Laisvės kovų archyvas 29 T 2001

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 29 T. 2001 m. - Turinys, metrika

Petras Jurkšaitis-Beržas, Elena Vitkauskienė ir Viktoras Vitkauskas-Saidokas.

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 29

PDF: fotografinė kopija: Kaunas, 2001

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 29 T. 2001 m. - Turinys, metrika

PRIEŠ SMURTĄ IR PRIESPAUDĄ PARTIZANAI ŽUVINTO PALIOSE 1944-1951 M.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

PIETŲ LIETUVA

Petras Vėlyvis, Vytautas Vyšniauskas

GYVASIS ARCHYVAS

Praeitis, istoriniai įvykiai atskleidžiami iš įvairių šaltinių. Patikimiausi iš jų - dokumentai, daiktiniai įrodymai. Atmintyje, žmonių prisiminimuose dažnai aptrupa įvairios smulkmenos, pamirštami vardai, o ypač datos. Bet žmonių prisiminimai turi kitą vertę. Tai gyvas, betarpiškas, sakytume, širdies atsiliepimas į praeitį, į buvusius, išgyventus įvykius. Šie žmonių prisiminimai - tai kartu ir jų aiškinimai, ir praeities vertinimas. Labai svarbu surinkti visus sunkios ir didvyriškos kovos faktus, aprašyti įvykius, stebėti, kokį poveikį jie daro žmonių sąmonei šiandien. Kovojo visa tauta, tad kaip dabar ji savo kovą vertina? Vertina ne kitų pasiūlyta nuomone, bet pati, savarankiškai, neįvilkdama į apibrėžimus. Šį vertinimą geriausiai galima pajusti kalbantis su paprastais kaimo žmonėmis, kaip seniau sakydavo, "su liaudimi". Paprastai, be jokių išankstinių pasirengimų, be anketų pasikalbėti su bet kuriuo sutiktu to krašto žmogumi, išklausyti jo samprotavimus ir nuomonę, atsargiai įterpiant vietą kitą klausimą, leidžiant laisvai išsipasakoti, dažnai net nukrypstant nuo rūpimos temos. Taip kalbantis ir akivaizdžiai nefiksuojant pasakotojo žodžių, pajunti tikrąją žmogaus pažiūrą, lyg tylią gaidelę sugauni jo nuomonę. Tokiu būdu iš daugelio beveik anoniminių pasakojimų kuriasi platesnis praeities įvykių vaizdas, ne tikslūs ir dokumentuoti prisiminimai, bet gyva kasdienybė, tų dienų įvykiai. Iš netolimos praeities rūko išnyra vardai ir veidai: Julius, Albinas, Vytas... Žmonės apie juos kalba kaip apie pažįstamus, artimus, beveik čia pat esančius. Kartais suabejoja, pasiginčija, kada kuris bėgo, kur ir ką nušovė... Tokiame pokalbyje svarbiausi pati visuma, jos poveikis žmonių sąmonei.

Įvykiai sukonkretėja, faktai pasidaro aiškesni ir tikresni, kai imi kalbėtis su buvusių įvykių dalyviu, su partizanu, ryšininku ar rėmėju. Renkant medžiagą apie Palių apylinkėse vykusias kovas, teko laimė susidurti su vienu kitu tokiu žmogumi. Ypač daug padėjo buvęs ryšininkas, o vėliau Palių partizanas Vytautas Vyšniauskas, ilgametis Kolymos lagerininkas ir tremtinys. Jo iniciatyva ir su jo pagalba pavyko aplankyti ir susipažinti su daugeliu šio krašto gyventojų bei kovos dalyvių. Buvę partizanų ryšininkai ir rėmėjai noriau ir atviriau leisdavosi į prisiminimus susitikę su savo bendražygiu. Be to, jis tiesiog paskatindavo ir ragindavo rinkti medžiagą apie savo gimtojo krašto praeitį. Esu jam labai dėkingas; laikau jį tiesiog šio straipsnio bendraautoriumi, nes be jo paramos vargu ar jis būtų atsiradęs.

Teko kalbėtis ir daug žinių pasisemti iš buvusios partizanų ryšininkės Vilties - Aldonos Sabaitytės-Vilutienės, dabar gyvenančios Marijampolėje. Nemaža faktų pateikė buvęs partizanas Jurgis Nevulis, dabar gyvenantis Marijampolėje, daukštietis Jurgis Glaveckas, buvęs ryšininkas Švyturys, ilgametis partizanų ryšininkas ir rėmėjas, Plynių kaimo gyventojas Jonas Deltuva.

Faktas po fakto, žinutė po žinutės kūrėsi šio krašto įvykių mozaika. Kalbėtasi su įvairiais žmonėmis: Geležinių k. gyventoju Vitu Kirtikliu, daukšiečiais Ona Žukauskiene, Juozu Žukausku, Stefa Meškelevičiene, Zigmu Tumeliu, Skiturių kaime gyvenančiais Jonu Leskevičiumi, Onute ir Petru Giniūnais, Kumečių k. - Albina Stasiulevičiūte-Lakickiene (buvusia ryšininke Pušele), partizanų rėmėja, Nenartavo kaimo gyventoja Petronėle Liutviniene, simniečiais Edmundu Austrevičiumi, Stase Vaitulevičiene, Juozu Žvinkumi, Ąžuolinių k. - Alfonsu Vyšniausku, Stase ir Vytu Jankauskais, Aleknonių k. - Elvyra ir Antanu Varževičiais.

Kai kurie šio krašto žmonės dabar gyvena kitur. Vieną kitą teko aplankyti ir tolimesnėse vietose. Garliavoje gyvena dvi buvusios ryšininkės Birutė Matusevičiūtė-Keturakienė-Žibuoklė ir Stasė Stančikienė. Kauno r., Šlienavos k. - Pranas Tamulis, Kazlų Rūdoje - Elena Tamulionytė, Irena Tamulienė, Jonas Miškinis, Rėčių bažnytkaimyje - Aldona Kazlauskienė, Makrickų k. - Janina Tautvaišienė, Lazdijų r. Barčių k. - Stasys Sardokas.

Įvairūs ir įvairios apimties šių žmonių prisiminimai, bet jie brangūs ir reikalingi. Visiems nuoširdžiai dėkojame.

Laikas daug ką patikrina ir atitaiso. Tautos gynėjų palaikai atkasami, jų kaulai rūpestingai surankiojami ir garbingai palaidojami. Statomi paminklai. Tai šventa Tėvynės pagarba savo sūnums, užstojusiems ją pačią sunkiausią valandą. Bet tai tik dalis privalomos pagarbos. Palaidojus ir pagerbus jų kūnus, reikia tinkamą pagarbą atiduoti jų vardams, jų vargams, jų idealams. Reikia rinkti, tirti ir skelbti visus rezistencinės kovos faktus, visus partizanų darbus ir žygius.

Tai daryti reikia dar ir todėl, kad apie to laiko įvykius labai daug rašyta ir kalbėta tų, kurie patys tą smurtą vykdė, kurie trėmė, žudė, kankino. Naudodamiesi sena, dar nuo Dzeržinskio laikų užsilikusią praktika, jie išgaudavo norimus "pripažinimus": kiškį paversdavo drambliu, o beraštę kaimo senutę - prityrusia CŽV agente. Tokios literatūros šviesoje neatpažįstamai pakinta visas dar taip netolimas istorijos laikotarpis. Pakinta priežastys, įvykių prasmė, pasekmės, veiksmų teisėtumas, jų moralinė vertė. Todėl labai svarbu į visa tai pažvelgti plačiau ir išsamiau, leisti prabilti ir kitai pusei, pagaliau visa patikrinti dokumentų šviesoje.

Deja, "antros pusės" ilgą laiką kaip tik ir nebuvo galima išgirsti. Dokumentinė medžiaga buvo giliai paslėpta nežinomose partizanų slėptuvėse ar plieniniuose saugumo seifuose. Žmonių atmintyje užsifiksavę faktai irgi pamažu nyko ir dilo, prarasdami tikslumą bei konkretumą, be to, juos mažai kas rinko. Tik pasikeitus aplinkybėms pagaliau galėjo prabilti ir šių įvykių dalyviai, partizanai ir jų rėmėjai. Pradedant Juozo Daumanto knyga "Partizanai", Adolfo Ramanausko-Vanago "Daugel krito sūnų...", Antano Paulavičiaus "Kraujo upeliai tekėjo", greitai pasipylė visa eilė vertingų knygų ir straipsnių, į dienos šviesą pagaliau pradėjo kilti partizanų dokumentai, pasidarė prieinama bent dalis KGB archyvų. Kukliais leidinėliais pradėti publikuoti šie dokumentai virto solidžiu, jau trečią dešimtį tomų bebaigiančiu "Laisvės kovų archyvo" periodiniu leidiniu. Gausi dokumentinė medžiaga specialistams, šių įvykių tyrinėtojams sudarė galimybę išleisti tokias knygas kaip "Lietuvos partizanai 1944-1953 m." "Laisvės kovos 1944-1953 metais", "Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais", "Lietuvos karas" bei panašią apibendrinančią medžiagą periodikoje.

Skaityti daugiau: PRIEŠ SMURTĄ IR PRIESPAUDĄ PARTIZANAI ŽUVINTO PALIOSE 1944-1951 M.

PARTIZANINIS SĄJŪDIS SALAMIESČIO APYLINKĖSE

RYTŲ LIETUVA

Salamiesčio apylinkėse veikė partizanų būrys, vadovaujamas aviacijos kapitono Albino Tindžiulio. Būrys stovyklaudavo girelėje šalia Bakšėnų kaimo arba Sipsalės miškelyje.

Vyrai iš aplinkinių Žilių, Bakšėnų, Bartašiškių, Tuitų ir Bižių kaimų, susibūrę 1945 m. pradžioje, pasikvietė Likalaukių, Astravu kaimų partizanus. Susidarė 50-60 kovotojų būrys. Partizanams vadovauti buvo pakviestas kpt.A. Tindžiulis, kuris tuo metu slapstėsi pas seserį Žilių kaime. Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu būrį suskirstė į keturis skyrius, kuriems vadovavo P.Devainis, A.Ažubalis, A.Laužikas ir K. Bielskis. Vado pavaduotoju išrinktas K.Eidikonis-Dėdytė. Būrys veikė iki 1945 m. vasaros vidurio. Vėliau A.Tindžiulio-Dėdės nurodymu vyrai išsiskirstė, nes taip buvo patogiau slapstytis, dalis užsiregistravo.

1946 m. vasario 16 d. pasaloje Bartašiškių kaime žuvo Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba, Bronius Masiulis-Puškinas ir Bronius Šinkevičius. Kovo 6 d. Bartašiškių kaime žuvo Vytautas Vaitekūnas-Gandis, Vytautas Vilčinskas-Radistas ir Vytautas Mikonis-Pabrinkis. 1947 m. žuvo Petras Viksva-Direktorius ir Jonas Viksva-Daktaras. Jų žuvimo aplinkybių sužinoti nepavyko.

Kpt.A. Tindžiulis-Dėdėprie Pyvesos upelio ties Bakšėnų kaimu turėjo slėptuvę. Jo ryšininkai buvo Janina Rasimavičiūtė ir Alfonsas Skukauskas. A. Tindžiulis-Dėdė buvo didžiausias autoritetas apylinkėje. Jo slėptuvėje lankėsi Starkus iš Šimonių girios, su juo palaikė ryšį Alizavos, Kupreliškio partizanai. A. Tindžiulis garsėjo kaip griežtas, įžvalgus vadas, draudžiantis betiksles žudynes. Jis daug rašė rašomąja mašinėle ir ranka, tačiau jo rašytų dokumentų nepavyko rasti.

1949 m. žiemą, persekiojamas kariuomenės, A.Tindžiulis pasitraukė iš slėptuvės ir žuvo slapstydamasis bunkeryje Ožkinių kaime 1949 m. vasario 2 d. Netrukus buvo suimti ir abu jo ryšininkai.

Bronių Mikonį-Cvinklį ir Vytautą Valentėlį-Kauką suėmė, o Kazys Valentėlis-Pavasarėlis žuvo išduotas Kupreliškio kunigo. Tada buvo suimta ir daugiau partizanų.

Kita dalis partizanų iš Likalaukių ir Astravu kaimų laikėsi Sipsalės miškelyje. Jie nuo 1946 m. tris žiemas praleido bunkeryje. Miškelis nedidelis, tačiau niekas neišdavė. Vėliau ir partizanai išsiskirstė po kelis, bet prasidėjo išdavystės. Likalaukių kaimo partizanai - Vincas Jėčius, Tautvilis Vaitekūnas, Astravu kaimo partizanai - broliai Algirdas, Vytautas ir Povilas Laužikai, Jonas Skardžius, Stasys Gurklys.

Tautvylis Vaitekūnas, suimtas 1953 m., sutiko bendradarbiauti su saugumu ir veikė kaip provokatorius.

1953 m. per Velykas savo uošvio namuose žuvo vargonininkas Antanas Bielskis, vienas iš 1945 m. partizanų organizatorių, po savaitės Gyvakarų kapinėse - jo brolis Kostas Bielskis su žmona Ona Skardžiūte-Bielskiene.

Vygintas Dragūnas

PRISIMINIMAI APIE AVIACIJOS KAPITONO ALBINO TINDŽIULIO-DĖDĖS BŪRIO PARTIZANUS

Partizanų ryšininkės Vijūnės (nepanoro skelbti pavardės), g.1922 m., gyv.Stuburų k. Kupiškio r., atsiminimus užrašė P.Dragūnas 1998 m.

Paskelbus registraciją, Bartašiškių kaimo gyventojas Juozas Masiulis užsiregistravo, gavo dokumentus ir ramiai pjovė šieną. Po kiemus vaikščiojo stribai tikrindami prievolių kvitus. Jie priėjo prie Juozo ir jį nušovė. Po šio įvykio daug luitų, Bartašiškių ir aplinkinių kaimų vyrai nesiregist-ravo, o išėjo į mišką. Tarp jų buvo ir bežemių, mažažemių. Kalvis Alfonsas Baniulis-Banionis irgi neturėjo žemės. Jo broliai užsiregistravo ir jį kvietė, bet, kaip ir daugelis, jis buvo įsitikinęs, kad sugaus ir sušaudys.

Kartą jį ir sugavo stribai. Nuvežę į Vabalninką įmetė į rūsį. Alfonsas buvo kalvis ir už bato aulo turėjo pjūklelį metalui pjauti. Taigi naktį išpjovė lango virbus ir pabėgo drauge su kitais suimtaisiais.

Skaityti daugiau: PARTIZANINIS SĄJŪDIS SALAMIESČIO APYLINKĖSE

ŽVYRUOTAS KELIAS

UKMERGĖS PARTIZANAI (2)

Bronislavas Latvys

MANO KRAŠTO PARTIZANAI

Jūs tylūs buvote artojai,-

Kaip žemė tylūs ir geri.

Reikėjo- ginklą pavartoti;

Jūs griuvot lauko vidury.

A.Miškinis

Dauguma mūsų krašto jaunų vyrų nesutiko tarnauti okupantams, o išėjo partizanauti. Partizanų artimiausi pagalbininkai kovoje už Lietuvos nepriklausomybę buvo ryšininkai bei kiti atsidavę ir dori Lietuvos žmonės.

Gaila ir graudu, kad pasitaikydavo žmonių, kurie pranešdavo MGB, kur slepiasi partizanai. Taip atsitiko 1946 m. rugpjūčio 7 d. kai partizanai stovyklavo Kukio vnk. Ukmergės r. Šeimininkų dukra pranešė rajono MGB. Tačiau dauguma dorų ir nepalaužiamų žmonių nepasidavė ir visokeriopai rėmė partizanus kovojančius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Mano Mikačių kaime (Ukmergės aps.) nebuvo tokio amžiaus jaunimo, kurie turėjo eiti į partizanus. Trys jaunuoliai įstojo į Plechavičiaus rinktinę, bet "raudonajam terorui" artėjant, galbūt ne savo valia pasitraukė į vakarus. Tai buvo Kazys Natkus, Ignas Bortka ir Bronius Stimburys.

Mikačių kaimą iš trijų pusių supo gretimi kaimai: Dovydiškių, Navikų ir Aleksandravos. Iš Dovydiškių Tėvynės ginti išėjo trys broliai Stimburiai: Julius, Alfonsas ir Bronius, jų kaimynas Vladas Aukštuolis. Iš Aleksandravos - Julius Dūda.

Dar būdamas vaikas, žavėjausi partizanais ir jų žygiais už brangią Lietuvą. Tėvynės meilei ir kovai dėl jos nepriklausomybės mus mokė nepakartojama ir brangi visiems mūsų apylinkės žmonėms ir mokiniams Dovydiškių pradžios mokyklos mokytoja Koste Jankauskaitė. Jos iniciatyva prie Šventosios upės ant Smėlio kalno pastatytas paminklas 1863 metų sukilėliams. Sovietų valdžios metais paminklas buvo apleistas, apardytas, sulaužyta aptvaros tvorelė. ( Dabar paminklas vėl atnaujintas, sutvarkyta aplinka, ten žydi gėlės.)

Skaityti daugiau: ŽVYRUOTAS KELIAS

APIE BROLĮ STANISLOVĄ-LAPĄ IR MUS VISUS...

Marija Tarvydienė

1944 m. mano brolis Stanislovas Žukauskas išėjo pas partizanus ir kovojo iki 1952 m. Gerai prisimenu jo žodžius: "Sugrįšim su Trispalve, bus laisva mūsų Tėvynė!" Taip, šiandien jau laisva mūsų Tėvynė, tik, deja, nesugrįžo brolis... Parnešė žadėtą Trispalvę kiti mūsų vargo ir kančių broliai. Jiems buvo lemta sulaukti to didžiojo džiaugsmo, dėl kurio tūkstančiai padėjo galvas ant Tėvynės aukuro. Jų kūnai gulėjo išniekinti miestelių aikštėse, rajonų centruose prie saugumo būstinių. Mano a.a. brolis gulėjo Ukmergės saugumo kieme kartu su kitais trim. Kur užkasė - Dievas žino. Manoma, kad kur nors prie Pivonijos miško. Jo kauleliai dar laukia mūsų. Gal dar pamatysime tarp kitų, ramiai besiilsinčių kapinėse, ir Jo kryžių...

1944 m. mano brolis pradėjo gyventi ir dirbti Kėdainių aps., Šėtos vls.,

Broliai Antanas ir Stasys Žukauskai

□Broliai Antanas ir Stasys Žukauskai

Linksmavietės k. Tėvelis ten buvo nupirkęs ūkį, arklį, karvę ir kitų gyvulių, žemės ūkio padargus ir pavedęs broliui ūkininkauti. Jam sekėsi. Išmoko dirbti ūkio darbus, pamilo žemę, tačiau džiaugsmas neilgai jį lydėjo... 1944 m. gavęs šaukimą į okupantų armiją, Stasys pasirinko kitą gyvenimo kelią. Pradėjo slapstytis, o neužilgo išėjo pas brolius partizanus. Iš gretimo kaimo partizanai buvo Jonas Karalius, Alfonsas Pabrinkis, Vytautas Zacharas iš Šėtos miestelio ir daugeliu kitų. Jiems vadovavo Danielius Vaitelis.

Skaityti daugiau: APIE BROLĮ STANISLOVĄ-LAPĄ IR MUS VISUS...

PARTIZANŲ VADĄ ANTANĄ BAKŠĮ-GERMANTĄ PRISIMINUS

VAKARŲ LIETUVA

1953 m. žuvo paskutinis Jūros srities partizanų vadas, LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas Antanas Bakšys-Klajūnas, Germantas, 1998 m. apdovanotas Antro laipsnio Vyčio kryžiumi (po mirties). Tai - viena ryškiausių LLKS asmenybių, įsisąmoninusi tuometinę Lietuvos padėtį, tikroviškai įvertinusi ginkluotojo pasipriešinimo galimybes ir tos kovos ateitį. Sunkiausiu partizaninės kovos laikotarpiu - 1952 metais, kai buvo sudėta tiek daug aukų, A.Bakšys tvirtai likėjo mūsų tautos išlaisvinimu. Pagerbdami A.Bakšio atminimą, norime papildyti turimas apie jį žinias archyvine medžiaga, kuri bus straipsnio "Alma mater auklėtiniai kovos sąjūdyje" (LKA Nr.18).

Susikūrusi studentų pogrindinė organizacija Vieningoji darbo sąjunga (VDS) 1951 m. pradžioje užmezgė ryšį su Kęstučio apygarda. Kartu su VDS narių pogrindžio spaudai skirta medžiaga perdavė ir dokumentą -"Ištrauką iš VDS konferencijos rezoliucijos" (žr.LKA Nr.18, 124 psl.), kurioje buvo išdėstytos programinės VDS nuostatos. Matyt, tos nuostatos sudomino ginkluotojo pasipriešinimo vadus ir tokiu būdu šis dokumentas pateko į Jūros srities štabą tuometiniam jo vadui A.Bakšiui-Germantui. 1951 m. Germantas parašė laišką VDS nariams (dok.l), kuriame pabrėžė LLKS ir VDS pagrindinių idėjų bendrumą. Laiško turinys rodo Germanto tvirtą valią ir dvasios stiprybę, nes ir tuo sunkiausiu ginkluotam pasipriešinimui laikotarpiu jis turėjo Lietuvos ateities viziją, matė kelius ir būdus, kaip atkurti laisvą, demokratinę Lietuvą, kad joje būtų gera gyventi jos piliečiams.

Germantas savo laiške pranešė, kad"... pradėtas kurti Vakarų Lietuvos srityje naujas politinis Sąjūdis su aiškia programa", kuris su "LLKS pagalba būtų tuoj pat išplėstas visoje Lietuvoje". VDS nuodugniai apsvarstė Germanto laišką, jo kritines pastabas ir pasisakė už visišką vienybę su naujuoju judėjimu, bręstančiu Vakarų Lietuvoje, sutiko jį remti savo darbais. Savo atsakyme į Germanto laišką (byloje išliko to atsakymo juodraštis, dok. 2) VDS sekretoriatas išreiškė norą įsijungti į naujai kuriamą politinę sąjungą.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ VADĄ ANTANĄ BAKŠĮ-GERMANTĄ PRISIMINUS

NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS) PARTIZANAI

Kazimieras Banys

(Tęsinys. Pradžia LKA Nr.24. P.25-35)

Edvardas Pranckevičius(?)-Vasaris

Daugiau nei 10 metų stengiausi sužinoti Vasario pavardę, surasti jo artimuosius ar bent kaimynus. Keliuose šaltiniuose, parašytuose remiantis buvusiame KGB archyve rastais dokumentais, nurodoma, kad Vasaris yra Edvardas Pranckevičius iš Stakių.

Stakių apylinkėse gyvena keletas vyresnio amžiaus mano giminaičių, tačiau nė vienas nežino, kad Stakiuose ar jų apylinkėse būtų gyvenę Pranckevičiai.

2000 m. vasario mėn. Veliuonos žemėtvarkininkai nurodė Stakiuose gyvenantį Joną Pilypauską (g.1936 m.), kuris ankstyvoje jaunystėje buvo partizanų rėmėjas ir asmeniškai pažinojo Vasarį.

J.Pilypauskas papasakojo, kad dar paaugliu būdamas gerai pažinojo partizanų vadą Vasarį, iki pat žūties jam padėdavo. Iš kokios vietovės Vasaris kilęs, J.Pilypauskas nežinojo. 2000 m. kovo mėn. jis apklausė beveik 20 Stakių apylinkėse gyvenančių senyvo amžiaus (virš 70 m.) žmonių, tačiau jie apie Pranckevičių šeimą nežinojo. Vasarį jie prisimena tik geru žodžiu, nes jis buvo teisingas, drąsus, negėrė degtinės, savo būryje palaikė drausmę.

Peršasi išvada, kad Vasaris buvo kilęs iš kitų vietovių, o saugumiečiai, susipainioję dokumentuose, jam "prirašė" Pranckevičiaus pavardę.

Skaityti daugiau: NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS) PARTIZANAI

KELIONĖ Į NEŽINIĄ

TREMTIES KELIAIS

Biržiečių ešelonas (62 vagonai) iš Panevėžio stoties 1948 m. gegužės 23 į 24-osios naktį pajuda į Rytus per Daugpilį. Daugeliui žmonių tai buvo paskutinis atsisveikinimas su Lietuva. Žmonės buvo sukrėsti, motinų paraudusios akys.

Neprivažiavus Daugpilio, staiga stabdomas mūsų ešelonas - atrodė, kad kaimyniniai vagonai nukrito nuo bėgių, kilo triukšmas. Pradėjo leisti raketas, pasigirdo pavieniai šūviai. Iš gretimo vagono iššokęs jaunuolis, nors šlubuodamas, laimingai pasiekė mišką. Vagonuose buvo mirtina tyla.

Ešelonas stovėjo iki ryto. Grįžo iš miško sušlapę kariškiai su šunimis. Buvo "pravestas" instruktažas. Per vagonus ėjo ir aiškino, kad visus bėgusius sušaudė.

Po 49 metų (1997.08.08) iš Juozo Prakaito sužinojau, kodėl buvo stabdomas ešelonas. Prakaitų šeima buvo paskutiniame ešelono vagone, o už jų 3-4 vagonai sargybos. Per vagonų stogus ėjo telefono ryšys su garvežio mašinistais. Iš jų vagono jaunuolis (Lonsbergis iš Papilio) nupjovė su dilde durų užrišimą, palaukė, kol bus miškas ir iššoko. Sargyba pastebėjo ir mašinistams įsakė sustabdyti ešeloną, kilo sąmyšis.

Skaityti daugiau: KELIONĖ Į NEŽINIĄ

MATO MAŽEIKOS ŠEIMOS IR SODYBOS RUSEINIŲ KAIME SUNAIKINIMAS

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Antanas Gintautas Bružas

Kėdainių apskrities Josvainių valsčiaus Ruseinių seniūniją sudarė Ruseinių, Ruseinėlių, Angirių ir Grašvos kaimai. Kai 1944 m. sovietų valdžia paskelbė mobilizaciją, seniūnijoje buvo 98 šaukiamojo amžiaus vyrai. Tik 2 išėjo tarnauti į sovietų armiją, o kiti pasitraukė į miškus. Nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. sausio mėn. Ruseinių seniūnijoje sovietinės valdžios faktiškai nebuvo, visa valdžia buvo miško brolių rankose. Sausio 20 d. į Ruseinių kaimą privažiavo daug kariuomenės ir atskrido keli lėktuvai "kukuruznykai". Lėktuvai skraidė virš kaimo, o NKVD kareiviai ieškojo šaukiamojo amžiaus vyrų, šaudė ir degino sodybas. Buvo sudegintos Banio, Dirdos, Kunevičiaus ir J.Mažeikos sodybos¹.

Ruseinių apylinkėse veikė Antano Kielės-Paukščio ir Prano Kunevičiaus-Pranyčio partizanų būriai, prie kurių buvo LLA Kovo apylinkės štabas.

Skaityti daugiau: MATO MAŽEIKOS ŠEIMOS IR SODYBOS RUSEINIŲ KAIME SUNAIKINIMAS

PARTIZANAI BROLIAI IR SESERYS LISIAI

Antanas Gintautas Bružas

Kėdainių apskrities Krakių valsčiaus Šmotiškėlių kaime gyveno Lisių šeima. Tėvas Jonas Lisius ir motina Antanina Rybelytė-Lisienė buvo mirę. 1945 m. našlaičiai jų vaikai - 22 metų Ona, 21 metų Adolfas, 19 metų Elena ir 18 metų Jonas gyveno ir dirbo savo 4 ha ūkelyje. Ona namuose ausdavo audeklus, o kiti dar dirbdavo pas ūkininkus.

□Elena Lisiūtė-Paulauskienė

Tuo metu šiose apylinkėse veikė Antano Kielės-Paukščio partizanų būrys. Gruodžio 31 d. NKVD aptiko būrio stovyklą Ruseinių miške. Po to šis 16 žmonių būrys išsiskirstė ir slapstėsi pas ūkininkus. 1946 m. sausio 9 d. vakare partizanų būrelis - Antanas Kielė-Paukštis, Juozas Račys-Krapavickas, Petras Baltrušaitis-Jaunuolis, Kairys iš Švenčionių aps. ir Antanas Žiužnys-Plaktukas atėjo į Lisių namus ir jau norėjo eiti į kluoną ilsėtis, kai staiga pasirodė enkavedistai¹.

Šiuo metu Mažeikiuose gyvenanti Elena Lisiūtė-Paulauskienė pasakojo²: "Namuose buvome visi: Ona, Adolfas, Jonas ir aš. Naktį pasibeldė partizanai. Mes juos įleidome, paruošėme vakarienę. Jie norėjopas mus likti iki ryto, nes negalėjo pereiti per Šušvę, kadangi ją buvo apsupę enkavedistai. Netrukus vėl pasibeldė į duris. Brolis Adolfas pažiūrėjo per langelį ir pasakė, kad čia ne mūsiškiai, ką daryti? Partizanai liepė įleisti juos, kaip bus - taip. Kai enkavedistai ėjo į kambarį, kuriame slėpėsi partizanai, šie pradėjo šaudyti. Enkavedistai atsišaudė. Mes blaškėmės po kambarį, ieškodami kur pasislėpti. Aš palindau po krosnimi. Šaudė ilgai. Visi langai išbyrėjo. Kaip mes likome gyvi - nežinau, tai buvo Dievo malonė. Sesutę Oną sužeidė į galvą. Partizanas Kazys Rybelis, mūsų pusbrolis, įbėgo į kambarį ir liepė bėgti. Vienas partizanas buvo nušautas, jį draugai pasiėmė. Visiems iš namų pasitraukus, išėjau į sodą. Ten gulėjo negyvi 3 enkavedistai: seržantas, milicininkas Kairys ir dar vienas. Ketvirtas enkavedistas buvo pabėgęs. Aš surinkau ginklus, sudėjau į enkavedistų vežimą ir nuvežusi į mišką sutartoje vietoje sutartu ženklu (trys smūgiai į medį) iškviečiau partizanus ir jiems atidaviau ginklus, o arklį su vežimu paleidau ir pati pasileidau bėgti kur kojos nešė".

Skaityti daugiau: PARTIZANAI BROLIAI IR SESERYS LISIAI

TAURO APYGARDOS VADAS VIKTORAS VITKAUSKĄ-SAIDOKAS, KARIJOTAS

BIOGRAFIJOS

TAURO APYGARDOS VADAS VIKTORAS VITKAUSKĄ-SAIDOKAS, KARIJOTAS Beveik 10 metų prieš sovietinę okupaciją vykusi partizaninė kova Lietuvoje įrašė į mūsų istoriją daug didvyriškų puslapių, iškėlė daug sumanių, ryžtingų ir narsių vadų. Vienas jų - prieš 50 metų žuvęs Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas.

V.Vitkauskas gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Vencloviškių k., Čekiškės vls., Kauno aps. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 25 ha žemės. Mokėsi gimnazijoje, po to Belvederio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m. užėjus rusams, dirbo Kauno galanterijos fabrike "Kaspinas" buhalteriu. 1946 m., saugumui mėginant jį užverbuoti agentu, iš Kauno pasitraukė ir rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo-Šarūno suorganizuotą dr.Vinco Kudirkos partizanų kuopą, veikusią prie Nemuno Šakių apskrityje. Buvo muzikalus, dainininkas, šokėjas, grojo smuiku ir eile kitų muzikos instrumentų.

1947 m. gegužės 12 d. buvo paskirtas Žalgirio rinktinės adjutantu ir pakeltas grandiniu. Rupgjūčio 18 d. baigė mokomąją kuopą ir jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Rugsėjo 15 d. paskirtas rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, einant ir adjutanto pareigas. Lapkričio 6 d. apdovanotas juostele "Už uolumą".

1948 m. balandžio 2 d. paskirtas rinktinės štabo viršininku, o gegužės 4 d. - laikinai eiti rinktinės vado pareigas. Birželio 8 d. patvirtintas rinktinės vadu ir liepos 13 d. pakeltas puskarininkiu.

Skaityti daugiau: TAURO APYGARDOS VADAS VIKTORAS VITKAUSKĄ-SAIDOKAS, KARIJOTAS

PRANAS PETKEVIČIUS-KARIŪNAS

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT

Pranas Petkevičius-Kariūnas,

□Pranas Petkevičius-Kariūnas, (1919-1945)

Gimė 1919 m. Būdos kaime, Palomenės parapijoje mažažemių ūkininkų Mykolo ir Katrės Ambrazevičiūtės Petkevičių šeimoje. Be Prano, augino dar tris sūnus: Petrą (g. 1898 m.), Bernardą (g.1901 m.) ir Kazimierą (g. 1904 m.).

Petras ir Bernardas buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, todėl atitarnavę gavo žemės Šilasėdų kaime. Kazimieras ir Pranas gyveno su tėvais. Pranas mokėsi siūti pas Alionį Aitekonyse. 1937 m. išėjo tarnauti į kariuomenę, ten gavo puskarininkio laipsnį. Grįžęs ėmėsi siuvėjo amato.

Vokiečių okupacijos metu Pranas Petkevičius buvo mobilizuotas į armiją, kariavo fronte prieš bolševikus, tris kartus sužeistas, jam suteiktas viršilos laipsnis.

Skaityti daugiau: PRANAS PETKEVIČIUS-KARIŪNAS

LAIŠKAI, PATIKSLINIMAI

Gerbiamoji Redakcija,

esu nuo pirmojo numerio LKA skaitytojas, todėl noriu patikslinti ir papildyti.

LKA 20: Psl.151 virš nuotraukos rašoma: Henrikas Riškulys-Liūtas, reikėtų - Henrikas Ruškulis-Liūtas.

Psl.153 po nuotrauka: priekyje sėdi Algirdas Varnas-Gaidelis ir Bronius Kalytis-Siaubas (išdavikas, MGB provokatorius). Stovi: Antanas Lapienis-Pempė, Vilius Nemeikšis-Šeškus, Vytautas Gobužas-Viesulas, Antanas Dilys-Litas, Teofilis Limba-Sakalas ir Jonas Mockus-Don-Kichotas, Vėjas (2-as, 4-as, 6-as - visi K.Margio rinktinės, o nuo1950 m. Vaižganto rinktinės partizanai.)

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, PATIKSLINIMAI

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abramavičius Bronius, Abramaitis, sl.Spyglys 27, 87
Adaska, žr.Matuliauskas Antanas
Adukauskas Vincas 39, 87
Aidas 227
Aidas, žr.Stanaitis Vytautas
Ajauskas Celestinas 185
Albinas, žr.Bartkus Bolesius
Aleksa A. 62-63
Aleksas, sl.Šlaitas 158, 159
Aleksandravičius Bronius 46
Aleksiukas(sl.) 145
Alionis 235 Algirdas(sl.) 178
Algirdas, žr.Vilčinskas Jonas
Ambrazevičiūtė Katrė 235

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Ąžuoliniai 6, 10-14, 16, 23, 38, 66, 76, 78, 109
Aitekonys 235
Akmeniai (Akmenė) 114, 122, 125,156
Aleknoniai 6, 9
Alytus 9-11, 20, 27, 29, 35, 44, 47, 74, 79, 87, 94-95, 97, 99-100, 106, 109, 238
Amalavos upelis 9
Amalavos palios 101
Amališkių ež. 9
Amališkės 100
Amalviškės 9, 10, 13, 99

Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti