_files/I-Laisve-1995-122(159)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji .............................................................. 2
K.A. - Klausiame savęs
J.B. - Ar moralu paneigti laisvę?
Skaitytojų žodis ....................................................... 4
Laiškas iš Lietuvos - Tarp saulės ir liespnų ........................... 6
Vytautas Kubilius - Menininkas istorijos lūžyje ........................ 7
Vincas Bartusevičius - 50 metų didžiajam lietuvių egzodui ir kas toliau 17
Antanas Sabalis - Vytautas Vaitiekūnas: žmogus ir jo palikimas ........ 32
Petras Plumpa - Pilietinės visuomenės ir valstybės ugdymas ............ 37
Danutė Čepytė-Andriušienė - Pajacai (eil.) ............................ 48
Janina Semaškaitė - Gilūs vandenys tyliai teka ........................ 49
Algimantas Jankauskas - Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje (I d) 57
Juozas Vitėnas - Julijonas Būtėnas žuvo nuo bendražygio kulkos ........ 69
42-ji Europos studijų savaitė ......................................... 71
Povilas Vaičekauskas - Mano Lietuvos ateities vizija .................. 72
Juozas Baužys - 39-toji Lietuviškų studijų savaitė .................... 73
Vardai ir įvykiai ..................................................... 79
Lietuvių kultūra, istorijos lūžyje ištrūkusi iš sovietinių varžtų, ieško naujų kelių ir naujų idėjų • Politiniame naujai atkurtos valstybės gyvenime jaučiama konfrontacija, bet ne visuomenės suvienijimas • Tačiau už visuomenės suvienijimą, už teisinę ir organišką valstybę jau buvo pasisakyta dar prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje • Lietuviškosios išeivijos nuostabi veikla, atlikti darbai ir neaiški ateitis • Tai temos, kurias šiame numeryje nagrinėja dr. Vytautas Kubilius, Petras Plumpa, dr. Algimantas Jankauskas, Vincas Bartusevičius ir kt.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1995 122(159)
VEDAMIEJI
Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo penkmečio pabaigoje lauktume išsamios suvestinės: kas buvo pasiekta švietimo, ekonomijos, kultūros, savisaugos ir klastojamos istorijos ištaisymo srityse. Stebėtinai mažai tokios medžiagos pasirodė iš mokslininkų ir publicistų tarpo. Be neigiamybių, gal nebuvo kuo pasigirti. Tik valdžios žmonės mėgino pasigirti pažanga.
Totalitarinis valdymas ir 50-ties metų okupacija turėjo palikti sėklą ne tik inteligentijos, bet ir juodo darbininko galvosenoje. Atstatant nepriklausomybę buvo daug gerų norų, bet dažnai jie nebuvo pagrįsti politine išmintimi ir vakarietišku demokratijos supratimu bei patyrimu. Tas patyrimas dabar įgyjamas skaudžiomis klaidomis, už kurias turės mokėti ateinančioji karta. Dabartinę padėtį charakteringai susumuoja Liudas Dambrauskas: „Mūsų jaunieji politikai ir Nepriklausomybės akto signatarai buvo ne specialūs Dievo pasiuntiniai, o paprasti žmonės, gimę ir užaugę sovietmečiu, dargi neturintys tikro būsimos valstybės įvaizdžio... Stebuklų nebūna: kokia visuomenė, tokia ir valdžia". (Spingsulė tamsaus turtelio gale. 1995.)
Skaityti daugiau: KLAUSIAME SAVĘS
Kaip lengva turtuoliui nematyti, kad pasulyje yra vargšų ir neturinčių ko pavalgyti. Kaip lengva gyvenant laisvėje, laisvoje valstybėje, nekreipti dėmesio, kad yra pasaulyje žmonių, kurie gyvena be pagrindinių teisių, kad yra tautų ir valstybių, kurios neša vergijos jungą. Bet ar tai moralu? Ryškiai prisimename Atgimimo laikotarpį, kai lietuvių tauta po daugelio okupacijos metų drąsiai bandė nusikratyti žiauraus okupanto priespaudos. Kaip tuomet buvo su didele viltimi laukta, kad visos laisvosios pasaulio tautos ir valstybės tokiam Lietuvos Atgimimui turėtų pritarti ir juo džiaugtis. O vis dėlto buvo nemažai valstybių, kurios gana skeptiškai žiūrėjo į laisvėn besiveržiančią Lietuvą. Jos nedrįso pritarti laisvei, bijojo pasakyti tvirtesnį žodį okupantui, bijojo prarasti prekybos rinkas.
Nenuostabu tad, kad atgimstančioje Lietuvoje, o taip pat ir kitur, buvo pajusta nemaža dozė nusivylimo kai kuriais laisvais ir kartu galingais kraštais, kuriems, pasirodo, pinigas ir savanaudiška politika tapo svarbesnė negu kažkieno laisvė.
Skaityti daugiau: AR MORALU PANEIGTI LAISVĘ?
Įdomus ir turiningas
Širdingai dėkoju, kad dar vis leidžiate savo žurnalą, šis numeris (121) ypatingai įdomus ir turiningas. Reikia pasveikinti Jūsų gražias pastangas ir patvarumą.
Mane ypatingai sudomino Broniaus Kuzmicko straipsnis. Daugiau panašių straispnių.
Jonas Daugėla,
Florida
Tarsi nuotolio nebūtų
Neseniai perskaičiau Į laisvę žurnalo 120 (1995 balandžio) numerį. Jį visą sugėriau kaip gyvą atgaivą, skaudžios mūsų tikrovės gana tikslų atvaizdą, radau daugelio mane neraminančių problemų sprendimą. Džiugina, kad mes ir toli vieni nuo kitų būdami pavojus Lietuvai betarpiškai pajuntame ir suvokiame, tarsi nuotolio nebūtų.
...Geležinės uždangos laikais Tauta sugebėjo gyventi nenumaldomu LAISVĖS siekiu ir ginti ją visomis, neretai beviltiškomis, išgalėmis esamose aplinkybėse. Tačiau galima drąsiai teigti: vieni be kitų mes jokiu būdu nebūtume atėję į Kovo 11-tąją ir atsilaikę Sausio 13-tąją...
Jadvyga Bieliauskienė,
Vilnius
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Laiškas iš Lietuvos
...O kad mes visi galėtume, paėmę saulę į rankas, paduoti savo artimui kaip Čiurlionio „Bičiulystės" paveiksle! Bet mes to negalime, nes turime dairytis, ar ir už tai negausime akmeniu į kaktą. Blogis — galingas. Jis suskaldė visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas, kurias palyginti tebūtų galima su ugnimi ir vandeniu. Taikos tarp šitų dviejų stichijų negali būti. Jūs, vakariečiai, pilnai neįsivaizduojate, kas per paukštis yra tas „homo sovieticus". Mūsų brangios Tėvynės kūne atsiveria kaskart bjauresnės piktžaizdės: čia, žiūrėk, valkataujantys girtuokliai gyvam veršeliui atrėžia kulšį; čia į mokyklą atėjęs medikas dvylikamečiams vaikams aiškina, kaip „daryti suaugusiųjų darbus"; čia žmogus degina kaimyno tvartą su gyvuliais; čia „Respublikos" puslapiai daugybei žmonių nuodija smegenis bulvariniais skiedalais, šmeižtais ir provokacijomis. O Maskva tai puikiai išnaudoja. Ji žino, kur investuoti savo kapitalą. Žirinovskio pavaduotojas aiškiai pasakė, kaip jų laimėjusi partija tvarkys pasaulį pinigais, kaip sukels maištus, suirutes valstybėse ir kaip paskui valdys visą pasaulį. Galima sakyti, kad tai sapalionės, bet klausantis eina šaltis per kaulus. Rytuose tokia nepermatoma tamsa, jog mums belieka tik melsti Dievą, kad per žiauriai nebaustų...
Skaityti daugiau: TARP SAULĖS IR LIEPSNŲ
VYTAUTAS KUBILIUS
_files/I-Laisve-1995-122(159)-3.jpg)
Dr. Vytautas Kubilius, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio Lietuvos poetų bei rašytojų monografijų ir literatūrinių studijų autorius. Nuotr. Algirdo Kairio
Perpastarąjį šimtmetį Lietuvoje septynis kartus keitėsi politinės ir socialinės santvarkos. Ar tiek pat kartų privalėjo keistis ir lietuvių kultūra, pereidama iš vienos okupacijos glėbio į kitą? O gal kultūra kalasi aukštyn iš gilesnių sluoksnių negu socialinė žmogaus padėtis ir trumpalaikė politinė sistema? Gal ji tęsia pirmapradinėse būties gelmėse užsimezgusį mąstymą — kas yra žmogaus siela, kur ieškoti Dievo, ką reiškia mirtis —, kurio negali užtrenkti šios dienos bildesys?
Tačiau okupuotame krašte kultūra neišvengiamai perima iš valstybės griuvėsių istorinę atmintį, sugeria nebylią pasipriešinimo energiją ir kursto laisvės viltį. Baltijos tautoms, netekusioms valstybingumo, kultūra buvo svarbiausias savęs identifikavimo faktorius, pasak A. Lieven'o (jo knygoje „The Baltic Revolution"). Tai dilginanti, žadinanti, kurstanti jėga — išlikti savimi, laukti lemiamos valandos, išeiti į Baltijos kelią.
Tautinė valstybė, antrukart prisikėlusi šiame šimtmetyje, keičia kultūros plėtros sąlygas, jos turinį ir tikslus. Ji nebebus spalvota dekoracija, viena iš daugelio, puošianti daugiatautės imperijos fasadinę sieną. Visagalis Maskvos pirštas jau nebrėš vienintelio ir visiems privalomo kelio į pasaulio išganymą per masines deportacijas. Vietiniai tarnaičiai nebeįsakinės — kurį spektaklį rodyti, o kurį numarinti, kuriuos autorius publikuoti kasmet, o kurių neįsileisti viešumon.
Skaityti daugiau: MENININKAS ISTORIJOS LŪŽYJE
VINCAS BARTUSEVIČIUS
Paskaita, skaityta 42-je EL Studijų savaitėje, 1995.7.31 Huettenfelde
_files/I-Laisve-1995-122(159)-4.jpg)
VINCAS BARTUSEVIČIUS, gimęs 1939 m. Bartininkuose, Vilkaviškio apskr., nuo 1944 m. gyvenąs Vokietijoje. Baigė Vasario 16 gimnaziją, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose, 1966 m. gaudamas magistro laipsnį. Dirba švietimo srityje, mokytojavo ir Vasario 16 gimnazijoje. Aktyviai veikia Lietuvių Bendruomenėje, ateitininkuose. Ilgametis Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje vadovas, besireiškiantis lietuvių ir vokiečių spaudoje.
I.
„Negrįš tie laikai, kur praėjo,
Ir upės neplauks atgalios—
išbėgo gauja prispaudėjų
Iš tėviškės mūsų žalios".
Tai žodžiai tarybinės dainos, kuri buvo dainuojama, kurią galbūt privalėjo dainuoti pokario Lietuva. Ji atspindi to meto oficialią pažiūrą į tą lietuvių tautos dalį, kuri Antrojo pasaulinio karo padarinių verčiama atsidūrė Vakarų Europoje ir, karui pasibaigus, atsisakė grįžti į savo tėvynę. Šitoks propagandistinis pabėgėlių vertinimas ir beveik aklinas užkirtimas betkokiam žinių pasikeitimui tarp abiejų tautos dalių negalėjo likti be pasekmių. Štai 1994 metų „Poezijos pavasaryje" išspausdintas eilėraštis, kurio viena dalis įvardinta „Kaip nužudyti išeivį":
„Jis atvyksta kasmet į miestą
mums atvežti šviežių patarimų
tu iš ankstojo lauki minioj
vos tiktai nusileis lėktuvas
ir jisai nusiropštęs trapu
atsiklaups pabučiuoti žemės
tu prišok ir taikliu smūgiu
sudaužyk jo pliką pakaušį".
Skaityti daugiau: 50 METŲ DIDŽIAJAM LIETUVIŲ EGZODUI IR KAS TOLIAU
ANTANAS SABALIS
Apie Vytautą Vaitiekūną kalbėti nėra lengva, bet kalbėti reikia. Nėra lengva, nes tai buvo kuklus, niekur neprasikišantis ir savotiškai paslaptingas žmogus, niekur apie save nemėgęs kalbėti, save iškelti. Sakytumei, vis duodavęs suprasti, kad visų tautos nelaimių akivaizdoje, svarbus ne pats Vaitiekūnas kaip žmogus, bet jo idėjos, jo mintys, jo įtaigojimai. O kalbėti apie tokį žmogų reikia, nes jo idėjos pasklido išeivijoje ir tapo pasisavintos bei priimtos grynai dėl jų vertės. Jos teikė mąstančiam išeiviui veiklos prasmę, nepaisant iš kokios politinės grupės ar kokio pasaulėžiūrinio asmens tai ateina, šia prasme Vaitiekūno veiklos metodika yra ypatingai įdomi, matant kiek daug mūsų išeivijos vadovų, ypač paskutiniais metais, pasižymėjo egocentrine, tiesiog asmenine, save iškeliančia veikla.
_files/I-Laisve-1995-122(159)-5.jpg)
Dr. Juozas Girnius, Vytautas Vaitiekūnas, ir dr. V. Vaitkus 1981 metais LFB savaitėje, Kennebunkporte. Nuotr. V. Maželio.
Skaityti daugiau: VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: ŽMOGUS IR JO PALIKIMAS
PETRAS PLUMPA
_files/I-Laisve-1995-122(159)-6.jpg)
PETRAS PLUMPA gimė 1939 m. Suvainiškyje, Rokiškio apskr. Nuo 1954 metų įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją. 1958 Vasario 16 ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus buvo suimtas ir nuteistas 7 m. bausmei Mordovijos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, vėl dirbo pogrindyje prie LKB Kronikos leidimo. Antrukart 1973 m. suimtas iškalėjo dar 8 metus tremtyje. Dabar nuo 1993 m. yra Lietuvos Respublikos vyriausybės patarėju religijos klausimais.
KRIKŠČIONIŠKI PASVARSTYMAI
Turint omenyje visas politines, ekonomines, psichologines ir moralines sąlygas, pilietinės visuomenės ugdymui Lietuvoje pirmiausiai pasitarnautų visapusiška ir bešališka pookupacinio laikotarpio analizė. Būtina išdiskutuoti ir nustatyti praeities vertinimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima modeliuoti valstybės kūrimo politiką. Nesant tokių kriterijų, partiniai demagogai skuba politinius oponentus traktuoti tautos priešais, kad visam laikui užsitikrintų dominuojančią padėtį.
Pirmiausia reikėtų pakilti virš siaurų interesų ir pažvelgti į Lietuvą kaip į vandenyne plaukiantį laivą su įvairių pažiūrų, tautybių, religijų ir partijų atstovais. Jie visi suinteresuoti, kad laivas stabiliai plauktų į sėkmės šalį. Tačiau kiekviena grupė tą laimės šalį savaip įsivaizduoja ir stengiasi pakreipti laivą sau pageidaujama kryptimi. Dėl to kyla vidiniai pilietiniai konfliktai, nuo ko ima svyruoti valstybės laivas ir visai prarandamas jo kursas.
Esant tokiai padėčiai, demokratinė valdžios rinkimo forma yra geriausia taiki valstybės laivo stabilizavimo priemonė, nors demokratiškai išrinktos vadovybės kursas anaiptol ne visada būna teisingiausias ir geriausias. Tačiau geriau plaukti klaidingu kursu, negu be jokio kurso grumtis laivo viduje. Klaidingą valstybės kursą, esant demokratiniam valdymo principui, galima dažnai pakoreguoti.
Kuo stabilesnė vidaus padėtis, kuo mažiau valstybės gyvenime įsigali grupiniai interesai, tuo lengviau būna naujai išrinktai vadovybei pakeisti ar patikslinti vidaus ir užsienio politikos kursą.
Skaityti daugiau: PILIETINĖS VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS UGDYMAS
Danutė Čepytė-Andriušienė_files/I-Laisve-1995-122(159)-10.jpg)
PAJACAI
Žmogau, susikaupk savo sieloj tyroj,
Šiandieną sunku Tau begalo...
Mūs' kraštas paskendęs vien melo bangoj,
Išpaukti nematome kelio.
Meluoja tironai, meluoja visi,
Kas valdo, diktuoja šiandieną,
Meluoti priverčia, tikėt negali,
Ir mažą, ir seną kiekvieną.
Šiandieną, žmogau, Tu pajacas likai,
Tau plyšta širdis gal iš skausmo,
Tu garbini tuos, kurių nežinai,
Ir tostus keli ne iš džiaugsmo.
Skaityti daugiau: Danutė Čepytė-Andriušienė - Pajacai (eil.)
Janina Semaškaitė
_files/I-Laisve-1995-122(159)-12.jpg)
Danutė Andriušienė gyvenimo saulėlidy, jau Atgimimo bangai pakilus.
Jeigu nieko nežinotum apie moterį, išdrįsusią deginančiu eilėraščio posmu, maldavimu, prakeikimu kreiptis į tuos, kurie puoselėjo kraupius planus aprėpti visą pasaulį, jeigu nežinotum, kuo jai, beginklei, baigėsi tiesos išsakymas, — vistiek pakerėtų tos moters akys, gilus žvilgsnis, kalbantis apie dvasinę stiprybę. Deja, su ja jau nepasikalbėsime. Liko tik nuotraukos ir keliolika eilėraščių, kurių 1954-ųjų metų šiltomis liepos dienomis nesurado saugumo pėdsekiai, darę Andriušių namuose kratą.
Nepasikalbėsime, žiūrėdami į gilias lyg Lietuvos ežerai moters akis, nebėra tų ežerėlių, nebėra jos, pasirinkusios vienišos kovotojos kelią. Ji ėjo viena, viena prieš visus, viena prieš smurtą, baimę, okupanto batus, sutrypusius ne tik jos pasodintas gėles namų kieme, bet ir sielą. O jie? Jie tuo metu buvo galingi ir stiprūs, iki dantų ginkluoti, godūs ir žiaurūs. Didžiulis saugumo voratinklis buvo nukreiptas surasti, susekti ir sunaikinti slaptą organizaciją, siuntinėjusią demaskuojančius komunizmo idėjas laiškus po visą Tarybų Sąjungą. Jie nesuprato vienintelio dalyko, kad ji kovojo viena, niekam nieko nežinant, net artimiausiems žmonėms nė žodeliu neprasitarusi, tačiau jie suvokė, kad laiškų autorė išreiškė tūkstančių Rusijos pavergtų žmonių mintis. Štai dėl ko tie laiškai buvo pavojingi.
Skaityti daugiau: Gilus vandenys tyliai teka...
ALGIMANTAS JANKAUSKAS
Dr. Algimantas Jankauskas, šios paskaitos autorius, yra Vilniaus universiteto Tarptautininių santykių ir politinių mokslų instituto tyrimų direktorius.
Pranešimas 42-joje Lietuviškųjų studijų savaitėje Huettenfelde 1995 m. rugpjūčio 4 d.
Kalbėti organiškos valstybės tema sudėtinga, mažiausia dėl dviejų priežasčių. Pirma, daugelis yra gerai susipažinę ir turi savo nuomonę apie organiškos valstybės svarstymus. Antra, tarpukario Lietuvos ir išeivijos organiškos valstybės svarstymai šiandien Lietuvoje susilaukia nevienareikšmių vertinimu — nuo moderuoto fašizmo varianto iki socialdemokratams artimo modelio. Šis pasisakymas parengtas disertacinio darbo Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje (tarpukario ir pokario laikotarpis) medžiagos pagrindu. Organiškos valstybės koncepcija apibūdinama, kaip valstybės pagrindų svarstymai tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje, kuriems būdinga profesinio visuomenės susiorganizavimo ir funkcinio atstovavimo linkmė. Kitaip tariant, organiškos valstybės svarstymais teigiamas korporatyvinės valstybės modelis. Tarpukario Lietuvos ir išeivijos organiškos valstybės svarstymuose reikėtų išskirti du modelius: bendruomeninį ir etatistinį. Esminis šių modelių skirtumas — nevienodas korporacijų santykis su valdžios institucijomis. Bendruomeniniame modelyje korporacijos yra autonomiškos vyriausybės atžvilgiu ir aktyviai dalyvauja visuomeniniam politiniame procese. Tuo tarpu etatistiniame modelyje korporacijos yra pavaldžios vyriausybei ir dažniausiai atlieka vyriausybės politikos įgyvendinimo įrankio vaidmenį. Bendruomeninį organiškos valstybės modelį tarpukario Lietuvoje siejame su P. Bučio, K. Pakšto, S. Šalkauskio bei 1936 m. generacijos valstybės santvarkos pagrindų svarstymais. Etatistinė valstybės organiškumo samprata būdinga tautininkų ideologinėms ir politinėms nuostatoms.
Skaityti daugiau: ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJA LIETUVOJE: KŪRĖJAI, RAIDA, VERTINIMAI
JUOZAS VITĖNAS
Amerikos valdžia 1950-51 metais dviem lėktuvais į Lietuvą nuskraidino penkis lietuvius pagelbėti partizanams: Juozą Lukšą (Daumantą), Julijoną Būtėną (Stevę), Benediktą Trumpį (Raitą, Rytį), Klemensą Širvį (Frenką, Sakalą) ir Joną Kukauską (Dzikį, Gardenį). Pirmieji trys žuvo, Širvys buvo sužeistas ir suimtas, o Kukauskas pasidavė gyvas.
_files/I-Laisve-1995-122(159)-13.jpg)
Julijonas Būtėnas
Pastaruoju metu Lietuvoje pagerbiant partizanus, nepamirštami ir tie iš Vakarų atskridę vyrai. Kaip žinoma, Lukšai pagerbti Garliavoj jo vardu pavadinta mokykla, pastatytas kryžius prie mokyklos ir jo žuvimo vietoje, susuktas apie jį filmas, įsteigtas jo vardu fondas. Tai gražūs sumanymai atžymėti žymų partizaną, kuris iš Lietuvos prasimušė į Vakarus, parašė ten knygą apie partizanų kovas, talkininkavo Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui ir 1950 m. sugrįžo į Lietuvą.
Kartu su Lukša, nors ne tuo pačiu lėktuvu ir kiek skirtingu laiku, į Lietuvą buvo atskraidintas ir Julijonas Būtėnas, susidraugavęs su Lukša, jam esant Vokietijoje. Lukša su radijistais Trumpiu bei Širviu 1950 m. spalio 3 d. buvo nuleisti Tauragės rajone, Žygaičių miške, o Būtėnas su Kukaus-ku 1951 m. balandžio 19 d. Kazlų Rūdos miškuose.
Sovietų saugumas žinojo, kad Lukša buvo sugrįžęs į Lietuvą, bet negalėjo jo surasti. Tačiau patyrę apie parašiutininkų nusileidimą Kazlų Rūdos miškuose, jie sutelkė dideles jėgas juos surasti. Taip 1951 m. gegužės 21 d. buvo užblokuotas bunkeris, kuriame slėpėsi Būtėnas, Kukauskas ir partizanų būrio vadas Petras Jurkša (Beržas), kuris pirmas, iššokęs iš bunkerio, buvo nukautas. Kukauskas išėjo iš bunkerio sveikas bei gyvas, ir vėliau pasitarnavo sovietų saugumui kovojant su partizanais. Kaip žuvo Būtėnas — neaišku, nes nėra objektyvių akivaizdžių liudininkų, išskyrus čekistus ir Kukauską, kuris savo atsiminimuose rašo, kad jis sužeistą Būtėną nušovė („Suvariau visą apkabą į savo bendražygį”. Tiesa, Nr. 123, 1992 m.). Taigi Kukauskas prisipažįsta, kad jis nušovė Būtėną, bet neaišku, sužeistą ar ne, nes Kukausku patikėti negalima.
Skaityti daugiau: JULIJONAS BUTĖNAS ŽUVO NUO BENDRAŽYGIO KULKOS
_files/I-Laisve-1995-122(159)-14.jpg)
Europos studijų savaitės prelegentai: iš k.- T. Sodeika, kun. J. Dėdinas, V. Žukas, V. Daujotytė, A. Jankauskas, M. Martinaitis, A. Sabalis, V. Valentinavičius, D. Kuolys, Ž. Mikšys. Trūksta V. Bartusevičiaus.
Studijų savaitė šiemet įvyko Vasario 16 gimnazijoje, Vokietijoje, liepos 30 — rugpjūčio 6 dienomis. Iš pat pradžių studijų savaitę ištiko keletas nesėkmių: susirgo savaitės moderatorius Vincas Natkevičius ir negalėjo dalyvauti. Nedalyvavo ir poetas Justinas Marcinkevičius iš Vilniaus, jo vietą užėmė poetas Marcelijus Martinaitis. Tačiau studijų savaitė praėjo sėkmingai ir įdomiai. Dalyvių skaičius nebuvo didelis, apie 60, iš Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Šveicarijos, JAV, Vokietijos ir Lietuvos. Buvo 11 prelegentų, kurie skaitė pranešimus filosofijos, istorijos, kultūros istorijos, politikos ir kitais klausimais. Rugpjūčio 4 buvo tradicinė tėvynės valandėlė, kurioje savo poeziją skaitė M. Martinaitis ir pianinu skambino muzikos studentė Karvelytė iš Lietuvos. Rugpjūčio 5 įvyko solistės Audronės Gaižiūnienės (JAV) koncertas.
Skaityti daugiau: 42-OJI EUROPOS STUDIJŲ SAVAITĖ
Visame pasaulyje vyksta gėrio ir blogio kova. Visi mes esame didelėje bėdoje. Ji liečia JAV, Lietuvą ir visą pasaulį. Padėtis Lietuvoje sunki, bet ne beviltiška. Galima atstatyti sugriautus namus, geležinkelius, tiltus, galima pagaliau atstatyti ištisus sugriautus miestus, bet sugriautų žmonių sielų — niekada. Tą gali padaryti tik vienas Dievas. Todėl dabar mūsų tėvynėje ant dvasinių griuvėsių dažnai girdėti klaikus Mefistofelio juokas...
Lietuva — misijų kraštas. Lietuvos ateitis — vaikai. Po 2-3 kartų gal regėsim šviesesnę Lietuvos ateitį per nuolatinį krikščionišką auklėjimą, šiandien Lietuva reikalinga dangiškos pagalbos ir intervencijos kaip dvasinis ligonis. Lietuva reikalinga antrojo stebuklo. Bet kaip jo laukti, jei neatsidėkota už pirmąjį? Mūsų ateitis — vaikai, bet kaip tos ateities laukti, jei mūsų planetoje kasmet nužudoma negimusių milijonai vaikų ir dargi pačių motinų rankomis. Tą daro ir mūsų Lietuva. Ko norėti, jeigu šiandieną pasaulyje liejasi kraujas Afrikoje, Jugoslavijoje-Bosnijoje, Sarajeve, Kaukaze ir kitur. Kai kurių žmonių jautri ausis jau girdi iš tolo: Apokaliptiniai raiteliai joja! Artėja 2000 metai...
Skaityti daugiau: MANO LIETUVOS ATEITIES VIZIJA
_files/I-Laisve-1995-122(159)-15.jpg)
39-tojoje Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje
JUOZAS BAUŽYS
Pokalbiai apie sovietinį palikimą, istorijos perrašinėjimus, ekonomiją, spaudos laisvę, literatūrą, jaunimą, viltis ir optimizmą
Trisdešimt devintosios lietuviškų studijų savaitės, surengtos Lietuvių fronto bičiulių rugpjūčio 20-27 d. Dainavoje, pagrindinė tema buvo „Lietuva: jos ateities vizija". Lietuviško Dainavos peisažo prieglobstyje bičiuliai ir bičiulės, o taip pat ir svečiai iš Lietuvos, ieškojo, svarstė ir kūrė viziją gražesnės Lietuvos ateičiai, analizavo dabartinę Lietuvos padėtį, nagrinėjo pastebimų problemų priežastis, ieškojo kelių atkurti ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai tvirtą Lietuvos žmogų.
Ieškant Lietuvos ateičiai vizijos, reikia suprasti ją kovos tarp Gėrio ir Blogio fone. Taip savo paskaitą apie sovietinį palikimą pradėjo Povilas Vaičekauskas, partizanas, rezistentas, Sibiro kalinys, visuomenininkas, dabar jau ilgesnį laiką gyvenantis Čikagoje. Jis pastebėjo, jog per penkiasdešimt metų sovietinė sistema sukūrė naują, baimės ir prisitaikymo persunktą žmogaus tipą, sugriovė jo sielą, ir visa tai trumpu laiku atstatyti yra nepaprastai sunku. Lietuva dabar yra lyg tas sunkiai sergantis ligonis, reikalingas priežiūros, tačiau nenorintis sutikti su gydytojo nurodymais.
Kitoje savo paskaitoje Povilas Vaičekauskas, kalbėdamas apie „Laisvės kovų archyvą", apsistojo prie jame pastebėtų bandymų perrašyti ir keisti istoriją. Ne tik eilinių žmonių smegenys buvo perplauti TSKP propaguojamo „mokslo", bet tuo labiau ir kai kurių dabartinių istorikų, kurie ne visada sugeba atrinkti tikrus dokumentus nuo KGB suklastotų. Prelegentas turėjo galvoje „Laisvės kovų archyvo" 11 nr. išspausdintą straipsnį apie antinacinę rezistenciją Lietuvoje, kur apie ją beveik nekalbama, o visas dėmesys nukreiptas į žydų žudynes, pateikiami nepatikrinti ir suklastoti dokumentai. „Laisvės kovų archyvas" apskritai yra labai teigiamas leidinys, tačiau jame atsirandančios klaidos gali sukelti nepasitikėjimą redaktoriais. Kažkodėl LKA tomuose vengiama naudoti gyvų žmonių liudijimus. Susidaro įspūdis, kad buvusieji nomenklatūros žmonės tokius gyvus Lietuvos istorijos liudininkus bando ignoruoti.
Skaityti daugiau: LIETUVA: JOS ATEITIES VIZIJA
•Rašytoja Alė Rūta (Elena Arbienė) atšventė savo 80-jį gimtadienį Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių surengtoje literatūros popietėje 1995 gruodžio 3 d. Apie šią tradicinę literatūrinę šventę plačiau bus parašyta kitame numeryje.
•Poetė Julija Švabaitė-Gylienė laimėjo 1994 m. Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premiją už savo penktąjį poezijos rinkinį „Žiemos erškėtis". Premija įteikiama 1996 vasario 16 d.
•Dr. Juozas Tumelis, Į laisvę fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas, Vilniuje rengia spaudai „Į laisvę" žurnale 1943-1990 spausdintų svarbiausių straipsnių antologiją. Knygą išleis Į laisvę fondas.
•Aldona Žemaitytė, Vilniuje leidžiamo „Dienovidžio" redaktorė, lapkričio mėn. lankėsi Amerikoje. Su paskaitomis dalyvavo Čikagos „Ateities" kultūriniame savaitgalyje, pabendravo su LF bičiuliais, Clevelande kalbėjo ateitininkams ir platesnei visuomenei.
•Gyd. Asė Zaksienė, gyvenanti Izraelyje, prieš maždaug 9 metus „Į laisvę" žurnale rašiusi apie savo vyro, buviusio KGB generolo Zakso ir kitų komunistinių pareigūnų veiklą Lietuvoje, 1995 m. išleido savo atsiminimų knygą „Tu parsidavei velniui". Knyga išleista rusiškai, turi didelį pasisekimą. Autorė galvoja šią knygą išleisti ir lietuviškai.
•Advokatas Jonas Kairevičius, Į laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, 1995 lapkričio mėn. buvo išrinktas į Lietuvos advokatūros aukščiausiąją tarybą. Jonas Kairevičius taip pat aktyviai dalyvauja Lietuvos valstybinėje komisijoje, kuri planuoja kuo iškilmingiau paminėti pirmosios lietuviškos knygos — Martyno Mažvydo katekizmo — 450 metų sukaktį.
•Dr. Kęstutis Skrupskelis šiuo metu Kaune yra dukart savaitėje išeinančio „Garso" vyr. redaktoriaus pavaduotojas. „Garsas" (buvęs „Kauno laikas") yra patrauklus ir įdomus ypač savo nuosaikiu, pozityviu tonu, išsiskiriančiu iš kitų Lietuvos laikraščių.
•Dr. Kazys Pemkus, per daugelį metų savo namuose, Elgin, IL, rinkęs lietuviškas knygas, žurnalus, laikraščius, rankraščius ir kitokią archyvinę medžiagą, dabar visą savo sukauptą biblioteką ir archyvą persiuntė į Lietuvą Klaipėdos universitetui. Šio universiteto biblioteka pavadinta dr. Kazio Pemkaus vardu.
Skaityti daugiau: VARDAI IR ĮVYKIAI
Fotografinė kopija 
BOX 
