JUOZO BRAZAIČIO KRITIKA TREMTYJE

VLADAS KULBOKAS

Literatūros kritikas Vladas Kulbokas

Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) literatūrą studijavo Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultete 1922-27 m.; literatūros studijas gilino Bonnos universitete 1931-32 m. Literatūros profesorius ir kritikas, nepriklausomoj Lietuvoj rašęs “Židinyje”, “Naujojoje Romuvoje”, tremtyj — “Žiburiuose”, “Aiduose”, “Tremtinių Mokykloje”, “Tėviškės Garse”, “Darbininke”. Literatūros straipsnių davė Lietuvių Enciklopedijai. Išleido vadovėlius: “Literatūros teoriją” (1930), “Visuotinės literatūros istoriją”

I, II (su J. Grinium ir A. Vaičiulaičiu), (1931, 1932), “Naujuosius skaitymus” I, II (1938), III (1939, su A. Vaičiulaičiu ir A. Skrupskeliene). Parašė literatūros studijas: “Vaižgantą” (1936) ir “Lietuvių rašytojus” (1938). Lietuvoje liko rankraštis knygos apie Maironį. “Vaižganto” studijoj pagrindinai įvertino jo kūrybos meną. Čia, autoriaus žodžiais, “nors atsižvelgiama į Vaižganto kūrybos istoriją, tačiau dėmesys labiau sukoncentruojamas į pačią objektyviausiąją kūrybą, į objektyvų kūrybos produktą, į Vaižganto beletristiką, ne į Vaižgantą beletristą”. (“Vaižgantas”, 4 psl.). Studija pasižymi gilia analize, lyginamuoju metodu, objektyvumu ir gyvu estetiniu Vaižganto kūrybos pergyvenimu. Be to, dar Brazaitis suredagavo: Donelaičio “Metus” (1940), V. Pietario “Lapės gyvenimą ir mirtį” bei “Algimantą”, Lazdynų Pelėdos “Klaidą” (1939) ir Maironio “Pavasario balsus” (1940).

Gilios erudicijos ir gero skonio straipsniais garsėjo dar Lietuvoje, pasižymėdamas žmogiškąja šiluma, idėjingumu, naujų idėjų iškėlimu. Tremties pradžioje, atspėdamas nuo politikos, kol nepasinėrė “Darbininko” redakcijos darbuose, dažnai pasisakydavo literatūros bei kritikos klausimais, duodamas nesenos literatūros praeities piūvį, ateities gaires. Paskutiniais metais vėl tam daugiau atsidėdavo. Berods, nepasirašytieji “Darbininko” literatūriniai straipsniai bei kritikos priklauso jo plunksnai. Jis didelis stilistas. Sakiniai trumpi, paprasti, vaizdingi ir reljefingi.

Jo nuomone, mūsų lyrika dar Lietuvoje pasiekė europinį lygį. Proza, idealizuodama liaudies moralinį taurumą, dvasinę pusiausvyrą, daugiausia neigiamai piešia naują luomą — buržuaziją. Naujovės į mus ėjo iš Vakarų per Rytus. Įsitvirtinęs simbolizmas perėjo į realistinį simbolizmą. Tėvynėje likę rašytojai gavo materialines sąlygas, o tuo pat įsakymą kurti pagal svetimą ideologiją — varomi agituoti (Laureatų akivaizdoje, “Aidai”, 1948, 13 nr.).

Literatūros vaidmuo tremtyje

Tautos padėtis šiuo metu yra herojinė; eina žiauriausia kova dėl tautos ir žmogaus teisės gyventi. Tremties literatūra — vienas kovojančios tautos ginklų tautiečiams stiprinti ir draugams laimėti. Bet čia neperšama propagandinė, pilietinė literatūra, eiliuota publicistika. Literatūros paskirtis — žmoniškumo žadinimas, žūtbūtinės kovos stiprinimas. Tremties literatūra silpnesnė negu buvo Lietuvoje, nes visi esame degraduoti ir nepajėgiama duoti to, ką galėjome Lietuvoje; be to, visos tautos gyvena atominės tremties grėsmėje, žmogaus žemosios galios atpalaiduojamos. Baugu, kad rašytojai spaudoje vienas kitą čaižo. Skaldomės ir smunkame moraliai labai staiga. Literatūra stengiasi bent tą tempą sulėtinti. Rašytojai turėtų būti kaip ugnies stulpai izraelitams (Karybos vaidmuo šiandien, “Tėviškės Garsas”, 1947. II.20).

Tremties rašytojas labiau susijęs su bendruomene negu tėvynėje. Įspūdžių gausybė veikia rašytoją teigiamai ir neigiamai. Jis patenkina lietuviško žodžio pasiilgimą, bet turi nesustingti siaurame rate, net tėvynės ilgesį reikšti originaliai, kad neišeitų reportažas, taikomoji poezija. Poetas, stovėdamas aukščiau, suvokia gilesnę įvykių prasmę ir suranda poetinę formą. Kartu rašytojas turi kelti ir bendruomenės lygį. Mūsų galvose ir jausmuose eina perversmas, kurį tik rašytojas gali atskleisti. Grynoji literatūra nėra atitrūkusi nuo visuomenės, o jai vadovauja. Tik tokios literatūros labai maža, nes nėra sąlygų kurti. Mūsų rašytojai neturi medžiaginės atramos. Į svetimas literatūras įeiti beveik negalima. Teks remtis bendruomenėmis, jei jos neišsiblaškys ir sudarys bent minimalias rašytojo sąlygas. Reikia stengtis susirišti su pasaulio rašytojais (Rašytojas tremtinių bendruomenėje, “Tremtinių Mokykla”, 946, II, 15-19).

Rašymas svetima kalba

Kilus balsams, kad mūsų rašytojams reikia stengtis išeiti į svetimas literatūras, rašyti svetimomis kalbomis, J. Brazaitis, apsvarstęs argumentus už ir prieš, konstatavo:    už-rašytojai gautų

daugiau skaitytojų, daugiau garso, pinigo, talentui skleistis sąlygas, išgarsintų Lietuvos vardą ir žmonijai atiduotų lietuvių tautos duoklę; prieš — dėl gausių varžovų rašytojui sunkiau prasimušti, o taip pat būtų skriauda atiduoti svetimiesiems rašytoją, ypač mūsų mažai tautai. Išvada — rašytojo nepalenksi į svetimą tematiką, kūrybinio pergyvenimo neužsakysi; talento didumą ir tarptautiškumą lemia ne tema, o talento gilumas. Svetimoj žemėj rašytojas gali kurti iš atsiminimų ar naujų pergyvenimų, bet visur liks tautinio charakterio žymės. Dabartinei kartai šis klausimas neaktualus, o ateityje priklausys nuo rašytojo apsisprendimo. Sentimentas tėvams lenks į savąją literatūrą. Bet dvasinio savitumo išlaikymui čia aplinka nepalanki (Ar lietuvis menininkas turi liktis ištikimas, “Aidai”, 1960, nr. 6, 248-252).

Tremties kritikos vargai

Tremtyje nuo pat pradžios buvo skundžiamasi kritikos sunkia padėtimi. Kritikas daugiausia rašo patys rašytojai, neišvengdami šališkumo. J. Brazaitis (Sūduvis) pastebi, kad ir Lietuvoje recenzijose būdavo daug subjektyvumo. Ir ten jas rašydavo daugiausia rašytojai, ir objektyvesniems išeidavo neblogai. Sunkiau būdavo su lyrikais. Lyriško nusiteikimo, subjektyvios kritikos žalingos, nes jos klaidina skaitytoją ir nuvertina recenziją: “Autoriui daug svarbiau išgirsti objektyvių ir net kritiškų nuomonę svetimo žmogaus (net ir savo priešo), nes bičiulių meilę jis ir taip žino, ir dėl neobjektyvumo, perdaug pasaldintos recenzijos jam darosi koktu” (Knygos ir recenzijos, “Žiburiai”, 1948.II.4). Reikiamųjų recenzijų žala dar didesnė: skaitytojui trukdoma grožėtis nauju veikalu ir neteisingai pažeidžiamas autorius. Be to, mūsuose tebejaučiamos nedemokratiškos atorūgos: smerkti kitaip rašantį, reikalauti aktualių temų, jas nurodinėti, kabintis prie pasaulėžiūros, reikalauti “tikro gyvenimo”, žanrų grynumo: Vienas šaukia, kam autorius rašo apie tolimų praeitį, kai mes norime aktualesnių, dabarties temų? Arba piktai klausiame: kodėl rašytojas vaizduoja tik kaimiečius, kai mums įdomu miestiečiai? Kitas vėl piktinasi: kodėl knygoje atvaizduotas tik vienos pasaulėžiūros atstovas, o nėra lygiai iškelti ir visų kitų srovių atstovai? Ir tuoj daroma išvada — veikalas esąs vienašališkas, neteisingas, menkavertis etc” . . .

