Karys 1956 m. 4-5 Turinys, metrika
Viršelis: Trakų pilis, Gen. Jokūbas Jasinskis, Lietuves sukilėliu vadas 1794 m.
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 4 (1320) BALANDIS - APRIL 1956– PDF fotografinė kopija 
1956 M.GEGUŽIS Nr. 5 (1321)– PDF fotografinė kopija
T U R I N Y S
V. Butautas — Mūsų Tautos Motina *
Dr. V. Sruogienė — Lietuvos sukilimas prieš maskolius 1794 m. *
T. Papartis — Lietuvoje nesisekė bolševikų desantininkams *
Tėv. L. Andriekus, O.F.M. — Mes ir Velykos *
A. Kasakaitis — Pamarėnai priklauso baltams *
Plk. O. Urbonas — Lietuvos senosios karines vėliavos *
R. Aukštaitis — Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius *
V. Jonikas — Anapilis, Užkeikto žvilgsnio daina *
A. Žygmantas — Karo pėdsakai proistorėje, I *
V. Augustinas — Kariūnai paraduoja, nuotrauka *
P. Bliumas — Lietuviai prie Baltijos Jūros *
A. Musteikis — Mūsų politinis kelias *
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje *
Skaityti daugiau: Karys 1956 m. 4-5 Turinys, metrika
MŪSŲ TAUTOS MOTINA
V. BŪTAUTAS
Tauta gyvena savo žemiškosios motinos aukoje — tai yra tiesa, kurią išpažįstame minėdami tradicinę motinos dieną ir nulenkiame galvas prieš tą mūsų asmeniško buvimo ir tautos gyvybės šventėją, tą mūsų geriausią draugę ir globotoją. Pažvelgę į savo motiną, mes matome per gyvenimo miglas išplaukiančią šviesą moters pavidale, reiškiančią legendarinę šventosios ugnies — gyvybės paslapties — kantrią saugotoją, vaidilutę, lietuvę moterį. Ji — maža mergaitė su lėle, jaunutė paauglė su knyga ar klevo grėbleliu, daili nuotaka su baltu nuometu ir kūdikiu ant rankų, rūpestinga auklėtoja, giesmininkė ir laidotoja — tai mūsų močiutė sengalvėlė. Negailėjo tauta per amžius jai savo širdies, savo gražiausio žodelio damoje ar pasakoje už niekeno nepralenktą jos aukos grožį, o ir religija jos simboliką panaudojo Dievo Motinos kultui įprasminti. Iš tikrųjų, pirmiau gimė ir pagarbos užsitarnavo žemiškoji, kančios nuskaidrintoji, pareigos pašvęstoji Motina, tik vėliau ji nuėjo į Dangų, — tai tikroji dievų motinos paslaptis.
Motina, kaip lietuvė moteris, yra susilaukusi daug ir iš svetimųjų sau komplimentų: antai, Sudermann’as savo novelėje rašė, — lietuvė, jei yra graži, ji visuomet gražesnė už gražią vokietę — reiškia, lietuvė, kol ji tebėra savo tautiškume, ji yra kažkaip subtiliai daili, nepaprasta, žavinga. Ar ji pati tai žino, sunku pasakyti, tiktai aišku, kad ji nemoka girtis, išskyrus tris atvejus: jos darbą, jos šeimą, jos namus — tėviškę. Ji nepasigirs net savo grožiu ar savo drabužiu, — tai kas čia tokio, yra gražesnių, galima dailiau išausti numegzti — pasakys. Gal tas jos tylus kuklumas ir daro ją išskiriamą iš būrio kitų moterų, daro patrauklią, sudominančią.
O pasigirti ji, lietuvė, tikrai turėtų kuo, jei to norėtų. Kasgi, jei ne ji anuose gūdžiuose amžiuose nešė visą tautos kančią ant gležnų pečių, kada priešų blokados ir žūtbūtinės šimtmečių kovos metu liepsnojo visa Lietuva, vyrai, broleliai, bernužėliai žuvo kaip žolės po dalgiu arba žaizdoti grįžo, jos globon pasiduodami. Ir tada lietuvė moteris suspėjo paaugti, sunkius ūkio darbus atlikti, gražius audeklus ir nėrinius gaminti, rasdama laiko net pasidabinti, gražių dainų, pasakų sudėjusi savo mažiukams pateikti, savo kaimynių kūdikius primti, mirusius palaidoti, našlaičius priglausti ir nuraminti. Toji lietuvė — mūsų žemiškoji motina — nesinaudodama jokiomis dangiškomis privilegijomis, nesidangstydama dirbtina dorove ar skaistybe, kantriai ir išdidžiai priėmė Dievo jai duotą pareigą ir ją sąžiningiausiai, be priekaišto, įvykdė žmogišku būdu žmogiškame gyvenimo kelyje, tikėdama, kad už tai po mirties bus drauge su savo giminėmis dausose ir saugos iš tenai žemėje pasilikusius artimuosius. Taip ji, ne per šimtmečius, o per tūkstantmečius, išsaugojo tautos gyvybę ir sielą, dar kvepiančią gintaro sakų paslaptimi, — išsaugojo Dievo meilę ir tautos garbę. Ji sugebėjo savo veržliu gyvybingumu išlikti ir išlaikyti tai, ko kitos motinos — kitų tautų — nesugebėjo ir pasidavė laiko dantims. Ji išliko sava, sau žmogus per savo tautą — gintarinio pajūrio vaidilutė, mokytoja, mylėtoja, draugė iš visos širdies. Lietuvė naudojosi plačiomis teisėmis savo šeimoje ir ūkyje ir žinojo savo vietą, nenorėdama to, kas jos prigimčiai svetima. Ji mokėjo neatiduoti savo vyro svetimoms, o jei pačiai buvo lemta už svetimo ištekėti, tai įstatymu buvo apsaugota jos teisė savo vaikus užrašyti lietuviais ir lietuviškai išauklėti, kad neištrūktų iš jos tautinės įtakos. Todėl ir tapo lietuvė motina pagrindiniu simboliu savo tautos dvasioje — nuo gelsvų linelių rovėjos, lig ištekėjimo “į svetimą šalelę”, nuo pirmojo kūdikio krikštynų, lig mamytės su vaikeliu ir elementorių prie ratelio — visa tai, kuo ji, nebūdama kukli galėtų pelnytai didžiuotis.
LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.
DR. V. SRUOGIENĖ
Padėk, padėk, pons Kosciuška,
maskolius valioti.
Liaudies daina.
Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1792 m. kraštas dar netikėjo, kad netrukus ilgos, ilgos vergijos letena žada ji prislėgti. Bet tas smūgis drauge sukrėtė ir patriotus, visą jaunimą, kuris per kūrybingą 20 metų laikotarpį po pirmojo padalinimo (1772 — 1792 m.), jau buvo visiškai perauklėtas, atsisakęs saksų gadynės lėbavimo ir girtavimo, apsišvietęs ir trokštąs laisvės. Ryžtasi sukilti. Vyriausioji vadovybė buvo perduota Tadui Kosciuškai, kuris, jau nusipelnęs didvyrio vardą kovose už Amerikos nepriklausomybę, buvo grįžęs į Europą ir ramiai gyveno Lietuvoje, savo Siechnavičių dvarely.
