Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1386)LAPKRITIS –NOVEMBER1962 
Gen. inž. Stasys Dirmantas, V. Maželio nuotr. ..Viršelis
N r. 10 (1337)GRUODIS - DECEMBER 1962
V. Raulinaitis — Stasys Butkus, tušas ... viršelis
TURINYS
P. Dirkis — Kovotojo Diena
V. ŠI. — Lietuvos kariuomenės aprūpinimas Neprikl. kovų metu
P. Genys — Radviliškio kautynės ir paimto turto evakuavimas
O. Žadvydas — Kretingos komendantūra 1944 m.
A. Rėklaitis — Prof. St. Dirmantui 75 metai
V. Jonikas — Prarastieji namai
A. Budreckis — Gruodžio 17 d. perversmas
P. Genys — Atsiminimai apie gruodžio 17 d.
S. Dirmantas — Plk. Antanas Krikščiūnas
P. Žilys — Prošvaistės Širvintų kautynių prošvaistėse
Z. Raulinaitis — Galindai prieš Romą
Tremties Trimitas
Kronika
Skaityti daugiau: Karys 1962m. 9-10 - Turinys, metrika
POV. DIRKIS
Lapkričio 23 diena yra diena to kovotojo, kuris savo krauju apibrėžė Lietuvos žemių sienas ir savo gyvybe apvainikavo 1918 m. Vasario 16 d. deklaraciją.
Deklaraciją paskelbti pasauliui nėra sunku, bet laisvę ir neliečiamybę prieš tą pasaulį apginti ir išlaikyti yra labai sunku. Nors besąlyginis ryžtas aušrininkų, varpininkų ir knygnešių davė Vasario 16 d. deklaracijai kūną, bet jie buvo nepajėgūs išlaikyti to kūno gyvybę. Tą davė lapkričio 23 diena, kuri pagimdė Lietuvos karį ir kovotoją. Lietuvos karys-kovotojas yra mūsų tautos kūno ir sielos neatskiriama dalis, jis yra tos pačios tautos sūnus ir mūsų visų brolis. Jis savos tautos kūdikis: kūdikis savo atsidavimu, meile ir besąlyginiu paklusnumu. Jis yra savotiškai neliečiamss, kaip ir kiekviena auka. Jojo pagrindinis tikslas yra vardan tiesos ir meilės nugalėti melą ir smurtą ir aukotis kitų labui. Lietuvos kovotojas aukavosi ne tam, kad savo kraštą praplėstų ir praturtintų kitų sąskaiton, bet tam, kad savo krašto laisvę apgintų, savo tautą apsaugotų ir krašto gėrį įgyvendytų. Tautą galima išlaikyti gyvą kultūrinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, tačiau tautą padaryti nepriklausomą ir laisvą gali tik kraujo auka. Tos kraujo aukos simbolis ir yra Lietuvos karys, kuriam niekas į pagalbą neatėjo, nei Versalio sutartis, nei apsisprendimo teisė, nei Tautų S-ga. Šiandieną turime atkreipti ypatingą dėmesį į kovotoją, kuris laisvę gynė, ir apgynė Radviliškio, Giedraičių, Suvalkų ir kitose kovose. Tolygiai atkreipiame dėmesį ir į partizaną, savanorį ir šaulį-kovotoją kurie šiandiena iš po plieno šalmo žvelgia į mus savo jau užmerktomis akimis,, rūškani, pilki, niūrūs, toki, kokia yra ir Lietuvos žemė patekusi okupanto vergovėn.
Supraskime, mes gyvieji, tų kovotojų žvilgsnius ir jų kalbas. Būkime verti tos begalinės kraujo aukos, kuri dar nebaigta ir laukia mūsų eilės. Jie mus privalo įkvėpti, kad mūsų duota presaika galios iki paskutinio gyvybės kvapo. Į tėvynę Lietuvą visų mūsų turi būti nukreiptos širdys. Visiems vienodai turi rūpėti Lietuvos respublikos laisvės atstatymo byla. Šventai tikėkime, kad Lietuva, vis vien, prisikels, o kartu su ja kelsis ir Vytauto Didžiojo karių, bei 1918-20 m. savanorių dvasia.
MARIJA AUKŠTAITĖ
Šarvuotas žengia amžių amžiais,
Karys ugningas ir drąsus....
Koks jam pasaulis mažas, mažas;
O ryžtas didelis, narsus.
Kalnais, kalneliais ir pakalnėm
Jį žirgas neša į kovas .,.
Suspaudęs jietį kietam delne—
“Ar priešas žus, ar žūsiu aš.
Aš neapleisiu mylimųjų . . .
Žemės pėdos, žemės savos!...
Štai pulkai varnų alkanųjų—
Sparnais mirtingos vėliavos.
Siekiu pasiekti Tiesos skydą,
Uždengti juo gėdos metus.. .
Skriaudėjų triumfą, našlių šydą .. .
Žmogui surast— Širdies Vartus.
Savanoriai naujokai atvyksta įpulką
V. ŠL.
Mūsų spaudoje Lietuvos kariuomenės aprūpinimas Nepriklausomybės kovų metu nušviečiamas gana tamsiom spalvom — esą, anuometinė mūsų kariuomenė buvusi prastai ginkluota, maitinama, aprengta bei apmokama. Čia pateikiu žiupsnelį atsiminimų, kur stengiuosi juo objektyviau aprašyti buvusią padėtį. Skaitytojas prisimindamas anų laikų gyvenimo lygmenį, pats galės pasidaryti atatinkamas išvadas.
Reikia prisiminti, kad po pirmojo Pasaulinio Karo 1918 metų pabaigoje, kada buvo pradėta organizuoti kariuomenė, Lietuva buvo tikrai karo išvarginta. Tris metus užsitęsusi vokiečių okupacija baigtinai išnaudojo visus krašto išteklius. Todėl ypač 1919 m. sunku buvo gauti reikalingų gerybių iš suardyto krašto ūkio, nors visdėlto ano meto Lietuva savo kariuomenę maitino tik savojo ūkio ištekliais.
Kitokiam kariuomenės aprūpinimui pagrindą davė 1918 metų gale gautoji iš Vokietijos 100 milijonų markių paskola. Kiek vėliau, jau 1919 m. pabaigoje, iš J.A.V. buvo pirkta kreditan nuo karo likusių įvairių reikmenų, būtant —dideli kiekiai kareivių aprangos, be to daug sanitarinio turto bei medikamentų ir nemaži kiekiai maisto: lašinių, mėsos konservų, miltų, pakinktų patrankoms, tabako ir kt.
Ginklų, deja nebuvo gauta.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENES APRŪPINIMAS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ METU
PETRAS GENYS
1919 metais, lapkričio pradžioje, 1 p.pulkas iš Dauguvos fronto skaidiniais, po batalioną, vyko pro Panevėžį, Lenkaičius į Baisogalą, o iš ten prieš bermontininkus, prie Radviliškio.
I batalionas vyko pirmutinis. Vykstant per Lenkaičius, buvo prisilaikyta didžiausio atsargumo. Sunkieji kulkosvaidžiai vagonų duryse buvo parengti šaudyti, o visi kariai buvo pasiruošę kautynėms. Mat, Radviliškyje jau buvo bermontininkai. I batalioną tuojau išsiuntė užimti barą kairiau Radviliškio: Žynianai-Žvyniai-Varnėnai. Barą iš dešinės, ties Radviliškiu, užėmė 2 p. pulkas, iš kairės artimesnių kaimynų nebuvo. I batalionas tame bare išbuvo iki Radviliškio užėmimo, t.y. iki lapkričio 22 d.
Per tą laiką įvyko keletas susidūrimų su bermontininkais. Karininkas Pečiulionis, 4 baterijos vadas, susitaręs su 2 kuopos vadu, sumanė išvyti bermontininkus iš vieno priešais esančio dvaro, kuriame stovėjo bermontininkų sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa. Pirmas artilerijos sviedinys padegė dvaro klojimą, kuriame buvo vežimai su kulkosvaidžiais. Bermintininkai išsilakstė, palikę arklius ir kitą turtą.
Skaityti daugiau: RADVILIŠKIO KAUTYNĖS ir paimto turto evakuavimas
O. ŽADVYDAS
LVR štabas pradėjęs organizuoti Vietinę Rinktinę, didesniuose provincijos miestuose šaukė karininkų susirinkimus. 1944 m. vasario 10 d. susirinkimas įvyko Šiauliuose. Susirinkimui pirmininkavo gen. P. Plechavičius, Vietinės Rinktinės vadas. Pranešimą darė plk. O. Urbonas, štabo viršininkas. Iš susirinkime dalyvavusių augštųjų karininkų buvo paskirti apskričių komendantai. Atsižvelgiant į tų laikų gyvenimo sąlygas, komendantais buvo paskirti iš tų pačių apskričių, kur jie tuo laiku gyveno. Steigiamoms komendantūroms išdalino: instrukcijas, skelbimus, įv. blankas ir kitą reikalingą medžiagą ir paskirti pareigūnai išvyko į paskyrimo vietas.
V.R. KRETINGOS APS. KOMENDANTŪROS KŪRIMASIS.
Komendantas av. plk. J. ir raštvedys-ūkio vedėjas kpt. Ž. grįžo iš suvažiavimo ir vasario 11 d. Kretingoje pradėjo organizuoti apskrities komendantūrą. Kretingos miestas per karą buvo smarkiai nukentėjęs nuo gaisro. Sunku buvo gauti patalpas Laikinai buvo gautas vienas kambarys aps. viršininko įstaigoje, pranciškonų vienuolių name. Tą pačią dieną iš aps. viršininko įstaigos buvo “mobilizuotas” raštininkas, išleistas pirmas komendantūrai įsakymas ir pradėtas organizacinis darbas. Buvo atspausdinti atsišaukimai į savanorius ir išsiuntinėti į valsčius. Vasario 16 d. buvo sušauktas apskrityje gyvenančių karininkų susirinkimas. Apie įvykusį Šiauliuose suvažiavimą informavo kpt. Ž. Šį susirinkimą lyginant su prieškariniais laikais, dalyvių skaičius buvo žymiai sumažėjęs. Tokios tai buvo pasekmės tik vienerių metų bolševikų okupacijos. Karininkus palietė patys pirmieji areštai, pradėti 1940 m. liepos 11-12 dienomis ir masiniai vežimai bei žudynės Rainių miškelyje. 1941 m. birželio iš 24 į 25 d. naktį NKGB dalinys, vadovaujamas kpt. Jeromolajev, žiauriausiu būdu nukankino 73 politinius kalinius, jų tarpe du karininkus iš Kretingos apskrities (ats. ltn. Vladą Petronaitį, Vyčio kryžiaus kavalierių, ir ats. j. ltn. Antaną Dibisterį). Valsčiuose sparčiai didėjo savanorių skaičius. Baigus registraciją, prasidėjo ėmimo komisijos darbas. Kovo 2 d. gen. Plechavičius inspektavo komendantūrą. Siautė blogas oras. Vėjas ir sniegas su lietumi dūko be sustojimo. Tačiau nei tolimas, klampus kelias, nei žvarbus oras nesudarė kliūtį generolui pasiekti tolimą Žemaitijos kampą. LVR vadas susipažino su vykdomais organizaciniais darbais ir jų sunkumais. Jis davė nurodymus tolesnei veiklai. Kovo pradžioje komendantūra persikėlė į patogesnes patalpas, Peldės namus, prie turgaus aikštės kampo. Baldai buvo paimti iš buv. Lietuvos karo invalidų sanatorijos ir pargabenti iš Palangos.
Buvę nepriklausomos Lietuvos laikais komendantūros tarnautojai, per pirmąją bolševikų okupaciją atleisti iš tarnybos, išsivažinėjo į kitas apskritis. Komendantūrai kuriantis sunku buvo surasti senuosius tarnautojus, tai reikalingus pareigūnus teko imti iš savanorių.
Skaityti daugiau: KRETINGOS APSKRITIES KOMENDANTŪRA 1944 METAIS
Krašto aps. min. brig. gen. S. Dirmantas karo aerodrome
Profesoriui Stasiui Dirmantui, Liet. Veteranų S-gos Ramoves centro valdybos pirmininkui, 75 metai
A. RĖKLAITIS
MOKSLAS IR TARNYBA RUSIJOJE
Gimęs 1887 m. lapkričio 2 d. Raseiniuose. Pradžios mokslą ėjo Skaudvilėje. Toliau mokėsi Šilutėje ir Varšuvoje. Baigęs 1908 m. Vilniaus realinę mokyklą, savanoriu įstojo rusų karo tarnybon.
Karo tarnybą pradėjo jubiliatas Lietuvos žemėje —- Vilniaus karo apygardoje. Kaip 1-mos rūšies “volnoopredeliajūščy” buvo paskirtas į 3-čią raitosios artilerijos divizijoną — 5-tą rait. bat. A. Panemunėje. Čia, po pirmojo apmokymo, reikėjo duoti preisaiką. S. Dirmantas buvo tik vienas katalikas visoje baterijoje. Baterijos vadas pasiuntė savo “karietą” kunigui iš klebonijos parvežti, kad tą vienintelį kataliką prisaikdintų atskirai nuo pravoslavų. Į raitųjų artileriją, panašiai kaip ir į gvardiją, tuomet katalikai paprastai nebūdavo skiriami. Tad 5-tas rait. bat. vadovybė buvo didžiai nustebinta jo paskyrimu. Jis nuolat būdavo klausinėjamas, kaip ir kokiu būdu čia pakliuvo.
Reikia pastebėti, kad A. Panemunė ir Kaunas buvo vietovės, kur jubiliatas savo karo tarnybą pradėjo rusų kariuomenėje, o ją tęsė ir baigė jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.
Anais metais jam teko raitosios baterijos sudėtyje dalyvauti Pabradės poligono šaudymo pratimuose ir vėliau manevruose Mauručiai—Kaunas—A. Panemunė rajonuose. Pabradės poligone buvo paskirtas “ordo-nancu” prie Rusijos vyr. artilerijos inspektoriaus, didžiojo kunigaikščio Nikolai-Nikolajevičiaus, kuris vėliau tapo vyr. karo vadu.
Skaityti daugiau: Prof. St. Dirmantui 75 metai
O. B. AUDRONĖ
Jums šaukėme valio,
Jums nešėme gėles gražiausias,
Kai gretose plieninėse
Žygiavote visi—
Laisvės Alėjos žydinčios
Jūs žingsnių klausės
Ir buvo tėviškė Tokia laisva,
Tokia šviesi,
Kad rodės niekur,
Niekada,
Juoda naktis netemo,
Kad laisvė tokia didelė,
Ir amžina—
Jums šaukėme— valio,
Jums šaukėm— bravo,
Ir buvome tokie maži
Ties nežinia.
Kapuose kryžių tiek,
O jums pritrūko—
Nežinomi,
Visam margam pasauly
Užmiršti—
Ant kryžių tiek vardų—
O jums pritrūko—
Nežinomi.
Tik Viešpaties žvaigždynuose
Laisvi,
Tik Viešpačiui
Ir tėviškei
Šventi.
VINCAS JONIKAS
Rymodami mąstom, kas po mūsų lygumas
Braido šiokią naktį dulkančias pusnis.
Vėjas gailiai groja pušimis, kaip stygomis,
Gaudo svečio žingsnį ten ausis klusni.
Vakarais nameliai, būdavo, suartina,
Kai ugnelė šildė beržo žabarų.
Rasdavo mamytė kartais ir pabartinus,
Ir paguost mokėjo žodeliu geru.
Skaityti daugiau: PRARASTIEJI NAMAI
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kariuomenė turi tarnauti visai savo tautai. Jos pagrindinė pareiga — saugoti ir ginti valstybę nuo priešo, koks jis bebūtų, iš užsienio, ar iš vidaus. Bet kartais kyla opus saugumo klausimas. Ar leistina kariuomenei nuversti režimą, kad išsaugotų valstybės gyvybę? Kitaip sakant, kas yra brangesnė — politinė laisvė (demokratizmas) ar valstybės laisvė (suverenumas)? Iš liberalinio demokratinio taško, politinės laisvės atėmimas ar suvaržymas yra didesnė nelaimė, kaip valstybės nepriklausomybės netekimas. Iš saugumo taško pabrėžiama, jog, kai nėra valstybinės nepriklausomybės, nėra ir kitų laisvių. Pastaroji pozicija remiasi romėnų posakiu: “Salus reipublicae suprema lex.”
1926 m. rudenį, prez. Griniaus valdymo metu, nemaža Lietuvos karininkų laužė sau galvas virš minėta dilema. Tuomet Lietuvoje vyravo liberalinis parlamentarizmas, tačiau tokiai santvarkai sąlygos nebuvo palankios. Sleževičiaus vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo perdaug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai — valstiečiai liaudininkai — buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, kuri siekė išvalyti valstybinę tarnybą, pašalinant krikščionis demokratus. Socdemai taipogi prieštaravo dvasiškiems politikams. Dėkui socialdemokratams, Griniaus valdžia nepripažino Lietuvos bažnytinės provincijos ir sulaikė kunigų algų mokėjimą. Šis įvykis izoliavo režimą nuo katalikiškosios Lietuvos visuomenės. Sleževičiaus vyriausybė buvo suvaržyta savų tikslų siekiančių tautinių mažumų, kurioms Lietuvos gerovė nerūpėjo.
Naujas seimas tuojau panaikino karo stovį ir cenzūrą. Tačiau šis liberališkas mostas tik priperėjo daugiau neramumų. Sleževičiaus vyriausybė sulaukė intensyvios komunistų propagandos amatininkų ir profesionalų susivienijimuose. Sleževičius turėjo kovoti prieš klerikizmą seime ir prieš komunizmą dirbtuvėse.1
Kai visokį priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visose pakampėse, kai įsidrąsinę komunistėlių būriai net užpuldavo jų giedamam Internacionalui nesaliutuojančius karininkus, tai valdžia ir policija nereagavo prieš komunistus.2
1926 m. pabaigoje, kai vidaus anarchija ir Lenkijos Pilsudskio diktatūra grasino Lietuvos nepriklausomybei, daugelis tautinės pažiūros karininkų, dvasininkų, verslininkų bei ūkininkų neteko pasitikėjimo parlamentine santvarka ir jieškojo griežtesnių būdų vėl pastatyti valstybę ant tvirtų pagrindų.
Pasaliau tautiškosios visuomenės kantrybė išseko, kai lapkričio 21 d. Karo Muzėjaus sodnelyje buvo įžūliai sutramdyta tautiškosios studentijos eisena.3 Tuomet vidaus reikalų ministeris Požėla pasirūpino, kad tautiškai nusistatęs jaunimas, Lietuvos Universiteto neolituanai ir ateitininkai, būtų daužomi šautuvų buožėmis ir kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Visi kaltino vidaus reikalų ministerį Požėlą; paplito gandai, kad jis esąs komunistas ir todėl leidžiąs netvarką krašte. Sleževičiaus vyriausybė pradėjo mažinti kariuomenės skaičių, parodydama nepasitikėjimą ja. Kairieji kėsinosi panaikinti Šaulių Sąjungą ir jos vietoje apginkluoti profesines sąjungas, kurios net pradėjo daryti rikiuotės pratimus su ginklais Radvilišky, Šiauliuose ir Kaune.4 Tuomet Lietuvos komunistai rimtai galvojo apie ginkluotą sukilimą ir tam tikslui organizavo “savanorius”.5 Komunistų agentai infiltravo socialdemokratų partiją.
Skaityti daugiau: GRUODŽIO 17 D. PERVERSMAS
P. GENYS
Kaip ir kiti pulkų vadai, tą dieną buvau iškviestas Kaunan į prezidento K. Griniaus 60 metų jubilėjaus iškilmes. Apsistojau Karininkų Ramovės bendrabutyje.
Gruodžio l6 d. vakare, ramovės valgykloje, plk. Rusteika atvirai kalbėjo, kad šią naktį kas tai įvyks . . .
Vidurnaktį buvau prižadintas dviejų kariuomenės štabo adjutantų. Jie pranešė, kad nauja valdžia kviečia mane į štabą. Prie Įgulos bažnyčios mane pasitiko vienas 2 p. pulko kapitonas ir palydėjo į kariuomenės štabą. Gatvėje ties štabu stovėjo kareivių kuopa. Štabe buvo daug žemesnio rango karininkų. Iš augštesnio laipsnio — pirmą sutikau plk. Skorupskį, buvusį mano pulko vadą. Iš jo ir gavau smulkesnių informacijų apie perversmą. Susirišau telefonu su Klaipėda ir painformavau savo padėjėją J. Vidugirį.
Visi ministeriai jau buvo surinkti ir uždaryti kitame štabo patalpų gale. Ten greitai buvo patalpintas ir Klaipėdos krašto gubernatorius Žalkauskas bei direktorijos pirmininkas Krausė. Aš buvau susirūpinęs padėtimi Klaipėdoje.
Karininkas P. Plechavičius pareiškė, kad jam esant ne politikui, dėl valdžios sudarymo reikia kreiptis pas A. Smetoną. Kartu su kitais ir aš nuvykau pas Smetoną, norėjau gauti kokių nors nurodymų dėl Klaipėdos krašto.
Atvykus į štabą Smetonai ir Voldemarui, prasidėjo pasitarimai, tačiau jokių nurodymų iš niekur aš negavau. Tada kreipiaus į mjr. Plechavičių, kaip man greičiau pasiekti Klaipėdą, nes traukinys išeina tik vakare. Plechavičius ir sako: “Aš tau duosiu specialų traukinį ir kariuomenės vado salion-vagoną.”
Skaityti daugiau: ATSIMINIMAI IŠ 1926 METŲ GRUODŽIO 17 DIENOS
LIETUVOS 
ŽEMĖLAPIS
CARTE DE LITHUANIE
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PORTRETISTAS
geod. inž. plk. Antanas Krikščiūnas
Šiemet sukako dvidešimt metų nuo žymaus Lietuvos geodezininko ir kartografo mirties. O kadangi pasimirė okupacijos metu, tai velionis nebuvo tinkamai paminėtas nei bendroje nei technikinėje spaudoje. Todėl reikalingi esame jo darbų, kad ir trumpo, aprašymo.
Laikau, kad kiekvieno lietuvio inteligento garbės pareiga yra prenumeruoti Lietuvių Enciklopediją. Todėl nekartosiu, kas tenai parašyta apie kolegos A. Krikščiūno asmenį, tik stengsiuosi detaliau papasakoti apie jo ar jo vadovybėje atliktus darbus.
A. Krikščiūnui trimis atvejais teko dalyvauti Užsienių Reikalų komisijų sudėtyje nustatant Lietuvos valstybės sienas, seniau sakydavome — rubežius, vietoje ir derybose.
1. Su Latvija nuo Baltijos jūros kranto ir Žemaičių Šventosios iki Padauguvio. Ten jo žinioje dirbo topografas mjr. Rantenas ir kiti. Teko lankyti tos sienos pačią pirmutinę liniją: apie du km. iki pirmo posūkio ties šventąja prie Laukžemės užtvankos. Toji sutarta su kaimynu siena galioja iki šiai dienai.
2. Susitarus Berlyne su vokiečiais dėl prie Lietuvos prijungto Klaipėdos krašto išvedė ir tą sieną, kuri, po trumpos pertraukos, vėl galioja. Tikiu, kad pirmai progai pasitaikius, ji bus nukelta žymiai toliau į vakarus.
3. 1939 - 1940 m. pulkininkui teko vykdyti atsienojimą su Sovietine Gudija. Ją vedant (vėliau man sakėsi) jam buvo aišku, kad šitas darbas yra grynai apgaulės ir akių dūmimo darbas ar, kaip žemaičiai kad sako, “juokų darbas”, vykdomas tik “pro forma”, be jokio susitarimo, o pagal diktatą. Nuo anų laikų toji, neva siena, buvo kelis kartus “taisoma”. Bet ir ateityje ją reikės taisyti: stumti į rytus bent iki 1920 m. tikrai sutartai sienai.
Pagrindinis plk. inž. A. Krikščiūno darbas buvo organizavimas ir vadovavimas Krašto Apsaugos min-jos štabo Karo — Topografinio skyriaus.
Geod. inž. plk. Antanas Krikščiūnas. Buvęs Karo Topografijos skyriaus viršininkas, Augštesn. Technikos mok. direktorius ir V. D. Un-to Geodezijos skyriaus docentas.
Skaityti daugiau: Plk. Antanas Krikščiūnas
P. ŽILYS
1962 m. kovo mėn. KARIO Nr. 3 (1380) tilpo J. Vėgėlio straipsnis “Širvintų kautynių prošvaistės”, kuriame kalbama apie didelius įtarinėjimus, net kaltinimus iki išdavystės, buvusiam Nepriklausomybės kovų metu kariuomenės vadui gen. S. Žukauskui.
Būdinga tačiau, kad beveik visi J. Vėgėlio įtarinėjimai, bei kaltinimai yra paremti kitų, neišvardintų asmenų spėliojimais ir pasakojimais.
Apie visus J. Vėgėlio spėliojimus kaltinimus, ar išvedžiojimus nukreiptus gen. S. Žukausko adresu netenka kalbėti, nes tai užimtų daug laiko. Paliesiu tik žymesnius ir svarbesnius. J. Vėgėlis rašo, kad dar prieš susirenkant Steigiamajam seimui, gen. S. Žukauskas išvykęs į užsienius (Lenkiją) vienam mėnesiui atostogų ir toliau pasakoja: “1939 m. rudenį, Lenkijai kapituliavus prieš Vokietiją ir Rusiją, nemaža dalis Lenkijos kariuomenės perėjo į Lietuvą ir buvo internuota. Tuomet teko plačiau išsikalbėti su vyresniais lenkais karininkais. Iš artimai dirbusio su maršalu Pilsudskiu lenkų pulkininko teko sužinoti, kad gen. Žukauskas manė pasilikti Lenkijoje, kur jam Pilsudskis žadėjęs augštą vado vietą. Tuomet jis kaip tik prašėsi atleidžiamas nuo kar. vado pareigų Lietuvoje. Besiruošdamas naujai tarnybai, jis gyveno Vilniuje. Bet, kuomet rusų spaudžiami lenkai traukėsi, Pilsudskis prašęs gen. Žukauską skubiai grįžti į Kauną ir ten paveikti Lietuvos vyriausybę, kad Lietuvos kariuomenė nepultų besitraukiančių lenkų iš Vilniaus Varšuvos link.”
Kadangi rašoma, jog gen. Žukauskas, besiruošdamas naujai tarnybai, gyveno Vilniuje, todėl tenka trumpai pažvelgti kokia buvo 1920m. pavasarį, (ypač prieš pat susirenkant Lietuvos Steigiamajam seimui) bendroji politinė-karinė padėtis, kiek tai liečia Lenkiją, kas tada dėjosi Vilniuje bei jo apylinkėse ir kaip tada klostėsi augštųjų vietų reikalai lenkų kariuomenėje?
Skaityti daugiau: PROŠVAISTES ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ PROŠVAISTĖSE
Z. RAULINAITIS
(Pradžia Spalio mėn. Karyje)
IV. AISČIŲ KARINIŲ SANTYKIŲ SU ROMA PĖDSAKAI
Prekyba tarp aisčių krašto ir Romos imperijos ėjo per tarpininkus, germanų ir slavų kiltis. Todėl aisčių kilčių vardai pradžioje romėnams ir nebuvo žinomi, nes tiesioginio kontakto seniausiais laikais tarp jų kaip ir nebuvo Tačiau kitaip reikalai ėmė vystytis germanams pradėjus kovas su Roma. Paprastai priešų vardai geriau atmenami kaip savo draugų. Todėl sekantis istorinis pėdsakas apie aisčius, po Tacito, greičiausiai, yra išdava karinių žygių, kuriuose greta germanų galėjo dalyvauti ir talkininkai aisčiai.
Aleksandrijos geografas Klaudijus Ptolemėjas, gyvenęs nuo 90 m. iki 168 m., paliko veikalą, kuris yra mūsų pagrindinis šaltinis apie klasikinių laikų geografijos mokslą. Iš tiesų, iš jo atlaso išsivystė visa modernioji kartografija.36 Toje geografijos knygoje, aprašydamas europinės Sarmatijos sienas, Potlemėjas sako:
“(Sarmatija) baigiasi vakaruose Vyslos upe ir ta Germanuos dalimi, kuri guli tarp jos šaltinių ir Sarmatijos kalnų, bet ne pačiais kalnais, kurių padėtis buvo jau anksčiau nurodyta; ... Didžiosios venetų rasės gyvena Sarma-tijoj išilgai Venetų įlanką; augščiau Dakijos gyvena peucinai ir bastarnai; ... Iš mažesnių tautų Sarmatijoje gyvena: prie Vyslos upės už venetų — gitonai, taip pat finai, taip pat sulonai... Į rytus nuo paminėtųjų, už venetų yra galindai ir sudinai ir stavanai ligi alanų; už jų igilionai. . . Atokiau nuo Okeano, arti Venetų įlankos gyvena veltai, virš jų osiai; toliau į šiaurę karbonai ir rytų link gyvena kareotai ir saliai; žemiau jų yra gelonai, hippopodai ir melanchlenai; žemiu šių — agatirsai; toliau aorsai ir pagiritai; toliau savarai ir boruskai iki pat Ripėjinių kalnų”.. ,36
Naujausioje kapitalinės Paulys Real-Encyclopadia der Classischen Altertumswissenschaft laidoje, I tomo 687 psl., ..Aestii skyrelyje, yra taip pasakyta: “Ptolemėjas nežinojo bendro tautos (aisčių) vardo, bet tik atskirų genčių vardus; iš jo minimų reikia priskirti aisčių grupei galindus (prūsus), igilionus, sudinus, stavanus, veltae (= Litwa, Letuwa), osius ir karbonus.”
Seniau šiais reikalais rašę mokslininkai (Zeuss ir Muellenhoff) šias gentis irgi laikė aistiškomis. Stavanus Muellenhoffas priskiria lietuviams ir apgyvendina juos tarp Neries ir Nemuno, Vilniaus srityje. Igilionus jis laiko jot-
Ptolemėjo žemėlapio 1605 m. G. Merkatoriaus kopija. Įrašo SARMATIA pirmas skiemuo randasi tarp Nemuno ir Dauguvos. žemiau to skiemens: igilionai, galindai ir sūduviai, augščiau — veltai, pagiritai, karbonai ir k.
Skaityti daugiau: Galindai prieš Romą
Redaguoja —S. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
ŠAULIŲ SKOLA VLADUI PUTVINSKIUI
O. Žadvydas
Šiandien raudonasis okupantas panaikino pėdsakus, kad greičiau lietuvis pamirštų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Karo muzėjus liko vien tik pastatas, o jo sodnelyje nerasime Laisvės Statulos, Nežinomo Kario kapo, žuvusiųjų paminklo ir visos eilės žymiųjų asmenų biustų. Ten buvo ir Vlado Putvinskio biustas, iškaltas skulptoriaus Br. Pundžiaus.
Okupantas sunaikino paminklus, pakeitė gatvių ir namų pavadinimus. Vlado Putvinskio vardas taip pat liko išbrauktas iš viešojo gyvenimo. Tačiau, dar ir dabar bolševikai nesiliauja spaudoje ir leidiniuose minėti jo vardo.
Šaulys Aleksandras Mantautas (ligi 1939 Marcinkevičius) LŠST garbės narys ir jos CV pirmasis pirmininkas, artimas VI. Putvinskio - Pūtvio bendradarbis. 1922-1936 ėjo įvairias atsakingas pareigas LšS administracijoje, 1929 -1930 redagavo Trimitą. Taip pat suredagavo eilę šaulių leidinių. Vienas iš Klaipėdos sukilimo inicijatorių, aktyvus jo dalyvis, atstovavęs LšS-gą. Ilgametis spaudos bendradarbis ir visuomenininkas. Dabar vadovauja redakcinei komisijai, kuri ruošia spaudai knygą apie LšS steigėją ir jos ideologą Vl. Putvinskį - Pūtvį.
V. Putvinskis asmeniškai negalėjo nusikalsti okupantui nei per pirmąją, nei per dabartinę okupaciją, nes mirė dar prieš okupacijas. Kodėl bolševikai tęsia kovą su mirusiu asmeniu?
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
IŠKILMĖS PRIE LIETUVOS MEDELIO
Apie pusantros valandos geru keliu pavažiavus į rytus nuo Chicagos, tuojau už Michigan City, Indiana valstijoj yra International Friendship Gardens, kurio savininke yra Sadie Stauffer Ehret. Parkas yra gana didelis ir jame daugelis tautų turi savo kampelius, kurie yra būdingi jųjų kraštui. Ten pat yra ir Lietuves egle, dabar 25 pėdų augščio, sodinta Lietuvos prezidento Antano Smetonos 1941 m. spalių mėn. 12 dienų. Tą dieną įvyko lietuvių šventė su gražia programa ir dalyvaujant daugybei žmonių. To meto žurnalo MARGUTIS numeris liudija apie tas iškilmes nuotraukomis ir jų aprašymu. Prie tos eglės visą laiką buvo medinis ir klaidingas užrašas. Tuo reikalu susirūpino LVS Ramovės Chicagos skyriaus valdyba ir nutarė medinį užrašą pakeisti granito pastovu su žalvario lentele. Jonas Gaižutis, sk. v-bos p-kas, anksti pavasarį pradėjo parengiamuosius darbus. Daug darbo ir laiko buvo sunaudota šio sumanymo įvykdymui.
1962 m. rugsjo mėn. 23 d., sekmadienį, esant gražiam ir saulėtam orui, įvyko iškilmingas tos įrašo lentelės atidarymas. Iškilmes atidarė Jonas Gaižutis ir pakvietė Lietuvos gen. kons. dr. P. Daužvardį tarti žodį. Taręs jautrų patriotinį žodį į gausiai susirinkusius šių iškilmių dalyvius, konsulas atidengė lentelę su įrašu:
“Planted by Antanas Smetona President of Lithuania 10 - 12 - 1941”
Po to, Lietuvos gen. konsulas sodo savininkei Mrs. Sadie Stauffer Ehret įteikė Lietuvos trispalvę, tardamas atatinkamą žodį. Tautiniais rūbais apsirengusi op. sol. Izabelė Motiekaitienė sugiedojo Amerikos Himną. Ponia Ehret padėkojo už vėliavą ir pažadėjo ją laikyti iškilmių dienomis kartu su kitų tautų vėliavomis specialioje vietoje prie Amerikos vėliavos.
Skaityti daugiau: Kronika
