_files/I-Laisve-1991-111(148)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ...................................................... 2
Kaip pasukti sustojusį laisvės laikrodį?
Prezidentas Landsbergis Amerikoje
Reikšmingos sukaktys
Skaitytojų žodis ............................................... 4
Adolfas Damušis, Rezistencijos siekis — valstybinis suverenumas 7
Mykolas Naujokaitis, 1941 sukilimui besiruošiant .............. 11
Česlovas Grincevičius, Karas... Pirmosios sirenos Kaune ....... 23
Vidmantas Valiušaitis, Demokratija kaip teisingumo ir
socialinės taikos sąlyga ............................. 27
Į Laisvę Fondo filialo Lietuvoje veikla ....................... 31
Liudas Dambrauskas, Epilogas iš „Gyvenimo akimirkų" ........ 32
Julius Keleras, Liudo Dambrausko „Gyvenimo akimirkos" ......... 34
Jaan Kaplinski, Baltijos kraštai — negyjanti žaizda sovietų
imperijos kūne ....................................... 36
Audrys Antanaitis, Keli lietuviškojo švietimo klausimai ....... 40
Zenonas Prūsas, „Naujoji pasaulio tvarka" ir Lietuva .......... 43
Meilutė Bartusevičienė, Lietuvos jaunimo lūkesčiai ir tikrovė . 48
Juozas Šaltinis, Lietuvos valstybės ekonominis atkūrimas III .. 54
Politinių studijų savaitgalis: Stasys Kašauskas, Alė Rūta,
Bernardas Brazdžionis, Dalia Navickaitė, Andrėja
Giedraitytė, Jonas S. Žmuidzinas ...................... 60
Juozas Kojelis, Laimėjimas besitraukiant ....................... 69
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1991 111(148)
VEDAMIEJI
Daug vilčių dėjome, kad žaibiniam karui arabų kraštuose pasibaigus, visas dėmesys bus atkreiptas į Baltijos kraštus. Tačiau visų nusivylimui pergalės varpų garsai jaudino tik tuos, kurie buvo tiesiogiai įtraukti į karo operacijas. Po trumpos euforijos paaiškėjo, kad laimėjimas buvo tik fiktyvus, taika yra dar toli. Tai buvo pirmas atmintinoj istorijoj karus, kuris davė pelno. Paaiškėjo ir tai, kad šio amžiaus pabaigoje karas gali būti vedamas toli peršokant per valstybines sienas, jų nepažeidžiant. Vis labiau aiškėja, kad šis fantastiškas laimėjimas gali būti tik preliudu naujam karui. Milijonų laisvės trokštančių kurdų likimą sprendžia kiti, bet ne patys kurdai. Arabai, šaudydami vienas kitą, pajuto, kad šis karas jų labiau neišskiria, bet gali net sujungti. Arabai šimtmečiais buvo pabėgėliai savo namuose. Jie atsibunda ir pradeda ieškoti savo šaknų. Atsikratę kolonistų, atsitverė valstybinėmis tvoromis, o anksčiau galėjo keliauti nuo Kairo iki Bagdado be jokio paso. Religija pasidarė arabų tautų privataus ir valstybinio gyvenimo pagrindu. Šiuo metu jaučiamas arabų tautų atbudimas: ar verta kovoti dėl tų tvorų, kai arabų tautinės šaknys suveda visus į vieną, ar ieškoti išeities religijų tolerancijoje?
Skaityti daugiau: KAIP PASUKTI SUSTOJUSĮ LAISVĖS LAIKRODĮ?
_files/I-Laisve-1991-111(148)-3.jpg)
Retai tesurasime idealistą politiką ar valstybės vyrą, kuris moralės principus labiau vertintų negu pragmatiškos naudos ieškojimą. Nebent į politinės veiklos priekį jis būtų išstumtas ne savo paties noru, bet susiklosčiusių įvykių ir jam būtų patikėtas pačios tautos mandatas. Toks žmogus prieš 50 metų buvo prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, toks žmogus šiandien yra prof. Vytautas Landsbergis.
Nėra lengva tokiam idealistui profesoriui kalbėtis su pragmatizmu persunktais didžiųjų valstybių vyrais. Nėra lengva atsakinėti į kartais stačiokiškus reporterių klausimus ar dalyvauti vakarietiško tipo televizijos ,,talk show" programose. Juolab, kad ir nepakankamas svetimos kalbos mokėjimas trukdo tinkamai išsireikšti ar šmaikščiai sudominti mases žiūrovų. Tad nenuostabu, kad Amerikos televizijos plačiosiose žiūrovų masėse prez. Landsbergio vizitas gal ir nepadarė didesnio atgarsio. Tačiau labiau galvojantiems ir labiau įvertinantiems tiesos ir moralės principus šis kuklus, kiek susikūprinęs televizoriaus ekrane profesorius, atstovaująs į laisvę besiveržiančią tautą ir drąsiai konfrontuojąs išskaičiavimuose ir politinėse machinacijose paskendusius valstybių vyrus ar jų idėjas, padarė didelį įspūdį. Nes jis nebijojo pasakyti tiesos, kad Lietuva yra tikrasis demokratijos modelis Sovietų Sąjungos reformų vyksme, tik Vakarų demokratijos kažkodėl to nenorinčios suprasti: jos vis dar žvelgia tolyn į Rytus per mūsų galvas, lyg vengtų pažvelgti tiesiai į akis.
Skaityti daugiau: PREZIDENTAS LANDSBERGIS AMERIKOJE
Liūdną 50-ties metų sukaktį nuo pirmųjų masinių tautos deportacijų į Gulago kalėjimus (1941 birželio 14-15) prašviesina už savaitės prasidėjęs ryžtingas tautos sukilimas ir Laikinosios vyriausybės darbai Lietuvos suverenumui atstatyti. 1941 sukilimas nepaskendo istorijos tėkmėje, jo dvasia išliko gyva ir daugelį metų okupanto pavergtoje, ir šiuo metu drąsiai į laisvę bežengiančioje tautoje, ir po pasaulį išblaškytoje tautos dalyje. Tai buvo tautos proveržis į laisvę, nuplovęs aną gėdingą neryžtingumą, sutrukdžiusi pasipriešinti dar 1940 metais, kai sovietų tankai užgniaužė nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Profesorius Stasys Šalkauskis dar 192S metais rašė: ,,Heroiška kova už išorinę tautos nepriklausomybę ir vidaus laisvę yra būtina tautos gyvavimo sąlyga ". 1941 metų sukilimas buvo heroiškas, subrandinęs tolimesnį tautos pasipriešinimą tiek partizanų heroinėse kovose, tiek ir tyliosios rezistencijos metais ir atvedęs tautą iki 1990 metų Kovo Vienuoliktosios.
Skaityti daugiau: REIKŠMINGOS SUKAKTYS
Gvildenkime ir toliau vidinės rezistencijos tema
š.m. sausio paskutinėmis dienomis paštu gavau Į laisvę 1990 m. rudeninį numerį, kurį su įdomumu perskaičiau. Dabar mums svarbu, kad nė viena siela, galinti kuo nors prisidėti prie Lietuvos laisvės žygio, nebūtų atstumta, apspjaudyta, „nurašyta į nuostolius”.
šiuo atžvilgiu Į laisvę rudens numeris nuteikia gerai, patraukia mąsliu, atsakingu, tolerantišku žodžiu. Atskirai norėčiau pažymėti M. Martinaičio straipsnyje pateiktą lietuvių literatūros rezistencinių motyvų gilią analizę, kuri, man regis, plėtoja kiekvieno doro lietuvio, ypač augusio okupacijos sąlygomis, savižiną. Šią aktualią vidinės rezistencijos temą reikėtų toliau gvildenti žurnalo puslapiuose ir atskleisti dramatiškas bei tragiškas peripetijas kūrėjo ir suvokėjo, besikankinusių įvairiuose totalitarinės sistemos užkaboriuose. Paviršutinišku optimizmu nudažytas vandenėlis negali nuplauti sielos ir stimuliuoti konstruktyvios dinamikos.
Česlovas Kalenda, Vilnius
KOVO VIENUOLIKTOSIOS METINĖS VILNIUJE
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
ADOLFAS DAMUŠIS
Nepriklausomos Lietuvos savarankiškas tvarkymasis, trukęs vos 22 metus (1918-40), tautoje išugdė laisvės meilę, ypatingai jos jaunojoje kartoje. Toji meilė buvo patirta tiesioginiu asmeniniu pergyvenimu ir užgrūdinta sąmoningu pasipriešinimu prievartai.
Antrojo pasaulinio karo metais pasireiškęs sovietų ir nacių brutalus smurtas buvo nukreiptas ne tik prieš asmeninį pavergtųjų nusiteikimą, bet ypač prieš tautos troškimą gyventi savo laisvoje valstybėje. Okupantų nuostabai, jų imperialistiniai siekiai susidūrė su pavergtųjų valstybių rezistentais, jau gerai pasiruošusiais priešintis okupantų prievartai. Rezistentai turėjo drąsos, nebijodami teroro, pareikšti savo atstovaujamos tautos valią: „Siekiame pilnutinės valstybinės Lietuvos nepriklausomybės".
Toks troškimas išreiškė visos tautos valią. Drąsūs pasipriešinimo veiksmai prieš okupantus lyg raudonu siūlu lydėjo lietuviškąją rezistenciją per visas tris okupacijas. Nebūtų įmanoma čia suminėti tų visų rezistencinių veiksmų, tad pasitenkinsime tik pačių svarbiausių rezistencijos momentų ir faktų trumpu atžymėjimu.
Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS SIEKIS -VALSTYBINIS SUVERENUMAS
MYKOLAS NAUJOKAITIS
_files/I-Laisve-1991-111(148)-4.jpg)
Mykolas Naujokaitis, buvęs Lietuvos pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne, šio straipsnio autorius. Nuotrauka iš anų laikų, paimta iš Kazio Škirpos knygos ,, Sukilimas“.
Pirmosios rusų okupacijos laikotarpiu, 1940-1941 metais, Lietuvos pogrindžio judėjime buvo susidarę du veiklos centrai: Vilniaus ir Kauno. Vilniaus centre vadovais buvo maj. Vytautas Bulvičius (karinių dalinių) ir Mykolas Naujokaits (civilių vienetų). Kauno centro vienas iš vadovų — Leonas Prapuolenis veikė taip pat kaip ryšininkas su Vilniaus centru. Pogrindžio organizacija išsivystė iš mažų vienetų, susijungusių bendram tikslui — nusikratyti rusų jungo. Buvo galvojama, kad vokiečių — rusų karas yra neišvengiamas ir kad mums, lietuviams, reikia pasiruošti tokiam eventualumui. Tikėjom, kad karui prasidėjus, mes turime pasinaudoti suirute ir pradėti sukilimą. Iškovojus iš rusų Kauną ir Vilnių, iš ten paskelbti sukilimo pradžią, paskelbti Lietuvą atstatant nepriklausomybę ir pranešti apie suorganizuotą Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Galvojome, kad vokiečiai, pastatyti prieš faktą, jog Lietuva jau funkcionuoja kaip valstybė, sutiks pripažinti valstybės atkūrimą.
