Karys 1965m. 1-2 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Nr. 1 (1408) SAUSIS – JANUARY 1965 

Vilnius — Vyskupų rūmai, buv. Kordegardija ... Viršelis

Nr. 2 (1409)    VASARIS - FEBRUARY    1965 

K. Šimonis— Lietuvos Himnas ...Viršelis

  T U R I N Y S

O. B. Audronė — Su vėliava

J. Zalatorius — Tėvynės sargyboje

K. Ališauskas — Salako paėmimas

P. Būtėnas    — Nevertinę jūros

J. Miškinis — Lietuviškumas

V. Braziulis — Nepriklausomos Lietuvos karių teatras

P. Genys — Nepriklausomybės kare

Tenbuvęs — Visaip žūdavo mūsų broliai

A. Budreckis — 1345 m. Kryžiaus karas prieš Lietuvą

J. Juodis — Kęstutis ir Birutė (paveikslas)

P. Žilys — Suomių - Sovietų 1939-1940 m. karas

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1965m. 1-2 Turinys, metrika

SU VĖLIAVA

O. B. Audronė

Prie Pavergtų Tautų,
Su mūsų vėliava,
Tik čia laisva

Jūs stovite tvirtai,
Jūs laikot vėliavą šventai,
 Tartum Tėvynę pačią 
Belaikytumėt.

Iškyla Vilniaus bokštai
Iš rūkų,
Ir Vilniaus gatvėmis,
Pro šitą vėliavą suku,
Kur žingsniai prasilenkdavo
Netyčia,
Tėvynės varganų kovų keliu,
Jaunystė pasilikusi 
Kur krykščia.

Ir taip graudu labai,
Su džiugesiu šventu
Prie Pavergtų Tautų

Ar šitą vėliavą, tiktai,
Įkelsime kada
Į Gedimino bokštą?

Bet, jei ne mes,
Tai ją kiti įkels

Ateinančias kartas 
Tėvynė savo rankose 
Sūpuos

Tikrai!

Gal nenunešime savų pėdų
Rasų Kapuos

Tėvynės prisikėlimu,
Jos rytmečiu nauju,
Tikėkime

Vieningai ir šventai.

TĖVYNĖS SARGYBOJE

JUOZAPAS ZALATORIUS

Įsikūrus Lietuvos Tarybai ir vokiečiams silpnėjant, tuo pačiu, mažiau besikišąnt ir į mūsų vidaus reikalus, krašte pradėjo siausti įvairs kriminalistai ir ginkluoti banditai. Pastarųjų tarpe buvo susitelkę iš vokiečių nelaisvės-pabėgę rusų kareiviai ir šiaip neramūs visokį perėjūnai, kurie pradėjo plėšti ramius gyventojus. Nuo šitų parazitų buvo pradėta gintis pačių gyventojų iniciatyva. Kaimuose iš kaimiečių būdavo statomos sargybos, ginkluotos kirviais, šakėmis ir kitais darbo įrankiais, nes šaunamiems ginklams leidimo iš vokiečių nebuvo galima gauti. Jei pas ką rasdavo tokį ginklą, tuoj atimdavo ir dar nubausdavo.   

Tokia būklė tęsėsi iki pirmojo ministerių kabineto sudarymo. Ministeris pirmininkas A. Voldemaras buvo už tai, kad įsteigtume savą miliciją vidaus apsaugai.

Taip, 1918 m. spalio pabaigoje, Panevėžio mieste buvo sušaukta pirmoji Lietuvoje milicija. Išgirdę savos vyriausybės žodį ir jausdami laisvės rytą auštant, mes draugai, savitarpy pasitarę, nutarėme stoti. Prisistatėme anevėžyje milicijos vadui Jonui Zalatoriui, kuris tą pirmąją miliciją organizavo.

Būstinėje radome pilną salę jaunimo, suėjusio iš įvairių apylinkės vietų. Ten buvo įvairaus amžiaus vyrų, jų tarpe daug grįžusių iš karo, iš nelaisvės, ar iš fronto Visi buvome priimti. Turiu pabrėžti, kad susirinkę buvo tikri lietuviai jaunuoliai, kilę iš sodžių, nes tų laikų miestų gyventojai buvo gerokai aplenkėję ir aprusėję, dažnai nebekalbantys lietuviškai.

Rytojaus dieną, mūsų trys šimtai vyrų žygiavome į bažnyčią priesaikai. Po priesaikos buvome išskirstyti būreliais po 7 vyrus po visą Panevėžio apskritį, daugiausia į vietas, kur anksčiau buvo vokiečių žandarmerija. Ppaskyrimams buvo įteikti visiems raštai su milicijos vado parašu.

Skaityti daugiau: TĖVYNĖS SARGYBOJE

SALAKO PAĖMIMAS

KAZYS ALIŠAUSKAS

Užėmęs Uteną, 1 pėst. pulkas tęsė puolimą toliau pagal plentą Utena - Zarasai. Pasiekęs, taip vadinamas, Bružų bolševikų laikomas pozicijas, pulkas sustojo: Baibiai - Zakariai, Antalieptė riboje. Pulko štabas apsistojo Daugailiuose. Salako miestelis ir apylinkės prie Ligajo ežero, dešiniajame pulko sparne, liko neužimtos, kas sudarė kai kurių nepatogumų.

Birželio pabaigoje buvo suformuotas 1 pėst. p. III batalionas. Jo vadu buvo paskirtas kar. J. Čaplikas; 7 kuopos vadu — kar M. Rėklaitis, 8 kp. — kar. B. Bilminas, 9. k. vadas buvo kar. P. Dundulis, ir 3 s. k. kuopos vadas buvo kar. S. Marcinkevičius. B-no sudėty buvo apie 400 kovotojų. Suformavus III batalioną, jis tuoj pat buvo perkeltas į pulko dešinįjį sparną ir užėmė barą: 7 kuopa su būriu s. k. užėmė Gatelius ir Paberžę. 8 ir 9 kuopos kaime Juknėnai ir apylinkėje. Priešas buvo užėmęs: Pusliai, Vajasiškiai ir Ažubališkės. Stipriausiai buvo ginami ir sunkiai prieinami Vajasiškiai.

