JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS

Pora brūkšnių jo portretui

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

Česlovas Grincevičius, rašytojas, "Draugo" redaktorius

Apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį galima daug kalbėti, yra daug ko pasakyti. Kalbėti kaip apie tyros širdies žmogų, gilų profesorių, įžvalgų literatūros kritiką, darbštų kultūros darbininką, patrauklų, turiningą kalbėtoją ir pagaliau politiką. Apsistoju ties keliais charakteringesniais atsiminimais, kurie kitų gal nebus paliesti.

Ambrazevičiaus žvilgsnis pro Vilniaus gražinimo džiaugsmą

Atmintina data: 1939 spalio 10. Lietuvoje paprastai būdavo minima liūdna spalio 9-ji, Vilniaus netekimas, bet tais metais jos neminėjome, nes tiems, dėl kurių minėdavome tą dieną, buvo dar liūdniau. Tą vakarą Vytauto Didžiojo Universiteto medicinos fakulteto didžiojoje auditorijoj buvo eilinis VDU studentų ateitininkų susirinkimas. Šalia organizacinių reikalų buvo ir profesoriaus Ambrazevičiaus paskaita. Neatsimenu, kokia tema. Žinoma, kokiomis nors aktualijomis, kai mūsų pašonėje vyko karas, o prie Lietuvos rytinių sienų prislinko sovietų armijos. Žinojom, nujautėm, nors oficialioji spauda ir nerašė, ko mūsų valstybinė delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministerio Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą ir ką ji ten svarsto. Neabejojom, kad eina kalbos apie Vilniaus grąžinimą. Laukėm, spėliojom, širdies gilumoje džiaugėmės.

Paskaitą baigdamas, prelegentas kalbėjo maždaug tokiais žodžiais:

Šiuo metu, kai mes čia susirinkę, Maskvoje, galimas dalykas, pasirašoma Vilniaus grąžinimo sutartis . . . Nemanykime, kad už jį nereikės kokia nors kaina sumokėti . ..

Profesorius nebaigė savo žodžių, kai keli šimtai susirinkusiųjų pradėjo ploti, ir visiems nugara perėjo šiurpas. Pagaliau! Vilnius, kurio ilgėjomės kaip pasauly išblaškyti žydai Jeruzalės, bus mūsų, ir galėsime vaikščioti šventomis jo gatvėmis.

Praėjus tam entuziazmui, auditorijai nutilus, Ambrazevičius toliau tokiu ramiu tonu, be pastebimo pakilimo ir entuziazmo, kalbėjo:

O jeigu po to mūsų tauta vėl neteks nepriklausomybės ir laisvės ... Ar mes mokėsime tada tinkamai sunaudoti savo jėgas kovai už laisvės atgavimą antrą kartą taip, kaip mokėjo ir sugebėjo mūsų vargani, pasaulio užmiršti ir jau nurašyti į buvusių tautų eiles, į mirštančiųjų sąrašų mūsų tėvai ūkininkai ir kaimo mužikėliai? Ar mūsų sąžinės neprikaišios, kad džiaugdamiesi šia trumpa laisvės prošvaiste, nesugebėjom jos išnaudoti dar didesniam jėgų stiprinimui ir neįvertinom, lyg tautos laisvė kažkoks savaime suprantamas ir amžiams garantuotas reikalas, dovana, už kurių daugiau nereikės kovoti ir dėl jos neverta aukotis.

Taip maždaug kalbėjo tada, tą lemtingą rudens vakarą mūsų labiausiai gerbiamas profesorius.

Jo žodis ir tada buvo kitoks, kaip paprastai girdėdavom iš kitų entuziastų apie mūsų galybę ir kad “joks priešas tenedrįsta įkelti koją į mūsų šalį”. Ne, Ambrazevičiaus žodis buvo žmogaus realisto, įspėjimas, kad nebūtume kaip tie strausai, audrai užeinant kišą galvas į smėlį.

Kitą rytą, keldamiesi, jau girdėjom per radiją himno garsus ir pranešėjų Kazių — Inčiūros ir Gandrimo — linksmą žinią, kad Vilnius grįžta, kad vakar pasirašytas susitarimas. Mes skubėjom į universiteto rūmus, netilpo mumyse entuziazmas, norėjom žinoti daugiau detalių ir, svarbiausia, kada? Kada gi mes galėsim išvysti Vilniaus bokštus ir nusilenkti prie šventojo Kazimiero? Tik debesėlis, susidaręs vakar vakare, dar daugiau mums kėlė rūpesčių, kai pamatėm žemėlapį. Ne visas Vilniaus kraštas grįžta Lietuvai. Negrįžta pusė žemių, kurias tie patys Maskvos valdovai 1920 metų sutartimi pripažino kaip mūsų teritoriją. Antra — tam tikras skaičius sovietų karių atvyks ir pasiliks mūsų žemėje. O jei vakarykšti žodžiai išsipildys ar jau pradeda pildytis? O jeigu tai liūdni, bet nemeluoti pranašystės žodžiai?

Biržiška apie Ambrazevičių-Brazaitį

1941 metų liepos mėnuo. Tomis dienomis buvome liudininkai, kaip mūsų Laikinoji Vyriausybė grūmėsi su nacių užmačiomis; beginklė, net nuo susisiekimo priemonių atskirta, stengėsi išgelbėti kas lietuviška, nebodama užsitraukti okupanto rūstybės. Kas nukentėtų pirmieji? Žinoma, jie — vyriausybės nariai.

Atmintini tomis dienomis pasakyti žodžiai kito didelio žmogaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos. Biržiška nebuvo iš vadinamojo “katalikiško bloko” žmonių, tai jo atsiliepimai apie katalikų sluoksnių žmogų negali būti neobjektyvūs. Buvau tada artimas Biržiškos bendradarbis V.D. Universiteto bibliotekoje. Kartą jis man sako.:

“Žiūrėk tu man—jūs, katalikai, čia pat mūsų pašonėje nepastebėtai užsiauginote žmogų, kokio šiais laikais labiausiai ir reikia: kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas. Važinėdamas tik dviračiu, eidamas švietimo ministerio pareigas, per penkias savaites padarė daugiau nei būdavo ministeris padaro per penkerius metus, važinėdamas limuzinu. Jis per tų laikų spėjo atstatyti bolševikų sujauktų švietimo darbų. O kur jo dar didesnis rūpestis kaip ministerio pirmininko!”

Ačiū, Vaclovai, kaip jį kolegos vadino, už tokį tiesų ir teisingą žodį.

Brazaičio rūpesčiai, grumiantis su giltine

Priešpaskutinis susitikimas su Brazaičiu buvo labai neįprastomis sąlygomis ir nekasdienine misija. 1969 Brazaitis turėjo širdies priepuolį, ir tik stebuklingu būdu labai gerų lietuvių gydytojų ir bičiulių buvo išgelbėtas. Čikagos bičiuliai, atjausdami jo sunkią finansinę padėtį (žinodami, kad neturi iš ko gyventi), dr. Petro Kisieliaus suorganizuoti gydytojai Brazaičiui sušelpti sudėjo nemažą sumą. Bet kaip ją įduoti? Nusiusi per banką — grąžins. Profesorius niekad iš nieko jokių dovanų nepriims, juo labiau pinigų, nors jam ir labiausiai reikėtų. Tad reikia nusiųsti ir “diplomatinį kurjerį”, kuris sugebėtų profesorių įtikinti, kad jam pinigai tikrai reikalingi ir kad jis neturi teisės šiuo metu jų nepriimti. Ir tuo kurjeriu teko būti man. Bičiuliai man sakė: “Tu būdamas studentu ir su prelatu Jakštu-Dambrausku mokėjai susikalbėti, kai jis prieš mirtį nebuvo sukalbamas, tai čia rasi kalbų”.

Nuskridęs į Newarką, radau jį dr. Rožės Šomkaitės namuose, South Orange, N.J., labai rūpestingai jos globojamą. Išbuvau tuose namuose visą dieną. Daug kartų man buvo leidžiama apsilankyti profesoriaus kambary ar su juo pereiti koridoriais ir pakalbėti. Jokia tema neturėjo būti erzinanti, neraminanti. Pirmiausia reikėjo įtikinti, kad būtų nusikaltimas prieš visus bičiulius ir lietuvių visuomenę, jei jis nepriimtų šių pinigų ir nesunaudotų gydymuisi, kad išliktų gyvas, būtų sveikas ir vėl su mumis darbuotųsi. Kai pirmą pasipriešinimo dalį pavyko nugalėti, iškėlė kitą reikalą: jis pinigus sunaudosiąs tik visuomeniniams reikalams; tegu tai bus pavesta jo nuožiūrai, kur juos skirti. Ir vėl teko paprieštarauti: visuomeninių darbų, kaip šventajam Rašte minimų elgetų, visada buvo ir bus, ir šalpomis tos problemos niekada neišspręsime. “Pagaliau, kai pasveiksite, jei tas skatikas sugrįš, tada bus galima jį pervesti ir visuomenei. O dabar yra tokia valia tų, kurie mane čia siuntė”.

Tą dieną, keliolika kartų susitikęs su profesorium, turėjau progos išgirsti jo šviesius samprotavimus apie dabartines mūsų bėdas. Bandžiau jį nuo tų samprotavimų sulaikyti, kad nepakenktų jo sveikatai, bet jis sakė, kad tai ilgomis ligos valandomis išmąstęs ir norėjęs vienam kitam pasakyti. “O gal kas pasinaudos, jei mano išvados pasirodys teisingos”.

Apie lietuvių tautos ateitį

Tauta išsilaikys, pakels visas okupacijos kančias. Emigracijoje tikrų lietuvių prisiauginsime, bet ne tiek, kiek reikėtų kovai už tautos laisvę. Mums reikia planuoti kovą ilgomis distencijomis. Išsivadavimas? Jokios iškilmingos deklaracijos ar moraliniai nuostatai, sutartys, istoriniai ar teisiniai faktoriai okupanto iš Lietuvos neišprašys. Net jeigu pasikeistų sovietinė sistema, nereikia daug dėti vilčių. Daugiausia vilčių gali būti, jei pati rusų imperija būtų sukrėsta, suskaldyta. Jis pritariąs prof. Juozo Ereto spėjimui, jog nesąs negalimas rusų-kinų karas. Žinoma, to ar kito karo pasekmės sunku numatyti mums ir visai žmonijai. Bet žmonija einanti karo, ne taikos kryptimi.

Emigracinis erzelys

Liūdna, kad mūsų nedidelė saujelė silpnina savo jėgas ir skaidosi. Tokia buvo ir kitų tautų emigrantų dalia, negeresni esame ir mes. Gaila, kad mūsų viešajame gyvenime, ypač spaudoje, demagogija užima labai didelę vietą. Nesugebam pasimokyti iš tų pačių amerikiečių spaudos, kur, nors ir yra pasiskirstymas partijomis, bet oponuojama argumentais ir faktais, gi pas mus bendrybėmis ir taškomasi purvais. Ir juo toliau, tuo blogiau. Pasidarė būdinga neskirti svarbių reikalų nuo nesvarbių ir skirti jėgas kovai dėl menkniekių. Dar liūdniau, kai eikvojame jėgas savęs susinaikinimui. Dėl asmeninių ambicijų kapojamės iki apsijuokimo. Kapojame kiekvieną aukščiau iškeltą galvą, net savo labai artimo bičiulio. Svarbu, kad ta galva būtų ne mano paties.

Lietuviškas partiškumas

Brazaičiui tekę susitikti ir bendradarbiauti su įvairių partijų ir pažiūrų žmonėmis— politikais, visuomenininkais, kultūrininkais. Turėjęs progų pažinti juos kaip žmones ir kaip savų grupių atstovus. Iš tų visų, su kuriais tekę dirbti už Lietuvos ribų, labiausiai vertinęs lietuvius socialdemokratus, kaip tikrai subrendusią grupę valstybiniam gyvenimui ir demokratiškam sugyvenimui.

Žmonės su vizija

Apgailestavo, kad lietuviams trūkstą platesnio pramatymo ir veikimo ta linkme. Labai būdingas atsitikimas įvykęs su profesorium Pakštu. Anas žmogus dar prieš 1939 turėjo drąsos pasakyti, kad artėja katastrofa ir kad reikia gelbėtis. Ir ką gi, ano meto oficialūs Lietuvos žmonės jį palaikė panikos kėlėju, vadino tiesiog “varjotu, kartodami žodžius ‘tauta gali būti rami’. Siūlė tada Pakštas iš Lietuvos išvežti visą auksą, ne vien dalį, Čiurlionio paveikslus, senus dokumentus, kitus nepamainomus turtus kur nors deponuoti, pav., Amerikoje. Siūlė 1939 vasarų iš Lietuvos išsiųsti dalį jaunimo, ateitininkų chorų, sustiprinant jį ir ne choristais, bet būsimaisiais veikėjais. Kiek būtume išgelbėję pajėgiausių lietuvių patriotų, vėliau sunaikintų kalėjimuose ir Sibire. Nugalėjo ne pakštiškas‘gąslinimas’, bet saldus nieko neveikimas’, ir buvo demagogiškai pasijuokta iš žmogaus, kuris turėjo platesnį akiratį ir į ateitį žiūrėjo ne panikos kėlėjo, bet į-spėjančio apie gresiančią nelaimę akimis.

Ambrazevičius-Brazaitis priskirtinas taip pat prie pačių realiausių visuomenininkų — politikų, kuris visą savo gyvenimą, talentą ir pasiruošimą paskyrė ne tam, kas arčiausiai prie širdies, ką būtų norėjęs dirbti, bet kas labiausiai buvo reikalinga, kur šaukė tauta ir tie, kurie negali šaukti.