_files/I-Laisve-1964-35(72)-1.jpg)
T u r i n y s
Ar utopija pavirs realybe ............................................... 1
L. Prapuolenis:Prisitaikymo politikos apraiškos 1941 ................... 10
V. Vaitiekūnas:Sovietinės indoktrinacijos bruožai ...................... 23
DARBAI IR IDĖJOS • Anapus: Kultūrinio gyvenimo apžvalga Lietuvoje 1963 (Mečys Musteikis);
Laisvųjų lietuvių: Bendruomenės kelyje (Vt. Vt.);
Lietuviai pasaulinėje mugėje (K. L. J. ir J. M.);
Idėjos spaudoje: Nuo problemos apie “ryšius su kraštu" prie problemos apie ryšius tarp generacijų;
Pasaulyje: Vatikano konsilija ir lietuviai;
Tarpparlamentinė unija;
Vardai įvykiuose: Nauja bendruomenės vadovybė;
Smerš agentas Juozas Erelis ir kt. ................... 40-64
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1964 35(72)
_files/I-Laisve-1964-35(72)-2.jpg)
NR. 35 (72) 1964 SPALIS
Lietuvos pavergimą lydi pastangos sutelkti visas lietuvių jėgas laisvės kovai. Buvo su džiaugsmu priimtas vienas tų pastangų vaisius dar Lietuvoje. Tai buvo 1943 metų gale, kada pagrindiniai kovos vienetai sutarė susijungti Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete.
Kai tremtyje tas komitetas buvo atgaivintas, daug pastangų vėl buvo skirta jam pertaisinėti, papildinėti. Išcentrinės pajėgos betgi buvo stipresnės. Apie dešimt metų truko, kol buvo pasiektas antras vienybės aktas— 1964 sudarytas apjungtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Šis naujas aktas pristatytas visuomenei tyliai, baimingai. Lyg būtų abejojama, ar ta vienybės utopija, kuri buvo pavaizduota prieš septyneris metus Į Laisvę str. “Vienybė, iliuzija, utopija”, ima virsti realybe. Utopijos vardu buvo pavadinta ideali vienybė, kuri ateina iš vienybės dvasia gyvenančių asmenų ir grupių, ne iš aplinkybių spaudimo.
Stebėti, ar ana utopija virsta šiuo metu realybe ir ko reikia, kad ji tuo pavirstų, pakartojamas čia anas straipsnis iš 1957. Nr.
VIENYBĖS reikalu lietuvių kalbama dabar tiek pat gausiai, kaip Rytų - Vakarų politikų apie pasaulio taiką ir nusiginklavimą. Ir kalbų rezultatai panašūs: juo daugiau minima taika, juo labiau rūpinamasi saugumą stiprinti ginklu; juo garsesnė yra vienybė lūpose, juo ji yra tylesnė darbuose.
Tokis vienybės likimas skatina daryti prielaidą, kad vienybės siekimo pagrinduose ir pastangose gali būti klaida, kurios vykdymas negali privesti prie vienybės. Klaida veda į priešingą rezultatą. Tik rezultatuose ji duodasi praregima akivaizdžiai, kada atveda į akligatvį, iš kurio kelias atgal jau sunkus. Klaida, įvilkta į blizgančias žavias iliuzijas, gali būti ar vienybės supratime, ar jos vykdymo priemonėse.
Prileidžiant klaidos galimybę, tektų vienybės klausimą patikrinti, kad ji nevestų dar giliau iki katastrofos, kurioje nukrinta jau visokios iliuzijos ir žmogus išsiblaivo. Vienybės iliuzijos gali vesti tiek pat į nesusipratimus kaip anos žvakelės apsvaigusį nuveda į pelkes, kemsynus, ten nelaboji dvasia apdovanoja jį auksiniais, kurie, iliuzijoms dingus, pasirodo, tesą supuvę rudeniniai lapai ar dar menkesnės vertės turtai.
Skaityti daugiau: AR UTOPIJA PAVIRS REALYBE ?
1963.6.22 PLB Valdybos iniciatyva sukviestas New Yorke Vliką sudarančių organizacijų, Nepriklausomybes Talkos organizacijų ir LFB atstovų pasitarimas Lietuvos laisvės kovos vieningai vadovybei sudaryti išskyrė komisiją apsijungimo pagrindams ir apsijungusio organo sąrangai sutarti.