1 pėst. pulko vadas kar. K. Ladyga nusprendė užimti Salaką. Šį uždavinį atlikti pavedė III batalionui, priskirdamas jam 4-tą lauko bateriją kar. M. Pečiulionio vadovaujamą. Gerai priešo pozicijas išžvalgius, buvo paruoštas puolimo planas. Puolimo plano paruošime dalyvavo ir pats pulko vadas. Priešui nepastebint, 7 kuopa buvo sutelkta Paberžės kaime, 8 ir 9 kuopos perėjo į Gatelius. Puolimas buvo pradėtas liepos 11 d. rytui auštant. Priešas mūsų puolimo nenujautė, tad viskas vyko taip, kaip buvo numatyta. Puolimą vykdė 7 ir 9 kuopos, 8 kuopa buvo palikta atsargoje. 9 kuopa staigiai ir labai greitai atakavo dar bemiegančius bolševikus Pūslių kaime ir šį kaimą užėmė. Užėmus Pūslių kaimą, kuopa pasidalijo pusiau: vienas puskuopis, kar. Treiderio vadovaujamas, puolė Vajasiškių kaimą tiesiog, tuo metu antrasis 9 kuopos puskuopis, kar. Dundulio vadovaujamas, greitu šuoliu padarė apėjimą ir puolė Vajasiškius iš užpakalio pro Aštrakalnį. Tuo pačiu metu 7 kuopa atakavo Vajasiškių ir Ažubališkių kaimų bolševikų pozicijas iš priekio. Priešas skubiai pasitraukė. Kurie bolševikų nesuskubo pasitraukti, buvo paimti į nelaisvę. Priešo jėgų dauguma iš Pūslių, Vajasiškių ir Ažubališkės kaimų pasitraukė šiauriniu Ligajo ežero krantu. Pietiniu Ligajo ežero krantu pabėgo vos keletas priešo karių, nes kar. Dundulis šį pasitraukimo kelią jiems užkirto.

Skaityti daugiau: SALAKO PAĖMIMAS

NEVERTINĘ JŪROS

PETRAS BŪTĖNAS

Pasiskaitome mūsų raštuose ar šiaip laikraščiuose tebenudejuojant, kad baltai, atskiromis lietuviai, nesidomėję jūra, jos nevertinę ar neįvertinę ir kad baltų uostamiesčiai esą įkurti svetimųjų, atklydusių į baltų žemę jos užėmėjais ir pasilikėjais. Šitokia nežinau kuo rimtu, remiama mintis standartiškai ir eina iš kartos į kartą, tartum kokia bendra ir tikra verkšlenanti taisyklė. O to visko kilmė ir išvada atrodo aiški;: svetimų metraštininkų ir istorininkų taip buvo. ir yrą rašoma, ir todėl tarytum mes be rimtų argumentų turį tikėti, betikėdami ir patys turį ne kitaip rašyti.

Bet yra pastebėta svetimai istoriografijai kaip tik priešingų žinių apie baltų pilis - miestus, nors šiandien jų baltiški vardai nebebūtų skelbiami knygose, laikraščiuose ir žemėlapiuose, pvz.: Tuvangsta - Karaliaučius šiandien tik kažkokį beprasmį užkartinį rus. Kaliningrad Vardą yra gavęs S. Rusijos okupacijoje ar Kirsos pilis (Kirsa buvo vienas iš prūsų vadų), vok. Kirs + burg, kryžiuotiškai ir dabar vok. Christburg “Kristaus pilis” (Kryžiuočiams Kirsa pavirto Kristumi!), lenk. - rus. Kišpork, o dabar

lenk. Dzierzgon — du miesteliai Prūsų žemės žiemvakariuose; ir daug kitų. Kur baltai kada nors buvo įsikūrę gyvenvietę, pasistatę pilį, tai toje pačioje vietoje ir okupantai, dažnai savaip perkrikštiję jų baltiškus vardus, plėtė tas gy-venvietes ar statėsi ir savas pilis jau savo grynai okupacinės ir genocidinės politikos reikalams. Konkrečiai dėl pilių ir uostų: okupantai ir savo pilis statydavosi ten ir baltų uostus palikdavo ten, kur patys baltai pasirinktose strateginėse vietose ar laivuojamųjų upių žiočių pakrantėse jau būdavo įsirengę savo pilis ir uostus nepalyginti iš daug anksčiau.

Plačiau čia neįrodinėsiu, kad taip yra. Bet vieną pavyzdį tai čia prisiminsiu, — nors ir ne uostą, tik Gardiną prie plataus Nemuno ir staigaus jo posūkio. Gardino statymo pradžią vikriai savinasi beveik visi Lietuvos kaimynai ne-batai ir nesomai. Įsiskaitę L. E. VI. 535 . . . psl. apie senąjį Gardiną ir jo įvairių laikų statybos likinius, išvystame kovą: realų būtovinių amžių sluogsniavimąsi žemėse ir žemėje, kol, galop, prieini ir patiri, kad ir seniausias pilies miesto sluogsnis visdėlto yra tik baltų. Tuo tarpu sve-

Šiaurinių germanų (normanų - vikingų-varingų - skandinavų) iš Baltijos jūros baltų žemės puldinėjimai, prasidėję VI a. po Kr., ypač sustiprėjo naujajame geležies amžiuje 800 - 1200 metais. VI - IX amžių tarpe susikuria Lietuvos valstybė, čia matomas ir mūsų žemės Baltijos uostų tarpas tarp Dauguvos ir Vyslos žiočių.

Žemėlapio nuotrauka pagal K. H. Schroetter iš: Hagemeyer, Europas Schicksal im Osten, Breslau (Hirt) 1938, — Jomsburg, VI, 1/2 : Engel, Der Kampf um die baltischen Lande; Verlag von S. Hirzel in Leipzig.

Kitką žemėlapis tik apytikriai terodo, — taigi, jis tobulintinas. Kaiko jis ir visiškai nerodo. Į vietovardžių rašymą perdaug dėmesio prašom nekreipti. Tiksliai juos rašomus galima rasti J. Andriaus 1956 m. Lietuvos žemėlapio vardyne, o kitus ir 1950 m. Lietuvių kalbos vadove.

timoji istoriografija, net ir nuolat kažkokiu savo niekamverčiu teisingumu tuščiai besiginanti bolševikų rusų istoriografija, ir lig šiol tebėra grynai okupacinio pobūdžio; pvz. tokia pat yra ir plačiai paskleistoji S. Rusijos carinės nuomonės bolševikinės produkcijos knyga: N. N. Voronin, Drevneje Grodno, 1954 m., ir iš lietuvių kaiką yra buvusi laikinai kiek apklaidinusi. Panašiai taip pasielgta ir su kitais baltų miestais, pilimis ir uostais. Būtų geriau, nes nebūtų tiek juokinga, kad tie visokie vadinamieji “didieji” smarkiau žvilgterėtų į save ir pvz. apuostytų savo kraštų nors ir vien sostinių atsiradimą. Kas pirmi statė Berlyną, Maskvą ir Varšuvą, kol ten dar nebuvo vokiečių, rusų ir lenkų? Politikams ir diplomatams tokios žinios neperdaug būtų patogios, nes, mat, galima priešų įsigyti pvz. Pabaltijo valstybių vadavimo bylai. Nebijokim! Jie savo reikaluose sustingę ir apdiržę, — tie “didieji”. Visi mūsų tokie didieji kaimynai tebeina ir eis su savo “Drangais”: Drang nach Osten — Drang nach Westen — Drang nach Osten — Drang nach Westen!.. — ir vis, suprask, rimčiausia mina amžinąją ar kartais net ir šventąją “taiką” skelbdami. Užtektų paklausti, kodėl jie visi trys vienodai nesutiko, nesutinka ir geruoju nesutiks plačiajai ir turtingajai Ukrainai nepriklausomybės pripažinti ir duoti. Ukrainai, kurios tiesioginiai draugai tebėra ir pasiliks Pabaltijo valstybės. Ar didžiosios poltinės “lakštingalos” to nesupranta?

Skaityti daugiau: NEVERTINĘ JŪROS

LIETUVIŠKUMAS

JONAS MIŠKINIS

Kur gi yra lietuvių tauta? Visur, kur gyvena lietuvių. Taigi ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir kitur: Europoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir kituose žemynuose, kur tik lietuvių gyvenama. Vadinasi, tauta yra neaprėžta erdvės. Tauta gali sudaryti atskirą valstybę, bet gali jos ir nesudaryti. Tauta ir be valstybės griaučių gali gyventi kaip organizmas. Lietuviai per 120 metų neturėjo savo valstybės, bet vis dėlto pasiliko gyva tauta. Tokiu būdu tauta yra kažinkas augštesnis, galima sakyti, lyg dvasinis dalykas. Todėl tas bruožas daug pasako. Jis drauge nurodo, kad tauta taip pat yra, nepalyginti, daugiau negu atskiras asmuo.

Kai sakoma “lietuvių tautos šventė”, tai tuo pačiu pažymimas ir pats lietuviškumas. Tam tikru požiūriu tautos šventę galėtume vadinti ir lietuviškumo švente. Mat, tauta bei tautiškumas, paprastai, nėra bespalviai dalykai ir turi tik vienai tautai prigijusių ypatybių. Vadinasi, tautos šventė pabrėžia mūsų tautos savitumą, kitaip tariant, tai, kuo ji skiriasi nuo kitų tautų. Čia reikia suprasti ne ką kitą, o tik lietuviškumą. Tačiau lietuviškumas reiškiasi ne vien tik kalba, bet prigimtimi ir papročiais.

Lietuviškumą ugdė senesnioji mūsų karta, bet ji varė tik aušrininkų ir varpininkų darbą. Tačiau ir prieš juos kalbėjo lietuviškai ir skaidrino lietuvišką sąmonę tokie dvasios milžinai kaip Daukantas, Valančius ir kiti. Bet ir čia negalima sakyti, kad šie lietuviškos dvasios ugdytojai su kitais veikėjais būtų pačius pirmuosius dirvonus plėšę. Ne. Juk 19-jo amžiaus pradžioje ir jo pirmojoje pusėje lietuvišką mintį puoselėjo visa eilė vyrų, kuriuos mes kartais vadiname romantikais, mat, jie žavėte žavėjosi lietuvišku pasireiškimu. 18-me amžiuj lietuviškai rašė didelis poetas Donelaitis ir kiti. Tačiau lietuviškumo žiburių nestigo dar ir ankstyvesniais laiko tarpais. O gal ano meto bajoriškoji Lietuva buvo visiškai pamiršusi savo tėvų kalbą? Nevisi! Pavyzdžiui, 19-jo amžiaus bajoras Mikalojus Daukša parašė savo garsiąją “Postilę” lietuviškai. Ir, va, ką tas žemaičių kunigas kanauninkas kalba savo veikalo įžangoje? Jis ligi sielos gelmių susižavėjęs lietuvišku žodžiu ir peikte peikia tuos, kurie savo gražiausią kalbą mėgina išmainyti į svetimą. Kas Daukšą paragino lietuviškai rašyti? Gi, jo vyskupas Giedraitis, kuris patsai su žmonėmis kalbėjo lietuviškai. Vadinasi, šešioliktojo amžiaus lietuviai didikai mokėjo ir kalbėjo lietuviškai. Jie savo kalbą buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKUMAS

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

Apybraiža iš atsiminimų

VLADAS BRAZIULIS

Tėviškos meilės kupina širdimi skiriu mano jauniausiai dukteriai Niolei Jarašūnienei.