(t. p.)- Arba kimba prie slapyvardžių, lenda į privatų autoriaus gyvenimą, provokuoja, pvz., išsišoka: “ši knyga turėjo gauti pirmąją premiją”. Recenzentai turi vertinti veikalo geras ir blogas puses proporcingai pagal jų svorį. Nevykę blusinėjimai neturi atgrasyti idealistų skaitytojų, kaip buvo atsitikę paskutiniu metu tėvynėje.

Apie novelę ir lyriką

Atsiliepdamas į V. Švitros teigimą, kad Lietuvoje vyravo novelė (“Tėviškės Garsas”, 1947, 87 nr.), Brazaitis pasisako, kad ne kiekvienas rašytojas gimęs novelistu ir, be to, visi žanrai yra lygiaverčiai, nors mūsuose vyrauja novelė, pvz., Biliūnas, Vienuolis, Vaičiulaitis, Mazalaitė, Krėvės “Šiaudinė pastogė”. Rimtas literatūros mėgėjas visus žanrus lygiai vertina. Mes kiekvieną vaizdelį vadiname novele. O jai reikia: dinaminio įvykio, objektyvumo (be pašalinio balasto), kompozicijos rišlumo ir natūralumo. Palaidumas — mūsų novelės nuodėmė. (Mūsų novelės klausimu, “Žiburiai”, 1947.X.4).

Lyriką specialiai paliečia str. Apie romantinio peizažo lyriką. B. Rutkūno 4-a lyrikos knyga (“Žiburiai”, 1947.VIII.30). Brazaičio manymu, subtiliai jautri išorės plastikai romantika patinkanti jaunimui, bet šiandien jos simboliai nuvartoti; nors kur egzotiškesnis autoriaus jausmas liejasi kartu su gyvo peizažo atspindžiu, ši paprastutė poezija, kad ir negili, slepia daug grožio. Betgi tuojau priduria: “O rinktinio meno mėgėjai, tur būt, čia pasiges savito originalumo, kuriuo kūrėjas turi švystelti ir staigiai sutirpinti širdis. Nėra čia žodžių sklidinumo nei ypatingo dvasios gilumo”. Taigi čia Brazaičio įžvalgumas ir rimti reikalavimai originalaus talento eina kartu.

Nepriklausomos Lietuvos literatūros kartos

J. Brazaitis sintetiškai apibendrino jas “Aidų” 1968 m. 2 nr. 62-68 psl. Jas skirsto taip:

I-ji generacija apima tautinio atgimimo metą. Literatūra tuo metu turi visuomeninį, patriotinį uždavinį pažadinti krašto meilę, paskatinti į mokslą, kultūrą, vienybę, žmoniškumą. Tai Maironio, Vaižganto, Vydūno, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Žemaitės laikai.

II- sios generacijos atstovas Herbačiauskas atmeta literatūros tarnavimą visuomeniniam, politiniam, religiniam tikslui. Ši generacija atmeta materialistinę filosofiją, realizmą, natūralizmą, o pasuka į estetizmą, tautos genijaus ieškojimą. Tautosakos keliu eina L. Gira, V. Krėvė, impresionizmo — Šeinius, ekspresionizmo — Savickis, realizmo — Vienuolis, simbolizmo — Sruoga, Kirša, Putinas, futurizmo eksperimentus daro Binkis.

Prof. Juozas Brazaitis ir poetas tėvas Leonardas Andriekus, O.F.M., dabartinis Liet. Rašytojų d-jos pirmininkas, apie 1960 New Yorke

Poetas Bernardas Brazdžionis, prof. Juozas Brazaitis ir PLB garbės pirmininkas Stasys Barzdukas 1974 Dainavoje

Lietuvių Rašytojų d-jos susirinkime apie 1960 poeto Juozo Tysliavos namuose; iš kairės (sėdi) P. Jurkus, A. Landsbergis, K. Grigaitytė - Graudienė, prof. J. Brazaitis, N. Mazalaitė, tėvas L. Andriekus, O.F.M.; stovi L. Žitkevičius, P. Naujokaitis, J. Tysliava, Stp. Zobarskas, V. Maciūnas

Prof. Juozas Brazaitis (dešinėje) Lietuvių Rašytojų draugijos 1958 metų literatūrinės premijos įteikimo iškilmėje New Yorke. Kalba laureatas poetas Kazys Bradūnas, gavęs premiją už eilėraščių rinkinį "Morenų ugnys". Kairėje Leonardas Andriekus ir Birutė Pūkelevičiūtė, literatūros vakaro dalyviai

III generacija eina dviem keliais: Vakarų ir Rytų. Reiškiasi nuosaikus realizmas poezijoj: Miškinis, Aistis, Brazdžionis; pasakojime — kyla Vaičiulaitis, Ramonas, Mazalaitė, Simonaitytė, Jankus; socialistiniame realizme reiškiasi S. Neris, Cvirka.

Žvilgsnis į poeziją . . .

Iš pirmosios generacijos Brazaitis išryškino Maironį. Jo vaidmuo mūsų tautos gyvenime didžiulis. Santykiai su tauta skirtini 3 laikotarpiais: a) prieš nepriklausomybę, b) laisvę atgavus, ir c) okupacijų metais. Aptaria ir sovietinių okupantų jo paneigimą, vėliau “reabilitaciją” (Maironis ir Lietuva, “Aidai”, 1957, 8 nr.). Pirmame laikotarpyje Maironis herojinės kovos už lietuvybės idealus didelio talento poetas, realiai įvertinęs ateitį ir jai laimėti davęs programą, sukėlęs tikėjimą ir entuziazmą. Nuo spaudos atgavimo prasideda visuomenės diferenciacija ir literatūros emancipacija. Maironis priimamas ar atmetamas literatūriniais motyvais. Nepriklausomybę atgavus, gal nesąmoningai norint nusikratyti Maironio hegemonijos, prieš jį griežčiau rašoma (B. Sruoga, A. Šmulkštys, A. Venclova). Į Maironį grįžtama rusams okupavus Lietuvą. Komunistai jį apšaukia buožių poetu. Antrojoj okupacijoj iš dalies reabilituotas, bet perdažytas. Skaitytojai jo naują leidimą, nors ir išcenzūruotą, greitai išgraibstė.

Poetas J. Baltrušaitis gyvenimo gale Brazaičiui atrodo kaip idealus mąstytojas, dėstąs objektyvų dogmatinį pasaulio ir giliosios esmės suvokimą (Baltrušaičio “Poezija”, “Aidai”, 1948, 9, 429-30). F. Kiršos Tolumų stiprybė esanti ten, kur patriotinis jausmas suobjektyvintas. Jis Brazaičiui atrodo filosofiškiausias mūsų poetas, deja, ne visada išbaigtos formos.

Straipsniu Putinas — lietuvių poetas nelaisvėje (“Darbininkas”, 1956.XII.21) aptaria pavergto, bet nepalaužto poeto kūrybą, kurioje “skamba gimtojo krašto meilė, laisvės troškimas, protestas prieš dvasinę prievartą ir smurtą, pasididžiavimas žmogaus didybe, o sielvartas dėl jo menkystės, ir kiti poeto plunksnos verti jausmai”.

S. Santvarą,kaip ir Vaižgantą, laiko idealistu ir jungiančiu žmogumi lietuvių visuomenėje. Ir savo raštuose jis stengiasi jungti idealą ir tikrovę, “ieško realistinio ir simbolinio žodžio kūrybinės išraiškos: realistinei frazei surasti poetinės atmosferos, simbolinei frazei surasti kūrybinio konkretumo, sujungti du kraštutinumus — šita kryptimi reiškėsi Santvaro kova dėl poezijos jo poezijoje. Kur ji buvo laimėta, išsprogdavo, vaižgantiškai kalbant, nuoširdūs deimančiukai.

Apie Aistį, pasukusį iš egoistinės lyrikos į objektyviąją (Nemuno ilgesys) J. Brazaitis kalba straipsnyje Tėvynės ir pavasario pasakų poezija (“Žiburiai”, 1947. XI.1). Čia Aistis nugalėjo soneto formą ir iškėlė lietuviško žodžio muzikalumą:    “Anksčiau Jonų

Aistį (Kuosų Aleksandriškį) pažinome kaip didelį estetų, nematytu lig tol subtilumu pajutusį lietuviško žodžio muzikalumų ir vaizdo plastikų. Dabar tų muzikalumų poetas iškelia iki fortissime. Tai tikri žodžio jautrumo stebuklai, ir tai tetinka tik jam vienam”.Esą, Aistis pastatęs estetinę poezijos sieną, kurią retas kas beperlips. Ir pasukęs į patriotiką, nevirto publicistu. Mintį nugalėjo “nečionykščio gyvenimo nuostabia gėla”. Tai poeto didybė.

K. BradūnųBrazaitis laiko giliausiu animistiškai krikščionišku mūsų liaudies dvasios reiškėju, giliau į ją nusileidusiu už pačią tauotsaką: “Ana praeities dvasia, žvelgianti į gamtos reiškinius sudvasinančiom, animistinėm akim, kuriančiom paraleles ir kontrastus tarp žmogaus ir gamtos reiškinių, sugrįžta Bradūno poezijoj sųmoningai ir giliai, sugrįžta dvasios pagilinta, supoetinta daugiau negu pačioje tautosakoje” (Morenų ugnys, “Darbininkas”, 1958.IX.23). Brazaitis atskleidžia keistą, lyg ne šio pasaulio šviesą, iškaltą reljefą tos nerealios realybės; atspėja, kad poetas leidžiasi į savo paties dugną, mistiškas buities šaknis. Iš svarių žodinių akmenų statąs pagonišką šventyklą. Tik sapno logika leidžianti minėti Sopulingąją, varpus, greta senosios religijos įvaizdžių (V. K.). . . Pirmiau Bradūnas žinojęs visus atsakymus. Dabar išrita didelius klausimus ir, lyg akmenis, nustumia bedugnėn (Morenų ugnys, “Aidai”, 1959, 5, 218-19).

L. Andriekaus “Saulė kryžiuose” jam švysčioja lyg Dievo charakterio ženklais (“Darbininkas”, 1960.XI.15), o “Po Dievo antspaudais” poetas jau ieškąs sau naujo kelio. Tur būt, J. Brazaitis (“Darbininko” 1969.X.10 str. be parašo) užakcentuoja apie V. Šlaito paskutinį rinkinį: “Kur eilėraščio pabaiga susiliečia simboliškai su kažkuo aukštesniu ir gauna pagilintos prasmės, ten yra geriausi eilėraščiai”.

V. Bogutaitės “Lietų ir laikų” vadina “apeliaciniame teisme užvesta bežemės kartos byla”. Be-žemė karta — be konkrečios geografinės vietovės, be tėvynės ir tėviškės. Jai visi kontinentai, rasės ir religijos vistiek. Jos dvasia sudėliota iš visos žemės nuotrupų. Tokie ir Bogutaitės antrojo rinkinio “Lietaus ir laiko” įvaizdžiai. Jie rodytų lyg žmogų universalinės dvasios, kuri skirtina nuo eklektinės, prisisunkusios elementų iš visos žemės jų neištirpinus, nepavertus nuosavu organišku pasauliu, palikusiu lyg vaiko kišenės “turtai”. Kritika nejaučia čia to sulydymo. Kiek galima suvokti, Bogutaitės žmogaus kentėjimai, kovos — giminiški egzistencialistams. Bet tai dar ne universalumas, tik šios epochos tam tikros žmonių grupės dvasia ... Ar jie visuotiniai, ar jie praeis kaip tam tikra mada? Bogutaitės eilėraščiai cikliniai, išvengia fragmentiškumo. Gaila, kad, esą, autorė kai kur jungia poeziją su reportažu. Ir asociacijų ryšys palaidas. Žodis, užuot komunikacija buvęs su kitais, tesuprantamas autorei (visas ciklas “Dainuoki, broli, savo likimą”). Tad didžioji rinkinio dalis belieka ne poezijos laimėjimas, o eksperimentas. (Apeliaciniame teisme užvedė bylų bežemė karta, “Darbininkas”, 1969.IX.12).

Brazaitis palankiai sutiko naująją mūsų poetų generaciją — "Tiltų” ir tunelių” rinkinį (Atėjo su savo žodžiu nauja generacija, “Darbininkas”, 1969.XII). Jauniausieji gimę tarp 1945 ir 1952, daugiausia Vokietijoje, augę jaunimo organizacijose, veikiami didmiesčio aplinkos ir jos gyvenimo ritmo, judėjimo ir nežinios, bet ta techninė civilizacija jų nedžiugina, jai net reiškiama aversija, traukimas į gamtą, taikos pasiilgimas ir pagarba žmogui. Juos žavi rytojaus paslaptingumas, noras kurti naują pasaulį. Visi atsisako klasinės formos, rašo palaidai, pusiau retoriškai, pusiau kaip reportažą. Kai kurie dar jaučia vidinį ritmą. “O geriausia kritika jiems bus jų pačių pirmyn bėgantieji metai. Su metais atsisakys manieros ar plokščios formos, aštrės jų konkretus gyvenimo tikrovės suvokimas ir jų santykis su tikrove, stiprės jausmo ir minties suglaudimas į atbaigtą poetinį vienetų, ateis mokėjimas istoriškai žiūrėti į poezijos formų ir temų raidą, kuri reiškiasi pasikartojančiom bangom”.

... ir į dailiąją prozą

Brazaitis akylai permeta blizgančio esteto J. Savickio kūrinius, mato aukštą jų kokybę, artizmą, neturintį ryšio su skaitytoju. Savickis, jo manymu, žmogų padaro marionete, pagal savo norą tampo, rodo be jokių moralinių interesų, tik rafinuotu civilizacijos padaru. Jis sumaišąs realinį pasaulį su fantastiniu, ir sukuriąs trečią — meno pasaulį (Jurgis Savickis, “Aidai”, 1952, 2, 70-72).

Jis iškelia M. Pečkauskaitės aktualumų tiems, kurie nori apsispręsti už tautą ir religiją. Čia esąs jos aktualumo pagrindas. (Pečkauskaitės raštų prasmė šiandien, “Aidai”, 1961, 9, 398-400).

A. Vaičiulaitį jis pastato į tikrą vietą — po “Keturių Vėjų” rėkiančio kritinio realizmo Vaičiulaičio estetinis realizmas — nepraeinamo grožio kūriniai. Kritikas pabrėžia gyvenimo medžiagos panaudojimą, kompoziciją, charakterius, foną. Jo novelės turi epinio platumo, minties konden-suotumo; literatūrinės pasakos atsistoja greta Haufo, Wildo, Skalbės (“Tėviškės Garsas”, 1947. IV.3).

Literatūroje Brazaitis mato paryškintą, pagilintą tikrovės atspindį. Taip V. Ramono “Kryžių” Kreivėno skelbiamos pažiūros ir darbai būdingi tiek mūsų visuomenei, tiek Vakarų kapitalizmo atstovams, net ir tariamiems “krikščioniškos kultūros saugotojams”. Kreivėno ir jo sūnaus Petro dialogas yra pratęstas į visuomenę, kur vieni aiškino, kad materialistinė ir liberalistinė filosofija tiesė kelią komunizmo praktikai, o kiti piktinosi autorium dėl neteisybės liberalistinei ir socialistinei ideologijai. Visuomenės balsai nesutarė. “Ginčas negalėjo privesti prie sutarimo, kaip negalėjo susitarti ir Kreivėnas su sūnum. Bet ginčas buvo ženklas, kad lietuviškoje visuomenėje ir po ano bolševikmečio buvo žmonių su Kreivėno galvojimu, buvo žmonių ir su Petro galvojimu” (“Draugas”, 1965.I.19). Kai V. Ramonas antrame romane “Dulkės raudoname saulėleidy” parodė panašią katalikybės iškrypą — kataliką fariziejų, tai katalikai autoriaus nekaltino katalikybės suniekinimu (“Aidai”, 1965., 10, 451-52). Kita vertus, kai A. Škėmos “Balta drobulė” kritikuota moraliniu atžvilgiu (kaip ribojantisi su pornografija), tai šis kaltinimas rašytojo draugų buvo puolamas, kam kritikas virsta moraliniu cenzoriumi, varžančiu kūrėjo laisvę; ta pati laisvė nebuvo pagerbta “Kryžių” atveju: “Tokis dvejopas matas tebegyvas tiek lietuviškoje, tiek nelietuviškoje visuomenėje. Tie, kurie kalba apie kūrybos laisvę sau, dažnai pamiršta apie kūrybos laisvę kitam” (“Darbininkas”, 1965.I.19). Brazaitis “Kryžiuose” mato pusiausvyrą tarp turinio ir idėjos, “kur stiliaus spontaniškas gajumas ir kultūra, charakterių plastika, kontrastinis jų sustatymas šalia kitskito, dramatinės įtampos logiškai veda į rūsčią drastišką nukryžiavimo atomazgų” (“Aidai”, 1965,10, 452).

J. Brazaitis pripažįsta J. Jankui gerai pinamą intrigą, dinaminę techniką, bet nurodo, kad žalia tikrovė reikalinga meninės skraistės (Naktis ant morų, “Aidai”, 1949, 24, 129-30). Jaunam prozininkui P. Jurkui, linkusiam į lyrizmą, pataria laikytis esminių dalykų — įvykių ir intrigos. Jankus esąs jautrus ir turįs skonį literatūrinio grožio, jį kultivuoja ir skaitytoją patraukia lyrine nuotaika. Bet lyrinė nuotaika yra tik pagalbinis pasakojimo elementas, o turi vyrauti intriga. Ir Jurkui, kurio pasaulis yra tarp realistinio ir fantastinio ribos, reikėtų remtis labiau realistiniu, leidžiančiu labiau gilintis į psichologinius ir filosofinius klausimus (Rašytojas nuo Varduvos, Darbininkas”, 1954).

Plati “Lietuvių literatūros svetur” apžvalga, berods, taip pat jo darbas (“Darbininkas”, 1969.VII.2 ir 9). Šio veikalo trijų generacijų autorius Brazaitis skirsto taip: vyresnės kartos — A. Vaičiulaitis (poezijos apžvalga), S. Santvaras (drama) ir V. Kulbokas (literatūros kritika), vidurinės kartos — J. Girnius (visumos apžvalga) ir Č. Grincevičius (bibliografija); jaunesnės kartos — K. Keblys (romanas) ir R. Šilbajoris (novelė). Vieni į savo darbų žvelgiu kaip informatoriai, kiti kaip vertintojai. K. Keblys — aštriausias kritikas. Knygos vertintojas pasisako už informaciją, nes duoti knygos vertinimų, jei skaitytojas veikalo nėra skaitęs — nenaudinga. Nevienodai knygos ir grupuojamos. A. Vaičiulaitis — generacijomis, Keblys — chronologiškai, Kulbokas — kryptimis, dėstymo temomis ir kartomis. Vertintojas pasisako už kartų principą: (1) nepriklausomoj Lietuvoj subrendę ir kūrę rašytojai, (2) pradėję Lietuvoje ir čia išplėtoję savo kūrybą, (3) subrendę čia ir šio krašto įtakoje, (4) tik į literatūrų atėję ir pradėję reikštis. Pesimistiškai žiūrį į literatūrinę padėtį Keblys ir Šilbajoris, o optimistiškai — Vaičiulaitis ir Santvaras. Griniaus straipsnio itin vertinga dalis — paralelė tarp čionykštės ir tenykštės literatūros, ir nurodymai, kurie tremties veikalai būtų įmanomi okupuotojoj Lietuvoj. Keblio nurodomi romano uždaviniai — “žmogiškosios tikrovės atskleidimas” ir “naujosios Vakarų literatūros įtakos prisiėmimas” Brazaičiui atrodo abejotini: pirmasis per platus (žmogų atskleidžia visi literatūros žanrai ir visi menai), antrasis čia vartojamas susiaurinta prasme — egzistencializmo pažiūros. Tuo ribojimasis “reiškia tikrovės susiaurinimą, griežčiau tariant, gal net išimties pavertimų taisykle. Gyvenimo tikrovės plotas yra daug didesnis, žmonės yra ne vienos krypties . . . (“Darbininkas”, 1969.VII.9). Ne visi žmonės Dievo ieško, — kiti jo valią vykdo. Ir jie vertinami meno veikale pagal menišką pavaizdavimą. Girnius, anot kritiko, netiesiogiai mėgina atitiesti Keblio formulę, sakydamas, “kad dabartinio rašytojo kūrybos vertę sudaro ne primestos ar prisiimtos tezės, o meninis dabartinės lietuviškos tikrovės atskleidimas” (“Liet. lit. svetur”, 526).

Skirstymas veikalų į tezinius ir netezinius Brazaičiui taip pat neatrodo priimtinas: “Veikalų padaro priimtiną ne pasaulėžiūros tezės, epochiniai ar kitokį šarvai, bet mokėjimas duoti tiem dalykam meninio pavidalo” (“Darbininkas”, 1969.VII.9). Tvirtinimas, kad nepriklausomos Lietuvos literatūra neatskleidė kaimo žmogaus — netikslus. O Lazdynų Pelėda, Krėvė, Vaižgantas, Vaičiulaitis? . . Kebliui ir Šilbajoriui dabartinė visuomenė atsilikusi, nekultūringa, gyvenanti iliuzijomis, užsidariusi nuo Vakarų pažangos, nepritarianti literatūros avangardui. Šie apžvalgininkai nežiūri į tremties visuomenės raidą: stovyklas, emigraciją, ryšininkus iš Lietuvos, partizanų kultą; antrame dešimtmetyje išaugęs intelektualinis elitas. Pirmuoju laikotarpiu visuomenė entiziastiška lietuviškai knygai, meno manifestacijoms; atokus laikymasis nuo absurdo teatro, pasukimas į memuarinę literatūrą. “Liet. literatūroje svetur” apeita reikšminga kacetinė literatūra (st. Ylos “Žmonės ir žvėrys”, J. Daumanto “Partizanai”). Betgi Brazaitis šią apžvalgą vertina šitaip: (1) “Lietuvių literatūra svetur” yra 22 metų laikotarpio ne tiek literatūros istorija, kiek literatūros kritika — lyg “Literatūros Lankų” tęsinys; (2) ji labai vertinga surinkta informacija; (3) nors kai kurie teigimai bus sutikti kaip kontroversiniai, bet jie gali būti naudingi, jei vers skaitytoją susigalvoti; (4) pats toks knygos pasirodymas yra naujo intelektualinio pajėgumo ir organizacinių sugebėjimų liudijimas (t. p.).

Brazaitis duoda rimtų pastabų ir tautosakos klausimais, pvz., dėl J. Balio “Lietuvių pasaulėjautos tikėjimų ir papročių šviesoje”, kur autorius kalba apie kiekvienos religijos misteriją ir liaudies prisiėmimą naujos religijos iš prievartos. Brazaitis dėl to pareiškia: Toki apibendrinimai gal yra būdingi autoriaus pasaulėjautai, bet jie nėra būdingi lietuvių liaudies pasaulėjautai ir nėra moksliškai pagrįsti kultūros raidos ženklai” (“Aidai”, 1967, 9, 410-11).

Brazaitis — psichologinės bei estetinės kritikos atstovas, tremties kritikų tarpe priklauso vyresniųjų kartai. Nuodugniai pažindamas pasaulinę ir savąją literatūrą, davė gerų literatūros apžvalgų, literatūrą rišo su gyvenimu, literatūroje matė esmingesnę tikrovę, pabrėždamas visuomeninį ir moralinį momentą bei rašytojo laisvę. Rašytoją, ypač tremtyje, laikė visuomenės kėlėju ir žmoniškumo žadintoju. Į avangardizmą žiūrėjo blaiviai ir nuosaikiai, užvis vertindamas meninį lygį, bet ne madingą srovę, davė vertingų pastabų jauniems rašytojams. Pats būdamas didelio estetinio skonio kritikas, tiksliai ir taikliai įvertino daugelį tremties literatūros kūrinių. Jo sprendimai nevienadieniai, o tikrai patveriu ilgam laikui. Didelis jo nuopelnas — visuomenės literatūrinio skonio auklėjimas.

Šią naktį krito daugel lapų
Ir nuoga bus dabar klevuos,
 Tarnai ateis, lapus sušluos,
Ir aukso kauburėliai—
Kapas vis prie kapo
Ant tavo kelio sužėruos.

A. Jasmantas