Apsvarsčiusi apsijungimo prielaidas, komisija sutarė:
— Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje yra apsijungęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — Vlikas. Jį sudaro: Atgimimo Sąjūdis, Darbo Federacija, Krikščionių Darbininkų Sąjunga, Krikščionių Demokratų Sąjunga, Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvių Fronto Bičiuliai, Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Rezistencinė Santarvė, Rytų Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Socialdemokratų Partija, Tautinis Sąjūdis, ūkininkų Partija, Ūkininkų Sąjunga, Valstiečių Liaudininkų Sąjunga ir Vienybės Sąjūdis.
— Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba akredituoja prie Vliko savo ryšininką, neatmesdama ir kitokių bendradarbiavimo formų, galinčių kilti iš laiko reikalavimų.
— Vlikas ieškos galimybių ir jas skatins, kad giminingos organizacijos jungtųsi tarpusavyje. Savo ruožtu, stengsis įtraukti į bendrą laisvinimo darbą naujai iškilusias ir Lietuvos laisvės kovoje pozityviai pasireiškusias organizacijas.
— Vlikas priėmė dėmesiui komisijos sutarimą dėl Vliko 1952.5.27 nutarimo buvusio LF atstovo Vlike pareiškimo reikalu, kad tas Vliko nutarimas buvo to meto aplinkybių ir nuotaikų neobjektyvi išdava.
— Vlikas veikia kaip seimas, kaip taryba ir kaip valdyba.
— Vliko seimą sudaro Vliko narių — organizacijų po tris atstovus. Seimo sesijas kviečia Vliko valdyba bent kartą per metus. Vliko seimas visų savo atstovų balsų absoliutine dauguma gali pareikšti Vliko valdybai ar kuriam jos nariui nepasitikėjimą.
— Vliko tarybą sudaro Vliko narių — organizacijų po 1 atstovą. Taryba sudaro Vliko valdybą ir laikotarpiu tarp Vliko seimo sesijų vykdo seimo funkcijas. Vliko taryba posėdžiauja bent kartą per du mėnesiu.
— Lietuvos laisvinimo uždavinius organizuoja ir vykdo Vliko valdyba.
L. PRAPUOLENIS
Geležinio Vilko grupė už prisitaikymą
1941 birželio 29, atvykęs pas mane, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo viršininką ir įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės, LAF Marijampolės štabo viršininkas (kapitonas, kurio pavardės šiuo metu dar negaliu minėti) man pareiškė, kad visą praėjusią naktį svarstęs, ką jis vakar padaręs ir priėjęs išvados: — tai buvęs valstybės išdavimas, ir todėl jo sąžinė kitos garbingos išeities neberandanti, kaip nusišauti. Mano paprašytas paaiškinti kas taip atsitikę, kapitonas papasakojo, kad birželio 28 popiet atvykęs iš Marijampolės į Kauną, prie Įgulos bažnyčios sutikęs Joną Vokietaitį ir jį pasiteiravęs LAF vyr. štabo adreso. Vokietaitis siūlęsis jį į LAF vyr. štabą palydėti ir besišnekučiuodami abudu atėję į Karo muziejaus rūmus. Čia radę kpt. Ivanauską, kpt. Vilių, ltn. Stanevičių ir per dešimtį kitų vyrų. Ten jiems visiems besikalbant, I. Taunio lydimas atvykęs uniformuotas nacių pareigūnas. Jį susirinkusieji naciškai su “Heil Hitler” pasveikinę, o jis susirinkusiems pasakęs kalbą. Po šios kalbos J. Vokietaitis paskaitęs vokiškai raštą ir susirinkusieji buvę paprašyti jį tuojau pasirašyti. Raštas teigęs, kad birželio 23 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas buvęs įžeidimas Hitleriui ir visai vokiečių tautai ir čia pasirašiusieji, pasitikėdami Reicho Fuehreriu, prašą Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti, o krašto tvarkymą pavesti Reicho karinei vadovybei. Pradžioje kapitonas nesutikęs šio rašto pasirašyti ir paklausęs, kodėl nedalyvaująs LAF vyriausio štabo viršininkas L. Prapuolenis. Vokietaitis paaiškinęs, kad Prapuolenis dabar svarbiais reikalais išvykęs į provinciją, o Stanevičius su Tauniu ėmę įtikinėti, kad tik tokio turinio pareiškimu dar būsią galima nors šis tas išgelbėti, nes Laikinoji vyriausybė esanti jau viską praradusi.
Tik vėliau iš savo bičiulių, pas kuriuos nuvykęs nakvynės, kapitonas patyręs, kad Vokietaitis jį nusivedė ne į LAF vyr. štabo būstinę, bet į Geležinį Vilką, kurio štabas buvo Karo muziejaus patalpose. Kapitono susijaudinimas buvo visai suprantamas.
Skaityti daugiau: PRISITAIKYMO POLITIKOS APRAIŠKOS 1941
V. VAITIEKŪNAS*
Okupanto tikslai lietuvių tautos atžvilgiu nesikeičia
Nors Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą sunaikino Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o ūkinė sovietizacija turi sudaryti vadinamą “techninę-materialinę” bazę rusiškajam komunizmui Lietuvoje, bet, kol pats lietuvis nebus susovietintas, tol ir politinė integracija bei ūkinė sovietizacija tebus lietuvių tautai užkarti išorinio ir laikinio pozūdžio varžtai. Todėl nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios Kremliaus pagrindiniu rūpesčių buvo ir tebėra ne tik Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą bei ūkinė sovietizacija, bet ir lietuvių tautos nulietuvinimas. Sovietine frazeologija tariant, suformavimas lietuvių tautos“ dvasinio veido bruožų, įkūnijančių visoms (sovietų) nacijoms bendras revoliucines komunizmo statytojų tradicijas,” kuriose “didėtų socialistinių nacijų vientisumas, vystytųsi bendri komunistiniai kultūros, moralės ir buities bruožai,” “bendra visoms sovietinėms nacijoms internacionalinė kultūra.” Tas “socialistinių nacijų vientisumo” ir vadinamos “internacionalinės kultūros” principas akivaizdžiai pristato Kremliaus tikslus Lietuvos jaunimo ir visos lietuvių tautos tautinės individualybės atžvilgiu. Pristato ciniškai atvirai. Deja, mes patys neretai per maža į juos kreipiame dėmesį. Mums natūraliai patrauklesnis yra paplitęs mitas apie Chruščiovo politikos liberalizmą, atlydį, destalinizaciją. Mes nevisada įsisąmoniname, jog, su poetu K. Bradūnu betariant, “aišku kaip dieną, kad ir politinės nepriklausomybės idėja mirtų ne-prikeliamai, jeigu tautoje išblėstų savos tradicijos ir savojo gyvenimo būdo ilgesys, jeigu tautos dvasioje išsektų savų minčių ir savo išraiškos formų šaltiniai . . . Politinės nepriklausomybės viltis būtų palaidota, jeigu tauta užmirštų savo kultūrinę praeitį. . . prarastų gyvąją savimonę . . . Okupantas yra tikras, kad tautos kūrybinei savimonei užtemus, bus išspręstas lietuvių tautos ne tik politinis, bet ir kaip gyvo organizmo klausimas.”
*Paskaita Amerikos lietuvių studijų savaitės dalyviams 1964. 8.10.
Skaityti daugiau: SOVIETINĖS INDOKTRINACIJOS BRUOŽAI
ANAPUS
MEČYS MUSTEIKIS
Iš pastarųjų metų, kaip ir ankstesniųjų septynerių, darydami okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo apžvalgą, daugiausia rėmėmės atitinkama spauda — savaitraščiu Literatūra ir Menas ir mėnesiniu žurnalu Pergale. Bet 1963 metais ko nors atžymėtinai džiugesnio pavergto krašto kultūriniam gyvenime nepastebėjome.
DRAMOS TEATRAI
Vilniaus Valst. Akademinis Dramos Teatrasper visus 1963 m. pastatė 5 naujus veikalus:
Marselio Panjolio pjesę “Topazą”. Režisavo J. Rudzinskas, dail. — J. Surkevičius;
V. Rimkevičiaus pjesę “Ratą”. Režis. Vyt. Čibiras, dail. — M. Percovas, komp. B. Gorbulskis;
Čeko M. Kunderos dramą "Raktų savininkus”. Režis. Vyt. Čibiras, dail. — J. Surkevičius;
Brazilės Marijos Klaros Mašadu pasaką "Svogūnėlių pagrobimą”. šį spektaklį pastatė teatro dail. M. Percovas, pats paruošęs ir dekoracijas;
A. Griciaus 6 pav. komediją “Buvo, buvo — kaip nebuvo...”. Režis. K. Kymantaitė, dail. — M. Percovas, muzika — F. Viskanto.
Skaityti daugiau: Kultūrinio gyvenimo apžvalga pavergtoje Lietuvoje 1963 metais
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
Ketvirtosios tarybos rinkimai
Gegužės 9-10 JAV lietuviai rinko savo parlamentą. — ketvirtąją bendruomenės tarybą. Visa Amerika buvo padalyta į 5 rinkimų apygardas. Kiekviena apygarda statė savo kandidatus ir “visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu” rinko tarybos narius. Viso kandidatų buvo pastatyta 105 (1961 buvo 109). Išrinkti reikėjo 31 tarybos narys. Nuo III tarybos rinkimų šie skyrėsi vienu dalyku: už balsavimą nereikėjo mokėti. Seniau galėjo balsuoti tik tie lietuviai, kurie buvo susimokėję tautinio solidarumo įnašus. Be abejo, kiekvieno lietuvio tautinė pareiga solidarumo įnašus bendruomenei atiduoti. Bet neteisinga sieti solidarumo įnašų atidavimas su balsavimo teisėmis, nes tada išeina lyg balsavimo teisė yra perkama. Tačiau dar dvi buvusių rinkimų anomalijos buvo paliktos ir ketvirtos tarybos rinkimams. Viena jų — apygardai tenkančių mandatų skaičiaus nenusta-tymas prieš rinkimus. Nežinant apygardos mandatų skaičiaus, nežinia nė už kiek kandidatų balsuotojas turi teisę balsuoti, nei kiek vienu sąrašu kandidatų galima statyti. Bendruomenės centro valdyba sauvališkai ir priešingai demokratinių rinkimų teisės principams leidžia statyti ne daugiau kaip 7 kandidatus vienu sąrašu. O kuriuo pagrindu? Antra anomalija — mažoritarinė rinkimų tvarka. Dėl jos buvo aiškintasi spaudoje, bendruomenės taryboje ir rajoniniuose bendruomenės suvažiavimuose. Atrodo, jau ir skeptikai pradeda suvokti, kad proporcinė rinkimų tvarka bendruomenės tarybai labiau derėtų.
Skaityti daugiau: Bendruomenės kelyje
Pradėjus organizuoti New Uorko pasaulinę mugę, JAV lietuviuose atgijo Lietuvos dalyvavimas New Yorko tarptautinėje parodoje 1939 ir tada organizuotos “Lietuvių Dienos”. 1962.1.26 Lietuvos Generalinis Konsulas New Yorke sukvietė visuomenės atstovų pasitarimą. Jame betgi aiškėjo, kad Lietuvos paviljono įtaisymas mugėje kaštuotų keli šimtai tūkstančių dolerių, o tuo pasiektas rezultatas vargiai pateisintų sudėtas lėšas. Tačiau pati Lietuvos paviljono idėja sulig tuo dar nemirė. Ji sudilo tik pamažu, pradėjus praktiškai organizuoti lietuvių pasirodymą mugėje. New Yorko lietuvių bendruomenės vadovybės iniciatyva 1962.10. 5 sukviestas įvairių lietuvių organizacijų atstovų pasitarimas išrinko 11 asmenų komitetą praktiškai rūpintis lietuvių pasirodymu New Yorko pasaulinėj mugėj. 1962.10.23 komitetas sutarė savo darbą organizuoti sekcijomis. Lėšas telkti turėjo finansų sekcija; masinį lietuvių tautinių šokių šokėjų pasirodymą organizuoti — tautinių šokių sekcija; masinę dainų Šventę — dainos ir muzikos sekcija; lietuvių vaizduojamo meno parodą suorganizuoti — dailės sekcija; spaudą informacijomis aprūpinti — spaudos sekcija; atskiriems informacijos leidiniams organizuoti — leidinių sekcija; lietuvių sportininkų pasirodymui organizuoti — sporto sekcija; lietuvių jaunimo talkai organizuoti — jaunimo sekcija; lietuvių liaudies meno eksponatams organizuoti — eksponatų sekcija. Buvo galvojama, kad, jei Lietuvos paviljono mugėje ir nebus, gal bus galima “išsikovoti” lietuvių liaudies meno eksponatams vietos kurios valstybės paviljone. Buvo minimos New Yorko ir New Jersey valstybės. Buvo kalbama apie bendrą pavergtųjų tautų paviljoną.
Skaityti daugiau: Lietuviai pasaulinėje mugėje
Nuo problemos apie "ryšius su kraštu" prie problemos apie ryšius tarp generacijų
Gerai, kad klausimai kyla, kad jie diskutuojami ir sprendžiami. Minties dinamika rodo, kad žmonės intelektualiai gyvi. Gal bendras sprendimas ne visada įmanomas, bet jo svarstymas atsiliepia apsisprendimui asmenų, kai su ginčijamu klausimu jie susiduria konkrečiai gyvenime ir turi pasirinkti vieną ar kitą.
Vienas iš tokių klausimų buvo “ryšių su kraštu” klausimas, įaštrinęs pasisakymus. Dabar jo svarstymas kiek aprimęs, ar bent ramesnėj vagoj. Paties gyvenimo faktai padėjo jį spręsti. Faktai parodė, kur “ryšių” šalininkai klydo, kur buvo teisūs. Vienas iš faktų buvo tas, kad dalis “ryšių” šauklių nuėjo į kraštutinumus — vardan “ryšių” atsisakydami nuo Lietuvos nepriklausomybės siekimo, ar bent jį neribotam laikui atidedami; pasmerkdami tos nepriklausomybės kovotojus ir Amerikos institucijas, nesutinkančias okupacinės padėties įteisinti. Tai buvo aiški parama sovietinei tezei. Tokia pozicija atstūmė didžiąją visuomenės dalį nuo tų, kurie siūlė ryšius jų suprantama prasme. Taip žlugo 1960 Darbo žurnalas. Kitas faktas dar labiau atstūmė, būtent, kada Vienybės laikraštis pradėjo skelbti asmenų pareiškimus, jog vienas iš dešimties dypukų esą kalti dėl žydų naikinimo; kada tą kaltųjų skaičių pakėlė iki vieno iš trijų (dr. B. T. Dirmeikio laiškas Pr. Lapienei), tada buvo per daug jau aišku, kad tokia laikraščio pozicija yra talka sovietinei šmeižimo propagandai.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
PASAULYJE
Kodėl mes nesame žydai? Tokis apgailestavimas kyla pasekant Vatikano konsilijos trečiosios sesijos svarstymus ...
Trečioje sesijoje daugiausia dėmesio sutelkta į plačios apimties temą. “Bažnyčia moderniajame pasaulyje”. Didžiosios daugumos balsais svarstymo pagrindu priimtas komisijos pateiktas projektas, kurio pagrindinė mintis — Bažnyčia turi įsijungti į moderniojo gyvenimo problemas, padėti jas spręsti ir vykdyti. Tarp tų problemų minimas atominis karas, gimimų kontrolė, skurdas ir badas, tikėjimo laisvė ir t.t. Prasidėję bendrosios kalbos dėl projekto surado spragų: esą klausimai svarstomi atitrauktai nuo gyvenimo tikrovės, bendrom frazėm, ir dėl to Anglijos arkivyskupas John C. Heenan visą projektą pavadino “banalybių rinkiniu”, kuris nevertas konsilijos dėmesio. Kiti rado, kad eilė dienos klausimų apeiti tylom. Pvz. Amerikos vyskupai siūlė papildyti deklaraciją pasisakymu prieš rasizmą, prieš antisemitizmą. Arkivyskupas Casimiro Morcillo Gonzalez (Madridas) pasi. gedo pasisakymo dėl komunizmo, ateizmo. O šiaurės Airijos arkivyskupas William Conway stipriausiai pasigedo pasisakymo "apie kentėjimus krikščionių, kuriem paneigta jų tikėjimo laisvė”.
Skaityti daugiau: Vatikano konsilija ir lietuviai
Danijos Kopenhagoje rugpiūčio 20-28 dienomis posėdžiavo Tarpparlamentinės unijos 53-ji konferencija. Šiai unijai priklauso 75 valstybės. Jos steigėjų idėja buvo: per demokratinių parlamentų tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą palaikyti ir stiprinti parlamentines institucijas pasaulyje. Tačiau po antrojo pasaulinio karo Vakarų demokratijos visais atžvilgiais tiek buvo nuolaidžios ir atlaidžios sovietiniam totalizmui, kad ir Tarpparlamentinėj unijoj jam buvo suteikta lygiateisio nario vieta, atseit Sovietų Sąjungos bei jos satelitų sovietai buvo pripažinti tolygūs demokratiniam parlamentui.
Skaityti daugiau: Tarpparlamentinė unija
Nauja Bendruomenės vadovybė
Tarybos pirmininku išrinktas V. Volertas, sekr. E. Armonienė, prezidiumo nariais P. Vileišis, B. Nemiekas ir J. Šlepetys.
Centro valdybos pirmininku taryba perrinko buvusį pirm. J. Jasaitį ir patvirtino jo pasirinktus valdybos narius: vicepirmininkę M. Rudienę, vicepirm. Z. Dailiką, jis ir Kultūros fondo pirmininkas, vicepirm. J. Ignatonį, jis ir švietimo tarybos pirm., vicepirm., J. Jurkūną, jis ir bendruomenės organizaciniams reikalams, narį V. Kleizą, jis ir jaunimo reikalams, iždininką M. Šimkų, protokolo sekr. J. Paštuką ir sekret. K. Janušką. Į Kontrolės komisiją taryba išrinko dr. S. Biežį, kn. A. Trakį ir VI. Vijeikį. Į Garbės teismą — V. Sidzikauską, dr. A. Klimą, dr. J. Matulionį, J. Jankų ir V. Bražėną.
Nauja LFB Vyr. Taryba. Korespondenciniu būdu į LFB Vyr. Tarybą išrinkti kn. K. Balčys, J. Brazaitis, dr. K. Čeginskas, A. Grinienė, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Kazickas, L. Prapuolenis, R. Šliažas ir dr. R. Šomkaitė. Be jų į tarybą įeina JAV Kanados LFB ir Europos LFB pirmininkai ir Į Laisvę vyr. redaktorius.
Naują Krikščionių Demokratų Sąjungos Valdybą išrinko K. D. S-gos konferencija gegužės 30-31 Clevelander pirm. A. Kasiulaitis, vicepirmininkai S. Lūšys, P. Razgaitis ir P. Vainauskas, ižd. H. Idzelis, sekretorius P. Kliorys ir nariai dr. J. Balčiūnas, P. Balčiūnas, A. Gražiūnas, dr. K. Šidlauskas ir A. Tamulionis. Valdybos branduolys iš Chicagos perkeltas į Clevelandą.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose
Iš visų rezistencijon infiltruotų pagal Kruglovo direktyvas šnipų, kurie buvo išaiškinti, pavojingiausias ir apsukriausias buvo Juozas Erelis, veikęs pačiose rezistencijos viršūnėse ir simuliavęs patį vyriausią rezistencijos vadą. Jo istorija rodo, kokius žmones sovietai angažavo savo agentais, kaip tie agentai pagavo pasitikėjimą ir kaip tada veikė rezistencijai sunaikinti iš pagrindų.
Juozo Erelio vardas Vakaruose pirmu kartu pažįstamas 1946 iš atgabentų Vlako delegatūros nariams įgaliojimų, kuriuos Vlako vardu buvo pasirašę Juozas Erelis ir Alfonsas Hektoras. BDPS steigimo akte Juozas Erelis pasirašęs Lietuvos Laisvės Armijos vardu.
Lietuvos rezistencijos istorijoje Erelis pirmu kartu pasirodė 1946 gegužės 18, kada jis buvo suvestas su Tauro apygardos vadu Mykolu Jonu ir kitais pareigūnais ... Jis buvo baigęs kunigų seminariją, bet į kunigus nesišventino; baigė mediciną, vokiečių okupacijos metais buvo provincijoje gydytojas ir turėjo artimus ryšius su pogrindžiu — veikęs Laisvės Armijoje. 1944 pakviestas į Vilniaus universitetą medicinos fakulteto anatomijos katedrai vadovauti. Buvo populiarus tarp intelektualų savo socialiu, gyvu būdu; buvo mėgstamas tarp studentų, nes visi nujautė, kad jis patriotas, o dažnai jį matydavo ir bažnyčioje. Jis netgi davęs kelis kartus pogrindžio studentėms vaistų sužeistiems partizanams gydyti.
Skaityti daugiau: SMERŠ AGENTAS JUOZAS ERELIS