Netolimoji gražioji praeitis! Entuziazmas, energija ir pasišventimas galėtų kalnus nuversti, bet ... vėl karas, vėl priespauda, dar nuožmesni engėjai, dar siaubingesni žudikai! . . Visko netekome!

Kodėl?.. Kodėlgi?!. .

PRATARMĖS VIETOJE

Mes mėgstame turtingą mūsų tautosaką, didžiuojamės liaudies dainomis, stebiname kitataučius tautiniais šokiais, bet ne mažiau branginame ir savąjį teatrą. Sugebėjome 19. a. pabaigoje ir šio a. pradžioje įvairiomis priemonėmis kovoti prieš spaudos draudimą ir tuo pat metu organizavome gausiomis gudrybėmis vaidinimus Lietuvos klojimuose, arba svetur kukliose, nežymiose, salėse. Vaidinamųjų veikalų vertė dažnai būdavo menkutė, turimus dramaturgus galėtume pirštais suskaičiuoti, patys vaidinimai beveik nekildavo augščiau už mėgėjišką lygį, tačiau veržte verždavomės, kantriai vargdami ir svajodami apie nepriklausomybę .. .

Jaunimas buvo savas, gyvas ir artimas. Mielai dalyvavo vaidinimuose, choruose, šokiuose. Tokiu pat nuoširdumu dėjosi į anuos pavojingus meno pragiedrulius ir piemenėliai, ir kaimo berneliai ar mergelės, ir ūkininkaičiai, ir moksleiviai, ir studentai.

Bežengiant į sunkiai atgaunamą nepriklausomybę 1918-19 m., kariams teko daug vargelio vargti, gyvybę aukoti, betgi tautos būdo ypatybės mirgėjo, švytėjo. Kariuomenei palaipsniui siekiant normalaus gyvenimo, kiekvienas stojęs kariuomenėn jaunuolis ne tik buvo mokomas garbingai eiti tėvynės gynėjo pareigas, bet ir bendrai buvo lavinamas daugeriopose mokslo, meno bei amato srityse.

Teatrą, gi, muziką ir šokius kariai visad mėgo ir mėgsta. Tai mūsiškoji įgimtis, lietuviškoji ir tiktai lietuviškoji puošmena. Glūdinti kasdien ir per amžių amžius mūsų viduje, mūsų dvasios polėkiuose, mūsų pasąmonėje ... Tad specialusis karių teatras turėjo puikią dirvą savo kūrybai vystyti. Šitokiai plotmei purenti ir meno sėkloms jon sėti buvo įžiebta daug, oi daug kuriamųjų kibirkštėlių, paskatinta įstangiu žingsnių ir šuolių pirmyn, augštyn — visur vyraujant meilei savam kraštui, savam menui, savam kariui.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS

NEPRIKLAUSOMYBĖS KARE

P. GENYS

GENEROLAS PEČIULIONIS

Prieš Lietuvos priešus teko kartu veikti su a. a. gen. Pečiulionio vadovaujama baterija.

Jis buvo nepaprasto sąžiningumo ir atsidavimo tarnybai karys. Bolševikų fronte apie porą mėnesių stovėjome Antalieptės rajone. Per tą visą laiką nemačiau, kad jis būtų nusirengęs ar bent nusiėmęs diržą. Visą laiką būdavo savo sekimo punkte, jeigu kada ateidavo į bataliono štabą, tai su visa apranga nugriūdavo ant paklotų šiaudų, bet į lovą neguldavo.

Vieną kartą pradėjo šaudyti bolševikų artilerija. Pečiulionis žemėlapio pagalba nustatė jos stovėjimo vietą ir iš pirmos salvės pataikė. Vienas jų pabūklas liko sudaužytas (apie tai pranešė vietiniai gyventojai). Daugiau bolševikai nebedrįso šaudyti.

Bermontininkų fronte, dar prieš Radviliškio puolimą, jo baterija su 1 p. p. I batalionu laikė barą į vakarus nuo Radviliškio (Varnėnai -Žviniai). Buvo gauta žinia, kad prieš mus, dvaro klojime, bermontininkai laikė vežimus su sunk. kulkosvaidžiais. Pečiulionis iš pirmo šūvio pataikė į tą klojimą ir jį padegė. Visi vežimai su kulkosvaidžiais sudegė, 2 kuopa lengvai dvarą paėmė ir laimėjo grobio — arklius.

Puolant Radviliškį, Pečiulionis savo baterijos ugnimi du kartus išvijo bermontininkus iš malūno, iš kurio sunk. kulkosvaidžių ugnimi jie trukdė 1 p. pulkui pulti Radviliškį. Malūnas baterijos sviediniais buvo tiesiog subadytas.

Lenkų fronte gen. Pečiulioniui teko savą šarvuotąjį traukinį “Gediminą” sudaužyti, kurį netikėtu puolimu lenkai tada paėmė Varėnos stotyje. Stotis buvo miške ir traukinio tarnyba nebuvo pasiruošusi gintis. (Traukinys buvo sustatytas mūsų dirbtuvėse). Čia gen. Pečiulionis ypač piktai šaudė: “Jeigu nebe mūsų, tai ir ne jiems”.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS KARE

VISAIP ŽŪDAVO MŪSŲ BROLIAI

Mūsų bataliono antroji kuopa, po įvykdytų dienos uždavinių, rengėsi nakties poilsiui.

Kuopos būstinė — tarp miškų ir pelkių įsispraudęs B. kaimelis, II Pas. karo šiaurinėje rytų fronto dalyje. Paslaptingi tie miškai, ypač atėjus tamsiai rudens nakčiai, kylant tirštai miglai ir dar drėkinant smulkiam lietui, susilieja į kažkokią nejaukią, bekraštę, grėsmingą tylą, kurioje jaučiama kažkas baisu, neaišku, pavojinga.

Šį vakarą, kaip ir visada, sargybos viršininkas įspėjo, nors visiems jau ir taip buvo aišku, būti ypatingai budriems, nes raudonieji partizanai plačiai siautėjo artimose apylinkėse ir jų reikėjo tikėtis taip pat ir šiame kaimelyje bet kuriuo metu.

