Laisvės kovų archyvas 17 T 1996

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 17 T. 1996 m. - Turinys, metrika

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

PDF: fotografinė kopija:

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 17 T. 1996 m. - Turinys, metrika

DAINAVOS APYGARDA

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Ginkluoto pasipriešinimo pradžia

Algis Kašėta

Frontas per Dzūkiją persirito į Vakarus 1944m. viduryje. Rugpjūčio mėnesį krašte dar buvo pilna Raudonosios armijos užfrontės dalinių. Sovietų valdžia kūrėsi dar tik miesteliuose ir ieškojo talkininkų. Vadinamasis "tarybinis aktyvas" ir vykdomoji valdžia buvo sudaryta iš komunistuojančių, dažnai moraliai smukusių beraščių žmogelių.

Pirmiausia okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Nuo rugpjūčio ld. pradėjo šaukti į Raudonąją armiją 19-35 metų vyrus. Dainavos krašto vyrai į mobilizacinius punktus nėjo - slapstėsi arba išsirūpindavo dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Žlungant mobilizacijai, okupantai ėmėsi represijų. Rugsėjo 1-6 dienomis Alytaus apskrityje sovietų kariniai daliniai vykdė masines miškų ir sodybų kratas. Tada sulaikė ir išsiuntė į karinius komisariatus apie 500 besislapstančių vyrų. Iki rugsėjo 15d. iš pusantro tūkstančio Alytaus apskr. šauktinių iš Raudonosios armijos pabėgo 80 vaikinų¹. Vis dažniau besislapstančius vyrus pasiekdavo žinios, kaip žiauriai NKVD kariuomenė elgiasi su beginkliais žmonėmis — juos žudo ir kankina. Vyrai ėmė organizuotis į būrius, pradėjo ginkluotis. Štai kaip savo metraštyje apie Merkinės būrio susidarymą ir ginkluotos kovos pradžią rašė šio būrio kovotojai: "Tik užėjus bolševikams ir prasidėjus kruvinam terorui, kaimų vyrai subruzdo. Buvo stengiamasi įvairiais būdais įsigyti ginklų. Tai buvo daroma pavieniui ir organizuotai, pvz., nueidavo pas komunistą ir jį nuginkluodavo. Kaimuose buvo jaučiamas nusistatymas vengti prievarta brukamos karinės prievolės ir pasilikti savo krašte. Pavienių asmenų slapstymasis miškuose perėjo į pirmas mažas būriavimosi formas. Buvo stengiamasi apsiginkluoti, mėginti vaduoti suimtuosius ir priešintis milicijos siautėjimui kaime. Organizuotumas sparčiai augo, ir jau 1944m. rugsėjo mėn. 15d. laikoma partizanų būrių, veikusių Alovės-Merkinės valsčiuose, įsteigimo data. Vieno iš tų būrių, pirmasis organizuotas žygis įvyko rugsėjo mėn. 15d. Jame dalyvavo 12 organizuotų partizanų, kuriems vadovavo Antanas Krajauskas [...] Pagrindinis žygio tikslas — apsiginklavimas"². [ mišką partizanauti ėjo ne tik dėl prievartinės mobilizacijos, bet ir todėl, kad prasidėjo represijos, žmonių areštai. Jau rugpjūčio mėnesį Alytaus ir Lazdijų NKVD ir NKGB pradėjo sudarinėti "liaudies priešų" sąrašus. Vien tik Lazdijų apskr. NKVD skyrius per nepilnus keturis 1944m. mėnesius sulaikė per tūkstantį apskrities gyventojų, iš kurių beveik trys šimtai buvo areštuoti, beveik septyni šimtai išsiųsti į karinius komisariatus ir tik apie vieną šimtą paleisti³. Taigi pasisekė tik kas dešimtam.

Ne vien tik aplinkybės lėmė gyventojų apsisprendimą priešintis okupantui su ginklu rankose — daugelis negalėjo likti abejingi tautiečių kančioms. Stiprėjančios sovietinės valdžios represijos nesutrypė lietuvių Nepriklausomybės siekių. Daugelis vyrų kovai ruošėsi iš anksto. Tai matome ir iš Masališkių kaimo partizanų veiklos aprašymo partizanų kronikos knygoje

1945m. vasarą suimti Dzūkijos partizanai. Nuotrauka iš buv. LTSR VSK archyvo

Skaityti daugiau: DAINAVOS APYGARDA

JAUNIMO ANTISOVIETINIS PASIPRIEŠINIMAS LIETUVOJE 1944-1960 METAIS

Juozas Bagušauskas

Nuo pat pirmųjų Lietuvos valstybingumo sunaikinimo dienų 1940m. šalyje kilo pasipriešinimas sovietiniam režimui. Diena iš dienos jis stiprėjo ir tapo galinga politine jėga, gynusia Lietuvos valstybingumą. Pasipriešinime aktyviai dalyvavo jaunimas.

Jaunimo pasipriešinimo organizacijų veiklos istorija iki šiol mažai tyrinėta. Spaudoje pasirodė keletas atsiminimų publikacijų¹, kai kurie inteligentijos, jaunimo antisovietinio pasipriešinimo organizacijų veiklos aspektai pradėti gvildenti istorijos darbuose, dokumentų rinkiniuose², publikacijose, paskelbtose "Laisvės kovų archyve", mokslo darbuose "Lituanistica", periodinėje spaudoje. Šiame straipsnyje autorius, tęsdamas pradėtus kovos dėl laisvės tyrinėjimus³, nagrinėja pogrindinių organizacijų kūrimąsi ir veiklą, KGB taikytas represines priemones pasipriešinimo judėjimo dalyviams.

Jaunimas skaudžiai išgyveno Lietuvos valstybingumo praradimą ir laisvės idėjų vedinas būrėsi į pogrindines organizacijas, kurios kovojo dėl Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės. Organizacijoms buvo suteikiami Nepriklausomoje Lietuvoje veikusių jaunimo organizacijų pavadinimai, daug jų atspindėjo pagrindinius jaunimo siekius - laisvę ir nepriklausomybę. Štai organizacijos "Laisvę Lietuvai" nariai savo programoje rašė, kad organizacija sukurta tam, kad būtų pasiektas tikslas, išreikštas jos pavadinime. "Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesuteiksime jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai, jotvingiai"⁴. Taip mąstė ir veikė daugelis Lietuvos žmonių, jaunimo. Jaunimo organizacijos kūrėsi gimnazijose, aukštosiose mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės praradimo dienų prasidėjęs pasipriešinimas truko visą sovietmetį. Kasmet Vasario 16-ąją, Vėlinių dieną ir kitomis progomis, netgi sovietinių švenčių dienomis pasklisdavo lapeliai Daug kur suplevėsuodavo lietuviškos trispalvės, buvo nudraskomos sovietinės vėliavos — Lietuvos pavergimo simboliai, platinami Nepriklausomos Lietuvos valstybiniai ir tautiniai ženklai, kitais galimais būdais priešinamasi Lietuvos valstybingumo griovimui. Tuo nuolat buvo primenama, kad sovietinė valdžia yra svetima ir tautai primesta ir kad yra žmonių, kurie pasiryžę aukotis dėl Lietuvos laisvės ir kovoti dėl jos valstybingumo atkūrimo. Vienas iš ateitininkų sąjungos atkūrimo iniciatorių M.Bloznelis, patekęs į KGB nagus, pareiškė, kad sovietinės armijos 1940m. įsiveržimą į Lietuvą jis priėmė kaip Lietuvos okupaciją, o sudarytą valdžią — kaip neteisėtai primestą⁵. Ateitininkai buvo bene vienintelė jaunimo organizacija, kuri savo veiklą bandė atkurti visoje Lietuvoje ir 1941m., ir vėlesniais, vienai okupacijai keičiant kitą. Ateitininkai vienijo įvairių socialinių grupių jaunimą.

NKGB pirmaisiais pokario metais buvo priversta pripažinti sovietinės valdžios institucijų bejėgiškumą. NKGB 1945m. informacijose iš Alytaus apskrities pabrėžiama, kad pogrindis visiškai nevertina vietinių ir tarybinių organų jėgos. Lapeliuose jie tiksliai sako, toliau nurodoma informacijoje, kad kai tik išeis NKVD kariuomenė, jie vėl taps padėties šeimininkai. Gyventojai tiki nacionalistų propaganda. Nacionalistams pavyksta plačiai panaudoti gyventojus antisovietinei veiklai ir įtraukti legalizuotus. Ten, kur nėra NKVD kariuomenės, gyventojai ir dargi agentai blogai mums padeda. Tik todėl partizanai galėjo aktyviai veikti, slėptis. Išvis nebuvo atvejo, rašė NKGB, kai apie pogrindžio rengiamus teroristinius aktus praneštų gyventojai⁶.

Lietuvos istorinės praeities slėpimas, jos falsifikavimas, siekimas ištrinti iš tautos atminties protėvių žygdarbius skatino studentus, moksleivius, jaunimą savarankiškai ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos, kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės klausimus, stoti patiems į šios kovos gretas. Organizacijoms kurtis palankią dirvą sudarė okupacijos metais sustiprėjusi patriotizmo atmosfera, jaunimo romantizmas.

Skaityti daugiau: JAUNIMO ANTISOVIETINIS PASIPRIEŠINIMAS LIETUVOJE 1944-1960 METAIS

KĄ SAKO PARTIZANINIO KARO STATISTIKA

Nijolė Gaškaitė

Kažin ar per artimiausius dešimt metų turėsime galutinius partizaninio karo statistikos duomenis. Kol neparašyta detali kovų istorija, nesudaryti partizanų vardynai, nesuregistruoti visi žuvusieji - ir kovotojai, ir išdavikai, sunku įsivaizduoti partizaninio karo kovų mastą ir pokyčius 1944-1953m. Dar sunkiau atsikratyti penkis dešimtmečius formuotos nuomonės, mąstysenos, įvaizdžių. Tūlas dabartinės kartos žmogus, auklėtas demagogiška sovietinio pacifizmo dvasia (kova už taiką!), įtariai žiūri į ginkluotą pasipriešinimą. Net ir daugeliui pokario inteligentų parankesnis buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Ilgiau ieškodamos kovos būdų ir formų, pogrindinės organizacijos kartais sudarydavo sąlygas įsiterpti MGB agentams.

Optimali kova yra tokia, kai su mažiausiais nuostoliais pasiekiamas geriausias rezultatas. Visų pasipriešinimo organizacijų tikslas buvo vienas — atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Turint vilčių, kad po karo bus įgyvendinti Atlanto chartijos principai, atrodė įmanoma šį tikslą pasiekti nebūtinai ginkluota kova. Apie tai liudija pačių okupantų dokumentai: "Daugelis pogrindžio vadovų bėgo į Vakarus, kiti su vokiečių kariuomene traukėsi į Lietuvos gilumą, o kiti nieko neveikė, todėl ginkluotos gaujos (LLA, LLKS, "Kęstutis"), pradžioje išėję į miškus, slapstėsi išsisklaidę ir didelio teroristinio aktyvumo nerodė"¹.

1944m. miškuose susitelkę partizanų būriai buvo Lietuvos ginkluotosios pajėgos, parodžiusios ryžtą ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ar gynyba vyks diplomatinėmis, politinėmis priemonėmis, ar ginklu — priklausė nuo okupantų atsako į atvirai išreikštą tautos valią.

1944 metų mobilizacija Raudonąją armiją buvo sutikta pilietiniu nepaklusnumu. Saukiamojo amžiaus buvo daugiau kaip 100 tūkst. vyrų. Dauguma jų stengėsi slapstytis iki karo pabaigos, tikėdamiesi tarptautinės paramos sprendžiant Lietuvos klausimą. Tačiau nesmurtinis pasipriešinimas nepalengvino jų dalios: jie buvo be pasigailėjimo žudomi kaip "banditai". Išeitis buvo viena: ginkluotis ir priešintis okupanto terorui Ši kova pareikalavo tūkstančių žmonių gyvybių. Tačiau ginkluoti partizanų būriai pirmieji nesiėmė smurto. Štai 1945m kovo pabaigoje Dzūkijos partizanų vadas Šernas laiškuose Butrimonių bei Jiezno valsč. NKVD viršininkams bei stribų vadams rašė:

Ir aš neužkabinėju rusų karo pajėgų. Aš visada vengiau kautynių su rusais, nes tai šiandien yra neprasminga ir iš viso niekad nebus reikalinga. Ūdrijoje, Gudeliuose (Marijampolės apskr.) ir kitose vietose buvau paėmęs nelaisvėn rusų. Bet aš juos visus paleidau. (...) Aš tik griežčiausiai smerkiu ir baudžiu tuos savo niekšingus tautiečius, kurie išdavinėja Lietuvos karo pajėgas ir gerus tautiečius. Tuos, kurie išduoda ir nori pražudyti Nepriklausomą Lietuvą.

Gi kaip Jūs sakėte, visai nežudžiau vaikų ir senių, tuo, Jūsų išsireiškimu, norėdamas nuversti Sovietų valdžią.

Jūsų vyrai tai tikrai yra sušaudę ne vieną senuką už jo sūnų ar ir visai be reikalo!..

Skaityti daugiau: KĄ SAKO PARTIZANINIO KARO STATISTIKA

LEIPALINGIO PARTIZANŲ PALAIKŲ PERLAIDOJIMAS 1991 m.

/Parengė H. Rimkus/

Urbono Balio, Boleslovo s.,
gyv. Vilnius, Rinktinės 49-48,
tel. 73-00-93

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Pareiškimas

1991 06 29

1991 06 29d. Veisiejuose (Lazdijų raj.) įvyko grupės piliečių, kurių artimieji pokario metais žuvę kaip rezistentai, pasitarimas. Nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu leisti vykdyti Veisiejuose užkastų šių rezistentų palaikų paieškas ir perlaidoti juos Veisiejų civilinėse kapinėse.

įsipareigojame darbus vykdyti griežtai pagal tam nustatytus reikalavimus, dalyvaujant atitinkamos sudėties komisijai.

(pas.) B.Urbonas
Visuomeninės iniciatyvinės grupės narys
Neprieštarauju. Darbus kontroliuosiu (pas.) H.Rimkus
KPJ Alytaus apygardos vyr. inspektorius

Kizelavičiaus Stasio, Lietuvos Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjungos
Alytaus skyriaus Tarybos Pirmininko

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Pareiškimas

1991 06 29

1991 06 27d. įvyko mūsų Sąjungos skyriaus Tarybos susirinkimas, kuriame buvo svarstomas rezistentų, pokario metais žuvusių Alytaus mieste ir jo apylinkėse, palaikų perlaidojimo klausimai. Buvo nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašant leidimo atlikti minėtų palaikų paieškas tose Alytaus miesto vietose, apie kurias turima atitinkamų duomenų (prie buvusio NKGB pastato Dariaus ir Girėno g., prie buvusio NKVD pastato Vilniaus g., prie rajoninės ligoninės, prie "Jotvingio" parduotuvės ir kt.).

Darbus numatome vykdyti, dalyvaujant atitinkamai komisijai (KPI atstovas, teismo ekspertas, archeologas, fotografas). Palaikai bus perkeliami į Alytaus civilines kapines.

(pas.) St.Kizelavičius
Neprieštarauju. Darbus kontroliuosiu, (pas.) H.Rimkus KPI
Alytaus apygardos vyr. insp.

Skaityti daugiau: LEIPALINGIO PARTIZANŲ PALAIKŲ PERLAIDOJIMAS 1991 m.

STRIBAI

REPRESINĖS STRUKTŪROS

Juozas Starkauskas

Manyčiau, kad turime pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir budelius. Bandau surinkti medžiagą apie tas karines grupuotes - SSRS vidaus kariuomenę, stribus, pasieniečius, miliciją, kurios partizaninio karo laikotarpiu, 1944-1953 metais, kariavo prieš Lietuvos laisvės kovotojus. Be toliau pateiktų skyrių - "Įvado", "Stribų organizavimas" bei "Stribų kovos su partizanais", yra rengiami dar šie: "Stribų nusikaltimai ir prasižengimai", "Sudėtis: socialinė kilmė, išsilavinimas, tautybė, partiškumas, aprūpinimas", "Stribų skaičius, kaita", "Žuvę stribai", "Stribų ryšiai su partizanais", "Ginkluotė", "Rėmimo, aktyvistų grupės". Šis darbas apie stribus nėra baigtas, tačiau manau, kad turimos medžiagos pakanka padaryti pagrindinėms išdavoms. Vėliau galima bus tik papildyti.

I. Įvadas

Stribo (skrebo, skreboko, istreboko ir pan.) įvaizdis tvirtai ir ilgam įėjo į lietuvio sąmonę. "Stribas", "stribo vaikas" tapo sinonimu nevykėlio ilgapirščio girtuoklio, kartais juokingo, bet dažniau grėsmingo, vogti ir gerti linkusio, sovietų valdžią palaikančio. Neteko girdėti, kad stribai kada nors būtų atsisakę samagono, nes nuo jo darėsi drąsesni ir sąžinę apramindavo. Nesu taip pat girdėjęs, kad stribai, darydami kratas, nebūtų vogę.

Ne visi stribai iš prigimties buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Vieni į stribus ėjo komunistinės demagogijos vedami, patyrę tikrų ar tariamų socialinių skriaudų. Kiti - 1944-1945 metais į stribus stojo vengdami Raudonosios armijos ir Rytų fronto. Trečius, ypač jaunesnius, traukė galimybė gauti ginklą ir pajusti savo galią. Motyvų stoti į stribus, be abejo, buvo ir daugiau.

Kodėl stribai tapo kariniu junginiu su kriminaliniais polinkiais? Pirmiausia todėl, kad į tuos būrius suėjo žmonės, dažniausiai liumperizuoti bažnytkaimių ir nedidelių miestelių gyventojai, bežemiai ar mažažemiai kaimiečiai, kurių skurdą galėjo lemti ir socialinės priežastys, bet dažniausiai - jų ar jų tėvų apsileidimas, tingumas, girtuoklystė. Komunistų aiškinimai, kad dėl savo skurdo kalti ne jie patys, o socialinė santvarka buvusioje Lietuvoje, jiems visiškai tiko.

Pirmuosiuose LKP(b) CK dokumentuose buvo numatyta, kad stribų bus 11 tūkst. (nuo 1948m. tas skaičius buvo sumažintas iki 8 tūkst), bet jų niekada nebuvo surenkama pakankamai, net ir priimant iš Rusijos atvykusius. Padorūs žmonės, kad ir neturtingi, stribavimo vengė. Antra, kurį laiką, iki 1945m. pabaigos, dauguma stribų negavo atlyginimų. Buvo sakoma, kad jie stribauja laisvu nuo darbo metu. Tačiau nemaža jų dalis buvo bežemiai ir bekelniai, todėl vienintelis jų pajamų šaltinis buvo tarnystė. Negaudami atlyginimo, jie patys sau pasiimdavo - žinoma, iš žmonių. Kiekviena krata duodavo naudos. Tikros aukso kasyklos būdavo vadinamieji nubuožinimai, o vėliau trėmimai. Įpratę vogti, vėliau negalėjo sustoti. Lengvai įgyjamas turtas būdavo lengvai ir prarandamas, dažniausiai prageriamas. Žmonių priešiškumas tik stiprino stribų atšiaurumą ir net žiaurumą. Tai jie buvo tie Vidaus reikalų ministro Bartašiūno parankiniai budeliai, kurie su partizanų lavonais šoko makabriškus šokius miestelių aikštėse, prilygstančius žmogėdrų apeigoms.

Visi stribai, nepaisant įstojimo, objektyviai buvo Lietuvos išdavikai. Įsisegę į kepures raudonas žvaigždes, jie tapo svetimos okupacinės valdžios kareiviais, kovojančiais prieš Lietuvos nepriklausomybę. Kovodami prieš partizanus, jie pagal savo galimybes padėjo okupantams įsigalėti Lietuvoje, paminti jos valstybingumą.

Skaityti daugiau: STRIBAI

ŽALIOJOJE RIKIUOTĖJE

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

(Tęsinys. Pradžia LKA Nr5)

Antanas Suraučius

Būryje ir apylinkėse didesnių įvykių nebuvo. Bet tvyrojo kažkokia neaiški laukimo nuotaika. Kritus Berlynui ir Aljanso kariuomenėms užimant vis didesnius Vokietijos plotus, iki karo pabaigos buvo skaičiuojamos dienos.

Leipalingio prieigose atsirado naujų veidų. Iš pavieniui išsilaikiusių per žiemą kai kurie mėgino imtis kovos žygių. Jiems atrodė, kad taip dera, einant į organizuotą partizanų būrį. Pasitaikė nugnybti vieną kitą stribą, susišaudyti prie miestelio. Būryje - kaip būryje, buvo stengiamasi išlaikyti kariuomenės nuotaikas. Vyresnieji negailėjo išbandymų naujokams. Matau suglumusį jaunikaitį ir girdžiu priekaištus jam; 'Tetų tai tu turi visą pulką. Galėjai vieną tetą paaukoti tėvynės labui".

Pasiteiravau Aro, kas čia yra. Papasakojo įvykį, kuris nutiko tam jaunikaičiui. Prie Černiauskų kaimelio, visai arti Leipalingio, NKVD viršininkui su keliais stribais ir kareiviais mūsų vyrukai sugalvojo padaryti pasalas. Dviem vežimais važiavusieji suskubo išvirsti į priešingą pusę, su pirmais šūviais arkliai staiga pašoko ir apvertė vežimus, stribai ir kareiviai pradėjo atsišaudyti Pirmas vežimas su viršininku buvo praleistas, nes toliau laukė kita pasala, bet ir iš to keli važiavusieji laimingai iššoko į pakelės krūmus, o pats viršininkas užsivertė ant savęs važnyčiojusią moterį. Antrasis vežimas šuoliais artinosi prie tos vietos, užteko patraukti iš automato, ir NKVD viršininkas būtų tapęs dar vienu leipalingiškių laimikiu. Bet viršininkas buvo prisidengęs moterimi, be to, ta moteris buvo ano jaunikaičio tikra teta. Ką galėjo padaryti? Nieko nelaimėję, skubiai pasitraukė. Keli priešo pusėje sužeisti - tai joks laimėjimas. "Jie baigia vargšą įtikinti, kad jis nevyriškai pasielgė, pagailėjęs tetos tėvynės labui",— pripažino Aras.

Paklausiau, ar negalėtų tą nelemtą jauno vyruko "grūdinimą" baigti. Po kelių dienų pastebėjau, kad vyrukas jaučiasi jau visai kitaip ir kaip pilnavertis priimtas į miško brolių bendruomenę. Iš tą pavasarį atėjusių leipalingiškių prisimenu du, slapyvardžiais — Vėtra ir Libas.

Netrukus vėl žygiavau į Kazimieraičio būstinę. Šarūno rinktinės vadas vyr. ltn. Alseika siuntė su raštu, patvirtinančiu pavaldumą vyresnei vadovybei Po to buvo gana dažnų išvykų ryšių, organizacinių informacijų ir potvarkių reikalais. Bet jau su palyda. Ėjo su manimi Arminas. Kitą palydovą, kartais du imdavau iš Liepos būrio.

Skaityti daugiau: ŽALIOJOJE RIKIUOTĖJE

LIETUVOS PARTIZANŲ VEIKLA PIETŲ DZŪKIJOJE.

X DALINIO MERKIO PADALINYS RODŪNĖJE IR PELESOJE. SĖSLIŲJŲ PARTIZANŲ PAREIGOS (1947 metai)

Marija Kruopienė

Kaip iki 1939, taip ir toliau Rodūnė buvo administracinis centras. Siautėjant Armijai krajovai, Rodūnėje beveik negrėsė pavojus, nes stovėjo vokiečių žandarmerija bei policijos skyrius apie - 40 kariškių. Vokiečiams pasitraukus ir Raudonajai armijai užėmus visus plotus, tuoj pat prasidėjo gaudynės ne tik ginkluotų Armijos krajovos likučių, bet ir neutralių šaukiamojo amžiaus jaunuolių ir vyrų, kurie tuojau buvo siunčiami į frontą. Kai kas iš lenkų rašėsi į armiją "Vandovska", kai kas iš lietuvių — į 16 diviziją.

Daugelis vyrų nusprendė neiti į tarybinę kariuomenę ir, pasidarę slėptuves arba išsikasę bunkerius, mėnesiais tūnojo nesirodydami. Patys vyrai registruotis beveik niekas nėjo, išskyrus lenkus, kurie, vengdami arešto už dalyvavimą Armijoje krajovoje, užsiregistravo, ir tokiems pavyko išvengti kalėjimo. Lietuviškų kaimų jauni ir pagyvenę vyrai taip pat atsisakė registruotis. Iš kažkur susiradę ginklų, išsikasė miške bunkerį ir keletą mėnesių laikėsi Gyventi nedideliame miško plote buvo neįmanoma - bemat buvo susekti ir garnizono kareivių nuginkluoti Dar bandė gintis, tačiau ką reiškė keturių vyrų jėga prieš šimtą! Gerokai prikankinti buvo suimti keturi partizanai iš Pelesos; Vladas Paulaitis, g.l922m., Viktoras Radrinkis, g.l924m., Augustinas Tunkelis, g.l919m., Pranas Baužys, g.l926m. iš Dubinių.

Taigi baudžiamasis kodeksas juos pirmuosius palietė mūsų padangėje, gavo vyrai ketvirtį amžiaus galynėtis su Sibiru.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ VEIKLA PIETŲ DZŪKIJOJE.

KALNIŠKĖS MŪŠIS (1945m. gegužės 16d.)*

J.Mirijauskas

Jau daugiau kaip 50 metų sukako nuo Kalniškės mūšio. 1945m. gegužės 16d. tūkstantinė gerai ginkluota sovietų armija, dalyvaujant stribams, Kalniškės miške apsupo partizanų būrį.

Kautynės vyko nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Žuvo daugiau kaip 2/3 partizanų, kiti buvo sužeisti, ir tik mažą dalį apsaugojo Dievo apvaizda, ir jie liko gyvi. Būdamas Kalniškės mūšio dalyvis, noriu papasakoti apie šį mūšį kaip vieną didžiausių pasipriešinimo kovų istorijoje.

*Iš rengiamos Z.Urbonaitės knygos "Kalniškė".

1944m pavasarį frontas artėjo prie Lietuvos. Naktimis Lietuvą pasiekdavo rusų lėktuvai, numesdavo vieną kitą bombą ant Lietuvos miestų. Tuo metu su tėvais gyvenau Lazdijuose, mokiausi Lazdijų gimnazijoje. Vieną dieną mus sukvietė į gimnazijos aktų salę. Susirinkimui vadovavo fizinio lavinimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas Batūra. Pasakojo apie susidariusią padėtį, aiškino, kaip elgtis okupacijos sąlygomis. Buvo pasiūlyta visiems išmokti Morzės abėcėlę.

1944m. liepos ar rugpjūčio mėnesį į Lazdijus grįžo Raudonoji armija. Gyvenimas buvo labai neramus. Dauguma vyrų, kuriems reikėjo eiti į rusų kariuomenę, pradėjo slapstytis. Kiti nuėjo kolaborantų keliu ir tapo stribais.

Atėjo ruduo, kiek vėliau prasidėjo mokslo metai. Dauguma mokytojų buvo nepažįstami, karo audrų atblokšti iš kitų Lietuvos vietovių. Pamokas pradėdavome ir baigdavome malda. Vieni mokytojai melsdavosi drauge su mumis, kiti, matyt bailesni, išeidavo iš klasės. Mokiniai atsinešė kryžius ir pakabino visose klasėse.

Skaityti daugiau: KALNIŠKĖS MŪŠIS (1945m. gegužės 16d.)*

PANAROS KAUTYNES PRISIMINUS

Sprogo didieji žiemos šalčiai ir pūgos. Vasario 27 dieną buvo atlydys; sniegas pradėjo smarkiai tirpti. Į vakarą dar labiau atšilo, o naktis buvo šilta, kaip vėlyvą pavasarį. Pūtė minkštas pažemių vėjas. Vasario 28 dieną jau juodavo viršukalnės ir atšlaitės; sniegas nyko regimai ir virtęs vandeniu putojo ir upeliais čiurleno į klonius. Prisidarė daugybė klanų, ežerėlių ir upeliūkščių.

Šanino partizanų būrys iš vakaro apsistojo keliuose Panaros viensėdžiuose — lygumoje į Vilkiautinio pusę. Šiaurės vakaruose ryškiai juodavo Žaliamiškio siena. Ten pakraštyje buvo apsistojęs Šventežeriškių partizanų būrys.

Ryte vyrai spietėsi prie langų, kiti dažnai išeidavo į lauką stebėti pavasario. Kai žemyn nusunkusiuose padebesiuose skardžiai pragydo nematomas vieversys, visi išgarmėjo į kiemą ir ilgą laiką tyliai klausėsi nerami, šėlstanti džiaugsmo banga ėjo per širdį ir maloniu šiurpu nudiegdavo visą kūną. Netrukus tas džiugesys virto triukšmingu, jaudinančiu.

Skaityti daugiau: PANAROS KAUTYNES PRISIMINUS

NEGALIU NUTYLĖTI...

Daugų kapinėse (Alytaus raj.), šimtamečių liepų pavėsyje, rymo koplytstulpis partizanams. 1992m. liepos 17d. čia, prie broliško kapo duobės, rikiavosi devyni karstai su partizanų palaikais. Iškasti iš sąvartynų, stribyno kiemo, iškelti iš šulinių. Varėniškiai darbavosi dvejus metus be valdžios paramos. Ypač daug šiuose darbuose talkino buvęs partizanas Kajetonas Karčiauskas, gyvenantis Dauguose.

