Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1436) LAPKRITIS - NOVEMBER 1967 
V. Noreika— Jaunieji šauliai parade Čikagoje .. viršelis
Nr. 10 (1437) GRUODIS – DECEMBER 1967
Sapiežiinės šlaituose ... viršelis
T U R I N Y S
Marija Aukštaitė — Karys
K. Ališauskas — Kalkūnų kautynės
Z. Raulinaitis — Vikingų žygių pradžia
S. B. — “Priverstinas” tūpimas
J. Vaičeliūnas — Lietuvos kariuomenėje
B. B. — Šešių dienų karas
S. Lagerlocf — Kalėdinė legenda
A. Nevardauskas — Ir atėjo Šventoji naktis
A. Budreckis — Kariuomenės reikalingumas
V. Grudzinskas — KA.M. Intendantūros valgykla
A. Berzinis — Prašome susipažinti
B. Brazdžionis — Pasikalbėjimas su Vietnamo karo didvyriu
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1967m. 9-10 Turinys, metrika
MARIJA AUKŠTAITĖ
Kario šalmas— sunkesnis už visus įstatymus.
Karių kardai— motinų vilyčios.
Karius visi amžiai iššaukė tapti aukomis ir šviesiausiais laisvės palaikymo švyturiais.
Karys išsivystys— į taikos simbolį.
Karys kritęs už laisvę, yra šventas paminklas, turiningesnis už visas metalines meno statulas.
Karių kapai, yra šauksmingas testamentas gyviesiems, kad perimtų jų nebaigtas kovas, jų ryžtą, ir jų troškimus.
Karys, kuris nešioja uniformą ir savy bailumą, veltui valgo tos šalies duoną, uniformos kaina.
Karys, kuris pabėga iš kovų lauko savo brolių kraujo kaina, šventvagiškai pasivagia sau laisvę— sąžinės nelaisvėn įkrisdamas.
Brangiausi tie žygiai, kurie gina skriaudžiamųjų laisvę.
Narsaus kario apavas, visuomet permirkęs prakatio sūrumo ir ryžtingų žygių žaibavimo.
Drąsaus kario užsimojimas, smarkesnis už šimtus perkūnų: jis žengia per ugnį ir žaibus, kur jį drąsa veda.
Skaityti daugiau: Karys
K. ALIŠAUSKAS
Lietuvių kariuomenei (Vilniaus batalionui) rugpjūčio 30 dieną užėmus Kalkūnus, staiga ir netikėtai, į Kalkūnus atvyko lenkų batalionas. Lenkai tikėjosi staigiu puolimu įsiveržti į Daugpilio miestą ir jį užimti. Lenkų puolimas nepasisekė, buvo atremtas bolševikų iš Grivos priemiesčio ir iš senojo forto prie geležinio tilto. Pasitraukę lenkai išsidėstė pozicijoje priekyje lietuvių dalinių: užimdami Kalkūnų gelžkelio stotį ir ruože pagal gelžkelio liniją nuo Kalkūnų gelžkelio stoties iki plento Zarasai - Daugpilis.
Rugpjūčio 31 d. praėjo be didesnių permainų fronte. Vyko tik intensyvus šaudymas lengvaisiais ir sunkiaisiais ginklais.
Naktį į rugsėjo 1 dieną, bolševikai prietiltin į kairįjį Dauguvos upės krantą, Daugpilio gynybai, sutelkė daugiau jėgų. Tuo metu surinktomis žiniomis, būk tai, buvo perkeltos 2 brigados, kurios sustiprino vietoje esančią diviziją 12-15 km. fronto ruože. Tad rusų susidarė 6-7 pėstininkų pulkai.
Rugsėjo 1 dieną, nuo pat ryto, veik iki vidudienio, buvo ramu visame fronto ruože. Vidudienyje priešo artilerija pradėjo šaudyti. Veikė lengvoji ir sunkioji artilerija, kurios čia bolševikai turėjo bene 4 patrankas. Daužė kaip lietuvių taip ir lenkų pozicijas. Pradžioje šaudė plačiai ir giliai, į visų ginklų rūšių pozicijas, kurias tik galėjo pasiekti. Pavakarėje sutelkė ugnį į siaurą lietuvių ir lenkų pozicijų ruožą: abipus Laukesos upelio, prie Kalkūnų gelžkelio stoties ir dvaro, ir į gelžkelio ruožą prie Zarasai - Daugpilis plento. Po šio artilerijos parengimo, pavakarėje, rusų bolševikai stipriomis jėgomis atakavo lenkų pozicijų ruožą nuo Judovka iki Zarasai - Daugpilis plento. Ataką vykdė iš Judovkos, Liginiškių, Grivos ir senojo forto, prie geležinio tilto. Lietuvių ir lenkų artilerija, taipogi ir lengvieji ginklai šaudė puolančius rusų bolševikus.
Skaityti daugiau: KALKŪNŲ KAUTYNĖS
Z. RAULINAITIS
Istorikų nuomone, vikingų laikai “oficialiai” prasideda VIII a. pabaigoje. Tačiau, “šiaurės barzdoti vyrai iš jūrų” jau beveik nuo VI a. pradžios, kartas nuo karto, pasirodydavo Atlanto ir Baltijos jūros rytinėse pakrantėse, tai vienur tai kitur. Ten jie užpuldavo, apiplėšdavo vietinius gyventojus ir kaip staiga atsiradę, taip staiga ir vėl dingdavę.
Tačiau, nuo VIII a. pabaigos tų barzdotų vyrų žygiai ne tik padažnėjo ir sustiprėjo, vėliau jie virto ištisa audra, kuri nusiaubė ypač vak. Europos, o taip pat D. Britanijos ir Airijos pakrantes, dažnai užliedama ištisas valstybes. Ta vikingų sukelta audra tęsėsi ištisus du šimtmečius — IX ir X, nurimdama tik XI a. pirmojoje pusėje.
Pirma istorinė išlikusi užrašyta žinia sako, jog kažkuriuo metu, tarp 786 m. ir 793 m., D. Britanijoj Wessexo karaliui Beothricui valdant, trys norvegų laivai praplaukę Dorseto pakrantę ir ten nužudę karaliaus grovą.
Tačiau 793 m. ištiko kitas, daug rimtesnis, įvykis. Šiaurės Umbrijos pajūryje (š. r. Anglijos pakrantėje), šventoje saloje buvo užpultas, išplėštas ir sudegintas Lindisfarno vienuolynas. Buvo nužudyti vienuoliai. Tą žygį atliko jūra iš rytų atplaukę skandinavai, taip sunaikinę seną airių - škotų misionierių centrą, įsikūrusį anglų - saksų karalijoje. Taigi, ši data, 793 metai, virto žymimuoju ženklu, nuo kurio, laikoma, prasideda vikingų žygiai, panašiai kaip 375 metais (hunų įsiveržimu) žymima Tautų Kraustymosi laikotarpio pradžia.
Nuo šio įvykio, Lindisfarno vienuolyno sudeginimo, D. Britanijos ir Irlandijos salos, Prancūzijos pajūrio provincijos, o taip pat ir Karolio Didžiojo valdos, kentėjo šiaurės vyrų — vikingų dažnus puolimus. Apie IX a. vidurį tie puolimai virsta siaubinga audra, išjudinusia visą tų laikų Vakarų ir Rytų pasaulį.
Skaityti daugiau: VIKINGŲ ŽYGIŲ PRADŽIA
“PRIVERSTINAS” TŪPIMAS
Pakilti į orą lėktuvu — vieni juokai. Davei pilną gazą ir lėktuvas, kelis kart pasispyręs, šoktelia ir — jau ore.
Kitas dalykas — tūpimas.
Jau iš tūpimo būdo, kuris pasitaiko ant ratų, ant pilvo, ant nugaros ir net ant propelerio su augštai iškelta uodega, galima matyti, kad ši operacija yra kiek prašmatnesnė.
Žinoma, čia kalbama apie tūpimus vykstančius aerodrome, kur turėdavome begalinį žemės plotą su jo ribų atžymėjimais, kybančiomis “dešromis” — vėjo krypties rodyklėmis ir kitomis priemonėmis palengvinančiomis susirasti žemę ir švelniai jos prieglobstin patekti.
Tačiau kitas dalykas su tūpimu būdavo, kai dar toli nuo aerodromo motoras pradėdavo čiaudėti, o po tavim — apačioje, tik balos, krūmai, kalnagūbriai, o kiek atviresnėje vietoje, banda gyvulių prigulusi gromuliuoja ... Ir štai, nori-nenori, turi tūpti. Šituo atveju dažnai pasitaikydavo dar įvairesnių tūpimų. Dažnai viename tūpime susijungdavo bent kelios tūpimo formos.
Toks tūpimas vadindavosi priverstinas tūpimas.
Buvo dar ir kitos rūšies priverstinų tūpimų. Tai tokie tūpimai, kada jau in anksto esi apžiūrėjęs vietą ir išmatavęs griovių gilumus, kur koks “magnetas” yra įleidęs šaknis, “magnetas” su žavinčiomis akimis ...
O tokių “magnetų” buvo nusagstyta visa Lietuvos žemelė, kurie “išjungdavo” lėktuvų motorus ir, žiūrėk, lėktuvas, jėgų netekęs, lyg koks paukštis slysta žemyn, nekartą pakirsdamas krūmuokšlių jaunas viršūnėles . . .
Daug tokių “priverstinų” tūpimų žino mūsų aviacijos istorija. Daug “drąsuolių” užmokėjo savo galva už neatsispyrimą pagundoms. Tačiau, jų vietoje gimdavo kiti — ėję pirmųjų pėdomis. Nesustabdysi upės bėgimo . . . Visi viršininkų įsakymai su paskelbtomis pasekmėmis, nedaug tepadėdavo ...
Skaityti daugiau: LAKŪNO IŠDAIGOS
J. VAIČELIŪNAS
(PABAIGA)
Karo mokykloje ir vėliau kariuomenės dalyse augštieji karininkai įvairiomis progomis skiepijo savo pavaldiniams tėvynės meilę. Bet teko nustebti, kai, Lietuvai netekus nepriklausomybės, kaikurių tų karininkų vaikai sukūrė nelietuviškas šeimas. Tie karininkai skiepijo tėvynės meilę savo valdiniams, bet nepajėgė jos įskiepyti savo vaikams. Tiesa, tokių nelietuviškų šeimų sukūrė ne tik kaikurių mūsų augštųjų karininkų, bet ir kaikurių augštųjų valstybės tarnautojų — valdininkų vaikai. Taigi, mūsų valstybės kaikurių augštųjų pareigūnų vaikai, kaip ir senovės mūsų bajorai, nuėjo antilietuviškais keliais.
Tokių tautinių nuodėmių yra padarę ir buvusių žemesniųjų Lietuvos valstybių tarnautojų vaikai ir net ūkininkų bei darbininkų vaikai. Bet mažesnio išsilavinimo tautiečiams tuo atžvilgiu yra mažesnė ir atsakomybė. Vienas tautietis, kurs buvo baigęs du pradžios mokyklos skyrius, tuo reikalu taip išsireiškė: “Ar mano žmona bus lietuvė, lenkė, žydė ar negrė, man nesvarbu. Svarbu, kad ji būtų gera žmona..” Nestebėtina, kad Vakarų pasaulyje yra lietuvių, kurie yra vedę net kitų rasių moteris: negres, indėnes, nekalbant jau apie kitų tautybių moteris.
KETVIRTAME PĖSTININKŲ PULKE
Kai 1932 m. spalio mėn. 31 d. baigėme Karo mokyklą, aštuoni jauni karininkai tarnybai atvykome į 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką, kuris stovėjo Panevėžyje—Pajuostyje.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖJE
B. B.
Arabų - žydų karas įdomus savo išskirtinu pobūdžiu, išryškinančiu valstybės karinį pajėgumą, jo organizaciją ir kokybę.
Kariniai veiksmai prasidėjo 1967 m. birželio 5 dieną, pirmadienį, 0800 val. Europos laiku, ir tos pačios savaitės šeštadienio vakarą, po 130 valandų intensyvių veiksmų, sustojo, atžymėdami Izraelio laimėjimą prieš keturių arabų valstybių karinę sąjungą, stipriai sužaloję Sovietų prestižą Artimuose Rytuose. Izraelis užėmė žemės plotą, keturis kart didesnį už savos valstybės; karo grobis, skaičiuojama, viršija du bilijonus dolerių. Šis karas Artimų Rytų politiniai - strateginę struktūrą pakeitė ilgiems laikams.
Šiam karui žydai įjungė visas valstybės pajėgas. Visos moterys iki 55 metų amžiaus ir visi mokiniai ir mokinės virš 12 metų turėjo savo paskyrimus. Pensijon išėję policininkai, ugniagesiai, tarnautojai, mokytojai ir kiti buvo pašaukti užimti turėtas vietas, o vyrai iki 50 metų amžiaus — frontui. Vaikai buvo organizuoti įvairiausiems darbams, pvz., pripildyti smėlio maišus, reikalingus barikadoms, kasti apkasus, įrengti slėptuves, pasiuntinių ir pašto tarnybai ir t.t. Vyrai, virš 50 metų amžiaus, nepašaukti karinei tarnybai, ėjo pagelbinės policijos, namų apsaugos tarnybą, nuosavom mašinom, be atlyginimo, vežiojo keleivius, nes autobusai ir jų vairuotojai buvo paimti kariniams transportams. Sunkvežimiai, maisto transporto autovežimiai tęsė savo darbą, tik vairuotojai buvo karinėse unifirmose ir ginkluoti. Komerciniai užrašai buvo užtepti slepiančiais dažais ir vietoje miltų, sviesto, vežiojo šaudmenis, sprogstamas medžiagas, kautynių maisto davinius. Bendra apimtimi — visos krašto galimos priemonės, nežiūrint jų ankstyvesnės paskirties, buvo įjungtos vienam bendram tikslui — karui.
Kitoks vaizdas buvo arabų pusėje — visa organizacija buvo karinės administracijos rankose ir kai karinis tiekimas sutriko, krašte esančios kitos priemonės, civilių žinioje, nebuvo panaudotos.
Žydai ryškiai išskyrė bendrą strategiją, susidėjusią iš kariniai - politinės, sujungtos su ekonomine, psichologine ir diplomatine, kuri buvo karinio skyriaus atsakomybėje, ir šiam skyriui vadovavo ministeris pirmininkas su padėjėjais — krašto gynybos, užsienio reikalų, informacijos ir finansų ministeriais. Sekanti buvo veiksmų strategija, nustačiusi bendras operacijas, jų laiką ir pagrindinius tikslus. Už šio skyriaus veiksmus buvo atsakinga vyriausia karinių jėgų taryba, kuriai vadovavo krašto gynybos ministeris. Karinėms jėgoms — sausumos, oro ir vandens — vadovavo generalinis štabas, kurio viršininkas buvo gen. Itzak Rabin.
Skaityti daugiau: Šešių dienų karas Artimuose Rytuose
Selma Lagerlöf
Buvo Kalėdų naktis. Visi namiškiai, be manęs ir senelės, išvažiavo bažnyčion. Namie tik mudvi pasilikome. Važiuoti negalėjome, nes viena buvome per maža, kita — per sena. Liūdna mums buvo, kad negalėsime pamatyti gražiai parėdytos ir įvairiaspalviai apšviestos prakartėlės ir pasiklausyti gražaus kalėdinio giedojimo, bei vargonų muzikos.
Taip mums beliūdint, senelė ėmė pasakoti:
— Gyveno kartą žmogus, — pradėjo senelė, kuris tamsią naktį išėjo ugnies pasiskolinti. Pasibelsdamas į duris, jis ėjo nuo namų iki namų.
— Gerieji žmonės, pagelbėkite man! — Šaukte šaukė jis — mano žmona pagimdė kūdikį; šalta, privalau sukurti ugnelę, kad nors kiek juos sušildyti. Tačiau naktis buvo vėlyva, žmonės jau visur miegojo ir niekas jo neįsileido. Žmogus ėjo ir ėjo. Pagaliau, tolumoje pamatė žiburėlį spinksint. Nuėjo ta kryptimi ir priartėjęs pamatė, jog ugnelė degė vidury lauko. Daugybė baltų avių gulėjo ir miegojo aplink ugnelę. Avis saugojo senas žmogus — aviganis.