Man, sanitarui, stovėti sargyboje nereikia, bet turiu būti nuolatinėje parengtyje, kad ateičiau į pagalbą sužeistam draugui.

Dar nesutemus, grįždamas į ambulatoriją, esančią galutiniame kaimo name, pasikalbu su naujai išstatytais pirmosios pamainos sargybiniais ir, palinkėjęs jiems laimingai budėti, įėjau į namelio vidų. Viduje, kukliai įrengtoje ambulatorijoje, viskas stovėjo parengtyje.

Daktaras su viršila jau baigė darbo valandas ir išėjo sau. Liekame tik mes du sanitarai. Mudu čia pat ir gyvename, tai mums nereikia niekur eiti nakvoti. Kolega Juozas pasakoja, kad jis gavęs iš mamos laišką, kuri jo laukia parvažiuojant atostogų. Pasakoja jis man, jau daug kartų girdėtą istoriją. Jis dar prieš metus buvęs gimnazistas, vienintelis tėvų vaikas. Tėvas jau keli metai miręs, tačiau jam nieko netrūkę, mama, gailestingoji sesuo, jį augindama lepinusi. “Mamos vaikelis”, pagalvojau dabar kaip ir anksčiau. Aišku, jam, išlepintam miesčioniui, daug sunkiau pakelti visus kareiviškus sunkumus, negu man, augusiam kaime.

Naktis jau visai sutemo. Prie menkos žibalinės lempos šviesos pavalgėme vakarienę, ir jau buvome bepradedą galvoti apie miegą.

Tuo tarpu, nakties tylą sudrumstė keli šūviai, toliau — jų daugiau, pavienių ir dažnesnių.

Skaityti daugiau: VISAIP ŽŪDAVO MŪSŲ BROLIAI

APIE 1345 METŲ KRYŽIAUS KARĄ PRIEŠ LIETUVĄ

Algirdas Budreckis

Vienas iš pavojingiausių momentų Lietuvai žūtbūtinėje kovoje su Kryžiuočių ordinu buvo 1345 metų kryžiaus karas. Jau nuo 1343 m. ordino didysis magistras Ludolfas Koenigas rimtai pradėjo planuoti didžiulį kryžiaus žygį (Kreuzzug) prieš Lietuvą.

Tuo metu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo Jaunutis, kuris nesugebėjo nei valdyti Vilniaus kunigaikštystę, nei vadovauti broliams jų kovose su įvairiais priešais. Ordinas pastebėjo, kad DLK Jaunučio parama broliui Liubartui jo kovoje su lenkais dėl Valuinės buvo neveiksminga. Ordinas jau seniai laikė apsupęs Žemaičius iš pietų ir šiaurės (Livonijos ordino žemes), palikdamas tarp kryžiuočių ir kalavijuočių valdomų plotų vos siaurą skiriantį ruožą, kuriuo Lietuvos teritorija ties Palanga siekė Baltijos jūrą.

Didmeisteris Koenigas planavo užgrobti tuos žemaičius ir suduoti Lietuvai mirtinį smūgį. Bet pirm to, reikėjo susitaikyti su pietiniu kaimynu, su lenkais. Tuometinis lenkų karalius Kazimieras III kariavo su Liubartu Gediminaičiu dėl Haličo ir Valuinės. Jis pasirodė prijaučiąs kryžiuočių siekimams, nes norėjęs turėti laisvas rankas prieš kunigaikštį Liubartą.

Štai, 1343 metais Kališe Kazimieras pasirašė taiką su kryžiuočių magistru Koenigu. Taikos tarp kryžiuočių ir lenkų sąlygos buvo labai palankios ordinui, nes pagal sutartį Kazimieras jam atidavė Kulmo, Kujavijos, Pamario ir Michailovo žemes, Nešavos pilį, Orlovo ir Ogorino žemes. Kryžiuočiai rėmė lenkų pretenzijas į Valuinę, o lenkai sutiko palikti Lietuvos likimą kryžiuočiams. Šitas diplomatinis laimėjimas pakėlė ordino vardą Europoje ir paskatino nepaprastai gausų svečių suplaukimą Prūsuosna.

Pakeliui į viso Pabaltijo užvaldymą stovėjo žemaičiai, kuriuos užkariauti ordinas ruošėsi per ištisus 1344 metus. Dar Gedimino mirties metais ordinas buvo nutiesęs iš Prūsų į Lietuvą tris naujus plačius kelius. Dabar ordinas tęsė kelių tiesimą toliau. Jis statė Lietuvos pasieniuose ir naujas pilis.

Magistras Koenigas kryžiaus karan sukvietė gausybę Vakarų Europos riterių, kurie troško kardo garbės ir grobio. Jisai sukvietė Čekijos karalių Joną Liuksemburgietį su savo sūnumi Karoliu (busimuoju imperatorium), Vengrijos karalių Liudviką D’Anjou, Olandijos grafą Vilhelmą IV ir daugelį kitų Vakarų Europos valdovų. Per ištisus metus Prūsijon plaukė čekų šauliai, burgundų, vokiečių ir vengrų riteriai, aibės avantiūristų ir bastūnų. Ordino žvalgai dažnai pranešdavo, jog anapus Nemuno yra pastebėtas geras derlius ir turtingi pagonių kaimai. Šitie raportai, nors ir labai perdėti, tik skatino svečių grobuoniškumą. Jie nekantravo laukdami 1344-45 metų žiemos, kada jiems bus galima lengviau peržengti Lietuvos užšalusias balas ir upes . . . “Nach Ostland wollen wir reiten!”.

Skaityti daugiau: APIE 1345 METŲ KRYŽIAUS KARĄ PRIEŠ LIETUVĄ

SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

P. ŽILYS

BENDROS ŽINIOS

Karą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos, įvykusį 1939-1940 m., Sovietų rusai vadina “Sovietų Finų karu”, o suomiai — “žiemos karu”.

Man atrodo, kad yra tiksliau ir aiškiau tą karą vadinti “Suomių - Sovietų 1939 - 1940 m. karu”.

Kad skaitytojas susidarytų šiokį tokį vaizdą apie kariavusias valstybes, patiekiu truputį statistinių žinių, ypač apie Suomiją.

Suomija yra šiaurės šalis. Jos trečioji dalis yra anapus poliaračio. Suomijos žemės paviršius būdingas uolėtumu ir daugybe ežerų. Visur dar labai ryškūs buvusių ledynų pėdsakai: vienur išgraužti ledų slėniai, dažniausiai virtę ežerais, ir pasilikusios plikos uolos, o kitur, pietinėje dalyje, suverstos morenos; tačiau ir čia jos neapdengia ištisai granito uolų žemės paviršiuje.

Pietų Suomijoje dvigubu lanku tęsiasi didžiulis dvigubas galinių morenų pylimas Salpauselka, kurio ištyrimas daug padėjo ir kitų kraštų glaciomorfologinius klausimus išaiškinti. Išskyrus šiaurės vakarų pakraštį, ypač į Švedijos pasienį, kur yra augščiausias Suomijos kalnas Haltia Tunturi (1324 m.), retai kur sutinkama vietų, iškilesnių kaip 300 m. nuo jūros paviršiaus. Suomija yra vadinama tūkstančių ežerų kraštu. Viso yra priskaičiuojama arti 70,000 į-vairaus dydžio ežerų, iš kurių didžiausi yra Saima (4,400 kv. km.), Inari (1428 kv. km.), ir Paijanne (1,065 kv. km.). Daugumas pietų vidurio ežerų yra vienas su kitu susijungę ir dėl to sudaro per 6,000 km. (1962 m.) vandens kelių tinklą. Ežerai užima beveik 10 proc. viso Suomijos ploto.

Upės pasižymi smarkėtakomis ir kriokliais. Didžiausios upės yra: Vuoksa (su garsiuoju Imatros kriokliu ir Volinkoskio smarkėtaka), Kremi ir Oulu.

Suomijos klimatas yra nežymiai veikiamas Golfo srovės įtakos. Šilčiausio, liepos mėn., vidurkinė temperatūra pietų pakraštyje yra 16 laipsnių Celsijaus, o šiaurinėje dalyje — 15 lps. C. Pietų vakarų pajūryje yra minus 3 laipsniai Celsijaus, o šiaurinėje dalyje minus 15 laipsnių Celsijaus.

Pietų pajūryje ilgiausia vasaros diena tęsiasi 18 valandų, o šiauriausioje vietovėje Utsjoki saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, o žiemą neužteka 51 parą.

Ilgos žiemos metu susikaupia storas sluoksnis sniego. Per gilų sniegą keliauti suomiai, nuo seniausių laikų, vartoja slides.

Dirbama žemė sudaro tik 8,1 proc. viso ploto, pievos bei ganyklos — 2,5 proc., miškai — 72 proc., o likusis plotas yra nenaudojamas. 1939 m. Suomijos plotas buvo 383,150 kv. km., dabar — 337,009 kv. km.

1936 m. Suomija turėjo 3,762.000 gyventojų.

9.8    gyventojai viename kv. km., 1960 m. — 4,448,575 gyventojus. 1936 m. valstybės sienos su Sovietų Rusija siekė apie 1300 km., su Norvegija 727 km., su Švedija 536 km. ir vandenų siena — Baltijos jūra ir šiaurės Ledinuotu Vandenynu — apie 1500 km.

Taikos metu Suomijos kariuomenėje buvo apie 31,000 vyrų.

1936 m. Sovietų Rusijos plotas siekė apie 21,176, 000 kv. km. žiemių siena, palei š. Ledinuotą vandenyną, buvo apie 10,000 km. ir jokios kariškos reikšmės neturėjo. Rytų sieną, apie 10,000 km., sudarė Ramusis vandenynas (nevardinant įvairių jūrų). Kadangi čia Sovietų Rusijos interesai susiduria su Japonijos interesais, tai toji siena, ypač jos pietinė dalis, turi žymią karinę reikšmę, ypatingai dėl įtakos Kinijoje. Pietų siena su Kinija, Afganistanu, Persija, Turkija siekė apie 13,000 km. Vakarų siena nuo Juodosios jūros ik š. Ledinuotojo vandenyno, su Rumunija, Lenkija Latvija, Estija ir Suomija — apie 4,000 km. — buvo viena iš svarbiausių. Lenkų užgrobtas Vilniaus kraštas skyrė Sovietus nuo Lietuvos.

Anais laikais Sovietų Rusija turėjo viso 170,000,000 gyventojų. Viename kvadratiniame kilometre buvo 7.9  gyventojai.

Taikos metu sovietų kariuomenėje buvo daugiau kaip 1,300,000 vyrų. Vien Leningrade ir jo artimoje apylinkėje buvo didesnė kaip 100,000 vyrų įgula.

Kadangi tarp Suomijos ir Skandinavijos valstybių — Švedijos ir Norvegijos — iš senų laikų buvo nusistovėję draugiški santykiai, tai valstybės saugumo prasme, sausumos siena su tomis valstybėmis suomiams nekėlė jokių rūpesčių.

Nepatikimiausias ir pavojingiausias kaimynas Suomijai buvo Sovietų Rusija.

Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.

KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS

DLP Kęstučio šaulių kuopa lapkričio mėn. 22 d. suruošė Lietuvos kariuomenės atkūrimo paminėjimą. Racine, Wise. 9:30 vai. šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje buvo laikomos pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, o 3 vai. po pietų svetainėje įvyko iškilmingas posėdis ir vakarienė.

Iškilmingąjį posėdį atidarė kuopos pirmininkas š. Vikt. Kažemėkaitis, trumpai apibūdindamas kariuomenės šventės reikšmę lietuvių tautai ir vėliau paprašė pagerbti tylos minute lygiai prieš metus nužudytą JAV prezidentą John F. Kennedy. Amerikos Himną sugiedojo Ida Tamulėnienė. Kun. B. Vaišnoras, MIC, šv. Kazimiero parapijos klebonas, perskaitė invokaciją".

Amerikos Lietuvių Tarybos valdybos narys ir Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, inž. Jonas Jurkūnas, savo įdomioje kalboje iškėlė naujų minčių bei samprotavimų apie lietuvių tautos praeitį. Jo manymu Vytauto Didžiojo laikų lietuviai neturėjo dabartinio tautiškumo supratimo, nes net valstybiniai raštai buvo rašomi kaimynų kalbomis, tačiau jie pilnai suprato ir vykdė valstybingumą, kovodami už savo bui tį, už savo žemes ir už Lietuvos valstybės gerovę bei nepriklausomumą. Kai buvo prarastas nepriklausomumas, valstybingumo idėja apmirė. 19-jo šimtmečio lietuvių tautos žadintojai skiepijo tautiškumą. Dar net per Petrapilio lietuvių seimą, kuris įvyko 1917 m. gegužės pabaigoje, jau II-jo Pasaulinio karo išvakarėse, valstybingumo klausimas suskaldė atstovus į du priešingus blokus. Valstybingumą ir tautiškumą įgyvendino Lietuvos kariuomenė, padedama savanorių ir partizanų. Kariuomenė buvo didžioji kaimo jaunimo švietimo ir auklėjimo mokykla, o kartu ir visos lietuvių tautos tautiškumo bei valstybingumo paruošėja. Tai aiškiai parodė 1941 m. sukilimas ir beveik dešimtmetį užsitęsusios kovos prieš okupantus pokario metais, kur jau kovojo tūkstančiai įvairių užsiėmimų lietuvių dėl tautos ir valstybės laisvės.

Iškilmingas posėdis užbaigtas Lietuvos Himnu, kurį sekė bendra vakarienė. Jos metu kalbėjo buvęs Lš ST centro valdybos pirmininkas, š. Jonas Giedrikas. Apgailestavo, kad nei vienas Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinės dalyvis, kuri taip gražiai pasirodė Australijoje, negalėjo į minėjimą atvykti, š. Stasė Petrušaitienė ir Ida Tamulėnienė sudainavo “Tėvynės ilgesį” — St. Gailevičiaus, “Grėbėjų vakarienę” — Stankūno ir katutėms “Ramovėnų maršą”. Dainoms pianinu akompanavo Bronė Pliūraitė. Minėjimas buvo gerai organizuotas ir gražiai pravestas. Tai nuopelnas DL KKęstučio šaulių kuopos valdybos ir darbščių šeimininkių, o ypač š. M. Wedeikienės.

Sintautų šauliai gamtos prieglobstyje 1930 m. Iš k. į d.: Pr. Kažemėkaitytė- Naujokienė, Izd. Dėdinas, Marcelė Kamaitytė, kar. Alb. Švarplaitis (vėliau kpt., žuvęs Červenės žudynėse), Andrius Kutkaitis, J. Šakūnaitė, J. Švarplaitis, šaulių būrio vadas ir Ag. Kamaitytė.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

PRADEDANT NAUJUS METUS

Vėl pradedame naujus metus, naują dienų ir mėnesių virtinę. Ką jos atneš? Gal ką nors gera, neabejotinai bus ir nuostolių bei skausmo. Pasiryžkime visa priimti tikra rimtimi ir išmintingai susikaupusios. Per daug nesididžiuokime laimėjimais ir nenusiminkime nesėkmėje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera — sako lietuviška išmintis. Patyrimas geriausiojo mokykla. Taigi perkelkime senųjų metų patirtį į ateinančias naująsias dienas.

Naujuosius metus pradedame daugeliu naujovių visame pasaulyje. Tos visos naujovės dar žalios, kaip ir tie prasidėję naujieji metai. Iš jų gali išsirutulioti reikšmingesnių įvykių. Gal ir gerai, kad gyvenimas nestovi vietoje, kad jis banguoja. Toks jis greičiau išjudina žmones naujiems akiračiams ir rimtiems pasiryžimams.

Mūsų skyrius “Šaulė Tremtyje” pradeda naujus metus su dideliu nuostoliu, nes pasitraukė jo pirmoji ir ilgametė redaktorė. Sesė K. Kodatienė, būdama vyriausiąja šaulių moterų vade, suvažiavimo metu išrinkta ir į centro valdybą, mano, nebespėsianti eiti dar ir redaktorės pareigas, nors padėti ir toliau neatsisako. Redaktorės atsakomybė atiteko jos bendradarbei, kurį laiką jai šiame darbe jau talkininkavusiai.

Pradedant šį atsakomingą darbą, tenka susimąstyti — kaip seksis, ar bus galima ištesėti, ar sesės šaulės bus manimi patenkintos? Iš savo pusės darysiu, kas bus įmanoma. Tikiuosi, kad sesės šaulės mane supras ir atjaus, o atjausdamos padės, parems savo lakiomis mintimis bei raštais, naujais sumanymais bei patarimais, atsiųs žinių apie savųjų skyrių veiklą ir pasisekimus, apie šaulių gyvenimo įvykius ir jų narių pasižymėjimus. Labai pageidautinas jaunųjų sesių aktyvus prisidėjimas, išbandant savo kūrybines galias. Mūsų mielosios bičiulės birutininkės, kurios savo pirmininkės asmeny jau yra mums padėjusios, prašomos ir toliau savo parama mūsų skyriaus neužmiršti. Taip pat visos kitos lietuvės moterys, o taip pat ir vyrai, kuriuos mūsų pastangos įdomauja, yra mielai kviečiami ir laukiami bendradarbiai.

Juo labiau mes visos prie savo spausdinto žodžio prisidėsime, tuo jis bus tikslesnis ir išsamesnis mūsų gyvenimo ir šaulių siekimų atspindys. Atsiminkime, kad spausdintas žodis lieka byloti ilgus metus ir sekančios kartos, nebegirdėdamos savo pirmtakūnų gyvo žodžio, dažnai jo j ieško spaudoje. Begyvendamas žmogus negali viską išlaikyti savo atmintyje, daug ką gyvenimo audros nusineša užmarštin. Taip kartais labai svarbūs ir žinotini gyvenimo įvykiai, jei nebuvo užrašyti, tampa sunkiau beatsekami.

“Šaulės Tremtyje”skyriaus vardu dėkoju sesei K. Kodatienei už jos uolų ir reikšmingą darbą redaguojant šį skyrių nuo pat jo “užgimimo” dienos. Ji čia įdėjo ne vien savo gausias pastangas, bet taip pat ir dalį savo sielos. Mums, sesės šaulės, belieka tik šį darbą toliau tęsti ir visuotinai stengtis, kad jis ir toliau būtų gyvas ir gajus.

Em. Petrauskaitė

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Dariaus Girėno poste Čikagoje

Neseniai išrinkta Amerikos legiono Dariaus - Girėno posto 271 vyr. valdyba. Nauju vadu 1965 m. yra išrinktas Raymondas J. Krasauskis, sūnus Prano Krasauskio, kuris drauge su kitais, savo tėvų žemę mylinčiais nariais, buvo vienas iš pirmųjų organizatorių šio 271 posto ir statytojų šių gražių, puikių rūmų prie 4416 S. Western Ave. Prano garbingas vardas yra įrašytas narių garbės tarpan ir rūmų statytojų lentoje.

Pranas Krasauskis tarnavo Pirmame Pasauliniame kare Prancūzijos fronte keletą metų. o sūnus R. J. Krasauskis, dabartinis posto 271 vadas, — II Pasauliniame kare Japonijoje jūrininku.

Stasys Zienius, karininkas, teisininkas, mokytojas, gimęs 1891.VIII. 19 Makrickų k., Marijampolės apskr., Mirė senelių prieglaudoje Bergentien, Kreis Moeln., Vak. Vokietijoje. Palaidotas š. m. spalio 19 d.

Adolfas Grigas, ūkininkaitis, buvęs karys, gimęs 1920.VIII. Kabelių bažnytkaimy, Marcinkonių v. Tragiškai žuvo š. m. spalio 24 d. Oldenburge, Vokietijoje.

Inž. Antanas M. Vaitiekūnas pakeltas į majorus. Jis yra Elenos ir Motiejaus Vaitiekūnų sūnus, gimęs ir augęs Brooklyne.

Rimas Marcinkus, Kazio ir Bronės Marcinkų sūnus, baigęs Čikagos augšt. lituanistinę mokyklą, išvyko į JAV armiją atlikti karinės tarnybos.

Navy ltn. Algimantas Balčiūnas, M. D., labai sėkmingai baigė Navy Aviat. Med. pusės metų mokyklą, gaudamas Sparnus (Wings) ir naują paskyrimą tarnybai Ramiajame Vandenyne, kaip Naval Flight Surgeon. Praleidęs Kalėdų šventes pas tėvus Newarke, N. J., Algimantas išvyko į paskyrimo vietą.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 46-ją SUKAKTĮ MINĖJO:

LOS ANGELES

LVS Ramovė Los Angeles skyrius 1964 m. lapkričio 21 d., šeštadienį, Lietuvių Tautiniuose Namuose, 3356 Glendale Blvd., surengė pobūvį. Meninei daliai vadovavo ramovėnas, rašytojas A. Mironas. Kvartetas: O. Mironienė, V. Mikienė, J. Radvenienė, B. Skirienė išpildė keletą dainų. Akomponavo jų vadovė O. Metrikienė. Po dainų sekė montažas, kurį sukūrė ir deklamavo O. Mironienė. Pabaigai A. Mironas linksmai nuteikė svečius, deklamuodamas humoristinį “žydelio nuotykiai traukinyje”.

Staliukus rudens gėlėmis papuošė E. Skirmantienė, o šeimininkė, S.Žadvydienė, padedant ponioms Bulotienei ir Kairienei, vaišino svečius. Ramovėnai pareigūnai: Pr. Skirmantas dirbo prie kasos, A. Bulota — prie baro. Geroje nuotaikoje, vieni šokdami, kiti prie vaišių staliukų, praleido vakarą. Svečių tarpe buvo garbės konsulas dr. J. J. Bielskis su žmona. Nors tą vakarą konsulą buvo pakvietę latviai į jų minėjimą, bet jis iš anksto buvo pasižadėjęs dalyvauti ramovėnų pobūvyje ir šį pasižadėjimą ištęsėjo. Tačiau tenka apgailestauti, kad dalis ramovėnų į savo pobūvį nerado laiko atsilankyti, vis rasdami pasiteisinti, dėl "svarbių priežasčių”. Vakaras tikėto pelno nedavė. Skyriaus valdyba atliko viską, pad pobūvis pasisektų. Nors negausiame būryje, bet jaukioje nuotaikoje praleidę vakarą, atsilankiusieji skirstėsi namo gerų įspūdžių veikiami.

Per lietuvių radijo pusvalandį lapkričio 28 d. buvo paminėta 46-ji Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukaktis. Tai dienai pritaikytą montažą deklamavo Andrius ir Ona Mironai.

Muz. Ona Metrikienė (prie pianino); dainininkės, iš k.:    Bronė Skirienė, Adelė Bajalienė, Žibutė Brinkienė, Janina Radvenienė, Valerija Irlikienė, Ona Mironienė ir Ona Deveikienė.

L. Kančausko nuotr.Lapkričio 29 d., sekmadienį, minėjimas pradėtas šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Už žuvusius karius, šaulius ir partizanus šv. Mišias atnašavo kun. dr. P. Celiešius. Jis jautriais žodžiais apibūdino kario auką savo Tėvynei. Gyvenime brangiausias dalykas — gyvybė. Kovos lauke karys ją aukoja. Toji auka yra augščiausia, kurią kovotojas skiria savo žemei — Tėvynei.

Skaityti daugiau: Kronika