.”

Esame mūsų tautos valios dalis. Tos valios aukuras tedega kiekviename šauliškame vienete, kiekvieno mūsų širdyje. Jei mes būsime tvirti, niekas to degančio aukuro ugnelės užgesint neįstengs. Su pasitikėjimu drąsiai ženkime į Naujuosius 1960-sius metus vienas kitą stiprindami, paremdami, broliškai, seseriškai dar sėkmingiau kartu bendra lietuvišką šaulišką darbą dirbdami.    Šaulė Tremtyje

PAREIGA TĖVYNEI

Skaudu tai, kad prieblandoje
Nepažindami viens kito,
Priešui ranką, draugui kardą
Tiesti kartais mes išdrįstam.

Kazys Binkis

Kur mes bebūtume, ką mes beveiktume, o sąžinės balsas nuolat mums primins pareigą tėvynei. Nors kartais ir bandytume tą balsą pritildyti ir iš tos pareigos išsisukti, jis visur prasiskverbs ir galutinai nutildyti nepajėgsime.

Tikras karys niekada nenustoja vilties, net ir tada, kai fizinis ginklas jam išmestas iš rankų.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje