Karys 1971m. 9-10

Buvo laikai, kada širdy šimtai pavasarių žydėjo, kada jaunystė žiemos speigus sudegindavo. Rodos, visą žemę, su jos skausmais, vargais ir džiaugsmais, apkabinęs išbučiuotum. Tada neklausiau, kada saulė leidžiasi, ar teka; kada pavasaris, ar žiema. Aš gyvenau. Aš sirpu. Aš degiau. Rodos, visus žemės vargus Nemune paskandinčiau, visas ašaras nušluostyčiau, o mylėti.. . Mylėti visus, nes jaunystėje neapykanta greit perdega, per trumpa. “Gulbės — kelią, gervės — kelią! Vieškeliu pačiu didžiuoju — aš važiuoju.” (K. Binkis) Taip, tai pavasaris, kuris linksmina mus tik vieną kartą gyvenime. Tik vienam Faustui buvo leista išgerti jaunystės taurę antrą sykį.

Mačiau gražią Tėvynę, iš kovų atgimstančią, žydinčią ir sirpstančią. Mačiau gražias lankas nešienautas — aš nušienausiu; mačiau pribrendusius geltonus rugius — aš nukirsiu. Mačiau puikius gėlių darželius, bet čia vakarais tik ant tvorelės parymodavau.

Ir vieną vakarą pamačiau ją, kurios akys pralenkia žibutės mėlynumą, kurios kasos — už gintarus geltonesnės, o jos žodis švelnesnis už Nemunėlio tylų bangavimą, už vėjelio dvelktelėjimą, o jos daina pralenkė mūsų devynbalsės lakštingalos giedojimą. Apsiniaukė dangus tą pavasarį ir vasarą. Nors jos kuklus žvilgsnis kažką sako, o lūpos paslaptingai šypsosi. Rudenį liūdnai parymau ant jos gėlių darželio tvorelės ir prabilau: “Nuskink, sesut, man rožę ir prisek, nes rytoj išvykstu į Kauną atlikti karinę prievolę”. Rožė. Pati gražiausia rožė papuošė mano krūtinę, o jos akys klausiamai žvalgė į mane, o lūpos tyliai sušabždėjo: “Neleisk nuvyst rožei, kad prisimintumei mane”.

Skaityti daugiau: TRYS ROŽĖS ŽIEDAI

PENKIOS DEŠIMTYS METŲ NUO LIETUVOS KARO AVIACIJOS KŪRIMOSI PRADŽIOS

(Paskaita skaityta balandžio 19 d.

Jaunimo Centre, Čikagoje, 1970 m.)

STASYS BAIPŠYS

Lietuvos Karo aviacija gimė su pirmaisiais savanoriais stojusiais ginti savo kraštą nuo priešų, kurie grėsė iš pietų, iš šiaurės, iš rytų ir iš vidaus, vienų čia nuo seno susisukusių šiltus lizdus, kitų aktyviai besiorganizuojančių, dar nespėjusią pražydėti Lietuvos laisvę, parduoti raudoniesiems.

Savanoriai skubėjo į tą šventą žygį, savu ginklu nešini, kokį beturėjo, savo apavu, kokį beištęsėjo ir duonmaišeliu savu. Neparuošti vyrai, vieni šautuvais, kiti bet kokiu kitu ginklu, pakliuvusiu į rankas, rikiavosi kirsti priešui iš dešinės ir iš kairės . . . Tada nei ypatingos taktikos, nei gilios strategijos nesivaikydami, laisvės ištroškusios tautos žiedai—savanoriai, drąsa ir ryžtu ardė priešų eiles, staigiais ir netikėtais šuoliais puldami įsibrovėlius — nešė laisvės viltį kraštui.

Savanoriai plaukė, tik vargas buvo su ginklais ir kitomis techniškomis priemonėmis. Tuo labiau — su lėktuvais ir visa eile jiems reikmenų, bei medžiagų, reikalingų jų aptarnavimui. O svarbiausia, trūko žmonių, kurie turėtų bet kokį supratimą apie lėktuvų techniškąją pusę, nekalbant apie jų valdymą ir karo uždavinių atlikimą.

Dirvonai platūs, bet nei arklo, nei artojo, o reikalas degantis.

Skaityti daugiau: PENKIOS DEŠIMTYS METŲ NUO LIETUVOS KARO AVIACIJOS KŪRIMOSI PRADŽIOS

ĮSPŪDŽIAI IŠ VIETNAMO

Kapitonas Jurgis Gliaudys, jr. išbuvo metus Pietų Vietname, 6 armijos štabe, kur dirbo kaip teismo prokuroras. Jis yra Jurgio (rašytojo) ir Marijos Gliaudžių sūnus.

Nuo mokyklos suolo, jis gyvai ir noriai dalyvauja lietuviškoje veikloje. Baigęs amerikiečių universitetą ir įstojęs į JAV kariuomenę, nepametė lietuvių kalbos, nei rašto. Prenumeruoja keletą lietuviškų perijodinių leidinių, jų tarpe ir “Kario” žurnalą. Lietuviškoji spauda jį lankė P. Vietname, lanko ir dabar Kalifornijoje.

Čia spausdiname mūsų bendradarbio Algirdo Gustaičio parūpintą pasikalbėjimą su kpt. Jurgiu Gliaudžiu. Tikimės, jis bus įdomus, ne tik Pietų Vietname buvusiems, ar būsimiems lietuviams kariams, bet ir visiems mūsų žurnalo skaitytojams. Neseniai iš Pietų Vietnamo sugrįžusio lietuvio kario įspūdžiai, pamatysime, kiek skiriasi nuo “standartinių” amerikiečių skelbiamų įspūdžių.

Kaip ilgai ir kur buvote Pietų Vietname, kokias pareigas ėjote? Būdamas Pietų Vietname ko labiausiai pasigedote?

Pietų Vietname praleidau vienerius metus. Pradėjau tarnybą 1970 m. rugpjūčio mėnesį, o 1971 m., irgi rugpjūčio mėnesį, sugrįžau į JAV. Būdamas pionierių vienetų prokuroru privalėjau aplankyti visą Pietų Vietnamo respubliką. Plačiai susipažinau su tuo gražiu kraštu. Esu aplankęs Hue, Da Nang, Can Tho, ir kitus didesnius miestus. Taip pat aplankiau daugelį mažų miestų, ir, būdingų savo originalumu, kaimelių. Nuolat, gi, gyvenau JAV armijos štabo bazėje Long Binh, kuri yra netoli Saigono, apie dvylika mylių, ir prie pat Bien Hoa miesto. Aš labai dažnai tuos du miestus lankydavau. Savo atostogas praleidau Vietnamo kurortuose, tarp jų Vung Tau, pajūrio mieste. Visad labai pasigesdavau savo asmeniškos transportacijos, prisimindamas automobilio kelionių patogumus Amerikoje. Tačiau visada turėjau karišką džypą, o ilgesnėms kelionėms — ir malūnsparnį.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ VIETNAMO

NUOTYKIAI AMERIKIEČIŲ NELAISVĖJE

K. U.

1945 metais balandžio mėnesį, amerikiečių kariuomenė Vokietijoje, kai-kur tesutikdama vien tik “folkšturmo” pasipriešinimą, sparčiai žengė pirmyn į Vokietijos gilumą.

Iki paskutinės dienos, prieš užeinant amerikiečiams į kaimą, kuriame gyvenau, dirbau už trijų kilometrų esančio kaimyninio miestelio pieninėje. Pieninėje man teko dirbti keletą darbų. Pirmas, ilgiausiai trunkantis, darbas buvo paruošimas gazo generatoriniam sunkvežimiui malkų. Tarp visų kitų priežasčių, kodėl Vokietija pralaimėjo karą, geroka dalimi prisidėjo benzino trūkumas. Privačioje rinkoje jis buvo normuojamas nemažiau, kaip ir maistas.

Per dienų dienas plaudavau malkas ir jas vėliau skaldydavau smulkiais gabalėliais. Kitas mano darbas — tai pelėsių valymas nuo sūrių. Tam tikros rūšies sūriai, kurių vidutinis svoris buvo apie 50 svarų, turėdavo išbūti tam tikroje patalpoje, rūsyje, mažiausiai pusę metų. Kol viso sandėlio sūrius nuvalydavau, praeidavo apie dvi savaitės. Žinoma, pirmieji sūriai vėl jau būdavo apipelėję. Paskutinis mano darbas buvo katilinės pečkurio. Tai irgi tam tikras menas. Sąjungininkai jau buvo užėmę sritis iš kur būdavo gaunamos geros kokybės anglys, todėl man tekdavo gerokai padirbėti su, taip vadinama, rudąja anglimi, kuri dega žymiai blogiau, o jos kaitrumas menkas.

Laikas nuo laiko iš pieninės vis šaukia, kad garo trūksta. Iš kur aš jiems tą garą pripūsiu? Užskridus amerikiečių ar anglų lėktuvams visi bėgdavo į slėptuves, tik aš negalėdavau slėptis, kadangi prikūrentą pečių, vieną be priežiūros, nepaliksi. Žiūriu kartą ir matau, kad didžiulė bomba krinta tiesiai virš mano galvos. Sprogimas neįvyko, nes tai būta kažkokio pagelbinio benzino tanko, kuris buvo tyčia išmestas.

Skaityti daugiau: NUOTYKIAI AMERIKIEČIŲ NELAISVĖJE

ŠEŠUPĖ

Baladė

J. V. SŪDUVAS

Tenai, kur Šešupė, visų numylėta,
Pureno lietuvis žemelę tėvų.
Motulė ten pasaką sekė sūneliui
Apie pilies kalną galiūnų savų.

“Jei priešas piktasis mūs laisvei grasintų,
Tai raitelis baltas išvestų kovon
Senovės galiūnus, kur pilkalny miega
Ir laukia tik ženklo išeiti švieson!”

Ir bėgo taip dienos. Sūnelis išaugo.
Paguoda jis buvo ir džiaugsmas tėvų.
Atsiminė visad jis sakmę motulės,
Nors ji jau ilsėjos kalnely kapų.

Skaityti daugiau: ŠEŠUPĖ

Ką man mažam, Kalėdų naktį, močiutė pasakojo

KALPAS UOGINTUS

Pažiūrėki pro seklyčios langą,
Koks kalėdinis dangus ramus —
Ir žvaigždes ir žydintį tą dangų
Atiduotum už senus tėvų namus — —
☆
Pažiūrėki pro seklyčios langą —
Plaukia mėnesio laivu taika ...
Ir užgimęs Kūdikis tau tiesia ranką,
Ir žvaigždė Kalėdų, lyg Namų Dvasia šviesi
Apkabina širdį. . . vėl tėvų pirkelėje esi...

Balys Auginas

Per visą Kūčių dieną šalo, snigo, pustė. Užpustė, it baltom duknom užklojo laukus, miškus, klonius, kalnelius, kelius ir visą mūsų kaimą. Mūsų kaimo galulaukėje, šiluose, mažoje trobelytėje, nuo seno, gyveno grytelninkas Anupras su jauna, gražia ir protinga dukrele Onute. Jų grytelė buvo užnešta sniegu taip, jog tik iš berūkstančio kamino buvo galima išskirti ją iš šilų ir krūmynų.

Senelis Anupras buvo išėjęs šilan, pajieškoti tinkamos eglaitės, kad Kalėdų proga papuoštų skurdžią savo pirkelę. Onutė, belaukdama tėvelio grįžtant, jau buvo paruošusi Kūčių stalą. Po balta drobine staltiese buvo paskleidusi kvapaus šilų šienelio saują, sustačiusi kryžių, indus su Kūčių patiekalais ir, savo kvapu atšildžiusi mažame grytelės langelyje “akytę”, rūpestingai dairėsi, ar nepareina tėvelis. ..

Jau ir audra aprimo, danguje sužibo milijonai spinksinčių žvaigždelių, o tėvelis vis nesirodo. Šile pasitaikydavo vilkų . . . Pagaliau, ji apsigaubė vilnone skara ir nutarė išeiti negrįžtančiojo pajieškoti. Jai per grytelės slenkstį bežengiant, sugirgždėjo priemenėlės durys, ir pasigirdo bekratančio sniegą nuo klumpių trepsenimas. Duris pravėrusi, ji pažino tėvelį, atnešusį dailią kalėdinę eglutę:

— O, kokia puiki! Tegul priemenėlėje kiek atšyla. Aš ją papuošiu Kalėdoms, — pasakė Onutė.

Skaityti daugiau: Ką man mažam, Kalėdų naktį, močiutė pasakojo

KARIŪNO ATSIMINIMAI

VERNERIS LAGENPUŠAS

Išbuvęs metus kareiviu viename artilerijos pulke, 1924 m. spalių 1 d. atvykau Karo mokyklon, A. Panemunėje. Po patikrinamųjų kvotimų buvau priimtas ir su kitais 30 jaunuolių paskirtas į vieną būrį, kuris po dviejų metų turėjo baigti Karo mokyklą 8-ja laida. Kiti, kurie neturėjo brandos atestato, sudarė atskirą kuopą ir turėjo išbūti mokykloje net tris metus. Kiekvienas būrys turėjo savo atskirą dienos programą, tik rikiuotės užsiėmimai buvo vykdomi kartu su 9-sios laidos kuopa.

Kas gi buvo tie, 31 žmogus? Dvylika jaunuolių buvo likę iš jau mokykloje išbuvusių kariūnų, — jie kai kur truputį “šlubavo” ir vadovybė rado reikalinga juos dar vienus metus palaikyti. Septyniolika vyrų buvo “naujokai”, kurie atvyko, bemaž, tiesiog iš mokyklų suolų. Aš ir mano brolis buvome pusiau naujokai, nes jau buvome atitarnavę metus pulkuose. Taigi, beveik pusė būrio jau žinojo, koks yra kareivio gyvenimas.

Kariūno gyvenimas vistik buvo geresnis, nei kareivio. Kariūnas miegojo lovoje su spiruokliais ir ant vatinio matraco, kareivis, gi -— ant lentų ir čiužinio; kariūnas katiliuko nebevartojo, nueina į valgyklą, pavalgo ir išeina, o kareivis pats atsineša sau valgį, duoną ir cukrų gauna dviem dienom ant rankų, be to, žinoma, turi savo katiliuką, peilį ir kita išsivalyti.

Skaityti daugiau: KARIŪNO ATSIMINIMAI

UŽ LAISVĘ KRITUSIEMS

Leonas Virbickas

Kovoje už laisvę jūs tūkstančiai krito,
Bet jus apraudot ir pagerbt — nevalia.
Ranka kruvina baisaus Kremliaus bandito
Neleidžia jus gerbt — pasiguost nedalia.
Kaip siaubas baisus okupantas, žudikas
Išgriovė šventoves, išdraskė kapus,
Neleidžia minėt jūsų atmintį šventą
Ir pančiais vergijos sukaustė visus . . .

Bet jis nesuniekins už laisvę kas krito.
Veltui ardo, griauna paminklus kapus ...
Mes jums paminklus kietesnius už granitą,
Didvyriai, statysim,— jie amžiais nežus.
Ir jų nesugriaus raudonasis banditas,
Jų raidės ir žodžiai per amžius kalbės.
Paminklai tautos širdyje pastatyti,
Jų joks okupantas sugriaut negalės.

PAKELTAS Į MAJORO LAIPSNĮ MIŠKE

JONAS MATONIS

1932 m. buvo vedamos politinės derybos tarp Lietuvos ir Vokietijos. Vokiečių Užsienių ministerijai kilo klausimas, ko yra verta Lietuvos kariuomenė, ir todėl jų Generaliniam štabui buvo pavesta ištirti ir įvertinti. Šiam reikalui vokiečiai pasiuntė į Lietuvą komisiją, susidedančią iš augštesnio rango įvairių ginklų rūšių karininkų. Atvykusi komisija paprašė Lietuvos Kariuomenės štabą suorganizuoti įvairių rūšių taktinius pratimus ir leisti jiems tuos pratimus stebėti. Keletas kariuomenės pratimų buvo vykdoma įvairių manevrų pavidale Gaidžiūnų poligone, o miško gynimo ir kliūčių organizacija buvo pavesta vykdyti I inžinerijos batalionui.

Miško gynimo organizaciją teko vykdyti Mokomos kuopos vadui. Šiam reikalui, susitarus su Miškų žinyba, buvo parinkta Vaišvydavos miškas; gautas leidimas kirsti tiek medžių, kiek reiktų kirsti vykdant gynimąsi karo metu. Pilnutiniam pratimo vykdymui buvo dar priskirtas 2 pėst. pulko karo meto sudėties batalionas.

Laiko turėta apie trejetas savaičių pasiruošti, o gynimui organizuoti ir vykdyti — viena diena. Kadangi pratimas buvo ruošiamas parodyti vokiečiams, tat teko pastudijuoti jų pionierių tarnybos statutą.

Tuo metu pionierių daliniai jau turėjo motorinius pjūklus, o dalinių pervežimui buvo priskirta iš Auto rinktinės reikiamas kiekis auto sunkvežimių. Dalis sunkvežimių buvo pritaikyti, taip vadinamiems, kliūčių organizavimo pionierių skyriams.

Skaityti daugiau: PAKELTAS Į MAJORO LAIPSNĮ MIŠKE

ČEKOSLOVAKŲ LEGIJONAS RUSIJOJE

ROBERT B. SOUMAR

1918 m. rugsėjo mėn. anglų ministras pirm. Lloyd George nusiuntė telegramą Tomui G. Masarykui apie čekoslovakų legiono pasižymėjimą Rusijoje: “Šios mažos kariuomenės nuotykių ir pergalių sąrašas, iš tikrųjų, yra vienas iš žmonijos istorijos didžiųjų epų. Jūsų tauta suteikė neįkainuojamą pasitarnavimą Rusijai ir sąjungininkams jų kovoje išvaduoti pasaulį iš despotizmo. Mes niekuomet tai neužmiršime.”

Evakuavus čekoslovakų legioną iš Rusijos, Prancūzijos prezidentas Raymond Poincare pareiškė savo susižavėjimą čekoslovakų legiono žygiais, esą, legionieriai “nežiūrint sąmokslų prieš juos ir nepaisant visų sunkumų išlaikė savo karinį savarankiškumą ir ištvermę veiksmuose, suteikdami būsimiems Ksenofonams kilnesnės ir žavesnės medžiagos negu Anabasis — dešimties tūkstančių pasitraukimas. Jie davė būsimoms kartoms moralinės stiprybės, ištvermingumo ir patriotinio tikėjimo unikumą-pavyzdį.”

Sveikindami čekoslovakų savanorių armiją, abu valstybininkai išreiškė savo susižavėjimą, kad čekoslovakai pasižymėjo kovose prieš bolševikus Rusijoje. Čekoslovakų vaidmuo tose kovose, tačiau, laukia pilnesnės istorinės apžvalgos.

Skaityti daugiau: ČEKOSLOVAKŲ LEGIJONAS RUSIJOJE

“ANBO” III IR PUODŲ TURGUS

(Iš lakūno atsiminimų)

STASYS BAIPŠYS

Alfonsui dar kartą pasisekė išsiprašyti instruktoriaus kpt. Jankausko, kad leistų padaryti parodomąjį skridimą — pakilti ir nutūpti “An-buku III”. Šis skridimas turėjo nulemti prašytojo likimą — pilotas ar žvalgas bus. Alfonsas visu savo veržlumu buvo pasiryžęs tapti pilotu. Tačiau, skraidymo instruktorius neturėjo jokio juo pasitikėjimo, dėlto išleidęs su “Anbuku III”, po eilės blogų tūpimų, nutarė jį pervesti į žvalgus.

Parodomasis skridimas pasibaigė — sugniuždęs važiuoklę ir sparnu rėždamas žemę, Alfonsas užbaigė savo pilotavimo karjerą tyliai, ramiai, be pakelto balso, net pasakyčiau, išdidžiai nusilenkęs likimui.

Visai ne taip, kaip kitas besiveržiantis į pilotus, agresyvesnis, Kaune lankęs vokiečių gimnaziją ir nežinia kokio kraujo priemaišų beturįs, nes labai dažnai žydžių draugystėje matomas.

Bet tas kandidatas skraidyme nei tiek nenuėjo. Užteko jam dasigauti iki “C” mašinkos. Tai I Pasaulinio karo lėktuvas, didelį stažą, bei patyrimą turintis. Visi žinojo: tik paduok gazą ir netrukdyk, ir ši mašinka pati pakils, apsuks ratą ir nutūps, jei tik neužmiršti nuimti gazą. O jei kartais ir užmirštumi su gazu, tai ji paskraidys, kol gazas išsibaigs ir tada nutūps.

Aną rytą R. išdidžiai sėdo į “C” mašinka ir nuruliavo į kilimo vietą. Pasileido kilimui. Bet, matyti, tos kablianosės širdyje giliai įsmigusios tebetūnojo dar iš išvakarykščių, nes nei ankstybo degimo nedavęs, nei gazo rankenos pilnai nenuspaudęs, pasileido per aerodromą “Maisto” link. “C” mašinka šokinėdama, lyg kiškis per dobilus bėgdamas, ritosi iki aerodromo ribų. Galų gale, atsiplėšusi nuo žemės, pakibo ore, lyg šlapia višta, toliau besinešdama gal apie porą metrų virš žemės iki alėjos apsodintos medžiais. Peršoko per alėją, o po to pasigirdo didelis pliump.

Skaityti daugiau: “ANBO” III IR PUODŲ TURGUS

Audra virš Vilniaus

Z. Szylejko

Prieš dvidešimt septynerius metus Vilnius išgyveno vieną dramatiškiausiųjų paskutinio karo laikotarpių: iš vokiečių okupacijos perėjo jau į trečiąją, nuo 1939 m. — sovietų okupaciją, kuri tapo pastovi, ligi šios dienos užtrukusi ir kuri užsklendė lenkiškojo (t.y. lenkų okupuoto, Red.) Vilniaus istorijos lapą. Kartais, kai kalendoriaus lapelis primena sukaktuvių dienas, mintis nukeliauja į praeitį ir iškelia dienos švieson dramos vaizdus. Mintis negali prikelti didvyrių, tik atminties kinematografija juos atgaivina. Vėl prieš akis slenka įvykių filmas tame mieste — sostinėje pasienio nederlingų žemių, tarp Rusijos ir Lietuvos įspraustų (Tai pats Lietuvos žemių vidurys ir niekur neįspraustas. Red.), tarp Dauguvos ir Nemuno, daugelio užmirštų žemių, gimtojoje geografijoje (t.y. lenkų. Red.) kaip Lenkija “B” paženklintų, o dabar į nuostolius nurašytųjų (t.y., į okupanto nuostolius. Red.).

1944 m. liepos mėnuo buvo karštas. Rytais rūkas slinko virš pilies sodno, Gedimino Kalno papėdėje, slėpdamasis krūmuose nuo saulės, kurios įstriži spinduliai tiesėsi nuo pilies tarp šešių Bazilikos frontono kolonų.

Gražus, gražių gražiausias miestas išgyveno savo karštą vasarą. Sovietų divizijos ką tik praalužė vokiečių frontą prie Minsko, ir rusai drožė į Vilnių visu savo įsibėgėjusių šarvuotų dalinių smarkumu. Besitraukiantieji Hitlerio armijos likučiai užplūdo svarbiausias susisiekimo arterijas, grūdosi siaurose miesto gatvelėse. Smarkiai apipešioti daliniai, be sunkiųjų pabūklų, vien rankiniais ginklais, netvarkingai traukė Gardino linkui. Armija, kurią vilniečiai iki šiol tematė pergalėje žygiuojančią pirmyn, atrodė pasigailėjimo verta. Tačiau, vokiečių karinė vadovybė skubiai permetė į užfrontę išvargintus kovose dalinius, o jų vieton pasiuntė naujas divizijas. Priemiesčiai, ypač Antakalnis, Užupis ir Rasos, buvo prigrūsti šviežių Wehrmachto ir SS batalionų.

Skaityti daugiau: Audra virš Vilniaus

Tremties Trimitas

VYTAUTĄ DIDĮJĮ PASKAITA, DAINOMIS IR LIETUVOS HIMNU PAMINĖJOME

Tautos šventę įspūdingai Detroite atšventus

V. M i n g ė I a

Kažkada, prieš 10-15 metų, porą kartų buvo atšvęsta Rugsėjo 8 šventė. Tačiau, ilgainiui šią šventę nepriklausomoje Lietuvoje 1930 m. įvestą, lyg ir sumenkinome, nes buvo tradicija švęsti tik Vasario 16 šventę.

