Jūratė BIČIŪNAITĖ - MASIULIENĖ Jaunystė prie Laptevų jūros

1941-1956 m. tremtinės atsiminimai. "Nutariau aprašyti viską, kas buvo, ką išgyvenau per penkioliką tremties metų, ką patyrė mano tėvai, broliai, vaikai, kokia išmėginimai teko visai mano šeimai, kuri niekada ne tik nedarė niekam blogo, bet ir nelinkėjo. Tačiau ligos ir artimiausių šeimos narių mirtys vis neleido atsigauti... papasakosiu viską ką prisimenu, kaip buvo, ...kaip tai vertinu dabartiniu savo protu", - rašė autorė

Kartą tėvelis parėjęs namo pasakojo, kad buvusioje žydų gimnazijoje, jo dėstomoje klasėje, mokosi žydelis Levušas, fabrikėlio savininko sūnus. Matyt, norėdamas išgelbėti savo tėvus, jis įstojo į komjaunimą ir per piešimo pamokas vis kažką rašinėja, o paprašytas parodyti piešimo darbą, demonstratyviai atneša tuščią popieriaus lapą. Gavęs už tai pelnytus vienetus, Levušas tėveliui pasakė:

— Na, ponas Bičiūnai, už tuos kuolus mes dar atsiskaitysim!

Vieną dieną, kai kiti buvo darbe, o mes su Rimantu ruošėme pamokas, sučirškė durų skambutis. įėjo jaunas žydelis. Paklaustas, ko norįs, pasakė, kad atėjo sudaryti sąrašus naujiems — tarybiniams — pasams. Mes viską padiktavome. Reikėjo ir Rimanto duomenų, bet jis pasakė jau turįs tarybinį pasą ir išėjo iš kambario. Žydelis sutriko, kiek pasėdėjo, paskui atsistojo ir išėjo.

....

Lietuvis ieškojo Rimanto sąraše, bet nerado. Priėjo pats Rimantas, žvilgtelėjo sąrašan ir šūktelėjo:

— Taigi čia to žydelio sąrašas! Štai kokiems pasams jis surašinėjo!

— Nejaugi tai Levušo darbas? — pats savęs paklausė tėvelis.

....

— Vaikai, prisiminkite, viskas per juos. Rusai mūsų nepažįsta, tai jie parduoda žmones.

....

Tiems grįžus, varydavo kitus. Sutupiam po vagonu, pasistatom apykakles, kad vienas kito nematytume, ir atliekam savo reikalus. Vieną kartą grįžta Rimantas iš po vagono ir sako:

— Žinote, ką po vagonu susitikau? Nagi žydelį, tą patį žydelį, kuris sąrašus sudarinėjol Aš jam pasakiau: „Tai ką, rupūže, ir tu po vienu vagonu su manim šiki? Nepasisekė, bjaurybe, išgelbėti skūros? Pasirodo, tu mus į vieną sąrašą, o kiti tave — į kitą!“ Nieko jis neatsakė, tik spruko nebaigęs atlikti reikalų.

Kaip vėliau sužinojome, jo pavardė tikrai buvo Levušas.

....

Mums buvo gera, kad nepasidavėm pagundai. Visi gyveno labai varganai. Štai kaimynė Galaidina pasakojo, kad šią žiemą už 40 kilometrų nuo Kamenio, kolūkyje, kur gyveno jos sesuo, buvo badas. Kolūkis plano neįvykdė, visą derlių privalėjo atiduoti valstybei. Sau nieko negalėjo pasilikti. „Išgirdau žmones šnekant, kad tame kolūkyje, kur mano sesuo su šeima gyvena, badas. Nors pati su 3 vaikais be vyro jau treji metai vargstu, bet pridžiovinau džiūvėsių, susirišau į skarelę ir išėjau sesulei padėti. Einu, sako, per kaimą, širdis dreba — visur tylu, nei šuo kur loja, nei žmonių balsų girdėti. Pradariau duris — sėdi prie stalo svainis ištinęs, sakytum, atsipenėjęs, o ant rusiškos krosnies trys vaikučiai kaip šešėliai — pirščiukus burnytėn susikišę kraują čiulpia. Susverdėjau, nesitikėjau pamatyti tokį šiurpų vaizdą. „Kokia tu graži, kokia riebi!“ — šniokšdamas prie manęs artėjo svainis. Stumtelėjau, jis nugriuvo, vaikai mykė, tiesdami į mane pragraužtus, kruvinus pirštukus. „Kur mano sesuo?“ — šaukiu. „Numirė, mes ją jau suvalgėm“. Sviedžiau džiūvėsius ant stalo ir išbėgau. Vėliau sužinojau, kad visi jie išmirė: svainis džiūvėsių prisivalgęs, o vaikeliai — iš bado. Negalėjau tų vaikučių paimti, nes mano pačios namie trys alkanos burnos laukė...

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: