Įsteigtas Lietuvoje 1919- Nepriklausomybės kovų metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
N r. 8 (1324) RUGSĖAS - SEPTEMBER 1956 
V. AUGUSTINAS - Lietuvos Šaulių vėliavos parade .... Viršelis
1 9 5 6 M. SPALIS Nr. 9 (1325)
V. AUGUSTINAS - Trakų pilis ir Galvės ežeras (Ateities klišė) ... Viršelis
T U R I N Y S
EMILIJA ČEKIENĖ
Tautai gyvenant normaliose sąlygose, žmonių gyvenimas slenka kasdienine vaga, kartais įnešdamas įvairių nesklandumų, nevertų ypatingo dėmesio. Bet atsidūrus dideliame pavojuje, tauta tampa visiškai vieninga, parodo didelį tautinį susipratimą, drąsą ir bendrą ryžtą kilusiems sunkumams nugalėti. Tačiau pačius didžiuosius sunkumus nugalėjus, tauta aprimsta, jos vieningumas bei patriotizmas vėl pradeda silpnėti. Tai nėra labai reikšminga gyvenant savo žemėj. Bet gi didžiai daliai tautos gyvenant už jos ribų, kiekviena mūsų tautiečiuose vykstanti neigiama smulkmena, neša didelių nuostolių.
Jei pav., laisvoj Lietuvoj gyvenant į tautinius reikšmingus minėjimus kartais ir maža žmonių tesusirinktų, nebūtų didelio nuostolio tautai. Bet kai čia į tokius minėjimus pasakiškai maža atsilanko, tai jau mums rodo liūdną ateitį. Taip nesenai buvo ir mūsų didvyrių Dariaus ir Girėno įvykusiame minėjime, į kurį atsilankė vos 30 žmonių iš didžiojo New Yorko lietuvių kolonijos. Nejaugi tie mūsų du didvyriai, rizikuodami savo gyvybe išgarsinti Lietuvos vardą, tik tiek nusipelnė mūsų, likusių gyvų, pagarbos? Juo ilgiau gyvename tremtyje, juo labiau tuštėja lietuviškų minėjimų, paskaitų, koncertų salės.
Paskutiniu laiku pasigirsta vis daugiau nuomonių ir net iš rimtų mūsų intelektualų, jog esą per daug tų minėjimų, sausų paskaitų, nusibodusių dainų.
Skaityti daugiau: TAUTINĖS ŠVENTĖS IR JŲ MINĖJIMŲ PRASMĖ
DR. V. SRUOGIENĖ
Čekai turėjo savo istorijoje aukso laikus, kada jų karaliumi buvo vokiečių imperatorius Karolis IV (jo žmona Elzbieta — Aldonos Gediminaitės anūkė). Tauta džiaugėsi laisve, kilo ūkis ir kultūra. Tačiau prie jo sūnaus Vaclovo į karaliaus dvarą ėmė traukti vokiečiai didikai ir dvasiškiai, į įstaigas ir bažnyčios vietas veržėsi vokiečiai, visur įsigalėjo vokiečių kalba. Tada, protestuodamas prieš čekų laisvių varžymą ir skelbdamas bažnyčios reformą, pradėjo veikti Jonas Husas, patraukdamas paskui save didesnę čekų visuomenės dalį. Bet Huso veikla buvo popiežiaus ir katalikų bažnyčios pasmerkta, ir jis pats, kaip atskalūnas, buvo sudegintas ant laužo Konstancoje. Visas kraštas virte užvirė. Čekai ėmėsi ginklo ir stojo į kovą prieš vokiečius.
1419 m. mirė Vaclovas, jo vietą turėjo užimti jo brolis, vokiečių imperatorius Zigmantas. Jis išsiruošė į Prahą vainikuotis čekų karaliumi, bet čekai pasipriešino — jis buvo ne tik Huso priešas, bet ir jo mirties kaltininkas. Čekų seimas pareikalavo iš Zigmanto priimti nutarimus, kurių svarbiausi buvo šie: Husas ir jo pasekėjai nelaikomi klaidatikiais, svetimtaučiai negali užimti vietų Čekijos įstaigose, visur vartojama tik čekų kalba, persekiojami azartiniai lošimai, uždaromi viešieji namai ir kt.
Zigmantas tų nutarimų nepriėmė ir, popiežiaus remiamas, paskelbė kryžiaus žygį prieš Huso pasekėjus. Čekai visuotinai sukilo jau beveik visai aklo vado Jono Žižkos vadovaujami. Jie kreipėsi į Lenkiją pagalbos, nes žinojo, kad ir lenkai nuolat kovojo su vokiečiais. Čekai siūlė Jogailai savo vainiką, o Lietuvai bei Lenkijai — puolimo gynimosi sąjungą. Jogaila, lenkų ponų sulaikomas ir bijodamas sukelti prieš save popiežių bei visą krikščioniškąjį pasaulį už atskalūno rėmimą, delsė su atsakymu. Tuo tarpu čekai, vokiečius sumušę (moterys lygiai, kaip vyrai, heroiškai kovojo), vėl siunčia pasiuntinius pas Jogailą, o negavę aiškaus atsakymo — pas Vytautą į Lietuvą. Vytautas sutiko priimti čekų karališkąjį vainiką ir pasižadėjo laikytis pastatytų sąlygų, garsių husitų keturių punktų: 1. Čekijoje pamaldos laikomos tik čekų kalba, 2. komunija teikiama dviem pavidalais, 3 kunigai ir vienuoliai negali turėti pasaulietiškų turtų ir 4. mirtinos nuodėmės griežtai smerkiamos, kad “tik gera viešpatautų čekų karalystėje” (pirmieji du punktai buvo keliami, siekiant atsiskirti nuo Romos). Dėl įtemptų santykių su vokiečiais Vytautas pats nevyko pas čekus, tik nusiuntė ten savo vietininką Žygimantą Kaributaitį (Kaributo Algirdaičio sūnų) su kariuomene.
Sužinoję apie tai vokiečiai stačiai pasiuto — čekų pasiuntinius, grįžtančius iš Lietuvos, suėmė ir nužudė.
Skaityti daugiau: VYTAUTAS DIDYSIS - ČEKIJOS KARALIUS
JONAS RUOKIS
1919 m. vasario mėn. pradžioje Kretingos karo komendantūra jau turėjo pakankamai karių savanorių. Atsiradus pertekliui, dalį savanorių, apie 70 vyrų, perkėlė į Tauragę. Vieni vyrai, jau seniau stoję savanoriais, patys pasisiūlė vykti į Tauragę, o kiti, naujai įstoję, buvo vadų paskirti.
Apie vasario 12-13 d. iš Kretingos išvykome vakare, maždaug apie 8 val. Karinių uniformų dar neturėjome; vilkėjome savo civiliniais. Tik anksčiau stoję savanoriais, jau turėjo karines lietuviškas kepures.
Pirmasis mūsų sustojimas turėjo būti Švėkšnoje. Iki jos buvo paskirtos ūkininkų pastotės ir gavome maisto. Kelionėje jokių nuotykių nepatyrėme, nors bolševikuojančio gaivalo tais laikais netrūko. Naktį išvažiavę iš Gargždų ir pravažiavę Vėžaičių dvarų, kur susikerta keturi keliai, paklydome. Vietoj pasukti i Vieviržėnus, nuvažiavome Andriejavos link. Nuvažiavę daugiau kaip puskelį, patyrėme savo klaidą, bet grįžti neapsimokėjo. Iš Andriejavos pasukome į tikrą kelią.
Nuo Vieviržėnų važiuojant į Švėkšną, ryto metu per laukus atbėgo pas mus žmogelis.
— A, tai esate bolševikai, kurių mes jau seniai laukiame? — nudžiugęs prakalbino mus žmogelis. Jis mūsų nepažino, mat, tik visai nedaug teturėjome lietuviškas kepures. Buvome neginkluoti. Tik keletas mūsų palydovų buvo ginkluoti šautuvais.
Skaityti daugiau: VISI NORĖJO Į FRONTĄ
KONSTANTINAS PETRAUSKAS
Žiloje senovėje arklio kanopos apsaugos reikalas atitiko šių dienų benzino pakaitalo išradimo rūpestį, nes tada, kol dar nebuvo nei geležinkelių, nei automobilių, nei lėktuvų, arklys buvo beveik vienintelė ir greičiausia susisiekimo priemonė. Tad, kad ir mažiausias neapsaugotos kanopos pažeidimas reiškė tam tikram laikui susisiekimo priemonės netekimą.
Sveikos arklio kanopos išlaikymas turėjo net pasaulio istorijai įtakos, kadangi “pasimušus” arkliams (kanopoms aplūžus), turėdavo sulėtėti ir dideli karo žygiai. Tai skaudžiai yra patyrę senovės didieji karo vadai. Yra žinoma, pav., jog Aleksandro Didžiojo karo žygio metu per Aziją, taip “pasimušė” jo kavalerijos dalinių arkliai, kad kavalerija priversta buvo sustoti, nes skaitlingi jos vienetai nebegalėdami tęsti žygio, turėjo būti išimti iš rikiuotės ir atsilikti. Panašiai atsitiko ir Hanibalui jo žygio Etrūrijon metu, ir Pontijaus karaliui Mitridatui, kuris savo kavaleriją turėjo raginti “paskubėti”.
Ilgai nežinota šiandienės pasagos, vinimis (uknoliais) prikalamos prie arklio kanopos, tai įvairiausiais būdais stengtasi apsaugoti arklių kanopas nuo pažeidimo. Arklių kanopų apsaugos problemomis rūpintasi net ir filosofų, pav., Aristotelis ir Ksenofontas patarė arklių kanopas apvilkti odiniu apavu, žinoma betgi, jog seniausioji arklių kanopų apsauga buvo ne iš odos, o iš tam tikrų augalų pluošto, lyg pritvirtinti prie kanopų “padai”. Tuo būdu naudojosi egiptiečių armijos jau XIII ir XII amžiais prieš Kristų, o vėliau ir visas senovės pasaulis. Žinant tų “padų” nepatvarumą, pirmiausia pradėta juos keisti oda, ir tik romėnų laikais — metalu. Metaliniai romėnų arklių “padai” nebuvo prie kanopos prikalami, bet, taip sakant, metalinių sandalų pavidalu, ant kanopų užmaunami ir tam tikrais odiniais apivarais prie arklio blauzdos pririšami. Nemaža tokių “sandalų” randama šalyse, kurias romėno legionieriaus ir jo arklio kojos mindžiojo: Prancūzijoj, Šveicarijoj, Vokietijoj, Anglijoj.
Skaityti daugiau: PASAGOS ISTORIJA
Penkerių metų Ramovės organizacinio gyvenimo ir darbo sukakties šventė sutapo su antruoju ramovėnų atstovų suvažiavimu, įvykusiu birželio 30 d. Čikagoje.
Suvažiavimui buvo parinktas geresnis hotelis Hamilton, Čikagos centre. 9 val. ryto prie salės jau grupavosi didokas būrys čikagiečių ir atvykusių atstovų iš įvairių Amerikos didmiesčių. Atvyko atstovas ir iš Kanados.
Iškilmingą posėdį atidarė Ramovės pirmininkas gen. P. Plechavičius. Garbės prezidiuman jis pakvietė eilę žymių visuomenės atstovų, kurie atvyko pagerbti ramovėnus, švenčiančius savo penkerių metų sukaktį. Ypatingai malonu buvo matyti prezidiume Lietuvos valstybės atstovą Diplomatijos šefą p. S. Lozoraitį.
Iškilmingojo posėdžio metu, fotografų šviesoms blykčiojant, buvo išklausyta eilė sveikinimų žodžiu, atsiųstų telegramų ir laiškų.
Po trumpos pertraukos buvo pradėtas darbo posėdis, kurį energingai ir sklandžiai pravedė plk. K. Dabulevičius. Posėdžiui bevykstant atvyko svečiai, vysk. V. Brizgys ir J. Bachunas. Ta proga buvo pašventinta ir įteikta Čikagos skyriui Ramovės vėliava. Vėliavą šventino buv. karo kapelionas kun. Šantaras. Vėliavai vardas duotas — Karininkas Antanas Juozapavičius. Krikšto tėvais buvo p. J. Bachunas ir p. Impulevičienė, kuri tą vėliavą išsiuvinėjo.
Skaityti daugiau: RAMOVĖS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMAS ČIKAGOJE
J. MANTVYDAS
Įsigalėjęs teigimas, kad Mindaugas buvo pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius, verčia mus iš naujo peržiūrėti kai kuriuos istorinius faktus ir juos apvalyti nuo kaimynų tendencijų. Mindaugas nebuvo paskutinis Lietuvos karalius, bet jų buvo ir daugiau, ir štai kodėl taip manoma.
Iš popiežiaus Inocento IV laiško matome, kad Mindaugas priimamas Šv. Petro nuosavybėn su visa jo šeima — žmona ir vaikais — ir turimomis bei turėsimomis žemėmis. Pagal tą pačią privilegiją ir teisę jis vainikuojamas Lietuvos karaliumi su karūnos paveldėjimo teise ir karalystės tęstinumu jo šeimos narių asmenyse, kartu su valdomomis žemėmis. Tas faktas rodo, kad Mindaugas buvo karūnuotas ne vien kaip asmuo atskirai, bet kartu su savo valstybe — Lietuva — kuriai taipgi suteiktos pilno suvereniteto teisės karalystės formoje, galiojančios ir po valdovo mirties.
Nežinome fakto, kad po Mindaugo žuvimo ta karalystės teisė Lietuvai būtų buvusi popiežiaus atšaukta, panaikinta, nes Mindaugo dinastiją dar tęsė jo sūnus Vaišvilkas, kuris dėl politinių aplinkybių nors ir buvo užsidaręs vienuolyne, prieš tai galėjo turėti vaikų. Pagaliau nėra žinoma kiek pats Mindaugas turėjo vaikų ir abejotina, ar tie jo minimieji Ruklys su Rupeikiu tikrai buvo nužudyti, ar jų vietoje nežuvo kiti, nes vyras kaip Mindaugas turėjo sugebėti savo sunkiai iškovotą karūnos teisę apsaugoti. Atsižvelgiant į ano meto Lietuvos politines aplinkybes — karo stovis su dviem vokiečių Ordinais ir pietų bei rvtų slavais — kaimynai norėjo Lietuvos karalystės idėją sužlugdyti su pirmuoju krikščionišku jos karaliumi, todėl ir jų kronikininkai visko prirašė, o tikroji padėties žinia negalėjo per priešų apsupimą prasiveržti. Todėl ir lieka paslaptingas pomindauginis Lietuvos istorijos lapas.
Skaityti daugiau: LIETUVA IR JOS KARALIAI
Didysis Adomo Varno kūrinys
Aliejus
MINDAUGO VAINIKAVIMAS
1253 METAIS
Vincas Jonikas
1.
Juodų kalnų uolėnomis,
Anų dienų ražais
Į mano nykią vienumą
Tu vėlekos grįžai— — —
Kadaise dar ganykloje
Mačiau— maža buvai,
Švaistei žilvytį miklųjį,
Ir saulei dainavai.
Pavasaris tau prausėsi
Tarp žydinčių rugių,
Mamytės pasiklaususi
Bėgiojai žemuogių.
Saldžių žolių pripešusi
Vėl gundei aveles—
Kaip greitai laikas nešėsi
Tas valandas žalias.
Skaityti daugiau: PAPARČIŲ ŽYDĖJIMAS
V. BUTAUTAS
Karinė prievolė, tai tikri vyriškumo egzaminai, kurių laikyti kasmet yra pašaukiama nemaža lietuviško jaunimo. Tie egzaminai buvo sėkmingi ir labai reikšmingi Lietuvoje, savo tautinės valstybės kariuomenėje, kur jaunuoliai, ne tik išbandydavo savo fizinį subrendimą, bet ir auklėjosi patrijotinėje dvasioje, tvirtėjo pilietiškai, buvo nuolatiniame sąryšyje su visa tauta. Negalima to viso turėti tarnaujant U.S.A. karinėse pajėgose. Nežiūrint to, lietuvis ir čia tą prievolę moka paversti sau garbinga privilegija — tapti kariu vienos iš moderniausių armijų pasaulyje.
Lietuvis amžiais yra vėtytas ir mėtytas, ginklu ir atkaklumu žiebęs naujas idėjas, tvarkęs kaimynų valstybinius reikalus. Nuo jūrų lig jūrų viešpatavo jo genijus. Lietuvio ginklas sutrupino Europos pabaisą mongolus, valdė ir klupdė rusus, sunaikino germanų-kryžiuočių plieninę galybę. Lietuvio kario jėga dalyvavo ir šias U.S.A. valstybes kuriant, jo tautinis kraujas, nors kitu vardu pramintas, įgalino atsirasti Prūsiją ir taip vadinamą “prūsišką militarizmą”, kuris sujungė ir sustiprino dabartinę vokiečių tautą. Neapsiėjo be lietuviško proto karalių sostai — Lenkijos, Rusijos, Prūsijos, Austrijos, net Anglijos valdovai yra turėję kiek lietuviškos gyvybės, kuri kai kurioms iš tų tautų davė puikias dinastijas. Rusų carai turėjo žymių lietuvių savo armijos ir laivyno vadų tarpe, neišsiverčia be jų nė bolševikai. Ne todėl, kad lietuvis būtų pigus samdinys, kaip mauras, bet todėl, kad likimo verčiamas tarnauti karo dievaičiui, jis visada savo pareigas atlieka garbingai.
Skaityti daugiau: TAUTA JUS ĮPAREIGOJA
P. BLIUMAS
Bolševikiniai rusai okupantai per spaudą ir radiją nenustoja prikaišioję nepriklausomosios Lietuvos valdžiai, kad ji nesirūpinusi žmonių švietimu, jų gerove, nepristačiusi mokykloms namų, neorganizavusi chorų, ansamblių, teatrų, sporto klubų ir žaidimų komandų. Jie kasdien giriasi visa tai dabar padarę. Sako, kad tik bolševikams okupavus Lietuvą, suklestėjęs mokslas, menas, sportas ir visos kitos gerovės Lietuvoje atsiradusios.
Okupantai niekada neprimena, kokį menką švietimą ir žmonių medžiaginį vargą Lietuva paveldėjo iš rusų carų valdžios, kuri ją valdė per 120 metų. Jie nutyli ir tą faktą, kad Lietuva buvo atsikūrusi iš karo griuvėsių, kad ji pradėjo savo nepriklausomą gyvenimą nuoga, kaip naujagimis kūdikis. Bolševikai neprimena nė to, kad lietuviai, atgavę laisvę, turėjo visą žmonių ir valstybės gyvenimą kurti iš naujo ir iš nieko.
Ką Lietuvos žmonės sukūrė per trumpą, tik 20 metų, nepriklausomo gyvenimo laiko tarpą, bolševikiški okupantai jų pavergtoje Lietuvoje puikiai matė. Jie mato ir dabar tas pastatytąsias moderniškas mokyklas, universiteto, bankų, ministerijų, pašto rūmus, bažnyčias, fabrikus, nutiestus plentus, geležinkelius, naujus gelžbetoninius tiltus, puikiai sutvarkytas ligonines, susisiekimą, paštą ir kitką, reikalingą moderniai valstybei. Jie, užgrobę Lietuvą, rado turtingas vienkiemių sodybas, miestų ir miestelių krautuves, bibliotekas ir knygynus, kurių lentynose stovėjo tūkstančiai naujų išleistų knygų, žurnalų ir laikraščių komplektų. Ar ne tais pačiais nepriklausomybės laikų pastatytais rūmais, mokyklomis, stadionais, salėmis, sporto aikštėmis ir klubais bolševikiniai okupantai dabar naudojasi? Nepriklausomybės laikais pastatytuose fabrikuose jie gamina maisto konservus, cukrų, muilą, popierių, audžia audeklus, šilką, neria trikotinius drabužius, gamina autuvą ir visa kita, ką bolševikai gali į Sovietų Sąjungą, Kiniją arba Indiją išvežti ir jie tuos gaminius veža. Vieno tik dalyko bolševikai Lietuvoje nerado, tai beraščio ir ruskio kelio besiklausiančio lietuvio. Bolševikai visas lietuvių sukurtąsias gėrybes radę užgrobė ir vis rėkia, kad jų permaža buvo sukurta.
Skaityti daugiau: KAIP RUSŲ CARAI ŠVIETĖ IR KULTŪRINO LIETUVOS LIAUDĮ
ANT. BERNOTAS
Papasakojo vokiečių karo belaisvis K., kilęs iš Tauragės aps., S. valsčiaus.
“...Savo kilme esu gudas, bet nuo mažų dienu gyvenau Lietuvoje, esu vedęs lietuvaitę, turiu šeimą, kuri gyvena S. valsčiuje. Iki karo verčiausi statybininko amatu. Kai užėjo bolševikai, buvau paskirtas S. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau toms pačioms pareigoms buvau perkeltas į N. valsčių. Būdamas pavaduotoju, su žmonėmis elgiausi padoriai, niekas nuo manęs nenukentėjo ir, manau, manimi niekas negalėtų nusiskųsti.
Pirmąją karo dieną su šeima slapsčiausi miške. Beeidamas vieškeliu, susitikau vieną rusų sunkvežimį, pilną prisėdusį milicininkų. Milicininkai mane suėmė ir liepė sėsti į jų sunkvežimį. Mes atvažiavome į Kelmę. Kelmėje su kitais vyrais buvau pristatytas kasti apkasų. Su vyrais pradėjau tartis, kad reikia pabėgti. Apie tokį mano sumanymą kažkas pranešė milicijai. Aš ir kiti nepatenkintieji buvome suimti ir nugabenti į Daugpilį, kur taip pat mus pristatė apkasų kasti. Po poros dienų mane su kitais 19 vyrų nuvežė į Velikije Luki, po to pro Rževą tolyn ir sustojom Čuvašų respublikoje.
Čia buvau paskirtas į Ivanovkos kolchozą darbininku. Bet kolchoze teišbuvau tik dvi savaites, nes mano brolis, kuris Rusijoje buvo pasilikęs dar nuo Didžiojo karo laikų, patyręs apie mane, padarė žygių, kad būčiau perkeltas ten, kur jis gyvena. O jis gyveno baškirų respublikoje, kolchoze “Udarnik”. Šiame kolchoze aš, kaip paprastas darbininkas, išdirbau iki 1942 m. pradžios.
Skaityti daugiau: KAIP AŠ PATEKAU Į “LIETUVIŠKĄJĄ DIVIZIJĄ’'
V. PERMINAS
BARE
Vyrai ir bobos sėdi baruose
Pirštai sulinkę, veidai dažuose.
Stiklus kilnoja, gaivinas leduose—
Nei šilta, nei šalta kas daros namuose.
Jis ką tik iš tėviškės— viską prarado:
Žandikaulis liko prie Stalingrado
Ir kas kam darbo, kad buvusio vado
Veidas be kaukės, lyg iš maskarado.
Iš lūpų neaišku,jis juokias ar liūdi,
Kažkas paslaptingo jo bruožuose glūdi—
Ir nėrė į dumblą gyviai pablūdę,
Kai veidas atsimušė tėviškės prūde.
Apglėbęs klajūno gyvenimą kartų
Paliko sodybą, dirvonus neartus.
Bristus aklasis lydėjo lig vartų,
O varnos ir šarkos ligi Kybartų.
Ei, jūs Dubysos grakščiosios fėjos,
Ir jūs, raudonnagės barų padavėjos!
Draskykite kūną šio pusbrolio vėjo—
Prikaltą prie baro laukų prometėjų.
Skaityti daugiau: Eilėraščiai
B. VRUBLEVIČIUS
Tai buvo 1943 m. liepos men. Rytų fronte prie Staraja Rusa. Tuomet ėjo atkaklios kovos tarp vokiečių ir rusų. Buvau prievarta paimtas ir įjungtas į vokiečių karinius dalinius ir drauge su jais dalyvavau Rytų fronte, tuo būdu ir anksčiau minėtame bare.
Mūsų priešlėktuvinė 843 baterija, majoro Kotzinger vadovaujama, buvo atkelta iš Latvijos. Turėjome kovoti prieš rusų tankų puolimą.
Gavę įsakymą vykti, tučtuojau viską susikrovėme į sunkvežimius ir po trijų parų pasiekėme pafrontę. Arčiau fronto jau nebegalėjome dienomis važiuoti, nes nuolatos mus puldinėjo rusų lėktuvai. Dienos metu apsikasdavome, užsimaskuodavome pabūklus ir laukdavome vakaro, kad vėl galėtumėm judėti.
Paskutiniąją naktį įvažiavome į išdaužytą retą mišką. Fronto linijos jau čia pat. Mūsų sunkvežimiai turėjo tyliai ir be šviesų slinkti į paskyrimo vietovę. Tą valandą buvo tylu ir niekur nesišaudė. O tamsu, nors į akį durk.
Skaityti daugiau: NETEKOME PABŪKLŲ
MAG. HIST. K. STALŠANS
Iki 19 a. antrosios pusės dar nebuvo rimtų tyrinėjimų apie baltų proistorę, todėl vyravo pažiūra, kad jie yra kilę iš romėnų, germanų arba slavų. Tiktai apie 19 a. vidurį ir vėliau atsirado mokslininkų, kurie šitą klausimą pradėjo rimtai tyrinėti. Ryšium su tuo baltų pirmutines gyvenamas vietas pradėjo aiškinti nemaža kitataučių, taip pat ir lietuvių bei latvių mokslininkų. Jie randa, kad mums pažįstamose trijų baltų tautų kalbose (lietuvių, latvių, senųjų prūsų) bendrieji vietų pavadinimai randami tiktai vidutiniojo klimato zonos floroje ir faunoje. Iš to galima spręsti, kad baltų gimtinė yra buvusi vidutiniojo klimato zonoje. Kadangi minėtose trijose kalbose yra daug indo-europiečių pirmosios tautos kalbos žodžių ir formų, tad senoji baltų tauta nebus daug klajojusi ir besimaišiusi su kitom tautom, bet pasilikusi tos indoeuropiečių pirmosios tautos gimtinės artumoje.
Imant domėn vietų pavadinimus, baltų tautų pirmutinė gimtinė yra jieškoma į šiaurę nuo Pripetės upės, palei jos intakus ir Nemuno upės baseine. Pats Pripetės upės pavadinimas bus sutrumpintas lietuvių žodis “prie pietų”. Kitose kalbose tas žodis neturi jokios reikšmės. Reikšmingas ir įsidėmėtinas yra tos upės pavadinimas, nes jos krantai su dideliais miškais ir balomis buvo pietinė baltų tautos riba.
Gyvendami apibrėžtame plote ilgus šimtmečius, baltai pamažu pradėjo plėstis toliau į šiaurę ir į rytus. Jie buvo priversti tai daryti dėl gyventojų prieauglio ir dėl svetimų tautų spaudimo. Pagal iškasenas mokslininkai konstatuoja, kad baltai jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. yra atėję į Rytprūsius ir pasiekę Baltijos jūros pietų-rytų krantą. Eidami dar toliau palei jūros krantą į šiaurę, jie patenka dabartinės Latvijos pietų vakaruosna apie 2000 m. prieš Kr. Kita baltų tautos dalis stūmėsi į rytus, kurie tuomet buvo neapgyvendinti arba labai retai apgyvendinti ir pasiekė Dauguvos, Dniepro ir Okos augštupius, kur gyveno suomių-ugrų kilmės gyventojai. Tokiu būdu baltų tautų gyvenamieji plotai apie pirmą tūkstantmetį prieš Kr. siekė nuo Vyslos žiočių iki Okos upės baseino. Tokia daugelio kitataučių ir mūsų tyrinėtojų nuomonė.
Skaityti daugiau: Senieji baltai ir jų gyvenamas plotas
Vairuojamoji raketa TALOS
Navy photo
HONEST JOHN iššaunama nuo judraus stovo, manevrų metu Vokietijoje
Army photo
J. SKARDIS
Didžiausia paslaptis J. A. Valstybių gynyboje šiandien yra milžiniškos balistinės raketos išvystymas ir tobulinimas. Raketa ATLAS galėtų perskristi Atlantą per 30 minučių, ji didesnė už pačius didžiausius J.A.V. lėktuvus ir neša sprogalą, kurio griaunamoji ir naikinamoji galia yra didesnė už bombų, išmestų Antrojo Pas. karo metu visų kariavusių valstybių kartu paėmus. Daug puikiai parengtų “smegenų” įtemptai šiuo metu dirba eilėje slaptų laboratorijų, kad šį projektą paverstų realybe.
Šitokia vairuojama raketa, kurią galima paleisti iš lėktuvo, laivo ar povandeninio laivo, žinoma, ir nuo žemės paviršiaus, yra beveik fantastiškas ginklas. Juo ginkluoti priešai gali nedrįsti net pradėti karą. Todėl J.A.V. tikslas ir yra užtikrinti šios rūšies ginklų išteklius, kad jie būtų bent lygūs, jei ne didesni už ateities kare turėsimus priešo tos rūšies ginklų išteklius.
Toki bandymai kaštuoja milžiniškus pinigus. J.A.V. jau šiuo metu yra išleidę jiems daugiau pinigų, kaip, kad savo laiku buvo išleidę vadinamajam Manhattano projektui, iš kurio atsirado atominė bomba. Užplanuota išleisti dar daugiau.
J. A. Valstybės yra priverstos dalyvauti vairuojamųjų svaidmenų lenktynėse su Sovietų Sąjunga. Tikrai yra žinoma, kad komunistai, kurie irgi dideliu mastu šiuos bandymus vykdo, turi lygiaverčio ginklo merikiečių ATLASUI projektą. Tuo ginklu jie galėtų iš Sov. Sąjungos pasiekti bet kurį J.A.V. tašką.
Prieš tokią vairuojamąją raketą, tuo tarpu, nėra jokios apsigynimo priemonės, nebent tik baimė, kad už tai bus panašiais ginklais atkeršyta, o toji atsikeršijimo galia, savaime aišku, bus nelygi, jei rusai šį projektą užbaigs pirmieji.
Skaityti daugiau: VAIRUOJAMOSIOS RAKETOS IR TAIKA
ST. ŠIRVYS
Dabartinė mūsų karta išgyvena įdomius ir istorinius laikus: du pasaulinius karus, revoliucijas, valstybių atgijimus ir žlugimus, tautų tragedijas ir t.t. Mūsų Lietuvos ir lietuvių tautos žymesnieji istoriniai tarpai: Pirmojo pasaulinio karo metu atlikti žygiai Lietuvoje ir užsieniuose, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 1917 — 1918 m. lietuviškų karinių dalinių kūrimas ir gyvenimas rusų kariuomenėje, 1918 — 1923 m. kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių sujungimo, mūsų valstybės kūrimas, žlugimas, tautos tragedija, naujos okupacijos, mūsų kariuomenės sunaikinimas, ir jos karių pavergimas tarnauti vienam ir antram okupantui. Vis tai svarbūs įvykiai, laukią atsiminimų istorijai palikti aiškesnių faktų. Tų įvykių dalyvių dar daug gyvų.
O kur tie mūsų atsiminimai? Jų labai maža buvo išleista Nepriklausomybės laikais, maža ir dabar išleidžiama. Ateityje istorikai už tai mus smerks.
Div. gen. St. Raštikis, lyg norėdamas mūsų apsileidimą istorijos atžvilgiu sušvelninti, pasišovė parašyti du stambius atsiminimų tomus. Pirmasis tomas jau išleistas. Viso 704 puslapių. Tai stamboka knyga, kurią parodyti ir svetimam negėda.
Nenuostabu, kad div. gen. Raštikis sugebėjo plačiai parašyti savo atsiminimus. Žmogus energingas, darbštus, daug išgyvenęs, pasiekęs kariuomenėje augščiausių viršūnių, daug dirbęs, daug kur buvojęs, todėl ir daug žinių turįs. Be to, ir gerai plunksną ir žodį valdo. Mūsų atsiminimų literatūroje div. gen. Raštikio atsiminimai užima pirmąją vietą savo pločiu ir turiniu.
Div. gen. Raštikis gerai nujautė, kad jo atsiminimai mūsų tarpe sukels pasitenkinimų ir nepasitenkinimų. Tai pastebi ir savo knygos įvadoje. Nepasitenkinimus ar pasitenkinimus sukelia generolo perdidelis atvirumas santykiuose su vyriausybe. Visai nešališkai sunku apibūdinti ar tai gerai, ar ne. Kiekvienas jaučiame kokį nors palankumą vienai ar kitai mūsų politinei srovei, ir pagal tą palankumą daug ką vertiname. Taip pat ir generolo atsiminimus. Juos išgirs ar išpeiks srovinė spauda.
Generolo atsiminimų titulinis puslapis:
Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. KOVOSE DĖL LIETUVOS. Kario atsiminimai. I dalis. 1956.
Kitoje pusėje pabrėžiamas leidėjas: Išleido “Lietuvių Dienos”, Los Angeles, California. Meninę dalį prižiūrėjo dailininkas Povilas Puzinas. Spausdino “Lietuvių Dienų” spaustuvė. Tiražas: 2000 egz. Kaina: 7 dol. šią pirmąją atsiminimų dalį autorius skiria savo mylimajai Tėvynei ir mielajai Lietuvos kariuomenei.
Generolas atsiminimus pradeda, pirmiausia aprašydamas savo mieląjį Dūkštą, kur praleido vaikystę ir jaunystę. Toliau aprašo savo tėvus, savo vaikystę ir mokslą. Karinius atsiminimus pradeda nuo 69 puslapio: Į caro kariuomenę, Pirmojo Pasaulinio karo frontuose, Kaukazas, Tifliso karo mokykloje, Revoliucija Baku ir bėgimas į Tiflisą. Atsiminimai iš rusų karinės tarnybos gana trumpi. Baigiasi 106 puslapiu.
Toliau seka grįžimas į Lietuvą, gyvenimas Kauno kunigų seminarijoje ir klieriko atostogos. Mat, auto-
“Pirmąjį oficialu vizitą padariau maršalui Rydz—Smigly..
Stasys Raštikis “Kovose Dėl Lietuvos” — 570 psl.
Skaityti daugiau: GEN. STASIO RAŠTIKIO ATSIMINIMAI
NELĖ MAZALAITĖ
Buvo vienas ūkininkas, kuris tikėjo, jog tiktai ant jo kiemo kryžiaus yra miręs Kristus, šitaip pasirodė jam, kada jis pažvelgė paskutini kartą į savo namus, apleisdamas juos, tai tuomet jam pasigirdo Kryžių kalbant: — Kaip tu gali apleisti Mane? — Jis jau norėjo pulti iš vežimo ir pasilikti, bet juto šalimais sūnaus petį: tai dėl šito savo vaiko, dėl vienintelio belikusio jam, bėgo senis. Sūnus nenorėjo pasilikti rusams grįžtant, ir jis negalėjo palikti tėvo — šitaip jie traukėsi abudu.
Bet dar ilgai toje bėgimo kelionėje ūkininkui atrodė, kad reikia pasukti atgal: iš tikro, kaip jis galėjo apleisti savo sodybą? Ir tuojau pat žinojo: priešas yra netoli, per kelių pypkių surūkymą — ir jeigu jie užgaiš, jie neteks ir šito sūnaus, kaip anojo, kuris žuvo. Vadino jį žuvusiu — juk jeigu negirdėjo varpų užu jo vėlę, tai tiktai todėl, kad Sibire niekas neskambina už mirusius. O, kad sūnus tenai būtų ištvėręs, kas galėjo betikėti — net tėvas ne.
Tačiau viena tikėjo — moteris, išvežtojo žmona. Ji buvo jauna ir labai graži, ji buvo išauginta išlepintai, vienturtė ir pertekliuje — ūkininkas nenorėjo, jis priešinosi visom jėgom, kad sūnus pasirinko tokią marčią. Jo širdis neatsileido nė paskui. Nė tada, kai jaunieji susilaukė kūdikio. Bet kada užkrito nelaimė, kada jo sūnų pagrobė bolševikai — ūkininkas nuskubėjo į miestą ir atsivežė marčią ir vaikaitį, kurie buvo išlikę tiktai dėlto, kad užpuolimo naktį buvo svečiuose pas gimines.
Per visą skurdų karo laiką jis teikė tiems dviem namus ir globą, tiktai savo širdies jis nebuvo atidaręs marčiai: vis tiek, ji buvo svetima, poniška miestietė, be jo valios pasirinkta. Tačiau jis nekartą stebėjosi, kad ji niekuomet nerodė nekantrybės, nei pykčio, ji turėjo jam visada gerą žvilgsnį ir malonų žodį, nors jisai neatsilygino panašiai. Bet ji priklausė jo rūpesčiams, ir kai sūnus įtikino ir išmaldavo, kad tėvas privalo bėgti drauge, ūkininkas pirmiausia pasakė moteriai:
— Renkis.
Ji pažvelgė, jos akys buvo labai skaidrios, ir ji tarė:
— Ne. Kaip aš galiu pasitraukti iš savo laukimo sargybos. Aš žinau, kad mano vyras sugrįš. Ir aš saugosiu jam jo tėviškę.
Skaityti daugiau: Šaknys
PETRAS BŪTĖNAS
Ligi šiol tikrai dar nežinoma, ar Vytauto D. vasaros pilis Posur, Poseur buvo Biržtono ar Punios vietovėje. Taip pat dar nėra žinios, ir kas tas vietovardis Posur, Poseur. Tuos klausimus čia mėginu pasvarstyti.
PUNIA.
Punia, lenk. Punie, (SRP II 662-708 yra Ponnueve), miestelis Alytaus aps. Butrimonių vls., Nemuno deš.-r. krante, jo pasisukime, tarp augštumos ir Nemuno; 433 ūkiai su 1005 gyventojais (1923 m.). Nemuno kitoje pusėje yra Punios kilpa su Punios šilu rezervatu, kur ligi mūsų laikų išliko retesnių žvėrelių ir paukščių, palikome tebeaugančią 40 m augščio eglę, yra šaltinis ir dervos dirbtuvės. Miestelis augščiau-piečiau Nemajūnų bžk., 11 km į vakarus nuo Butrimonių mstl., 14 km į šiaurę nuo Alytaus mst., į rytus nuo Balbieriškio mstl., į žiemryčius nuo netolimo Margaravos (LAV), lenk. Margierowo, kaimo, 11 km į pietus nuo Biržtono mstl. Ties miesteliu, iš rytų atitekėjusi, į Nemuno deš.-r. šoną įteka Pu-nelė, lenk. Puniala, pagrindine lytimi kitados bus buvusi vadinta Punia.
Dėl to, kad ties Punios miesteliu teka to pat vardo upė, reiktų spręsti, jog toks to miestelio vardas yra nuo seno, taigi pirmykštis. Aplink nerandu šaknies Sar-, Ser-, Sir- ir panašių šaknų vietovardžių,— taigi, nėra kaip užsikabinti ir už istorinio Posur, Poseur vietovardžio. Tad iš vietovardyno reiktų spręsti, kad Punia nebus buvusi Vytauto D. vasarojimo rezidencija, nebus turėjusi jo vasaros pilies, nors, matysime, kitkas galėtų kalbėti ir už Punią: nuo Vilniaus ir Trakų į Punią taip pat patogus ir beveik vienodo tolumo kelias, kaip ir į Biržtoną; didžiulis medžiojamas šilas Punios nemuninėje kilpoje, nors ir, rodos, nepatogus anų laikų saugumo sumetimais, kad jis atviras, taigi, nuo vakarų pusės stačiai prieinamas, nes jis nuo Nemuno į vakarus: garsus Margio ir jo narsiųjų karių kalnas, o pilis turėjusi būti didelė, iš kurios tėra likę tik menki griuvėsiai; tas kalnas-piliakalnis status iš visų pusių, o viename jo gale yra tarsi piliakalniukas, bus buvęs sargybos ar pavojų pranešančių uždegamų laužų vieta; čia visur randama senoviškų pinigų ir šiaipjau senienų; Punia yra buvusi karališkųjų dvarų seniūnija; bažnyčia jau buvusi Vytauto D. laikais, o dabartinė statyta 1557 m. (Vadovas po Lietuvą 1938 m. 151 psl.); 6 km į rytus stovi Raizgių bažnytkaimis, Lietuvos totorių centras, jų mečetė, mokykla, pašto agentūra ir buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Vytauto D. totorių skyrius, o totoriai Lietuvoje atsirado Algirdo ir Vytauto D. laikais, ir jie labai šlovina Vytautą D.
Skaityti daugiau: VYTAUTO DIDŽIOJO VASAROS PILIS
8.
Svarstydamas reikalą, nerandu jokio įrodymo, kad tu bandytum padaryti mums kokią žalą, taip pat esu visai tikras, kas liečia mus, kad toks dalykas mums ir į galvą neateina; taigi nusprendžiau reikalą aptarti su tavimi ir pamėginti padaryti galą šiam tarpusavio nepasitikėjimui, žinau, praeityje yra buvę įvykių, kai šmeižtų išdavoje, o kartais tik įtarimo vedini, žmonės pabūgdavo vienas kito ir stengdavosi smogti pirmi, kol jiems dar niekas neatsitiko, tuo padarydami neatitaisomos žalos tiems, kurie nenorėjo ir net nemanė daryti jiems ką blogo iš viso. Esu įsitikinęs, kad šitos rūšies nesusipratimus yra geriausia baigti asmenišku ryšiu ir noriu aiškiai pabrėžti, kad tau nėra jokios priežasties nepasitikėti mumis. Pirmiausia ir svarbiausia, priesaika dievams draudžia mums būti jūsų priešais, žmogų, kurio sąžinę sunkina tokių priesaikų nepaisymas aš nepasveikinčiau. Neįsivaizduoju, kaip būdamas dievų priešu žmogus galėtų nuo jų pabėgti ir į kur galėtų jis pasprukti, kokia tamsa jį paslėptų, ir kur jis susirastų saugią užuobėgą. Juk visur ir visi daiktai priklauso dievų ir dievų galia lygiai viską apima.
“Taip aš galvoju apie dievus ir priesaikas, kurias davėme ir kurias įteikėm dievams į rankas tuo metu, kai sudarėm savo draugystę. Kas liečia mūsų santykius su žmonėmis, manau, kad šiuo metu mūsų turima didžiausia parama esi tu. Su tavo pagalba visi keliai yra lengvi, visos upės pereinamos ir netrūksta išteklių. Be tavęs visa mūsų kelionė būtų tamsybėse, nes apie kelią mes nieko nežinome, kiekviena upė būtų sunki kliūtis, kiekvienas žmonių susibūrimas keltų mums baimės, o už vis baisiausios būtų negyvenamos vietos, kuriose kiekvienas tampa visai sumišęs.
Skaityti daugiau: KSENOFONAS — 10.000 žygis
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
JONINIŲ LAUŽAMS LIEPSNOJANT
Lietuvos Saulių tremtyje žodis broliams ir sesėms lietuviams Saulių Sąjungos metinės šventės proga.
Nepriklausomai Lietuvai!
(Lietuvos Šaulių Sąjungos šūkis)
Toli nuo Tėvynės uždegdami savo tradicinius Joninių laužus, šauliai ir šaulės giliai lenkia galvas prieš bendros idėjos draugus, paaukojusius savo gyvybes dėl Lietuvos laisvės, ir su dideliu skausmu širdyje prisimena šiuo metu baisioje komunistų vergovėje kenčiančius brolius ir seseris.
Žuvusiųjų kraujo testamentas ir tyliai krintanti Tėvynės skausmo ašara šventai ir nepamainomai įpareigoja tremtyje iš naujo besirikiuojančias šaulių gretas savo troškimus, mintis, jėgas, darbą ir pastangas skirti
NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI.
Šauliai sveikina ir reiškia nuoširdžią pagarbą Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, Lietuvos Diplomatijos Šefui ir visiems Lietuvos Diplomatams, Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, Amerikos Lietuvių Tarybai ir visoms organizacijoms bei asmenims, dirbantiems Lietuvos išlaisvinimui.
Šauliai spaudžia rankas Savanoriams-Kūrėjams, Ramovėnams, Vyčio Kryžiaus Kavalieriams, Lietuvos Laisvės Kovų Invalidams, buvusiems Lietuvos Kariuomenės kariams, visiems lietuviams, tarnaujantiems Jungtinių Amerikos Valstybių ir kitų Vakarų Galybių ginkluotosiose pajėgose, Amerikos Lietuvių Legijono nariams ir Lietuvos Kunigaikštienės Birutės Draugijos narėms.
Šauliai linki visokeriopos sėkmės naujiesiems knygnešiams ir tautos žadintojams — lietuviškosios spaudos darbuotojams ir dėkoja visiems mūsų laikraščiams ir žurnalams, kurių skiltyse šauliškoji mintis randa jaukų bei šiltą prieglobstį.
Šauliai taria "ačiū!” visiems, bet kuriuo būdu pagelbėjusiems Sąjungos atsikūrime, ypač Lietuvos Nepaprastam Pasiuntiniui ir Įgaliotam Ministeriui Washing-tone D. Gerb. Ponui POVILUI ŽADEIKIUI.
Šauliai tvirtai tiki, jog kančia ir vargas mūsų tautos nepalauš ir nesunaikins, bet užgrūdins kaip plieną ir padės sulaukti laisvės ir laimės valandos;
Šauliai tiki, jog ta valanda tikrai ateis, ir mūsų tautos budeliai išgirs jiems lemiamus žodžius:
“Tavo darbus ir kelius
Taip skriaudingus, atkaklius,
Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina Ir atrodo, kad gana
Žemė ašarų prigėrė!”
(Maironis)
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
VISUOMENEI ŽINOTI
A. V. DUNDZILA
Dabartinė studentijos karta, kurios net 700 šiuo metu lanko įvairius universitetus JAV, turi stiprų lietuvišką pagrindą: dauguma yra baigę bent 4 lietuviškosios gimnazijos klases, gi didelė dalis išemigravo su didesniu lietuviškosios gimnazijos metų skaičiumi ar net brandos atestatu. Jau yra jaučiama, gi šį rudenį yra tikimasi kiek gausingesnės bangos naujų studentų, kurie neturėjo progos lietuviškąją gimnaziją lankyti ar joje išbuvo tik pirmuosius keletą metų.
JAV pragyventi metai nepajėgė nustelbti lietuviškosios gimnazijos skiepų. Šiuometinė studentija, tiek savo kalba, tiek galvojimu yra neišskiriamai prisišliejusi prie lietuviškosios dvasios kamieno. Kiek kitokia galvosena bei vidinės savybės veikia tą jaunuomenę, kuri lietuviškosios gimnazijos paragavo nedaug, gi savo pagrindinį išsimokslinimą gavo amerikiečių mokyklose. Pastarieji tik išimtinais atvejais lietuvių kalbą raštu ir žodžiu laisvai tevartoja, gi jų galvosena, lietuviškųjų vertybių skalė yra žymiai pakitusi.
Žvilgterėjus į šiuometinės studentijos skerspjūvį, krinta į akis veiklumas, lietuviškumo akcentavimas (neskaitant atskirų atvejų) bei tradicinis, iš Lietuvos atsivežtas nuomonių pasidalinimas — švelniai išsireiškiant — partinis grupavimasis.
Šiems teigimams paremti yra visa eilė pavyzdžių: tiek StudentųSąjungoje, tiek atskirose organizacijose vyrauja darbai, kaip tai įvairūs šalpos fondai, spauda — pradedant LITUANUS, atskirų žurnalų leidimu bei redagavimu, baigiant akademiniais skyriais bei bendradarbiavimu perijodinėje spaudoje. Eina atskirų, spontaniškų darbų vykdymas — Jaunimo Peticija, literatūros konkursai ir pan. Kiekviename susibūrime skamba lietuviška daina, kuri liudija lietuviško žodžio bei melodijos nepaprastai gilų įaugimą. Nesunku pastebėti griežtą bandymą gryną lietuvių kalbą vartoti, yra sielojamasi, rūpinamasi, ugdomi sumanymai, darbai Lietuvos laisvinimo reikalais, keliamos, studijuojamos lietuvybės išlaikymo problemos. Visiškai natūralus yra pasiskirstymas grupėmis, kurių tarpe laikas nuo laiko kyla aistringų išsišokimų, neinančių į gerąją pusę. Pastarasis pasiskirstymas ir yra tas lietuviškųjų partijų tradicijų tęstinumas.
Tuo pačiu pažvelgiant į jaunuosius, dabar pradedančius studijuoti kolegas, iškyla keletas ryškių skirtumų. Nėra paslaptis, kad yra gan sunku pritraukti jaunuosius darban — yra paplitęs posakis, kad atėję “duonos ir žaidimų” tenori. Jiems kur kas einasi sunkiau su lietuvių kalba, ypač, rašyba. Lietuviška daina jiems tėra girdėta scenose ir dažnai trūksta dainos žodžių, vengia prisidėti prie traukiamų melodijų. Neabejotinai pozityvus reiškinys yra tas, kad jaunieji nevengia lietuviškų studentiškų organizacijų, kur jie ir yra mielai laukiami.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
STEBUKLINGOSIOS ADATOS
Kartą Vokietijoje susitiko vienas amerikietis reporteris su atvykusiu sovietiniu pareigūnu, žodis po žodžio, ir abu įsivelia į gilesnes kalbas.
— Pasakyk, mister, kodėl pas jus trūksta net tokio, rodos, menkiausio, bet žmonėms reikalingiausio dalykėlio, sakysime, adatos? — klausia amerikietis.
— Žinai, draugas, — sukasi iš nemalonios būklės sovietinis pareigūnas. — Iki šiol penkmečių planai nenumatė adatų gamybos. O pas mus viskas pagal planą. Bet dabar jau numatyti trys penkmečiai adatoms gaminti. Pirmąjį penkmetį gamins tokias pat adatas. kokias dabar kapitalistiniai kraštai naudoja. Antrąjį penkmetį gamins tokias, į kurias reikės tik siūlą įverti. Toliau pačios siūs. O tretįjį penkmetį, žinai, draugas, prigamins tikrai komunistinių adatų. pagal partijos liniją. Jau pats siūlas i adatą įsiverš, ir pati adata be žmogaus rankų siūs.
— Tai rankos sovietiniam žmogui jau nebebus reikalingos?—nusišypsojęs “teiraujasi” amerikietis.
— O ne, draugas! — atšauna sovietinis pareigūnas. — Rankos bus reikalingos pakelti mitinguose, balsuojant už partijos pasiūlymus.
K. O-is
MĖNULIS NETINKA
Kalbasi du augšti sovietinio saugumo pareigūnai:
— žinai, Maksim Ivanovič, — sako pirmasis. — Amerikiečiai planuoja rakietomis pasiekti mėnuli ir jį okupuoti. Reikėtų mums pasiskubinti užbėgti amerikiečiams už akių. Tai būtų ideališkiausia vieta koncentracijos stovykloms įrengti.
— O ne! — užprotestuoja antrasis. — Kai būtų mėnulio pilnatis, tai kapitalistiniai kraštai naktimis mūsų stovyklas kaip ant delno matytų. K. O-is
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