Kajetonas Karčiauskas. 1955m.

Su K.Karčiausku aš, Vytautas Kaziulionis, susipažinau politkalinių sukilime 1953m. pavasarį Taimyro pusiasalyje, Norilsko lageriuose. Vėliau kaip sukilimo dalyviai drauge "keliavome" į Kolymos-Magadano aukso kasyklas.

Negaliu nutylėti bent trumpai neparašęs apie šį nuostabų žmogų. Štai ką pasakoja pats Kajetonas Karčiauskas.

- Gimiau 1932m kovo 1d. Jiezno valsč., Padriežiškių km., vienuolikos asmenų ūkininko šeimoje. Bolševikai visada melavo, kad partizanai — tai buožės, kurių tikslas susigrąžinti žemę ir turtą. Tėvas turėjo tik 8 ha žemės. Vyresnysis brolis iš pat pradžių buvo partizanų ryšininkas, vėliau represuotas. Septynios seserys mezgė ir siuvo partizanams šiltus drabužius. Neturtinga mūsų šeima dalijosi paskutiniu

duonos kąsniu, saugojo ir rėmė juos pagal išgales.

Tuo laiku Jiezno valsčius dar ne visas buvo sukolektyvintas. Pavasarėjant, 1951m., iš Kauno bolševikai atsiuntė aktyvistus, spec. organizatorius Petrylą ir Gylį, kurie, lydimi stribų, vaikščiojo po kaimus gąsdindami ir ragindami savo noru užsinerti kilpą ant kaklo - įstoti į kolchozą.

Skaityti daugiau: NEGALIU NUTYLĖTI...

VAILIONIŲ ŠEIMOS LIKIMAS

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Papasakojo Julija ir Benė Vailionytės
Užrašė Ona Subačiūtė-Valevičienė

Dainavos apygardos partizanai: iš kairės - Juozas Vailio-nis-Bedalis, Antanas Vailionis-Tėvas

Lazdijų apskr. Paliūnų kaime gyveno ūkininkų Vailionių šeima: tėvai, trys sūnūs ir dvi dukros. Gerai sugyveno, buvo gražūs ir garbingi Partizanais žuvo tėvas ir trys sūnūs. Motina su dukra Bene Sibire, jauniausioji, likusi viena kančioj, baimėj - slapstėsi Pasakoja seserys Bene ir Julija. Buvo baisūs laikai, žiaurus likimas neaplenkė ir mūsų šeimos. O viskas prasidėjo nuo to, kai brolis Antanas 1944m, sulaukęs 21 metų, nenorėdamas išėjo tarnauti į sovietinę armiją. Pabuvęs ten 3 mėnesius - pabėgo. Grįžęs slapstėsi namuose. Netrukus prasidėjo paieškos — kratos. Mes parodėme paskutinius jo laiškus, rašytus iš armijos, tai kurį laiką stribai ir saugumas aprimo. Tačiau atsirado žmonių, kurie įskundė. Ir taip 1945m. Antanas išėjo į mišką, pasirinkęs Paparčio slapyvardį. Atsisveikinant atrodė laimingas.

Skaityti daugiau: VAILIONIŲ ŠEIMOS LIKIMAS

RANKRAŠČIAI NEDEGA...

1946m. pradžioje grįžęs iš Štuthofo konclagerio, buvęs nepriklausomos Lietuvos kapitonas Jonas Noreika įkūrė Lietuvių tautinę tarybą (LTT). Tai pogrindinė organizacija, siekusi suvienyti visas Lietuvos pasipriešinimo jėgas. LTT parengė atsišaukimą į pasaulio tautas, informuojantį apie padėtį okupuotoje Lietuvoje¹. Šioje veikloje dalyvavo ir poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė. Atsišaukimą paredaguoti ji paprašė poetą Kazį Borutą. Parodė atsišaukimo rankraštį ir užėjusiai draugei Valerijai Valsiūnienei². Susitikimas buvo lemtingas: Valerija Valsiūnienė buvo MGB agentė (slapyvardžiai Oras, Agnesė)³.

"Valsiūnienė už priklausymą buržuazinei nacionalistinei partijai pagal RS-FSR BK 58-4 straipsnį 1941m. suimta ir kartu su vyru, buvusiu Lietuvos kariuomenės seržantu, ir dešimties metų sūnumi etapu nusiųsta į SSRS NKVD Kraslagą. 1942m. jos byla, nesant nusikaltimo sudėties, nutraukta, ji užverbuota agente ir, pasibaigus Didžiajam tėvynės karui, grįžo į Lietuvą.

Grįžusi į Lietuvos SSR, Valsiūnienė kaip agentė greit atstatė savo ryšius su mus dominančiais asmenimis ir dalyvavo tiriant eilę antisovietinių grupių bei organizacijų, kurios buvo likviduotos", - rašoma V.Valsiūnienės - agentės Oras charakteristikoje⁴.

1946m. kovo mėnesį LTT nariai buvo suimti, tarp jų ir amžinasis maištininkas, save vadinęs socialistu-eseru, Kazys Boruta. Poetas buvo nuteistas penkeriems metams.

Jo žmona Jadvyga Čiurlionytė, norėdama palengvinti poeto dalią, ėjo kryžiaus kelius nuo vieno valdininko pas kitą. Pagaliau pačiam J.Paleckiui tarpininkaujant, Kazio Borutos bausmės laikas buvo sutrumpintas iki trejų metų, ir 1949m. jis buvo iš kalėjimo paleistas.

Kadangi turėjo mažą bausmę, poetas kalėjo Rasų konclageryje. Kalėjimo sąlygos dėl nuolatinio J.Čiurlionytės rūpesčio buvo pakenčiamos — K.Boruta dirbo lagerio bibliotekoje.

Skaityti daugiau: RANKRAŠČIAI NEDEGA...

JURGIS KRIKŠČIŪNAS-RIMVYDAS

Vytautas Krikščiūnas

Jurgis Krikščiūnas gimė 1919m. Samaroje (Gorkyje). Bolševikų siautėjimo metu jo šeimai teko patirti didelius nepriteklius ir badą. 1921m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolės apskr. Ašmintos (vėliau Prienų) valsčiuje, Ašmintos kaime pas senelius. Tėvas Antanas Krikščiūnas buvo inžinierius-topografas. Tuoj po grįžimo buvo mobilizuotas, pradėjo dirbti inžinerinius darbus, organizavo Lietuvos karo topografijos skyrių ir jam vadovavo iki bolševikų okupacijos 1940 metais. 1922m. tėvai gavo butą Aukštojoje Panemunėje prie Karo mokyklos, vėliau pasistatė medinį namą Aukštojoje Panemunėje, Klevų g.5. Čia Rimvydas ir augo su savo dviem jaunesnėmis seserimis Aldona (g.l921m.) ir Elvyra (g.l925m). 1939 metais baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją ir įstojo į A.Smetonos karo mokyklą savanoriu- aspirantu.

Pakeliui į Lenkiją: kairėje J.Krikščiūnas-Rimvydas ir J.Lukša-Skirmantas (dešinėje)

1940 birželio mėnesį Lietuvą okupavus bolševikams, rugsėjo mėnesį buvo paleistas į atsargą. Tada įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakulteto geodezijos skyrių. Mokėsi iki 1943 metų kovo mėnesio, t.y. kol vokiečiai uždarė universitetą.

Skaityti daugiau: JURGIS KRIKŠČIŪNAS-RIMVYDAS

ENGLISH SUMMARY

Algis Kašėta. Dainava distict. Beginning of armed resistance.

Front moved west through Dzūkija in July of 1944. There were a lot of Red army units all over the land in August Soviet power was organized just in towns and it looked for co-operation. So called "soviet activists" were often immoral, illiterate people.

First of all, occupation power announced the mobilization. Men of 19 - 35 were called to Red army from August 1. Nevertheless, most of such men tried to avoid enlistment offices, so occupants had begun their repressions. Mass searches of cottages and forests were made. Just in 5 days approximately 500 men were sent to military commissariats after such searches in Alytus region only. It was hard to hide from in human cruelty of NKVD troops. Organization of partizans units had begun. First units were organized from men of one or few villages. They stayed in nearby forests and partizans often used to return back home at night. First units were called according to the place they were organized at Later, when small units were united to larger ones, they were named according to pseudonym of their leaders - Rugys, Žaibas etc.

Skaityti daugiau: ENGLISH SUMMARY

PO TO, KAI RAŠĖME

Laisvės Kovų Archyvo Nr. 10, p.19. Ne Stasys, o Juozas Grybas iš Pagirio valsč. Pagirių km., prigėręs Lėno ež. 1950 ar 1951m.

LKA Nr. 16 L.Abariaus straipsnyje "Lietuvos partizanų Šiaurės Rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda (1945-1952m.)'' pastebėtos klaidos:

p.8 - išsp."(...) Čeponį-Mikimauzę, Lapienį-Miškinį (._)" - t.b.. - "Juozą Čeponą-Mikimauzą, Bronių Lapėną-Miškinį"; p.9,15 - t.b.- "A.Krinicko";

p.1920,54,55,289 ir visame straipsnyje tb. ne Vincas Želidonis-Rokas, o Vincas Žaliaduonis-Rokas;

Skaityti daugiau: PO TO, KAI RAŠĖME

PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

A, Ą

Acevičiūtė Genė 25
Aleksa Stanislovas 14
Aleksonis Edmundas 72
Alksnis 190,192
Alovės valsč. 5, 8,13,133
Alytaus apskr. 5,7-13,15- 20, 22, 23, 64, 65,74,104-106,112,114,117,118,121, 125,127,148,154,159,165,174,179, 184,203-205,206,211-213,219,245, 246, 249
Amsėjus 150
Andriuškaitė Regina 45
Antanaitis Vaidotas 39
Antanaitis J. 35
Apaščios km. 31
Apolonovas 109,116
Ardžiūnas Valentinas 27, 29, 50, 51
Arminas 124,145
Artojas-Vailionis Vladas 217, 218, 221

Skaityti daugiau: PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti