Karys 1962m. 5-6

Poeto Maironio vardas, manau Lietuvos kariui yra žinomas daugiau negu kitos profesijos žmogui. Šiais metais Maironiui, vienam didžiausiųjų lietuvių tautos poetų, nuo jo gimimo dienos sukanka šimtas, o nuo jo išleistos Lietuvos istorijos septyniasdešimts metų.

Švenčiant ir minint Maironio gimimo šimtmetį, pirmiausiai turime prisimint, kad jis dar spaudos draudimo metu Basanavičiaus “Aušroje” skausmingai dainavo Lietuvos jaunimui ir dilgino jų širdis, ragindamas prabusti iš miego ir žėruoti prieš pavergėjus deginančia ugnimi! Maironį lietuvių tauta buvo pamilus vien dėl to, kad jis taikliai išreiškė brangiausius tautos jausmus savo poezijoje. Maironis sugebėjo būti atviras lietuvių tautos interesams ir rūpesčiams. Jis lietuviuose yra gyvas kaip spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas. Jo kūryba pralenkia visų kitų 19-jo šimtmečio pabaigos lietuvių poetų, o savo įtaka jis sukūrė net ištisą pomaironinę mokyklą. Buvo laikotarpis kai Maironio kūryba darėsi lyg ir svetimesnė, nes jį kai kurie sąmoningai stengėsi nuvertinti. Tačiau pastarųjų dvidešimt metų laikotarpyje Maironio kultas vėl atgijo tautoje, nes tauta atsidūrė panašioje padėtyje, kaip ir tuo metu, kai Maironis dar gyvas būdamas dainavo

Kaip ten bebūtų, karšta tėvynės meilė — tai Maironio poezijos pagrindas, jos dosniausias šaltinis. Jo poezija visada buvo gyva, be paliovos virpino kiekvienos profesijos asmenį ir ugdė tėvynės meilės gilius jausmus. Nežiūrint to, kad jis ir nedalyvavo kovose dėl Lietuvos su kardu rankoje, jis savo daina įžiebė mūsų kariui-savanoriui ryžtumą ir pasiaukojimą dėl tėvynės.

Skaityti daugiau: ]UBILE]INIAI MAIRONIO METAI

TANKAS

Šarvuotos kavalerijos būrys garbės sargyboje (U.S. Army)

Algis J. Tallat-Kelpša, Captain USA Armor.

1962 metų vasario mėn. KARIO numeryje, Karinių Žinių skyriuje, tilpo komentaras su keletą įdomių pastabų, kurios ne tiek savo teigimais, kiek bendru tonu pranašauja tanko, kaip kovos ginklo, galą. Esą nebėra tokio šarvo, kurio kokiu nors ginklu nebūtų įmanoma pramušti, ir dabar tankas “turįs gelbėtis ne storindamas savo šarvus, bet spartindamas savo greitį ir ugnies jėgą”. Aišku tai yra grynai logiška tiesa, jau paaiškėjusi nuo tų laikų, kai pirmieji tankai, buvo pavartoti kovos lauke. Dabar, praslinkus keliasdešimt metų, visi žinome, ką tankas parodė Antrojo Pasaulinio karo metu, kaip jis tebėra vertinamas šiandien, ir kaip didžiosios kariuomenės rungtyniauja naujų ir tobulesnių tankų išvystyme.

Norėčiau pabrėžti, kad aš pats nesu ypatingas tanko gynėjas, ir net kartais esu kaltinamas kaip “norįs kavalerijai grąžinti arklius” (maloni svajonė) ir, mano nuomone, dabartiniai tankai verkiant prašosi plataus tobulinimo, tačiau reikia skaitytis su faktais, kurie atkakliai rodo, kad tanko dienos, toli gražu, nėra suskaitytos.

Skaityti daugiau: TANKAS

PASKUTINIAI ŽINGSNIAI

MOTINOS širdyje kiekviena kūdikio gyvenimo smulkmena įrašyta ne-džiūstančiu atminimo rašalu. Kiekvienas jos vaiko šypsnys — yra baladė, kiekvienas nusivylimas — tragedija, ir visas vaiko gyvenimas jai — šviesiausia poema ar heroinis epas. —

Balys Auginas

M o t i n o s M o n o l o g a s s ū n u i

KUR tu, Sūnau— vienintelė palikusi šaka,
Bedžiūstančio senatvės medžio? Girdžiu
Nutolstančius žingsnius stikliniam gruode—
Jie skamba, tarsi dūžtantys Likimo laimės veidrodžiai—
Ir aštrios skausmo šukės
Įsminga mano vienišon širdin—

O, gulbine išskridęs mano!
Tavieji žodžiai atsisveikinant
Dar virpa ausyse— Juos paslėpiau
Širdies slapčiausioje kertelėj—
Tai lobis, užrakintas raktais
Iš niekad nerūdijančios vilties!

— O, Mama — tu sakei — Balti
Balandžiai snapuose ataneša
Saulėtekio varsom ataustą žinią
Nuo Gedimino Miesto ligi vienkiemių
Šiaudinių. Ir spindintys danguj
Vaivorykštės lašai srovena laisve
Bundančion širdin—
Ir Kraštas keliasi— nubudus mūsų Žemė
Aušrų rasotom akimis jau žvelgia—

Skaityti daugiau: PASKUTINIAI ŽINGSNIAI

PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS

(Pabaiga)

Pranešiau pulko vadui apie dvaro užėmimą ir apie grobį. Pats gi su visomis savo jėgomis nuskubėjau į Radviliškio dvarą.

Lietuvos kariuomenė sumuša bermontininkus ties Radviliškiu 1919 m. lapkričio 21 d.

Mokomąją kuopą, su leitenantu Pauru priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį pietų rytų kryptimi, ir užimti geležinkelio stotį. 3-čią kuopą — pulti miestelį tiesiog—rytų kryptimi. 1-ą kuopą, kaip mažiausią ir daugiausia nukentėjusią nuo vakarykščios nelaimės, pasiunčiau užimti miestelį šiaurės rytų kryptimi. 2-ją kuopą palikau Radviliškio dvare — rezerve.

Deja, mūsų buvo pavėluota. Bermontininkai patyrę, kad dvaras užimtas ir miestelis apsuptas, sugadinę savo sunkiuosius ginklus, susėdo į traukinį ir išdūmė Šiaulių kryptimi. Taigi 1919 metų lapkričio mėn. 21 d., pirmą valandą po pietų, Radviliškis pateko į lietuvių rankas. Tai buvo šeštadienis.

Apie trečią valandą po pietų į Radviliškio dvarą atvyko mjr. Laurinaitis su savo II batalionu. Iš jo pasakojimo patyriau, kad pasiuntinys jį pasivijo jau Aleksandrijos dvare prie Šiaulių su įsakymu grįžti ir pulti Radviliškio dvarą iš Šiaulių pusės. Jis nutarė nebegrįžti senuoju keliu, bet žygiuoti tiesiai vieškeliu Šiauliai-Radviliškis. Toliau mjr. Laurinaitis pasakojo, kad sustojus batalionui pailsėti, atvažiavo lengvas automobilis su keturiais ponais iš Šiaulių pusės. Klausė jį, kur žygiuoja ši kariuomenė. Jis tyčia atsakė, kad į Šiaulius. Tuomet jie jam sako, kad jis negalįs ten žygiuoti ir turįs grįžti atgal. Į tai majoras juokdamasis atsakė: “Aš turiu savo vadovybės įsakymą, aš jį ir vykdau, o ne jūsų”. Tuomet vienas jų įsikarščiavęs, net rėkdamas, šaukė: “Mes, Santarvės Komisija, jūs turite mūsų klausyti.” Mjr. Laurinaitis atsakė: “Jeigu jūs esate Santarvės Komisijos nariai, tai tarkitės su mano vadovybe, kuri yra Radviliškyje. Tegul ji mane atšaukia”. — Komisijos nariai, tarp savęs pasikalbėję prancūziškai, susėdo į mašiną ir nuvažiavo Radviliškio link.

Skaityti daugiau: PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

KAREIVIAI

V. KAREIVA

Novelė

(Pabaiga)

Vasaros laikas yra blogas iškilmingoms šermenims. Draugai lig ryto sukalė karstą. Vienas, pats artimiausias draugas, padarė iš lentų kryžių su saulės spinduliais, su gėlės žiedais galuose, su ąžuolo lapais ir gilėmis pašakėse. Rodės, kad visą širdį sudės į paminklą.

Vadas išsiuntė kareivį pas miestelio kleboną. Tas grįžo piktas ir liūdnas.

— Ar nesutinka? — klausė vadas.

— Nesutinka. Girdi, jis nežinąs ar kareivis buvęs katalikas, ar išviso tikintis? Tokiose aplinkybėse, esą, neleidžiama švęstuose kapuose laidoti. Tokia Dievo valia, tokia būtų ir parapijiečių valia. Tikras lenkas!

— Gerai, mes apsieisime ir be jo! — vadas atsakė.

Pranešė seniūnui, kad kareivį laidos kaimo kapinaitėse. Seniūnas pasiuntė parėdytą vežimą, traukiamą poros vainikais papuoštų arklių. Susirinko žmonės su vaikais prie duobės. Keturi kareiviai nukėlė grabą ir nuleido į duobę. Vadas tarė:

— Drauguži! Tu, kuris taip karštai tėvynės rytojumi sielojais, čia savo rytojus jai atidavei. Amen!

Skaityti daugiau: KAREIVIAI

PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ - KRETA

Kretiečių antspaudai, kuriuose matome piIių sienas, pastatus ir vartus

A. ŽYGMANTAS (tąsa)

Ne tik kirvis pateko į kultą. Yra pakankamai davinių rodančių, kad Kretos aštuoniukės pavidalo skydas taip pat buvo pasidaręs religijos ženklu. Tačiau jis nebuvo toks populiarus, kaip baisusis dviašmenis kirvis.

Panašaus dviašmenio kirvio kulto būta ir Mažojoje Azijoje kari jų (Caria) tarpe. Knoso rūmų sienose kirvio piešinys buvo toks dažnas, kad ir patys rūmai vien dėlto galėtų būti pavadinti dviašmenio kirvio rūmais. Karijai tokį kirvį vadino labrys, kaip jau minėta, spėjama, kad dėlto ir Mino rūmai Knose vadinosi labirintu (Labyrinthos).¹¹

Mino kultūros produktų yra randama Egipte, Sicilijoje ir net Ispanijoje. Spėjama, kad ir filistinai, įsikūrę pietinėje Palestinoje (Filistinijoje), yra buvę kolonistai iš Kretos.

Skaityti daugiau: PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ - KRETA

PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

Ats. j. lt. P. L.

1931 m. rugsėjo mėn. 4 d stojau naujokų ėmimo komisijon Vilkaviškyje. Buvo tikrinami gimnazijų abiturientai, norintieji patekti karo mokyklon kariūnais-aspirantais ir po vienerių metų karinės tarnybos įsigyti ats. jaun. leitenanto laipsnį. Manęs nepriėmė; mat nepatikau nei karo komendantui plk. ltn. Matulioniui (nes nebuvau skautas!), nei apskr. viršininkui Giedraičiui, nei Paežerių valsčiaus viršaičiui Jonui Raguckui! Tie ponai laikė mane nepatikimu.—

Naujokų ėmimo tikrinimo komisijos sekretoriaus pamokytas, bei patartas, pasiskundžiau krašto apsaugos ministerijai (1931. IX. 9). Ministeris, gen. štabo pulkininkas Giedraitis, patenkino mano prašymą (o komendantui teko dėl to nemaloniai pasiteisinti). Rugsėjo mėn. 26 d., šeštadienį, vykau savo lėšomis Marijampolėn ir stojau į 9 pėst. pulką naujokų apmokymo atlikti. Diena buvo graži, saulėta. Su plakančia bet džiugia širdimi žengiau pro kareivinių vartus ir greit atsidūriau Didž. Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko štabe. Ponai “štabistai” jau šventė, nes buvo pavakarys. Mandagus štabo budėtojas, puskarininkis, šypsodamasis priėmė mano “paskyrimo raštus”, pamojo jaunam kareiviui įsakydamas mane tučtuojau pristatyti mokomajai kuopai, kurios žinioje buvo kariūnų-aspirantų būrys. Mano vedėjas ir palydovas pasisiūlė net mano lagaminą panešti, išvydęs mano rankoje cigarečių pokelį! Kuopoje mane nuoširdžiai pasveikino mokyklos draugai: Stasys Čiaučionas (vėliau leiten., ištremtas Sovie-tijon), Jonas Jokūbauskas (vėliau 9 pėst. p. karin.), Vytautas Gavėnas, (vėliau: V.D.U. studentas) ir kt. Viršilos pavaduotojas kariūnas Lūnia (ar Čiuta, tikrai neatsimenu,), įrašė mano menkystę į kuopos kareivių sąrašą ir tuoj pasiuntė kirpyklon plaukų trumpinti. Pilnutėlėj kirpykloj teko palūkėti. Netrukus atskubėjo viršilos pasiuntinys šaukdamas mane kuopon. Kirpėjui, žydeliui, teko paskubėti.

Skaityti daugiau: PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

PIRMAVIMO ERDVĖJE ABEJONĖS IR FAKTAI

K. M. Juozas Šarūnas

Kadangi tuo prasideda nauja epocha, tai ši tema ilgai bus neišsemiama. Kad lengviau būtų įvertinti pasiektus toje srityje rezultatus laisvojo pasaulio, pradėkim nuo priešo “laimėjimų”.

Sov. Sąjunga savo nepasisekimų neskelbė, o, tuo tarpu, kaip rašo “U. S. News and World Report” —- jautriausieji aparatai vakariečiams pranešdavo apie kiekvieną sovietinį bandymą tarpplanetinėje erdvėje.

1961 m., kai Chruščiovas ruošėsi savo propagandai JTA arenoje, norėjo ją paremti raketa, iššauta į erdvę su žmogumi — astronautu. Nors gaila to žmogaus, bet toji raketa pasiliko “kosmo karstu”.

Iš 1960 į 1961 m. sovietai nesėkmingai siuntė satelitus į Marsą ir Venerą. Tuo pačiu metu jie mėgino patalpinti orbitoje ir kitus dirbtinus satelitus. Panašiai išėjo ir su balistiniais sviediniais. Didžiausias sviedinys, nukreiptas į Pacifiką, taikinio nepasiekė. Didžiausio klaustuko ženkle yra ir Gagarino startavimas į erdvę. Yra rimtų davinių iš kurių sprendžiama, kad erdvėje mirusio ir nesugrįžusio (ar roboto) vaidmenį jam teko suvaidinti žemėje.

Jei kiek nors yra žinių apie sovietinius nepasisekimus, kodėl atatinkamos amerikiečių įstaigos nieko apie tai nepaskelbia? Daro išmintingai. Visų pirmą, tai daroma dėl atsargumo, kad priešas nesužinotų iš kokių “šaltinių” ir kokiais keliais gaunamos inormacijos. O jei dar ir nufotografuojama, tai būtų visai neatsargu pranešdinėti, kiek daug yra žinoma apie Sov. Sąjungos tikrąją padėtį. Gi dabar, kada JAV iššovė ir astronautą plk. Glenn susigrąžino atgal į žemę, o tas faktas buvo atliktas visų akivaizdoje, šiek tiek buvo praskleista ir geležinė uždanga.

Skaityti daugiau: PIRMAVIMO ERDVĖJE ABEJONĖS IR FAKTAI

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

A. J. Natkevičius, praleidęs su JAV marinais pusmetį Viduržemio jūroje, grįžo atgal į JAV-bes. Prieš grįždamas iš Viduržemio jūros su ekskursija aplankė Paryžių.

Lietuvos partizanų kovų dainos, išleistos Lietuvos Nepriklausomybės Fondo, jau gautos iš rišyklos. Clevelande jas galima gauti pas Vytautą Stuogį — 1198 East 84th Street, tel. SW 5-4676; Marijų Blyną — 6823 Bayliss Avė, tel. 361-8165; Vladą Ramanauską — 18310 Marcella Road, tel. IV 1-6700 ir Dirvoje.

Po II-jo pasaulinio karo Chicagoje gyvenantieji lietuviai karo veteranai suorganizavo Amerikos Leg¡jono postą, kurį pavadino veiklaus Chicagos lietuvio, žuvusio karo metu, veterano Don Varno vardu. Į šį postą daugumoje įstojo II-jo pasaulinio karo veteranai, nors jame matėsi vienas, kitas I-jo karo dalyvis.

Vykstant Korėjos karui, Amerikos kariuomenėje taip pat tarnavo nemaža lietuvių, kurie atlikę savo tarnybą įsijungė į šio posto narių eiles. Jų tarpe buvo nemaža veteranų iš naujųjų tarpo. Vienu metu naujųjų ateivių veteranų skaičius viršijo 50. Tačiau, laikui bėgant, jie po truputį nubyrėjo, nors dar ir dabar čia jų yra gana gausus būrys.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

BIRŽELIO PRASMĖ LIETUVIUI

Emilija Čekienė

Ne kariuomenės dydis ir ne ginklų šaunumas, bet kovojančiųjų dvasia iškovoja pergales. J.G. Fichte

Birželio mėnuo, kai žydėjo, žaliavo visa Lietuva, jau niekuomet neišdils iš mūsų tautos istorijos, kurion jis pakartotinai įrašytas Lietuvos sūnų ir dukterų krauju.

Per eilę metų jautriai minėdavom vieną birželio 14-tos dienos naktį, prieš 20-tį metų su viršum, raudonojo pavergėjo pradėtas vykdyti masines žmonių deportacijas. Kai per pora dienų ir naktų buvo sukimšta į gyvulinius vagonus daugiau kaip 30,000 ramių, nekaltų Lietuvos žmonių, į kurių pagalbos šauksmą, kūdikių klyksmą atsakydavo tik žiaurių sargybinių šūvių salvės. Ruošdavom masinius minėjimus tremtyje, o vėliau čia pastoviai įsikūrę, nes bendras skausmas, bendra nelaimė suartina žmones, o juk daugelis iš mūsų dar ir šiandien tebesinešioja giliai širdyje paslėptą anų baisiųjų birželio įvykių žaizdą, netekęs mylimos žmonos, vyro, vaikų, mylimosios ar sužadėtinio.

Jei tie įvykiai yra nepamirštami kiekvienam lietuviui, nežiūrint, kuriam krašte jis begyventų, tai itin skaudžius prisiminimus birželio mėnuo paliko lietuviui kariui, kuriam likimas lėmė būti gyvu liudininku tų tragiškų įvykių ir pajusti išdidaus kario bejėgiškumą pasipriešinti prieš nepalyginamai didesnį savo gimtojo krašto pavergėją, matyti žudomus, kankinamus savo senukus tėvus, vaikus ir bejėgias moteris, negalint jų apginti, tačiau žinant, kad jie visada į jį žiūrėjo su dideliu pasitikėjimu ir viltimi.

Skaityti daugiau: BIRŽELIO PRASMĖ LIETUVIUI

PASKUTINIS PASIMATYMAS

Dieve mano, kokia liūdna žinia. Įbėgus per duris Alė padavė man laišką, kurį rado prie durų atviroj kašelėj, o pati iškėlus rankas šaukia, rėkia: “Prakeikti bolševikai, nuplėšė antpečius ir šiandien išvežė į Sibirą mano vyrą”. Ji kukčiodama, nesuvaldomai verkia...

Bet, štai, mano laiškas nuo vyro iš Lukiškių kalėjimo jo paties ranka rašytas, kurį saugoju kaip šventą relikviją, užsilikusią iš mūsų dar netolimos praeities:

“Miela Jady,

Mano byla jau išspręsta, tai leista yra pasimatyti. Ateik greitu laiku pasimatyti ir atnešk man šiuos daiktus į Lukiškių kalėjimą: odinę kurtką su įsegamu pamušalu ir apikakle, kokią nors seną antklodę, mažą pagalvėlę su 2 užvalkaliukais, 2 marškinius su prisiūtomis apikaklėmis ir įsiųtomis sagomis, kariškas trumpas, (į batus) kelnes(toliau seka septyni žodžiai išbraukti, matomai neleidžiami). .. arba mano šaliką ir mažą vaikų ir savo fotografiją. Be to, jeigu galėsi, tai nupirk ir man atnešk brezentinį kelionės krepšį, ar nedidelį čemodaniuką, kepurę (geriausai tokią vilnietišką) ir termosą (antraeilis dalykas), 1 kg. rūkytų lašinių ir 1 kg. sausos dešros. Atsiųstieji veltiniai man permaži; nešioju batus 42% Nr. Daiktus pirk tik tuo atveju, jeigu tai nesudarytų šeimai sunkumo. Į pasimatymą atsivesk ir vaikučius. Siųsdamas jums širdingiausius linkėjimus laukiu pasimatymo. Jūsų Juozas. 1941.III.18. V.S.D. Kalėjimas. P.S. Esančius pas mane vasarinį ir žieminį paltą grąžinsiu tau, nes kelionėje jie nebus man reikalingi.”

Mudviejų ašaros aptemdė ir dangų ir žemę ir nematėm saulės. Verkdamos išėjom, supirkom laiške nurodytus daiktus ir pavakare aš su vaikais nuėjau prie Lukiškių kalėjimo.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS PASIMATYMAS

GEN. STASIO DIRMANTO, L. V. S. RAMOVĖS PIRMININKO, KALBA IŠKILMINGAME SUVAŽIAVIMO POSĖDYJE

Iškilmingojo posėdžio prezidiumas. Iš k.: S. Statkevičienė, M. Tumienė, S. Oželienė, kun. A. Trakis, vyskupas Vinc. Brizgys, gen. konsulas dr. P. Daužvardis, L. Stasiūnienė, J A V L B pirm. J. Jasaitis, gen. P. Plechavičius, gen. K. Tallat-Kelpša.

Suvažiavimo dalyviai iškilmingojo posėdžio metu, giedant himnus. Iš d.: M. Tumienė, S. Statkevičienė, M. Žilienė, V. Černienė, V. Nagevičienė, S. Oželienė, p. Varnienė, prof. A. Varnas ir J. Šlepetys.

Ekscelencijos, mielas Vyskupe, ir Lietuvos Respublikos Generalini Konsule, mielos viešnios ir gerbiamieji svečiai ir Jūs, šios dienos solenizentai-brangūs broliai, ramovėnai ir, sakysiu, dukros birutininkės.

Šiame gamtos gėrybėmis pertekusiame krašte yra begalė įvairiausių puikių reikalingų ir nereikalingų prabangos dalykų.

Bet dažnai pristinga reikalingiausių, Taip-daugelyje vietų jaučiamas nedateklius gyvybei reikalingo vandens. Didmiesčiuose stoka sveiko gryno oro.

O mums, dar neseniai atvykusiems ir be “pragyvenimo padarymo” dar pasiryžusiems šį tą nudirbti bendruomenei ir tautai — dažniausiai labai pritrūksta nepaskolinamo, nenuperkamo, nepagaminamo, o taip reikalingo ir brangaus — laiko.

Patyrimas rodo, panašiuose suvažiavimuose, seimuose dėl įprastų ceremonijų, komplimentų, mandagumų ir “stiprinimosi” pačiam esminiam suvažiavimo reikalui — darbo posėdžiui — lieka tik laiko nuotrupos.

Dėl tos priežasties ir kad mūsų augštiems svečiams duotume laiko į mus prabilti, mus pamokinti — savo žodyje būsiu kiek galima trumpas.

Kaip L.V. Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas privalau atlikti tris būtinus dalykus: pasveikinti, padėkoti ir palinkėti.

Skaityti daugiau: GEN. STASIO DIRMANTO, L. V. S. RAMOVĖS PIRMININKO, KALBA IŠKILMINGAME SUVAŽIAVIMO POSĖDYJE

Ramovės suvažiavimas - dokumentai

Ramovėnai ir birutinlnkės padeda vainikus ant žuvusių dėl Lietuvos Laisvės paminklo.

Ramovėnai ir birutininkės — suvažiavimo dalyviai, prie paminklo

LIETUVIŲVETERANŲ SĄJUNGOS "RAMOVĖ” IRLIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTIENĖS BIRUTĖS KARIU ŠEIMŲ MOTERŲ DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMO,
Įvykstančio 1962 Maironio metais gegužės 26 d.,

ŽUVUSIŲJŲ IR MIRUSIŲJŲ DĖL LIETUVOS LAISVĖS PAGERBIMO TVARKA

1 Pagerbimas įvyksta prie paminklo Jaunimo Centro sodelyje 10 val. ryto.

Pagerbimo ceremonijoms vadovauja ramovėnas P. Šeštakauskas, Lietuvos Laisvės Kovą muzėjaus vadovas.

2 Eisena iš Jaunimo namą prie paminklo. Eisenos tvarka: dvasiškija, Ramovės ir Birutininkią c. v-bos, skyrią delegatai su savo vėliavomis, kitą organizaciją atstovai su savo vėliavomis, vainikai ir kiti suvažiavimo dalyviai.

Skaityti daugiau: Ramovės suvažiavimas - dokumentai

PRISIMINK RAUDONĄJĮ BIRŽELĮ!

KALPAS UOGINIUS

...“Ant tavo žygių kris prakeikimas-
Mus nepavergsi, šlykštus burlioke,
Atėmei laisvę, bet jos troškimo
Atimt lietuviui tu dar nemoki”...
J. AISTIS

“... Pirmininkaujant respublikos prezidentui, vyriausybė savo posėdyje, birželio 15 d. rytą, nutarė nusilenkti Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams, kurie šiąnakt buvo pateikti ultimatyvinėje formoje. Atsakymas turėjo būti duotas šiandieną apie 10 val. Nusileisdama ultimatumui vyriausybė sutiko, kad raudonoji kariuomenė jau šiandieną įžygiuotų Lietuvon, užimtų visus didesnius miestus ir kitas strateginiai svarbias vietas, tokiomis pajėgomis, kad esančių krašte karinių bazių saugumas būtų visiškai garantuotas”...

Taip klaikiai skambėjo 1940 metų birželio mėnesio 15-os dienos Kauno radio stoties dažnai kartojami pranešimai.

Pats mačiau tą dieną apie 5-6 vai. p.p., apdulkėjusią bolševikų tankų kilometrinę vilkstinę, baimingai (nes uždarytomis angomis) ir triukšmingai slinkusią mūsų buv. laik. sostinės Ukmergės plentu į Laisvės Alėją. Ties Utenos gatve ir kitur, lyg stabo ištikti, išblyškusiais veidais ir tylūs stoviniavo Žaliakalnio gyventojai. Nevienam iš nuostabos ir tylaus blogio nuojautos skausmo buvo nusvirusi galva ir skruostais riedėjo karčios juodo liūdesio ašaros. Buvo girdimi skausmingi atodūsiai ir dejonės: “Nebėra mūsų Lietuvos, burliokas vėl ją užgrobė.”

Kruvinojo birželio pasiuntiniai: J.Paleckis 1939 m. pabaigoje atvyksta į Ukmergę mitinguoti.

V. Augustino nuotr.

Skaityti daugiau: PRISIMINK RAUDONĄJĮ BIRŽELĮ!

MANO TARNYBOS PRADŽIA LIETUVOS KARIUOMENĖJE

Atsiminimų žiupsnelis

Petras Genys

Kartu su kitais Vitebsko lietuvių bataliono karininkais grįžęs iš Rusijos 1918 metais, balandžio mėn. pabaigoje, užsiregistravau Lietuvos Taryboje, Vilniuje.

Iki tų metų lapkričio mėnesio jokių žinių negaudamas apie kariuomenės organizavimą, sumaniau vykti į Vilnių ir pasitikrinti kas ten dedasi? Nes vokiečiai tuo laiku iš Biržų apskr. pradėjo kraustytis ir buvo gandų, kad siaurasis traukinėlis Biržai - Šiauliai greitai jau nebekursuos.

Kaišiadoryse buvo gautas tos dienos lietuviškas laikraštis, kuriame buvo raginama organizuoti vietos komitetus ir perimti iš vokiečių valdžią bei turtą. Nuvykęs į Vilnių, Šv. Jurgio prospekte sutikau karininką Juozapavičių, kuris man nurodė vykti į tos gatvės 27 Nr., kur organizuojamas apsaugos štabas. Ten viename kambaryje radau karininką Grigaliūną-Glovackį, kuris pasisakė esąs 1-jo pėstininkų pulko vadas. Buvo apsivilkęs rusiška miline, pasistatęs apikaklę, nes patalpos buvo nekūrenamos ir šaltos. Prisistačiau kaip buvęs rusų kariuomenės karininkas.

— O, tai gerai, — nudžiugo jis. — Mums karininkai labai reikalingi. Paduokite raportą.

Parašiau rapportą ir išsiprašiau trim dienom į namus, pasiimti reikalingiausių daiktų.

Sugrįžęs atgal į Vilnių, jau radau kitą 1-jo pėstininkų pulko vadą — Galvydį-Bykauską. Vėl turėjau iš naujo paduoti raportą. Įsakyme kariuomenei 2 Nr. esu įrašytas tarp kitų pirmųjų dešimties karininkų, nuo 1918 m. lapkričio mėn. 10 dienos. Apsigyvenau artilerijos kareivinėse, kurias vokiečiai atidavė lietuviams. Radau kelis karininkus ir porą kareivių, daugiausia ką tik grįžusius iš vokiečių belaisvės.

Skaityti daugiau: MANO TARNYBOS PRADŽIA LIETUVOS KARIUOMENĖJE

PULKININKUI OSKARUI URBONUI 70 METŲ

Neretai tenka girdėti, kad ateis, girdi, laikas, kada būsimos kartos pavydės mums gyventų laikų, pavydės, būtent, tai kartai, kuriai buvo lemta gyventi XX amžiuje, nes joks kitas amžius, joks kitas laikotarpis žmonijos istorijoje neturėjo tiek ir tokių audrų, kruvinų sukrėtimų, nusistovėjusios tvarkos ir visko, kas tik šventa ir gera, griovimo, ir tai — sukrėtimai globalinio masto. Buvo pajudintos visos įmanomos medžiaginės bei dvasinės galybės, buvo išjudintos ir blaškomos didžiausios žmonių masės visame žemės rutulyje. Ir jei viskas tai daugiau ar mažiau tinka daugeliui šalių, ką, gi besakyti apie mūsų mielą, mažą Lietuvėlę, amžiais gyvenusią Vakarų ir Rytų sankryžoje, kuri buvo įsukta į tuos likiminius sūkurius vos tik tai baisiai audrai prasidėjus; patekusi į juos visa iš karto su visais savo vaikais ir kuri iki šiol tų sūkurių vis tebeblaškoma, naikinama, skandinama ašarose ir kraujuje.