Tadas Kosciuška, gimęs 1746 m. Gudijoje, vadino save “gente Ruthenus, natione Lithuanus”, savo prigimtimi ir būdu — kuklus, santūrus, mažakalbis, gilios sielos žmogus — buvo tikras lietuvis, laiškuose save pakartotinai lietuviu vadinęs ir net protestavęs, kam jį karo vadovybė skyrė tarnauti Lenkijoje, ne Lietuvoje. Tačiau baigęs kadetų korpą Varšuvoje, savo kilme, išauklėjimu, įvykių bei aplinkybių suvestas su lenkais patriotais, tapo tipingu savo gadynės “lietuviu lenku”, kuris sielojosi abiejų valstybių — Lietuvos ir
Tadas Kosciuška Amerikos kariuomenes generolo uniformoje
Lenkijos — likimu ir kuris stojo į kovą prieš bendrą jų priešą. Klausimas — ar jis buvo lenkas, ar lietuvis, nera tikslus, jis atsirado todėl, kad mes žiūrime į kitos epochos žmones mūsų laikų akimis. Amerikiečiai jį garbina už tai, kad jis, nors svetimtautis, kovojo už šio krašto laisvę. Mums jis savas, nes kovojo ir už Lietuvos laisvę.
Tadas Kosciuška, studijavęs Paryžiuje tapybą ir karo mokslus kaip tik ėjusios Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu, susipažino su demokratinėmis idėjomis, tapo J. J. Rousseau gerbėju, o ilgainiui, patekęs į JAV, artimai bendravęs su G. Washingtonu ir T. Jeffersonu (šis buvo paskirtas vykdyti Kosciuškos testamentą), praktikoje matė demokratinių idėjų įgyvendinimą, pats tapdamas laisvės, lygybės ir brolybės šalininku bei kovotoju.
— Vien už bajorus nekovosiu! Noriu visos tautos laisvės! — pareiškė Kosciuška.
Skaityti daugiau: LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.
LIETUVOJE NESISEKĖ BOLŠEVIKŲ DESANTININKAMS
TEODORAS PAPARTIS
PAGAUTAS PARAŠIUTININKAS
1944 metų žiema apklojo dirvas, pievas ir miškus storu sniego sluogsniu. O žiemos šaltis suskubo pastatyti ant ežerų, upių ir balų stiprius ledo tiltus. Prie tekių žiemos sąlygų pasunkėjo ir miško gyvenimas. Kaip jau iš karo meto praktikos yra žinoma, kad bolševikų kariuomenės parašiutais nuleisti desantininkai daugiausia slapstydavosi Lietuvos miškuose. Žinoma, kad vasarą gyvenimas miške sudaro net ypatingą malonumą. Na, bet žiemą, ir dar prie šalčio 25—30 C", miške gyvenimas pasidaro nebeįmanomas. Tad nenuostabu, kad ir bolševikų desantininkai, arba kitaip sakant, parašiutininkai, turėjo iš miško trauktis ir jieškoti prieglaudos vietos ūkininkų kluono šiauduose, pirtyje, ant tvarto, ar kur nors pašiūrėje.
Prisimenu vieną tokį atsitikimą. Žiemos šalčio vejamas iš Bazilionų-Šaukėnų miškų vienos parašiutininkų grupės buvo pasiųstas į Šiaulius vienas bolševikų parašiutininkas.
Parašiutininko atvykimas jau iš anksto buvo žinomas vietos komunistų. Parašiutininko tikslas buvo suorganizuoti mieste komunistų partiją, kuri palaikytų ryšį su parašiutininkų grupe ir aprūpintų Bazilionų-Šaukėnų miškų parašiutininkus reikalinga medžiaga.
Parašiutininkui siekti savo tikslų Šiaulių mieste iš pradžių neblogai sekėsi, nes jam talkininkavo vietos komunistai. Parašiutininkui dažnai tekdavo lankyti miestą. Iš dalies jam pasisekė suorganizuoti ir atgaivinti komunistų partiją.
Netrukus policija užuodė parašiutininko į miestą atsilankymo pėdsakus ir pradėjo juo domėtis. Tuojau prasidėjo sekimas bei pėdsakų uostymas, kada ir pas ką apsilanko neprašytas svečias. Mūsų policija netrukus susekė ir nustatė lankymosi tikslą ir vietą Kada mūsų policija turėjo visas tikslias žinias, patylomis pradėjo organizuoti bolševikų lizdo likvidavimą.
Vieną sekmadienio rytą mūsų policija gavo žinią, kad parašiutininkas 10,30 val. dienos metu, kada žmonės pradės eiti į bažnyčią, prisidengdamas žmonių judėjimu, bandys iš miesto pasprukti. Bet netaip įvyko, kaip jų planuota. Policija nesnaudė ir pasirūpino iš anksto pastatyti savo spąstus, kad parašiutininkas negalėtų jų išvengti. Žinoma, pats parašiutininkas ir komunistų partija visai nelaukė ir nesitikėjo, kad juos seka budri policijos akis.
Žiemos saulės spinduliai iš anksto ryto bučiavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto blizgantį kryžių. Senyvo amžiaus žmonės, susikūprinę, skubėjo į bažnyčią Kiek vėliau būriais pradėjo eiti ir jaunimas. Jaunimas buvo linksmai nusiteikęs ir eidami visą kelią garsiai šnekėjo. Tarp linksmo jaunimo ir tarp kitų skubančių žmonių visą laiką maišėsi ir kažkur skubėjo policijos pareigūnai, apsirengę civiliniais drabužiais. Jų visų akys ir ausys buvo nukreiptos į tą vietą, iš kurios turės išeiti parašiutininkas.
Skaityti daugiau: LIETUVOJE NESISEKĖ BOLŠEVIKŲ DESANTININKAMS
MES IR VELYKOS
TĖV. L. ANDRIEKUS, O. F. M.
Velykos Lietuvoje labai išsiskiria iš kitų švenčių. Ne viena jų neminima su tokiu augštu dvasios pakilimu. Velykų vakaro gailios giesmės, panašios į šermenų raudas, prie Kristaus karsto sukelia toki gilų įspūdį, jog kai kas Išganytojo mirties minėjimą pergyvena taip, lyg, rodos, nebejaustų jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties. Mūsų žmogus verkia Kristaus, tartum Jis tikrai iš naujo būtų įdėtas į karstą, o su juo sykiu verkia angelai bažnyčiose, nuogi medžiai lauke ir pašalą tirpydama žemė. Velykų išvakarėse keliasi tas gilusis lietuvių tautos graudulys, kuris metų bėgyje liejosi prie mirusių kapo raudose ir budynių šventuose giedojimuose.
Tenka stebėtis, kaip staiga pasikeičia nuotaika Velykų rytą. Skambant varpams procesijose, dar užverktos kai kurių akys netikėtai sušvinta džiaugsmu. Anas evangelijos minimas akmuo ant Kristaus kapo, kietai slėgęs ir tikinčio lietuvio dvasią, rodos nusirita į kažkokią bedugnę. Sieloje pasidaro lengva ir miela. Tas lengvumas gyvai pajaučiamas ir vėliavų plevėsavime, ir giesmių aide, ir šventoriaus pašaliuose atsigavusioje žolėje. Lengvesni tampa žmogaus žingsniai, grįžtančio į savo pastogę nudžiūvusiais takais, lengvesnė vargo našta, sėdant prie Velykų stalo.
