ŽYDINTI SALA

Profesoriui J. Brazaičiui atminti

KOTRYNA GRIGAITYTĖ

Kotryna Grigaitytė, rašytoja, tuo metu kai ruošė debiutinį eilėraščių rinkinį "Akys pro vėduoklę”

Kalbėti apie mirusį, kai jauti Jį esant gyvu — nelengva. Rodos, pasvers kiekvieną tavo žodį, peržvelgs kiekvieną mintį; atidės į šalį, kas bent tuo tarpu nereikalinga, arba pasakys “be to mes lengvai apsieisime”.

Dabar, rodos, žiūri Jis pro petį į slenkančią popierių ranką, tik jau nieko nebesako ... Ir rašyk, žmogau, apie Jį patį, tą nepamirštamą mokytoją ir draugą, mieląjį profesorių Juozą Ambrazevičių-Brazaitį.

Ateina Jis į gimnaziją

1927-taisiais metais ateina Jis į “Aušros” mergaičių gimnaziją, jei neklystu, šeštąją klasę, kurioj buvau ir aš pati. Toks jaunas, nedrąsus, tas naujasis mūsų lietuvių kalbos mokytojas: dailia eilute apsitaisęs, tamsūs plaukai rūpestingai sulyginti. Na, pagalvojom, su juo lengvai susidorosimi dar universitetu tebekvepia — kiek jis čia vyresnis už mus. O klasė susigyvenusi į damų vienetą. Krečiant išdaigas, kaltos nerasi. Priims bausmę visos kolektyviai. Apie tai Jis jau buvo kitų mokytojų įspėtas. Mes, maždaug 16-17 metų, pilnos jaunatviško nerimo ir “klastos”. Kas gi kitas bus mūsų “aukomis”, jei ne mokytojai. Tačiau toji klasė perėjo iki brandos atestato, nepasižymėjusi jokiu skandaliuku, vertu dėmesio už gimnazijos sienų. Išėję į gyvenimą, davėm Nepriklausomai Lietuvai dvi dramos aktores, vieną operos solistę, vieną rašytoją ir keletą gydytojų. Paties prof. Brazaičio žodžiais tariant, toji klasė liko labiausiai įsispaudusi jo atmintyje iš viso mokytojavimo laikotarpio. Su mumis dirbant, jam tekę susidurti su įvairiais ir gana sudėtingais charakteriais: ir pašaipios, ir sentimentalios, ir gudrios, ir karštos penketukų rinkėjos. Nežiūrint šių skirtumų, visos kaip viena savitarpy — vieningos. Visos daugiau ar mažiau palinkusios į išdaigas, nekalbant apie iškiliąsias, kurios ruošė vaidinimus klasėj po pamokų, kūrė kupletus.

Jis kitoks

Po pirmosios naujo mokytojo pamokos priėjom išvados, kad jis kitoks negu visi mokytojai, bet koks, taip ir nemokėjom nusakyti. Vaidintojų grupės vadovė Monika Mironaitė, vėliau iškilusi kaip dramos žvaigždė (Noros vaidmenyje), neatrodė entuziastiška.

—    Monika, na, kaip tau naujasis mokytojas? — paklausiau pertraukos metu.

—    Nemanau, kad jis tiktų mūsų vaidinimams, — atsakė kaž kaip liūdnokai.

Taip ir buvo. Į šaržuotas “dramas” mok. Ambrazevičius nepateko, o jei ir užkliuvo kada, tai tik kaip nežymus personažas. Tačiau atėjo Jis mūsų mergaitiškan pasaulin kaip lengvas pavasario griaustinis, sudrebindamas jaunas širdis meilės ugnimi. Meilė, kaip gražiai ji beskambėtų, ir čia neišvengė pasišaipymų. Tos, kurios atsilaikė prieš “silpnybę” savo mokytojui, arba jau turėjo širdy kitą “pašiną”, neiškentė nepaerzinę anas nelaimingąsias tam tikrais kupletais, piešiniais ant lentos, arba šūkiais, kuriuos dežiuruojanti vos spėdavo nutrinti.

Šia proga suminėsiu vieną punktelį iš tų žaidimų:

“Jau skandalas ant bulvaro
                             (koridoriaus),
Damajančios laukia Nalos.
Alpsta akys, rankos svyra, 
Ašarėlės perlais byra . . .”

