Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 3 (1380) KOVAS –MARCH 1962 
Paminklas Širvintuose žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės ... Viršelis
Nr. 4(1381) BALANDIS - APRIL 1962
Dail. A. Beleška — veikalo, skirto paminėti Ramovės sukaktį, viršelis—v. 1 p.
TURINYS
V. Jonikas — Vardu žymėsime savu
Širvintų kautynės
P. Mačiulis — Pirmaisiais 2 p.p. metais
A. Žygmantas — Pirmoji jūrų galybė Kreta
V. Kareiva — Kareiviai
V. Mantvydas — Kova už Tautos dvasią
P. Alšėnas — Ir vėl Velykos!
K. Virškuvienė — Margučiai (nuotr.)
A. Rėklaitis — Lietuvių Veteranų Sąjunga Ramovė
J. Mikuckis — Vadas ir vaidila
Petras Būtėnas — Baltų žemės falsifikatas
A. Rėklaitis — L.V.S. Ramovės dešimtmetis
Pagarba Savanoriui
Kronika
Skaityti daugiau: Karys 1962m. 3-4 Turinys, metrika
VINCAS JONIKAS
K o v a u ž k a l b ą
Tu pats tėvynę ginsi
Nelaukęs pagelbos,
Mokinsies ir mokinsi
Lietuviškos kalbos!
Kaip saulė į pavėsį
Prasiveržia karštai,
Šventa kalba vis plėsis
Pražysdama raštais.
Tu pats tėvynei teiksi
Kilniausios pagarbos
Ir vėliavą įsmeigsi
Lietuviškos kalbos!
Skaityti daugiau: VARDU ŽYMĖSIME SAVU
ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ PROŠVAISTĖS
J. VĖGĖLIS
1959 m. spalio ir lapkričio KARIO numeriuose K. Ališauskas rašydamas apie plk. K. Žuko paskelbtus atsiminimus, jo knygą “Žvilgsnis į praeitį”, daro pastabas dėl ten paskelbtų būk tai neteisingų, kaikurių žinių. Čia paminėsiu keletą tų pastabų ir duosiu daugiau tikrų žinių apie aprašomus įvykius.
I. Minėdamas Širvintų kautynes (lap. 16-21) K. Ališauskas tvirtina, kad 7 pėst. pulko IlI-čio bat. vadas lt. Balnas nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vadu plk. V. Rėklaičiu... ir toliau sako — “tad kuriem galam jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir jis pas juos nesikreipė”
Į tai turiu atsakyti, kad taip griežtai paneigti galima tiktai nežinant apie, tuomet Lietuvoje veikusius, Ypatingus Valstybės Apsaugos Įstatus. Tais laikais kiekviena apskrities komendantūra turėjo, ne tik raštininkus savo įstaigoje, bet ir tam tikro dydžio kovos dalinį skirtą apsaugai, žvalgymui, įsakymų bei karo prievolių vykdymui, o priešui puolant, ir jo tramdymui. Karo komendantai buvo ne tik apskričių karo administratoriai, bet ir tų kovos dalinių vadai.
Taip, lenkams užgrobus Vilnių ir pradėjus pulti toliau į Lietuvos šiaurę, artimiausios apskričių komendantūros, kaip Zarasų, Utenos, Ukmergės, Kėdainių, Panevėžio ir Rokiškio, atsidūrė karo būklėje. Karo komendantai gi gavo iš Krašto Apsaugos Ministerio įsakymą: žvalgyti ir sekti lenkų kariuomenės veržimąsi, jai trukdyti ir priešintis, laikyti ryšį su savo kariuomenės artimesniais daliniais ir teikti žinias Vyr. Kar. Štabui ir artimoms savo kariuomenės dalims.
Utenos k. komendanto pareigoms buvo skubiai pasiųstas, dar 1919 metais Lietuvos šiaurėje atskiram batalionui vadovavęs kovose su bolševikais ir vokiečiais-bermontininkais, karininkas, kuris ir ėmėsi minėtą ministerio įsakymą uoliai vykdyti. Prie komendantūros iš vietos savanorių buvo skubotai sudaryta: viena pėst. kuopa, raitųjų žvalgų būrys, šaulių būrys ir telefonų centrinė ryšiams.
Tuojaus, atskirais būreliais buvo pradėta sekti lenkų judėjimą linijoje Palūšė-Kaltinėnai-Joniškis. Čia sutikta tik lenkų žvalgybiniai būriai. Mūsų būreliai jiems pasipriešino, o kuopa sulaikė lenkus Kaltinėnų ruože. (Neužilgo Kaltinėnų barą su nedideliu kariniu daliniu perėmė atsiųstas karininkas Bužys).
Skaityti daugiau: Širvintų kautynės
V. PERMS.
TA PATI.
Tu buvai kaip peteliškė,
Be rūpesčių lakstei, sklandei;
Lyg versmėmis jaunystė tryško,
Ar tu bėgiojai, ar žaidei.
Drugeliu skraidei tu tarp rugių,
Buvai linksma, linksma, stati;
Ir lyg neužmirštuolė tarp dagių
Likai man tu vis ta pati. . .
. . .Žinau, kad tave vyrai glamonėjo,
Ir spaudė prie savęs jie taip arti;
Daugel metų jau praėjo—
Ir vis tik tu man ta pati. . .
Skaityti daugiau: Poezija
Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS
(Tąsa)
Iš karto supratau, kad nenuraminsiu, tad įsakiau viršilai išrikiuoti kuopą ir pranešti kar. Ginčui, kad mano įsakymu vestų kuopą kartu su pulku. Įsakiau pastatyti sustiprintą sargybą prie ginklų sandėlio, o pats nuėjau į karininkų valgyklą, kurioje radau tą patį bičių avilį zirziant, kaip ir mano kuopoje. Iš batalionų vadų valgykloje buvo tik vienas, būtent kar. Laurinaitis. Pasikalbėję su juo nutarėme, kad vis dėlto pulką reikia nuvesti tvarkingai. Kar. Laurinaitis sutiko nuvesti pulką. Žygis įvyko tvarkingai. Tą pačią dieną kar. Glovackis grįžo pulkan. Buvo aišku, kad mūsų dienos Panemunėje suskaitytos. Kar. Glovackis pasidarė atsargesnis ir politiniais šūkiais daugiau nebesišvaistė. Savo gerbėjus, savanorius, perdavė saugumui. Buvo jų tarpe keletas ir paprastų vyrukų. Aš gi, savo kulkosvaidininkų neišdaviau. Vėliau pasiunčiau juos. į Karo Mokyklą. Taip baigėsi pirmieji neramumai 2 p. pulke 1919 metų balandžio mėn.
ŽYGIS PRIEŠ BOLŠEVIKUS
Gegužės mėnesio viduryje, jau po priesaikos, pulkas gavo įsakymą vykti frontan. Šančių rampoje pasikrovėme į vagonus tokioje sudėtyje: Pulko Štabas, kar. Glovackis, adjutantas kar. Gricius, jo padėjėjas kar. Dabulevičius;
I batalionas — kar. Matiejūnas-Valevičius, trys kuopos, maždaug 200-250 vyrų kuopoje;
II batalionas — kar. Jonas Laurinaitis, sudėtis maždaug ta pati, kaip ir I bataliono; III batalionas — kar. Petruitis, sudėtis maždaug tokia pat, kaip ir pirmuose batalionuose (kuopų vadų ir jaunesniųjų karininkų jau ne visų pavardes prisimenu, tad jų nerašau nė vieno); naujai suformuota ūkio dalis kar. Vimerio vadovaujama, kulkosvaidžių kuopa — kar. Mačiulis su 16 sunkiųjų kulkosvaidžių, trys jaunesni karininkai, 186 kareiviai ir 64 arkliai; raitų žvalgų komanda — kar. Jonas Budrys su 40 vyrų ir arklių; ryšių komanda — kar. Bronius Draugelis su apie 60 vyrų, telefonais, kabeliu ir 6 arkliais. Tokios maždaug sudėties pulkas apleido Panemunę.
Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties Alunta (1919. V. 31)
Iš P. Bliumo rinkinio
Panemunėje liko IV batalionas, kar. Butkaus vadovaujamas, ūkio dalis, kar. Šalkausko, vadovaujama ir mokomoji kuopa — kar. Kauno vadovaujama. Šios likusios dalys į pulką nebe-atvyko ir iš jų vėliau buvo suformuotas atskiras Marijampolės batalionas, vėliau pavadintas 6 pėstininkų pulku.
Skaityti daugiau: PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS
A. ŽYGMANTAS
(tąsa)
ANTRASIS KRETOS VYRAVIMAS
(1700-1400 m. PR. KR.)
Apie 1700 m. pr. Kr. Kreta vėl iškyla, dar gražesnė dar puikesnė. Dabar ji pasiekia savo žydėjimo augščiausią tašką ir tokia išsilaiko ištisus tris šimtus metų. Vietoje sudegusių rūmų Knose ir Faiste atstatomi nauji. Derindamas savo amatą su auksakalio, žalvario kalvis gamina puikius įraižytus ir inkrustuotus durklus. Prie brangiojo metalo — aukso prisideda kitas tada dar labai retas — geležis. Ginklų kalvės gamina lizdinius užmaunamus j iečių antgalius ir kardus, išpuoštus lyg žaisliukus.
Tačiau ir tada, atrodo, politinės vienybės Kreta nebuvo pasiekusi. Karalius Minas turėjo vargo su miestais varžovais ir priešginom vasalais; jo kariniai sandėliai-arsenalai buvo kraute prikrauti strėlių ir kovos vežimų.
Viduriniame Mino amžiaus laikotarpyje būta dviejų galios centrų Kretoje, tai Knosas (Cnossus) ir Faistas (Phaestus). Abiejuose miestuose būta didelių rūmų, matyti gyventa galingų karalių. Galimas dalykas, tie du miestai buvo dviejų atskirų valstybių centrai — tų laikų Kretos Atėnai ir Sparta.
Archeologiniai radiniai rodo, jog miniečiai buvo ilgagalviai, žemo ūgio, žemesni kaip šių dienų kretiečiai.3 Vyrai tais laikais turėjo paprotį dėvėti juostą per strėnas su prijuoste virš jos, avėti odiniais batais ir nešioti peilį ar durklą prie juosmens.
Apie 1450 m. pr. Kr. Faisto rūmai buvo sunaikinti, Hagia Triados — sudeginti, Tylisos valdovų namai virto griuvėsiais.
Skaityti daugiau: PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA
V. KAREIVA
Novelė
Ant kalniuko iškilo kareivis. Už jo nugaros pro debesį švietė saulė. Spinduliai slydo per šalmą, per šautuvą, kabantį ant pečių ir per žiūronus, kuriuos dabar pakėlė. Jis dabar žvalgė kaimą, gulintį slėnyje. Mostelėjo ženklą ir ant kalniuko iškilo antras, trečias, ketvirtas. Jie leidosi žemyn į kaimą.
Mergaitė prie šulinio ruošėsi semti vandenį. Staiga pamatė juos, pametė kibirą ir puolė į trobą šaukdama:
— Mama, mama, kareiviai!
Iš trobos išėjo moteris, paskiau vyras su barzda, žįsdamas pypkę. Pro tarpkojį išnėrė šuva ir berniukas.
Kareiviai buvo jau kieme. Kepurėse švietė žalvariniai raiteliai. Vienas jų turėjo antpečiuose po dvi žvaigždutes ir žiūronus, pakabintus ant kaklo.
— Dievulėliau, juk tai mūsų kareivėliai!
— sušuko moteris.
— Ar lietuviai? — klausė duktė.
— Lietuviai, — atsakė leitenantas, pridėjo ranką prie kepurės ir nusišypsojo. Kiti trys kareiviai taipgi šypsojosi, ir laikė šautuvus, paspaustus po pažastimis. Dėl viso pikto.
Duktė, nieko nelaukusi, tik strikt leitenantui ant kaklo, lūpas prispaudusi, pakšt į skruostą ir vėl atšoko.
— Mama visą laiką sakė, — kalbėjo ji, — kad mūsų kareiviai vėl ateis. Ir atėjote!
Tėvas išėmė pypkę iš barzdos ir sakė:
— Lima! Ką tu dabar?
— Atėjome! — patvirtino vadas.
— O mes pirma spėjome, kad rusai. Pasitraukdami dar ką blogo mums padarys. Paskiau manėme, kad vokiečiai užeina. Dabar štai, nė iš šio, nė iš to, mūsų kareivėliai!
Skaityti daugiau: KAREIVIAI
V. Mantvydas
Vasario 16 Dienos priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje VVashingtone 1962 m.: p. O. Kajeckienė sveikinasi su JAV gen. Graves G. Erskine; šalia — Lietuvos Atstovas J. Kajeckas ir ponia G. G. Erskine.
Jau baigiasi šimtmetis, kai mūsų kovoje už tautos dvasią buvo rusų caro išsprogdinta pirmoji tvirtovė— Valančiaus tautinės mokyklos sistema. Nereikia įrodinėti, kokį nuostolį laiko eigoje tai padarė mūsų kultūrai ir valstybinei idėjai. Tas priešiškas smurtas dabar vėl rusų bolševikų atkartotas ir vykdomas, galutinai apvagiant ir teriojant mūsų tautą.
Regėdami, kad mūsų tautinė kultūra tėvynėje pasmerkta mirti, turime sukauptomis jėgomis ją ginti. Geras advokatas, prieš gindamas savo klijentą, surenka visus galimus įrodymus jo nekaltumui paremti. Mes turime būti daugiau negu geri advokatai, nes teisiamojo suole dabar yra mūsų aiškiai nekalta tauta, o teisėjai sukti ir klastingi.
Privalome tuojau, nuo šios dienos, kaupti lietuvybės bylai palankią jėgą. Atgaivinkime knygnešių gadynės dvasią. Pažinkime tarptautinio komunizmo paslėptus tikslus ir įsitikinkime, kas už jo stovi. Surasime ne tik savo tautos, bet ir visų tautų tikrąjį priešą ir mokėsime jį apeiti. Dirbkime senu, išbandytu ir patobulintu rezistencijos būdu, remdamiesi asmeniška iniciatyva. Bendrieji, vadovaujantieji, veiksniai ne visada galės mus nurodymais pasiekti. Vadovaukimės protu ir sveika intuicija, kur kitaip negalime. Veiksmas bus kaip religija, degąs lietuvybės ugnimi ir tamsybės pastangos bus peršviestos.
Dabar kovos už lietuvybę problema yra globalinė. Lietuvis, toli nuo tėvynės, yra laisvesnis, kaip savo tėvynėje, todėl privalo tą laisvę išnaudoti tautos gynybai ir kovai už jos išlikimą. Kiekvienas tampa kovotoju, jei stengiasi bent savo gimtą kalbą mokėti ir savo vaikus jos išmokyti, savo spaudą skaityti, savo raštu bendrauti. Kliūties nugalėjimas yra tam tikros kovos laimėjimas. Jausdamasis aktyviu lietuviu, asmuo visur gali savo tautos bylai pasitarnauti. Rinkdami svetimų laikraščių straipsnius apie lietuvius, žemėlapius, istorinius užrašus, mes pinsime Lietuvai pergalės vainiką.
Skaityti daugiau: KOVA UŽ TAUTOS DVASIĄ
PRANYS ALŠĖNAS
Velykos — tai daugiau negu prisiminimas kankinio, mirusio kančioj ir mirusio — ne už savo, bet už kitų nuodėmes! Paklausite: kodėl dar daugiau? O todėl, kad Mirusis — Pats nebuvo žmogus, kaip mes, bet buvo Dievo Sūnus, tai įrodęs savo prisikėlimu iš mirusiųjų! Arba, geriau pasakius, buvo Žmogus ir Dievas — viename asmenyje.
Bet, ar šioji Dievo Sūnaus auka pataisė žmoniją? — Tai kitas klausimas. Ypač šių dienų pilkumoj ir rūpesčiuos bei baimėj — matome, kad kūjis ir pjautuvas — siekia sudaužyti ir sunaikinti Kryžių, ant kurio mirė Išganytojas, kad to kryžiaus nė pėdsakų neliktų. O ryšium su šiuo raudonojo bedievizmo siautėjimu, slankioja žmonijoj ir šiurpios baimės šmėkla ...
Kaip kitais metais, taip ir šiemet, nežiūrint kur begyventume, švęsime Šv. Velykas. Vieni jas švęsime iškilmingai — su velykiniais “Aleliuja” bažnyčiose, su “margučiais” ir kumpiais ant stalų, o kiti — tenai tėviškėj likusieji — su karčia nostalgija geresnių laikų, nepriteklių spaudžiami, tačiau ir jie švęs Velykas taip, kaip jų tikėjimas ir sena tradicija diktuoja. Vienok — bus ir dar treti, kurie Velykų šventes atšvęs tik savo širdyse, tik giliam susikaupime ir ašarų paplūdimuose. Kas jie? — O gi tai mūsų Sibiro kankiniai, kurių tenai likę dar nemaža, kaip tremtinių, “be teisės grįžti į Lietuvą” ...
Skambės Velykų varpai ir gaus vargonai ir pavergtos, prislėgtos Lietuvos bažnyčiose. Taip pat ir Vilniuje, mūsų sostinėje, bažnyčių mieste, tas pats pasikartos! Pasikartos tose bažnyčiose, kurių mūro akmenys — dvelkia senove ir liudija didžią Lietuvos praeitį. Deja, toli gražu, ne visose bažnyčiose bus atlikta ta didžioji ceremonija — Prisikėlimo šventės paminėjimas, nes bedieviškasis okupantas — daugelį bažnyčių uždarė, pavertė sandėliais ir... net bedievybės muzėjais.
Skaityti daugiau: IR VĖL VELYKOS
Klaros Virškuvienės marginti velykiniai margučiai; šiuo metu jie yra Lietuvos Atstovybėje Vašingtone, D.C..
A. RĖKLAITIS
Šiais Maironio metais gegužės 26 ir 27 d.d. Čikagoje įvyks Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Suvažiavimo proga bus atžymėtas ir Sąjungos dešimtmetis. Todėl ta proga būtų pravartu prisiminti Sąjungos kūrimą ir nuveiktus dešimtmečio būvyje svarbesnius darbus.
KŪRIMASIS.
Sąjunga kūrėsi iš viršaus. Karių iniciatorių grupė su gen. P. Plechavičium priekyje, Čikagoje, “Margučio” patalpose, 1950 m. balandžio 2 d. sušaukė Sąjungos steigiamąjį susirinkimą. Šis susirinkimas nutarė Sąjungą steigti, priėmė laikinąjį Sąjungos statutą ir išrinko laikinąją Sąjungos centro valdybą, kurią sudarė: P.
Plechavičius - pirm., V. Mieželis - I-as vicepirm., A. Rėklaitis - II-as vicepirm., B. Michelevičius -sekr. ir P. Linkus - iždininkas.
Gen. št. gen. P. Plechavičius, L.V.S. Ramovės centro valdybos pirmininkas nuo 1950. IV. 2 iki 1959. V. 3.
Pirmasis laikinosios centro valdybos darbas buvo Sąjungos skyrių organizavimas Tuo reikalu buvo parašyti laiškai mūsų kariams didesniuose lietuvių susibūrimo centruose: New Yorke, Bostone, Clevelande, Detroite, Los Angeles ir kitur, prašant imtis iniciatyvos steigti Sąjungos skyrius. Kartu su laiškais buvo pasiųstas ir laikinasis Sąjungos statutas.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA RAMOVĖ
JUOZAS MIKUCKIS
Nuožmus nugalėtojas puotą
Iškėlė— jis pergalę mini!
Kardais daugel kirsta, kapota
Kol priešo galybę pamynė.
Ir vadas narsus pirm visų,
Kaip žaibas tarpe debesų,
Kaip marių įniršus vilnis,
Kaip vėjas, kaip girioj ugnis—
Plačiai sau praskindamas kelią
Jisjojo — garbė jį lydėjo,
Ir žmonės sulysę, išbalę,
Kuriems jis vergiją žadėjo.
Nelauktas iš girių vėsos,
Kūrėjas dainužės laisvos,
Išeina žinys— vaidila —
Jį pavergto slegia gėla. . .
Skaityti daugiau: VADAS IR VAIDILA
PETRAS BŪTĖNAS
“Lietuvių ir Prūsų žemės XIII a.” žemėlapis yra įdėtas “Lietuvos TSR istorijos” I tome. Vilnius. 1957 m., kuriame yra nurodytos šios sritys, bet labai paviršutiniškai ir ne baltų etnografijos požiūriu: I. Lietuva (Jos plote tenurodyti Alytus, Augštdvaris, Daugai, Merkinė, Perloja, Rumšiškės — dabar “Nemuno jūros” užlietos ir Valkininkas, o Kauno visiškai nėra, Vilnius pažymėtas Deltuvos srityje P.B.), II. Nalšia, III. Deltuva, IV. Upytė, V. Saulė (Šiauliai), VI. Knituva, VII. Medininkai, VIII. Karšuva, IX. Ceklis (buv. Kuršiai) (Atseit, Keklys sritelė, kuri nurodyta pagal Ltv. Kuršą, į šiaurę nuo Gandingos, rašo: Gondinga, vietovės P. B.), X. Sūduva (Dainava), XI. Skalva, XII. Nadruva, XIII. Barta, XIV. Sambija (K. Būgos Semba P.B.), XV. Natangija (K. Būgos Notanga P.B.), XVI. Varmija (K. Būgos Varmė P.B.),XVII. Pomezanija (K. Būgos Pamedė P.B.) irXVIII. Pogezanija (K. Būgos Pagudė “Pakrūmė” P. B.).
‘‘Lietuvos TSR istorijos” Lietuvių ir prūsų žemės XIII a. žemėlapio nuotrauka.
Žemėlapis latvių žemės nerodo. Jei jis ją. rodytų, tai būtų galima matant įsitikinti, kad latvių žemės rytai (Latgala) Dauguvos dešinėje-šiaurinėje pusėje nueina j rytus daug toliau už tame žemėlapyje parodytąją lietuvių žemę Dauguvos kairėje-pietinėje pusėje. Lietuvių žemė žemėlapyje turėjo būti parodyta kur kas toliau į rytus ir net toliau už latvių žemę, nes latviai lietuvių ir latvių prokalbės laikotarpyje kaip tik yra gyvenę Dauguvos kairėje-pietinėje pusėje kartu su lietuviais. Tuomet rusų stumiami latviai Dauguvą peržengė Daugpilio — Pliusų— Kraslavos-Krėslavos — Drujos — Drisos — Dysnos— Polocko — Vitebsko tarpe, pasiekdami savo tėvynę Latgalą. Jei tas žemėlapis to visko nerodo, tai aišku, kad jis yra Maskvos rusų cenzūruotas. Mat, kaip ir senovėje, ir dabar yra likęs tas pats rusų uždavinys — padauguviu per baltų žemę veržtis į vakarus ir todėl net rodyti drausti lietuvių elementą Dauguvos kairėje-pietinėje pusėje. O dabar čia net ir beveik visa Braslavo apskritis iš Lietuvos valstybės yra atimta ir prie savo S. Rusijos (Gudijos TSR) prijungta.
Kitkas apie šį žemėlapį yra straipsnyje surašyta.
Skaityti daugiau: BALTŲ ŽEMĖS FALSIFIKATAS
A. RĖKLAITIS
Sąjungos dešimtmetis sukako 1960 m. balandžio 2 d. Tačiau ši sukaktis tada nebuvo švenčiama nei minima. Sąjungos centro valdyba tą minėjimą nutarė sujungti su Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimu, kuris yra šaukiamas š.m. gegužės 26 ir 27 d.d. Čikagoje, Jaunimo centre.
Paskutinis skyrių atstovų suvažiavimas buvo sušauktas 1956 m. birželio 30 ir liepos 1 d.d. taip pat Čikagoje. Tada, ano suvažiavimo metu, buvo atžymėta ir Sąjungos 5 metų sukaktis.
šių metų suvažiavimas turės istorinės reikšmės keliais požiūriais, būtent: jis įvyksta Lietuvos atgimimo didžiojo poeto dainiaus Maironio metais — tautos ryžto ir kovos dvasios atnaujinimo metais; pirmą kartą išeivijoje prie naujai pastatyto paminklo bus suvažiavimo iškilmingai pagerbti žuvę dėl Lietuvos laisvės ir mirę ramovėnai; iškilmingojo posėdžio metu bus suvažiavimui pristatyti ir pagerbti Sąjungos garbės nariai, savo darbais nusipelnę Sąjungai ir, pagaliau, bus atžymėtas Sąjungos dešimtmetis. Ta proga suvažiavimo garbės svečiams bus įteikta A. Rėklaičio paruošta ir Vi Vi (Vi-jeikio) leidyklos gražiai atspausta knyga “LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS RAMOVĖS PIRMAS DEŠIMTMETIS 1950-1960”. Dalyviai ir svečiai turės galimybę tą knygą įsigyti suvažiavimo metu.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ S-GOS “RAMOVĖS” DEŠIMTMETIS
Kalbininko prof. K. Kepalo nuveikti darbai ir jo veikla lietuvių tautos labui yra verta pagarbos. Jo nueitas kelias įdomus, turiningas, ne rožėmis klotas, bet tai kieto darbo, kovos ir pasiryžimo kelias.
Kazys Kepalas gimė 1891 metais vasario 16 d. (sen. stil.) Petraukos kaime, Kamajų vaisė., Rokiškio apskrity iš tėvų ūkininkų Simano Kepalo ir Julijos Šlapelytės Kepalienės. Kūdikystę praleido pas savo tėvus kaime. Paaugęs vasarą ganė savo tėvų bandą, žiemomis, tarpais, gyveno pas savo motinos brolius Šlapelius, kurie Kazį išmokė lietuviškai ir rusiškai skaityti ir rašyti. Ir tik sulaukęs 12 metų, ir tėvams nusprendus Kazį leisti į mokslus, jis buvo atpalaiduotas nuo bandos ganymo ir išvežtas į Mintaują pas p. Didžiulienę-rašytoją (kuri pasirašinėdavo slapyvardžiu žmona), kurios duktė Aldona turėjo paruošti Kazį į gimnaziją. 1903 m. Kazio motinos brolis Jurgis šlapelis, medicinos studentas, pasiėmė Kepalą su savim į Maskvą bet kitais metais jis vėl buvo grąžintas pas p. Didžiulienę į Mintaują. Ten gyvendamas Kazimieras susipažino, su tuo laiku Mintaujoje gyvenusiais, lietuviais moksleiviais ir jų veikla. Jo dėdė Jurgis Šlapelis, baigęs medicinos mokslus 1905 m, apsigyveno Vilniuje ir Kazį vėl pasiėmė pas save. Kaip peraugęs jis jau nebegalėjo įstoti į pirmąsias gimnazijos klases, o be to, rusų valstybinėse gimnazijose žem. klasėse nebebuvo ir vietos. Tad 1908 m. Kazys išlaikė egzaminus į penktą klasę privačioje Pavlovskio gimn., kurioje baigė 6 klases ir 1910 m. persikėlė jau į rusų valst. antrąją Vilniaus gimnaziją, kurią 1912 m. baigė ir tais pat metais rudenį įstojo į Petrapilio universitetą — istorijos filologijos fakultetą, ir ten mokėsi iki 1915 m. Kilus Didžiajam karui Kazys sugrįžta į Lietuvą, apsigyvena Vilniuje ir, rusams traukiantis iš Vilniaus, nebėga į Rusiją, bet pasilieka Vilniuje. Čia jis stoja į Vilniaus lietuvių eiles dirbti švietimo ir tėvynės vadavimo darbą.
Lietuviams inteligentams Vilniuje kilo didelis ir sunkus klausimas: ką daryti? Ar likti Vilniuje, ar bėgti į Rusijos gilumą, ko rusai reikalavo? Buvo nuspręsta pasidalinti. Dalis inteligentijos, su jaunesniaisiais moksleiviais, kuriems dar negrėsė rusų kariuomenės tarnyba nutarė vykti, o didelė dalis inteligentų su dr. Basanavičium, A. Smetona, S. Stulginskiu, M. Biržiška, kun. Rainiu, kun. Dogeliu, studentai: Gaidelionis, Grajauskas, M. Bagdonas, Gilys ir daug kitų, o su jais ir Kazys Kepalas, pasiliko Vilniuje. Likę lietuviai skubiai organizavosi švietimo ir kultūros, o taip pat, ir krašto vadovavimo reikalams.
Skaityti daugiau: PAGARBA SAVANORIUI
PAREIŠKIMAS SPAUDAI
Šių metų vasario men. 3 d. Stamford, Conn., Amerikos Lietuvių Prieš-komunistinės Grupes iniciatyva įvyko artimų lietuvių kolonijų veikėjų pasitarimas tikslu surasti ir išryškinti būdus ir priemones Amerikos lietuvių prieškomunistinei veiklai sustiprinti. Programoje — V. Bražėno paskaita “Amerikos prieškomunistinis judėjimas ir mes” ir dalyvių pareiškimai, pasiūlymai bei diskusijos. Pirmininkavo Z. Strazdas iš Hartford, Conn., sekretoriavo L. Bražėnaitė iš Barnard College, New York. Paskaitoje ir diskusijose iškilo kaip vadovaujančios šios pagrindinės mintys ir pasiūlymai lietuviškosios visuomenės dėmesiui:
Amerikos lietuviai, o ypač tremtiniai, turi dvigubą pareigą dalyvauti prieškomunistinėje kovoje: pavergtosios Lietuvos išlaisvinimui ir JAV laisvės apsaugojimui. Veikla, siekiant vieno iš šių tikslų savame patarnauja kitam tikslui, turint omeny, jog kaip Lietuvos išlaisvinimas taip ir Amerikos laisvės užtikrinimas įmanomas tik per pasaulinio komunizmo sąmokslo sunaikinimą.
Komunizmo sunaikinimas neįmanomas tol, kol Vakarai o ypač JAV, nepasistatys to savo pasaulinės politikos tikslu, atsisakant ligšiolinės nuolaidų ir pataikavimo Sovietams linijos, kuri vyravo nuo pat pasaulinio karo pradžios, nežiūrint partijų ir valdžių pasikeitimo Washingtone. Nuolaidų politika neišvengiamai veda prie tautų pardavimo vergijon ir, kaip istorija įrodė, prie pasaulinio karo. Todėl lietuviai Amerikos piliečiai turėtų aktyviai ir energingai remti, nežiūrint priklausomumo politinei partijai, tuos politikus ir valstybės vyrus, kurie aiškiai siekia komunizmo sunaikinimo ir Vakarų pergalės šaltajame kare. Laiškai ir peticijos būtų viena iš priemonių tai paramai pareikšti, neskaitant balsavimo teisės panaudojimo.
Amerikos didžioji spauda, televizija ir radijas, su mažomis išimtimis, yra šališki ir prieškomunistinei kovai neprielankūs. Jų teikiama informacija nepakankama ir neišbalansuota. Efektingai prieškomunistinei kovai reikalinga informacija jieškotina vis gausėjančių ir stiprėjančių prieškomunistinių organizacijų literatūroje, jų periodinėje spaudoje ir specialiose, tam skirtose, radijo ir T.V. programose.
Skaityti daugiau: Kronika