Ugnies bejieškąs žmogus prisiartino prie avių kaimenės ir pamatė prie piemens kojų begulinčius tris didelius šunis, kurie taipgi miegojo. Tačiau, visi trys, staiga, pašoko. Piktai urgzdami, žaižaruodami žalsvomis savo akimis ir kalendami savo aštriais ir baltais dantimis, jie puolė ateivį. Vienas griebė jį už kojos, kitas už peties, trečias už gerklės. Tačiau, jų žiaunos ir dantys, kuriais būtų galėję žmogų sudraskyti, kažkaip neveikė ir ugnies atėjusiam nė kiek nepakenkė. Kai jis jau norėjo iš čia pasišalinti, tai niekaip negalėjo, nes avys taip arti viena kitos gulėjo, jog nebuvo vietos kojai pastatyti. Tada, ugnies jieškąs žmogus, žengė per begulinčias avis ir bemindžiodamas jas, artinosi prie ugniakuro. Nei viena avelė nenubudo ir net nepajudėjo.
Čia aš paklausiau senelę: — Kodėl nenubudo, senele?
— Tuojau sužinosi, — atsakė senelė.
— Kai žmogus priėjo ugniakurą, piemuo nustebęs, iš padilbų pažvelgė į jį. Aviganis buvo senas, paniuręs ir piktas žmogus. Matydamas besiartinantį nepažįstamąjį, savo ilgą, geležimi kaustytą lazdą, stipriai rankoje suspaudė ir, prisitaikęs metė ją į atėjusį, bet nepataikė: lazda švilpdama pralėkė pro šalį, toli į lauką.
Skaityti daugiau: Kalėdine legenda
ALFONSAS NEVARDAUSKAS
Sovietų Sąjungos kariuomenei okupavus Lietuvą prasidėjus žmonių suėmimas ir trėmimui, tuoj buvo paliesta ir Lietuvos kariuomenė. Kariuomenės daliniai tapo inkorporuoti į raudonąją armiją. Čia netenka man kalbėti kokiu būdu šita Lietuvos kariuomenės likvidacija buvo įvykdyta, bet norisi tik papasakoti apie vieno Lietuvos kario išgyventus nuotykius dviejų milžinų karo sūkuriuose. Leiskime jam pačiam kalbėti:
— Sovietų Sąjungos raudonajai armijai okupuojant Lietuvą, aš Lietuvos kariuomenėje atlikinėjau karinę prievolę. Po tos mirtinos karinės operacijos, neilgai trukus, mano dalinys buvo inkorporuotas į vieną raudonosios armijos dalį. Tačiau, vos tik prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pačiose pirmosiose karo dienose, patekau su visu tuo daliniu vokiečių nelaisvėn.
Mes lietuviai ir kiti pabaltiečiai kariai važiavome sunkvežimiais. Važiavome per Lietuvą. Ir važiuojant turėjome gerų progų pabėgti iš nelaisvės. Galima sakyti, kad mus visai, kaip ir niekas nesaugojo. Bet kur tau. Girdi, kam čia nelegaliai pasišalinti, jog sutelkimo punkte, be jokių kliūčių mus pabaltiečius ir taip paleisią. Važiuojame. Skamba lietuviška daina. Kiekvienoje sustojimo vietoje žmonės mus išlydi su gėlėmis, nors su dideliu nustebimu jie klausinėjo ir teiravosi kodėl mes nebėgam is nelaisvės, o važiuojame mirties jieškoti.
Galiausiai pasiekėme Pagėgius, Klaipėdos krašte. Čia mus pasitiko, lyg pikti šunys, stovyklos sargai. Šautuvų buožėmis daužė mus. Žiauriau elgėsi su mumis, negu su plėšriaisiais žvėrimis. Varė mus į augštą spygliuotų vielų tvora aptvertą mišką. Čia niekas iš stovyklos sargų nenorėjo nė girdėti, kad mes esame lietuviai, tik įmaišyti tarp kalmukų bei mongolų — raudonosios armijos karių. Vokiečiai matavo visus vienu matu. Ir taip buvome įjungti į bendrą čia sugabentų Sovietų Sąjungos karių, patekusių į vokiečių nelaisvę, masę. Nuo tos dienos mus kitaip nevadino, kaip “russen”.
Skaityti daugiau: IR ATĖJO ŠVENTOJI NAKTIS
Antanas Rasa
Po medžiu išstoviu
Naktį mėnesieną,
Paryčiu užsnūstu,
Kaip baisu ir gėda . . .
Medžiai sušlamėjo,
Šunys jau ir čia,
Šūviai nuaidėjo
Stribų puolime . . .
Krauju nužymėta
Bunkerio vieta.
Stribai palydėti
Ugnimi taiklia . . .
Skaityti daugiau: SARGYBOJE
(Žodis tarias Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjime Bostone, lapkr. 19 d.)
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kartais tenka girdėti iš gan rimtų visuomenės veikėjų, kad kariuomenė Lietuvai tikrai nebuvo reikalinga. Vienam sename Amerikos lietuvių laikraščio numeryje buvo taip pasakyta apie Lietuvos kariuomenę: “Tauta buvo priversta tarnaitė, o kariuomenė tapo viešpačiu. Kariuomenė nustojo eiti budėtojo pareigas ir virto tautos ir valstybės parazitu”. Gaila, kad dažnai išeivių nebolševikinė spauda darydavo tokių priekaištų Lietuvos kariuomenei, o net ir šiandien tebėra tokių, kurie kritikuoja ir šmeižia visus lietuvius karininkus. Tartum karininkija visą kraštą valdė. Žinoma, toks šmeižtas tik pasitarnauja bolševikams, nes darko visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
Šiandien, kada yra madoje, kaikurių balandėlių tarpe, čiulbėti apie vienpusišką nusiginklavimą priešo akivaizdoje ir dėtis prie karingųjų pacifistų, atsiranda mūsų kaikurių intelektualų tarpe gana klaidingos mintys, būtent: šalin su betkokiu lietuviškuoju militarizmu; ateities Lietuvai nereikės kariuomenės. Juk ir 1919 m., kai Lietuvos Respublika tik kūrėsi, buvo tokių naivių valstybės vyrų, kurie rimtai siūlė išformuoti kariuomenę, nes, girdi, Alijantai mus apsaugos. Laimė, kad jų pasiūlymas negavo pritarimo, ypač, kai bolševikai, bermontininkai ir pilsudskininkai lenkai jau brovėsi į kraštą.
Yra pavojus, kad nemaža mūsiškių pradės galvoti, kad mūsų karinės tradicijos ir ginkluoto tėvynės gynėjo sąvoka bus laikomos neprasmingais ir nereikalingais dalykais. Kitaip sakant, kai blanksta mūsų valstybingumas, kartu blanksta ir kariuomenės reikalingumo mintis.
Gaila, kad yra protautojų ir veikėjų, kurie yra atitolę nuo gyvenimiškos patirties ir tikrovės. Gal nusistatymas prieš kariuomenės reikalingumą kyla iš nesusipratimo dėl kariškio ir civilio vaidmenų visuomenėje. Civilinis leistinumas, iš vienos pusės, ir karinis susidrausminimas, iš kitos, yra pagrindiniai visuomeniniai skirtumai. Paprastai tariant, pareiga ir teisė. Žinoma, demokratiškai nusiteikę žmonės yra linkę palaikyti civilio leistinumą, kadangi sudrausminimas gali privesti prie visuomeninio vienodumo. Tačiau, antra vertus, ir demokratijai reikia apsisaugoti nuo leistinumo kraštutinumų, reikia apsisaugoti nuo palaidumo, nusikaltimų, socialinio neatsakingumo ir civilinės suirutės.
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS REIKALINGUMAS
V. GRUDZINSKAS
1919 metais, tveriantis Lietuvos kariuomenei, į jos eiles suplaukė daug tūkstančių jaunimo. Kareiviai buvo maitinami kuopose. Pulkuose esantieji karininkai ir karo valdininkai, pradžioje, irgi maitinosi iš kareivių katilo, kiek vėliau įsteigė karininkų valgyklas.
Sunkesnė padėtis susidarė Krašto Apsaugos ministerijos ir jos įstaigų karininkams. Kauno mieste privačių valgyklų nebuvo. Daugumas karininkų ir karo valdininkų buvo jauni, nevedę žmonės; jiems, pilna to žodžio prasme, teko pusbadžiu gyventi. Kr. Aps. ministerio įsakymu visi karininkai ir k.v. gaudavo kareivio maisto davinį sausais produktais. Tačiau, kur juos išvirti, ne kiekvienam pavykdavo išspręsti.
1919 m. vidurvasaryje, Intendantūros dalies viršininko, teisininko ir karo valdininko Juozo Grigaičio (vėliau teismo generolo) iniciatyva buvo sukviesti K. A. M. įstaigų atstovai pasitarti, kaip išspręsti karininkų ir k.v. maitinimosi klausimą. Pasitarime buvo vieningai nutarta, kad reikalinga steigti kooperatiniais pagrindais valgyklą. Tuo reikalu rūpintis buvo išrinkta organizacinė komisija. Kr. Aps. ministeris šiam sumanymui pritarė. Organizacinė komisija Kauno miesto savivaldybėje gavo orderį užimti patalpas Laisvės Alėjoje Nr. 34. Iš Kauno miesto savivaldybės sandėlių buvo gauti reikalingiausi baldai, kur tai buvo nupirkti indai, peiliai, šakutės, šaukštai, pasamdyti virėjai ir padavėjos ir valgykla pradėjo veikti. Pagal patvirtintą valgyklos statutą, kiekvienas valgyklos narys turėjo įnešti nedidelį įnašą pinigais, rodos 100 markių ir, be to, pervesti valgyklai savo kareivio davinį, gaunamą iš K.A.M. Valgyklos nariai išsirinko iš savo tarpo valdybą, kuri kasmet būdavo perrenkama. Revizijos darbą vykdė intendanto paskirta revizijos komisija. Valgykla turėjo apie 150-200 narių — valgytojų.
Skaityti daugiau: K. A. M. INTENDANTŪROS SKYRIAUS VALGYKLA
Kaip buvo skelbta ir norėta praeitų metų pabaigoje suorganizuoti suvažiavimą, kuriame turėjo dalyvauti visi dar gyvi išlikę 1918-19 metų žygio “išlaisvinti Lietuvą” dalyviai, kovęsi bolševikinės kariuomenės eilėse prieš atsikūrusios Lietuvos kariuomenę, tai toks suvažiavimas tada neįvyko. Bet jis įvyko Vilniuje š.m. pavasarį, iniciatyvą paėmus buvusiems “16-tos lietuviškosios divizijos” kariams, o kaip priedą pridėjus ir tuos gyvus likusius 1919 m. ir kitus “veteranus”.
Iš k.: buvę Lietuvos kariuomenės karininkai V. Karvelis ir J. Urbšas, vidury ir dešiniau — komunistai F. Bieliauskas, J. Macijauskas ir J. Žiburkus, Sovietų agentai pavergtoje Lietuvoje.
Okupuotos Lietuvos komunistinė spauda su pasigardžiavimu aprašinėjo tą suvažiavimą ir dėjo jo nuotraukas. Štai, čia parodyta nuotrauka, kurioje matome žygiuojančius parado priekyje nuo Tauro kalno į Vilniaus vidurmiestį tuos “veteranus”, apsikabinėjusius krūtines sovietiniais medaliais, kad net nuo jų svorio palinkę į priekį ir lydimus raudonų vėliavų, (įdomu, ar tie nuo raudonųjų medalių svorio palinkę generolai tarp gausybės sovietinių medalių turi prisisegę ir garbingai užsitarnautus Nepriklausomos Lietuvos laikais medalius, kuriais jų nevienas buvo tada apdovanotas, ar juos nusviedė į šiukšlyną kartu su savo buvusia praeitimi?. ..)
Parado priekyje žygiuoja buvę garbingos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai Vincas Karvelis ir Adolfas Urbšas, “užmiršę praeitį” ir nuėję priešui tarnauti, buvęs susovietintos Lietuvos kariuomenės vyriausias politrukas “atsargos papulkininkis” Feliksas Bieliauskas, generolas Macijauskas ir mums iki šiol negirdėtas “generolas majoras” J. Žiburkus. Tik po šių, “savo likimą su liaudimi susiejusių buvusių senosios Lietuvos kariuomenės karininkų, degusių noru prisidėti prie visos tarybinės liaudies ir jos sąjungininkų kovos prieš nuožmų priešą” veteranų (sovietinės lietuvių spaudos išsireiškimai), buvo paleisti žygiuotėn dar gyvi išlikę “1918-1919 metų lietuviškų Raudonosios Armijos pulkų kariai” (ar daug tokių bėra likę?), buvusieji partizanai (žinoma, paskutiniojo karo raudonpartizaniai) ir “Ispanijos pilietinio karo internacionalinės brigados kovotojai”, žygiuotojai, kartu su Maironiu (ir nesigėdyk tu man cituoti “fašistinį ir religinį” atgimstančios Lietuvos dainių!), pamatę “Antai, pažvelk! Tai Vilniaus rūmai dunkso tarp kalnų plačiai!”, nužygiavę pakalnėn į miestą ir vėl įkopę į Antakalnį, kur karių kapinėse pagerbę “kritusių didvyrių atminimą” (tose kapinėse, kaip žinoma, palaidoti daugelis paskutiniojo karo metu žuvusių bolševikų karių, kovojusių su vokiečiais užimant Vilnių).
Skaityti daugiau: Prašome susipažinti!
Walteris Sabaliauskas Vietname
Daug lietuvių tarnauja JAV kariuomenėje. Vieni įstoja savanoriais, kiti pašaukti atlikti karinę prievolę. Daugiau kaip 20 lietuvių jau yra žuvę nuo komunistų kulkų Vietname, daug yra sužeistų.
Nesenai grįžo iš P. Vietnamo pasižymėjęs lietuvis, viršila Walteris Sabaliauskas, su kuriuo teko kalbėtis:
— Iš kur esate kilęs ir kada įstojote į JAV armiją?
— Kartu su tėveliais atvykau į Ameriką būdamas vos 10 metų amžiaus, kilimo esu iš Tytuvėnų. Čikagoje išėjau pradžios mokslus ir De Lassalle augštesniąją mokyklą. 1941 įstojau savanoriu į armiją, į parašiutininkus. Apmokymą išėjau savo dalinyje, Havajuose. Su pirmais daliniais atsiradau Guadalcanalo saloje, Pacifike. Per visą II Pasaulinį karą, teko kovoti iš salos į salą. Buvau N. Kaledonijoje, Filipinuose ir kitur. Laimė lėmė, kare nebuvau nei kartą sužeistas.
— Kai II Pasaulinis karas baigėsi, kur tada tarnavote?
— Grįžau į Čikagą į 5 armijos vyriausią štabą. Ten išbuvau iki Korėjos karo pradžios. Gavau pranešimą, kad esu paskirtas į 25 pėst. diviziją, kuri jau buvo ruošiama į Korėjos frontą. Korėjoje buvau du kartu sužeistas, už pasižymėjimą gavau Bronz Star medalį. Pasibaigus karui grįžau į JAV Fort Brag, N. Carolinoje; ten išbuvau iki 1959 m. V. Vokietijoje išbuvau iki 1963 m. Ten teko susitikti daug lietuvių pabėgėlių, kurie dirbo vokiečių fabrikuose.
1963 m. pabaigoj išvykau į P. Vietnamą, kur išbuvau iki 1965 m. Kai užvirė Dominikonų Respublikos krizė, mūsų dalinys atsirado pirmutinis Santo Domingo mieste. Maištininkams aprimus, mūsų dalinys buvo išsiųstas vėl į P. Vietnamą. Ten, bekovojant su vietkongo partizanais, buvau du kartu sužeistas: pirmą kartą į rankas, kitą kartą į dešinę koją. Tačiau, laimei, tas nepakenkė mano tarnybai ir pasveikęs toliau kovojau.
— Teko girdėti, kad buvote apsupti š. Vietnamo reguliarios kariuomenės.
— Taip, mes vykdėme priešo persekiojimo uždavinį, nusileidome ant vienos augštumos, kur buvo įsitvirtinę š. Vietnamo kariuomenės daliniai. Tris dienas ir tris naktis ėjo kovos. Mūsų vadas, kpt. Carpenteris, davė įsakymą bombarduoti tas priešo linijas kurios buvo arti mūsų, nežiūrint, kad ir kas iš mūsų žūtų. Tas ir buvo padaryta; priešas labai nukentėjo, nors ir mūsų draugų kaikas žuvo, tačiau, didelė dalis mūsų tapo išgelbėta. Vienu metu ryšis su baze buvo nutrūkęs, net 6 valandas nieko nežinojom kas bus, tik ryšį atgavus, ir priešui mažiau bepuolant, pamažu apleidome kautynių lauką helikopteriais. Virš 20 Š. Vietnamo karių buvo nušauta. Jie buvo gerai ginkluoti — daugiausia Sovietų Rusijoje ir Raud. Kinijoje gamintais ginklais.
Skaityti daugiau: PASKALBĖJIMAS SU VIETNAMO KARO DIDVYRIU
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave, Racine, Wise.
IV LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS
SUVAŽIAVIMAS
Suvažiavimas, įvykęs 1967 m. spalio mėn. 7 d., Jaunimo Centre, Čikagoje, prasidėjo pamaldomis TT jėzuitų koplyčioje ir “Tėviškėlės” parapijos bažnyčioje.
Po pamaldų atliktos apeigos prie Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo Jaunimo Centro sodelyje. Kalbėjo S-gos pirmininkas š. Vl. Išganaitis. Vainiką padėjo ir aukurą uždegė šaulės K. Kodatienė ir S. Petrauskienė.
IŠKILMINGAS POSĖDIS Į iškilmingojo posėdžio prezidiumą buvo pakviesti: Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis, L. V. S-gos “Ramovės” CV pirm. prof. gen. St. Dirmantas, Sav. - Kūrėjų CV pirm. dr. K. Gudaitis, S-gos garbės nariai — Al. Mantautas, gen. K. Musteikis, teis. R. Skipitis, Amerikos LB CV pirm. inž. Br. Nainys, Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių CV pirm. inž. Vyt. Galvydis, L. S. Brolijos Vyriausias Skautininkas v. s. Vl. Vijeikis, TT Jėzuitų atstovas kun. J. Kubilius, SJ, gen. M. Rėklaitis ir Teisininkų ir “Naujienų” atstovas Alg. Budreckas.
LšST IV Visuotinio Atstovų suvažiavimo dalyviai prie žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo, Čikagoje
V. Noreikos nuotr.
Prezidiumui užėmus vietas, buvo įneštos JAV, Lietuvos ir šaulių kuopų vėliavos. Himnus sugiedojo š. muz. J. Sodaičio vadovaujamas šaulių moterų oktetas. Posėdžiui pirmininkavo š. Vl. Išganaitis.
Konsulas dr. P. Daužvardis savo sveikinimo žodyje priminė, kad besirūpinant tauta nereikia pamiršti valstybės. Be valstybės tauta nyksta. Kvietė atstovus šauliškai kovoti dėl Lietuvos laisvės su drąsa širdyse.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ. 926 W. 52nd Street. Chicago, III. 60609
K. Kodatienė
IŠGIRSK MŪSŲ BALSĄ
O Viešpatie, didis, Kūrėjau galingas,
Išgirsk mūsų balsą ir būk gailestingas:
Sustiprinki ryžtą, sustiprink jėgas,
O dvasios galiūnų dar daug atsiras—
Kovot dėl tėvynės, dėl bočių šalies.
O Angele, geras, mums ranką ištiesk!
Darbu ir auka ir malda taip karšta —
Kad taptų laisva mūs brangi Lietuva.
Per amžius budėję dėl laisvės šventos,
Negalim nurimti, gyventi be jos.
Tetrūksta retežiai vergijos baisios,
Tiesa viešpatauja ant žemės visos.
Ir kaip visi žmonės laisvųjų kraštų,
Vėl prie Nemunėlio gražiųjų krantų,
Savų ąžuolų ir dangaus globoje
Mes trokštame garbinti, Dieve, Tave!
ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS
Šaulių atstovų suvažiavimai yra šaukiami kas trys metai. Rodos, toks neilgas laikotarpis. Tačiau kiek daug visokių įvykių per tą laiką būta. Tų pasikeitimų buvo ir mūsų Sąjungoje. Tenka pasidžiaugti, jog šaulių gyvenime tie metai įnešė didesnį organizuotumą, sustiprėjo nariais ir veikimu buvusios kuopos, o taip pat įsisteigė ir keletas naujų. Malonu, kad šauliai vis daugiau patraukia jaunimo, o ir moterų šaulių skaičius pašokęs. Deja, atstovių tarpe iš tolimesnių vietovių atvyko vos keletas. Bet turint galvoje didelius nuotolius ir kitas trukdančias sąlygas, tai yra suprantama. Pagaliau, vyrams visados lengviau pasitraukti kuriam laikui nuo šeimos ir, iš viso, jiems geresnės tam sąlygos. Tačiau susirinkimų salėse netrūko moterų, kurios atstovavo Čikagą ir jos artimesniąsias apylinkes — Cicero, Wisconsiną ir kt.
Labiausia šiame suvažiavime pasigedome mūsų vyriausios globėjos, mūsų garbės vadės, nenuilstančios sesės Sofijos Pūtvytės-Mantautienės, kuri dėl nesveikatos negalėjo atvykti. Tačiau mes visos savo širdyse jutome jos dvasinį buvimą mūsų tarpe. Tiesioginiai čia ją atstovavo jos vyras, brolis Mantautas, šaulių garbės narys, o taip pat moterų vadė, sesė Kodatienė, kuriai ji savo mintis ir pageidavimus patiekė raštu. Susirinkimas nutarė ją pasveikinti, palinkint geresnės sveikatos.
Nežiūrint nedidelio mūsų skaičiaus, šaulės šiame suvažiavime aktyviai prisidėjo savo dalyvavimu. Vienos jų, greta vyrų, ėjo vėliavų sargybą, o tų vėliavų šiemet susirinko net aštuonetas. Kitos sesės, tai moterų šaulių sekstetas, kėlė susirinkusiųjų dvasią savo giesmėmis: prie paminklo sugiedojo giesmę žuvusiems šauliams, atidarant iškilmingąjį susirinkimą jos giedojo Amerikos Himną ir Tautos Himną, kuriam galingai pritarė visa salė, o uždarant sugiedota Mažosios Lietuvos Himnas — Lietuviais esame mes gimę .. . Sekstetą sudarė šios šaulės: T. Serapinienė, M. Vizgaitienė, M. Didžpinigaitienė, A. Četkauskienė, P. Prankienė ir Br. Sodaitienė.
Prie žuvusiųjų paminklo aukurą užkūrė dvi jaunos Vytauto D. kuopos šaulės — Birutė Baškauskaitė ir Virginija Skrabutonytė, o vainiką padėjo mūsų vyriausia vadė, sesė K. Kodatienė ir Vytauto D. kuopos moterų vadovė S. Petrauskienė. Sesė Kodatienė paskaitė savo šiai progai parašytą eilėraštį “Išgirsk mūsų balsą”. Be to, sesė atstovavo šaules, būdama išrinkta susirinkimo prezidiumąn vicepirmininke ir pranešė apie šaulių moterų veikimą. Visur jos dirba greta vyrų, kai kur užimdamos net atsakomingas pareigas valdybose, ir yra uoliausios padėjėjos visuose šaulių
virš.: Jaunosios šaulės — B. Baškauskaitė ir V. Skrabutonytė — uždega aukurą.
Apač.: Sesės K. Kodatienė ir S. Petrauskienė deda vainiką prie žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklo.
Nuotr. V. Noreikos
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Pietų Vietname nuo komunistų kulkų žuvo armijos 4 kl. specialistas Antanas Vaičkus iš Čikagos. Jis tarnavo 25 divizijoje. Tarnybą pradėjo tik vasario mėnesį, į P. Vietnamą, atvyko liepos mėnesį.
— Kpt. S. Ripskis buvo atvykęs į Evergreen Park, pas tėvelius ir šeimą atostogų ir spalio 16 d. išvyko į P. Vietnamą. Jis 3 metus jau ištarnavo V. Vokietijoj, o dabar teks dar vienus metus tarnauti P. Vietname.
— Romas Baika iš Mass., išbuvęs 13 mėn. P. Vietname, parvyko atostogų ir iki sausio mėnesio baigs tarnybą Amerikoje.
— Kpt. J. Jurskis, išbuvęs metus P. Vietname, atvyko į Philadelphiją atostogų pas savo šeimą, o po jų - — į naują vietą Amerikoje.
— K. A. Urbutis tarnauja V. Vokietijoj, 3-čioj pėst. divizijoj.
— Mjr. dr. J. Manelis metus laiko išdirbo JAV kariuomenės ligoninėje Frankfurte, dabar jis perkeltas į Briuselį, Belgijoje.
— Dr. Rimvydas Plenys atlieka karinę tarnybą Okinavoje, kur dirba karinėje ligoninėje. Jis yra čikagietis.
— Marinas Maršalas Zolpis, pusantrų metų išbuvęs Pietų Vietname, sugrįžo sveikas į U. S. A. ir čia tęs karinę tarnybą.
— Edmundas Paulauskas, helikopterio pilotas P. Vietname, pasižymėjo fronte, išgelbėdamas marinų dalinį. Už tai jis tapo apdovanotas “Army Commendation” medaliu ir dabar Formozoje praleidžia atostogas.
— Marinui W. Marčiulaičiui, gulinčiam Great Lakęs, III., karių ligoninėje, buvo įteiktas “Purple Heart” medalis už pasižymėjimus kovose P. Vietname.
— Antanas Karpys, sprausminio lėktuvo pilotas, žuvo Australijoj, vos tesulaukęs 29 metų amžiaus. Jis buvo naujas ateivis ir jo žuvimą plačiai aprašė Australijos spauda.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
L.V.S. RAMOVĖS ROČESTERIO, N.Y. SKYRIUS
Skyriui pirmininkauja, jau ketvirti metai iš eilės, darbštusis ramovėnas Valerijonas Vitkus. Tai, tikrai, žmogus—idealistas, visu kūnu ir širdimi atsidavęs organizacijai, ir tai nevien tik ramovėnams. Jam uoliai talkininkauja kiti du valdybos nariai — paslaugusis Keiba ir ilgametis taupusis iždininkas M. Pūčius. Skyrius, kad ir turi sąrašuose 29 narius, bet į susirinkimus atsilanko mažesnė pusė ir tai vis vyresniojo amžiaus ramovėnai, kuriuos jaunesnieji vadina “volkstur-mu” (taip buvo vadinami II pas. karo metu vokiečių senyvo amžiaus kariai). Kad ir aktyvių narių skaičiumi skyrius mažokas, bet jis, darbščiosios valdybos vadovaujamas vis dar gyvuoja ir veikia: ruošia metines kariuomenės šventes, iš surinktų kuklių aukų šelpia karo invalidus, KARĮ, pasiuntė nemažą auką Laisvės Kovų Istorijos išleidimui, mirusiij gerbimo dienomis lanko ramovėnų kapus, ir sveikina įvairių progų sukaktuvininkus.
Jaunesniojo amžiaus ramovėnai aktyviau reiškiasi kitose organizacijose, bet toks reiškinys ne vienintelis tik Ročesteryje, todėl prisieina laikyti tai “normaliu” dalyku. Todėl skriaudžiami ramovėnai pensininkai, kai juos laikoma pasyviais: jie lanko susirinkimus, moka nario mokestį, kai reikia tai nepasigaili ir vieną - kitą dolerį paaukoti, kad ir “volksturmas”, bet dar aktyvus.
Blogiau su tais, kurie jokio nario mokesčio nemoka, bet sąrašuose jie laikomi su viltimi, kad galgi susipras ir grįš į narių eiles.
Jau 2 metai, kai ruošiamos ramovėnų Kūčios. Jos turi gražų pasisekimą, bet jų sąskaiton nereikėtų išbraukti iš darbų plano Kariuomenės šventės dienomis ruoštieji ramovėnų šeimoms pobūviai. Šią seną gražią tradiciją reikia tęsti ir toliau, nes tai yra maloni ir natūrali šventės užbaigimo dalis. R. Liormonas
Skaityti daugiau: Kronika
