Į Laisvę 1957 12(49)
_files/I-Laisve-1957-12(49)-1.jpg)
T u r i n y s
šis nr. skirtas Europos LFB studijų savaitės idėjoms.
Antanas Maceina: Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje ... 1
Zenonas Ivinskis: Lietuvos ir kitų baltų praeitis sovietų aiškinime 13
Jonas Grinius: Komunistinis menas Lietuvoje ....................... 20
Mečys Musteikis: Nuopuolis ir pasipriešinimas tremtyje ............ 27
Domininkas Kenstavičius: Tėvynė Lietuva ........................... 32
Ričardas Bačkis: Laisvasis pasaulis "taikiosios koegzistencijos”
perijode ir egzilų jaunimas ................................ 31
Bronius Sakalas: Vieno pogrindžio kronika ......................... 41
Nuo Neckaro iki Nemuno (studijų savaitės sveikinimai Lietuvai) .... 45
DARBAI IR IDĖJOS: .... 46-96
Anapus: Sovietinamas lietuvių literatūros mokslas (J. Brazaitis),
Ko nepasakojo Lietuvą, matę Uragvajaus komunistai (ELI),
Poezija iš Sibiro;
Pasauly: Politinės raidos metinis balansas (J. B.),
Amerika ir išlaisvinimas,
Politika, kuri vadinasi šis tas mažiau kaip išlaisvinimas,
Dokumentai apie Lenkijos ultimatumą Lietuvai 1938 (ELI),
Kurlink žengia Tolimieji Rytai (Kęstutis Kudžma);
Tremtyje: Lietuviško gyvenimo nutekėję metai (P. J. ir A. M.),
Trečioji Europos LFB studijų savaitė (ELI),
Lituanistika Amerikos bibliotekose,
Idėjos spaudoje,
Vardai įvykiuose;
Gyvoji mintis: Istoriko žvilgsnis į Rytų-Vakarų ateitį;
Laiškai
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1957 12(49)
TRYS EUROPIEČIO ILIUZIJOS KOMUNIZMO AKIVAIZDOJE
_files/I-Laisve-1957-12(49)-2.jpg)
NR. 12 (49) 1957 KOVAS
ANTANAS MACEINA, Vokietija
Pranešimas Europos LFB surengtoje studijų savaitėje 1956 rugpjūčio 5-12
Jau 1923 N. Berdiajevas įspėjo Europą nelaikyti bolševizmo tiktai "plėšikų gauja’’, kurią būtų galima "iš pasaulio pašalinti gerai organizuotos kavalerijos divizijomis”, o regėti jame ‘‘gilesnę, baisesnę ir grėsmingesnę apraišką”, negu tik senojo rusiškojo režimo nuvertimas.1) Tačiau vakarietis žmogus buvo toks išdidus, jog šis įspėjimas nedarė jam jokio įspūdžio. Ano meto Europa patikėjo ne bolševikų ištremtam Berdiajevui, bet bolševikų neregėjusiam José Ortega y Gasset, ispanų sociologui ir filosofui, kuris 1926 bolševizmą pavadino “nuobodžiu visų revoliucijų pamėgdžiojimu’’ ir “atbaigta revoliucine banalybe”.!!) Berdiajevas Rusijos revoliucijoje įžiūrėjo “pasaulio revoliuciją ir krizę, savo reikšme nenusileidžiančią senovės žlugimui” (p. 93). Tuo tarpu Ortega neteikė jai jokios reikšmės. “New Yorkas ir Maskva neduoda nieko naujo, palyginus su Europa. Jie yra tiktai Europos viešpatavimo pakraščiai, atitrūkę nuo kamieno ir todėl netekę prasmės. Kalbėti apie New Yorką ir Maskvą iš tikro yra net nepatogu” (p. 90). Ir dar kitoje vietoje; “Aš esu įsitikinęs, kad rusiškai nudažyto komunistinio Credo turinys ir šiandien, ir anksčiau europiečio nedomina, netraukia ir jokios mielesnės jam ateities nerodo” (p. 123). “Rusijai reikės dar šimtmečių, kol ji galės mėginti reikšti noro viešpatauti” (p. 91).
Bet net prieš keletą metų garsusis anglų kultūros istorikas Arnold Toynbee rašė: “Mano pažiūra, komunizmas yra lapas iš Krikščionybės knygos, kurį išplėšė ir kurio nesuprato”,3) elgdamiesi su juo taip, "tarsi jis būtų visa Evangelija” (p. 229). Toynbee atrodo, kad marksizmas esąs tik vienašališkai išvystytas krikščioniškasis socialinis mokslas, kitaip tariant krikščioniškoji erezija. ‘‘Rusai pasiėmė šią Vakarų ereziją, ją prisitaikė ir dabar šauna su ja į mus atgal. Tai yra pirmas šūvis jų atakoje prieš Vakarus” (t.p.). Bet Toynbee netiki, kad šis šūvis būtų pavojingas. Jam atrodo, kad orientalinės tautos, Indija ir Kinija gali aiškiai ilgam laikui daryti vakarietiškajam mūsų paveldėjimui žymiai pastovesnės įtakos, negu Rusija su komunizmu gali kada nors to tikėtis” (p. 229-30).
Šitos garsių Europos vyrų mintys apie bolševizmo reikšmę rodo, kaip nerealiai sovietinė Rusija buvo ir tebėra suprantama. Įvykiai Rusijoje revoliucijos metais virto pasaulinio pasaulinio svorio perversmu, kuris nepasibaigė taip banaliai, kaip visos kitos revoliucijos, bet padėjo pamatus iš tikro naujam, tegul ir demoniškam, gyvenimui.
Skaityti daugiau: TRYS EUROPIEČIO ILIUZIJOS KOMUNIZMO AKIVAIZDOJE
LIETUVOS IR KITŲ BALTŲ PRAEITIS SOVIETŲ AIŠKINIME
ZENONAS IVINSKIS, Roma
Sovietiniai okupantai nesitenkina išnaudodami okupuoto krašto ūkį. Jie siekia pagrobti gyventojų dvasines vertybes ir perkeisti jų pačių dvasią.
Viena iš žymiausių tautos dvasinių vertybių, šalia kalbos, folkloro, tautinio meno, yra jos istorija. Baltijos tautoms jų praeitis buvo turėjusi ypatingos reikšmės. Įsisąmonindamos savo praeitį, savo atskirą tautinį paskyrimą, estų, latvių ir lietuvių tautos atgimė, išaugo į sąmoningas Baltijos tautas-nacijas ir išsikovojo didelėmis aukomis valstybinę nepriklausomybę. Tame vyksme jų istorija buvo virtusi jų sąmoningumo šaltiniu. Tad ją sovietai užsimojo pakeisti, ir jau antras dešimtmetis eina trijų tautų istorijos klastojimas.
1. Klastojimo keliai, arba sovietiniai istorijos metodai
Su savo pažiūromis į istoriją ir metodus jai rašyti sovietai neseniai supažindino laisvąjį pasaulį tarptautiniame istorikų kongrese Romoje 1955 rugsėjo pradžioje. Sovietų delegacija pirmu kartu dalyvavo tokiame kongrese, vadovaujama istorikės Pankratovos. Delegacijos narys A. L. Sidorovas keturiomis kalbomis paskelbtame referate “Sovietinio istorijos mokslo svarbiausios problemos ir laimėjimai” kalbėjo: “Sovietiniai istorikai savo tyrinėjimuose remiasi istorinio materializmo metodu. Galima tikrai pasakyti, kad mūsų krašte materialistinė istorijos samprata laimėjo visišką pergalę ir yra pripažįstama bendrai tiek jaunesniosios, tiek ir senesniosios istorikų kartos”.
Tas istorinis materializmas temato du istorijos veiksnius, kurie suka įvykių ratą — gamybinius santykius ir klasių kovą. Nuo naujų gamybinių įrankių atsiradimo ar naujų gamybinių metodų įvedimo komunistams prasideda vis naujos istorijos epochos. O visa žmonijos praeitis suniveliuojama į įvairiomis formomis vykstančią klasių kovą, kovą tarp faraono ir vergų, tarp aristokratų ir demos, tarp patricijų ir plebėjų, tarp feodalų ir valstiečių, tarp “buržuazijos” ir “liaudies”. Žmogus tame vyksme tėra tik anonimiškas klasių kovos įrankis.
Skaityti daugiau: LIETUVOS IR KITŲ BALTŲ PRAEITIS SOVIETŲ AIŠKINIME
KOMUNISTINIS MENAS LIETUVOJE
JONAS GRINIUS, Vokietija
1. Reikalavimai menui
Dialektinio materializmo supratimu, kiekvienas menininkas yra vertinamas pagal jo priklausomybę klasei, o jo menas — kaip tos klasės visuomeninės pozicijos ir jos aspiracijų išraiška. Visi menininkai, supratę klasių kovos prasmę, turi dalyvauti dirbančiųjų klasės kovoje tiek savo gyvenimu, tiek savo kūryba. Menininkai turi vaizdžiai, gyvai atskleisti šitos klasių kovos prasmę, rodyti tos kovos atskirus lemiamuosius momentus ir jais uždegti eilinius kovotojus tolimesnei kovai.
Šitokio supratimo menas komunistų yra pavadintas socialistiniu realizmu. Jis yra oficiali doktrina, privaloma sovietuose visų sričių kūrėjams. Vienintelė doktrina, šalia kurios neleidžiama būti kitokiam meno supratimui kaip ir šalia komunistų partijos negali būti tokia pat lygiateisė kita partija.
Socialistinis realizmas pastatytas ir prieš estetinį, individualistinį, simbolinį, dekadentinį meną, kuris esąs kapitalistinio buržuazinio pasaulio produktas.
Socialistinis realizmas pastatytas ir prieš natūralizmą, kuris komunistams tesąs “šliaužiojimas tikrovės paviršiumi”. Jis atmeta natūralizmą, viena, dėl jo dažnai pasitaikančio pesimizmo. Pesimizmą smerkia, nes jis galįs silpninti proletariato kovingumą. Kita vertus, pesimizmas nėra suderinamas su marksistinės teorijos prielaidomis: pesimizmas galįs apnikti paskirus asmenis, bet ne kolektyvą, ne kovojančią ir žengiančią į laimėjimus klasę, kuriai vadovauja kompartija. Kūrėjų pesimizmas būtų tik kenksmingas subjektyvizmas, bet ne objektyvus istorijos dėsnis, kurio prasmingiems etapams vaizduoti komunistų partija kviečia rašytojus ir menininkus. “Socialistinio realizmo metodas reikalauja vadovautis meno kūryboje gyvos tikrovės faktais ir reiškiniais, o ne subjektyviais sumetimais ir tikslais”. Tuos “Komunist” žodžius kartoja ir Lietuvoje “Literatūra ir menas” (1956 Nr. 3).
NUOPUOLIS IR PASIPRIEŠINIMAS TREMTYJE
MEČYS MUSTEIKIS, Vokietija
TREMTIS
Tremtiniu vadiname žmogų, kuris dėl tam tikrų aplinkybių yra priverstas gyventi už savo tėvynės ribų — daugiausia dėl politinių aplinkybių, kurios jo grįžimą į tėvynę padaro neįmanomą.
Tačiau skirtinga yra padėtis lietuvio, ištremto į Sibirą, ir atsidūrusio Vakaruose. Pastarąjį dažnai vadiname ir pabėgėliu. Ypačiai paskutiniu metu kai kas nori išvyti tremtinio vardą iš tarpo lietuvių, esančių Vakaruose. Atsisakymas nuo tremtinio vardo motyvuojamas tuo, kad žmonės čia bėgę sava valia. Šio motyvo nevertinant, tenka betgi pastebėti, kad noras atsisakyti nuo tremtinio vardo gali reikšti ir ką kita—norą atsisakyti nuo įsipareigojimų, kuriuos uždeda tremtinio vardas. O jis uždeda pareigą būti kitokiam nei gyvenamos aplinkos žmonės, būti liudininku protesto prieš bolševizmo smurtą, liudijimu fakto, kad smurtas tebeviešpatauja. Tariant prof. A. Maceinos žodžiais, tremtis yra tapusi mūsų pašaukimu — išlikti tvirtos dvasios ir liudyti pasauliui apie didžiąją skriaudą mūsų tėvynei.
Tremtinio pašaukimą vykdyti nėra lengva, ir ne vienam kyla noro atsisakyti nuo jo, atsisakyti pirmiausia nuo tremtinio vardo, įsilieti į esamo gyvenimo tėkmę ir būti tokiu, kaip tie visi kiti gyvenamos aplinkos žmonės. Vienur gyvenimo sąlygos yra palankios įsilieti į aplinką, kitur aplinka neprisiima tremtinio, ir jis, netekdamas savo pašaukimo, praranda dvasios tvirtybę ir degraduojasi į menkesnį žmogiško gyvenimo lygį. Du tų skirtingų sąlygų kraštai yra Amerika ir Vokietija. Tačiau ir vienose ir kitose sąlygose yra žmonių, kurie išlieka ištikimi tremties pašaukimui.
TĖVYNĖ LIETUVA
KUN. A. KENSTAVIČIUS
Lietuva, kai aš tave tariu—
Prieš akis sumirga raštų raštai,
Ir pilna padangė vyturių,
Ir linų žydėjimas be krašto . . . (Brazdžionis)
Nusikeikime mintimis į paliktą tėvynę Lietuvą— kas ji yra?
TĖVYNE yra mūsų tėvelių ir senelių gimtasis kraštas; ten ir mes išvydome pasaulį.
TĖVYNĖ yra ir kalneliai su įvairiais padavimais, ir mirguliuojantys kloniai, ir upeliai, ir Baltijos jūros šniokštimas, ir vingiuoti vieškeliai—keleliai, ir laukų madonos, kryžiai, rūpintojėliai.
TĖVYNĖ yra ir tos bręstančios auksinės kviečių, rugių varpos, kurios maitina tėvynės žmones, kur kiekvienas žemės kampelis išvaikščiotas.
LAISVASIS PASAULIS "TAIKIOSIOS KOEGZISTENCIJOS'' PERIJODE IR EGZILŲ JAUNIMAS
RIČARDAS BAČKIS, Paryžius
Daug kalbėta apie tai, ką laisvasis pasaulis turėtų daryti “taikiosios koegzistencijos” perijode. Tą patį klausimą susiaurinsime: ką mes, kaip studentai egziliečiai, turėtume daryti? Atsakyme tebus tik dalinis atspalvis nuomonių, kurios vyrauja jaunoje egziliečių kartoje, t. y. to jaunimo, kuris atsirado svetimame krašte ne sava valia, svetur turėjo mokslą eiti ir svetimą auklėjimą prisiimti, o apie tėvynę težino tik iš knygų ir pasakojimų.
GRAŽIEJI PRINCIPAI IR TIKROVĖ
Pasikalbėjimuose, spaudoje kasdieną girdime apie LAISVĘ, TEISĘ k:ekvienai tautai, kiekvienam žmogui tvarkytis pagal savo norus ir pažiūras... Atlanto charta, J. T. O. charta, Žmogaus Teisių deklaracija, įvairių kraštų (kaip JAV, Prancūzijos ir net Sov. Sąjungos...) konstitucijų principai ir dėsniai atrodo gražūs. Praktikoje, kiekviena valstybė, kaip lygiai kiekvienas žmogus, pirmiausia galvoja apie save, o jei parodo intereso kitiems — tai dažniausiai tik juos panaudojant saviems tikslams. Tai vadinama “apskaičiuotos rizikos” laikysena, arba pragmatine politika. Šis reiškinys prilygsta būsenai žmogaus, kuris turi pakankamai oro ir neįsivaizduoja, ką reiškia jo pritrūkti... Tik prisiminkime Belgijos kasyklų Marcinelle katastrofą... Po įvykusios nelaimės visi rodė solidarumą, gailėjo, aukojo, o kuo jie buvo prieš tai susirūpinę, ar nematė, kad kasyklų darbo saugumo reikalai blogi?... Tas pats ir su laisvės principu bei jo spinduliavimu. Už laisvę kovoja tik tie, kurie jos netekę arba kurie jaučia pavojų jos netekti. Kada laisvasis pasaulis pradėjo jungtis? Kada atsirado Atlanto sutartis? — Tai įvyko po to, kai Čekoslovakija laisvę prarado, kai Korėjos karas kilo etc. Bet vos tik grėsmė praėjo, vėl viskas ėmė atsileisti; tautinės ambicijos, tautiniai interesai susikryžiavo ir nusvėrė. Tai ypač buvo ryšku turint prieš akis Eur. Bendr-nės Gynybos sutarties atmetimą Prancūzijos parlamente.
Skaityti daugiau: LAISVASIS PASAULIS "TAIKIOSIOS KOEGZISTENCIJOS'' PERIJODE IR EGZILŲ JAUNIMAS
VIENO POGRINDŽIO KRONIKA
KOVOSE DĖL LAISVĖS (6)
BRONIUS SAKALAS, Chicago
Vokiečių okupacijoje 1941 Lietuvos laikinajai vyriausybei savo veikimą sustabdžius, pasipriešinimui perėjus į pogrindį, ir provincijos sąjūdžiai tuo pasekė...
Tauragės priemiesty p. Mo. namuose 1941 spalio pirmą sekmadienį įvyko pirmas posėdis. Vieningai buvo sutarta organizuoti pogrindžio veikėjus, spaudos platintojus, o netikėtumams išvengti būtinai turėti nuolatinius savo slaptus ryšininkus apskrities viršininko įstaigoje ir policijoje. Tai pasiekti nebuvo sunku, nes pačiame posėdyje iš apskrities viršininko įstaigos dalyvavo R., o iš policijos J. Ir B. Jiems ir buvo patikėti ryšininkų uždaviniai.
Ryšininkai savo tinklą išplėtė visoje apskrityje. Jų energinga veikla išgelbėjo visą eilę asmenų nuo suėmimo. Tarp kitų, ryšininko B. įspėtas suspėjo nakties metu pasišalinti ir suėmimo išvengti paties viršininko sekretorius leit. G. Tas pats ryšininkas išgelbėjo nuo panašaus likimo ir lietuvių saugumo viršininką Ge.
Pogrindžio veikėjų posėdžiai buvo daromi kas dvi savaitės, vis kitoje vietoje, kad nekiltų įtarimo. Vieną sykį tokis posėdis buvo net paties viršininko įstaigoje, nors buvo žinoma, kad viršininkas tokiam veikimui nebuvo palankus. Tos įstaigos valgyklos vedėjas G. M. sugebėjo suorganizuoti pačioje viršininko įstaigos valgykloje dar ir vaišes, kad niekas nieko neįtartų. Tame posėdyje buvo sutarta paruošti karinį kovos dalinį, kuriame pirmiausia būtų paruošti jaunieji kovotojai partizaninei veiklai. Nutarimą vykdyti buvo pavesta šių eilučių autoriui.
NUO NECKARO — IKI NEMUNO
Europos LFB studijų savaitės dalyviai iš įvairių Europos kraštų trumpai prabilo į pavergtuosius lietuvius 1956 rugpjūčio 20 Amerikos Balso bangomis. Jų nuotaiką broliams anapus iliustruoja keletas sakinių iš jų kalbų:
KUN. DĄUKNYS. ...Iš Anglijos atvažiavęs į Europos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitę, jums perduodu nuoširdžius sveikinimus nuo Anglijos ir Škotijos lietuvių. Tarp visų Didžiosios Britanijos lietuvių — senųjų išeivių ir naujųjų tremtinių — vyksta broliškas bendradarbiavimas ... Prie gražaus solidarumo kovoje už Lietuvos vardą anglų tarpe daug prisideda ir rezistencinio sąjūdžio Lietuvių Fronto bičiulių židiniai Londone, Bradforde, Birminghame ir paskiri bičiuliai Škotijoje, Stroude, Gloucesteryje, Corby, Coventry, Nottinghame, Northamptone, Derby, Wolverhamptone ir Stokeon-Trente. Mes taip pat dalyvaujame ir anglų antibolševikinio fronto sąjūdžiuose. Kįovojame ir meldžiamės, kad Galybių Dievas mūsų tautą laimintų, stiprintų ir išvestų į laisvės ir nepriklausomybės kelią.
Sovietinamas lietuvių literatūros mokslas
ANAPUS
Europos LF studijų savaitėje buvo specialiau nagrinėta, kuria linkme sukamas okupuotojo Lietuvoje lietuvio dvasinis gyvenimas moksle bei mene. Prie prof. Z. Ivinskio žvilgsnio j Lietuvos istorijos sovietizaciją, prie prof. J. Griniaus žvilgsnio į Lietuvos meno komunistinimo pastangas pridedame dar žvilgsnį į literatūros mokslą. Lig šiol lietuvių literatūros istorija dar neparašyta. Dar nesurasta, kaip istorinio materializmo metodu išaiškinti visus lietuvių literatūros gyvenimo reiškinius. Tenkintasi atskiromis monografijomis ar chrestomatijomis. Tačiau ir jose iš dalies pasireiškia, kaip sovietinis metodas mėgina prieiti prie lietuvių literatūros faktų. Sustojame prie poros tokių leidinių.
*
Donelaitis ir Malenkovas
Kristijonas Donelaitis susilaukė Lietuvoje dėmesio. Išleistos jo rankraščių fotokopijos. Parašyta pora monografijų. Viena iš jų yra L. Gineičio “Kristijono Donelaičio Metai”, išleista 1954.
Su malonumu sutinki kiekvieną lietuvišką knygą ar knygą apie lietuvius. Tačiau paskaitęs Gineičio knygą, jauti didelę užuojautą knygų autoriams Lietuvoje, kad jie yra verčiami į lietuvišką medų pilti sovietišką degutą. Tokis degutas G'neičio knygai tai šaukimasis į literatūrinius autoritetus tokių “specialistų” kaip Malenkovas. Malenkovo literatūrinius nurodymus autorius yra priverstas laikyti gairėmis Donelaičiui nagrinėti. Autorius rašo:
“Draugo G. Malenkovo ataskaitiniame pranešime partijos XIX suvažiavimui duotasis tipiškumo apibrėžimas atveria kelią į teisingą Donelaičio kūrybinio metodo, jo sukurtų veikėjų, jo vartojamų satyrinių priemonių įvertinimą, šių nurodymų šviesoje ir tenka įvertinti Donelaičio literatūrinį palikimą” (17 p.).
Ko nepaskelbė Lietuvą lankę Urugvajaus lietuviai komunistai
Praėjusi rudenį sovietų atstovybė Urugvajuje ėmė organizuoti “P. Amerikoj lietuvių delegaciją į tarybinę tėvynę". Joje turėjo dalyvauti ne tik Urugvajaus, bet ir Argentinos bei Brazilijos patikimi lietuviai komunistai. Bet nei Argentinos, nei Brazilijos vyriausybė tokiems ekskursantams nedavė vizų, ir todėl visa ekskursija atiteko Urugvajaus liet. komunistams. Be užkietėjusių stalininkų Rasiko, Čapliko, Revucko ekskursijon pateko ir jaunesnių: Čaplikaitė, Diktaritė, Garbačiauskas, Revuckaitė, Šiugžda, Vėlyvytė ir kt. Kiekvienas ekskursantas gavo iš sovietų atstovybės lėktuvo bilietą ir 70 dol. kišenpinigių. Vieno asmens bilietas kaštuoja apie $1.500. Kadangi okupuotoje Lietuvoje ekskursantus globojo valdžia, tai jiems patiems tas visas pasivažinėjimas nieko nekaštavo. Suprantama, kad Maskvai ji buvo reikalinga. Tą reikalą išduoda ekskursantų laiškas "Tiesoje”: “Mes akivaizdžiai įsitikinome, kad lietuvių tauta, įstodama į TSRS tautų šeimą, pasirinko teisingą kelią, kad lietuvių kultūra — mokslas, menas, literatūra — tarybinės santvarkos sąlygomis suklestėjo kaip niekad jos istorijoje...” Tai liudija ir ekskursantų vieši pasisakymai Urugvajuje. "Į L.” skaitytojams, tikimės, bus įdomu, kaip kraštas ekskursantus priėmė ir nuteikė pagal informacijas, gautas kitu keliu.
Skaityti daugiau: Ko nepaskelbė Lietuvą lankę Urugvajaus lietuviai komunistai
Poezija iš Sibiro
Į Laisvę lig šiol spausdino gabalus partizaninės poezijos. Ji kitokia nei čia laisvajame pasauly kuriamoji. Ji artima liaudinėms dainoms ir savo nuotaika ir kuriamaisiais vaizdais. Formos imantrumo joje nėra. Gausu joje ir netašyto prozinio pasisakymo. Tačiau ji yra liudininkas skurdaus, desperacinio gyvenimo, kuriame eina kova dėl egzistencijos.
Tik joje, kaip ir liaudies dainose, retai kada rasi herojikos. Tie, kurie tuos poezijos fragmentus rašė, nesijautė esą herojai. Jie jautėsi žmonės, kuriems yra viskas atimta ir kuriems tepalikta teisė savame krašte nebent mirti. Jie tai žino, eidami į partizaninį gyvenimą. Bet jie taip pat žino, kad gyventi be laisvės yra nepakeliamai neprasmingasgyvenimas. Jie pasirenka mirti, bet savoj žemėj ir mirti kovojant. Pasirinkimą prisiima kaip neišvengiamą likimą be tragikos, bet su vengiamu pasakyti dideliu troškimu gyventi ir mylėti savo kraštą. Sakytum, ir mirdamas partizanas yra nukreipęs akis į savąją žemę.
Politines raidos metinis balansas
PASAULYJE
Kurie praėjusiais metais politiniai įvykiai didžiausi? Kuriuos iš jų verta pasilaikyti atmintyje kaip pagrindą., ant kurio klostysis šių metų politinė raida? Tai, ką per metus nervingai rašė Rytų ir Vakarų pasaulis į tarpusavio santykių knygas savo darbais, nelengva sutraukti į kelis laikraščio puslapius. Nelengva objektyviai atrinkti įvykius mėginant atsakyti į klausimus; kas reiškė santykiuose tarp Rytų ir Vakarų naujus etapus, atmainas; kurlink sviro pavergtųjų tautų likimo klausimas?
1. SUSIDRUMSTIMAS RYTŲ IR VAKARŲ JĖGOSE
Tarp Rytų jėgų buvo ir liko lemiamoji jėga Sovietai, Maskva. Lemtingiausias įvykis juose buvo vasario 20 partijos dvidešimtame kongrese Stalino iškeikimas. Tai pastūmėjo į naujus įvykius patį Kremlių — į kovą. tarp Stalino šalininkų ir jo priešų, ir ji dar nebaigta. Pastūmėjo ir Sovietų Sąjungos piliečius pagaliau išdrįsti. Kas buvo nešiojama širdyje ilgus metus, dabar atsargiai prasiveržė viešumon. Prasiveržė nepasitenkinimas partija ir jos režimu. Satelituose prasiveržė nepasitenkinimas Rusijos imperializmu ir jos kolonialiniu išnaudojimu. Lenkija — pavyzdys tų satelitų, kurie sustojo pusiaukelėje — komunistiniame režime, bet su daline tautine nepriklausomybe, siekiančia pilnos nepriklausomybės. Vengrija veržėsi toliau — nors sukilimas prasidėjo komunistų partijos ribose, bet jis išsiveržė iš partijos kontrolės ir virto tautos kova prieš okupantą ir prieš jam tarnaujantį komunizmo režimą.
AMERIKA IR IŠLAISVINIMAS
Amerikos delegacijos JT pirmininkas Henry Cabot Lodge jr. vasario 28 Jungtinėse Tautose dėl Sovietų kaltinimo, kad Amerika kišantis į rytų Europos valstybių reikalus, kalbėjo:
“Amerikos tauta negali indiferentiškai ir su apatija priimti padėties, kurią Sovietai sudarė vidurio Europoje...
“Natūralu yra, kad mes esame susirūpinę rytų Europos tautomis. Mes norime matyti jas laisvas ir nepriklausomas, įgalintas savitai gyventi, siekti savos paskirties, turiu galvoje nepriklausomas nuo sovietinės kontrolės, nepriklausomas nuo Amerikos kontrolės, nepriklausomas nuo bet kurios kitos kontrolės.
POLITIKA, KURI VADINASI ŠIS TAS MAŽIAU KAIP IŠLAISVINIMAS
Kitoje vietoj suminėtas Henry Cabot Lodge jr. pareiškimas vasario 28 apie Amerikos santykius su pavergtaisiais reiškia Amerikos politikos principini nusistatymą. Juo Amerikas išsiskiria iš visų kitų didžiųjų politinių galybių. Dėl jo Amerika yra tapusi ne tik fizine, bet ir moraline jėga, nes i ją yra nukreiptos milijonų akys ir viltys.
Bet apie pavergtuosius kalbėjo ir kitas pareigūnas kitą dieną. Dėmesio verta E. L. Packer kalba Vasario 16 proga surengtame LLK ir generalinio konsulo priėmime Baltijos Laisvės Namuose New Yorke. P. E. L. Packer yra pavergtųjų laisvinimo pastangas remiančios organizacijos Free Europe Committee pareigūnas; jis nėra oficialus Amerikos politikos reiškėjas, tačiau jis yra turėjęs nemažus diplomatinius postus (buvo pareigūnas ir Amerikos atstovybėje Rygoje), ir dėl to jo žodis tenka priimti kaip rūpestingai atsvertas ir atseikėtas.
Skaityti daugiau: POLITIKA, KURI VADINASI ŠIS TAS MAŽIAU KAIP IŠLAISVINIMAS
Dokumentai apie lenkų ultimatumą 1938 Lietuvai
Ryšium su St. Raštikio knyga “Kovose dėl Lietuvos” Jonas Augustaitis "Naujienose” 1957 sausio 9-10 kritikuoja tuos, kurie 1938 buvo pritarę priimti Lenkijos pateiktą Lietuvai ultimatumą, ir samprotauja, kas būtų buvę, jeigu ultimatumą Lietuva būtų atmetusi ir su Lenkija kariavusi. Dėmesį patraukia ne tiek vizija, kas būtų buvę, jei nebūtų ultimatumas priimtas, kiek autoriaus pateikiami argumentai, nes jie gali būti laikomi faktine medžiaga ano laiko istorijai. Tad prie to konflikto bei tų argumentų sustojame.
*
VIZIJA: KAS BŪTŲ, JEI NEBŪTŲ...
Jeigu su Lenkija būtų 1938 kariauta, tai J. Augustaitis sako:
“Lietuvos reikalai tuomet būtų vystęsi visai kitoniška linkme:
1) Būtų įvykęs Lietuvos su Lenkija karas. 2) Vokiečiai nebūtų likę neutralūs, — pasinaudodami tuo, vokiečiai būtų likvidavę savo sąskaitas su lenkais (būtų įvykęs ir lenkų-vokiečių karas), Lietuva būtų atgavusi Vilnių, 3) Lietuva jau 1938 m. būtų patekusi vokiečių politikos įtakon, 4) Lenkija būtų buvusi Lietuvos užpuolike, Lietuva — užpultoji, ištikima savo 18 metų politikai su Lenkija — reikalaujanti atitaisyti padarytą per smurtą ir melą skriaudą. Ir J. A. Valstybių ambasadorius Davis savo pranešime valstybės departamentui sako, kad: ‘Lietuva atsisakiusi užmegsti diplomatinius santykius ir priversta kariauti, susilauktų viso pasaulio visuomenės simpatijų’ ”...
Skaityti daugiau: Dokumentai apie lenkų ultimatumą 1938 Lietuvai
Kur link žengia Tolimieji Rytai?
Korėja geografiškai yra tolimas kraštas. Bet savo likimu artimas tam, kas seka rungtynes tarp Rytų ir Vakarų. Korėja mus domina kaip tų rungtynių arena ir dalyvis. Kiek ji pati pajėgia gyvuoti, kiek pajėgia pasinaudoti svetima pagalba.... ir panašius klausimus galėjo nušviesti autorius, padėtį patyręs savo akimis, praleisdamas ten savo karinės tarnybos metus.
*
Ar dirva (socialinė, kultūrinė, politinė) Korėjoj yra palanki komunizmui, ar atsparumas komunizmui didėja ?
Pietų Korėjos vyriausybė prieš komunizmą pasisako stipriausiais žodžiais. Tam pritaria ir pietų korėjiečių masės. Kova, kurią įžiebė komunistai ginkluotu užpuolimu ir kurią ne vieno vakariečio minty jau prigesino paliaubos, korėjiečiams dar vis gyvas reikalas. Paliauboms korėjiečiai nepritarė ir nuo šiaurinės dalies išvadavimo neatsisakė nė paliaubų metais.. Išvadavimo pastangas palaiko ne vien tautinis sentimentas, bet ir faktas, jog šiaurinė teritorija pietiečiams yra svarbi ir ekonominiu bei kultūriniu atžvilgiu — ten sutelkta Korėjos pramonė bei civilizacija. Dėl to kariuomenė nepaleidžiama; nauji kadrai apmokomi pilnu tempu.
Trečioji Europos LFB studijų savaitė
TREMTYJE
Europos LFB pirmieji pradėjo organizuoti studijų savaites. Jų prasmė — atsinaujinti dvejopai: idėjiniu ir organizacinio solidarumo atžvilgiu. Abudu atžvilgiai svarbūs atsidūrusiems svetimame krašte. Kasdieniniame gyvenime daugumas neturi progų ir galimybių papildyti savo idėjinį lobį naujais svarstymais ar lektūra. O nepasipildydamas kiekvienas senka. Idėjų trūkumas veda į paviršutinišką, nekritišką dienos įvykių priėmimą; idėjų trūkumas pakiša banalų apytuštį tarpusavio santykiavimą, tenkinimąsi organizacinių dalyku svarstymu ir persvarstymu; pakiša pigų ir lengvą tuščiažodžiavimą... Studijų metu bendrai praleistos dienos suartina dalyvius personaliai. Sujungia juos ne tik idėjos, bet ir asmeniniai sentimentai. Nuo to stiprėja solidarumas, kuris atsiliepia ir tolesniame praktiniame veikime, nes kaip gi neatsiliepsi šaukiamas, kaip neparodysi paslaugumo, kada į tave šaukiasi tavo asmeninis pažįstamas ir draugas.
Pernai trečiu kartu Europos LFB turėjo studijų savaitę. Ji susilaukė dar didesnio pasisekimo nei anos pirmosios dvi. Pasisekimas rodo, kad pataikė duoti žmonėms, kas jiems buvo reikalinga ir būtina. Jų patirtis gali būti naudinga pažinti ir Į Laisvę skaitytojams. Tad šiame nr. pateikiame bent dalį tų idėjų, kurios ten buvo svarstomos... Jų bendra ašis buvo giliau pažinti pastangas, kaip komunistinis režimas Lietuvoje nori paveikti lietuvių tautos mentalitetą, iš kitos pusės savaitė stengėsi giliau pažinti Vakarų dvasią, kaip ji elgiasi komunistinių idėjų akivaizdoje.
Techniškai tebuvo įmanoma duoti laikraštyje ne visus ten skaitytus pranešimus, o ir tų, kuriuos čia duodame, teduodame tik santraukas. Sakysim, prof. Ivinskio pranešimo buvo 40 mašinėlės puslapių, ir teko jame nuskriausti labiausiai vaizdus iš latvių ir estų gyvenimo, tenkinantis daugiau lietuviškuoju; M. Musteikio pranešimas iš 20 puslapių turėjo sutrumpėti taip pat iki pusės. Tačiau redakcija tariasi, kad jų esmę yra tiksliai perdavusi. O studijų savaitės eigą bei nuotaikas pavaizduoja toliau trumpas reportažas pagal K. Obolėno, kun. Dauknio, M. Musteikio ir kt. ten dalyvavusių pranešimus.
Lietuviškojo gyvenimo nutekėję metai
Dėmesio verti tie praėjusių metų įvykiai, kurie rodo lietuviško gyvenimo objektyvinius laimėjimus arba kūrybinių nuotaikų bei kilusių idėjų naujus etapus.
Jei klaustume, kurie įvykiai labiausiai reiškė lietuvių gyvumą. Amerikoje, tai tarp jų
pirmauja kultūriniai įvykiai.
Akys atsiremia į kultūros kongresą (birželio 30), dainų šventę (liepos 1), religinio meno parodą (kovo 11-18). Kongresą rengė bendruomenė, dainų šventę specialus komitetas,bendruomenės remiamas. Tiek kongresas, tiek dainų šventė, sutelkusi
11,00 dainininkų ir 10,000 žiūrovų, pakėlė patriotinį ir kūrybini entuziazmą, ypačiai atsižvelgaint, kad ten gausiai ir aktyviai reiškėsi jaunimas.
Šviesūs metuose atskiri ženklai buvo taip pat tautininkų sąskrydžio meninė šventė Washingtone (birželio 16-17), ALRK Federacijos jubilėjinis kongresas Bostone (spalio 12-14) su 4000 dalyvių ir ypačiai federacijos vykdomas jaunimo stovyklos organizavimas, LF Bičiulių laisvės kovų minėjimai su visai nauju priėjimu, savo viršūnę pasiekę Chicagoje, taip pat jų suorganizuotos trys rezistencijos vardo stipendijos studijuojančiam jaunimui. Tarp šviesiųjų ženklų yra ir jaunimo studijinės savaitės bei jaunimo vasarinės stovyklos. Vis tai prisideda prie lietuviškos dvasios išlaikymo, charakterio ugdymo, naujų užsimojimų skatinimo.
Lituanistika Amerikos bibliotekose
Amerikos bibliotekose lituanistikos nėra gausu. Kiek daugiau jos turi šalia kai kurių kitų (kaip Kongreso ir New Yorko Viešosios bibliotekų) Pennsylvanijos universiteto biblioteka, ypač kai 1952 m. pirko Dr. Šaulio vertingą knygų ir rankraščių rinkinį iš jo įpėdinių. Apie Dr. J. Šaulio rinkinį jau buvo trumpai rašyta Knygų Lentynoje (1954 Nr. 1- 2) ir kiek plačiau žurnale The Library Chronicle (V. 20. No. 1 1954). Gal ilgainiui pavyks paskelbti Pennsylvanijos univ. bibliotekoje esančios lituanistikos katalogą., o šiuo tarpu norime nurodyti lituanistams, kad čia yra jiems labai svarbaus bibliografinio žurnalo, Bibliografijos Žinių artipilnis komplektas, šio žurnalo 1928-1936 metai buvo jau Dr. J. Saulio rinkinyje, o dabar yra įsigytos ir vėlesniųjų metų mikrofilmos.
Idėjos spaudoje
Anketa rodo jaunimo nusimanymą apie Lietuvą • Grėsmė jaunimui nuvertinti dvasines vertybes • Jaunimas apie vyresnės generacijos pavėlintą žaidimą • Ar rezistenciją reikia nužudyti tam, kad įvyktų vienybė • Dirbtinis jubilėjus • Egoistinis interesas, tautos firma ir kunigų pinigai • Pirma reikia taikos atmosferos • Vertinti dar neišmokta • O vienu konkrečiu žygiu vienybė būtų galima ir naudinga.
*
Prie politinių skirtybių, kurias ryškina visuomeninis veikimas vyresnėj kartoj, pereiti metai pridėjo dar vienos skirtybės ryškinimą — generacijų. Čia augštuosius mokslus baigusios ar dar tebeinančois generacijos mentalitetą pradėjo stipriau ryškinti Studentų Sąjungos anketa (Lietuvių Dienose), ryškų skerspjūvį padarė Vytautas Vardys (Aiduose1956 Nr. 6); dar konkrečiau skrodė ir lygino kelias generacijas dr. Vytautas Vygandas (J Laisvę 1956 Nr. 11-48). Dalinį vaizdą randam dar Santarvėje(1956 Nr. 5), kuri skelbė davinius anketos Santaros suvažiavimo ribose ir tik vienais politiniais klausimais. Jaunimas ten taip orientuojasi politiniais klausimais:
“Į klausimą, kurios iš mūsų stambesnių polit. keturių partijų pasisako už priv. mokyklų išlaikymą valstybės pinigais, net 67,3% atsakė visai teisingai — krikšč. demokratai. Tačiau vis dėlto komiška, jog buvo 5%, kurie manė, jog tai socialdemokratai... Iš kokio dirbtinio naujai sudaryto sambūrio Lietuvos okupantai 1940 m. rinko kandidatus į “liaudies seimą”, — deja, tik 20% atsakė teisingai (“Darbo Lietuvos Sąjunga”)... 37,5% nežinojo, kad Margučio magazinas yra artimas tautininkams... Net 7,5% manė, kad dr. B. Nemickas (tautininkas) priklauso prie “ryškesnių liaudininkų”, ir 15%, kad tai K. Bielinio (senas socialistas) slapyvardis... Net 42,5% nežinojo, jog LRS Vlike neatstovaujama... Absoliutinė dauguma žinojo, kad min. S. Lozoraitis yra Lietuvos diplomatijos šefas, tačiau — 5% tvirtino (klaidingai), jog jis esąs LRS pirmininkas..., o 2,5% galvojo, kad jis esąs Vliko pirmininkas!... 2,5% teigė, kad kun. S. Yla esąs “Laisvosios Lietuvos” vyr. redaktorius, tačiau net 80% teisingai žinojo, jog tai katalikų publicistas... Įdomu, kad 30% manė, jog busimoj nepr. Lietuvoje didžiausių galimybių turėsią krikšč. demokratai, o 22,5%, kad tai bus tautininkai... Kadangi santariečiai dar negalvoja pasirinkti sau partijas, tai pusė klausiamųjų tuo punktu visai nepasisakė, o iš tų, kurie reikalui esant ketintų rinktis, pasisakė: 27,5% už tautininkus, 12,5% už liaudininkus, 7,5% už socialdemokratus, 5% už LRS ir po 2,5% už nacionalistus ir net krikšč. demokratus...”
Vardai įvykiose
Jei žmogus gyvenime didelis įvykis yra mirtis, tai iš gyvųjų eilės pernai pasitraukė prof. Vaclovas Biržiška (sausio 2), prof. med. ir varpininkas Juozas Bagdonas (birželio 8), Klaipėdos gubernatorius Viktoras Gailius, Lietuvos domininkonų atnaujintojas Tėvas Bonaventūra Pauliukas (liepos 13), lakūnas Feliksas Vaitkus, 1935 perskridęs Atlantą (liepos 25), agronomas ir ateitininkų veikėjas Balys Špokevičius (rugpjūčio 6), prelatas Ignas Starkus (rugsėjo 10), gydytojas, tautininkų organizacijų, Balfo, Bendruomenės veikėjas Motiejus Colney-Aukštakalnis (spalio 17).
Lietuvoje mirę — Prof. P. Jodelė, Prienų gimnazijos ilgametis direktorius kun. P. Martišius, grąžintas iš Sibiro Šiauliuose mirė birželio 8konsulas Eduardas Jatulis, liepos 29 nužudyti prof. J. Žemaitis su žmona.
Tik pernai patirta apie kun. prof. F. Kemėšio mirtį Sibire, nors jis mirė jau 1952; patirta, kad profesorius ir Sibire kunigas Pranas Dovydaitis yra palaidotas Riešioty srityje; ten pat palaidotas ir prof. kun. Izidorius Tamošaitis.
Patirta apie sugrąžintus vysk. T. Matulionį, vysk. Pr. Ramanauską, dr. Joną Pankauską, žurnalistą Valentiną Gustanį, žurnalistą Juozą Keliuotį, prof. Tadą Petkevičių, kuris per Vėlines vėl buvo suimtas porą savaičių.
Istoriko žvilgsnis į Rytų-Vakarų ateitį
GYVOJI MINTIS
Politiniai dienos įvykiai dažnai turi už savęs neregimus gilesnius pagrindus — filosofines, istoriosofines pažiūras į gyvenimo visumą. Tik ne visada atskiri politiniai įvykiai vairuojami pagal filosofų suvoktus ir suformuluotus visumos eigos dėsnius.
Esti ir priešingai — pagal atskirus dienos įvykius filosofai ima kurti savo pažiūras į gyvenimo visumą. Gali suklysti tie, kurie atskirus faktus nori vairuoti pagal filosofinius bendruosius dėsnius. Dar lengviau suklysti filosofams, kai jie iš atskirų faktų daro visuotines išvadas, dėsnius. Šitai reikia turėti prieš akis, stabteliant prie pažiūrų vieno iš autoritetingųjų mokslo žmonių — anglo Arnold J. Toynbee. Jo čia referuojamos kai kurios pažiūros maža dalim prisideda prie prof. A. Maceinos straipsnyje meistriško užsimojimo įvertinti Vakarų žmogaus nusistatymą bolševikinės tikrovės atžvilgiu.
*
Arnold J. Toynbee, plačiai žinomas istorikas, neseniai užbaigęs savo gyvenimo veikalą — 10 tomų pasaulio istoriją, skiriasi nuo daugumos istorikų tuo, kad jis ne tiktai dėsto ir sistemina faktus, bet yra ir kultūros bei istorijos filosofas, kuris tuos faktus apžvelgia iš visumos ir perspektyvos. Svarbiausia jo pareikšta idėja, gana nauja mokslo atstovuose bei istorikuose — grąžinimas Dievo į istoriją ir religijos kėlimas į istorijos tikslą. Ta idėja buvo sava krikščioniškiems istorikams ir filosofams, bet ji buvo virtusi svetima šiandien. Kai gamtos mokslų garbintojai suranda tiktai gamtos dėsnius, marksistai tiktai istorijos dėsnius, modernieji istorikai tiktai ekonominius ir pozityvistinius dėsnius, šis didelis istorikas išvadoj prakalba apie reikalą Vakarų žmogui grįžti prie Dievo įstatymo.
LAIŠKAI
NUOŠIRDUS AČIŪ!
Clevelando skyriaus Fronto Bičiuliams, sudariusiems paskutiniąją Rezistencinę stipendiją, kurią paskyrė man tos stipendijos komisija, tariu nuoširdų ačiū.
Tikiuosi, kad Augščiausias leis man ateityje atsilyginti Jums savo darbu, žinau, jog dažnai mūsuose yra kalbama apie paramą jaunimui, tačiau Jūs savo parama suteikėte vienam studijuojančio jaunimo nariui galimybę baigti mokslą, palikdami kalbas kitiems. Jūsų reali pagalba, tikiuosi, bus paskatinimas ir kitiems mūsų jaunimą paremti netik žodžiais, bet ir konkrečiais darbais.
Ačiū Jums visiems, kurie sava auka prisidėjote prie stipendijos sudarymo.
Jonas Šoliūnas
ĮSPŪDŽIAI IR PALYGINIMAI
Pastaruoju metu iš Europos atvyko į Jungtines Valstybes apsigyventi keletas LF bičiulių. Iš jų laiškų bei pareiškimų matyti, kokių skirtumų jie pastebi pirmuoju įspūdžiu tarp senojo ir naujojo pasaulio žmonių.
Rėmėjai, metrika
Į LAISVĘ RĖMĖJAI
Į LAISVĘ reikalams aukojo:
Kun. K. Balčys $10, K. Baronas (Venezuela) ir kun. Valiušaitis po $7, A. Mauragis (Australija) ir B. Radzivanas po $5, B. Ivanauskas, Z. Jankus, K. Kazlauskas, J. Reinys, N. Tautvila po $2, kan. F. Kapočius, V. Kulbokas po $1.
Į Laisvę rėmėjams jos leidėjai nuoširdžiai dėkoja.
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje:A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkü-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.
D. Britanijoje:V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.
Italijoje:Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.
