Partizanai: Istorija ir dabartis

Paskutinieji partizanai: vieni tampa išdavikais ir nužudo ar padeda nužudyti savo buvusius bendražygius partizanus. Amžina Kaino ir Judo tema. Parodoma, kad okupantai neturėjo jokių moralinių skrupulų naikinant patriotus - tokio išradingo blogio išradėjai - tikri velnio tarnai.  Paskutiniųjų Suvalkijos bei Dzūkijos partizanų nuotraukos.

 

 Smogikams buvo įsakyta Kabelį paimti gyvą. Per susirėmimą žuvo Skirgaila ir sodybos, kurioje vyko susitikimas, šeimininkas Antanas Bieliauskas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į saugumą.

Po savaitės Kabelis palūžo ir išdavė bendražygius - Kęstučio tėvūnijos kovotojus. Nuo sausio dvyliktosios Kabelis jau nebe partizanų vadas, o agentas-smogikas, slapyvardžiu Variagas.* Vytauto rinktinės dienos jau suskaitytos - išdavystė po išdavystės. Netrukus Variago dėka likviduojamas ir Vytauto rinktinės štabas, žūsta vadas Slapukas, Vidmantas - Antanas Grikietis ir ūkio skyriaus viršininkas Napoleonas - Juozas Kmieliauskas.

 

 

Atsargiai surinko ilguosius partizanų ginklus, pasidėjo šalia savęs. Alfonsas paėmė Spyglio automatą, Vincas - Slampos.

Alfonsas šaudė miegantiems tiesiai į galvas. Šūviai poškėjo vienas po kito.

Trys...

Keturi...

Penki...

Šeši...

Vincas taikėsi į Dėdę. Slampos automatas užsikirto. Skubiai griebė Klajūno ginklą - užsikirto ir tas.

Dėdė kėlėsi, mėgino stotis. Vyko kažkas neįtikėtina, neįmanoma. Skaudžiai nutvilkė neapsakoma baimė. Bėgti, blykstelėjo galvoje, dumti, kiek kojos neša, kol ne vėlu, kol dar gali suspėti...

Pakėlė galvą. Šalimais stovėjo Vincas, iškėlęs ginklą.

- Vincuk, ar pasiutai...

Sukniubo nuo smūgio - Vincas smogė į galvą automato buože.

Paskutinės žmogaus buvimo sekundės...

Vincas tvojo dar kartą, dar kartą... Pribaigė Dėdę šūviu.

Aplinkui - negyva, tylu, gūdu. Užduotis įvykdyta.

 

Briedis palūžo. Gal paveikė brolio išdavystė, gal savisaugos instinktas nugalėjo - šiaip ar taip, tardytojui nereikėjo ilgai vargintis norint “įkrėsti proto”: po tris valandas trukusio pirmojo tardymo saugumas jau žinojo viską, kas buvo žinoma Briedžiui.

Briedis - Albinas Stanaitis prisipažino, kad Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos būryje partizanauja nuo 1951 metų gegužės, 1952 metų rugpjūtį pervestas į Pietų srities štabą, buvo tiesiogiai pavaldus Litui, vykdė jo užduotis, drauge su juo gyveno bunkeriuose. Vienas bunkeris skirtas gyventi vasarą, kitas - žiemą. Nurodė, jog vasaros bunkeris yra Prienų šile, pusantro kilometro į pietus nuo Vazgaikiemio kaimo, išdegusiame miške augančiame jaunuolyne. Dabar Litas gyvenąs žiemos bunkeryje, esančiame Prienų šilo vidury, pora kilometrų į vakarus nuo Naravų kaimo. Į bunkerį patenkama siauru pustrečio metro ilgio koridoriumi. Landa į bunkerį - tarp dviejų mažų pušelių, augančių šalia kvartalinės linijos, visai neužmaskuota.

Paskutinį kartą žiemos bunkeryje Albinas Stanaitis sakėsi buvęs sausio 23 dieną. Litas gyvenąs tame bunkeryje, laukiąs grįžtančio jo, Briedžio. Turimų maisto atsargų Litui turėtų užtekti iki vasario dešimtosios. Norėdamas patekti į bunkerį, Stanaitis pabelsdavęs į angos dangtį. Nakties metu pasisakydavęs slapyvardį, o dieną Litas, pakėlęs angos dangtį, pro siaurą plyšį pažiūrėdavęs, kas atėjo.

Albinas Stanaitis sutiko nuvesti saugumiečius prie Lito bunkerio. Saugumiečiams rūpėjo paimti Litą gyvą. Karinė vado Lito paėmimo operacija vyko 1953 metų vasario 4 dieną.

Briedis su Šermukšniu nuvedė kovinę grupę į Prienų mišką, ir bunkeris buvo apsuptas. Išdavikus, lydimus specialiame mokomajame bunkeryje ištreniruotų kareivių grupės, pasiuntė prie angos. Briedis pabeldė taip, kaip buvo sutarta, bet atsako nesulaukė. Pabeldė dar keletą kartų - tyla. Tuomet puolėjai nusprendė panaudoti specialią techniką.

Matyt, Litas išgirdo - gal per įšalusią žemę persidavė garsas, gal per ventiliacijos angas, - kad viršuje esama ne vieno ir ne dviejų žmonių. Suprato esąs išduotas. Sudaužė ryšio aparatūrą, degino dokumentus. Gal traukdamas iš dėklo pistoletą žvilgtelėjo į savo aulinius batus, kuriuos praėjusią vasarą jam pasiūdino ir padovanojo jo bunkerio, buvusio netoli Skriaudžių, šeimininkė, jo globėja Palmė - Anelė Ruseckienė. Negalėjo jis tų batų palikti stribams! Suraižė taip, kad niekas jais nebeavėtų. Ir tuomet pakėlė ginklą prie kaktos.

Sergiejus Staniškis, slapyvardžiais Litas, Viltis, Antanaitis, Tėvukas, Uošvis, gimęs 1899 metais, Lietuvos kariuomenės kapitonas, laisvės kovotojas - majoras, Pietų srities vadas, žuvo didvyrio mirtimi.

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)