Į Laisvę 1977 71(108)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1977 71(108)

HENRIKO NAGIO ŽODIS JUOZO LUKŠOS - DAUMANTO IR ROMO KALANTOS MINĖJIME TORONTE 1977.X.2

Visos kronikos yra pilkos ir paprastos. Jos mini tiktai faktus. Mes minime vieno miško brolių, laisvės kovotojų, Juozo Lukšos - Daumanto, 25-rių metų mirties sukaktį. Jis pasirinko mirtį, kad laisvė būtų gyva; ir kito tylaus kovotojo Romo Kalantos penkerių metų mirties sukaktį. Jie pasirinko mirtį, kad laisvė būtų gyva.

Juozas Lukša savo mylimo, ginklo plieno kulka pasirinko mirtį, nes priešas tiesė į jį kruvinus barbaro pirštus— priešų buvo daug, o jis vienas, nes kova buvo baigta. Jam. Mirtimi jis dar kartą liudijo savo meilę laisvei ir gyvenimui.

Romas Kalanta pasirinko Pilėnų mirtį. Ugnyje. Ir kaip klaikus fakelas sudegė, nušviesdamas vergijos ir smurto naktį. Kauno teatro sode suliepsnojo baisia liepsna žmogus, šaukdamas: LAISVĖS LIETUVAI!

Sunku mums, gyviesiems, šiandien suprasti jųdviejų pasiaukojimą. Kiekvienas turime tiktai vieną gyvenimą ir vieną mirtį. Nepalikę gyvenimo ir nepasirinkę mirties, sunkiai suprantame didvyrius. Herojai yra taip toli ir taip aukštai, kad juos temato istorija. Ateinančios kartos. Mes — tegalime paminėti juos. Stebėtis jais. Didžiuotis. Ir kartoti drauge su Vaižgantu prie jų kapo: nenugalima tokia tauta, už kurią miršta jauni jos vaikai. Baisu, kai turi mirti tiktai pradėję gyventi žmonės. Stipresnio priesaikos liudijimo nėra šioje žemėje.

Kartais mums visa tai atrodo kaip pasaka. Dar vienas mitas. Mums— kuriuos mirtis aplenkė. Mums— kurie pabėgome nuo mirties. Mums— gyvenantiems pilkoj, migdančioj kasdienybėj.

Skaityti daugiau: HENRIKO NAGIO ŽODIS JUOZO LUKŠOS - DAUMANTO IR ROMO KALANTOS MINĖJIME TORONTE 1977.X.2

ŽMOGAUS TEISĖS

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Žmogaus teisių kelias

Kai tariame žmogaus teisės, mintyje turime tas neatimamas ir neperleidžiamas asmens teises, kurių ir jokia valstybės valdžia negali nusavinti ar panaikinti. Šių teisių kilmę galima atsekti jau Kinijos ir Indijos senųjų amžių kultūroje. Žmogaus teisių idėja visada buvo gyva religijos ir moralės filosofijoje. Naujaisiais laikais savo konkrečią išraišką žmogaus teisių idėja rado Anglijos vadinamame “Bill of Rights” (1689 m.), Jungtinių Valstybių nepriklausomybės deklaracijoje (1776), Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789), o vėliau ir kitų demokratinių valstybių konstitucijose.

II-sis pasaulinis karas žmogaus teisių padėtį ypatingai suaktualino. Po karo ne tik žmogaus teisių idėja susilaukė ypatingo dėmesio, bet, kas ypatingai svarbu, žmogaus teisės susilaukė tarptautinės apsaugos, konkrečiai užsimintos Jungtinių Tautų chartoje ir detaliai formuluotos Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje (1948 m.). Ne be pagrindo Jungtinių Tautų pilnaties pirmininkas, VŽT deklaraciją priėmus, entuziastingai džiūgavo, kad tai pirmas žmonijos istorijoje atsitikimas, kad organizuota pasaulio bendruomenė yra ne tik žmogaus teises pripažinusi, bet ir jų viršenybę nustačiusi suvereninės valstybės įstatymų atžvilgiu, ir kad nuo dabar “milijonai viso pasaulio vyrų, moterų ir vaikų, nepaisant kaip toli begyventų nuo Paryžiaus (VŽT deklaracija buvo priimta Jungtinių Tautų sesijos Paryžiuje) ar New Yorko, šauksis šio dokumento (VŽT deklaracijos) įkvėpimo, direktyvų ir pagalbos”. Faktas, per praėjusius beveik tris dešimtmečius po tų entuziastingų žodžių ištarimo, milijonų ir dešimčių milijonų vyrų ir moterų vardu buvo šauktasi į VŽT deklaraciją pagalbos. Deja, nesėkmingai. Faktiškai pati deklaracija jau nuo pat pradžios buvo suluošinta, tylomis apėjus etninių, religinių, kalbinių mažumų valstybėje teises. Dar daugiau ją sužalojo, kai projekto svarstymo eigoje iš jos išbraukė asmens peticijos teisę į Jungtines Tautas. (Tam išbraukimui pritarė ir Jungtinės Valstybės). Todėl dabar tokios peticijos kaip kad 17,000 Lietuvos katalikų Jungtinėse Tautose negauna jokios eigos ir net jų gavimas nėra siuntėjui pranešamas.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS TEISĖS

KARTU SU JUOZU BAČIŪNU

LB ORGANIZACIJOS ISTORIJAI

STASYS BARZDUKAS

Pirmoji mano pažintis su Juozu J. Bačiūnų (jis pats rašėsi Bachunas) buvo laikraštinė: laikraščiuose rasdavau, kad jis yra Amerikos lietuvių tautininkų veikėjas ir net lyderis, paskaitydavau jo retkarčiais pasirodančius straipsnius, pranešimus apie jo veiklą, keliones, išleidžiamas knygas ir kt. Taip pat girdėdavau, kad jis Tabor Farmos vasarvietės savininkas, taigi turtingas žmogus, bet save laiko “ūkininku”. Iš pradžių su juo susitikti progų neturėjau. Į artimesnę pažintį suėjom tik Lietuvių Bendruomenės kely. Ir tai Bačiūno iniciatyva.

1955-58 aš jau pirmininkavau JAV LB krašto valdybai. Kasmet pateikdavau LB tarybos sesijose apyskaitinius valdybos veiklos pranešimus. Po vieno tokio pranešimo Chicagoj įvykusioj LB tarybos sesijoj opozicinis “Naujienų” dienraštis atsiliepė savo būdu: man priskyrė ir tai, ko savo pranešime nebuvau minėjęs. Įžiūrėjau tendenciją ir parašiau paaiškinimą. Jis buvo įdėtas, bet “Naujienos” dabar rado jau naujų priekabių. Dėjosi, ko niekada nelaukiau ir nesitikėjau: juo daugiau aiškinaus, juo gausėjo priekabių bei priekaištų. Prie tiesos neartėjom nė per plauką.

Skaityti daugiau: KARTU SU JUOZU BAČIŪNU

ŠEIMOS REIKALAI JUNGTINĖS VALSTYBĖSE

Jungtinių Valstybių Gyventojų Surašymo Biuro studijos skelbia, kad 2% šio krašto šeimų yra nesantuokinės, kad per praeitus septynerius metus jų skaičius padvigubėjo: 1970 buvo 523,000, 1977 — jau 957,000, o per ateinančius dešimt metų jų skaičius dar patrigubės, ir kad apie dviejų trečdalių nesantuokinių šeimų namų ūkio šeimininkas yra vyras, o apie trečdalio — moteris.

Pagal Biuro studijas ateityje apie 40% santuokų, kuriose moteris bus tarp 20-30 metų amžiaus, baigsis divorsu ir 45% vaikų bus arba tik tėvo, arba tik motinos globoj.

Biuro studijų duomenimis jau 1975 20% visų nėštumų buvo tyčia nutraukti (abortai), o kitų 20% nėštumų nutraukimas buvo savaimingas. Iš 60% nėštumų, pasibaigusių gimdymu, arti penktadalio (17%) buvo be santuokos.

Dvi studijų savaitės

GYVOJI MINTIS

Liepos 31 — rugpjūčio 7 dienomis Anglijoje, Kingswood Hall kolegijos patalpose, prie Londono, įvyko Europos lietuviškųjų studijų XXIV savaitė, o rugpiūčio 7-14 dienomis Dainavoje, Mich., tartum jos tęsinys, įvyko JAV ir Kanados LFB XXI poilsio ir studijų savaitė.

Europinė studijų savaitė vyko universitetinėje aplinkoje. Amerikinė — jaunimo vasarinės stovyklos, taigi daugiau spartietiškoje aplinkoje.

Europinė savaitė skaičiuoja apie 200 jaunesnio ir vyresnio amžiaus lietuvių net iš dvylikos valstybių: Anglijos, Australijos Austrijos, Belgijos, Ispanijos, Italijos, JAV, Kanados, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Amerikinė susilaukė 128 lietuvių, neskaitant šeštadienio koncerto dalyvių, ir tik iš JAV, Kanados ir Brazilijos.

Nors amerikinė savaitė turi ir poilsio uždavinį, bet dominuoja studijinis.