Štai, šiemet jūros šaulių kuopa “Švyturys” nutarė Vytauto Didžiojo 541-rių metų mirties sukaktį įspūdingai paminėti. Gražus, labai pavykęs, kultūringas ir patriotinės dvasios persunktas šventinis paminėjimas įvyko 1971 m. rugsėjo 12 d. Lietuvių namuose.

Šv. Antano parapijos bažnyčioj įvyko iškilmingos pamaldos, kurias atnašavo kun. Kazimieras Simaitis. Jis taip pat pasakė turiningą, gilaus įspūdžio palikusį, pamokslą.

Rugsėjo 12 d. sekmadienis bažnyčioje buvo tikrai iškilmingas, sakytume — didingas. Organizacijos — šauliai uniformuoti išsirikiavo prie altoriaus su septyniomis vėliavomis. Ir gausus būrys mokinių beveik prisiglaudė prie altoriaus, šv. Antano parapijos bažnyčia buvo kaip per atlaidus perpildyta.

Pr. Zarankai vadovaujant, visi susirinkę maldininkai nuostabiai gražiai giedojo, o ypač kai buvo giedamas Lietuvos himnas.

Po pamaldų, pusę pirmos, buvo tiek daug privažiavusių automobilių, kad visos vietos buvo užimtos ir teko automobilius statyti gatvėse.

Didžiojoje Lietuvių namų salėje jau nebuvo laisvų vietų — privažiavo, prigužėjo netikėtai tiek daug žmonių.

Buvo sukviestas gausus prezidiumas. Pirmuoju buvo pakviestas gen. J. Černius su ponia ir kiti, viso trylika žymiųjų organizacijų vadovų. Įneštos scenon vėliavos. Atsistojimu pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Kun. K. Simaitis savo skaitytoje invokacijoje meldė Dievą grąžinti mūšų tautai laisvę.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Vėlinės

Lapkritys. Vėlinės. Kariuomenės šventė. Prisiminimų, susimąstymo ir rimties laikas. Nepriklausomoje tėvynėje Vėlinių dieną lankydavome artimųjų kapus. Puošdavome juos gėlėmis ir degančiomis žvakutėmis. Melsdavomės už juos. Prisimindavom žuvusius, mirusius tautos gynėjus — savanorius, karius ir šaulius. Gyvendami svetur negalime prie jų kapų suklupti, jų papuošti, bet galime juos prisiminti, už juos pasimelsti, iš jų žygių pasisemti dvasinės stiprybės. Jų skaičius padidėjo. Jų eiles papildė laisvės kovotojai, narsieji partizanai. Dažnas jų net padorių laidotuvių nesulaukė. Dažno išniekintas lavonas mėtėsi turgaus aikštėje, jo paskutinio poilsio vietos niekas nežino. Jie reikalingi mūsų ypatingų maldų, didesnio prisiminimo. Juk jie savo aukomis parodė pasauliui kokia brangi lietuviui laisvė. Prisiminkime ir tautos kankinį Simą Kudirką. Darykime žygių, kad jis būtų paleistas. Nuolat priminkim pasauliui ir jo budeliams, kad jo nepamiršom, kad jo teises ginsim. Su pagarba lenkiame galvas prieš jus visus. Senovės lietuviai tikėjo, kad žuvę už Tėvynę dausose turi geriausią vietą, tikėkime ir mes.

Mielosios Sesės,

Baigėsi vasara. Praėjo s-gos Kultūrinė savaitė su gražiai pa vykusia Moterų diena. Kultūrinės savaitės metu buvo atžymėti ir apdovanoti trys — daugiausia apie sąjungą rašę ir jos darbus garsinę — spaudos darbuotojai. Mums sesėms didi garbė — pirmąją premiją laimėjo, jau ir Lietuvoj daug apie šaulių veiklą rašiusi, Trimito Moterų skyrių ir Šaulė Tremtyje redagavusi, Moterų vadovė, sesė Kunigunda Kodatienė. Didžiuojamės ir sveikinam ją. Linkime ir ateityje su tokia pat energija dirbti s-gai. Jos, gi, pavyzdys tepaskatina mus būti aktyvesnėmis, daugiau jėgų skirti s-gai, suintensyvinti atskirų kuopų moterų veiklą, prenumeruotis ir skaityti Karį, bei bendradarbiauti savo skyrelyje. Mes, nors ir būsim gausios skaičiumi, bet neaktyvios, nieko nenuveiksim.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kęstutis Gerčys

— Pietų Vietname, karo žygyje ties Dein Hoa, birželio mėn. 28 d. žuvo seržantas Gerald J. Daujotas. Jis buvo kilęs iš Westmont, Ill., armijoj tarnavo nuo 1970 m., į Vietnamą išvyko 1970 m. spalio mėnesį. Gili užuojauta jo likusiai žmonai, tėvams, broliukams ir sesutėms.

— Kęstutis Mackevičius, šarvuočių Rinktinės psk., Rytų fronto dalyvis, Savisaugos Dalinių viršila, žuvo eismo nelaimėje, gegužės 23 d. Schwetzingene, Vak. Vokietijoje. Laidojimo apeigas atliko kun. Liubinas, o atsisveikinimo žodį tarė mjr. J. K. Valiūnas, kuopos vadas.

— Algimantas Šetikas 1964 m. New Yorke baigęs universitetą ir ROTC kursą, buvo pakeltas į jaun. ltn. laipsnį. V. Vokietijoje, tarnaudamas, buvo pakeltas į kapitono laipsnį. 1967 m. jis buvo Pietų Vietname, vėliau grįžo į Georgią, kur baigė augštesniąją karininkų mokyklą. Nuo vasario 16 d. jis vėl yra Pietų Vietname. New Yorko jaunimas, skautai, šeima ir tėveliai linki jam sveikatos ir laimingo grįžimo į namus.

— Juozas Pranauskas, gyv. Burton -on-Trent, gegužės 19 d. staiga mirė, sulaukęs 70 metų amžiaus. Jis buvo savanoris-kūrėjas.

— Petras Baltrukonis, savanoris-kūrėjas mirė birželio 16 d. Hartforde, Conn.

— Kazimieras Stukonis buvo įvestas į Dariaus ir Girėno posto vado pareigas Čikagoje. Kiti nariai įvairiose pareigose: Ad. Paplauskas, J. Kibortas, adv. V. Yasius, dr. St. Biežis, R. Mikalajūnas ir J. Girdvainis.

— Sp4 Kęstutis Gerčys, kilęs iš Bellevilės, III., jau nuo 1970 m. balandžio 30 d. tarnauja JAV armijoje, ginklų skyriuje. Jis yra baigęs specialų mokslą.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Karinės Žinios

— Amerikiečių Phantom F-4 naikintuvas Artimųjų Rytų karo veiksmų arenoje tebelaikomas geresniu už rusų paskutinį MIG-23 modelį. Rusai turi iš viso pasigaminę apie 100 MIG-23, kurių keletą naudoja arabų apmokymui. Žydų lakūnų pareiškimu, F-4 oro kautynėse turi pranašumų prieš MIG-23, kurių didelis greitis negali būti naudojamas lėktuvų kautynėse, gi, sumažinę greitį, jie nustoja manevravimo judrumo, ką turi F-4. žydai šiuo metu turi apie 370 amerikiečių gamybos naikintuvų F-4 ir numato tą skaičių dar padidinti.

— Šiaurinėje JAV dalyje yra įrengta moderniškiausia raketų gynybos sistema susidedanti iš MIRV (Multiple Independently targetable Re-entry Vehicle), branduolinės energijos užtaisais raketų, kurių kiekviena yra 10 kartų galingesnė už išmestą ant Hirosimos. MIRV yra 60 pėdų, Minute-man III tipo, raketos, įrengtos požemių šuliniuose, padengtos 45 pėdų žemės danga, su 8 pėdų storio gelžbetonio sienomis. Viduje yra įrengta elektroninės sistemos valdymo įtaisai. Visa ši gynybos sistema yra EWO Emergency War Orders) organizacijoje ir tiesioginėje valstybės prezidento kontrolėje. Reikalui ištikus, raketos palikę savo lizdus, blogiausiu atveju, po 20 minučių, kitoje žemės rutulio pusėje sunaikintų apie 10 milijonų gyvybių.

— Ramiajame Vandenyne, apie 300 mylių į rytus nuo š. Vietnamo, ir į pietus nuo Hong Kongo, Paracel salose, kiniečiai rengia karinę bazę. Statomi įrengimai karo laivams, raketoms ir lėktuvams.

— Amerikiečiai nesenai paskandino Atlanto vandenyne didelį kiekį nervų dujų, kurios buvo pagamintos ginklavimui. Š.m. liepos mėn. vėl buvo sunaikinti dideli ištekliai biologiniams ginklams pritaikytų bakterijų, kurių būtų užtekę sunaikinti viso pasaulio žmonijai. Laboratorijos, užimančios apie 500 akrų plotą prie Atlanto, gaminusios bakterijų kultūras, bus perduotos maisto ir vaistų federalinei administracijai. Kiti sandėliai, prie Pine Bluff, kur buvo laikoma geltonojo drugio kultūros, Rocky Mountain drugio ir kitų, nuo šių metų bus panaikinti. Anksčiau pastatyti įrengimai gaminti bakterijų kultūras karo reikalams, bus naudojami žinomų nuodingų bakterijų priešnuodžiams atrasti.

Skaityti daugiau: Karinės Žinios

Kronika

KPT. PRANAS GUŽAITIS DVIEJŲ OKUPANTŲ SŪKURIUOSE

O. ŽADVYDAS

Antros bolševikų okupacijos metu, 1948 m. gegužės 23 d., Kuršių kaime, tėvo ūkyje, rusų enkavedistai areštavo kpt. P. Gužaitį. Iki liepos 21 d. jis buvo tardomas, o vėlesnis jo likimas yra nežinomas. Taigi, jau suėjo 23 metai kai jis neteko laisvės, dingo be žinios kaip ir tūkstančiai Lietuvos karių patekusių į enkavedistų rankas.

Jis neišvengė tarnybos nei raudonojo, nei rudojo okupanto laikais, tačiau išliko tikru lietuviu, patriotu. Jis drąsiai gynė Lietuvos krašto ir lietuvių reikalus, nors jam grėsė pavojus gyvybei.

Čia pažymėsiu keletą faktų, kaip Pranas gynė lietuvius vokiečių okupacijos metu. Tuo laikotarpiu jis ėjo Raseinių aps. viršininko pareigas. Šiauliuose gebietskomisaras Gewecke kartą sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šiaulių apygardai priklausiusių apskričių — Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Šiaulių, Tauragės ir Telšių viršininkai. Pasitarimo tikslas — išsiaiškinti priežastis ir pašalinti kliūtis, trukdžiusias apskritims paskirtų karo prievolių normų įvykdymą. Vokiečių civilinės administracijos reikalavimai buvo griežti. Prieš pasitarimą gebiestkomisaras buvo sušaukęs apygardos susirinkimą ir už neatlikimą ūkio prievolių suėmė keletą lietuvių pareigūnų, jų tarpe ir plk. ltn. Budraitį, Telšių aps., Paruošų skyriaus viršininką.

Pasitarime kpt. P. Gužaitis pareiškė, kad ne visas priežastis čia galima nurodyti, nes tai liečia Reicho pareigūnus, kurių elgesį lietuviai neturi teisę kritikuoti, nes už tai gali susilaukti nemalonių pasekmių — kaceto. Gebietskomisaras atsakė, kad karo metu tiek vokiečiai, tiek lietuviai privalo atlikti pavestas pareigas. Visos pasitaikančios negerovės šiame pasitarime turi būti išsiaiškintos ir už tikrus faktus niekas nebus baudžiamas, tad juos reikia būtinai nurodyti.

Reichas jau buvo pradėjęs kolonizuoti okupuotą Lietuvą. Į ūkius lietuvių, kurie bolševikų buvo išvežti į Rusijos priverčiamo darbo stovyklas, ar repatriavę į Vokietiją, vokiečių civilinė administracija įkurdinėjo vokiečius atvežtus iš Vokietijos. Jie tiesioginiai priklausė gebietskomisarams ir naudojos ypatingomis privilegijomis.

Kpt. P. Gužaitis nurodė faktą, kad Raseinių apskrityje vokietis, įkurdintas plk. Raimundo Liormono ūkyje, atsisakė taisyti kelią, o apie kitas prievoles netenka jam ir nurodinėti. Vietoje pristatinėti pieną į pieninę, jis iš pieninės dar gauna sviestą. Be to, ūkis yra aprūpintas iš lietuvių ūkininkų atimtais naminiais gyvuliais. Savo laiku ūkis buvo našus, o dabar iš jo jokios naudos, net neatlieka karo uždėtos prievolės. Gi, tikrasis to ūkio savininkas plk. R. Liormonas yra geštapo kalinamas Tilžės kalėjime o jo sūnus mobilizuotas į vokiečių kariuomenęę, kovodamas prieš bolševikus, kautynėse prie Ilmenio ežero žuvo. Toki faktai negiamai veikia į lietuvius ir nestebėtina, kad vyrai vengia stoti į bandomą organizuoti lietuvių legioną, bei vykti į Vokietiją darbams. Kpt. P. Gužaitis, ta proga, kreipėsi į Geweckę, kaip į tiesioginį viršininką, kad plk. R. Liormonas būtų paleistas iš kalėjimo ir grąžintas į Lietuvą, į savo ūkį.

Gal dar ir kitos lengvinančios sąlygos buvo pritaikytos ir plk. R. Liormonas buvo paleistas iš kalėjimo ir gražintas į Lietuvą. Tačiau aiškus faktas, kad kpt. P. Gužaitis drąsiai gynė lietuvio reikalą ir laimėjo.

Dar kitas įvykis. Vokiečiai reikalavo didelio skaičiaus vyrų darbams į Vokietiją. Kpt. P. Gužaitis ir čia jieškojo būdų, kad išsaugojus vyrus nuo išsiuntimo į Vokietiją. Tytuvėnų vls. gyveno du broliai, Vincas ir Edvardas Jasavičiai. Vincas buvo sveikas ir tiko darbui. Edvardas buvo invalidas, jo kairiosios rankos buvo nukirsti keturi pirštai. Kai vyrai buvo pašaukti į Raseinių darbo (arbeitsamto) įstaigą, į sveikatos tikrinimo komisiją, šaukimą “per klaidą” gavo Edvardas, invalidas. Komisijoje dalyvavęs vokietis pamatęs invalidą, paklausė Gužaičio, kodėl jis parenka invalidus, netinkamus darbui. Gužaitis paaiškino, kad tas invalidas yra stalius ir neblogai dirba namuose, todėl sėkmingai galėtų dirbti ir Vokietijoje. Vokietis, aišku, invalido nepriėmė ir įspėjo, kad ateityje vyrų be pirštų, vienarankių, ar vienakojų nešauktų komisijon. Taip Gužaičio pastangomis liko namuose abu broliai.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1971m. 9-10 Turinys, metrika

TRYS ROŽĖS ŽIEDAI