Ją lengvina ne kas kita, kaip tikėjimas į prisikėlimą. Skaudžios Kristaus kančios valandos, prižadintos gavėnioje “Graudžiais verksmais”, kiek tai įmanoma, neretai yra panašios į lietuvio skaudžiuosius pergyvenimus. Toji kasdienė buitis su šermenimis bei giedojimais, su karšto prakaito srovėmis, su gaisrais ir ilgais lietumis dažnai skatino kelti žvilgsnį į pakabintą ant sienos kryžių. Įsidėmėtina, kad pas mus labiausiai yra mėgstamos sielvartingos giesmės — apie mirtį, paskutinį teismą, nusidėjusio žmogaus likimą anapus, Kristaus merdėjimus ant kryžiaus. Viešpaties skausmas tapo lietuvio žymiausia pergyvenimo dalimi. Tad suprantama, jog ir Išganytojo prisikėlimas turėjo pasidaryti stipriausiu jo vilčių, džiaugsmų bei polėkių akstinu. Kas, laimingai išmitęs per žiemą, galėtų nesigėrėti ateinančiu pavasariu? Kas, ištikimai vilkęs vargo ir nepriteklių naštą, galėtų nesidžiaugti prisikėlusiu Kristumi? Velykos Lietuvoje visados buvo anga į šviesą, laimę ir skaidresnę ateitį, kurioje žmogus jaute ateinančios vasaros atgaivą ir net tolimo rudens derlių. Užtai Velykos pas mus savo dvasiniu pakilimu skiriasi nuo tos šventės kitose šalyse.
PAMARĖNAI PRIKLAUSO BALTAMS
ANT. KASAKAITIS
Pradžioje reikia priminti, kad mūsų istorikai klysta, atkeldami pietines baltų sienas tik iki dešiniojo Vyslos kranto. Yra aiškių davinių, jog prūsų gyventa ir kairiajame krante, tiktai ten jie vadinami pamarėnais.
Dabartinė Pomeranijos (Pamarėnijos) sritis eina Baltijos pajūriu nuo Vyslos žiočių iki Oderio su išdėliotais senais miestais, kurių kūrėjais ir savininkais vokiečiai laiko germanus, o lenkai — slavus. Pažvelkime į dalyką lietuviškomis akimis, pasinaudodami kitų patiektais istorijos daviniais, vietovardžiais ir mitologija.
Aleksandrijos geografas Ptolomėjas II amž. randa prie Venedų įlankos, palei Oderio upę ir Baltijos jūrą, gyvenančius “veletus”, kitų vadinamus “vėlio-tais”, o VIII amž. Einhardo frankų metraštis juos vadina “veletabais”. Kiti juos dar vadina “vilkais", o vėliau — “liutikais”. Veletų turtingas miestas buvo Volin, įkurtas Oderio žiotyse. Skandinavai Voliną vadino Jom, Jomsborg, lenkų istorikai — Volynj. Lietuviškai tai būtų Volynas, volais apkasta vieta, sutvirtinimas, arba — Vėlynas, vėlių suėjimo vieta ir štai kodėl:
A. Bruekner “Mitologija Slovianska” sako, kad Volyne buvusi “šventinė”, kur proslavai(?) garbinę dievaitį Vėlės (Volios), kurio vardą kildina iš lietuviškų žodžių “vėlės”, “velnias” (vėlinas), “velėna”. Jis savo tvirtinimą paremia dar čekiškais posakiais iš XV amž. — “k velesu” — po velnių, “ki veles?” — koks velnias? Jis pripažįsta Velesą požemių, mirusiųjų dievu ir paties Volyno miesto vardą kildina iš to žodžio.
Baltijos jūroje, prieš Oderio žiotis yra Rugijos sala, kurios gyventojai buvę “ranai”, — palygink su “runos”, “runat”. Saloje yra Arkonos miestas, kuriame buvusi kontina (šventovė) dievaičiui, vardu Švantevit, lietuviškai gal būtų “šventavytis” arba “šven(ts)tėvytis”. Tas Švantevit buvęs vaizduojamas keturveidžiu stabu ir apskriejęs raitas visą pasaulį. Prie šventovės, arklidėje, buvęs laikomas tam dievui baltas žirgas. Švantevitas buvęs visų dievų karalius ir priešų nugalėtojas. Ar tik nebus mūsų Vyčio prototipas? Švantevitas yra lietuviškas, ne lenkiškas vardas, kaip ir šventas, kilęs iš baltiško “švisti”, “švinta”, ką liudija ir daugelis seniausių Lietuvos upių, ežerų bei akmenų vardai.
Įdomūs yra A. Brueknerio išvedžiojimai apie Velesą, Rugijos salą ir kitus pamarėniškus dalykus. Jis nepripažįsta lietuviams jokios mitologijos, tačiau savo lenkiškai mitologijai suklijuoti vistiek skolinasi lietuvių dievus, — pas lenkus atsirado ir mūsų Perkūnas (Perūn), Aitvaras, ir Didis Ledo (žemaitiškai: titis ledo, tėtis leido), ir kt. Rugijos salos pavadinimą Bruekneris aiškina kilus iš pirmykščio slaviško rugių pavadinimo, kuris buvęs rėž”, “rož”. Vokiečiai rugių pavadinimą “Roggen” pasiskolinę iš slavų, o Rugijos vardas kilęs iš “rėžų” (rugių) auginimo toje saloje, čia ir skverbiasi pataisa, kad ne slaviškas “rėž”, ne vokiškas “Roggen” davė tai salai vardą, o baltiškas rugys, iš kurio raugino duoną tos vietos gyventojai baltai. Arba vėl, jo kildinimas “aitvaro” iš vokiško “odobar”, yra nesusipratimas. Vargšai tie
Švantevito statula
lenkų istorikai be mokėjimo lietuvių kalbos. Tačiau įdomu, kad tas pats Bruekneris, kalbėdamas apie kitus Pamario gyventojus “kašubus”, savo “Dzieje kultury polskiej”, sako, jog jie ne lenkai, o pamarėnai, pabrėždamas amžiną polėnų (lenkų protėvių) bei pamarėnų priešingumą, o Ptolomėjo paduotus du Pamario vietovių pavadinimus Budorgis ir Askaukalis — abejodamas, pripažįsta slaviškais.
LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE
PLK. O. URBONAS
(Pabaiga)
Nr. 139. Raudona ir geltona standarte su dviem uodegom. Raudona dalis viršuje. Viduryje didelis kryžius, kuris savo pavidalu gali būti ir šv. Jurgio ir Joanitų, jo viršutinė dalis yra geltona, o apatinė — raudona. Jei kryžių laikyti šv. Jurgio, galima būtų tvirtinti, kad tai lietuviška vėliava, bet jei kryžius yra joanitiškas, tada abejotina.
Nr. 152. Raudona standarte su radonais ir auksiniais kabučiais ir sidabriniais ornamentais kraštuose. Vidury sidabrinis vainikas, jo centre sidabrinis mėnulis ir trys žvaigždės.
Nr. 159. Juoda standartė, kabučiai juodi ir auksiniai. Didžiajame lauke Kristus ant raudono kryžiaus su balta juosta ir užrašu: “INRI”. Prie koto viena trilypė liepsna ir trys paprastos, kitoje pusėje trys trilypės liepsnos ir iš viso 20 paprastų liepsnų, visos auksinės. Kryžiaus viršuje įstrižai guli žalia palmių šaka.
Nr. 160. Bunčukas iš baltų ir raudonų strauso plunksnų. Paimtas 1704 metais rugsėjo 19 d. ties Poznane. Bunčukas buvo etmonų asmens tarnybinis ženklas. Ji turėjo etmonai Lenkijoje ir Lietuvoje. Šitas bunčukas yra vienintelis šios rūšies švedų grobis.
Skaityti daugiau: LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II SKYR. PASKUTINĖS DIENOS
ROMAS AUKŠTAITIS
(Pabaiga)
LENKAI PERDAVĖ RAUDONARMIETĮ
1939 metais rugsėjo mėn. antroje pusėje, kapituliavus lenkų armijai, paskiri jos daliniai, kurie dar galėjo, traukė Lietuvon ir paprašė juos internuoti. Tuo būdu tikėjosi išvengti bolševikų arba vokiečių nelaisvės.
Kapčiamiesty (pietų Lietuvoje prie pat administracijos linijos) buvo internuojamas 3-čias lenkų kavalerijos pulkas, šį darbą atlikti buvome paskirti trys asmenys: gen. št. pik. ltn. Pranskonis, mjr. Juozas Tomkus (tada buvo mobilizuotas) ir aš.
Šis pulkas peržengė Lietuvos sieną vakare (buvo tik apie keturis eskadronus) ir mes su juo susitvarkėme dar prieš auštant, o išaušus mudu su mjr. Tomkumi nuvykome prie administracijos linijos pasižiūrėti. Gilumoje matėme vieną kitą gaisrą ir girdėjome paskirus šūvius. Gal už pusės mylios nuo musų esančio kaimo pakraštyje telkšnojo tvenkinys ar mažas ežerėlis, prie jo stoviniavo atskiri žmonės ir girdėjome moterų riksmus. Mudu su mjr. Tomkumi per lauko žiūronus pamatėme šiokį vaizdą: bolševikų kariai atsivesdavo iš kaimo moteris ir jas už kojų paėmę kišdavo į vandenį. Šios gi gargaliuodamos rėkė. Koks buvo tikslas tokios bolševikų išdaigos, man ir šiandien dar neaišku. Galima tik spėlioti, kad jie jas arba tardė, arba toks jau buvo bolševikų karių “flirtas” su užimtų kraštų moterimis.
Mums besekant šią barbarišką sceną, netikėtai iš krūmų išlindo keli ginkluoti lenkai ir su savimi vedėsi vieną neginkluotą bolševikų karį. Lenkai paprašė juos internuoti ir perduodami mums tą bolševiką pasakė:
— Prašome pasižiūrėti su kuo mes kariavome.
Šio bolševiko apranga ir bendra jo išvaizda darė slegiantį įspūdį. Jis prieš mus atsiklaupė, pradėjo verkti ir prašė pasigailėti. Verkdamas aiškino, kad esąs mobilizuotas ukrainietis, turįs žmoną, du vaiku ir auginąs paršiuką. Mjr. Tomkus juokdamasis paklausė ar jis tiki į Dievą, šis, kukčiodamas aiškino, kad jis, jo žmona ir vaikai tiki į Dievą ir visi slaptai melsdavęsi.
Vėliau iš tų pačių, jį atvariusių, lenkų paaiškėjo, kad jie buvo pagavę 6 bolševikų karius. Penkis, “kad neapsunkintų litvinų”, jie sušaudę, o šį atvedę mums parodyti. Tada mudviem su mir. Tomkumi paaiškėjo išgąstingas šio “laimingojo” verksmas ir klaupimąsis prieš mus.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II SKYR. PASKUTINĖS DIENOS
KAVALERIJOS VAIDMUO MODERNIAME KARE
Automatiškiems ginklams iškilus, masinės kavalerijos atakos, net jos judėjimas dideliais junginiais, atrodo, liko istorine praeitimi. Aviacija ir šarvuočiai dar daugiau aprėžė jos veiklą. Nevieną jau kartą šiai ginklo rūšiai buvo tartas mirties sprendimas ir nevienoje valstybėje.
Tačiau nežiūrint jos priešų užsispyrimo išbraukti ją iš ginkluotų jėgų tarpo, ji vis ir vis pasirodo kautynių laukuose ir dažnai labai rimtam vaidmenyje. Net ir II Pasaulinio karo metu raiteliai veikliai dalyvavo veiksmuose ir atliko sunkių uždavinių abiejose pusėse.
Atrodo, kad ir po II Pasaulinio karo, kavalerija dar nėra galutinai pasmerkta, atvirkščiai, jos reikšmė iškyla naujoje šviesoje ir, labai galimas dalykas, kad atominio karo metu, kautynių lauke raitelį matysime dar vis aktyviai pasireiškiantį, kaip kad ir buvusio karo metu.
Kad tai nėra tuščių vilčių kėlimas kitados buvusiems išdidiems raiteliams, bet visai realios išvados iš netolimos praeities, yra dėstoma H. Radke straipsnyje apie kavaleriją moderniame kare, tilpusiame sausio mėn. Deutsche Soldaten Zeitung.
Prieš keliasdešimt metų gen. Schliefeno padarytas kavalerijos reikšmės aptarimas yra visiškai galiojantis ir šiandien: “Ateities karuose kavalerijos paskirtis nėra vien tik žvalgyba. Priešo užnugaris yra vieta. į kurią sprendžiamu momentu ji turi būti nukreipta. Nors ir visai nuvargusiais arkliais ir negalinti atakuoti, net neskaitlinga, tačiau ten atsidūrusi, savo šaudomųjų ginklų veiksmingumu ji gali pasiekti didžiausių išdavų”.
Versalio sutartimi Vokietijai buvo uždrausta turėti šarvuotą ginklo rūšį. Todėl Reichswehre buvo sukurtos net 3 kavalerijos divizijos po 6 raitelių pulkus kiekvienoje.
ANAPILIS
Vincas Jonikas
1.
Dangaus gelmėj, kaip anglys, žvaigždės blėsta
Ir vėjai žaidžia ant laimės pelenų,—
Ir vėl einu į liūdno maršo miestą
Senom pėdom nuėjusių dienų.
Ten savo skausmą, sunkių dienų suspaustą,
Kaip juodą marmurą be nuovargio tašiau,
Kad jo skliautuose vargonų balsas gaustų,
Vis galingiau banguotų, vis plačiau— — —
Šventovės bokštus iškėlęs virš tikrovės
Begalio laiko audringų niršulių,
Degu aukas ant akmenio sukrovęs
Vienos širdies liepsnojimu žaliu.
O, kaip ramiai ta mano viešnia miega
Staigios mirties vainikuos ant plaukų,
Kadais žiedauti pavasarin išbėgus,
Besugrąžinta jau rudenio taku,— — —
Kaip tą plaštakę, šviesių dienų lepūnę,
Nešiau į šiasias amžinas nišas,—
Dausos naktyje jai šviesus lai būnie
Žvaigždžių lietus pro vitražus lašąs.
MOTULĖ
žuvęs Partizanas
Dail. Vilkutaitytės-Gedvilienės pav.
S. N.
Beržai svyravo pajūry,
Audrų auginti.
Išėjo sūnūs keturi
Tėvynės ginti.
Rymojo vartuose ilgai
Galva pražilus.
Ir guodė motiną draugai—
Berželiai tylūs.
Vyriausias motinos sūnus
Auksinėm rankom
Eis truškint plieno slibinų—
Šarvuočių tankų.
Pasibalnojo antrasai
Žirgelį ristą.
Motule, gėdos ir jisai
Nepadarys tau.
Lietuvaitės juostų audėjėlės
Lietuvaitės juostų audėjėlės — V. O. Budninkienė Ir I. Veblaitienė — Lietuvių Parodoje, Elizabeth, N. J.
Nuotr. V. Maželio
KARO PĖDSAKAI PROISTOREJE — I
A. ŽYGMANTAS
ŽMOGAUS ATSIRADIMAS
1779 m. Londone išleista “Universal History” tvirtino, kad pasaulis buvo sukurtas 4004 m. pr Kr., rugsėjo 23 d., kai rudens dienos ilgis prilygsta nakties ilgiui. žmogaus sutvėrimas, vainikavęs visą Dievo kūrybą, įvykęs Edene, prie Eufrato, lygiai dvi dienos kelio nuo Basros.
Nedaugelis ir labai tikinčių Biblija šiandien tiki šiai pasaulio ir žmogaus sukūrimo datai.
Galime prisiminti, kad dar nepersenai net kai kurie mokslo vyrai manė, kad žemės ir žmogaus pradžios istorija sutapo su vienos Palestinos tautos rašyta istorija, kuri atstovauja nemoksliškas senųjų amžių idėjas.2
Tik 18 a. pradėtas sistemingas priešistorinės kultūros ir žemės klodų tyrinėjimas. Ir tik vėliau paaiškėjo uolų dokumentų bei iškasenų reikšmė ir jų svarba, įrodanti, kad žmogus, kaip sąmoningas ir socialus sutvėrimas, gyvena jau apie 30 tūkstančių metų.1
Žinių apie seniausius žmones daugiausia gaunama iš urvų ir olų, kuriose jie gyveno ir kur paliko savo gyvenimo žymių. Prieš šaltą pleistoceno (ledynų) laikotarpį jie gyveno ir mirė atvirame ore ar miškuose ir jų kūnai su kaulais sunyko be pėdsakų. Be to, tų pirmykščių žmonių būta nedaug, todėl ir liekanų yra taip maža.
Proistorės mokslas, kuris tyrinėja tas liekanas, yra lyg ryšininkas tarp geologijos ir istorijos. Proistore vadinama žmogaus istorija prieš rašto išradimą. Ji apima akmens amžių ir kai kuriose vietose žalvario ir geležies amžius, nes metalų atradimas ir rašto išradimas įvairuoja įvairiose žemės vietose.
Žmogaus organizmas susiformavo, prasidedant pleistoceno laikotarpiui, prieš vieną milioną metų, ir iki šių laikų yra fiziologiškai kitęs, prisitaikindamas įvairioms klimato sąlygoms.3
“Per 50,000 kartų (generacijų), kurias žmogiškoji būtybė išgyveno per ankstyvąjį ir vidurinį pleistoceno laikotarpius, pasibaigusius prieš 40,000 metų, žmogaus kultūros kreivė kilo lėtai ir beveik nepastebimai, kol paskutinių 300 kartų laikotarpyje, nuo žemės ūkio atsiradimo, jos kilimas pasiekė svaiginančio greičio. Tačiau šio laikotarpio metu žmogaus organizmas nesikeitė, liko toks pat”.3
Vien anatominiu bruožu, kad atskirtų žmogų nuo beždžionės nepakanka, skiriamoji linija linkusi dingti. Todėl žmogus nusakomas kaip įrankių gamintojas, arba kaip kalbantis gyvis. Jo protinės ir dvasinės savybės vaidina žymesnį vaidmenį už fizines. Tuo tarpu iš proistorinio žmogaus kaulų likučių yra sunku spręsti apie jo buvusius dvasinius ypatumus.12
Dar Darvino pareikšta nuomonė, kad žmogaus kilimo vietos reikėtų jieškoti Afrikos žemyne, šiais laikais gauna vis daugiau ir daugiau pritarimo. “Pirmykščiais laikais Afrika visai nebuvo tokia kultūriškai atsilikusi, kokia ji pasidarė vėlyvesniais laikais. Atrodo, ji greičiau sudarė judėjimo plotą; galimas dalykas ji buvo žmonių rasės lopšys ir vieta, iš kurios migrantai keliavo į Europą. Kai pleistoceno laikotarpyje ledynai traukėsi, galimas dalykas, Afrikos kilmės žmonės įsiverždavo į Europą ir, klimatui pradėjus keistis blogon pusėn, vėl pasitraukdavo atgal į vaišingesnius tropikus.”12 Europos 4 pagrindinius ledynų laikotarpius Afrikoje atitiko 4 liūčių laikotarpiai.
PEILIS
V. KAREIVA
Vienas klaikus nuotykis su Sergiejaus kauke viduryje tol neduos man ramybės, kol jo neperteiksiu juodu ant balto sekančiai mano tautos kartai. Gal visa tai, kas man kadaise atsitiko, padės jaunam tautiečiui tinkamai apsispręsti, jei panašus nuotykis jam pasitaikytų. O nesitikėti pasitaikymo, kaip iš pasakojimo matysite — negalima.
Buvo taip:
Ano antrojo pasaulinio karo metu rytų raudonas vėjas mus tūkstančiais išnešė iš tėvynės ir išbarstė vakaruose, daugiausia vokiečių darbovietėse. Aš užkliuvau Bregenz’o miestelyje, Austrijoje, ir tapau įdarbintas tokioje “Elektricus Volta” įmonėje, kuri po nekalto vardo skraiste gamino reikšmingus daiktus karo pramonei. Darbas buvo kaip darbas — karo metu nereikia nieko gero norėti — jei turi šiokį tokį saugumą ir maistą, bet pati darbo nuotaika tarp visų rūšių karo vergų, buvo maždaug velnioniška: nei su jais savo tautos tragediją prisiminsi, nei prisipažinsi, kas esi, nei pagalbos pavojuje prisišauksi. Daugiausia galėjai susilaukti peilio į krauklus ar bilieto į kacetą.
Ir vieną vakarą, gal savaitei po mano atsiradimo praslinkus, išeinant iš kantinos po vakarienės, tamsiame prieangyje kažkas palietė mano petį ir tarė:
— Sveikas, partizan! Kaip reikalas?
Aš atsigrįžau savo gimtą kalbą išgirdęs. Už manęs stovėjo vyras ir lediniu žvilgsniu spigino į akis
— Sveikas, — atsakiau jam.
— Sergiej mano vardas. Ar moki gerai rusiškai? — pradėjo jau rusų kalba klausti.
— Nelabai, — atsakiau jam apsivylęs, kad buvo ne tas, ko tikėjaus, kad buvo nelietuvis.
— Turėtumei mokėti.
Man pasidarė įdomus jo keistas priekabumas: prakalbino lietuviškai, tęsia rusiškai ir tvirtina, kad turėčiau jo kalbą mokėti.
— Kodėl?
— Todėl, kad tu — partizanas.
— Iš kur tu žinai?
— Iš kur tą milinę gavai?
Staiga mane apėmė juokas, štai kaip jis bando įspėti mano partizaniškumą. Ta rusiška milinė, kuri man viena beliko, kai stovykloje pavogė mūsų drabužius ir senam savo tėvui atidaviau paltą, ta prakeikta milinė užkliuvo ruso belaisvio dėmesį.
— Moki juokauti, Sergiej. Labanakt!
Ksenofonas — 10.000 žygis
4.
Dienai brėkštant, po apžiūros atsirado pabėgėlių iš Didžiojo karaliaus kariuomenės, kurie Kyrui suteikė žinių apie karaliaus jėgas. Kyras susišaukė graikų vyresniuosius ir dalinių vadus aptarti kaip jis turėtų vesti mūšį ir norėdamas juos paskatinti pasakė tokią kalbą: “Graikų kariai, aš vedu jus mūšin ne todėl, kad man trūktų vietinių dalinių. Ne, aš jieškojau jūsų pagalbos todėl, kad laikau jus geresniais ir galingesniais kariais už vietinių gausius dalinius. Aš noriu, kad jūs įrodytumėt, jog esate verti iškovotos laisvės, kurią turėdami, manau, esate laimingi. Būkite tikri, aš geriau pasirinkčiau tą laisvę, kaip viską kita, kas man dabar priklauso, ir dar daugiau. Bet norėdamas jus supažindinti su pobūdžiu kovos, kurion einate, aš papasakosiu jums iš savo paties patyrimo. Priešų kiekis yra labai didelis ir jie puola šaukdami; bet jei jūs išsilaikysite vietoje, aš net gėdinuosi pasakyti, jūs pamatysite kokios rūšies žmonės šio krašto vyrai yra. Tačiau, jei jūs pasirodvsit vyriški ir jei man laimė lems, aš pasirūpinsiu, kad tiems iš jūsų, kurie panorėtų grįžti, draugai pavydėtų, kai jie pasieks savo namus. Nors aš tikiuosi; kad daugelis iš jūsų pasirinks pasilikti su manimi, matydami, ką jie čia gaus iš manęs ir ką turėtų grįžę į namus.”
Po jo kalbėti pradėjo susirinkime buvęs Gaulitis. Jis buvo tremtinys iš Samos ir Kyro patikėtinis. “Vistiek Kyrai”, tarė jis, “kai kurie kalba, tu prižadi daug, nes esi kritiškoje ir pavojų žadančioje būklėje, ir anot jų, jei reikalai pasisuks gerojon pusėn, tų pažadu nebeprisiminsi. Kiti vėl sako, kad jei tu ir prisimintum ir norėtum, tačiau nepajėgtum išpildyti visų pažadų, kuriuos esi davęs.”
Išklausęs jo kalbos, Kyras tarė: “Kariai, priešais mus guli mano tėvo imperija. Ji tęsiasi į pietus, kur karštis ir į šiaurę, kur šaltis neleidžia žmonėms gyventi. Tame plote mano brolio draugai valdo kraštą, kaip jo satrapai. Bet jei mes laimėsime, tada mano draugai bus visko valdovai. Taigi aš daugiau bijau, kad turėsiu permaža draugų, kuriems galėčiau duoti, jei viskas gerai klosis, bet ne to, kad neturėčiau pakankamai ko duoti mano visiems draugams. O priedo visiems jums, graikai, aš duosiu auksinę karūną”.
Jo žodžius išgirdę graikai pasidarė entuziastiškesni ir juos perdavė kitiems. Vadai ir kiti graikai, norėdami žinoti, ką jie gaus, jei laimės, asmeniškai lankė Kyrą, kuris prieš išleisdamas juos patenkindavo jų viltis. Aptarę su juo reikalus, visi ragino jį asmeniškai nedalyvauti mūšyje, bet pasirinkti vietą jų užpakalyje. Tuo metu Klearchas davė jam keletą klausimų, jų tarpe ir tokį: “Ar tu manai, Kyrai, kad tavo brolis leisis į mūšį?” “Tikriausiai,” atsakė Kyras. “Jei tik jis yra Dariaus ir Parysatės sūnus ir mano brolis, aš nelaimėsiu iš jo valdžios be kovos.”
Lietuvos kariūnai paraduoja
Lietuvos kariūnai paraduoja
V. Augustino nuotr.
ATVIRAS LAIŠKAS VARGO BROLIAMS
VLADAS PUTVINSKIS - PUTVYS
NEPRALEISKIT GEROS PROGOS
Laimė— mokslas,
Laimė — menas,
Laimė — kūrinys,
Bet ne radinys.
Žmogaus organizmui reikalinga mokėti gaminti vadinamąją organinę šilimą.
Žmogus, kurio kūnas menkai temoka gaminti tą šilimą, visada nepatenkintas oro temperatūra. Kailiniai jo nešildo, karštame ore jis perkaista ir silpsta, bet ūmai krinta į reakciją, lengvai peršala.
Panašiai išeina ir su laimės, patenkinimo, gyvenimo džiaugsmo ir panašiais gerais pajautimais.
Reikalinga, kad žmogaus siela mokėtų savaime gaminti tuos pajautimus, geros drausmingos valios padedama.
Be to, mokslo nelaimė prislėgs, sulaužys sielą, o laimė praeis nejučiomis. Be to mokslo ir laimėje turėsit rūgštų veidą arba isteriškai įkaisit trumpai valandėlei, idant dar greičiau nudardėtumėt į reakcijos juodą duobę.
Taip jau kūno sveikata daugiau priklauso nuo sveikų vidurių, negu nuo rinkto maisto.
Kūno jėgą galima stipriai padidinti tam tikru lavinimu.
Sielos jėgas dar daugiau galima padidinti tam tikru lavinimu.
Mes visi žinome tą tiesą, bet dėl ko ja nesinaudojame? Dėl ko taip mažai laviname savo sielas?
Tremties trimitas
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
PASIPUOŠKIME TAUTINIAIS DRABUŽIAIS
A. KYBARTIENĖ
Čikagos Šaulių Klubo Moterų Vadovė
Užėjusios baisios likiminės audros išrovė raus iš gimtosios žemės ir išblaškė po visus pasaulio kraštus. Mes juntame, kaip kasdien vis labiau dūstame be Tėvynes oro, nykstame ir blankstame, netekdami savo tautinių tradicijų, papročių, o kai kas net gimtosios kalbos. Svečios šalies sūkuringas didmiesčių gyvenimas ir dažnai neestetiškos ir nekuklios mados labiausiai vergia ir žaloja savitą ir kuklų lietuvės moters skonį, šio klastingo aplinkos poveikio nepajusdamos, galvotrūkčiais imame plaukti pasroviui; gyvenimo tempo apsvaigintos, nebeturime laiko (o kartais ir noro) pagalvoti, kur mus toji srovė nuneš ir ar mes bent kiek beliksime panašios į Lietuvos dukras.
Šią akivaizdžią, bet didžiai nemalonią mūs dabarties gyvenimo tikrovės tautinę žaizdą ypatingai skaudžiai išgyvena lietuvės šaulės moterys. Dėl to jų pirmaeilė pareiga imti šią žaizdą gydyti, pradedant nuo savęs.
Šalia lietuviškosios kalbos, jautriosios dainos, auklėjamosios pasakos, savo tautiniam charakteriui išreikšti mes turime būdingą sugebėjimą — drobių rašte, darniuose margaspalviuose audiniuose bei mezginiuose įkūnyti tyrą lietuvišką sielą. Iš šių audinių pasiūti mūsų tautiniai drabužiai yra gražiausias lietu vės moters (lygiai ir vyro) papuošalas. Įvairios mados kinta su nepastoviu metų laikų oru, — tautiniai gi drabužiai lieka madų įtakų neišdarkyti ir gražūs, kuklūs visais laikais. Dėvėdamos tam tikrų švenčių progomis tautinius drabužius, daug prisidedame prie savųjų tradicijų saugojimo, didžiai prasmingos lietuvių tautodailės populiarinimo, mūsų pavergtos Tėvynės vardo garsinimo laisvajame pasaulyje. O kaip miela akiai ir malonu širdžiai matyti ir stebėti lietuvių moterų ar mergaičių būrį, pasipuošusį švelniaspalviais gražiaraščlais tautiniais drabužiais. Tarsi gražiausias gėlių darželis būtų ėmęs siausti ir skrajoti, čia pat mūsų akyse tikrovė pinasi su pasaka.
Visais pavojingiausiais laikais lietuvybės išlaikymo tarnyboje mūsoji moteris garbingai atliko savo pareigą, šiandien, kada skęstame iš visų pusių mus supančiose nutautimo pavojų bangose, jos pareiga ir atsakomybė yra dar didesnė. Mūsų moterys, suprasdamos kaip pragaištingai veikia, ypač jaunimą, besaikis dažnai nekuklių madų bei įpročių vaikymasis, turėtų pačios pamilti švelniaspalvius lietuviškojo rašto tautinius drabužius, įsigyti juos sau; o švenčių, sukaktuvių ar mokyklos baigimo progomis, kaip gražiausia dovana, motinos turėtų jais papuošti savo dukteris. Lietuves šaulės, tęsdamos laisvoje Tėvynėje pradėtąją tradiciją, pirmos turi parodyti pavyzdį — visos pasipuošti tautiniais drabužiais.
BRANGIOS SESĖS ŠAULĖS!
Perskaičiusios Seses A. Kybartienės žodžius, nuoširdžiai prašome Jūsų atkreipti labai rimtą dėmesį į jos iškeltąjį tautinių drabužių ir iš viso mūsų tautodailės klausimą. Jums gerai žinoma, ką mes, šaulės moterys, esame atsiekusios šioje srityje nepriklausomos Lietuvos laikais. Tegul ta pati dvasia ir tie patys gražūs darbo vaisiai lydi musų pastangas ir čia, tremtyje! Svetimiems vėjams besistengiant užgesinti mūsų širdyse šventą tolimų namų ugniakuro liepsną, suglaustomis gretomis ženkime į šviesiąTautos ateitį, būdamos vertos Maironio pranašystės:
“Mūsų moterų luomas atbudęs
Bus lietuvės, ne lenkės, ar gudės;
Joms ne mados tada berūpės:
Laisvę nešančiai auštant gadynei,
Naują kartą išauklės tėvynei;
Apsišvietusios mokslu žibės”.
Spaudžiame rankas, sveikindamos kiekvieną iš Jūsų!
NUO KADA LIETUVIAI GYVENA PRIE BALTIJOS JŪROS?
P. BLIUMAS
Šių metų “Kario” 2 nr., 69 psl., skaičiau straipsnelį, paimtą iš “Deutsche Soldaten Zeitung”, 1955 m. rugsėjo mėn., pavadintą “Istorinė Vokiškumo Misija Europoje”.
Tame straipsnelyje sakoma, kad Rytprūsiai vokiška tėvynė, Klaipėdos kraštas Reicho teritorija ir kad Klaipėdos kraštas prieš gyventojų norą buvęs priskirtas svetimai valstybei.
Kad ateity “Deutsche Soldaten Zeitung” straipsnio autorius, rašydamas apie tuos kraštus, nesiremtų vien savo nuomone, bet pastudijuotų tuo reikalu pačių vokiečių mokslininkų įrodinėjimus, kuriuose aiškiai sakoma apie Rytprūsių, Klaipėdos krašto ir kitų Pabaltijo vietų tikruosius gyventojus, siunčiu šį straipsnelį.
Lietuva, Latvija, Estija ir Rytprūsiai nuo seniausių laikų yra baltų gyvenamas kraštas. Tą tvirtinimą įrodo savo labai reikšmingais geognostiniais ir istoriniais tyrinėjimais vokiečių mokslininkas prof. Berendt ir kiti. Jų tyrinėjimų darbai rodo, kad gilioje senovėje Nemuno upės srovė tekėjo Įsručio ir Priegliaus žemuma. Berendto tvirtinimu, Nemuno srovė susitvenkusi ties dabartiniu Ragainės miestu, sudarydavo labai didelę balą — jūrą, kurios vakarinis kraštas buvęs ten, kur dabartinė Jūros upė teka (Nemuno deš. įtakas).
Lietuvių ir latvių kalbų visose tarmėse “jūra” reiškia didžiulius vandenis — “marias”, tokiu vardu vadinami ir Baltijos vandenys. Vadinimas Jūros vardu to Nemuno įtako, esančio dabar toli nuo jūros, tenka aiškinti tuo, kad žiloje senovėje vietiniai gyventojai tai upei tokį vardą davė dėl susitvenkusio toje vietoje didžiulio vandens ploto.
Skaityti daugiau: NUO KADA LIETUVIAI GYVENA PRIE BALTIJOS JŪROS?
MŪSŲ POLITINIS KELIAS
A. MUSTEIKIS
Mūsų spaudoje kartas nuo karto pasirodo siūlymų, jog jau atėjęs laikas pradėti politinius pasitarimus su lenkais, su kuriais per visą nepriklausomybės laiką buvome nedraugiškuose santykiuose, nes lenkai laikė pagrobę Lietuvos teritorijos dalį su mūsų sostine Vilniumi. Iki šiol lenkų visuomenėje palaikoma ir toliau toji mintis, jog Vilnius ir jo sritis priklauso lenkams. Iš oficialiųjų sluogsnių neteko patirti, kad jie tą nesveiką imperialistinę dvasią būtų pakeitę mūsų naudai ar bent duotų suprasti, jog jie jieškos kompromisų kalbamu klausimu.
Antras pasaulinis karas parodė, jog jų imperialistinės užmačios yra ypatingai išbujojusios. Šio karo brangi pamoka nė kiek jų nepamokė ir vargu ar pamokys. Jie pirmieji smogė peilį Čekoslovakijos nugarom Jie palaiko mintį, jog dabartinės lenkų-vokiečių sienos palaikytinos ir toliau, išplečiant reikalavimus į Rytprūsius, taigi, mūsų nenaudai.
Paskutiniu metu “Draugas” vėl pradėjo įrodinėti, jog reikią sueiti į kontaktą su lenkais, nežiūrint lenkiškųjų agresoriškų palinkimų. Ar šis kelias būtų teisingas, reikia labai suabejoti. Paprastai, su priešu kalbama tik tada, kai rankose turima gera korta. Kalbėtis su priešiško nusistatymo partneriu būnant pačiam silpnam yra netikslu ir dažniausiai nesėkminga. Politinis laimėjimas siektinas kitais keliais, pirmiausia jieškant gerų draugų, kurių politinis svoris gali paveikti mūsų priešą, šitokį kelią mes matome ir dabartinėje tarptautinėje politinėje arenoje. Pirma sudaroma grupės draugų, apsijungiant tarpusavinės pagalbos sutartimis (NATO, SEATO), o paskui jau kalbamasi ar rengiamasi kalbėti ir su priešu, šitoks kelias pasirinktinas ir mūsų politikams.
Mūsų politinis svoris pareis nuo šių sąlygų: pagrindinė sąlyga yra mūsų pačių tautinės vienybės atstatymas. Ji turi būti atstatyta labai greitu laiku. Jei dabartiniams mūsų politinių partijų vadams nepasisektų susitarti, tada ar nereikėtų pagalvoti jaunesniajai kartai apie sudarymą naujų politinių centrų su naujais politiniais vadais, kurie suprastų tautinės vienybės svarbą ir sudarytų tikrą vieningą politinį organą mūsų krašto vadavimui. Dabartinis politinis veiksnys neturi visų pasitikėjimo. Kai kurių veiksnių atstovų dalis neatstovauja lietuvių nei tautinių, nei religinių interesų. Kai kurie asmenys yra labai žemos moralės, pasižymi neigiamomis būdo savybėmis. Tokie asmenys pastatyti krašto vadavimo priešakyje įžeidžia kiekvieno padoraus lietuvio tautinius ir moralinius jausmus, šioji didelė klaida, padaryta partinio fanatizmo užsispyrimu, nedelsiant turi būti atitaisyta. Partiniai išskaičiavimai neturėtų turėti vietos tokiuose tautos reikaluose.
Kariai ir jaunimas
PRASMINGAS ŽVILGSNIS
Daugiau kaip prieš keturis šimtus metų Navaros sostinės pilyje gulėjo sužeistas jaunas karininkas, šio ispanų karininko kylanti žvaigždė staiga, lyg meteoras, krito, kai mūšyje prancūzų dalinio paleistas patrankos šūvis suaižė jo kojos kaulą. Jo visa gyvenimo svajonė buvo suburta karininko pašaukime. Karaliaus Ferdinando kariuomenėje per trumpą laiką jis buvo pasiekęs garbingų žygdarbių. Jo visiškas atsidavimas karo menui išugdė jame nepalaužiamą drąsą. Jo vadovaujamas pulkas daug kartų atliko uždavinius, kuriuos sėkmingai galėjo atlikti tik nepalaužiamo drąsumo vado vedamas. Nauji laimėjimai uždegė norą siekti didesnių pergalių. Jo vaizduotėje švitėjo garbinga ateitis: jis bus garsus riteris, karaliaus kariuomenėje narsus karininkas, karališko dvaro damų svajonė. Bet, štai, netikėtas prancūzų užpuolimas, jo pulko išblaškymas ir ugninis plieno kamuolys, sužeisdamas koją, išsprogdino visas jo gyvenimo svajones.
Bet šis skaudus įvykis nepalaužė jo dvasios. Jo ambicija buvo per didelė, kad jis taip lengvai išsižadėtų savo svajonių tikslo. Jis liepė iš naujo sulaužyti jo kreivai suaugusį kojos kaulą, nes negalėjo save įsivaizduoti su kreiva ir dar trumpesne Koja. Viduramžių mediciniška technika ir tiesiog brutali chirurgija nepalaužė jo noro likti ištikimu plieniniam kardui. Kaulų kelis kartus laužymas, neapsakoma agonija ir nusivylimo šešėliai nepergalėjo šio karininko pasiryžimo. Koja iš naujo buvo laužoma ir tempiama, kad tik nebūtų trumpesnė ir jam nereikėtų šlubuoti. Nors skausmai ir kančios buvo neapsakomo didumo, bet jo užsispyrimas buvo dar didesnis, nes jo užsibrėžtas tikslas buvo tik vienas, kurį žūt būt turėjo pasiekti. Jis ambicingai troško- iškilti garsiu kariu, laiminčiu mūšį po mūšio. Tik karo pergalėje, paaugštinimuose ir garbėje jis matė atsispindinčią savo gyvenimo prasmę. Riteriška garbė, romantika, gyvenimas ispaniškoje prabangoje, visokių pageidavimų pildymas dar tebetviskėjo ligonio vaizduotėje.
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Algirdas Ostrauskas, atliekąs tarnybą JAV orinių pajėgų daliniuose leitenanto laipsnyje, atvyko atostogų Chicagon pas savo tėvus. Ltn. A. Ostrauskas išvyksta karinėn tarnybon Japonijon. Jis yra naujas ateivis ir čia baigęs Maryland universitetą.
Onutė Šukytė paskirta JAV armijos slaugių dalinio kapitone. Dabar ji yra Fort Sam Houston, Texas, stovykloje. Onutė 3 metus gyveno Vokietijoje, o prieš tai tarnavo Japonijoje.
Jurgis Jonikas, aktyvus Don Varnas posto narys, IV-to AmerikosLegijono veteranų distrikto spaudos ir propagandos vedėjas, išrinktas Lietuvos Vyčių Illinois—Indiana apskrities valdybos pirmininku.
Kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį Don Varno postas laiko susirinkimus. į susirinkimus yra kviečiami ir naujieji veteranai.
Tarp penkių kadetų, kurie buvo atžymėti De Paul universiteto už specialius gabumus, yra ir Juozas R. Jozaitis, Specialų medalį jam įteikė pik. William R. Cole, karinio mokslo profesorius.
Don Varnas karo veteranų postas leidžia mėnesinį biuletenį —Don Varnas Bugle, kurį redaguoja J. Jonikas. Šio biuletenio bendradarbiai: E. Šulaitis, J. Jatis, M.Mosteika, A. Zaleski ir J. Stoškus.
Gen. E. Adamkavičius pakviestas į Worcesterio apylinkės valdybą tvarkyti bendruomenės kartoteką ir archyvą.
Antanas Grina, atlikęs karinę tarnybą JAV kariuomenėje,, neseniai grįžo pas tėvelius Chicagon. Jis visą tarnybos metą išbuvo Europoje ir beveik visą laiką Paryžiuje specialiame kariniame skyriuje. Prieš išvykdamas į kariuomenę jis pasižymėjo sporte ir dainavo vyrų chore. Tad ir dabar, grjžęs Chicagon, vėl įsijungė į Chicagos Lietuvių Vyrų chorą.
Kuprinės pabiros
RAUDONKRŪTINIO IŠDAIGOS
Devynioliktame šimtmetyje, dar baudžiavos metu, Žemaitijoje veikė Raudonkrūtinis su savo vyrų būriu. Jis, kaip ir Blinda, kovojo prieš ponus, juos apiplėšinėjo, ir gynė baudžiauninkus. Raudonkrūtiniu praminė, nes jis nešiojo raudoną liemenę. Jo tikroji pavardė buvo Vaitkus. Jo tėvai buvo bajorai, nestambūs dvarininkai, taigi jis pats turėjo būti gerai išlavintas. Jo kovos šūkis buvo: “Nuo kalnų kasu — į daubas metu”.
Nors jis veikdavo su savo vyrų būriu, bet kartais mėgdavo pasirodyti ir vienas, ypač, kur jo nepažindavo. Kartą Šiaulių aps. užsuko į vieno miestelio karčiamą ir atsisėdęs vienas už staliuko gėrė ir užkandžiavo. Prie gretimojo staliuko gėrė keletas bajorų. Jie kalbėjosi apie Raudonkrūtinį, ponų pabaisą. Apie jo drąsius ir gudrius plėšimus.
Vienas bajorų ypač reiškė savo drąsą: — “To, panie! Raudonkrūtinis manęs neapiplėštų. Suriesčiau jį į ožio ragą.”
Ir kiti bajorai buvo nemažiau karingai nusiteikę prieš Raudonkrūtinį. Jis, kantriai išklausęs bajorų kalbų, priėjo prie jų staliuko, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Pasisakė gerai pažįstąs Raudonkrūtinį ir jo plėšimų būdą.
— Ponai, — pagaliau jis pabrėžė, — Raudonkrūtinis plėšia ne vien tik jėga, bet dažnai ir gražumu. Ponai patys atiduoda jam savo brangenybes.
— Netikiu! — suriko vienas bajorų. — Aš jam ne tik gražumu, bet ir jėga neatiduočiau.
— Jeigu norit, aš ponams galiu parodyti, kaip Raudonkrūtinis gražumu apiplėšinėja, — sako jis.
Bajorai susidomėjo ir paprašė parodyti. Raudonkrūtinis jiems sako: “Gerai, ponai! Jeigu norite, kad parodyčiau, prašau čia ant stalo padėti savo laikrodėlius ir žiedus.”
Keletas bajorų vieno nepažįstamojo nepabūgo. Sudėjo savo brangenybes ant stalo ir žiūri, ką šis darys. Raudonkrūtinis viena ranka griebė brangenybes, o kita ranka atskleidė paltą ir parodė savo raudoną krūtinę (liemenę). “Va, šitaip Raudonkrūtinis apiplėšia!” — pasakė ir šoko pro duris ant savo arklio. Iškart bajorai apstulbo, pamatę tikrąjį Raudonkrūtinį. Kai atsipeikėjo, Raudonkrūtinis buvo toli nujojęs. Vytis taipgi bijojo, nes arti galėjo būti jo vyrų. B. St.
KAS KAIP SUPRANTA
Draugiškumo sutartį vakariečiai supranta maždaug šiaip: nesipešti savo tarpe, nesikolioti, nerodyti liežuvio ir pikto veido, nerodyti kumščio, ypač negrasinti juo, ir nebandyti atomine bomba draugui pakaušį praskelti.
Sovietai šiek tiek kitaip supranta, būtent: sutartį pasirašęs draugas turi geruoju pasiduoti Maskvos “globai”, įeiti “savanoriškai” ar sovietinių tankų pagalba į “draugiškųjų respublikų” atitinkamą litanijos eilę ir papildyti nepasotinamas sovietines vergų stovyklas.
Todėl nenuostabu, kad šiandien laisvasis pasaulis pradeda kratytis nuo sovietų draugystės. B.M.