Skaityti daugiau: Dvi studijų savaitės

DISIDENTŲ - REZISTENTŲ PASISAKYMAI

Šių metų lietuviškųjų studijų savaitėje, Anglijoje, disidentas Aleksandras Štromas kalbėjo apie okupuotos Lietuvos politinę sąmonę ir ateities vizijas ir disidentas Tomas Venclova — apie disidentų sąjūdžio kilmę, raidą ir perspektyvas. Savo ruožtu JAV ir Kanados LFB studijų savaitėje Dainavoje rezistentas Kęstutis Jokubynas papasakojo savo išgyvenimus sovietiniame kalėjime (konclageryje) ir savo patirtį okupuotoje Lietuvoje.

Šie okupuotoje Lietuvoje brendusių intelektualų pasisakymai ir patyrimai yra ne tik jų pačių liudijimai, bet ir okupuotos Lietuvos atitinkamų sluoksnių autentiškas balsas, į kurį mūsų išeivijai labai pravartu įsiklausyti.

Čia skelbiami jų pasisakymai yra truputį sutrumpinti.

Redakcija labai dėkinga bičiulei Alinai Grinienei už parūpinimą dr. A. Štromo ir prof. T. Venclovos pasisakymų tekstų iš įrašų juostoje ir bičiuliui J. Ardžiui už parūpinimą K. Jokubyno pasisakymo.

KĘSTUTIS JOKUBYNAS: GULAGAS IR OKUPUOTOS LIETUVOS AKTUALIJOS

Viena nuostabiausių žmogaus savybių — sugebėjimas atsiminti. Bet nemažiau nuostabus ir žmogaus sugebėjimas užsimiršti. Kokios sunkios pirmosios dienos ir savaitės kalėjime! Staiga išplėštas iš įprastos aplinkos, žmogus negali susitaikyti su nauja tikrove. Jo gyvenimas vis dar anapus grotų. Kalėjimas — lyg koks slogus sapnas. Ir, jei žmogus nesugebėtų užmiršti praeities ir priimti dabarties kaip vienintelės tikrovės, jis dažnu atveju žudytųsi arba išprotėtų. Tačiau dauguma sugeba užmiršti praeitį. Buvęs gyvenimas už kalėjimo sienų pamažu nugrimzta į miglas. Tikrove tampa tik kalėjimo aplinka, nors joje kartais net oro trūksta.

Atsitinka ir dar keistesnių pasikeitimų. Dalykas, dėl kurio kovota, pradeda atrodyti ne taip jau svarbus, o kalėjimo smūgiai — ne tokie jau skaudūs. Ilgus metus praleidus kalėjime, pasidaro visai suprantamas Bairono “Šiljono kalinys”, kurio herojus, ilgai stengęsis iš kalėjimo pabėgti, kai, pagaliau, atsiranda proga pabėgti, susigraudina, jam pasidaro gaila palikti kalinio grandines. Ir tai ne tik atskiro asmens išgyvenimas. Tai liečia ir visą tautą.

Ir okupuotoj Lietuvoj žmonės išgyveno labai sunkius metus. Bet jie jau praeity. Žaizdos užgijo. Viltys perdegė. Gyvenimas eina toliau. Dabartis stato savo reikalavimus, o praeitis, kai kieno atsiminimuose net žavinga, blėsta iš atminties. Ne vienas senas kolchozninkas paklaustas, ar norėtų atgauti savo buvusį ūkį ir savarankiškai ūkininkauti, kaip seniau, atsako neigiamai. Atrodo, tokių Lietuvoje šiuo metu jau yra nemažai. Tokiem ir pati Lietuvos nepriklausomybė kartais jau yra kažkokiose miglose nugrimzdusi. Tačiau greta tokių, dažnai toj pačioj šeimoj, yra ir visai priešingų nuotaikų. Yra kovojanti Lietuva, Lietuva puoselėjanti šviesesnio rytojaus viltis.

Skaityti daugiau: KĘSTUTIS JOKUBYNAS: GULAGAS IR OKUPUOTOS LIETUVOS AKTUALIJOS

TOMAS VENCLOVA: DISIDENTŲ SĄJŪDŽIO PERSPEKTYVOS SOVIETŲ SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE

Disidentas— žmogus išdrįsęs rizikuoti

Maždaug prieš penkiolika metų įvyko pašnekesys dviejų sovietinių žmonių (berods, dar abu yra tenai, nors, laikui bėgant, gal būt atsiras čia) ir vienos belgės ar olandės, gerai neprisimenu. Šitie žmonės jau anuomet nebijodavo su užsieniečiais pasikalbėti. Ir jiedu tai užsienietei nupasakojo padėtį Sovietų Sąjungoje, kokią jie ją mato. Tada ta užsienietė, labai prislėgta to, kas jai buvo išdėstyta, paklausė: “Tai kodėl jūs nieko nedarote? Kodėl nedemonstruojate, nedalijate lapelių, neorganizuojate spaudos, ir t.t.?” Vienas iš pokalbininkų priėjo prie lango, — o pokalbis vyko Maskvoje, didelio namo devintame ar dešimtame aukšte, — ir pasakė: “Jūs gi žinote, kad, jeigu iššoksite pro langą, jums sparnai neišaugs, nukrisite ir užsimušite. Ir mes žinome nuo vaikystės, kad negalime iššokti pro langą ir nuskristi, kitaip sakant, negalime kurti spaudos, demonstruoti ir t.t. Tai yra tikra pražūtis, ir kiekvienas nuo vaikystės tai labai gerai žino”.

Bet praėjo penkiolika metų, ir nors tai labai keista, kai kurie žmonės pradėjo “skraidyti”. Buvo keletas tokių atvejų, kai žmogus iššokdavo pro langą ir nuskrisdavo. Tai yra, jis kažką esmingo ir vertingo padarydavo, rizikuodamas, labai dažnai patekdamas į kalėjimą ar net žūdamas, bet parodydamas, kad kai ką galima padaryti. Ir tas procesas pradėjo po truputį augti. Savilaidoje kursavo net apsakymas ta tema: girdi, atsiranda skraidantys žmonės, o kiti neskraido, kitiems sparnai neužauga, ir dėl psichologinių priežasčių niekad neužaugs. Tokie skraidančių nesupranta ir sako: “Jūs esat bepročiai, nenormalūs. Jūs kliudote mums. Jūs kliudote visam kam. Jūs, gal būt, tenkinate savo smulkią savimylą ir tuo pačiu metu beprotiškai rizikuojate ne tik savimi, bet iš viso visa situacija. Nuo jūsų pokštų darysis vis blogiau ir blogiau”.

Pastarųjų penkiolikos metų patyrimas rodo, kad “iššokimas pro langą” turi prasmę. Turi prasmę aiškus, atviras, viešas pareiškimas savo nesutikimo su valdžia, ar bent su kai kuriais jos politikos aspektais. Jis daro rimtą įtaką bendrai atmosferai Sovietų Sąjungoje.

Pats žodis “disidentas” ne visai tikslus, nes jis reiškia atskalūną. O jie nėra atskalūnai. Jie yra žmonės, kurie atstovauja tam, ką visuomenė iš dalies savo sąmonėje, iš dalies pasąmonėje turi.

Skaityti daugiau: TOMAS VENCLOVA: DISIDENTŲ SĄJŪDŽIO PERSPEKTYVOS SOVIETŲ SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE

DR. A. ŠTROMAS: POLITINĖ SĄMONĖ LIETUVOJE IR JOJE ATSISPINDINČIOS LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS

Apsiėmiau gvildenti temą, kurią, gyvendamas kelis dešimtmečius krašte, atrodė, žinojau iki detalių, bet dabar, kai norisi konkrečiai paremti tą ar kitą teiginį, atrodo, kad nieko nežinau. Lietuvoje žmonės labiausiai slepia savo tikrąją politinę sąmonę. Saugumas (KGB) turi daug vargo išaiškinti žmonių asmenines tikrąsias politines nuotaikas. Ir čia tenka tik bendrybėmis bandyti nusakyti tai, kas visų yra labiausiai slepiama.

Tiesa, šiandieną jau turime tam tikrų masinių išstojimų. Turime nemažą kiekį opozicinių faktų, suregistruotų “LKB Kronikose” ir netgi oficialiuose šaltiniuose. Turime, pagaliau, ir literatūriniais bei kitokiais būdais metaforomis ir Ezopo kalba išreikštos krašto žmonių galvosenos pavyzdžių. Mes galime tai analizuoti ir išvadoje pasakyti: štai čia tikrosios nuomonės, tikrosios nuotaikos. Tačiau iš karto iškyla problema: kiek yra reprezentatyvu visa tai? Neturint objektyvesnio masto reprezentatyvumui, klausimą tenka dažnu atveju spręsti impresionistiškai, kaip liudytojui.

Ačiū Dievui, aš nesu vienintelis toks gyvas liudininkas — vertintojas. Mano senas bičiulis ir poros dešimtmečių bendrapokalbininkas Tomas Venclova tik prieš kelis mėnesius išvyko iš Lietuvos. Jau ketveri metai praėjo apytikriai nuo tada, kai su juo paskutinį kartą svarstėme Lietuvos politinės sąmonės klausimus. Kai prieš kelis metus paskutinį sykį tuo klausimu kalbėjome, sunku buvo net sapne įsivaizduoti, kad susitiksime vėl. Bet, matyt, Dievo, sovietų valdžios bei Helsinkio ir aplamai detantės politikos dvasios dėka tas nesapnuotas stebuklas visgi pasidarė įmanomas.

Skaityti daugiau: DR. A. ŠTROMAS: POLITINĖ SĄMONĖ LIETUVOJE IR JOJE ATSISPINDINČIOS LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS

TOMAS VENCLOVA: DĖL DR. A. ŠTROMO PASKAITOS

“Išsigimė visi velniai”

Dr. Štromas pradėjo nuo to: daug išeivių galvoja, kad Lietuvoje ištisai viešpatauja vad. oficialioji sąmonė. Man rodos, populiaresnė yra kita nuomonė: oficialioji indoktrinacija lietuvių tautai jeigu ir padarė įtakos, tai labai mažai; lietuvių tauta yra už nepriklausomybę. Ta nuomonė irgi nėra šimtaprocentiškai teisinga. Aš sutinku su dr. Štromu, kad oficialiosios sąmonės prievarta įgyvendintas absoliutus įsiviešpatavimas, pagal Hėgelio dialektikos dėsnį, virto jos absoliučiu išnykimu iš žmonių vidaus. Liko tik tam tikras, iki gyvo kaulo įkyrėjęs, oficialusis žodinis apdaras. Žmonių viduje oficialiosios sąmonės nėra. Ji tenai nepateko, arba pateko tomis neigiamomis formomis, kurias dr. Štromas labai teisingai nušvietė: cinizmas, atbukimas, dezinformacija ir agresyvumas.

Dr. Štromas gal ne visiškai pilnai pavaizdavo mūsų visuomenės kitėjimo procesą. Dėl Chruščiovo bandymų kažką reformuoti ir kažką gelbėti, dėl techninės pažangos, dėl visuomenės sudėtingumo ir diferenciacijos, dėl ryšių su Vakarais, dėl režimo senėjimo, (vadovai visi yra labai nukaršę) — dėl visa to, pasak Balio Sruogos, “išsigimė visi velniai”. Dėl to ir įvyksta faktai, kurie anksčiau nebūtų galėję įvykti. Nei dr. Štromas, nei aš niekada nebūtume galėję kalbėtis čia su jumis, o būtume kalbėjęsi kur nors Kolymos stovykloje, jei būtume anksčiau elgęsi daugiau ar mažiau taip, kaip elgėmės pastaruoju metu. Išeivija šitą “visų velnių išsigimimą” — gal būt nėra pakankamai pajutusi. Daug kas vaizduojasi, kad Stalino laikų režimas mažai pasikeitė. Vis dėlto gerokai pasikeitė. Dabartinė padėtis Sov. Sąjungoje truputį primena padėtį Franco Ispanijoje, jau antroje režimo pusėje, kada žmonės faktiškai nieko nebijojo, šnekėjo, ką norėjo, ir laukė Franco mirties.

Skaityti daugiau: TOMAS VENCLOVA: DĖL DR. A. ŠTROMO PASKAITOS

AUŠRA MAClULAITYTĖ-ZERR: JAV LB UŽDAVINIAI IR JŲ VYKDYMAS

BENDRUOMENININKAI PASISAKO IŠEIVIJOS RŪPESČIAIS

Per savo 25 metų reiškimosi praktiką JAV LB organizacija savo pagrindiniu dvilypiu uždaviniu laikė (1) išeivijos lietuvybės ugdymą, sudarant sąlygas tautinės kultūros kūrybai ir lietuviškam jaunimo švietimui, ir (2) išeivijos talką savosios tautos pastangom išsivaduoti iš sovietinės nelaisvės.

Šių abiejų uždavinių vykdymo progos, galimybės bei sąlygos yra tokios įvairios, kad ir jaunas, ir subrendęs ir net seno amžiaus sulaukęs lietuvis lengvai gali susirasti sau tinkamą darbo dirvą, savo lietuviškam pasirodymui tinkamą sritį.

LB organizacijai vadovaujantieji sluoksniai jaučia, kad lig šiol LB organai, pirmiausia LB apylinkių vietiniai organai, per mažai pastangų yra darę savo aplinkos tautiečiam socialinės globos srityje. Labai retais atvejais mūsų tautinis solidarumas konkrečiai pasireiškia savo susenusiųjų ar susirgusiųjų tautiečių paglobojimu. Tai dar labai menkai paliesti veiklos dirvonai.

Skaityti daugiau: AUŠRA MAClULAITYTĖ-ZERR: JAV LB UŽDAVINIAI IR JŲ VYKDYMAS

RAIMUNDAS KUDUKIS: NAUJAI ĮSKYLANČIOS ROLĖS LIETUVIŲ VISUOMENINĖJE VEIKLOJE

Mes, vadinamieji naujieji ateiviai, išeivijoje esame jau 30 su viršum metų ir vis dar sugebame išlaikyti bei ugdyti savo tautinį savitumą, savąją kalbą, savuosius tautinius papročius, žodžiu, sugebame tęsti savo tautinį paveldėjimą. Mūsų lietuviškos organizacijos mus auklėja, mus įtaigauja ir mus orientuoja, kad ištesėtume savo ištikimybę savajai tautai, savajam tautiniam paveldėjimui.

Kartais mes žiūrime į tai, kaip į savaime suprantamą dalyką. Bet faktiškai išeivijos tautinių organizacijų veikimas nėra lengvas, nors yra būtinas. Todėl pravartu pasvarstyti, kokia gali būti mūsų išeivijos organizuoto veikimo ateitis, kokios organizuoto išeivijos veikimo naujos rolės.

Išeivijos vadinamosios akultūracijos procesas, atrodo, nesulaikomas. Tik vienur jis vyksta sparčiau, kitur lėčiau. Išeivijos akultūracijos proceso sulėtinimas pirmiausia pareina nuo pačios išeivijos, nuo jos organizuotos tautinės veiklos. Išeivijos akultūracija vyksta sparčiau tada, kai išeivija praranda savo tautinį kūrybingumą.

Skaityti daugiau: RAIMUNDAS KUDUKIS: NAUJAI ĮSKYLANČIOS ROLĖS LIETUVIŲ VISUOMENINĖJE VEIKLOJE

EDMUNDAS ARBAS: AR GALIMAS RACIONALESNIS VEIKSNIŲ SUSITVARKYMAS?

Šio klausimo atsakymas neatsiejamas nuo mūsų išeivijos gyvenimo įvairių įtampų. Todėl pirmiausia pora pastabėlių apie tas įtampas.

Įtampa gali būti pozityvi ar negatyvi. Pozityvi įtampa tiek asmens, tiek bendruomenės gyvenime, tiek kultūros, tiek politikos veikloje yra kūrybingumo variklis, ieškant tinkamiausių būdų pasiimtam uždaviniui įvykdyti. Pozityvioji įtampa dažnai kyla, kai į tą patį tikslą pasirenkami skirtingi keliai, bet išlaikomas praktinės veiklos nuoširdus koordinavimas, išlaikoma pagarba tarpusavio santykiuose.

Negatyvioji arba piktybinė įtampa dažniausiai atsiranda dėl kai kurių žmonių savotiško charakterio. Tokie žmonės yra liguistai kritiški ir liguistai įtarūs kitų veikimui. Antrasis negatyvios įtampos šaltinis — ir labiausiai humaniškos valstybės politika. (Šia prasme yra būdingas “Chicago Tribune” 1977.IX.11 vedamojo tvirtinimas, kad “tie, kurie atvyko į šį kraštą ieškoti taikos, o siekia įamžinti savo skirtumus nuo šio krašto kitų žmonių, užmiršta, kad mūsų laisvė buvo sukurta dėl to, kad buvo užtikrinta vienybė. Jei kraštą įtakos etninės grupės ir separatistiniai judėjimai, tai ir laisvė nukentės”. Red.). Trečioji negatyvios įtampos priežastis — lietuviškas konservatyvumas. Lietuvis labai stipriai prisiriša prie to kas yra, ką jis turi, ir vengia naujovių. Tai tvirtina mūsų tautos istorija. Tas mūsų, jei taip galima išsireikšti, tautinis nesugebėjimas išlaikyti gyvenimo raidos tempą, neatsilikti nuo gyvenimo brangiai yra kaštavęs mūsų tautai ir brangiai kaštuoja mūsų išeivijai.

Skaityti daugiau: EDMUNDAS ARBAS: AR GALIMAS RACIONALESNIS VEIKSNIŲ SUSITVARKYMAS?

Ateitininkų kongreso paraštėje

IŠEIVIJOJE

Rugsėjo 1-4 dienomis Clevelande vyko V-asis (IX-asis) Ateitininkų Federacijos kongresas.

Gimusi prieš pat I-ąjį pasaulinį karą carinės Rusijos užgrobtoje Lietuvoje kaip reakcija prieš to meto rusų mokyklos Lietuvoje varomą rusinimą ir prieš tose mokyklose įsivyravusį nihilizmą, ateitininkų slapta veikianti organizacija stengėsi sutelkti pirmiausia vidurinių mokyklų studentiją aplink šūkį: “Viską atnaujinti Kristumi!” Jau 1912 ateitininkam priklausė apie 250 vidurinių mokyklų studentų ir apie 50 aukštųjų mokyklų studentų.

Karo eigoje vokiečiam okupuojant Lietuvą, veik visos vidurinės mokyklos iš Lietuvos buvo perkeltos į Rusijos gilumą. Tenai tremties ir revoliucijų sąlygomis ateitininkija labai subrendo ir pasireiškė ne tik kaip krikščioniškosios pasaulėžiūros veikli apraiška, bet ir kaip stiprus lietuviškumo ir Lietuvos valstybingumo veiksnys. Šio veiksnio tikrasis vaidmuo ir poveikis ir lietuviam tremtiniam Rusijoje, ir nepriklausomai Lietuvai, ypatingai lemtingais 1918-1919 metais, tebelaukia objektyviai išsamaus įvertinimo. Nepriklausomoje Lietuvoje ateitininkija išsišakojo. 1930 vidurinėse mokyklose buvo 3550 ateitininkų, o aukštosiose — apie 800. Nors nuo 1930/ 31 mokslo metų vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacija valdžios formaliai buvo uždrausta, faktiškai, veikdama nelegaliomis sąlygomis, vidurinių mokyklų ateitininkija net gausėjo ir 1940, sovietam okupuojant Lietuvą, skaičiavo 11,000 narių. Aukštosiose mokyklose ateitininkų korporacijos veikė legaliai. 1940 narių skaičiavo arti tūkstančio.

Skaityti daugiau: Ateitininkų kongreso paraštėje

Lietuvių Fondo parama išeivijai

Lietuvių Fondas (LF) veikia nuo 1962. Jo pagrindinis kapitalas metai iš metų auga. Bet išeivijos tautinių reikalų paramai LF leidžia tik pagrindinio kapitalo gryną pelną, t. y. pelną, iš jo atskaičius administravimo išlaidas. Žemiau dedama lentelė rodo LF pagrindinio kapitalo atitinkamų metų sumą ir tų metų gryno pelno sumą:

Metai	Kapitalas	Pelnas
1962	44,500.00	1,200.00
1963	104,080.00	3,000.00
1964	167,401.00	5,500.00
1965	229,129.00	10,000.00
1966	316,409.00	---
1967	400,273,00	20,000.00
1968	516,000.00	28,000.00
1969	609,612.00	33,300.00
1970	675,011.00	31,000.00
1971	720,446.00	40,000.00
1972	793,620.00	57,380.00
1973	895,772.00	50,000.00
1974	1,043,318.00	24,770.00
1975	1,111,291.00	50,462.00
1976	1,215,029.00	49,000.00

Iš viso per praėjusius savo veikimo 15 metų LF padarė $403.612.00 gryno pelno. Jį LF išleido:

Skaityti daugiau: Lietuvių Fondo parama išeivijai

Ne mūsų vienų pirkia padūmavus

PASAULYJE

Savai paguodai, o gal ir savai ištvermei sutvirtinti akivaizdoje mūsų išeivijos bendruomenėj besireiškiančių nevieningumų ir tarpusavio kivirčų verta dirstelti į kaimyno daržą, juoba į tokio, kurio daržas aptvertas sandaria rasės bei religijos tvora, kad, atrodo, iš šalies jokia piktžolė negalėtų patekti. Agi žydų vieningumas ne be pagrindo patarle virtęs.

Ir štai kaip dėl to savo vieningumo patys žydai guodžiasi. BREIRA yra hebrajų žodis, reiškiąs alternatyvą, pasirinkimą. Po paskutinio (1973) arabų - žydų karo Jungtinių Valstybių žydų bendruomenėje iškilo Breiros vardu organizacija. Jos pradininkai bei įkvėpėjai yra žydų radikalai. Jie buvo spiritus movens JAV sąjūdžio prieš Vietnamo karą, o dabar, atrodo, mėgina kažką panašaus sukelti JAV žydų bendruomenės viduje prieš Izraelio imperializmą, už palestiniečių teisėtus siekimus.

Skaityti daugiau: Ne mūsų vienų pirkia padūmavus

IDĖJOS SPAUDOJE

Bendruomenės temomis

“Tėviškės Žiburių” (1977.VII.28) vedamasis siūlo pagalvoti dėl būsimos PLB valdybos. (PLB seimas renkasi 1978 liepos 1-4 Toronte). O pagalvoti todėl, kad bendruomenės organizacijos mirtinas priešas esąs partiškumas ir kad “dabartinė Bendruomenės organizacija kai kuriuose kraštuose kaip tik ir suskilo dėl to, kad tą nelemtąjį partiškumą nevisi vienodai suprantame”. Ir to partiškumo pagal vedamąjį yra tiek apsčiai, kad vedamasis abejoje, “ar visoje Š. Amerikoje surasime vietą, kurioje gyventų devyni tautiečiai turintieji tokią dabar jau retą (nepartiškumo) dvasinę savybę?” Žodžiu, vaizdas labai niūrus. Tik kažin ar tikroviškas?

Nors vedamasis vartoja daugiskaitą “kai kuriuose”, bet faktiškai lig šiol tam tikros apostazijos apraiškų žinom tik JAV LB organizacijoje. Amerikos Lietuvių Tarybos globoje susitelkus, grupelė bandė ir tebebando vaizduoti bendruomenės reorganizuotą organizaciją, kuri tačiau JAV lietuviuose pritarimo ir atramos nesuranda ir realios schizmos bendruomenės organizacijoje sukelti nepajėgia. Antra vertus, LB organizacija laikosi tik tautiniu solidarumu ir savanorišku susiklausymu, todėl tuo ar kitu motyvu visada yra galimybė apostazuoti, juoba tokiomis sąlygomis, kokios yra Jungtinėse Valstybėse. Čia pagal tradiciją labai respektuojamas vyresniškumas (“seniority”), o jis faktiškai priklauso Altui. Kad Alto — JAV LB santykius apsprendžia ne partiškumas, rodo faktas, kad ir Alto ir JAV LB vadovybėje reiškiasi tų pačių “partijų” veikėjai. Beje, PLB valdyba atskirų kraštų bendruomenėse atsiradusiai vienokiai ar kitokiai įtampai pašalinti ir formalių priemonių neturi, o tegali moraliai veikti. Taigi, PLB valdybos vaidmuo toj srity yra reliatyvus ir ribotas.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

UŽGESĘ ŽIBURIAI

GEN. JONAS ČERNIUS 1898.I.6 — 1977.VIL3

Velionis buvo buvęs Lietuvos nepriklausomybės karų savanoris, Lietuvos karo mokyklos I-osios laidos karininkas, Belgijoje baigęs aukštąjį technikos mokslą, o Prancūzijoje — karo akademiją, palyginti, būdamas jauno amžiaus buvo pasiekęs Lietuvos kariuomenėje pačias viršūnes — nuo 1935 buvo kariuomenės štabo viršininkas. Bet velionio istorinis vaidmuo Lietuvos valstybiniame gyvenime buvo ne karinio, o politinio pobodžio. Tai buvo vadinamos vieningo darbo vyriausybės sudarymas.

Kai, naciam atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, visa tauta buvo labai sukrėsta ir “atpirkimo ožiu” buvo linkusi laikyti tik Smetonos režimą, pats Smetona, kariuomenės vado gen. Raštikio įtaigaujamas, pagaliau sutiko sudaryti vyriausybę, kurios sudėtyje būtų ne vien tautininkų partijos, bet ir demokratinių partijų žmonių. Žinoma, vyriausybės pirmininku, net ir tuo labai sunkiu Lietuvai metu, Smetona vis tiek pasirinko ne kurią stiprią politinę asmenybę, bet tuometinį kariuomenės štabo viršininką, velionį gen. Černių, kuris nebuvo politikas, o tik karys - technikas, drausmingas savo vyresnybės įsakymų vykdytojas. Todėl velionis, nors, imdamasis Lietuvos premjero pareigų, bus turėjęs labai gerų intencijų, faktiškai nebuvo tikęs tom intencijom vykdyti žmogus. Jis faktiškai neįtiko nei Smetonai, nei tautininkam, nei demokratinėm partijom. Po aštuonių mėnesių jį pakeitė tautininkas Merkys.

Skaityti daugiau: UŽGESĘ ŽIBURIAI

VARDAI ĮVYKIUOSE

Toronto skautai spalio 1-2 dienomis surengė Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos-Daumanto ir Romo Kalantos įspūdingai patrauklų minėjimą.

Naująją Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybą sudaro bičiuliai: Edmundas Arbas, Vytautas Aušrotas, dr. Zigmas Brinkis, kun. Viktoras Dabušis, Kęstutis Girnius, Linas Kojelis, Algis Raulinaitis, Antanas Sabalis ir dr. Rožė Šomkaitė.

Ateitininkų Federacijos skiriama Stasio Šalkauskio vardo kūrybos premija $1,500.00 šiemet pripažinta bičiuliui dr. Jonui Griniui, kuris premijos pinigus išdalino išeivijos tautinės kultūros puoselėtojams.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti