_files/I-Laisve-1988-104(141)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ........................................................... 2
Perestroika ir laisvės kova
Stalinas nebuvo vienas
Riedantis akmuo ir rezistencinės dvasios stoka
Skaitytojų žodis .................................................... 6
Kardinolas kalba kunigams ........................................... 8
Ingrida Bublienė — Gyvoji lietuvybė Lietuvos ir išeivijos
atsinaujinimo ženkle ...................................... 10
Vytautas A. Dambrava — Širdim į širdį (Prof. Stasys Žymantas
gyvenime ir laiškuose) .................................... 15
Liudas Dambrauskas — Gruodžio 20-ji diena .......................... 28
Pilypas Narutis — Kovojanti Lietuva iš laiko perspektyvos ...........32
Antanas Musteikis — Ant kultūros ir politikos laktų ................ 43
Aleksandras Mauragis — Raudonarmiečių bylos ir Molotovo provokacijos 52
Žodžiai apie laisvę ir nelaisvę .................................... 55
J. Vd. — Persitvarkymas ir pasaulėžiūra ............................ 58
P. Algis Raulinaitis — Derliaus metai išeivijos veikloje ........... 59
Siekiame valstybinės nepriklausomybės atstatymo
(dr. A. Statkevičiaus laiškas) ............................ 66
Kazys Račiūnas — Tik beraščiai laiškų nerašo ....................... 68
Studijų savaitė .................................................... 70
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1988 104(141)
VEDAMIEJI
Įsibėgėję įvykiai Lietuvoje mus džiugina, bet drauge kelia susirūpinimą. Laisvėjimo žymės jau spėjo mus įjaudinti. Kartais užmirštama, jog persitvarkymo procesas yra kontroliuojamas Maskvai patikimų komunistų partijos žmonių. Užmirštama, jog esmėje ,,perestroika" turi tarnauti Sovietų Sąjungai — ne Lietuvai. Du dalykai nuolat akcentuojami: reikalas gelbėti chaotišką ekonominę padėti, nevengiant net radikalių priemonių, ir reikalas komunizmo aukoms leisti kiek ,,atsikvėpti”, duodant šiokių tokių lengvatų. Drauge ¡spėjama, jog visa turi vykti ,,Sovietų Sąjungos apimtyje". Dabartinė sovietų taktika yra sudaryti laisvėjimo įspūdį, niekur neužsimenant apie grąžinimą tautai išplėštą laisvę ir nepriklausomybę. Taigi, laisvėjimas be laisvės. Lietuvoje keliamas suverenumo klausimas, bet jis dažnai yra ribojamas ekonomija, kultūra ir ekologija.
Politiniai analistai galvoja, jog tai gali būti gudri nauja strategija senai kolonistinei politikai įteisinti. Šį kartą gal net su mūsų pačių sutikimu. Sovietijoje tikslas visuomet pateisina priemones, tad kodėl perestroikinė,,atvirumo" taktika negalėtų būti naudojama pakirsti rezistencinei dvasiai tautoje ir išeivijoje? Kompromituojantis faktas, kad net Vliko atstovas Europoje drįso piršti satelitinį statusą Lietuvai, Latvijai ir Estijai (dideliam baltų pasipiktinimui), rodo, kad priešo taktika skaldyti ir užvaldyti gali duoti rezultatų.
Skaityti daugiau: PERESTROIKA IR LAISVĖS KOVA
Įvykiai Lietuvoje keičiasi teisiog valandomis. Kuo viskas baigsis, kaip reikalai nusistovės, nežinom. Tačiau nėra pagrindo baimintis, kad grįžtų Stalino laikai. Lengviau atsikvėpiam, kai Lietuvoje pirmą kartą po keturiasdešimt aštuonerių metų tauta viešo susižinojimo priemonėmis pasauliui gali atskleisti stalinizmo atneštas kančias, kraujo aukas. Kai daiktus imama vadinti tikrais vardais, apie buvusį terorą kartoja ir užsienio didžioji spauda, kuri iki šiol į įšeivių balsą mažai kreipė dėmesio, laikydama tai sutirštinta propaganda.
Lietuvoje Sąjūdžio, Lygos ir kiti vadovai kalbėdami mini tik Stalino ir kartais Berijos vardus. Galbūt dėl tam tikrų sumetimų neatėjo tinkamas laikas pasakyti visos teisybės, atskleisti ir Stalino draugų darbelius, kurie aklai, pasigardžiuodami vykdė jo instrukcijas ir net jas viršijo. Nekalbame čia apie Stalino atsiųstus rusų ir azijiečių ginkluotus dalinius. Jiems buvo į galvą įkalta, kad lietuviai visi fašistai ir darbo žmonių ėdikai. Jie nesugebėjo galvoti, buvo tik didelės malimo mašinos maži ratukai.
Kas kita, kai ton tarnybon įsijungė ir darė karjerą, kapojo nekaltųjų galvas nemažai ir mūsų lietuvių. Kiekvienam krašte visada buvo ir bus, daugiau ar mažiau, nusikaltėlių, sadistų, krašto išdavikų. Pakankamai, net su kaupu tokių atsirado okupacijų laikais ir Lietuvoje. Juk ne sovietų generolai sudarinėjo sąrašus naikintinų inteligentų 1940 ir pažangiųjų, šviesiųjų lietuvių 1941 ir po 1944 metų. Saugumui ir terorui nuo pat pirmųjų okupacijos dienų ėmėsi vadovauti Sniečkus, Todesas, įsijungė Guzevičius (ir dar tituluojamas rašytojui), daug kitų. Dabar Todesas pradeda viešai atgailauti. Ar jis paminės visus savo darbelius, pvz., kad tremiamųjų iš Kauno skaičių padidino, vietoj reikalautų 1371 pakėlė iki 1965? Rainių miškelio kankintojai sėdėjo ar tebesėdi aukščiausiose tarybose arba aukštose kėdėse. Kiek dar kitų?
Skaityti daugiau: STALINAS NEBUVO VIENAS
Per daug blaškomės, dažnai neatskiriame svarbių, o Lietuvai ir pagrindinių, rezistencinių dalykų nuo mūsų pačių per dešimtmečius sukurtos ir įprastos rutininės veiklos. Mes patys nepersitvarkome, neieškome būdų, kaip geriau Lietuvai pagelbėti, o senu, įprastu keliu teberengiame iš anksto užplanuotus koncertus, balius, madų parodas, vakarienes ir t.t. Visuomenės veikėjai, politinių grupių įtakingi asmenys, net ir rezistencinių sąjūdžių vadovybės nariai bei Katalikų Bažnyčios dignitoriai įjungiami į sporto žaidynėms finansinių išteklių organizavimą, mėgėjų teatro kolektyvo išlaikymą, ir pan. Tokie asmenys renkami į visus komitetus, tarybas ir komisijas (dažniausia jie ten yra tik iš vardo, nes juk visų laikas ribotas), jie nebespėja dalyvauti net posėdžiuose, nebeturi laiko rūpintis ir spręsti uždavinius, kurių sprendimai gali būti lemtingi visai tautai.
Mes riedame nuo kalno žemyn, kaip tas paspirtas akmuo, vis daugiau įsibėgėdami, negalėdami sustoti— iš seno įpratimo: veikla dėl veiklos. Nors mūsų jėgos išeivijoje ir mažėja, bet veikla vis lieka ta pati.
Skaityti daugiau: RIEDANTIS AKMUO IR REZISTENCINĖS DVASIOS STOKA
Įsidėmėtinos dr. Kazicko mintys
Š. m. rugsėjo Į Laisvę Nr. 103 rašė apie Leonardo Valiuko mirtimi paliktą išeivijos mūre didžiulę spragą. Jis nesibijodavo nei žvilgsnio į nemalonią realybę, nei kietų sprendimų siūlymų ateities veiklai. Todėl maloniai nustebino dr. Juozo Kazicko straipsnis, kuriame jis išdrįso realiai apibūdinti tarptautinių ir ypač JAV valdžios organų net visai nesiruošimą „pajudinti pirštą, kad kraštas (Lietuva) būtų laisvas".
J. K. padaro įsidėmėtiną, nors ir skaudžią išvadą: „...niekur niekas nieko nedaro". (V.B. pabr.) Taipogi sveikintina jo mintis, jog padėtis pasitaisytų, „jeigu mes sugebėsime paveikti laisvąjį pasaulį, kad jis turi ką nors daryti".
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
_files/I-Laisve-1988-104(141)-3.jpg)
Kardinolas kalba kunigams:
Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenyje lietuvių tauta gavo dvasinį vadovą, kurio kuklus paprastumas, bet kieta ir nenuolaidi kompromisams laikysena padaro jį tikru dvasios galiūnu. Reikia džiaugtis, kad Lietuvos Bažnyčios priekyje atsistojo toks tvirtų principų žmogus, kaip kardinolas Sladkevičius.
1988 rugpjūčio 3 kardinolas kalbėjo trims šimtams Lietuvos kunigų, sukviestų į Kauno seminariją specialiam simpoziumui, štai kelios jo pasakytos mintys:
...Ypatingą iškilmingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio parke, kai suplevesavo trispalvės, ir gaila, kad jų čia, pas mus, dabar nėra, ir lyg pasigendam, nejaugi mums tai svetimas dalykas... nejaugi tai dalykas priešingas kunigijai. Neveltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, darė priekaištą mums, kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi... apsipratę su liūdna padėtimi ir lyg norėtume ją tolyn pratęsti.
...Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriais bei kapinių ribomis. Dabar vykstantis visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia hierarchus, kunigiją ir tikinčiuosius naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje tautos istorijoje.
Skaityti daugiau: LAISVĖ NEBŪNA PADOVANOJAMA
BENDRUOMENINIO DARBO GAIRĖS
INGRIDA BUBLIENĖ
ŠALIA nuovargio ženklų išeivijoje pastaruoju laiku akivaizdžiai jaučiamas ir tam tikras atsitiesimas. Pvz., 1988 m. vėl ėmė didėti mokinių skaičius lituanistinėse mokyklose, išeivijoje užaugusiems sąmoningiems tėvams vis daugiau į jas atvedant savo priaugantį mažametį atžalyną. Susiformavo naujos, veiklios PLJS, Kanados LJS ir JAV LJS valdybos. Bendradarbiaudamas su vyresniaisiais ir paskatintas naujų įvykių Lietuvoje, keliančių ir mums naujus aktyvumo reikalavimus, jaunimas sukruto energingai rengti vieną po kitos laisvės demonstracijas ir pralįsti su jomis net į didžiąją spaudą. Šių faktų šviesoje mes matome augant ,,Gyvąją lietuvybę Lietuvos ir išeivijos atsinaujinimo ženkle!"
Lietuvoje į viešumą su vis drąsėjančiais reikalavimais išeinant naujiems sąjūdžiams, Lietuvos nepriklausomybės siekimas įgavo naujo impulso. Jų pačių atstovų pareiškimu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir Lietuvos Laisvės Lyga vienas kitam neprieštarauja o tik skirtingais, bet lygiagrečiais keliais eidami siekia to paties tikslo. Vieni daugiau laikosi „legalumo", kiti, prof. Č. Kudabos žodžiu, pasiryžę ,,šokti kad ir į laužą". Tuo būdu vienas antią dengia, apsaugo, papildo ir sustiprina. Laisvės pilnatis nebus išsikovota vienu šuoliu, o palaipsniui krauju, prakaitu ir rezistenciniu gudrumu žingsnis po žingsnio stumiantis ligi galutinio tikslo, kurį net ir Persitvarkymo sąjūdžio atstovas A. Juozaitis aiškiai suformulavo kaip valstybinio suverenumo atstatymas Vasario 16-to-sios Lietuvos pavyzdžiu. (O čia viešėdamas kitas sąjūdžio atstovas Sigitas Geda taip pat pareiškė, kad juridinis suverenumo terminas jam reiškia tą patį kaip nepriklausomybė.) Šia prasme ne mūsų reikalas nurodinėti kovojančiai tautai kovos strategijos bei taktikos niuansus, tačiau mūsų pareiga — moraline bei informacine pagalba remti visus, kurie žengia po nepriklausomos Lietuvos vėliava. Tuo pačiu mūsų pareiga — tai, kas Lietuvoje atsargumo sumetimais šiandien dar keliama kompromiso būdu, čia Vakaruose kelti be kompromisų. Šias pareigas vykdant turėtume naudotis, tarp kitų, ir šiomis priemonėmis:
Skaityti daugiau: GYVOJI LIETUVYBĖ LIETUVOS IR IŠEIVIJOS ATSINAUJINIMO ŽENKLE
Profesorius Stasys Žymantas gyvenime ir laiškuose
VYTAUTAS A. DAMBRAVA
„Jus pakertate sakalams sparnus ir skundžiatės, jog tik varnos teskraido jūsų padangėje".
Vincas Krėvė
Penkiolika metų, kai mirtis išplėšė iš lietuvių tremties profesorių Stasį Žakevičių-Žymantą — akademiką, politiką ir rezistentą. Stebėtinai tylūs buvo tie metai, mums jį praradus; spauda — lyg žado netekusi. Tik iš anapus geležinės uždangos driokstelėdavo neapykantos žaibas, ir propagandos griaustinis piktai primindavo, jog jis tebėra „liaudies priešas".
_files/I-Laisve-1988-104(141)-4.jpg)
Profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.
Pagarba ir gilus prisirišimas prie profesoriaus Žymanto verčia mane prabilti. Tai kukli pastanga įvertinti žmogų, kuriam lietuvių tauta lieka skolinga.
Ant stalo guli dešimtys išlikusių laiškų — jo brangi dovana. Teprabyla tie laiškai. Tenutraukia tylą ir mano prisiminimai, brangios drauge praleistos valandos.
Nelengvas buvo Stasio Žymanto kelias — kaip ir visų tų, kurie gyvena tautai, o ne sau. Stasį amžinai kankino įdealizmo stoka ir oportunizmo perteklius lietuvių išeivijoje. Žūtbūtinėje kovoje su priešu, jis ne kartą jautėsi tiktai ,,balsas tyruose", į kurio šauksmą daugelis ranka numojo. Būta išimčių. Kai kam atrodys keista, bet tos išimtys ėjo daugiau iš Lietuvių Fronto bičiulių, prie kurių jis artėjo. Nedėkingas gyvenimas pirštu parodė, kur dar liepsnoja tikroji rezistencijos dvasia.
Skaityti daugiau: ŠIRDIM Į ŠIRDĮ
Liudas Dambrauskas, ilgą laiką kalintas sovietų kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ir ištrėmime, šiuo metu gyvena Lietuvoje. Spausdiname trumpą ištrauką iŠ jo memuarų rankraščio ,,Gyvenimo akimirkos", antrosios dalies. Memuarai planuojami išleisti.
LIUDAS DAMBRAUSKAS
LUKIŠKIŲ kalėjime buvau šešioliktą parą. Mirtininkų kameroje, palyginti su kitais jaučiaus „naujokas". Nors bendras mirtininkų stažas buvo arti trijų mėnesių, tačiau, kaip liudijo kameros draugų patirtis, kiti mirtininkai po penkis, septynis ir net vienuolika mėnesių laukė sprendimo. Matyt, ir ten buvo gyvų žmonių eilė, laukiančių kelių gramų švino. Nieko nepadarysi, tokie jau laikai atėjo — visur eilės. Atrodo, tik į kalėjimus ėmė be eilučių.
_files/I-Laisve-1988-104(141)-5.jpg)
Liudas Dambrauskas (dešinėje) Kaune, 1988 spalio pabaigoje, su svečiais iš Jungtinių Amerikos Valstybių — Audrone Ambrozaityte ir Antanu Dambriūnu. Nuotr. A. Ambrazaitytės.
Rytą pradėjome pagal planą, ,,podjom", patikrinimas, susitvarkymas ir panašiai. Nieko gero ir sapnai nežadėjo. Tiesa, ,,kipiatoką" gavome saldintą. Žalčiai, keletą dienų girdė tik šiltu vandeniu ir tą lašais skaičiavo. Žodžiu, net apsiprausti negalėjome.
Skaityti daugiau: GRUODŽIO 20-JI DIENA
PILYPAS NARUTIS
Paskaita, skaityta LFB studijų savaitėje 1988 m. vasarą, Dainavoje.
Ginkluoto lietuvių tautos pasipriešinimo istorija • Ar galimas neutralumas sovietinės sistemos vertinime? • Sovietinė dokumentacija ir jos spąstai • Partizanai — Lietuvos kariuomenės tąsa • Partizanų pastangos vienytis ir ryšys su užsieniu
Kęstutis K. Girnius, PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE,
Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti leidinys Nr. 19. 1987 metai.
Kęstutis Girnius, knygos „Partizanų kovos Lietuvoje" autorius, gimė 1946 Nuertingene, Vokietijoje. Gimė jis įdomiais metais, kaip kad jis pats rašo: „1946 m. buvo pirmieji pilni metai... tuo pačiu vieni reikšmingiausių partizanų sąjūdžio istorijoje”, kada „Partizanų būriams... vadovavimas perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Ječys, Žemaitis, Vaitelis, Čeponis, Kamarauskas buvo kapitonai, dažnai net aukštesnio rango karininkai..."
Kęstutis, jaunosios kartos atstovas, augo Lietuvos nematydamas, tik apie ją girdėdamas ir į partizanų kovas žvelgdamas iš dokumentacijos ir iš literatūros, kuri šiuo atžvilgiu yra dar labai šykšti. Kovojančios Lietuvos nuotaikomis Kęstutis pradėjo gyventi tada, kai ginkluotas lietuvių pasipriešinimas okupantui jau buvo keičiamas kitais pasipriešinimo būdais. Kęstutis susipažįsta su jais ir jungiasi prie kovojančios Lietuvos. Aukodamas savo laiką ir energiją, atkreipia prieš okupantų aštriausiąjį ginklų — plunksną.
Pažinti tiesų, kurių sovietinis okupantas slepia ne tik geležine uždanga, bet ir rafinuočiausiomis priemonėmis bei klasta, ypač yra sunku tam, kuris tos sistemos tiesiogiai nėra pajutęs. Būdingas okupuotoje Lietuvoje pasakojimas apie žvirblį. Atskrido išsigandęs žvirblis ir dairosi neramus. Jo draugai klausia: „Iš kur tu, ko toks neramus?" Jis atsako: „AŠ iš Krimo! Mačiau kaip Krime kupranugarius prievartauja! Nežinau dabar kur pasislėpti!" „Bet gi, tu ne kupranugaris", — aiškina draugai. Žvirblis su dar didesniu išgąsčiu atsako: „Bet kaip tu jiems įrodysi, kad esi ne kupranugaris?"
Skaityti daugiau: KOVOJANTI LIETUVA IŠ LAIKO PERSPEKTYVOS
ANTANAS MUSTEIKIS
Paskaita iš 1988 metų LFB studijų ir poilsio savaitės.
I
MANO mama sakydavo: „Vaikeli, nekišk pirštų tarp durų, pirštelius priversi”, o aš, net paaugęs ir amželį nugyvenęs, vis neišmokau tų pirštų saugoti. Ilgainiui mamos žodžiais persiėmė draugai, kurie atbula burna pažerdavo pusiau giriamą, pusiau peikiamą ištarmę: „Kam tu savo straipsniais draskai tai vieną, tai kitą širšelių lizdelį? Jų nepakeisi: joms geluonį mankštinti juk tikra pramoga”.
Bet yra temų, daug svaresnių nei priverti pirštai ar geluonys. Mums vis teberūpi ne vien kasdienė duona svetimuose kraštuose, bet ir išeivijos prasmė bei vaidmuo, paliktas mūsų ar mūsų tėvų kraštas, kultūra bei politika, mūsų orumas, nemarybė...
Kažkada ir aš būdavau linkęs pabrėžti vieną temą kitos sąskaita; ilgainiui įvairios spalvos prarado išskirtinį žibesį ir pasiliejo saikingais atspindžiais. Ir dabar, kai paskaitau savus žurnalus bei laikraščius, negaliu atsistebėti, kaip dažnai ir lengvai ten nustatomos visos pirmenybės ir joms prieštaraujančios paskutinybės. Negalima teigti, kad tos rūšies vertinimai visai nenaudingi ar nereikalingi. Juk bet kokios aktualijos pabrėžimas tinkamu laiku ir parankioj aplinkoj gali būti reikšminga paskata išvengti inercijos ir praminti takelius, vedančius į pripažintus tikslus. Visa bėda, kad dažna pirmenybė taip nuvertina antipirmenybę, kad nenoromis ir netikėtai staiga pasijuntame sėdintys ant šakos, kurią patys kertame.
Yra daug šio reiškinio priežasčių, bet bene ryškiausia — vad. investuoti interesai. Savaime suprantama, kad kuro įmonės ir žiemos sporto verslininkai trokšta šaltos žiemos, o neturtingieji, vos suvedantys galus su galais, bijo aukštų šildymo kainų; turistai bei vasarotojai ilgisi giedrių dienų, o ūkininkai — pakankamo lietaus.
Skaityti daugiau: Ant kultūros ir politikos laktų
ALEKSANDRAS MAURAGIS
Buvęs nepriklausomos Lietuvos ypatingasis tardytojas Matas Krygeris paskelbė „Gimtajame krašte" (1988 m. rugsėjo 15-21) Nr. 37 teismų eksperto gydytojo V. Kauzos bylos duomenis. Jaučiu pareiga ir aš tuos jo pareiškimus papildyti savo patirtimi ir paliudyti tas aplinkybes, kurios tebėra nežinomos mūsų visuomenei.
Tuo laiku (1940 m.) buvau krim. policijos inspektorius ir kartu ėjau Vilniaus apygardos kriminalinės policijos viršininko pavaduotojo pareigas. Tą naktį, kada Butajevas nusižudė (1940.-V.12) buvau telefonu prikeltas anksti rytą, dar buvo tamsu. Skambino Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas Aleksandras Lileikis ir pranešė, kad nusišovė Butajevas, sekliams norint jį suimti; prašė, kad aš nuvykčiau į įvykio vietą ir padaryčiau pirmuosius reikalingus veiksmus. Aš nenorėjau į tą įvykį kištis, nes tai buvo ne mano reikalas, todėl mėginau atsisakyti, bet jis aiškinosi, kad jis pats negalįs išvykti šiuo metu, o jo padėjėjas yra išvykęs į Kauną, tad nenorįs bet kokiam valdininkui pavesti šio reikalo; sovietų įgulos vadovybei yra pranešta apie įvykį, būtų gerai, kad aš pirmas nuvykčiau į įvykio vietą ir pirmas imčiausi tyrinėjimo; automobilį jis man jau pasiuntęs, ir tikrai, nespėjau apsirengti, kaip automobilis jau stovėjo prie namo.
Skaityti daugiau: RAUDONARMIEČIŲ BYLOS IR MOLOTOVO PROVOKACIJOS
ATGARSIAI IR IDĖJOS
Atmintina buvo vasara Lietuvoje, o taip pat ir ruduo, kai laisvės vizija tautoje pasidarė labiau apčiuopiama, kai gimė tvirtos viltys, kad Lietuva vėl bus laisva. Daug atvirų žodžių buvo išsakyta demonstracijose, susirinkimuose, suvažiavimuose, spaudoje — tėvynėje ir išeivijoje. Štai tik kelios tų lemtingųjų įvykių paraštėje pastebėtos mintys:
Kazys Kuoka, Kauno darbininkijos atstovas LPS suvažiavime X.22: „Manau, kad darbininkai 1940-tųjų metų įvykius pavadins ne balta dėme, o tiesiog — okupacija".
Rašytojas Vytautas Petkevičius tame pat LPS suvažiavime: „Negi rusų tauta taip ir blaškysis po didžiulę šalį, vaduodama visus kitus, bet neišsivaduodama pati iš stalinizmo".
Filosofas Romualdas Ozolas, ten pat: „Šiandien Lietuvoje revoliucija, atgimimo revoliucija... Žmogus negali būti Dievas, ir bet kokia jo pretenzija į dieviškumą virsta nežmoniškumu".
Filosofas Arvydas Juozaitis: „Lietuva ir laisvė — du neatskiriami ta pačia raide prasidedantys žodžiai!"
Poetas Justinas Marcinkevičius: „Todėl ir esame čia, kad sau ir kitiems ištartume — toliau taip neturi būti!"
Antanas Terleckas, sveikindamas suvažiavimą Lietuvos Laisvės Lygos vardu: „Kad šiandien galiu kalbėti iš šios tribūnos, ačiū lietuvei motinai, užauginusiai laisvę mylinčius vaikus... Kiek laisvės meilės degančių akių matau šioje salėje!.. Prisimename Stasio Šalkauskio mintis: ,Iškėlęs drąsiai idėją, kovodamas už ją, laimėsi daugiau, negu paskendęs kompromisų liūne'. LLL pritaria Sąjūdžio programai ekonomikos, ekologijos, kultūros bei žmogaus teisių srityje. Tačiau prancūziško žodžio ,suverenitetas' reikšmę mes aiškinamės pagal tarptautinių žodžių žodyną. Suverenitetas arba tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma gali būti realizuota tik pašalinus iš savo teritorijos svetimą kariuomenę".
Skaityti daugiau: Žodžiai apie laisvę ir nelaisvę
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, energingai gindamas savosios respublikos suverenumą, pragmatiškai vertina pasaulėžiūrinius požiūrius. Programos svarstymuose gvildenami svarbiausi ūkio, visuomenės, politikos ir kultūros klausimai visų pirma tautos savarankumo, saviveiksmiškumo, pilnateisiškumo, atseit, pilnutinės ir tikros demokratijos požiūriu. O tai jau iš tikrųjų nėra grynai pragmatiškas požiūris, bet toks, kuris apima ir tam tikrą skaičių bendrai išpažįstamų vertybių, kurias išgvildenti yra visų pirma filosofų uždavinys. Tad neatsitiktinai ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje labai veikliai ir vadovaujančiose gretose reiškiasi jaunieji Lietuvos fiosofai.
Skaityti daugiau: PERSITVARKYMAS IR PASAULĖŽIŪRA
P. ALGIS RAULINAITIS
Šiais 1988 metais išeivijos lietuvių gyvenimas pasireiškė gražia ir turtinga kultūrine bei visuomenine veikla. Jau vasaros pradžia buvo praturtinta IV-tuoju Pasaulio lietuvių kultūros kongresu, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Vll-tuoju seimu ir VlII-tąja Laisvojo pasaulio lietuvių tautinių šokių švente. Visi šie didieji įvykiai vyko Kanadoje, Toronto ir Hamiltono miestuose. O rudeniop savo pirmajai sesijai Čikagoje rinkosi naujoji JAV LB taryba.
Pasaulio lietuvių IV kultūros kongresas — 1988.VI.24-27.
Kongreso eiga ir atskiri parengimai jau gana išsamiai buvo aprašyti mūsų periodinėje spaudoje, tad čia tik prabėgomis pažvelgsiu į kai kurias kongreso akimirkas. Kongreso rengėjai, PLB Kultūros komisija, rengdami šį kongresą sau pasistatė kelis tikslus:
a) sužadinti visuomenėje susidomėjimą lietuviškąja kultūra,
b) telkti visų kartų atstovus vieningam kultūriniam darbui,
c) labiau iškelti ir pabrėžti kultūrininko atsakomybę šio meto kultūriniuose klausimuose, ir
d) persvarstyti ir įvertinti lietuvių bendruomenės kultūrinį gyvenimą šių dienų tikrovės rėmuose.
Kongresas kiek skyrėsi nuo kitų, nes vyko ne paskaitų virtinės tvarka, bet atskirų sričių ar šakų svarstybų forma, tuo būdu suteikdamas progą tuo pačiu klausimu pasisakyti keliems svarstomos srities žinovams; ir dar likdavo šiek tiek laiko ir klausytojams iškelti rūpimus klausimus.
Vykdydami savo pirmąjį tikslą — sužadinti visuomenėje susidomėjimą lietuviškąja kultūra — rengėjai nepagailėjo pastangų kuo plačiau užsimoti ir turbūt nepaliko nei vienos kultūrinės srities nepalietę. Tarp renginių dailės paroda, literatūros vakaras, drama, koncertas, pokylis, išeivijos premijuotų knygų viršelių paroda, Lietuvos katalikybės atsparos punkto parodėlė, šiuo metu leidžiamų laikraščių ir žurnalų pavyzdžių parodėlė. O svarstybų temų įvairumas ir gausybė...
Kongresan susirinko daug aktyvių dalyvių — kultūrininkų ir daug kultūros kūrimo procese nedalyvaujančių, bet ja besidominčių, kurie aktyviau ar pasyviau reiškėsi kongreso eigoje. Tad savo pirmąjį tikslą rengėjai pasiekė. Susidomėjimą lietuviškąja kultūra sužadino, jau net prieš kongreso pradžią sukeldami gyvas diskusijas kultūrininkų, ypač spaudos darbuotojų tarpe.
_files/I-Laisve-1988-104(141)-12.jpg)
Pasaulio lietuvių kultūros kongreso atidarymas Toronte 1988 birželio 25. Iš k. pirmoj eilėj: P. Joga, programos koordinatorius, kun. G. Kijauskas, N. Prielaida (Šveicarija), vysk. P. Baltakis, G. Kamantienė, V. Kamantas, PLB pirm., M. Lenkauskienė, kongreso rengimo pirm., dr. A. Statkevičius.
Skaityti daugiau: DERLIAUS METAI IŠEIVIJOS VEIKLOJE
Laiškas Europos saugumo ir bendradarbiavimo prie JAV kongreso komisijos pirmininkui S. Hoyer ir vicepirmininkui D. De Concini.
Aš labai nuoširdžiai dėkoju, kad Jūs domitės Pabaltijo valstybių problemomis ir kad esate pasirengę spręsti Lietuvos, Latvijos ir Estijos problemas iš esmės.
Tautų laisvės problema Sovietų Sąjungoje yra sunkiausiai išsprendžiama. Todėl, kad čia nuolatos vyksta žūtbūtinė dvikova: arba šovinistiškai nusiteikę imperialistai rusifikacijos bei genocido forsavimo pagalba likviduos virš šimto tautybių, arba minėtos tautybės suverenumo įsigijimo rezultate likviduos prieš kelis šimtus metų dar carų grobikškų žygių pagalba sulipdytą kolonijinę imperiją, kurią komunistai, nežmoniškumą laikydami tinkamiausiu veiklos principu, nori žūtbūt išsaugoti ir pernešti į XXI-jį amžių.
Todėl nenuostabu, jei Sovietų Sąjungoje dabar vykstantis persitvarkymas yra labai limituotas: jis vyksta kolonijinės imperijos vientisumo nepažeidimo ribose — t.y. daugybės tautų vergijos tolesnio išsaugojimo ribose.
Skaityti daugiau: SIEKIAME VALSTYBINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO
Daugelis iš mūsų galvoja, kad rašyti laiškus kongreso ar senato atstovams, ko nors prašyti ar reikalauti, neturi prasmės, kad tokių laiškų niekas neskaito. Tačiau yra pagrindo tvirtinti, kad laiškai gali padaryti didelę įtaką politiniam procesui. Tai įrodo statistinės žinios, renkamos kongreso pašto įstaigoje.
Balsuotojų laiškų skaičius į Baltuosius rūmus padidėjo nuo 14 mil. 1972 metais iki 153 mil. 1984 metais. Senatui rašytų laiškų skaičius pakilo nuo 32 mil. iki 41 mil. Vidutiniškai kongreso atstovai kasmet gauna po 2.3 laiškus iš kiekvienos šeimos Amerikoje. Dauguma laiškų turi tikslą padaryti tam tikrą įtaką įstatymdavystei.
Skaityti daugiau: TIK BERAŠČIAI LAIŠKŲ NERAŠO
_files/I-Laisve-1988-104(141)-14.jpg)
Praeitos vasaros LFB studijų ir poilsio savaitė, įvykusi rugpjūčio 14-20 dienomis, Dainavoje nesutraukė įprastinio skaičiaus dalyvių. Gal gausūs LB renginiai, gal karšta vasara, gal ir pas bičiulius jau atsirandanti apatija (senstame!) buvo ta priežastis.
Vis dėlto savaitės metu buvo ir turiningų paskaitų, ir aktualių pranešimų, gyvų diskusijų, įvykių Lietuvoje vertinimo, o taip pat mintimis ir draugyste persunkto bendravimo. Centro valdyba paruošė visai gera programą, gaila tik, kad kai kurie paskaitininkai negalėjo atvykti. Paskaitas skaitė: V. Akelaitis — Vienas atvirumo bandymas; P. Alšėnas
— Tauta ir išeivija — strateginė perspektyva; P. Narutis — Kovojanti Lietuva iš laiko perspektyvos; dr. A. Butkus — Gorbačiovo reformos ir Lietuva; dr. V. Majauskas — Maironis — rezistentas; dr. A. Musteikis — Ant kultūros ir politikos laktų. Jaunimo simpoziume D. Sužiedėlis, A. Palubinskas ir R. Virkutytė kėlė klausimus, kaip išeivija gali padėti Lietuvai. Įdomius pranešimus padarė PLB pirmininkas dr. V. Bieliauskas ir kt. Savaitę aplankė keletas svečių ir iš Lietuvos, o kun. V. Mikutavičius savo gražiais pamokslais kelias dienas praturtino dalyvių dvasią.
Viršuje: Studijų savaitės dalyviai Dainavoje. Dešinėj, iš viršaus, simpoziumo dalyviai: D. Sužiedėlis, A. Palubinskas, R. Virkutytė; CV narė l. Bublienė su Tarybos pirm. dr. A. Šležu; dr. V. Bieliauskas su CV nariais J. Mikoniu, J. Ardžiu ir J. Vasariu.
_files/I-Laisve-1988-104(141)-15.jpg)
Skaityti daugiau: STUDIJŲ SAVAITĖ DAINAVOJE
Fotografinė kopija 
BOX 