Kiekvienas mūsų, pasiekęs gyvenimo kalno viršūnę ir žvelgdamas atgal į nueitą kelią, kiek daug gali pasakyti apie savo patyrimus, vargus, pergyvenimus. Nepalyginti įvairesnis, turtingesnis ir, žinoma, skaudesnis gyvenimo kelias to, kuris jau persirito per to kalno viršūnę.

Lengviau ir saugiau tais baisiais laikais eiti vienam sau, be įsipareigojimų, be moralės varžtų, spiovus į Tėvynės likimą, galvojant tik apie save, sutinkant su priespauda ir bučiuojant pavergėjo batą. Laimė ir garbė Lietuvos žemei ir jos vaikams, kad tokių tais bandymo laikais nedaug teturėjome. Pagarba ir meilė visiems, kurie tęsi iki galo. Su pagarba ir meile matome mielą sukaktuvininką pulkininką O. Urboną žygiuojantį mūsų gretose. Ilgas jo nueitas kelias — praėjo 70 metų rodyklę. Jo anūkai užtarnautai pavydės jam jo gyventų audringų laikų ir jo eito kelio, eito ne atskirai, bet kartu su visais, pirmose gretose. Ir kaip čia nepavydėsi: du pasauliniai karai, dvi revoliucijos, du kalėjimai, dvi tarnybos — senoje rusų ir Lietuvos kariuomenėse, Vietinė Rinktinė, vėl kalėjimas, koncentracijos stovykla, beveik stebuklingas išsigelbėjimas, tremtis, pagaliau skaudus šeimos išardymas.

Tai tik pačios ryškiausios gairės, kiekviena jų verta atskiros knygos.

O tarp tų gairių?

Skaityti daugiau: PULKININKUI OSKARUI URBONUI 70 METŲ

Kronika

IŠTRAUKA IŠ AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRUOMENES NEW YORKO APYGARDOS LAIŠKO.

1962 m. kovo 20 d.

Pastatykime žuvusiems bei nukankintiems dėl Lietuvos laisvės paminklą didžiajame New Yorke!

Grupė New Yorko lietuvių visuomenininkų kelia sumanymą pastatyti žuvusiems bei nukankintiems dėl Lietuvos laisvės paminklą.

Paminklo vieta numatoma Maspeth’e prieš naująją lietuviško stiliaus Viešpaties Atsimainymo bažnyčią esamoje aikštėje.

Paminklo tikslas: pagerbti žuvusius bei nukankintus ir sutvirtinti kovos dėl Lietuvos Laisvės ryžtą, čia būtų susikaupimo vieta tautinių švenčių progomis.

Paminklo forma bus nustatyta išrinkto Vykdomojo Komiteto plačiai atsižvelgiant į visuomenės pageidavimus.

Sumanymo pradininkai — Vaclovas Alksninis, Antanas Bendorius, Leonas Bileris, Antanas Diržys, Kun. Lionginas Jankus, Bronius Kulys Pranas Narvydas, Dr. Bronius Nemickas, Domas Penikas, Zigmas Raulinaitis, Antanas Sodaitis, Jonas Šlepetys, Juozas Valakas, Kun. Dr. Stasys Valiušaitis, Vytautas Vilkutaitis, Leonas Virbickas ir J. Zarauskas — savo susirinkime 1961 m. birželio 30 d. Balfo patalpose nutarė būsimo paminklo globą pasiūlyti A.L.B. vietos apygardos valdybai, o taipogi šią valdybą prašė sukviesti platesnį organizacijų atstovų, ekspertų bei visuomenininkų susirinkimą.

Antanas Šetikas, E.p. Apygardos Valdybos pirmininkas

Adolfas Dimas, Apygardos Švietimo ir Kultūros vadovas

KARIO bendradarbis Vladas Mingėla užbaigė didelį darbą — parašė ir išleido “Kun. Antanas Milukas, Jo gyventas ir darbai”, 384 psl. gausiai iliustruotą knygą. Kruopščiai paruošta, sklandžiai parašyta Lietuv. Spaudos Apaštalo J. A. Valstybėse biografija. Dail. J. Juodžio aplankas

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1962m. 5-6 - Turinys, metrika

]UBILE]INIAI MAIRONIO METAI