Nalos vardas jam prigijo, bedėstant mums pasaulinę literatūrą. Damajančios, tai įsimylėjusios Nalą klasės draugės. Keisčiausia buvo, kad visa tai dėjosi su vaikišku atvirumu: šūktelsi kuriai “Damajanti!” — ji būtinai atsigręš ar atsilieps. Tai buvo savaime suprantama ir gražu. Mok. Ambrazevičius “negirdėjo” kupletų ir “nematė” Jį įsimylėjusių, tačiau apie tai jis gerai žinojo. Kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi. Nelabai ir slėpėm, nes savaip Jį mylėjom visa klasė, kaip puikų dėstytoją, teisingą pažymiuose, draugišką ir atsidavusį auklėtinėms pedagogą. Jis nefavorizavo gerųjų mokinių ir nerodė šaltumo silpnosioms. Naujasis mokytojas švelniai ir nejučiomis mus “sukišo į maišą”. Dingo noras krėsti išdaigas, bet pakilo noras mokytis. Savo pamokose klausytojų dėmesį Jis lengvai pagaudavo ir intensyviai išlaikydavo iki skambučio. Dingo Jo pamokose anais laikais taip madoj buvusios “špargalkos”. Sąžinė neleido apgaudinėti, Jis buvo per geras . . .

Jei norite padėti draugei

Bet. . . kas be nuodėmės. Laikas nuo laiko pasitaikydavo šis tas. Taip atsitiko ir man. Viena mergytė, silpna lietuvių kalboj, klasės rašomojo darbo metu pasiprašė, kad ištaisyčiau jos rašomojo klaidas. Trumpam mudvi pasikeitėm sąsiuviniais. Bevaikščiodamas po klasę, mokytojas stabtelėja prie mano suolo ir žiūri į sąsiuvinį. Pieštuku paliečia vieną žodį ir sako ramiai: “Pataisykit dar ir čia”. Po to vėl vaikščioja po klasę, daugiau nekreipdamas dėmesio. Mano rašysena jam buvo gerai žinoma, nes tuo laiku jau taisydavo mano literatūrinius darbelius, parsinešdamas į namus. Taigi, be abejonės buvau pagauta kaip vagis — tiesiog už rankų. Dėl to porą naktų negalėjau miegoti. Po dviejų dienų turėjo ir vėl būti lietuvių kalbos pamokos. Prieš tai istorijos mokytoja pašaukė mane į mokytojų kambarį savais reikalais. Atsiradau visai arti Nalos. Jis man ir sako:

— Palaukit prieškambary minutėlę, — ir ima raustis po savo portfelį.

Stoviu ir laukiu, o ašaros jau už pirmutinių durelių. Mokytojas atneša noveliukę, kurią buvo ištaisęs, ir pradeda aiškinti paraštėj pastabėles.

—    Ponas mokytojau ... — staiga užsikukčioju verksmu. Jis suprato, kad ne novelė čia kalta, o tas nelemtas rašomasis. Žiūri minutėlę į mane, tėviškai šypsodamas, ir sako atsidusęs:

—    Jei jūs norite padėti savo draugei... (Ir jis čia nurodė, kaip turėčiau padėti).

Pertraukai pasibaigus, apsiašarojus skubu į klasę. Tarpdury, mačiusi mus besikalbant, viena mergaitė nustemba:

—    Ką? Tave pravirkdė Nala?

—    Ne! Aš pravirkdžiau Nalą! — sušukau emocijų plėšoma. Susigėdus savo ašarų, atsisėdu į suolą ir pykstu pati ant savęs: ką Jis padarė su mumis! Juk mokytojus apgauti būdavo saldu. O dabar?

Pabučiuok jį kada

Norėtųs dar sugrįžti ir kiek ilgėliau stabtelti prie Monikos Mironaitės, nes ir po daugelio metų, man beslaugant profesorių Brazaitį dr. R. Šomkaitės namuose, mes apie Mironaitę daug, daug kalbėjom.