Buvo mėginta susirišti su Berlyne esančiais lietuvių veikėjais ir iš jų gauti žinių, kas dedasi anapus sienos ir toliau pasaulyje, ko mes galime tikėtis, paskelbę Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kokios galimos pagalbos iš vokiečių mums verta laukti. Tik tokio susižinojimo mums tuo metu nepasisekė išvystyti ir atsakymų į šiuos klausimus neturėjome.
Skaityti daugiau: 1941 SUKILIMUI BESIRUOŠIANT
ČESLOVAS GRINCEVIČIUS
Šiais metais minime dar vieną 50 metų sukaktį — Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią. Tokių nelaimių, kaip karas, niekas nelaukia, bažnyčiose net giedama „Nuo maro, bado, ugnies ir karo saugok mus, Viešpatie”. Tačiau to karo gal pirmą kartą mūsų istorijoj Lietuva laukė. Anų metų, bolševikinės okupacijos metų, baisumo ir beviltiškos klaikumos išsakyti, paaiškinti kitam, kuris nėra to pergyvenęs, neįmanoma. „Kad ir pats velnias ateitų, nebūtų baisiau negu dabar”, sakydavo kiekvienas, kuris išdrįsdavo pasakyti, ką širdy nešiojo.
Kad karas neišvengiamas, nujautėme. Klausydami slaptus Londono radijo pranešimus vokiečių ir lenkų kalbomis, žinojome apie kariuomenės traukimą į Rytprūsius, girdėdavome anglų komentarus apie keistą Hitlerio ir Stalino draugystę, kuri turėtų baigtis greitai, nes vokiečiai ir karą pradėjo, siekdami erdvės rytuose — „Drang nach Osten”. Tačiau oficialūs bolševikų sluoksniai tebekartojo apie „nesugriaunamą draugystę” su naciais. Kiek nelauktai 1941 pavasarį pradėjo lyg ir ruoštis civilių gyventojų apsaugai nuo oro pavojaus. Dažnėjo sirenų kaukimas, spaudoje pasirodydavo patarimai, kaip saugotis nuo priešo lėktuvų puolimų, bet kas tas priešas galėjo būti, vardo neminėjo.
Skaityti daugiau: KARAS!.. PIRMOSIOS SIRENOS KAUNE . . .
VIDMANTAS VALIUŠAITIS
_files/I-Laisve-1991-111(148)-5.jpg)
Vidmantas Valiušaitis, Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas savo viešnagės Čikagoje metu 1990 rudenį daro pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Nuotr. K. Ambrazaičio.
Paskaita, skaityta JLF studijų savaitgalyje Vilniuje 1991.2.23.
Šiandienos politikos verpetuose mums visiems šventas laisvos ir nepriklausomos Lietuvos imperatyvas pastebimai stelbia kitą, nė kiek ne mažiau svarbų rūpesti — demokratijos sieki ir jos įtvirtinimą, šitokią visuomeninių nuomonių kryptį iš dalies galima suprasti, ypač atsižvelgiant į pavojų, kuris tebegresia nepriklausomai Lietuvai. Kita vertus nepriklausomą valstybę jau esame turėję ir suvokiame josios vertę, tuo tarpu demokratinė santvarka Lietuvoje neilgai tvėrė ir išsiugdyti gilesnes demokratinio gyvenimo tradicijas mums nebuvo lemta. Iš pradžių prezidento Antano Smetonos autoritetiniam režimui pakirtus jaunos demokratijos šaknis, vėliau užgriuvo sovietinio totalizmo nelemtis, nepalikusi nė prielaidų tautos demokratinei sąmonei brandinti ir ugdyti. Tad ir demokratijos prasmė bei vertė ne vienu atveju tebelieka gana miglota. Galimas daiktas, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiandien nepriklausomos valstybės siekis beveik visų tapatinamas su nekvestionuojama vertybe, kuri pati savaime turėsianti garantuoti mūsų gerovę ir teisingumą. Tai iš tiesų būtina, tačiau vis dėlto nepakankama sąlyga, nes reikia įvykdyti dar vieną sąlygą — demokratiją. Turime realizuoti konstitucinį teiginį „ Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika" visu jo turiniu ir prasme.
Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA KAIP TEISINGUMO IR SOCIALINĖS TAIKOS SĄLYGA
_files/I-Laisve-1991-111(148)-6.jpg)
Į Laisvę Fondo ex libris, naudojamas Lietuvos filialo, sukurtas dail. Gražinos Didelytės.
Šių metų vasario 23 Vilniuje, Rašytojų sąjungos salėje, Į Laisvę Fondo Lietuvos filialas surengė akademinio pobūdžio studijinę dieną tema „Kultūra kaip argumentas Lietuvos nepriklausomybei". Dalyvavo per 100 žymių Lietuvos intelektualų, buvo 12 paskaitų ar pranešimų.
Renginį atidarė JLF Lietuvos filialo tarybos pirm. Liudas Dambrauskas. Prelegentai ir jų temos: Mindaugas Bloznelis — Kultūra ir rezistencija, Kornelijus Platelis — Kultūrinis veiksmas teigia laisvę, Vytautas Kubilius — Kultūra ir XX amžiaus doktrinos, Kęstutis Rastenis — Kultūra ir politika, Krescendjus Stoškus — Nuo tautos kitiems iki tautos sau, Vidmantas Valiušaitis — Pilnutinė demokratija kaip teisingumo ir socialinės taikos sąlyga (Jo paskaita spausdinama šiame JL numeryje), Arvydas Šliogeris — Krikščionybė ir laisvė, Vytautas Rubavičius — Rytai ar Vakarai: mūsų kultūros kryptis?, Romualdas Ozolas — Lietuvos valstybės dvasinė perspektyva, Arvydas Juozaitis — Humanizmas ir civilizacija. Uždaromąjį žodį tarė Vaidotas Daunys, pagrindinis šio renginio organizatorius.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ FONDO FILIALO LIETUVOJE VEIKLA
Iš knygos „gyvenimo akimirkos'
LIUDAS DAMBRAUSKAS
Eidamas gyvenimo keliu, nuo karvių bandos iki senatvės, buvau ne tik įvykių stebėtojas, bet ir veiklus jų dalyvis, užtat į praeitį stengiaus žvelgti to laiko akimis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tautos istorijos dalelytė. Kasdienybė mūsų nelepino. Didelė tragedija, kai žmogų vis dažniau ir dažniau apima nusivylimas. O taip neretai būna silpnam, gyvenimo sunkumų išvargintam, nelaimių iškankintam ir apspjaudytam paprastam žmogui. Taip būna ir pavergtai, okupantų nukamuotai tautai, kai ji užsikrečia nevilties, panikos, baimės liga. Baili tauta tegali merdėti, o ne viltis laisvo gyvenimo.
Toks likimas ištiko ir mus. Vieni pasirinko tiesų kelią be kompromisų, kiti — pasyvaus priešinimosi, treti — prisitaikymo. O kiek mūsiškių leido sutrypti tautinę savigarbą! Plaukė jie pasroviui, pasirašydami sau ir savo vaikams vergystės nuosprendį. Didelė tautos tragedija buvo okupacijos padariniai — žudymai, trėmimai, bet tai neįstengė palaužti gyvų išlikusių tremtinių ir kalinių dvasios. Represuotieji krito kaip musės nuo bado, žiaurių klimato, darbo ir buities sąlygų. Tiems, kurie sugrįžo į tėvynę, padėjo išlikti tikėjimas Apvaizdos globa ir savo tautos nemirtingumu. Man regis, ne lengvesnę dvasinę priespaudą turėjo iškęsti ir tie, kurie išvengė represijų. Ant jų pačių gulė atsakomybė už savo tautos likimą, būsimųjų kartų ateitį. Tuo tarpu prievarta primesta kasdienybė su jos ydomis — pataikavimu, savanaudiškumu, išdavikišku prisitaikymu, girtuokliavimu, narkomanija — stūmė mūsų visuomenę į bedugnę. Katalikų Bažnyčia, kurios misija buvo gelbėti nuo tų negerovių, tapo priverstinai sukaustyta ir izoliuota nuo visuomenės gyvenimo. Regis, iš savo senolių žinojome, kad Bažnyčia yra ne žmonių pastangų, o paties Dievo kūrinys — Meilės, Gėrio ir Laisvės šaltinis. Bet va, patekę į pavojų, išsigandę pamiršome. Ėmėme niekinti gėrį, rauti iš savo širdžių meilę artimui ir ten sėti neapykantos, nepasitikėjimo sėklą, o laisvės išvis atsisakėme dėl pilvo. Taip iš homo sapiens virtome homo sovieticus. Todėl tenekaltina manęs skaitytojas už tam tikrų gyvenimo laikotarpių vertinimą, persunktą skepticizmu, abejonėmis ir netikėjimu: ką širdis ir protas tuo metu diktavo, tą ir rašiau, juk aš ne pranašas, o paprastas žmogus.
Skaityti daugiau: EPILOGAS
JULIUS KELERAS
Atsiminimų knygos, rodos, negali dejuoti dėl skaitytojų dėmesio. Lietuvoje jos išgraibstomos podraug su romanais, o išeivių padangėje irgi yra vertinamos ne tiek dėl vaizduojamų įvykių istorinės vertės, meninės išraiškos ar savito interpretavimo, kiek dėl pačių įvykių, kurie skaitytojams dažnai yra gerai žinomi, pažįstami, pergyventi (tam tikras Nepriklausomos Lietuvos ar išeivijos gyvenimo laikotarpis — M. Vaitkaus „Nepriklausomybės saulėje", M. Biržiškos „Dėl mūsų sostinės", I. Šeiniaus „Raudonasis tvanas", J. Kapačinsko „Spaudos baruose" ir kt.) arba atstovauja daugeliui baugiai nepažįstamą realybę (Lietuvos partizanų, tremtinių, kalinių ar tiesiog aneksuotų lietuvių atsiminimai — Daumanto „Partizanai", N. Sadūnaitės „KGB akiratyje", A. Griškėno „Iš laiko tėkmės sūkurių" ir kt.).
Yra ir dar viena atsiminimų rūšis — partinių veikėjų, vienaip ar kitaip kolaboravusių su pozdniakovais ir iš to valgiusiais bolševikinio raugo duoną: M. Gedvilo „Lemiamas posūkis", A. Sniečkaus, J. Paleckio, etc., atsiminimai. Jais tegalėjo tikėti tik naivieji, kuriems ideologinis voratinklis buvo uždengęs sąmonę, gebančių identifikuoti tikrus įvykius tikrame istorijos fone, arba tie, kuriems Lietuva buvo tolima egzotika, panašiai kaip mums Australija ar Mongolija.
Skaityti daugiau: LIUDO DAMBRAUSKO „GYVENIMO AKIMIRKOS"
Smurto naudojimas Baltijos valtybėse stato pavojun visas Sovietų Sąjungos politikos ir ūkio reformas. Vienintelis protingas sprendimas — grąžinti jų savarankumą. Kol jos okupuotos, tol neužgis žaizda imperijos kūne — taip skelbia estų poetas Jaan'as Kaplinski's straipsnyje, kurį paskelbė Stockholmo dienraštis Dagens Nyheter (28.01.91). Straipsnį sulietuvino ir sudėjo A. Lembergas.
JAAN KAPLINSKI
Pabaltijo įvykiai ir Maskvos siekiai
Nelengva rašyti apie tai, kas vyksta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Padėtis nepaprastai gležna ir gali per kelias valandas pasikeisti. Ar kariuomenė ir jėgos už jos apsisprendė kartą visiškai sutriuškinti nepriklausomybės sąjūdžius Baltijos respublikose? Ar jos siekia pašalinti vietos vyriausybes ir demokratiškai rinktus parlamentus, kaip reikalauja kai kurie nepriklausomybės priešininkai, ar galėtų pasitenkinti kokiu nors kompromisu su vietos valdžia? Kas nusprendė naudoti smurtą Baltijos valstybėse? Koks Gorbačiovo vaidmuo? Ar jis planavo užpuolimą, ar kariškiai, kurie dabar perėmė iniciatyvą ir gal net valdžią, laikydami ji marionete? Ar bus griebiamasi smurto prieš nacionalistus ir demokratiškai rinktus organus kitose srityse?
Kol kas įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo daugiau panašūs į tai, kas atsitiko Budapešte 1956 ir Prahoje 1968, negu Gruzijos Tbilisy ar Azerbaidžano Baku.
Skaityti daugiau: BALTIJOS KRAŠTAI - NEGYJANTI ŽAIZDA SOVIETŲ IMPERIJOS KŪNE
Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje:
AUDRYS ANTANAITIS
Audrys Antanaitis, mokytojas-lituanistas, šiuo metu yra Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerijos Ryšių su tautiečiais sektoriaus vadovas.
Pasaulio lietuvių tautinio švietimo klausimai tampa vis labiau aktualūs. Iškyla reikalas galvoti apie vieningą lietuviškojo švietimo sistemą visame pasaulyje. Jei Vakaruose veikiančios lituanistinės mokyklos turi dešimtmečių tradiciją, gyvuoja laiko patikrintos darbo formos, vadovėlių leidybos sistema, tai besivaduojančiose iš komunistinės priespaudos šalyse šis darbas iš esmės tiktai pradedamas.
Baltijos šalyse (Latvijoje ir Estijoje) bei Sovietų Sąjungoje gyvena nė vienas tūkstantis lietuvių. Iki Antrojo pasaulinio karo tenai veikė dešimtys lietuviškų mokyklų, kultūros centrai, ėjo laikraščiai, knygos. Dabar viso to nebėra. Lietuviškoji veikla buvo užgniaužta, šviesuoliai represuoti. Tik pastaraisiais metais vėl prasidėjo aktyvus lietuvių konsolidacijos procesas. Susikūrė draugijos Ukrainoje, Moldovoje, Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, netgi Sibire — Tomske, Barnaule, Novosibirske, suaktyvino veiklą Latvijos, Estijos, Leningrado lietuvių bendruomenės. Buvo įkurta Vidurio Europos ir SSSR Lietuvių bendrijų Sanryša, kurios tikslas — kurti lietuvius, gyvenančius šiuose kraštuose, padėti palaikyti jų tarpusavio ryšius ir nuolatinį kontaktą su Lietuva. Sanryšai vadovauja Gervėčių krašto atstovas Alfonsas Augulis.
Skaityti daugiau: KELI LIETUVIŠKOJO ŠVIETIMO KLAUSIMAI
ZENONAS PRŪSAS
Jau nuo praėjusių metų rudens JAV prezidentas Bush kalbose ir įvairiomis progomis vis primena savo „Naujosios pasaulio tvarkos” viziją (,,New World Order"). Bet iki šiol jis dar nėra jos pilnai suformulavęs, daugiausia pasitenkindamas tik užuominomis. Lyg ir bandė ją susumuoti savo specialioje kalboje kongresui šių metų vasario 6 dieną, vos pasibaigus Irako karui. Štai jo žodžiai:
„Dabar mes jau pradedame matyti horizonte naujosios pasaulio tvarkos viziją. Aiškiai matome galimybes išsivystyti naujajai pasaulio tvarkai. Cituojant Winston Churchill'į, tai yra tokia tvarka, kur teisės ir teisingumo principai apsaugo silpnąjį nuo stipresniojo. Matome pasaulį, kuriame Jungtinės Tautos, atpalaiduotos nuo šaltojo karo problemų, yra pasirengusios atlikti savo įkūrėjų istorinę viziją. Pasaulį, kuriame laisvė ir respektavimas žmogiškųjų teisių bus praktikuojamos visų tautų. Gulfo karas buvo pirmasis šios naujosios pasaulio tvarkos egzaminas. Mes išlaikėm šį egzaminą. Kadangi pasaulis neužmerkė akių agresijai, Kuwaitas šiandien yra laisvas. Nors mūsų kariai jau pradeda grįžti namo, mes turime suprasti, kad laisvės įgyvendinimas mus įpareigoja ir toliau darbuotis ta linkme. Netgi naujoji pasaulio tvarka negali garantuoti, kad atėjo ilgalaikės taikos era. Bet pastovi taika yra mūsų misija".
Gražūs žodžiai. Taip kaip ir pažadai, suformuluoti jau beveik užmirštoje Atlanto Chartoje. Tikėjimas jais kainavo Lietuvai tiek daug aukų ir skausmo. Ką gi šie žodžiai reiškia praktiškai? Ar jie turi ką nors bendro su darbais? Ar mes turime jiems skirti didesnį dėmesį? Dalinius atsakymus duoda pats Gulfo karas. Kodėl gi prezidentas Bush į jį įsivėlė? Tik jau ne dėl noro apginti silpnąjį nuo stipresniojo. Pagal visuomenės apklausinėjimo davinius, padarytus 1990 metų rugsėjo mėnesį, tuo metu tik 49% Amerikos gyventojų galvojo, kad Bush yra neblogas prezidentas. Jei jis nieko nebūtų daręs Irakui okupavus Ku-waitą, tas procentas galėjo kristi dar žemiau. Tuo laiku daugelis galvojo, kad Bush yra neapsisprendžiantis ir neefektingas prezidentas. Kuwaito išvadavimas atrodė kaip gera proga parodyti, kad jis tokiu nėra. Išlaisvinimas silpnesnio Kuwaito buvo duota kaip pagrindinė priežastis. Bet vėliau buvo parodytas dvigubas standartas, kai Bush griežtai atsisakė padėti sukilusiems kurdams. Atseit ne kiekvieną silpnesnįjį reikia apginti nuo stipresniojo. Mat, padėti kurdams ,,neįeina į Amerikos interesų sferą". Antra priežastis pradėti karą prieš Iraką galėjo būti spaudimas ir iš Izraelio pusės.
Skaityti daugiau: „Naujoji pasaulio tvarka" ir Lietuva
MEILUTĖ TALIJŪNAITĖ-BARTUSEVIČIENĖ
Žmogui yra duotas tik vienas gyvenimas ir kiekvienas nori jį pragyventi kaip galima geriau. Žmogaus gyvenimas yra apibrėžtas laiko ir daugelio svarbių gyvenimo įvykių. Tačiau kiekvienas planuoja savo gyvenimą ir kažko tikisi iš jo. Ar iš tikrųjų kiekvienas? Tik 35% sociologinio tyrimo metu apklaustų Lietuvos jaunuolių mano, kad yra būtina planuoti savo gyvenimą. Pusė jaunimo nėra tikri, ar tą reikia daryti, o 15% įsitikinę, kad numatyti savo gyvenimo įvykius nebūtina ir to daryti nereikia.
Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto sociologai 1983 metų pavasarį apklausė Respublikos moksleivius, pavasarį baigiančius savo mokslus įvairaus tipo (bendrojo lavinimo, specialaus vidurinio ar profesinio-techninio) mokyklose. 1990 metais pakartojome jų apklausą. Daugumai jų buvo 22-24 metai, pusė — jau sukūrę savas šeimas, 78% turėjo vieną, 20% — du, o 2% — net tris vaikus, trys ketvirtadaliai dirbo, o vienas ketvirtadalis studijavo aukštojoje mokykloje. Tačiau didesnė dalis jaunų žmonių negalėjo pasakyti, ar sėkmingai klostosi jų gyvenimas. Trečdalis tikėjo savo sėkme, 8% jautėsi esą laimingi, tik 6% pergyveno savo nesėkmes.
Skaityti daugiau: LIETUVOS JAUNIMO LŪKESČIAI IR TIKROVĖ
JUOZAS ŠALTINIS
III DALIS
ŽIŪRINT Į ATEITĮ
Atstačius ekonominę struktūrą ir pradėjus eksportuoti gaminius į užsienį, teks pagalvoti ir apie tolimos distancijos planavimą. Ekonomistai yra pastebėję, kad tie kraštai, kurie turi ne tik trumpalaikius planus, bet ypač tie, kurie turi ilgos distancijos planą, kaip taisyklė pasidaro patys turtingiausieji pasaulyje. Tokiu planavimu pokario metais pasižymėjo V. Vokietija ir Japonija. JAV kaip tik tenkinosi trumpalaikiais planais ir jos rezultatai yra liūdni. Taigi ekonomiškas lietuvių žvilgsnis į ateitį darosi reikalingas ir svarbus.
