Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Fotografinė kopija: Nr. 6 (1322) BIRŽELIS - JUNE 1956
Fotografinė kopija: 1956 M. LIEPA-RUGPJŪTIS Nr. 7 (1323)
V. Augustinas — Ankstų rytą Gaižiūnų poligone Viršelis
V. Augustinas — Lietuvos karo lakūnai ruošiasi skridimui poligone. Viršelis
TURINYS
A. Musteikis — Tautinės vienybės kelias *
Dr. V. Sruogienė — Lietuvos sukilimas prieš maskolius 1794 m. *
Lietuvos karių atsiminimai
B. Vrublevičius — Kartą Italijoj *
A. Bernotas — Belaisvio pasakojimas *
Leonas B. — Jūrininkai kasa bulves *
P. Alšėnas — Jie kovon eitų *
P. Būtėnas — Prūsai už Vyslos *
V. Jonikas — Mėlynos gėlės *
K. T. Dubysa — Penkiolika kančios metų *
P. Bliumas — Ten tyli slepiasi Lietuvos senovė *
K. Stalšans — Apie Aisčių tautą Galindus *
A. žygmantas — Karo pėdsakai Proistorėje *
A. Kasakaitis — Lietuva Indoeuropiečių tėvynė *
Marių žuvėdra — Staugė vilkas kaip tūkstantis vilkų *
Ksenofonas — 10.000 žygis *
Istorinės nuoraukos *
Tremties Trimitas *
Kariai ir Jaunimas *
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1956 m. 6-7 Turinys, metrika
A. MUSTEIKIS
Tautines vienybės idėja ir jos ugdymas išeivijoje yra vienas esminių laidų bendroje kovoje dėl krašto ir tautos laisvės atgavimo ir lietuvybės išlaikymo. Ji išsaugo tautos gyvatos tęstinumą, ji suteikia jėgų išsilaikyti tautai patekus nelaimėn ir kartu suburia tautos dvasines ir materialines pajėgas kovai su krašto priešu. Šitaip nusakę tautinės vienybės svarbą tautos gyvenime, o ypač išeivijoje, su didžiausiu širdies skausmu matome, jog jos šiandien neturime ir nėra duomenų, jog ją turėsime artimoje ateityje.
Kyla klausimas, kodėl jos netekome? Kurios priežastys privertė ją suardyti? Plačioji visuomenė daugeliu atvejų vis dar suranda bendrą kalbą svarbiaisiais tautos reikalais, kai politinių grupių vadovaujantieji asmenys labiau ir labiau gilina tautinės neapykantos prarają. Šių dienų spauda, išskyrus šį nepartinį žurnalą, išmarginta pravardžiavimais bei niekinimu priešingos grupės žmonių. Kai kurie atsakingieji laikraščių redaktoriai yra taip toli nukrypę į nekultūringą ir neapykantos pilną polemiką, jog šioje vietoje nedrįstame pacituoti jų išvedžiojimų.
Tautinei vienybei atstatyti pasirinktas būdas ar metodas yra pasenęs, nekultūringas ir jis teigiami! vaisių neduos. Kiekvienas pedagogas pasakys, jog vaiko niekinimu nepataisysi, greičiausiai jį dar blogesniu padarysi; tik labai retais atvejais ir labai atsargiai panaudojant neigiamas priemones galima jį atitiesti ir vėl pastatyti ant tikro kelio. Gi suaugusiems ir pakankamai apsišvietusiems asmenims neigiamo aspekto priemonių naudojimas darniam sugyvenimui atkurti visiškai netinka. Vien kaltinimais ir priekaištavimais, nors ir labai kilniais motyvais būtų reikalas grindžiamas, tautinės vienybės neišugdysime. Šitai parodė pastarųjų kelerių metų mūsų spaudoje vestoji propaganda ir polemika dėl bendros veiklos suderinimo kovoje su tarptautiniu priešu, kuris laiko mūsų tėvynę pagrobęs ir tautą pavergęs. Ir jeigu toks būdas bendradarbiavimui jieškoti ir toliau bus naudojamas, mes stosime ant slidaus kelio, kuris gali nuvesti į visišką susiskaldymą ir, pagaliau, tautinės visuomenės išnykimą išeivijoje. Jei partijų vadovai ir jiems talkininkaujančioji spauda nesupras savo žalingojo darbo, statydami savo partijos reikalus augščiau, negu krašto ir tautos, jie ir tik jie bus atsakingi ir už tai tautos pasmerkti. Kai partijos reikalai nulemia vadų laikyseną, tuomet nesigailima jokių negražių kaltinimų savo politiniam priešui. Savoje akyje nematoma jokio krislo, kai priešo — didžiausius rąstus įžiūrima. Savų klaidų nenurodoma, nes tai pakenktų partijos neklaidingumui ir jos vadų nepamainomumui. Iki šiol nė viena pusė nepasisakė padariusi politinių klaidų. Jei jos įvyksta, tai suverčiamos priešingai pusei.
Skaityti daugiau: TAUTINĖS VIENYBĖS KELIAS
DR. V. SRUOGIENĖ
(Žiūr. KARYS Nr. 5)
Tuo tarpu Kosciuška, veikdamas Lenkijoje ir lenkų paveiktas, pabijojo karo metu pasireiškusio lietuvių savarankumo bei Jasinskio radikalumo ir, panaikinęs atskiras Lenkijos ir Lietuvos vyriausybes, įkūrė bendrą abiem tautom Vyriausiąją Tautos Tarybą, Lietuvai palikdamas tik centrinę Deputaciją. Jasinskiui jis atėmė vyriausiąją karo vadovybę, pavedęs jam tik kaip generolui, vieną korpą (antram vadovavo Chlevinskis, trečiam — N. Sapiega). Vyriausiu vadu jis paskyrė lenką, Vielhorskį. Tie žygiai neigiamai paveikė Lietuvos sukilimą. Jasinskis, kuriuo visi pasitikėjo ir kuris buvo gyviausias sukilėlių vienytojas. rašė Kosciuškai, savo moksladraugui iš kadetų korpo:
“Generole Vade!
Tada, kai tūkstančių nemalonumų, o labiausiai liūdnų ateities vaizdų (kuriuos atremti man jau atimta galia) prislėgtas, rašau Tau... vis dar nenustojęs gerų vilčių, Tu panorėjai mane atiduoti kito vadovybėm Tai man liūdnas smūgis, bet nėra netikėtas — Tavo skrybėlei būsiu pasidavęs, bet tegu Tavo skrybėlė duoda laisvę mano kraštui; panorėk ir Tu paaukoti savimeilę ir klausyk teisybės, kurią Tau pasakysiu. Išdavimas yra greta Tavęs, kaip pavydas ir intryga eina prieš mane. Tavo garbė dengia Tave nuo smulkių intrygų, o aš turiu kentėti, nes esu padaręs du dideliu nusikaltimu. Visų pirma, kad nebūdamas kilęs iš kunigaikščių, ryžausi įsigyti viso krašto pasitikėjimą. Antra vertus, kad pirmas įrodžiau, jog didelį niekšą galima pakarti lygiai, kaip ir mažą nusikaltėlį. P. Vielhorskio įsakymų klausysiu, lygiai, kaip klausyčiau ir trimitininko, jeigu tokia Tavo valia, bet paklausyk, ką Tau pasakysiu, o tai yra tikra teisybė:
1. Tau yra pavaizduota, kad Lietuvos Taryba viską blogai daro, nes Lietuvos Taryba vis daug veikia, ir žmonės jos klauso. Todėl reikėjo ją pašalinti... Tu tai padarei, ir aš pranešiau Tau apie to žygio pasėkas.
2. Tau pasakota, kad Lietuvos generolai savo tarpe nesutinka, kad čia vyrauja partiškumo dvasia, ambicijos. Kad taip yra, tai tiesa, bet pažvelki, iš kur tai kilo? Pasakei, kad mes turime tartis, o žodis kariuomenėje yra prakeiktas. Jei vienam būtų pasakęs “Valdyk”, o kitiems: “Klausyk, jei ne, tai savo galva atsakysi už karo pasisekimą”, — nebūtų buvę intrygos, nebūtų buvę priešo mūsų šalyje.
3. P. Vielhorskis yra nepažįstamas, nežino mūsų žmonių ir kariuomenės reikalų, nebuvęs mūsų revoliucijos pradžioje ir jos eigoje, negalės baigti to, ko nepradėjo, visad jaus, kad užima vadovybę vietoj manęs, kuris prieš Tave yra apjuodintas, bet žmonių akyse liks visad nekaltas ir nusipelnęs.
4. Lietuvos revoliucija Tau tikrai vaizduojama kaip laikino užsidegimo vaisius, nieko daugiau, bet laikas Tau parodys, kad ji buvo ilgai ruošta ir tvarkingai vesta. Kaip ten bebūtų, tai yra tikra, kad tie, kurie nori kraštą pražudyti, žino, jog pavojinga yra įžengti svetimos kariuomenės priešakyje, nes krašte yra kartuvių; jie ir nori Tave nustatyti prieš mus, išvesti mus iš kantrybės, kad eitume šalin nuo darbo. Nuo-
Jaunuoliškas generolas Jokūbas Jasinskis
lat keisti vadovybę, kad nebūtų pasitikėjimo”... Toliau Jasinskis pataria Kosciuškai sukurti Lietuvoje karinę diktatūrą, gerai aprūpinti kareivius, įvesti griežtą drausmę, o tada: “Tu, Vade, greit sužinosi, ko galima laukti iš Lietuvos!”3)
Bet įvykiai jau nebeleido Kosciuškai, įtrauktam į karo sūkurį Lenkijoje ir iš esmės minkštam žmogui, atsižvelgti į Jasinskio patarimus.
Skaityti daugiau: LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.
KARTĄ ITALIJOJ
B. VRUBLEVIČIUS
Bevartant savo dienoraščio jau gerokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo ir šiandieninius atominius laikus, štai dar vienas įvykis stoja prieš akis. Tai buvo 1944 m. Kalėdų išvakarėse per Kūčias.
Jau prieš kurį laiką mūsų priešlėktuvinės artilerijos 843-čias Abteilung’as (lygus vienam batalionui) buvo iš Rusijos rytų fronto atkeltas ir apsistojo apie 30 km nuo Adrijos jūros. Pirmoji baterija stovėjo Godroipo bažnytkaimyje, jos uždavinys buvo — saugoti svarbų geležinkelio tiltą. Daugumas vokiečių švenčių proga buvo paleisti namo, liko vos po tris vyrus pabūklo tarnybai. Savo būryje buvau vienintelis lietuvis. Mat, mobilizavę prievarta jaunuolius, “saugumo” dėliai, nepasitikėdami, mus visus išbarstė po vieną ar po du tarp vokiečių, net neleido atostogų ar šaudyti. Ir tik jau vėliau pastebėjo, kad ir lietuviai verti dėmesio bei pagarbos.
Tvirtai įsikasę 3.7 cm pabūklus vynuogynų laukuose, užsimaskavę, tą gražų, ramų Kūčių vakarą ruošėmės toli nuo tėvynės ir namiškių, nors kukliai, atšvęsti šventę.
Skaityti daugiau: Lietuvos karių atsiminimai
PRANYS ALŠĖNAS
Kad gyvenimas išeivijoj žaloja lietuvybės veidą, to, manyčiau, permaža pasakyti. Išeivija, tiesiog, žudo lietuvybę, nutautina mūsų tautos vaikus ir daro begaliniai didelius nuostolius mūsų tautos ateičiai. Tenai — Tėvynėje — mūsų tėvynainiai žudomi fiziškai, o čia — išeivijoj — dvasiškai.
Tačiau ir šiame atvejuje yra išimčių. Kaip fizinėms ligoms nevisi žmonės vienodai pasiduoda, taip lygiai ir dvasinėms. Yra išeivijoj lietuvių, kurių atsparumu nutautėjimui netenka abejoti. O tų atspariųjų eilėse, nesuklysime pasakę, yra visi mūsų Laisvosios Lietuvos laikmečio atsargos kariai.
Mūsų buvusieji “žaliūkai” — tai kiečiausias riešutas nutautėjimo ligai. Lietuvis, atsargos karys, yra tiek suaugęs su Lietuva, kaip savo Tėvyne, jos likimu, vargais ir džiaugsmais, kad jo atplėšti nuo jos — niekas negalėtų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretos — mūsų jaunimui buvo nepamainoma įvairiausių sričių lavinimosi mokykla, taip lygiai mūsų kariuomenė buvo jiems didžiausia patriotizmo skiepytoja.
Lietuviai kariai, pradedant 1918 m. nepriklausomybės kovomis, guldė galvas už Tėvynės laisvę. Ir vėliau — jie buvo pasiryžę visuomet tai padaryti. Jeigu nebuvo pakeltas ginklas prieš raudonuosius okupuojančius mūsų kraštą — tai krašto vyriausybės apsisprendimo reikalas. Ar vyriausybė toje srityje padarė klaidą, vengdama savižudybės kovoje prieš šimteriopai skaitlingesnį priešą, ar teisingai pasielgė — ateis laikas ir istorija tą apspręs, išaiškins. Tačiau šis sprendimas, anaiptol, nebuvo lietuvio kario, kaip tokio, bailumo pažymys, ar jo netęsėjimas pažado ginti Tėvynę, nesigailint nei sveikatos, nei gyvybės.
Nepriklausomo gyvenimo laikotarpis musų kraštui suteikė visiškai kitokį veidą. Nuteriota carinės Rusijos provincija — buvo tapusi žydinčiu ir žvilgančiu kraštu. Nūdien, nors ir vėl tas viskas sugriauta, išnaikinta, tačiau istorija turi išlaikiusi tą darbštaus lietuvio pavyzdį, jo kūrybingumą, norą ir mokėjimą laisvai gyventi.
Skaityti daugiau: JIE KOVON EITŲ...
P. BŪTĖNAS
Į ž a n g a
“Kario” š.m. 4 nr. Ant. Kasakaitis rašo apie baltus (aisčius) Pomeranijoje ir sumini lenkiškos lyties P r u š č vietovę. Apie tokius P r u š č čia ir parašau. Jų sritis yra nuo mūsų tuoj už Vyslos žemupio vadinamosios lot. Pomeranijos, vok. Pommern, arba Užvyslinio pamario rytinėje dalyje, arba dar vok. administraciškai vad. West-Preussen “Vakarų Prūsai” vakarinėje-užvyslinėje pusėje.
P r ū s o v a r d a s
P r ū s a i šiandien kitų vadinami vok. P r e u ss e n “prausai, t.y., prūsai”, lenk. ir rus. p r u s y “prūsai”, o patys prūsai 1561 m. save vadino p r ū s i š k a t a u t a (en Prūsiskan tautan; čia vienaskaitos galininkas, o pr.- i s k - yra mūsų - i š k - priesaga). Dar anksčiau gal pirmą kartą juos mini IX a. bavarų geografo raštai kaip B r u z i, o vėliau ispanų žydas Ibrahim-ibn- Jakob savo 965 m. kelionės po Vokietiją aprašyme kaip B r u s, kur abu vardai pradedami skardžiuoju priebalsiu b, ne dusliuoju prieb. p, o šakninis yra vienabalsis u. Pirmą kartą lyties p r ūs a s vardas patenka istorijos šaltiniuose 999 m.: an P r u z z o r u m fines adiret...; P r u z z i a e deos et idola; P r u z z o r u m terris; P r u t e n u s quidam nobilis ex Pomeranis (= iš Pomeranijos)... venit in Sambiam (= į Sembą) terram Prusciae; 1073 m. P r u z z i (šaltiniai imti iš K. Būgos Liet. k. žodyno 1924 m. LXXI §1 ir P. Joniko Liet. k. istorijos 1952 m. 30), kur pradinis priebalsis visur tėra duslusis p, o šakninis vienabalsis taip pat u.
Tuo būdu sutraukę randame šias tautovardžio šaknis: B r u z -, B r u s -, o bendroji šaknis B r u s -; P r u z z - bus bendroji P r u s - “Prus-”; P r u s k -(lot. Prusciae), kur pošaknis k bus atsiradęs vakarų slavų įtakoje, — žr. kamieną P r ū s - i s k -; P r ū s i s k -; kur yra kamienas su prūsų priesaga - i s k-, o lietuviškai i š k -; vok. P r e u s s - “P r a u s -, iš kur lietuvių yra P r u s lenkų ir rusų P r u s - (balsis u jų ilgai tariamas); lietuvių P r ū s-: prūsas. Prūsai, Prūsija, Prūsinė (pravardė), paprūsė, prūsiškas,-a,-ai, prūsinis ir kt.; taip pat šaknis P r u t - (asmenvardis lot. Prutenus).
Skaityti daugiau: PRŪSAI UŽ VYSLOS
V. Jonikas
1.
Tėviškėle ir miela mergaite—
Su jumis vienu žodžiu šnekuos.
Ir matau per gyvenimo greitį
Krintant lapą nuo klevo šakos.
Rodos vakar vasarvidžio karšty
Myniau dviratį gimta žeme.
Pušynėliai aplinkui net peršti,
Nuo sausros ir spygliukai šėmi.
Ta girelė, tarytum šventovė,
Kvepia gintaro šilto sakais.
Ąžuolai susimąstyme stovi,
Samanų jiems pakloti takai.
Atokiau, duobelytėj prie kelio,
Tarp aikštės ir tankių kadugių,
Žydi mūsų vaikystės gėlelė—
Mūsų melsvąją gaurę regiu.
Atsiminęs sustoju, paglostau—
Žolynėlyje laiką randu,
Kur kadais, kaip karališkam soste,
Čiulpėm sultį saldžiųjų žiedų.
Skaityti daugiau: MĖLYNOS GĖLĖS
K. T. DUBYSA
Prieš penkiolika metų išaušo kruvinas ir baisus birželio 15 d. rytas. Toji data pasiliks Lietuvos istorijoje kruviniausios ir brutaliausios teisės ir teisingumo išniekinimo, keršto ir kančios simbolis. Azijatišku brutalumu ir sadizmu persisunkęs, nekalto kraujo ištroškęs, savo žodį ir sutartis suniekinęs komunizmas, pradėjo mūsų tautos kruviniausią tragediją. Be pertraukos, su mažais atsikvėpimais, lietuvis, savo krašto šeimininkas, neša terorą, išniekinimą, pakelia fizines ir dvasines naikinimo kančias. Lietuva mažas kraštas, savo laisvę ir taiką mylinti šalis, su didinga ir kultūringa istorija, garbinga praeitimi, neturėdama jokių subversyvinių tikslų savo kaimynams, pirmoji pateko į klastingo komunistų siekimo tikslą. Ir šiandien atsimenu vieno senuko — ūkininko Petro Šilo žodžius. Jis su širdgėla ir iš širdies tada pasakė: “Esu paprastas ūkininkas. Savo žodžiams neskiriu pranašysčių. Sakau tą, ką mano širdis jaučia, protas ir sąmonė diktuoja. Peržengimas Lietuvos sienos reiškia ne mūsų krašto pavergimą, bet pirmuosius žingsnius į pasaulio sukomunistinimą. Be simbolinio šūvio komunizmas prasilaužė į laisvo pasaulio užkariavimą. Lietuva yra pirmoji auka. Kitos aukos anksčiau ar vėliau susilauks savo eilės, jei neatsiras jėgos, kurios komunizmą privers sugrįžti į savo senas sienas. Užtvaros praplėšimas yra pirmasis signalas pavojaus laisvei, kultūrai ir civilizacijai. Girdite ir matote kas šūkauja apie suardymą ir perstatymą pasaulio, įvedimą tvarkos ir iš nieko padarymą visko. Kumštimis grąsinimas dangui yra baisus kerštas viskam: žmogui, laisvei, teisei, tradicijoms, kultūrai ir laisvam žmogui. Kas mano, kad aš pranašauju, ar kalbu neįvykdomus dalykus, tas tegul nors trupučiuką įsigilina į visus ar nors dalinai matomus komunistų veiksmus. Jie yra tik paviršiuje maskuoti, bet po uždanga slepiasi ne tik Lietuvos, bet žmonijos tragedija. Kaip senas, tos tragedijos nesulauksiu (mirė vežamas į Sibirą Lietuvoje prie Švenčionių), bet jaunimas, arba šioji karta bus liudininkai tos tragedijos, jei, kaip sakau, nebus suduotas komunizmui smūgis. Komunizmo doktrina — vulkano karštoji lava — naikins viską, naudos visokiausias priemones, be kovos savo tikslų neatsisakys, bet sieks žengs, plėsis visur, kur tik nesutiks pasipriešinančios jėgos”.
Taip kalbėjo senukas prieš 15 metų, sužinojęs apie prasidėjusią mūsų tautos tragediją, žmonių išvežimus. Ar jis galėjo pramatyti savo išreikštų minčių bent dalinį išsipildymą? Tikiu, kad ne. Jis nebuvo “garsenybė”, su augštuoju mokslu. Buvo paprastas, prasilavinęs žmogus, vidutinis ūkininkas, spaudos ir knygų mylėtojas, patrijotas ir visa širdimi ir siela mylėjęs savo ūkį, lauką, namus ir kiemą. Mūsų pareiga šiandien ne prisiminti, gražiais žodžiais jaudinti savuosius, kurie tą tragediją žino, girdėjo, daugelis savo kailiu patyrė. Visi ir visomis galimomis priemonėmis turime aiškinti tragedijos tikslą, kaip pavojų laisvam pasauliui, kultūrai ir žmonijos civilizacijai, tiems, svetimiesiems, kurie nežino, suklaidinti, netiki, ar įsivaizduoja, kad tai yra tik propaganda, melas. Realybę įrodyti svetimajam sunku, bet mūsų neturėtų jokie sunkumai baidyti. Tauta ir jos kančia, brolio ar sesers fizinis ir dvasinis naikinimas, yra baisesni ir kruvinesni, bet mes girdime, kad jie nekapituliuoja, laikosi ir kovoja. Atlikime ir mes savo, kaip laisvę mylinčio, už ją kovojančio, žmogaus pareigą.
P. BLIUMAS
Lietuvoje yra daug savo senove pagarsėjusių vietų. Dažnas iš mūsų esame girdėję apie Pilėnus, Merkinę, Meškėnus, Raginėnus, ir kitas Lietuvos istorines vietas. Nevieną jų poetai dainomis apdainavo, rašytojai savo raštuose aprašė. Bet šalia tų pagarsėjusių piliakalnių ir milžinkapių, mes rasime ir tokių vietelių, kuries tyliai tebeslepia didingą Lietuvos praeitį. Viena iš tokių tyliųjų isterinių vietelių yra Lepšiai.
Lepšių kaimas stovi ketvirtame kilometre nuo Panevėžio miesto įi pietus, prie Panevėžio — Ramygalos vieškelio (dabar plento). Į pietų pusę nuo to kaimo tęsiasi nedidelė slėnoka pieva, kurios viduriu į Žagienės-žagienos-žagienio upelį, taip pat, Kraujotaka vadinamas, mažytis upelis teka. Kitoje slėnio pusėje, gražiame kalniuke yra pradžios mokyklos sodyba, o šalia jos apylinkės kaimų kapinaitės, pušelėmis apsodintos. Aplink mokyklą ir tas kapinaites auga javai ir daržovės.
Praeivis niekada nebus pagalvojęs, kad čia tyliai slėpėsi to krašto labai tolima senovė. Tą istorinę vietą baigė pamiršti net artimųjų apylinkių gyventojai.
1920 metais betyrinėdamas tos, man pavestos, mokyklos istoriją, sužinojau, kad anksčiau mokyklos vietoje karčiamos būta, o dar senesniais laikais čia didelis kapinynas buvęs. Vienas senelis man papasakojo, kad sename kaimo žemės plane ir tų buvusiųjų kapų vieta esanti pažymėta. Netrukus įsitikinau, kad toje vietoje tikrai piliakalnėlių būta, kurie buvo užėmę apie šešetą hektarų žemės ploto. Pasiklausinėjus, senukai papasakodavo, kad tose vietose senais laikais buvę daug supiltų ir akmenų vainikais apsuptų kalniukų. Bet vietiniai gyventojai tuos būdinguosius kalniukus išardę, akmenis namų pamatams ir kapelių tvorai suvartoję, o likusius į Panevėžį nuvežę ir pardavę; žemę suarę ir javus pasėję. Tik du iš jų kapeliuose vis dėlto tebėra apysveiki išlikę. Jiems panašių kalniukų ir dabar tebėra už šešių kilometrų į vakarus nuo Panevėžio — Berčiūnų vasarvietės pušyne, Nevėžio deš. krante; Gasparų pušynėlyje ir laukuose — už 9 km į vasaros vakarus nuo Panevėžio — Lėvens deš. krante; Raginėnuose — Šeduvos vls. ir kitur.
Skaityti daugiau: TEN TYLI SLEPIASI LIETUVOS SENOVĖ
MAG. HIST. K. STALŠANS
Pagal Įvairių kitataučių — vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų tyrinėjimus, senovės aisčių-baltų gyvenama vieta buvo labai plati: siekė Maskvos apylinkes rytuose, centrinę Ukrainą pietuose, Vyslos žemupį vakaruose ir Estiją šiaurėje. Sunku apibrėžti tiksliai visose vietovėse sienas, bet apytikriai jos yra žinomos.
Pagal prancūzų tyrinėtojo etnografo Jean Menoret, dar po Firmojo Pasaulinio karo išleistą veikalą “Histoire des Pays Ealtiques” (Paris 1934 m.), aisčių gyvenamieji plotai buvo labai dideli ir I a. pr. Kr. sudarė net apie 430,000 kv. km. Pagal latvių prof. J Endzelinio nucmonę, kuriai pritaria lietuvių prof. K. Eūga, šitame plote I a. po Kr. prasidėjo bendros aisčių tautos susiskirstymas į atskiras tautas su jų gentimis: galindus, jotvingus, prūsus, lietuvius bei latvius. Tai ir nenuostabu, nes atskiri jų kraštai buvo labai toli vieni nuo kitų.
Ypatinga padėtis ir ypatingas likimas buvo pačiuose rytuose gyvenančios galindų tautos. Jie gyveno toli, didžiosios Aistijos pačiame ry{ų gale, todėl ir gavo savo pavadinimą — galindai. Jų kraštas buvo retai, vietomis net labai retai apgyventas. Dėka to VI ir VII a. po Kr. slavai, sarmatų, hunų ir kitų spaudžiami, pradėjo skverbtis Dniepro upe ir jo įtakais iš pietų į šiaurę, link galindų retai apgyvendintų plotų, beveik be jokių kovų su vietiniais, nes žemės visiems užteko. Kronikos mini keletą karų, bet jie nebuvo ilgi ir, rodos, nekruvini.
Latvių prof. arch. E. Šturms mano, kad dalis galindų, slavų prispausti, buvo apsistoję Protvos ir Okos upių baseinuose, arti Maskvos. Paskutiniu laiku gudų archeologai randa, kad geležies amžiuje (500—1250 m. po Kr.) Volgos ir Okos augštupiuose ir Gudijoje iškasenos yra tokios pačios kaip Breslaujos, Zarasų, Ukmergės, Utenos ir Rokiškio apskrityse. Jau Ptolomėjus II a. po Kr. mini galindus.
Skaityti daugiau: APIE AISČIŲ TAUTĄ — GALINDUS
A.ŽYGMANTAS
(Žiūr. KARYS Nr. 5)
TIKRASIS ŽMOGUS
Spėjama, kad naujasis žmogaus tipas išsivystė pietinėje Azijoje ar Afrikoje, galimas dalykas, srityse dabar užlietose Viduržemio jūros. Naujasis žmogus buvo žymiai geriau fiziškai išsivystęs ir protiškai stovėjo augščiau už neandertalietį.
Savo struktūra ir smegenimis jis buvo visai panašus tikrąjį žmogų. Mokslas ir laiko jį pirmu tikruoju žmogumi — Homo Sapiens. Anatomiškai jis buvo sudėtas taip kaip ir modernusis žmogus.
Naujausi atradimai duoda vis daugiau medžiagos pirmojo Homo Sapiens atsiradimui tirti:
“Mes matėme, kad mioceno laikotarpis Afrikoje ir senesniojo pleistoceno laikotarpis pietų Afrikoje buvo gausus įvairių rūšių beždžionėmis. Tas verčia manyti šitą kontinentą buvus žmogaus lopšiu. Labai galimas dalykas, kad ir Homo Sapiens išsivystė taip pat Afrikoje. Anglų antropologo L. Leakey atrasta žmogiška žiauna prie Kanamo, pietinėje Kavirondo įlankos pakrantėje Kenijoje, iš senesniojo pleistoceno laikų ir likučiai žmogiškos kaukolės Kandžeroje, apytikriai iš vidurinio pleistoceno laikų, verčia peržiūrėti modernaus žmogaus kilimo teoriją. Iki dabar daugelis antropologų buvo įsitikinę, kad modernusis žmogus išsivystė iš Neandertalio žmogaus, tačiau atradimai Kenijoje ir po to atrasta Swanscombe (Anglijoje) kaukolė (fluorino bandymu nustatyta vienmetė su vid. pleistoceno gyvūnija), rodo, kad Homo Sapiens išsivystė dar prieš Neandertalio žmogų”.12
Iš pačios pradžios jis vystėsi į dvi skirtingas rases, vieną, kurios skeletas rastas Cro Magnono (Dordogne apygardoje, Prancūzijoje) oloje — europinio tipo, kitą, kurios liekanos rastos Grimaldi urve prie Mentone — negroidinio pobūdžio.
Senojo akmens amžiaus vėlesniame tarpsnyje Europa buvo užplūstama ištisų bangų naujų žmonių, greičiausia iš Palestinos krypties. Tuo metu baigėsi pirmasis Wuermo ledynų tarpsnis. Pirmieji pasirodė Combe Capelle tipo žmonės, sukūrę šatelperono (Cha-telperron) kultūrą, panašią į Š. Afrikos kapsinę kultūrą (Capsien). Tai anksčiausieji žinomi Homo Sapiens atstovai Europoje, išskyrus Swanscombe ir Fontechevade liekanas. Paskui juos ėjo orinjako (Aurignacien) kultūros žmonės, žinomi iš Grimaldi liekanų ir vėliau stiprūs kromanjono (Cro Magnon) žmonės, turį ryšį su Orinjako ir Gravette tipo dirbiniais. Po jų sekė madeleno žmonės, žinomi iš Chancelade vietovės radinių. Visi šitie skirtingi žmonių tipai pasiekė Europą kelių tūkstančių metų laikotarpyje.12
Skaityti daugiau: KARO PĖDSAKAI PROISTORĖJE
Emilija Maironytė
S a u l ė
O saule, šviesioji sauluže!
Svajonių viliotoja tu!
Kai spindulius leidi valužėn,
Širdis neberimsta nuo jų ...
Norėčiau pavirst į plaštakę
Kartu su drugeliais pati,
Nuskristi į pasakų kraštą—
Dar sykį tėvynę matyt.
O saule, mieloji sauluže!
Tu spindulius savo paberk
Ir žemės gimtosios padangėj
Vergiją, kaip rasą, sugerk .. .
A r Ž i n a i ?
Kas čiurlendamas vingiuoja
Ir už deimantus žydresnis,
Skleidžia varsas, mirguliuoja—
Ar žinai?
Skaityti daugiau: MARGŲ ŽODŽIŲ PUOKŠTĖ
ANT. KASAKAITIS
Jau nuo seno mokslininkai laužo galvas, kur gyveno toji tauta, iš kurios kilo tautos, kalbančios vienos kilmės kalba, išplitusia visoje Europoje, pasiekusia Mažosios Azijos ir Indijos plotus. Po ilgų tyrinėjimų prieinama išvada, kad toji tauta tai probalčiai, aisčiai, nes išstudijavus latvių, lietuvių ir prūsų kalbas, aiškėja, kad tų kalbų žodžiai yra pagrindas indoeuropiečių prokalbei. Kai kurie jų žodžiai, kaip — javas, kaukas, galas, keltas, upis — net be pakitimo tebėra žinomi plačiame pasaulyje vietovardžiuose, net tautų pavadinimuose. Mums pravartu susipažinti su tyrinėtojų nuomone, kuri patvirtina, kad ir mūsų Daukanto santūrūs teigimai nebuvo vien fantazija.
Amžių paslaptį netyčiomis praskleidė vokiečiai su lenkais, besivaržydami dėl savo kilmės pranašumo. Atradus bendros prokalbės idėją, reikėjo jai surasti ir tautą, kuri būtų aną kalbą vartojusi. Vokiečių kalbininkas Hirt’as spėja tą tautą buvus kažkur baltų ir slavų gyvenvietėje, kadangi tos tautos išlaikiusios daugiausia nepakitusių prokalbės žodžių. Tačiau atsirado vargo lenkams su slavų įkurdinimu greta baltų, indoeuropiečių — arijų, nes visi tyrinėjimai nerodo nieko jų naudai, o jau istorinių laikų žinios kalba visiškai slavų nenaudai. Nežiūrint viso pikto, Poznanės universiteto profesorius Jozef Kostrzewsky savo “Kultūra Prapolska” ir kituos veikaluose įrodinėja slavų lopšį buvus tarp Vyslos bei Oderio, ką mes esame paneigę. Vokiečiai, slavų antagonistai, slavus įkurdina Pinsko pelkėse, o žemes tarp Būgo — Oderio užleidžia germanams, ką mes irgi paneigiame. Profesorius lingvistas Veber’is, susipažinęs su lietuvių kalbos paslaptimis, sprendžia, jog indoeuropiečių lopšys esąs maždaug dabartinėje Lietuvoje; dėl šio tvirtinimo savo nuomonę yra pareiškęs ir Dr. J. Matulaitis, spėdamas, kad ta indoeuropiečių tėvynė turėjo užimti didesnį plotą už dabartinę Lietuvą. Pagaliau, po ilgesnių studijų, lenkų profesorius Tarnowsky jau nukelia slavų lopšį tarp Dniepro ir Senos upių. Nuomonės Tar-nowskio bei Matulaičio sutinka su J. Kisielevskio teigimu toje vietoje, kad pavyslį ir pabūgį pradžioje geležies amžiaus buvo apgyvenę baltai. Jis rašo: “Į vakarus nuo Vyslos žiočių, pirmame geležies amžiaus laikotarpyje, susikuria skryninių kapų kultūra. Iš pirmykščių savo buveinių slenka ii pavysliais ir pabūgiais. Ji kurį laikotarpį rodo didžiulį gaivalingumą, užgrobia geroką “lužicų” kultūros teritoriją, prieina net ligi žemutinės ir vidurinės Silezijos. Būdinga yra tai kultūrai urnų išvaizda: veido formos, paskiau pirkios formos. Mokslininkai vokiečiai, kaip paprastai, tvirtina, jog skrynių kapų kultūra reprezentavusi vokiečių gyventojus. Tačiau daugumas proistorikų yra nuomonės, kad tai buvusios baltų tautos — lietuvių, prūsų, latvių, protoplastai. Tie skryniniai kapai primena mums kitą skryninių kapų kultūrą iš neolito laikotarpio. Jos tautos gyveno tuomet į rytus nuo Baltijos jūros, kaip tik į vakarus nuo Vyslos, žalvario amžiuje maža tebuvo apie juos girdėti. Tiktai geležies amžiaus pradžioje įsidrąsino, parodė didžiulį, bet nebeilgai trukusį gaivalingumą. Jie “lužicų” žemes trumpam buvo pavergę ir netrukus turėjo grįžti į vietas, kur tas tautas jau užtinka istorija”.
Reikia, pagaliau neužmiršti tautos, kurią graikai vadino “getes” ir kitos tautos šiaurėje, kurią lotynai vadino “Samogitia” arba “Samogetia”, kas reiškia ne ką kitą, kaip žiemių getija”, žiemių, šiaurės getai, kurie, tačiau yra — lietuviai. Žinant, kad dabartiniai lietuviai buvo senovėje vadinami getais, aiškėja, kas iš tikrųjų bus buvę ir tie paslaptingieji gotai, mūsų eros sąvartoje užėmę visą minėtą plotą, prūsų, lenkų ir ukrainiečių dabartines teritorijas.
Skaityti daugiau: LIETUVA — INDOEUROPIEČIŲ TĖVYNĖ
Marių Žuvėdra
Išlipusi iš autobuso, Sakalienė pasirinko ilgesnį kelią. Norėjosi užsimiršti ir pavasario oru pakvėpuoti. Ąžuolynas dar buvo be lapų. Tik krūmokšniai ir pieva buvo pradėjusi žaliuoti. “Kad taip čia sutikčiau vaikus... Bet jie dabar kaip tik miega. Nustebs, kai atbudę ras namuose mamytę. O gal bus ir laiškas nuo Vytauto. Arba gal atvažiuos savaitgalį praleisti...” — svajojo Sakalienė. Šypsena ir giedra buvo jos veide tokia ryški, kad praeidami žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, kaip į kokią retenybę. Retenybė ir buvo tais laikais, kai visų veidai buvo apsiblausę nuo nežinios ir baimės. Ir Sakalienė ėjo į nežinią, nors ir instinktyviai pasirinkusi ilgesnį kelią.
— Mažyčiai miega. Niekas neskambino... Malkų kirtėjas negali be kitos savaitės ateiti... O ten ant spintelės laikraštis ir laiškai, — pranešė Onutė ir nuėjo į virtuvę ruošti pietus.
Laiškas... Ilgas, gelsvas, tarnybinis vokas... Iš švietimo Ministerijos.
“...draugė mokytoja Viktorija Sakalienė perkeliama į Verkių Pradžios Mokyklą, Švenčionių apskrityje...”
— Mamyte, ar Tau akis skauda? — Viktutė pakėlė galvą, kurią buvo paslėpusi rankose. Prieš ją stovėjo Algirdukas. Basas, vienuose marškinėliuose, su rūbeliais ir batukais glėbyje.
— Ne, sūneli. Eik. Onutė tave aprengs. Mamytė turi daug rūpesčių, mano mažyti, — Viktutė pabučiavo ketvirtus metus baigiantį sūnų ir švelniai pastūmėjo durų link. Tik pusantro mėnesio ligi mokslo metų pabaigos ir ji perkeliama į kitą mokyklą. Sakalienė gerai žinojo, kad tai nemalonės ženklas. Pabauda, pažeminimas. Kovoti prieš juos būtų tuščios pastangos. Bet ir sutikti ji negalėjo. Ką daryti su butu, su vaikais? Kaip viską sutvarkyti per dvi dienas. Ji prašys arba atleisti, arba bent savaites laiko sutvarkyti šeimos reikalams. Kur geriau eiti į Mokytojų Profesinę Sąjungą, ar tiesiog į Komunistų Partijos Centrą? Svarstė Viktutė, bėgdama nuo Žaliakalnio į miesto centrą.
Tiktai vienas vyras, apsiblausęs ir neramus, žingsniavo po erdvų kambarį, kai mokytoja Sakaliene įėjo į Komunistų Partijos Centro būstinę. Bet primintos ir prišiukšlintos grindys rodė, kad čia per dieną praėjo daug žmonių. Nebuvo nei stalo, nei kėdės kambaryje, kuris, matyt, buvo laukiamasis. Sakalienė atsirėmė prie lango. Kitame kambaryje už didelio stalo sėdėjo jaunas vaikėzas, įspyręs įžūlias akis į savo klijentę. Iš jo veido matėsi, kad jis nekantriai laukė, kada jo klijentė baigs kalbėti, kad jis galėtų pranešti jai savo galutinę ištarmę. Sakalienę buvo vėl apėmęs tas pats silpnumas, kaip ir namuose, tik perskaičius laišką. Tik čia nebuvo net kur atsisėsti. Sakalienė užmerkė akis. “Mamyte, ar Tau skauda akis?” — rodosi, ji girdėjo Algirduko pilną rūpesčio ir užuojautos vaikišką balselį. Nuo to sūnaus prisiminimo Sakalienei nyko silpnumas ir jo vietoje krūtinėje rinkosi didelis geliantis skausmas. Skausmas, kurį jaučia tik motina, kai mato savo vaikus pavojuje ir negali gelbėti. Ji lauke savo eilės su ta pačia nuotaika, kaip pacientas su skaudančiu dantimi. Kad tik greičiau gydytojas ką nors darytų. Tas kitas dar didesnis skausmas užslopintų šitą — tokį geliantį, tokį nepakenčiamą, tokį iš proto varantį...
Skaityti daugiau: STAUGĖ VILKAS, KAIP TŪKSTANTIS VILKŲ
Iš anglų kalbos vertė Z. R.
6.
Išgirdę tokią kalbą iš karaliaus pasiuntinių graikai pasipiktino. Tačiau Klearchas tik pasakė: “Ne laimėtojams atiduoti ginklus. Jūs vadai, duokite šitiems žmonėms atsakymą, kokį rasite garbingiausią. Aš tuoj grįšiu.” Jis taip pasakė, nes vienas iš dalinių vadų pašaukė jį apžiūrėti aukos išimtų vidurių; kaip tik tuo metu jis buvo aukojimo apeigų viduryje.
Tada Kleanoras Arkadietis, jų seniausias, atsakė, kad jie greičiau mirs, kaip atiduos ginklus. O Proksenas Tėbietis pridėjo: “Man neaišku, Falinai, ar karalius reikalauja mūsų ginklų nugalėtojo teise ar kaip dovanų, įrodančių mūsų draugingumą? Jei jis jų reikalauja nugalėtojo teise, kodėl turėtų mūsų klaustis? Jis turėtų ateiti ir juos pasiimti. Jei jis nori gauti juos sutarties būdu, tegu jis pasako, ką kareiviai gaus iš jo, jei jie bus pasiruošę padaryti jam tą malonę?”
Į tai Falinas atsakė: “Kadangi jis užmušė Kyrą, todėl karalius mano esąs nugalėtojas. Ir kas gi, iš tiesų, dabar galėtų varžytis su juo dėl imperijos? Jo nuomone, jūs esate taip pat jo galioje, nes esate jo žemių vidury tarp nepereinamų upių, ir jis gali sutelkti prieš jus tokias mases žmonių, kad jūs nepajėgtumėt jų visų išžudyti, net jei jis duotų jums progos tą padaryti”.
Po jo kalbėjo atėnietis Teopompas, kuris tarė: “Kaip matai, Falinai, vieninteliai vertingi dalykai šiuo metu mums likę yra ginklai ir drąsa. Kol mes turime ginklus, manome galėsim savo drąsą gerai pavartoti, bet praradę ginklus, prarastume ir savo gyvybes. Taigi nė nemanyk, kad atiduosime vieninteles mums likusias vertybes. Priešingai, jų pagalba kausimės už tai, ką ir jūs taip pat vertinate.”
Išgirdęs jo žodžius Falinas nusišypsojo ir tarė: “Esi tikras filosofas, jaunuoli, ir labai gerai išsireiškei! Nežiūrint to, leiskit man pranešti, kad esate kvaili, jei manote, kad jūsų drąsa būtų stipresnė už karaliaus galybę.”
Ten buvę pasakojo, kad kai kurie iš graikų jau pradėjo netekti ryžto ir kalbėjo, jog kaip pirma jie buvo ištikimi Kyrui, taip dabar galėtų būti labai vertingi karaliui, jei tik jis panorėtų turėti juos savo draugais; tarp kitko, būta ir pasisiūlymo karaliui dalyvauti karo žygyje prieš Egiptą, kurį jie mielai padėtų užkariauti.
Skaityti daugiau: Ksenofonas — 10.000 žygis
Karšta vasaros diena Gaižiūnų poligone—Lietuvoje, nepriklausomais laikais.
Nuotr. V. Augustino
Lietuvos karo lakūno gyvenimas ir mirtis 1919-20 metais,
Iš p. H. Bezumavičiaus rinkinio.
ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATSIKŪRIMAS TREMTYJE
(Tąsa iš balandžio mėn. nr.)
Šio straipsnio pirmoje dalyje (žiūr. š. m. balandžio mėn. KARIO nr., pusi. 133) jau minėjome, jog 1954 m. kovo 7 d. laikytina LŠST atsikūrimo pradžios data. Sąryšyje su tuo, LŠST LCV Darbo Prezidiumas buvo eiles šaulių paklaustas, kodėl neskaičiuoti LŠST atsikūrimo nuo 1952 m. vasaros, kada susidarė S-gos organizacinio branduolio užuomazga, arba bent 1953 m. vasaros, kuomet padidėjęs organizacinis branduolys ėmė vykdyti pirmuosius konkretaus pobūdžio paruošiamus darbus.
Mūsų manymu, 1954.III.7 datos laikytinasi todėl, kad tada S-gos atkūrėjų — iniciatorių būrelis pirmą sykį išėjo viešumon, supažindindamas platesnį brolių ir sesių šaulių ratą su LŠS atkūrimo tremtyje projektu bei gaudamas tam projektui nuoširdų, tvirtą ir aiškų pritarimą. Daugumos pritarimas kaip tik ir buvo lemiantis veiksnys, apsprendęs iki tuomet atlikto paruošiamojo darbo likimą. Nesulaukus reikiamo atgarsio, net ir pačios intensyviausios organizacinio branduolio pastangos nebūtų atsiekusios savo tikslo
Kaip žinome, 1954.III.7 Čikagos Lietuvių Auditorijoje įvyko Tėvynės Mylėtojų Draugijos 2-osios Kuopos suruoštas LŠS Įkūrėjo Vlado Putvinskio-Putvio 25 m. mirties sukaktuvių minėjimas. Į minėjimą susirinko apie 100 asmenų; didelė jų dalis — buv. šauliai ir šaulės. Iš LŠS organizacinio branduolio dalyvavo 3 nariai: pulk. M. Kalmantas, A. Valatkaitis ir V. A. Mantautas (po minėjimui pirmininkavusio Dr. A. Garmaus žodžio, V. A. Mantautas savo paskaitoje peržvelgė V. Putvio gyvenimo kelią, pulk. M. Kalmantas papasakojo savo prisiminimus iš Klaipėdos Sukilimo laikų, nušviesdamas V. Putvio vaidmenį Klaipėdos krašto atvadavime, A. Valatkaitis kalbėjo apie šaulių padalinių organizavimą 1919-20 m. Žemaitijoje ir V. Putvio kilnias būdo ypatybes). Pulk. M. Kal-manto pranešimas LŠS atkūrėjų vardu, jog norima atgaivinti Šaulių Sąjungą tremtyje, — visų pirma Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje, — buvo sutiktas plojimais. Tokio paties pritarimo susilaukė ir tolimesni pulk. M. Kalmanto žodžiai apie darbo planą, būtent — Sąjungos organizaciniam branduoliui paimti tolimesnę iniciatyvą į savo rankas kaip laikinajai S-gos vadovybei, išsiaiškinti su atitinkamomis įstaigomis bei pareigūnais S-gos atkūrimo ir veiklos galimybes, ir, atlikus visus reikalingus žygius, sušaukti viešą susirinkimą.
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
MŪSŲ TARPE
Balandžio 28—29 d. Waterburyje, Conn., įvyko rytinio JAV pakraščio skautų vadų suvažiavimas, kuriame įvairias vietoves atstovavo 44 vadovai. Į šį sąskrydį buvo iš Toronto (Kanados) atskridęs ir LSB Vyriausias Skautininkas Stp. Kairys. Sąskrydžio metu buvo išklausyti A. Saulaičio, Stp. Kairio, A. Matonio, R. Šilbajorio, V. Pileikos, Petniūno ir J. Raškio pašnekesiai bei veiklos raportai. Pranešimus iš atskirų vietovių veiklos davė tų vietovių tuntininkai — vietininkai: Bostono — A. Levinas, Worcesterio — V. Bliumfeldas, Hartfordo — Pr. Bernotas, Waterburio — R. Pakalnis, New Haveno — J. Kronkaitis, New Yorko — R. Kezys. Philadelphijos ir Elizabetho atstovai nedalyvavo, šeštadienio vakare buvo nuotaikingas laužas visuomenei, kurį pravedė R. Kezys. Sekmadienį buvo apšnekėti skautų uniformos bei patyrimo laipsnių keitimo reikalai. Šiuo metu Atlanto pakraščio rajone yra 400 skautų.
Visos lietuviško jaunimo organizacijos yra aktyviai įsitraukę į rinkimą parašų, kurie bus birželio mėn. įteikti prez. Eisenhoweriui Ne tik jaunimo, bet ir kiekvieno tauraus lietuvio pareiga yra šį darbą remti.
Bulganinui ir Chruščiovui viešint Indijoje, pastarosios skautų — skaučių s-ga jiems suteikė “garbės skautų” vardus. Dėl to įvykio griežtai protestavo Lietuvos Skautų Brolija. Buvo pasiųstas protesto laiškas indams, primta atitinkama rezoliucija Egzilinių Skautų Asociacijų Taryboj ir kreiptasi į Tarptautinį Skautų Biurą Londone. TSB pareikalavo indų pasiaiškinimo, kodėl jie tokią nepaprastą garbę suteikė asmenims, kurių dėka likviduotas skautų sąjūdis anapus geležinės uždangos ir šimtai skautų tapo žiauriai nukankinti. Indijos skautų — skaučių s-ga atsiuntė ilgoką pasiteisinimo raštą, kuriame tarp kita ko pareiškia:
“Indijos skautų — skaučių s-ga neturėjo ir neturi jokios intencijos laikyti Sovietų S-gos pareigūnų “garbės skautais”. Įvyko nesusipratimas — skautams nesupratus vadovybės instrukcijų buvo užrišti kaklaraiščiai Bulganinui ir Chruščiovui, ko nebuvo norėta padaryti.”
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
Pvt. Vytautas Rūbas iš Cicero, III., šiuo metu tarnaująs Korėjoje, 96-me lauko artilerijos batalione, savo darbais gražiai išgarsėjo. Jis suplanavo kareiviams koplyčią, kurią puikiai išpuošė įvairiais vaizdais. Taip pat jis padarė ir šio bataliono pasižymėjimų lentą, kuri savo išvaizda yra geriausiai pavykusi iš kitų Korėjoje esančiųjų. Koplyčios ir tos lentos nuotraukos buvo įdėtos “Cicero Life’’ laikraštyje, pažymint mūsiškio kilmę ir jo pasiekimus. Prieš išeinant į kariuomenę, Vytautas yra studijavęs architektūrą Illinois Universitete. Kitas jo brolis, taip pat to universiteto studentas, prieš kelias savaites atlikęs karinę prievolę, grįžo pas savo tėvus.
Narimantas Macevičius, studijavęs komercinius mokslus Wilson kolegijoje, šiuo metu atlieka karinę prievolę Fort Carson, Col. Narimantas buvo vienas aktyviausių lietuvių studentų Chicagoj. Būdamas karys ir atlikdamas karinį apmokymą, jis ir čia sugeba visiems priminti, kad yra lietuvis, ir primena kitataučiams skaudų Lietuvos likimą.
Vienas kariuomenės laikraštis įdėjo Narimanto nuotrauką ir ilgąstraipsnį, aprašydamas jo pabėgimą iš Lietuvos ir dabartinę Lietuvos padėtį. Tai turėtų būti pavyzdys visiems j aunuoliams.
Pvt. Juozas Tamsevičius baigė 5 savaičių staliaus kursus šarvuočių divizijos specialistų mokykloje, Fort Leonard Wood, Mo. Jis į armiją buvo pašauktas pereitų metų gruodžio mėn.
Majoras Juozas A. Ruseckas, kuris nuo 1946 metų buvo aviacijos rezerve, yra paskirtas lakūnų instruktorium ir įjungtas į Air Reserve Squadron štabą.
Elektr. inž. Antanas Mačiulis, dr. Petro Mačiulio sūnus, puikiai pasižymėjo JAV kariuomenėje savo išradimu, sukonstruavęs naujo tipo kilnojamąjį elektros generatorių baterijoms pakrauti.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
PRAGARAS IRGI KAI KO BIJO
(Pagal liaudies jumorą)
Mirė tą pat valandą senas grinorius Povilas Klibis iš Brooklyno, jaunesnis grinorius Anupras Bulbanosis iš Chicagos ir dypukas Jokūbas Storalūpis iš Detroito. Visi trys drauge priėjo prie dangaus vartų ir susidūrė su šv. Petru.
Pirmiausia pradrįso prie šventojo raktininko prieiti Klibis.
— Buvai vedęs? — paklausė šv. Petras.
— Buvau! — nedrąsiai atsakė Klibis.
— Eik tiesiog į dangų be skaistyklos, — šv. Petras pradarė dangaus duris. — Jau žemėje tu skaistyklą atkentėjai.
Nušvito Anupro Bulbanosio akys. Jeigu Klibis vieną kartą vedęs eina tiesiog be skaistyklos į dangų, tai kaip priims jį, dukart vedusį. Tur būt, pulkas angelų su orkestru pasitiks jį. Drąsiai priėjo prie šv. Petro. Dangaus raktininkas vėl klausia tą pat:
— Buvai vedęs?
— Buvau net dukart!!! — taip suriko Anupras, kad net angeliukai už vartų krūptelėjo.
— Vieną kartą žmogus apsiveda per klaidą, — šv. Petras aiškina Anuprui, — o antrą kartą vesti reikia būti be galvos. Tokie į dangų nepriimami.
Tai išgirdęs, Jokūbas Storalūpis jau nebeėjo prie šv. Petro. Jis buvo triskart vedęs. Nukulniavo tiesiog prie pragaro ir pasibeldė į jo duris. Velnias pradarė durų langelį, atidžiai pažiūrėjo į Jokūbą ir storu balsu paklausė:
— Kokių nusidėjimų turi, žmogau, kad beldies į pragaro duris?
— Triskart buvau vedęs. O tokių į dangų nepriima. — Drebėdamas Storalūpis laukė velnio atsakymo.
Velnias pakraipė pakraipė ragus ir Jokūbui su užuojauta atsakė:
— Žinai, žmogeli, dukart vedusius mes dar priimame į pragarą, bet triskart tai jau ne. Bijome tokių. Kai susirinks visos trys jūsų žmonos, tai ne tik pats kentėsi daugiau, negu nuo pragaro ugnies, bet ir mums, velniams, nebus ramybės. Be to, galime ir ragų ir uodegų netekti.
Tai matė ir girdėjo Kaulas Gurga
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