Ji buvo anais laikais viena iš stipriausių Damajanti. Stipriausia ne todėl, kad būtų laimėjusi Nalą, bet kad sugebėjo savo vaidyba Jį “klasiškai” apgauti, t.y. suvaidinti, būk tai mylinti lotynų kalbos mokytoją V. (šie abu mokytojai buvo gana draugiškuos santykiuos). Neatmenu gerai, kaip ten viskas klostėsi, tik Monika pasakė man, kad ji labai laiminga. Nala, paprašytas, nulydėjęs ją pas mok. V., kur ji turėjusi eiti kažkokiais gimnazijos reikalais. Jai vienai esą labai nedrąsu, nes . .. jai sunku nuslėpti savo jausmus. Kelias su Nala buvęs tolimas, bet mielas. Ji man tai pasakojo užspringdama juoku, o ašaros iš tų žydriai mėlynų akių taip vijo viena kitą, jog atrodė ir pačios ašaros mėlynos. Negreit susigaudžiau, kad vienintelė proga su Nala jai ilgiau pabūti — tai toji kelionė. Ji man aiškino tada: “Kalbėdama apie mok. V., aš Nalai išsakiau visą savo meilę. Jam pačiam . . . supranti?

Ir vėl juokas, ir vėl ašaros. Kitą rytą Monika man sako:

—    Tu ten nueini pas Nalą dėl tų novelių. Pabučiuok jį kada . ..

—    Monika, ar tau galvoj negerai? Kojos negalėčiau įkelti daugiau pas Jį, — neaišku, ar nustebau, ar pasipiktinau.

—    Ne. Viskas būtų tvarkoj, aš žinau. Tik tu nedrįsti.

Praėjo kiek metų. Monika ištekėjo. Kartą, susitikus savo buvusį mokytoją Nalą, jam papasakojo visą teisybę apie tą kelionę pas mok. V. O prof. Brazaitis, man atpasakodamas tą jų pokalbį, pridėjo:

—    Dar šitaip manęs niekas nėra apgavęs. Aš ta Monikėle tada taip tikėjau.

Patyrus, kad Mironaitė anų dienų paslaptis profesoriui jau atidengė, paklausiau, ar ji prisipažino, kad gundžiusi mane Nalą pabučiuoti?

—    Ne. Apie tai ji man nesakė, — ir dar pridėjo: — mano mergytės, kokios jūs buvot išdykusios ir kokios mielos . . .

Eime į kiną

Iš studentavimo laikų neturiu ryškesnių prisiminimų apie prof. Ambrazevičių, nes lankiau Humanitarinių mokslų fakultetą ir literatūros dalykus klausiau pas Putiną-Mykolaitį. Tačiau ilgą laiką buvau asmeniška prof. Ambrazevičiaus studentė. Jis koregavo visus mano raštus. Tuo laiku buvau labai produktyvi, ypač novelėmis. Jo kambary Ugniagesių gatvėj, T. Marijonų namuose, jausdavaus kaip namie.

1975 balandžio 13 d. prof. Brazaičio minėjime kalbėdamas S. Santvaras suminėjo, kad, atėjusi pas profesorių, nusimesdavau batukus ir patogiai susiriesdavau ant sofos. Tai tiesa. Tiesa ir tai, kad Jam neretai kuo nors pasiguosdavau. Bet S. Santvaras pamiršo kas svarbiausia: profesorius aukojo man daug darbo valandų, kad atvertų langą į literatūros pasaulį. Kartais jis pasakydavo:

—    Žinai, Katrele, šiandien aš kažkaip išsisėmęs. Atidėkim darbus į šalį, eime į kiną.

Tokių progų labai laukdavau. (“Katrele” Jis mane vadino iki mirties — ir privačiai, ir bičiulių būry).

Nedalink savo dovanų

Bėgo metai audringi, bėgo metai skaudūs. Išsiblaškėm po pasaulį. Pagaliau atsiradom vėl netolimoj kaimynystėj: profesorius New Yorke, o aš New Jersey. Susitikdavome retesnėm progom ir dažniausia žmonių būry. Gal tik vieną, kitą kartą teko nuoširdžiai išsišnekėti. Temos buvo jau kitokios: šeima, vaikai, kūrimosi galimybės. Jauna praeitis kažkur liko, lyg žydinti sala, kurią net žodžiais peršiurkštu paliesti, beplūduriuojant buities rūpesčiuose. Buvęs mokytojas Ambrazevičius dabar jau — politikas Brazaitis. Dėl to Jį apgailėjo ne vienas rašytojas.

1969 metų žiemai besibaigiant, paskambino dr. R. Šomkaitė, jog turinti savo namuose ligonį ir nėra kas Jį prižiūrėtų, jai išėjus į darbą. Tada buvo pirmasis mirties pasikėsinimas į mūsų visų brangų prof. Brazaitį. Nuvykusi ligonį slaugyti, gavau prirašytą lapą, kada duoti kokius vaistus, kokį maistą ir t.t. Apsilankiusi dr. Irena Giedrikienė, kurios priežiūrai ligonis buvo patikėtas, informaciją dar papildė:    “Ligonio nekalbinti, laikytis nuošaliau ir tuo pačiu arti jo”. Išeidama dar pakuždėjo į ausį: “Labai silpnas”. Galvoju sau. Ir išsilaikyk gi, žmogau: ir be ašarų, ir be kalbų, ir visai arti, ir visai toli. . .


Pasilik vienas, nedalink savo dovanų—
 Rūkuose miega saldės spinduliai,
Kaip kūdikiai. . .

Šiurkštūs šešėliai, girti vakarykščia diena.
 Džiaukis, jog esi nepastebimas.
Tavo padai liečia kelio dulkes,
Kaktoj žiebiasi amžinybės žvaigždė.

Rūkuose miega saulės spinduliai,
Kaip kūdikiai.
Laukinės kriaušės atveria baltus delnus . ..
Gerk, o gerk rytmečio pilnumą.


Granito kalną
broliai kasa 
vienų vieni.
Šlaitais upeliai kraujo teka
visoj šaly.

Debesio glėbin
saulė ritas.
Naktis tamsi.
Mirties verpetuos lupa granitą
vienų vieni.

Už puotos stalo
didžiūnai sėdi.
Talka baigta.
Rūbu raudonu žemę aprėdę,
šaukia: taika!

 

Vaikščioju, bijodama net sušlamėti, sukryžiavusi pirštus ant lūpų, kad neprašnekčiau. Stropiai seku informacijos lapą, patiekdama maistą, kurio užtektų tik paukščiui. Slaugyti ligonį patyrimo nekažkiek, tad pirmomis dienomis jaučiau nemažą įtampą. Slaugomajam ėmus stiprėti, mudviejų kontaktas mezgėsi gan greitai. Iš kažkur atsirado vilties ir humoro. Kartą, kai palinkau prie Jo lovos, kad uždėtų rankas man ant kaklo, mėginant priešpiečiams pasodinti, kažkaip nejučiomis ėmiau ir pasakiau:

—    Matai, dabar galėčiau išpildyt Monikos prašymą — pabučiuoti Nalą, kai Jis pats laiko uždėjęs rankas ant mano kaklo.

Ligonis pradėjo taip nuoširdžiai juoktis, kad aš net išsigandau.

—    Dėl Dievo meilės, — sakau, — juk mums nevalia nei kalbėti, nei juoktis, ką pasakytų Irutė (taip mes savo tarpe vadinom dr. Giedrikienę). Iš to mano išgąsčio Jį ėmė dar didesnis juokas.

—    Jei jau mirt, tai bent linksmai, — atsikvėpęs pasakė. Po to nepasidarė ligoniui blogiau. Kartą, kai jau buvo gerokai sustiprėjęs, betikrindamas mano naujausius eilėraščius, ilgai įsižiūrėjo į vieną ir paklausė:

—    Katrele, ar gali pasakyti, ką turėjai galvoj jį rašydama?

Pasakiau, kad turėjau galvoj savo mokytoją. Ir tai buvo tiesa. Eilėraštis buvo pavadintas “Nedalink savo dovanų”. Kitas eilėraštis, jau spausdintas, labai patraukęs jo dėmesį, buvo “Vienų vieni”. Apie eilėraščius be ryšio su profesorium čia neminėsiu, nors mudviejų buvo nemažai tuo laiku apie juos kalbėtasi.

Pavasario ‘tranze’

Ligos pavojui lėtai praeinant, mes patyliukais vėl grįžom į žydinčią salą, paliktą anapus vandenų. Grįžom į savo klasę, į Ugniagesių gatvę ir į kitus mūs išvaikščiotus takus. Nors buvau pats nereikšmingiausias ratukas dr. Šomkaitės namų gydymo aparate, tačiau turėjau progos įsitikinti, kiek daug ligoniui reiškia gera nuotaika, mėginant grįžti į gyvenimą. Gal ne kartą mudu truputį nusižengėm daktarų nustatytom taisyklėm, tačiau buvom įsitikinę, kas sveikatai tas žalos nepadarė. Jis vis atsargiai užsimindavo apie gimnaziją, laukdamas lyg vaikas pasakos prieš miegą... O mane kažkas gundyte gundė atskleisti ir tai, kas Jam lig šiol apie klasę dar liko nežinoma. Tokių “perliukų” prisirinko geras žiupsnelis.

Vieną rytą ėjau į dr. Šomkaitės permatomoj žalumoj paskendusius namus. Parko takai buvo apnešti žiedadulkėm. Su manim, rodos, ėjo visa jaunystė. Buvau gerai pažįstamam pavasario “tranze”. Tokios nuotaikos priglušinta, atsiradau pas profesorių. Tada ligoniui jau buvo leista pavaikštinėti po kambarius. Jis sėdėjo ant lovos krašto, peržiūrinėdamas spaudą.

—    Pavargai, Katrele, — sako,

—    tokį kelią pėsčiomis.

—    Kelias tolimas, bet mielas,

—    išdainavau anuos, nors ir neautentiškus, Monikos žodžius.

Ir man atrodė, kad Jo akys drėksta. Lūpos kiek suspaustos, nosies šnervės išsiplėtusios. Aha, pavasaris veikia į ligonį kontrastu, pagalvojau. Ką man dabar daryt?

—    Ar Jūs šiandien jaučiatės blogiau? — paklausiau.

—    Jaučiuosi taip pat, tik negera, kad esu kitiems našta. Ypač šiuos namuos, kai matai, kad užmiršta save, o rūpinasi tuo, kuris mažiausiai reikalingas. (Kalbėjo, aišku, apie dr. Šomkaitę). Štai, kas jį pradėjo slėgti, kai ėmė atgauti jėgas: begalinis jautrumas — nesunkinti kitų.

—    Mes Jus visi labai mylime, visas “štabas”! — mėginau užtikrinti linksmai.

—    Žinau . . . jaučiu . . . bet. . . — Jis nebaigė sakinio.

—    Bet. . . bet. . . kam čia tos minorinės nuotaikos. Ši diena su visu pavasariu priklauso tik mums.

Kaip tik tuo laiku buvo Jam duodama specialaus vyno. Aš, turėdama dr. Šomkaitės pilnus šeimininkavimo įgaliojimus, prisipyliau vyno iš kito grafino ir žymiai daugiau. Turiu gi atsilaikyti prieš nuotaikų grėsmę. Susidaužėm taurelėm. Jis jau skaidriau nusišypsojo.

—    Būk gerutė, susirangyk ant sofos patogiai, kaip kadaise . . . Ugniagesių gatvėj.

Taip ir padariau. Numečiau batus ir paskendau puošniose dr. Šomkaitės sofos pagalvėlėse.

Jis kažką galvojo, bet nesiskubino pasakyti. O aš galvojau, kad nugalėjom pavasarį.

— Dabar man primeni tą vakarą, kai, grįžęs iš posėdžio universitete, radau tave miegančią savo kambary ant sofos. Raudona skarelė su juodom aguonom užmesta ant stalo lempos, kambarys pilnas šiltai rausvos šviesos. Vieni rankraščiai nuslydę and grindų, kiti įstrigę tarp pirštų. Man taip pagailo: nusibodo mergaitei ir užsnūdo.

Gerai atsiminiau — tada mes ruošėme spaudai mano debiutinį eilėraščių rinkinį “Akys pro vėduoklę”.

Volungės atsiranda prieš lietų

Kai ligonio sveikata pagerėjo, kad jau nebereikėjo nuolatinės prižiūrėtojos, kartais užeidavau šiaip Jį aplankyti. Kartą apie 11 val. dienos metu, beeinant tirštai išsilapojusiais parko takais, pasipynė debesiukas. Lyg ant juoko — nulijo trumpai, bet stipriai. Kol priėjau dr. Šomkaitės sodybą, saulė ir vėl žeme raičiojosi, uždegdama savo šviesa kiekvieną vandens lašą. Žengus kelis žingsnius takeliu, pamačiau Profesorių sėdintį prieky vynuogių tunelio. Susigaudžiau, kad Jis ir lietų bus praleidęs tame begaliniai tirštų lapų tunely. Jis sėdėjo pusiau nugara į mane. Kairioji koja sulenkta kampu, dešinioji atitraukta kiek atgal. Visu kūnu truputį palin-

kęs į priekį, abiem rankom laikė uždengęs kelius, lyg saugodamas juos nuo oro atmainų. Poza — lyg mėginusio atsistoti ir sustingusio tame judesy. Nedrįsau prisiartinti, sudrumst mintis ar išgąsdint. Patyliukais grįžau atgal į šaligatvį ir, po kelių minučių, trankiais žingsniais pasukau atgal kietesnių taku. Jis atsigręžė:

—    Katrele, per lietų . . .

—    Volungės visada atsiranda per lietų, nes ieško vandens; o aš atėjau ieškodama vyno . ..

Tą kartą daug juokavom. Jis mane ėmė vadinti volungėle. Kalbant telefonu taip ir atsiliepdavau kurį laiką. Jei pasitaikydavo prieš lietų ar po lietaus, mudviejų pašnekesys visada nusiskaidrindavo juokavimu. Šis epizodėlis reikšmingas gal tik tuo, kad po to vizito, grįžtant parku namo, susikristalizavo eilėraštis “Nedalink savo dovanų”, į kurį Profesorius atkreipė dėmesį, atspėdamas mano mintį. Šiaip, Jis nebuvo mano “įkvėpėjas”, bet tyras šaltinis, prie kurio ateidavau po nesėkmių atgaivint pavargusią sielą.

Nepamenu gerai metų, bet jau buvo gerokai po gimnazijos, kai susižiedavau su Remigijum Valaičiu, Profesoriaus geru pažįstamu ir bendradarbiu. Kai abu užėjom Jam prisistatyti, linkėdamas mums laimės, Jis pasakė: “Daug buvo Damajančių, bet man buvai tik tu viena”.

Šiuos Profesoriaus žodžius priėmiau paviršutiniškai. Tose aplinkybėse tebuvo vienintelė galimybė priimti juos kaip komplimentą. Tačiau po daugelio metų, beslaugant Jį ir pašnekesiais grįžtant į “žydinčią salą”, kartą Jis priminė:

— Nemanyk, kad man lengva buvo, kai supildavai į mano švarko atlapą savo širdies nesėkmių ašaras, kai reikėdavo išklausyt, paguost, patart, užgniaužus savąjį jausmą.

Dabar galvoju: kaip bebūtumėm dideli ar maži, visi griebiamės savo praeities šviesių skeveldrų, nes jau maža kas belikę ryt dienai . . .

Taigi. Už langų suokia pavasaris. Medžiai vis labiau įsilapoja. Kartais su dr. Irute ar “štabo” viršininke dr. Šomkaite pasiimam profesorių ir išvažiuojam trumpam į gamtą. Jis žengia silpnai, reikia prilaikyti, kas, matyt, slegia Jį. Jis kalba apie Putnamą. Jis ten važiuosiąs, suprantama, taip apsisprendęs, kad priglaustų Jį lietuviška Putnamo seselių žemelė. Mudvi su Irute stengiamės nuotaiką išblaškyti, bet sunkiai einasi.

Paskutinės Velykos

Lemtingi buvo tie 1969-ji metai. Spalio 17-tą dieną mirė mano vyras. Tą šiurpios nelaimės valandą profesorius Brazaitis su dr. Šomkaite atskubėjo pirmieji. Man padėti “štabas” staiga persiorganizavo: abi mielosios daktarės ir buvęs mūsų ligonis.

Prasidėjo vėl nauja fazė: metai iš metų gedulo ženkle. Profesoriaus sveikata svyruodavo: tai geriau, tai blogiau. Grįžęs į namus redaguoti “Darbininko”, laikas nuo laiko trumpam užsukdavo aplankyti. Atmintinos 1974-jų metų Velykos. Didįjį Šeštadienį stabtelėjo Jis pasveikinti su Šventėmis. Lipo iš mašinos su violetinių hiacintų vazonėliu. Atrodė, Jis vos išlaiko tą vazonėlį rankose. Išbėgau pasitikt, perimdama iš Jo gėles.

— Be reikalo, Katrele, nėra sunku, — lyg ir nenoromis perleido jas man, prieš lipant keletą laiptukų iki durų. Žinau, kad buvo sunku, labai sunku, nei kiek nelengviau, kaip mano širdy, mirties šešėliams slankiojant aplink. Kalbėjo Jis lėtai, kaip visada, tačiau tyliau ir dažnokai atsikvėpdamas; vos tepalietė kuklias vaišes. Tai buvo paskutinės Velykos . . .

Ar Jis mirė 1974 metų lapkričio 28 d. linksmai, kaip buvo žadėjęs, — nemačiau, nežinau.