Pirmiausia tektų sugriauti tą pasaulinio garso mitą (turbūt pačios Maskvos surežisuotą), kad Sovietų Sąjunga būsianti didžioji pasaulio turgavietė ir ten visas pasaulis darys biznį, pristatydami jai visokių reikmenų, kurių ten taip trūksta. Vaizduojamasi, kad visi, nuvežę į Maskvą savo prekes, taps turtingi, nes paklausa esanti beveik be konkurencijos, ir prisotinti tokį kraštą gėrybėmis būsiąs neišpasakytas biznis. Deja, tenka pripažinti, kad tai legendinis mitas. Taip nebus, nes tokios svajonės prasilenkia su visais ekonomijos dėsniais bei sąlygomis. Naudingos turgavietės sąlygos yra šios: turgavietė turi būti turtinga, stabili-pastovi ir patikima. Nei viena iš šių sąlygų netinka Sovietų Sąjungai, kuri neturi kietos valiutos, bus politiškai nepastovi dar 50 metų, taip pat nepatikima kaip prekybos partneris.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS
Los Angeles mieste 1991 sausio 26-27 buvo surengtas iš eilės jau 23-čias Lietuviškųjų politinių studijų savaitgalis. Pagrindinė savaitgalio mintis buvo pažvelgti į išeivijos ir Lietuvos tarpusavio santykius kultūrinėje, politinėje bei ekonominėje plotmėje ir tragiškųjų sausio įvykių šviesoje. Rengėjai buvo Los Angeles LFB sambūris, tad ir savaitgalį atidarė LFB pirmininkas Mečys Šilkaitis.
Šeštadienį buvo net trys simpoziumai. Pirmojo simpoziumo tema: ,,Išeivijos talka, sprendžiant Lietuvos kultūrines problemas". Kalbėjo: rašytoja Alė Rūta, poetas Bernardas Brazdžionis ir rašytojas Stasys Kašauskas, svečias iš Lietuvos, AT atstovas.
Simpoziume ,, Išeivijos misija, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę" dalyvavo: dr. Ričardas Kontrimas, dr. Jonas Žmuidzinas ir Zigmas Viskanta.
Trečiasis simpoziumas buvo skirtas temai „ Baltų bendravimo problemos Lietuvoje ir išeivijoje". Pranešėjai: dr. Vytautas Dambrava, Linas Kojelis, Angelė Nelsienė ir Stasys Kašauskas.
Skaityti daugiau: POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS
_files/I-Laisve-1991-111(148)-9.jpg)
Studijinio savaitgalio organizatoriai ir programos atlikėjai. Sėdi iš k. : Bernardas Brazdžionis, Stasys Kašauskas, dr. Vytautas Dambrava, Linas Kojelis. Stovi: Mečys Šilkaitis, Žibutė N. Brinkienė-Alex, Algis Raulinaitis, Angelė Nelsienė, dr. Birutė Vileišytė, dr. Jonas Žmuidzinas, Alė Rūta ir dr. Zigmas Brinkis. Nuotr. E. Arbo.
Sprendžiant Lietuvos kultūrines problemas
STASYS KAŠAUSKAS
Džiugu ir reikšminga, jog garbingą istoriją turinčio politinių studijų savaitgalio pirmoji tema yra „Išeivijos talka, sprendžiant Lietuvos kultūros problemas". Iš tikrųjų, tai yra viena svarbiausių išeivijos ir atkūrusios nepriklauso
mybę Lietuvos santykio problemų. 50 okupacijos metų mus padarė alkanais, piktais, mus vertė kontroliuoti, persekioti ir neapkęsti vieniems kitus. Pasikeitė generacijos, pasikeitė žmonių mentalitetas. Ir tik stebuklo dėka mes pakilome iš dvasinio sąstingio, įsigijome ištvermės ir drąsos, atkūrėme Nepriklausomybę. Bet tai nereiškia, kad visos problemos jau išspręstos...
Aš, kaip rašytojas, į mūsų ateitį žiūriu iš kitokios perspektyvos nei ekonomistas, statybininkas ar medikas, todėl drįstu tvirtinti, kad dvasinė problema mūsų tėvynėje yra svarbiausia. Nekalbėsiu čia apie fizinę ir dvasinę komunizmo agoniją, tik pasakysiu, kad, atsidarius sienoms į Vakarus, atsiras pakankamai prekių ir žaidimų, o mūsų žmonės pradės laigyti po pasaulį kaip zuikiai poravimosi metu. Mums reikėtų pagalvoti, ką tas smagus pasilakstymas duos tautos kultūrai ir dvasiai. Aš bijau pranašauti: galime pasiklysti, jei mūsų galvelės bus tuštokos ir neatsparios blizgučiams...
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS TALKA,
_files/I-Laisve-1991-111(148)-11.jpg)
Dalia Navickaitė ir Andrėja Giedraitytė, abi priėmusios Lietuvos pilietybę, kalba apie jaunimo įnašą kovoje dėl Lietuvos laisvės. Nuotr. M. Šilkaičio.
DALIA NAVICKAITĖ ir ANDRĖJA GIEDRAITYTĖ
Praeitus mokslo metus praleidau Lietuvoj, lankydama Vilniaus Universitetą. Dar ir dabar Vilniaus bokštai ir Sąjūdžio būstinės trispalvė tebėra prieš mano akis. Katedros varpai ir melodiška lietuvių kalba skamba ausyse. Prisimenu Kovo Vienuoliktąją. Prisiklijavę prie bendrabučio televizoriaus, visą dieną atidžiai sekėme Aukščiausiosios Tarybos pasisakymus, diskusijas.
Pagaliau, kai vienuoliktą valandą nakties paskelbė Lietuvos naujai atkurtą nepriklausomybę, pašokom, apsikabinom, verkėme iš džiaugsmo, ir tuoj pat nuvažiavome į Katedros aikštę. Ten susitikom universiteto studentus, nešančius trispalves. Prie jų prisijungėme, susikabinome rankomis ir per tirštą miglą žengėme Gedimino kalno link. Tą šaltą, nuostabią naktį aš tiesiog jaučiau, kad pats Kunigaikštis Gediminas šypsodamas džiaugiasi savo Vilniaus krašto gyventojais. Gedimino kalne iššovėme šampano bonkas, dainavome iki ryto.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS JAUNIMO ĮNAŠAS LIETUVAI
_files/I-Laisve-1991-111(148)-12.jpg)
Simpoziumo,,Išeivijos misija" kalbėtojai: iš k. — Algis Raulinaitis (moderatorius), Zigmas Viskanta ir dr. Jonas Žmuidzinas. Nesimato kalbančio dr. Ričardo Kontrimo. Nuotr. M. Šilkaičio.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą
JONAS STASYS ŽMUIDZINAS
Nors paėjusių dvejų metų laikotarpyje išeivija nepriklausomybės atstatymo paskelbimo laukė ir net spėliojo jo busimąją datą, tačiau ji nebuvo jam pasiruošusi. Per 50 metų išeivija nebuvo sudariusi konkretesnių planų ir sukaupusi didesnių resursų Lietuvai padėti pilnai įgyvendinti nepriklausomybę. Mano manymu, tokia Lietuvai pagalba pilnai įgyvendinti nepriklausomybę kaip tik ir yra pagrindinė išeivijos misija šiuo metu.
Kyla klausimas, kuo pasižymi pilnai įgyvendinta nepriklausomybė? Šioje epochoje, kada beveik be išimties visos valstybės yra tampriai surištos įvairiais tarpusavio santykiais, ypatingai ekonominiais, turėtų būti aišku, kad absoliuti nepriklausomybė yra utopinė ir neįmanoma. Net ir tokios didelės valstybės kaip JAV ekonomija yra stipriai paveikiama kitų kraštų, pvz., Japonijos. Manau nesuklysiu teigdamas, kad Lietuvos nepriklausomybė bus praktiškai pilnai įgyvendinta, kai Lietuvos valstybė nebebus okupuota, kontroliuos savo sienas, tvarkys savo ekonomiją, užsienio politiką ir t.t.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS MISIJA,
Žvelgiant į Los Angeles politinių studijų praeitį
JUOZAS KOJELIS
Los Angeles politinių studijų savaitgalių ištakų reikia ieškoti tolimesnėje praeityje, kai 1956-57 metais tokios studijos buvo pradėtos organizuoti. Jos iš pradžių nebuvo periodiškos ir buvo organizuojamos privačių asmenų iniciatyva. Kiek laiko ratas nuo anų dienų pasisuko ir kaip dramatiškai pakito Lietuvos politinė situacija, gali pavaizduoti ir toks faktas, kad anais laikais tose politinėse diskusijose dalyvavo iš tėvynės į Vakarų tremtį iškeliavęs pirmasis atgauto Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, o 1991-jų metų studijose dalyvauja iš Vakarų tremties į tėvynę nuvykęs pirmasis atkurto Vytauto Didžiojo universiteto Kaune rektorius prof. dr. Algirdas Avižienis.
_files/I-Laisve-1991-111(148)-13.jpg)
Juozas Kojelis demonstracijoje dėl Baltijos valstybių laisvės X Žmogaus teisių konferencijos metu sausio 26 prie Doubletree viešbučio Pasadena, CA. Nuotr. E. Arbo.
Nuo 1968 metų politinių studijų savaitgaliai pasidarė reguliarūs ir pilnai dokumentuoti. Daugumas paskaitų ir simpoziumų dalyvių pasisakymai atspausdinti ir daugeliu atveju pasiektas ,,consensus" išreikštas studijų išvadose.
Skaityti daugiau: LAIMĖJIMAS BESITRAUKIANT
IŠRINKTA NAUJA LFB TARYBA
LFB Rinkimų komisija, kurią sudarė Povilas Vaičekauskas, Aldona Šmulkštienė, Valerija ir Jonas Žadeikiai ir Jonas Vaznelis, paskelbė 1991 metų LFB Tarybos rinkimų rezultatus.
Į LFB Tarybą balsų dauguma išrinkti: Gintė Damušytė, Vytautas Vardys, Kazys Ambrazaitis, Virgus Volertas, Algis Raulinaitis, Kęstutis Girnius, Zigmas Brinkis, Vytautas Aušrotas, Vytautas Majauskas. Kandidatais liko: Adolfas Šležas, Kęstutis Skrupskelis, Antanas Sabalis, Juozas Kojelis, Jonas Urbonas, Česlovas Kuras.
Į LFB Kontrolės komisiją išrinkti: Jonas Kavaliūnas, Pilypas Narutis, Vacys Šaulys.
Prieš pat atiduodant šį numerį spaudai buvo sužinota, kad jau sudarytas naujai išrinktos LFB Tarybos prezidiumas: Algis Raulinaitis — pirm., dr. Zigmas Brinkis ir dr. Vytautas Vardys — nariai, Juozas Kojelis — vykd. sekretorius.
Pirmuoju LFB Tarybos nutarimu, šios vasaros Lietuviškųjų studijų savaitės Dainavoje metu, pirmadienį, antradienį ir trečiadienį (VIII.5,6,7 dieną) kviečiama LFB konferencija organizaciniams reikalams aptarti. Visi bičiuliai prašomi dalyvauti.
Skaityti daugiau: Skelbimai, aukos
Fotografinė kopija 
BOX 
