Karys 1964m. 7-8 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 7 (1404)    RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER    1964 

Gen. št. plk. (nuotr. majoras) Izidorius Edvardas Kraunaitis — viršelis

Nr. 8 (1405)    SPALIS - OCTOBER    1964 

V. Maželis— A.A. Lietuvos gen. konsulas plk. Jonas Budrys (nuotrauka)

   TURINYS

Dr. P. Rėklaitis — Lietuvybės pėdsakai Karaliaučiuje XVI-XIX amž. 

K. Ališauskas — Sovietų karinė Lietuvos okupacija

P. Gudelis — Iš lietuvių karių veiklos Užkaukazyje

S. Dirmantas — Atsisveikinimas su gen. konsulu Jonu Budriu

V. Šliogeris — Karo mokykla Kaune ir Vilniuje 1920 metais

P. Būtėnas — Karas ir politika Kr. Donelaičio “Metuose”

R. Kisielius — Lietuvių Diena Pasaulinėje parodoje (nuotr.)

Z. Raulinaitis — Vaidevutis

Šaulė Tremtyje

Tremties Trimitas

P. Jurgėla — A.A. Gen. št. plk. I. E. Kraunaitis 

Kronika

Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1964m. 7-8 Turinys, metrika

LIETUVYBĖS PĖDSAKAI KARALIAUČIUJE XVI - XIX AMŽIUJE

DR. POVILAS RĖKLAITIS

Lietuvybės istorija Karaliaučiuje dar nebuvo pagrindinai tyrinėta. “Dėl specialių tyrinėjimų stokos, apie Karaliaučiaus lietuvių elementą neturime išsamių duomenų”, rašo prof. dr. Z. Ivinskis “Lietuvių Enciklopedijoje”, sykiu duodamas gerą pluoštą žinių apie Karaliaučiaus lietuvius (ž. Karaliaučius, L.E. X 1957 p. 505-6), taip pat apie lietuvių spaudą Karaliaučiuje (p. 507) ir apie lietuvius studentus ir profesorius Karaliaučiaus universitete (p. 508). Čia, šitų duomenų, o taip pat faktų, kuriuos mini Vincas Vileišis savo veik le “Tautybių santykiai M. Lietuvoje” (p. 110-111) ir J. Kantrymas “Lietuvių kalbos gyvatos raida Maž. Lietuvoje” (Aidai, 1948 Nr. 18 p. 368), nekartosiu, bet pateiksiu kai kurių detalių, kurių šie veikalai nepažymėjo.

1. Lietuviškos protestantų pamaldos Karaliaučiuje buvo laikomos nuo 1523 m. visų pirma Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamm’o užmiestyje. Ši gotiška bažnyčia savo įsteigimo data yra pati seniausia Karaliaučiuje: jos kunigas minimas šaltiniuose jau net 1258 m. — ką tik įsteigus pirmąją miesto sodybą, kuri buvo dabartinio Steindammo teritorijoje. Per Didįjį Prūsų sukilimą šitas miestas buvo sudegintas ir įsteigus naują miestą arčiau Priegliaus, Steindammas su Šv. Mikalojaus bažnyčia liko už miesto mūrų, todėl šaltiniuose jo bažnyčia vadinta “S. Nicolai extra muros veteris oppidi”. Negalime atsakyti klausimo, ar lietuviai jau prieš reformaciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamme turėjo kokių nors teisių. Nuo 1550 m. toje pačioje bažnyčioje buvo laikomos pamaldos sykiu ir lenkams jų gimtąja kalba. (1603 m. lietuvių pamaldas perkėlus į Šv. Elzoietos bažnyčią, Steindammo bažnyčia pradėta vadinti “Polnische Kirche” — lenkų bažnyčia. Ten XIX a. pabaigoje dar buvo laikomos pamaldos lenkų kalba vien kareiviams. Vėliau liko tik lenkų bažnyčios vardas).

2. Žinių apie lietuvių Šv. Mikalojaus parapiją Steindamme ir apie to meto Karaliaučiaus lietuvius apskritai pateikia V. Falkenhahn savo Jono Bretkūno monografijoje. Lietuvių klebonu Bretkūnas buvo įšventintas Šv. Mikalojaus bažnyčioje 1587.VI.11 d. Ten klebonaudamas Bretkūnas parašė lietuvių kalba giesmių knygas, postilę ir vertė Šv. Raštą. Archyvuose Falkenhahno surinktomis žiniomis 1563 m. lietuvių Karaliaučiuje dar buvę daugiau kaip lenkų, bet 1609 m. jau lenkų buvę daugiau. Per 1603 m. marą Karaliaučiuje žuvo 1300 lietuvių, iš ko Falkenhahnas apskaičiuoja, kad lietuvių Bretkūno laikais Karaliaučiuje galėjo būti nuo 3000 iki 4000, t. y. 10 procentų gyventojų. 1602 m. maru mirė ir kun. Bretkūnas. Jis buvo palaidotas kartu su jo, taip pat maru mirusiuoju, “lietuviškosios mokyklos meistru”, taigi, prie lietuvių bažnyčios Steindamme egzistavo ir lietuvių mokykla. Socialiniu atžvilgiu lietuviai Karaliaučiuje XVI a. susidarė daugiausiai iš darbininkų ir tarnų. Iš pradžių jų gyventa įvairiose miesto dalyse. 1588 m. yra lietuvių, įrašytų į metrikų knygas net Senamiesčio bažnyčioje, taigi pačiame miesto centre. XVI a. pabaigoje, Falkenhahno nuomone, tirščiausiai lietuviai gyveno Rossgarteno ir Sackheimo užmiesčiuose, t. y. krašto valdovo jurisdikcijose (vad. Freiheiten). Todėl lietuviams ir lenkams neišsitenkant vienoje bažnyčioje Steindamme, lietuviai pradėjo prašyti, kad jiems būtų paskirta bažnyčia Sackheime. (Plg. V. Falkenhahn: Der Uebersetzer der litauischer Bibel Johannes Bretke un seine Helfer. Beitreage zur Kultur-und Kirchen-geschichte Altpreussens. Schriften der Albertus- Universitaet 31. Koenigsberg - Berlin 1941, psl. 86-138).

3. 1603 m. lietuviai protestantai gavo Šv. Elzbietos bažnyčią Sackheimo užmiestyje, kuris randasi į rytus nuo Karaliaučiaus miesto dalies Loebenichto. Bažnyčia buvo mūrinė ir sena, egzistavusi dar prieš reformaciją, taigi gotiška. Reformaciją įvedus buvo panaikintas prie jos buvęs moterų vienuolynas ir atiduotas žinion protestantų Didžiosios Špitolės (Gross-Hospital), kuri buvo Senamiesčio kampe. Taigi, iš šitos špitolės jurisdikcijos lietuviams Šv. Elzbietos bažnyčia buvo išskirta. Lietuviškos introdukcinės pirmojo lietuvių klebono šioje bažnyčioje kun. Lozoriaus Zengštoko (Sengstock) pamaldos įvyko 1604.IV.2 d. Kasparas Šteinas vėliau (apie 1640) aprašydamas lietuvių Šv. Elzbietos bažnyčią mini, kad jos viduje sienose šalia kitų epitafijų kabėjo jos pirmojo kebono Lozoriaus Zengštoko epitafija; altoriuje buvo Kristaus kančia su figūromis (Peregrinus 1645 m. išsp. Erlaeutertes Preussen). Pradžioje lietuviai valdė Šv. Elzbietos bažnyčią vieni, vėliau Sackheimo priemiesčiui augant atsirado daugiau vokiškai kalbančių, todėl 1638 m. jiems Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo paskirtas kun. Neuschillingas. Atsiradus tarp vokiečių ir lietuvių bendruomenių ginčams, Sackheimo vokiečiai paprašė kurfiursto Jurgio Wilhelmo, kad jiems būtų leista statyti Sackheime atskirą bažnyčią. Leidimas buvo gautas 1640.V.25 d. Vokiečių klebonas kun. Neuschillingas savo bažnyčią pašventino 1648.VIII.30 d. Jo epitafijoje, kuri kabo šitoje bažnyčioje, aiškiai pasakyta, kad jis buvo pirmas vokiečių pastorius Sackheime. Iš to seka, kad vokiečiai Sackheime anksčiau klebono neturėjo, ir kad pastačius vokiečiams sau atskirą bažnyčią Sackheime, Šv. Elzbietos bažnyčią lietuviai vėl valdė visiškai vieni. Lietuviškos pamaldos Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo laikomis iki 1807 m. Tvirtinama, kad iki to laiko lietuvių skaičius tiek sumažėjęs, kad reikėjo lietuviškų pamaldų laikymą sustabdyti; bet galėjo būti ir kitos priežastys. Liudvikas Rėza sumini paskutiniuosius lietuvių bažnyčios klebonus — pats paskutinis Jonas Thiesen klebonavo 1800 - 1807 m., bet nieko nesako apie bažnyčios uždarymo priežastis (plg. L. Rhesa: Kurzgefasste Nachrichten von allen seit 1775 an den evangelischen Kirchen in Ostpreussen angestellten Predigern. Koenigsberg 1834 psl. 7).

5. 1807 m. lietuvių bažnyčia nebuvo perduota vokiečiams, bet visiškai uždaryta ir panaikinta. L. Rėza rašo: “Vieta visiškai pasibaigė ir bažnyčios pastatas turėjęs daug epitafijų ir nuosta-

Karaliaučiaus pilies vakarinė dalis iš kiemo pusės. Statyta Ordino laikais, XIV amž.

Karaliaučiaus katedra, statyta XIV amž., bokšto viršūnė — XVI amž.    Raižinys iš 1829 m.

Skaityti daugiau: LIETUVYBĖS PĖDSAKAI KARALIAUČIUJE XVI - XIX AMŽIUJE

SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA

Šį dokumentinį raštą, pagal plk. Kazio Ališausko projektą, paruošė ramovėnai 1953 m. ir įteikė kongresmano Kersteno komisijai.

(Pabaiga)

IV. SOVIETŲ OKUPACINĖS KARIUOMENĖS PRADINIAI VEIKSMAI LIETUVOJE

Sovietų kariuomenė Lietuvoje iš pirmųjų žingsnių elgėsi kaip žiaurus okupantas. Tą įrodo jos sekantieji, suglaustai paminėti, veiksmai:

1.    Sovietai sukoncentravo Lietuvoje neaprėžtą armiją, kurią dislokavo sauvališkais sprendimais, nesitardami su Lietuvos vyriausybe ir visiškai nesilaikydami net ir jų pačių padiktuotų ir pasirašytų “susitarimų”.

2.    Iš pirmos dienos Sovietai uždėjo savo diktatūrinę leteną ant Lietuvos karo vadovybės ir tuo pačiu ant visų ginkluotų pajėgų. Sovietų karo attachė Lietuvai, majoras Korotkich, jau nuo birželio 16 d. nuolat buvo kariuomenės štabe (II skyriuje) ir diktavo savo karinės vadovybės valią. Pvz., tuojau pareikalavo nuginkluoti ir likviduoti Lietuvos Šaulių Sąjungą (krašto apsaugos tikslams skirta ginkluotų civilinių organizacija). Mjr. Korotkich net po kelis kartus į dieną reikalavo žinių, kiek šaulių vienetų jau išformuota, kiek surinkta ir kur padėti jų ginklai. Bendrai, maj. Korotkich su diktatorišku brutalumu Lietuvos kariuomenės štabe reiškė savo valią. Sovietų karininkai ėmė terorizuoti Lietuvos karininkus. Pvz., jau trečią dieną po Sovietų kariuomenės įžygiavimo, vakare į kariuomenės štabą buvo iššauktas ir ten rusų karininkų visą naktį tardytas ir kankintas kariuomenės štabo II skyriaus (informacijų) viršininkas gen. št. pulkininkas Dulksnys. Vėliau, liepos 18 d., buvo suimtas su geležiniais pančiais ant rankų ir kojų ir išvežtas į Maskvą, į Butyrkų kalėjimą.

3.    Sovietai ne tik diktavo Lietuvos kariuomenės štabui, bet tuojau ėmėsi pertvarkinėti karinę vadovybę, reikalaudami pašalinti iš užimamų vietų esamus ir paskirti jų parinktus žmones. Mjr. Korotkich pareikalavo tuojau atleisti eilę, augštesnius (divizijų, pulko vadų, arba štabo skyrių viršininkų) postus užimančių, karininkų ir į jų vietas paskirti jo parinktus asmenis, kurių dalis jau anksčiau buvo užsiangažavusi priešvalstybinėje veikloje.

4.    Iš pirmos dienos Sovietų karinė vadovybė uždėjo savo okupacinę kontrolę ant Lietuvos kariuomenės veiksmų laisvės. Jau birželio 15 d. buvo uždrausta pakilti lėktuvams. Vėliau Lietuvos aviacijos nors vienam lėktuvui pakilus, jį ore saugojo bent keli sovietų lėktuvai. Birželio 16 d. atskrido sovietų lėktuvai su technikiniu ir administraciniu personalu. Jie užėmė visus Lietuvoje esančius aerodromus, uždarė lėktuvų angarus ir pastatė prie jų tankais sustiprintas sargybas. Lietuvos aviacijos personalui uždraudė lankytis.

Tuojau buvo uždraustas bet koks Lietuvos kariuomenės dalinių judėjimas, tikslu radikaliai užkirsti kelią nors ir atskirų vienetų pasipriešinimui, arba jų iš Sovietų izoliacijas pasprukimui.

5.    Sovietų karinė vadovybė jau pirmomis dienomis privertė kai kurias Lietuvos kariuomenės dalis išsikelti iš jų nuolatinio stovėjimo kareivinių ir užleisti jas Sovietų kariuomenei. Reikalavimai buvo brutalūs ir turėjo būti įvykdyti labai paskubomis, paliekant net karinį turtą. Iš kareivinių išstumti kariuomenės vienetai su savo turtu kartais turėjo apsistoti net be pastogės.

6.    Sovietų kariuomenė, visai neklausdama Lietuvos vyriausybės sutikimo, bet sauvališkai, remdamasi savo jėga, nuo pat pradžių paėmė savo kontrolėn ir ėmė naudoti jai reikalingus įrengimus ir priemones: radiją, telegrafą, telefoną, geležinkelius ir kt. Užėmė visas svarbesniąsias geležinkelių stotis, pagrindinių kelių sankryžas bei didesniuosius tiltus ir pastatė prie jų savo, dažnai tankais sustiprintas, sargybas, kurios labai varžė viešąjį judėjimą.

7.    Jau pirmomis okupacijos dienomis Lietuvos - Vokietijos pasienio pereinamuose punktuose Sovietai pastatė savo karinę kontrolę, kuri prižiūrėjo ir diktavo lietuvių pasienio pareigūnų veiklą. Kiek vėliau Sovietų specialus pasienio apsaugos korpas užėmė Lietuvos - Vokietijos sieną ir Baltijos pajūrį, tikslu visiškai izoliuoti Lietuvą nuo Vakarų pasaulio. Bolševikų kariuomenei paėmus į savo rankas pasienio apsaugą, tuojau buvo įrengtos visos Sovietams įprastos pasienio izoliacinės priemonės: siena užtverta nepereinama spygliuotų vielų tvora, kuri buvo saugoma stiprių sargybų su specialiai dresiruotais šunimis; pasienyje nustatytos trys “saugumo zonos”, į kurias galima buvo įžengti arba jose gyventi tik su tam tikrais, Sovietų karinės valdžios duodamais, leidimais. Tomis priemonėmis Sovietų kariuomenė iš pirmųjų dienų Lietuvą atskyrė nuo vakarų pasaulio nepereinama “geležine uždanga”.

8.    Sovietų karinės okupacijos geležinė letena Lietuvoje iš karto prispaudė ne tik ginkluotąsias pajėgas, bet ir civilinės valdžios įstaigas. Bolševikai tuojau griebėsi paimti į savo kontrolę vidaus tvarką saugančias ir užsienio reikalus tvarkančias institucijas ir tuo radikaliai paraližuoti savarankų valstybinį gyvenimą. Kaip toji kontrolė žiauraus okupanto metodais buvo vykdoma, parodo, kad ir šie faktai: tvarkos ir saugumo įstaigos buvo apstatytos šarvuočiais (pvz., Saugumo rūmai).

9.    Sovietų armijai tik įžengus į Lietuvą, bolševikai tuojau sunaikino buvusią lietuvišką spaudą ir jos vietoje ėmė leisti komunistinę, kurioje bjauriausiai buvo dergiama Lietuvos valstybės santvarka, tautos gerbiami asmenys, valstybės pareigūnai ir t.t. Sovietų kariuomenei įžygiavus, iki to laiko buvusi lietuvių karinė spauda daugiau negalėjo pasirodyti. Jos vietą užėmė specialiai kariuomenei skiriama komunistinė spauda periodikos ar pamfletų formoje, kurioje nuolatinė ir pagrindinė tema buvo kareivių kiršinimas prieš jų vadus ir Sovietų armijos garbinimas. Kadangi ši bolševikinė spauda kareivių tarpe neturėjo nė mažiausio pasisekimo ir savo tikslų pasiekti negalėjo, tai jie ėmė įžūliai reikalauti “apvalyti Lietuvos kariuomenę nuo reakcionierių”.

11. Sovietų karinė vadovybė tuojau pareikalavo perduoti jos valdžion 1939 m. rugsėjo mėn. internuotus lenkų kariuomenės karius. Tai buvo sulaužymas tarptautinių dėsnių, kurie įvyko ne karo veiksmų pasėkoje. Tenka manyti, kad bent dalis tų, į rusų rankas patekusių karių, buvo Katyno skerdynėse nužudyti.

Skaityti daugiau: SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA

IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU

P. GUDELIS

(Pabaiga)

1918 m. vasario mėn. sugrįžę į Tiflisą sužinojome, kad Batumo lietuvių pionierių kuopos steigimas jau visiškai legalizuotas ir išleisti reikalingi įsakymai. Fronte esančių lietuvių karių patogumui buvo paskelbta, kad norį į kuopą stoti lietuviai, pravažiuodami pro Tiflisą, gali registruotis Kaukazo armijos lietuvių karių Pildomajame komitete. Atrodo, kad Tifliso stotyj buvo iškabintos lentos su kvietimu ir adresu, bene, ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba. Tačiau laukiamas norinčių į kuopą stoti lietuvių karių antplūdis neįvyko. Pasiteirauti, tiesa, buvo užėję keli lietuviai, bet ir jie buvo blogai nusiteikę. Išvargę ir pakankamai išbadėję fronte, jie nebesiryžo iš naujo stoti, kad ir į tautinį dalinį. Viena, bijojo, kad po apmokymo gali būti vėl išsiųsti į frontą; antra, tikėjosi pavieniui greičiau pasiekti Lietuvą, keliaudami per Rusiją.

Kaukazo lietuvių taryboje darbas virte virė. Joje dalyvavo: mokytojas Pranas Dailydė— pirmininkas, stud. O. Kerpauskaitė — sekretorė, M. Dailydienė — iždininkė, Kl. Prielgauskas — reikalų vedėjas, Al. Marcinkevičius ir kiti nariai. Buvo pradėtas nuodugnus visų lietuvių registravimas ir jų reikalų atstovavimas prie Gruzijos respublikos vyriausybės.

Ta vyriausybė nedaug tesigilino į tautinę kilmę, ir visus svetimtaučius laikydama rusais, šalino juos iš tarnybų. Daugeliui lietuvių grėsė tokia nelaimė ir tik per lietuvių tarybos užtarimą jie buvo palikti tarnauti. Darbo buvo daug, tai ir aš kartu su St. Jazdausku buvome tuojau pakviesti talkon, nes ir mes Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime buvome išrinkti tarybon. Dabar išrinko mane tarybos pirmininko pavaduotoju. Todėl nutariau pasitraukti iš tarnybos Karšo tvirtovės artilerijoje.

Nusistatęs apsigyventi Tiflise, turėjau vykti į Karsą persigabenti savo mantą. Tvirtovės artilerijos viršininkui padaviau pareiškimą pervesti mane į Batumo tvirtovės pionierių bataliono lietuvių kuopą. Gavau taip pat leidimą persigabenti nemokamai savo turtą. Paskutinį kartą dalyvavau Karšo lietuvių d-jos valdybos posėdyje ir perdaviau Ad. Tamošiūnui pirmininko pareigas.

Sugrįžęs į Tiflisą pasilikau ten, nes norinčių stoti į tautinį dalinį Batume lietuvių nesusirado. Taip baigėsi dabar garbinamos Karšo lietuvių kuopos gyvavimas. Kaip matome, gražus sumanymas suorganizuoti Užkaukazyje tautinį lietuvių dalinį ir visos tam tikslui padėtos pastangos bei padaryti žygiai nuėjo niekais. Taigi, kaip kiekviename padavime, taip ir mite apie Karšo lietuvių kuopą vis dėlto glūdi trupinėlis tiesos. Karšė gimė mintis steigti lietuvių tautinį dalinį Užkaukazyje. Visas mano, karsiečio, bergždžias darbas buvo tokią kuopą organizuoti. Neklysiu tvirtindamas, kad tik aš vienas buvau oficialiai paskirtas į steigiamą lietuvių tautinį dalinį. Mano tarnybos lape figūruoja toks įrašas: “Komandiruotas naujon tarnybos vieton, tautinėn dalin į Batumo tvirtovės sapiorų bataliono Lietuvių kuopą 1918 m. kovo 6 d. (Artilerijai Įsakymas 64 Nr. 4 par.-. Tai neabejotinas unikumas. Taigi steigiamo Užkaukazyje lietuvių tautinio dalinio tikrasis vardas buvo “Batumo tvirtovės sapiorų bataliono lietuvių kuopa”.

Skaityti daugiau: IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU

JONO BUDRIO NETEKUS

VACLOVAS ALKSNINIS

Rugsėjo 1 dieną netekome Jono Budrio. Kaip nereikia įrodinėti, kad granito kalnas yra augštas, tvirtas ir pastovus — tai savaime suprantama, taip lygiai lietuviui netenka įrodinėti, kad Jonas Budrys yra Lietuvos didvyris -herojus — tas yra savaime aišku. Jis yra toks didus, kad visos tautos matomas ir įvertinamas. Sakau yra,bet ne buvo,nes jis ir kūniškai miręs mums šviečia kaip žibintas, kaip keliavedė žvaigždė, rodanti kelią į tautos laisvę ir garbę. Jo talentas numatyti įvykius, daryti drąsius sprendimus, juos vykdyti su meile, ryžtu ir tikėjimu į siekiamą tikslą, liudija buvus jį tikruoju Vadu, rašytinu didžiąja raide. Šios savybės jį pastato greta pačių žymiųjų lietuvių, gimusių iš tautos visame jos garbingos ir tragiškos istorijos laikotarpyje. Toki vyrai net ir skaitlingoms tautoms tegimsta gal vienas per šimtmetį.

Jonas Budrys buvo naujosios Lietuvos riterio, be baimės ir dėmės, įsikūnijimas. Visą savo talentą, garbingai ir ištikimai, nesiblaškydamas ir nesilankstydamas, iki paskutinės gyvenimo minutės, jis aukojo Lietuvai. Apie jį buvo ir bus kuriamos legendos, kurios dabar ir ateity kaitins jaunųjų lietuvių širdis ir skatins juos sekti jo pavyzdžiu su pagarbiu susižavėjimu.

Dar taip nesenai jam būnant mūsų tarpe, mes jutome užuovėją už jo didžios asmenybės. Atrodė visad taip ir turėjo būti. Tik jo netekę, patiriame, kokią didelę spragą jis paliko tautos laisvės kovos baruose. O vienok, nepaisant skausmo ir praradimo didybės, mes likusieji laisvės kovos paskirtį turime tęsti dar su didesne įtampa. Žmonės į gyvenimą ateina ir iš jo išeina, bet tauta palieka amžina, kol ji kuria vertybes ir kovoja. Vincas Kudirka, numatydamas savo mirtį, parašė šiuos testamentinius žodžius: “Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie vrilaiko jūsų namo sieną, namas negrius ir iš baimės jūs neišlakstykit, tiktai, vieton ano stulpo, tąją pačią dieną, tuoj kitą statykit”.Šios kudirkinės mintys tinka ir šiam atvejui. Jono Budrio asmenyje netekome tikrai didžio stulpo, bet tautos namas negrius, nes velionis įkvėpė mums tiek jėgos ir pasitikėjimo, kad sujungtomis jėgomis, drauge pečiais surėmę, atlaikysime.

Jo atminimas teskatina kiekvieną dorą lietuvį kovai ir aukai dėl okupantų bolševikų kryžiuojamos tautos laisvės ir garbės idealų. Išsigimėliams gi — bolševiko okupanto pataikūnams — besidžiaugiantiems tautos rusinimu ir susinimu, tebūnie jis karšta žarija, deginanti išgamų sąžines iki pat jų niekingo gyvenimo pabaigos.

Skaudžiai išgyvendami didįjį praradimą, pagarbiai lenkiame galvas Jono Budrio atminimui. Tebūnie jam lengva Amerikos žemė, kol jo palaikai bus pargabenti į jiems deramą vietą — laisvos Lietuvos didvyrių panteoną.

Ramovės C. V-bos p-kas gen. S. Dirmantas atsisveikina su Klaipėdos krašto sukilėlių vyr. vadu, Lietuvos gen. kons. Jonu Budriu. Greta stovi gen. kons. dr. P. Daužvardis, J. Bačiūnas, LTB, p. Jasaitis, klaipėdiečių atstovas, kons. A. Simutis ir kt. Priekyje—velionio šeimos nariai.

Skaityti daugiau: JONO BUDRIO NETEKUS

KARO MOKYKLA KAUNE IR VILNIUJE 1920 METAIS

V. ŠLIOGERIS

Kiek man teko patirti, III Karo mokyklos laida spaudoje, nei Lietuvoje, nei emigracijoje, plačiau nebuvo paminėta. Nors ir pavėluotai, noriu užpildyti šią spragą, nes, atrodo, greitai visi tą laidą baigę išmirsime.

Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę ir pirmiesiems savanoriams atsiradus, jiems vadovauti buvo paskirti lietuviai karininkai, tarnavę rusų caro kariuomenėje, o kiek vėliau ir vienas kitas lietuvis, tarnavęs vokiečių kaizerio kariuomenėje. Lietuvos kariuomenės sudėtyje organizuojamiems gudų daliniams vadovauti buvo parinkti gudai, bei vienas kitas ir rusas karininkas. Jau nuo pat pradžios mums trūko karininkų, ypač specialių ginklų rūšių. Šis trūkumas kariuomenei augant darėsi vis aštresnis. Tą spragą užpildyti 1919 m. sausio 25 d., Kaune, buvo įsteigta Karo mokykla, paskyrus pirmuoju jos viršininku karininką (vėliau generolą) J. Galvydį - Bykauską. Tačiau Karo mokyklos I laidos mokslas prasidėjo tik kovo 11 d. ir pirmoji, savą karinę mokyklą baigusių, karininkų laida buvo išleista 1919 m. liepos 6 dieną.

Aš patekau į Karo mokyklą jau kiek vėliau, į III laidą. 1919 m. tarnavau kareiviu 2 pėst. pulke, III batalione kpt. (vėliau plk.) J. Petruičio vadovybėje. Pasibaigus kovoms su bermontininkais, ir juos išvijus iš Lietuvos, 2 p. p. III batalionas iš Viežaičių dv., netoli Gargždų miestelio (ant rubežiaus su Klaipėdos kraštu), buvo perkeltas į Mažeikius. Tai buvo 1919 m. gruodžio paskutinėmis dienomis. Iš čia, 1920 m. sausio pradžioje, aš buvau išsiųstas į Karo mokyklą. Kokios anuo metu buvo blogos susisiekimo sąlygos, paminėsiu, kad iš Mažeikių į Kauną, su kelių valandų sustojimu Šiauliuose 2 p. pulko štabe gauti dokumentus, traukiniu teko važiuoti ištisas dvi paras. Mat, tuomet beveik nebuvo anglies ir garvežiai buvo kūrenami malkomis. O malkas gaudavo traukiniui sustojus miške. Malkas pakrauti į garvežio tenderį padėdavo ir keleiviai. Taigi, kelionė būdavo su ilgokais sustojimais ir, be to, traukinys judėdavo lėtai, nes ilgai užtrukdavo, kol garvežys įkaitindavo pakankamai stiprų “garą”, kad jis galėtų judėti.

Kaune, prieš mokslo pradžią, būsimi kariūnai apie savaitę laiko turėjo gyventi etapo skirstymo komendantūroje, buvusioje Totorių (vėliau Kanto) gatvėje, netoli vėliau buvusių Susisiekimo ministerijos rūmų. Tačiau, turį pažįstamų, galėjo apsistoti ir privačiai. Aš su vienu draugu apsigyvenome viešbutyje. Čia galėjome, po fronto vargų, švarioje lovoje gerai atsimiegoti.

Skaityti daugiau: KARO MOKYKLA KAUNE IR VILNIUJE 1920 METAIS

KARAS IR POLITIKA Kristijono Donelaičio “Metuose”

PETRAS BŪTĖNAS

Mūsų didžiojo klasiko kun. Kristiiono Donelaičio “Metų” poemoie randi neišpasakytai daug įvairių temų, pravarčių Lietuvos daugelio gyvenimo ir mokslo aprašų papildymams. Čia net šeimininkėms, medžiotojams, šokėjams, valdininkams, grybautojams, riešutautojams, gėrovėliams ir blaivybės apaštalams, kunigams, gydytojams, dailininkams, poetams, ūkininkams, alaus darytojams, kavalieriams ir panoms mergelėms, atmestagalviams ir susigūžėliams, agronomams ir kulinarams, taupytojams ir muzikantams, vestuvininkams, demokratams ir respublikonams, jaunuoliams ir seniams, mėsininkams ir mėsinėtojams, kolchozų - sovchozų sudarinėtojams su Lenino ordino melžėjomis, pastotininkams ir karčiamininkams, teisėjams ir lojariams (advokatams), nusiminėliams ir atlapiems optimistams, didpilviams ir vargdieniams ir kitokioms devynioms galybėms yra ko pasiskaityti ir iš skaitymo šio to išpešti.

Bet karas ir kariuomenė “Metų” poemoje jokio atgarsio neturi susilaukę. Ta žinia bus pravarti atsiminti poeto kūrybos tyrinėtojams toliau.

Ligi šiol bent kiek aiškiau dar nebus buvęs į paviršių iškeltas “Metų” turinio politinis atžvilgis. Man atrodo, kad jo ten daug, net labai daug, ryšium su Mažosios Lietuvos Vokietijos okupaciniu valdymu bei valdininkų vokiečių nusistatymu prieš lietuvininkus ir taip pat dėl tada (XVIII amžiuje) buvusios ne tik baudžiavos, bet ir net tikros vergijos. Tą viską autorius, faktus nunuogindamas ligi gyvo realizmo, visuotinai ir taikliai nušviečia, kad net ir šiandie ana praeitis visiškai suprantama poemą beskaitant. Tokios kategorijos vietų ten kūrinyje nuolat, kur prasideda tiesioginis artojų (=būrų) gyvenimo vaizdavimas, o tam iš daug pavyzdžių tebūnie pavyzdžiu kad ir šitoks dvieilis:

Juk, girdi, rytoj reiks į girią važiuoti,
O poryt mažu reiks parvežt didelį pilvą.

(Rudens gėrybės, 97 p.)

Ar tas “didelis pilvas” XVIII amžiaus iš Kr. Donelaičio laikų koks dvarponis ar “amtsporšte-keris - gebitsokmisaras”, ar XX amžiaus kokio maskvinio kolchozo-sovchozo komisaras, ar “rau-donkampio” komsomolcas, ar “nenugalimosios armijos” politrukas, — vis vienodos ir vis žmonijos chameleoniškos pabaisos.

Skaityti daugiau: KARAS IR POLITIKA Kristijono Donelaičio “Metuose”

VAIDEVUTIS

Z. RAULINAITIS

(Tęsinys)

Avarai

Po hunų imperijos suirimo, atsiradusią rytų Europos stepėse politinę tuštumą netruko užpildyti nauja jėga. Bėgdami nuo savo giminaičių turkų spaudimo, jų rasės tauta, avarai, kartais vadinami pseudoavarais, iš Kaspijos pakraščių pasistūmėjo į Dunojaus žemupį ir į Panoniją (562 m.). Be savos žemės ir gyvulių bandų, jie, žūt būt, turėjo gyventi iš plėšimų ir karo. Todėl jų valstybinė organizacija buvo grynai karinė. Jų pagrindinis ginklas buvo lankas, tik didesnis kaip hunų ir tolimo našumo. Jų j ietys irgi buvo sunkesnės, nes avarai vartojo balno kilpas.17

Giminingi hunams, šie klajokliai buvo toki pat narsūs kariai ir taip pat žiaurūs. Jie netruko sugriauti (558 m.) baltų pašonėje besikuriančią slavų — antų valstybę, kartu su jais nustumdami ir bulgarus į pietus. Su a varų smūgiu Balkanų pusiasalis prisigrūdo bulgarų ir slavų.2 Lombardai spruko nuo avarų į Italiją (568 m.). Vidurinė Europa, nuo Karpatų iki Dunojaus ir iki rytinių Alpių virto dykuma, kurioje siautė avarų raiteliai.4 Kai kurie istorikai šiuo laikotarpiu žymi antikinio pasaulio pabaigą.

Didelė gi dalis slavų kilčių, kurios nepasuko į Balkanus, pradėjo trauktis nuo avarų smūgio padnieprio stepėmis į vakarus ir į šiaurę. Toks jų judėjimas vyko per ištisą VI ir VII amžius. Pagrindinis jų smūgis kaip tik ir teko baltams. Spaudžiami iš rytų nuolatinių Azijos klajoklių įsiveržimų, o iš pietų slavų veržto, rytiniai baltai neatlaikė savo pozicijų, nors ir stengėsi išsilaikyti savo senosiose tėvų žemėse. Jie ten vedė nesibaigiančias kovas su slavais, kurias tebeliudija piliakalniai ir ginklai randami kapuose. Skaitlingų slavų svoris pasirodė per sunkus ir baltams teko pamažu trauktis į šiaurės rytus ir į vakarus, Baltijos pakrančių link. Į jų plotus daugelyje vietų įsiveržė slavai. Jie nuolat plėtė savo užimtas vietas ir suskaldė baltus, dalį jų atkirsdami nuo bendro kamieno. Manoma, kad iš įsiveržusių slavų ir vietoje pasilikusių baltų mišinio susidarė gudų tauta.3

Avarų galybė, tačiau, neilgai truko. Jie pradėjo žlugti kai po 626 m. jiems nepavyko paimti apgultą Konstantinopolį. Netruko iš jų išsivaduoti pavergtos slavų kiltys. Čekų ir moravų kiltys, franko Samo vedamos, net sukūrė savo valstybę. Apie VII amž. vidurį jau visi slavai buvo nusikratę avarų žiauraus jungo ir todėl laisvi ir nevaržomi plėtė savo veržtą į baltų žemes.

Skaityti daugiau: VAIDEVUTIS

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., ir

E. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, III.

VISUOTINAS SUVAŽIAVIMAS

Jau čia pat, laukiama, reikšmingoji rugsėjo 6 d., visuotinas LŠST atstovų suvažiavimas.

Ruošiasi rengėjai — Centro Valdyba, suvažiavimo šeimininkai — Čikagos sesės ir broliai šauliai, ruoškimės ir mes kuo skaitlingiau tame suvažiavime dalyvauti, kuo giedresne nuotaika atvykti, daugiau šviežių minčių, idėjų ateities darbui atsivežti.

Nors mes šaulės ir neišvystėme tremtyje savo atskiros nepriklausomos veiklos, kaip Lietuvoje, bet esame svarbios brolių šaulių pagelbininkės betkokiame darbe. Nuo mūsų gero ir nuoširdaus darbo gali priklausyti ir vyrų šaulių gilesnė idėjinė veikla. Moterys gali taip paveikti, kad visa veikla būtų įdomesnė, turiningesnė, kad susirinkimai būtų jaukesni, mažų vienetų tiesiog šeimyninio pobūdžio, kur kiekvienam šeimos nariui būtų įdomu atsilankyti, kad šauliškuose subuvimuose kuo mažiau alkoholinių gėrimų būtų ir t.t. Šaulės daug darbų ir pačios vienos galėtų atlikti pavaduodamos brolius. Šeimininkavimo, šalpos, pirmos pagalbos, spaudos platinimo ir kituose darbuose moterys yra nepakeičiamos.

Šauliškas darbas, kaip ir kiekvienas tautiškas, lietuviškas darbas nepaprastai svarbus, ne tik dėl šiandieninės lietuviškos egzistencijos, bet svarbiausiai dėl šviesesnės, laimingesnės mūsų tautos ateities, dėl aktyvesnio įsitraukimo į bendrą lietuvių tautos kovą dėl savo teisių į tėvynės laisvę. Tačiau ta lauktoji laisvė ir mūsų tautai laimingesnė ateitis pati neateis, ją reikia išsikovoti.

Vl.Putvio žodžiai, pasakyti 1924 m. vasario 25 d. visuotiname Šaulių S-gos būrių atstovų suvažiavime ir šiandien yra mums nepaprastai aktualūs:

“Laiminga ateitis, kaip žadėtoji žemė: reikalinga daug kuriamojo darbo, valios ir jėgos, kad ją pasiektume.

Tačiau tenenusimena mūsų dvasia. Tenepabūgsta didelio ir ilgo darbo. Nes ko verti būtų didieji laimėjimai, jeigu jie pigiai duotųsi kiekvienam silpnajam. Tuokart tvirtųjų darbai nustotų prasmės. O mes turime siektis pasidaryti tvirti ne vien tik dėl mūsų uždavinių, bet dėl to, kad tvirtumo reikalaujamūsų mūsų tautos ateitis.

Didis mūsų darbas. Atstovų suvažiavimas to darbo vienas žingsnis, bet tas žingsnis labai svarbus: jis nustato linkmę ir duoda nurodymus, kuris darbas turi plėstis”.

Šios Šaulių S-gos Įkūrėjo prasmingos mintys, pasakytos anuo metu, dar taip mums šviežios. Ypač dabar tremtyje mums reikalingos: valingos, doros, tvirtos asmenybės.

Lietuviško nusistatymo, lietuviškai plakančia širdimi šaulė moteris tikra Dievo palaima savo šeimoje, šauliškame vienete, lietuviškoje visuomenėje. Pats likimas mums tą pareigą uždėjo, kad būtume tvirtesnės savo tautos kelyje.

Jau vien lietuviškai auklėdamos savo šeimas, sąžiningai atlikdamos visas savo pareigas prisidėsime prie mūsų tautos laimėjimo, laimingesnės tautos ateities kūrimo.

Šis suvažiavimas tebūna savotiškas išjudinimas, kad mes, sesės, ne vien žengti, bet ir bėgti tautos keliu pajėgtume. Mes negalime sustingti vietoje, bet savo dvasine kūryba ir visais darbais turime tiesiog bėgti pirmyn, kad nebūtume kitų pralenktos.

Tikiu, kad iš kiekvieno šauliško vieneto, kur tik yra šaulių moterų, iš kiekvienos vietovės ir viena kita sesė atvažiuos. Čia turėsime progos pabendrauti, pasikalbėti, pasidalinti mintimis, išsiaiškinti labiausiai rūpimus klausimus, kad grįžtume į savo vienetus šauliškoje dvasioje turtingesnės ir visuose reikalinguose darbuose pajėgesnės.

Jūsų vadovė J. Kodatienė

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Tremties Trimitas

Redaguoja — š.P. Petrušaitls, 1561 Holmes Av., Racine, Wise.

PRAKAITUOTAS POILSIS

Karštos prakaituotos dienos, ar maloni vandenų vėsuma, nesustabdė besiplečiančios šauliškos veiklos, nors paprastai vasaros ir atostogų metu tam sąlygos labai palankios.

Centro valdyba posėdžiavo, aptarė ir paruošė planus Visuotinam atstovų suvažiavimui, įvykstančiam rugsėjo 6 d. Čikagoje, po trumpo poatostoginio laikotarpio.

“Nepriklausomai Lietuvai” šaulių leidinio bendradarbiai kaip tik tuo metu prisiuntė daugiausiai medžiagos knygai. Kai kurie, kaip LŠST garbės nariai Aleksandras ir Sofija Mantautai net dėl to tikslo išsižadėjo sveikatai reikalingų poilsinių atostogų prie Atlanto.

Redakcinė komisija taip pat prakaitavo palaikydama ryšius su bendradarbiais, paruošdama medžiagą ir perduodama ją spaustuvei.

Š. Ant. Gintneris surinko daug vertingos medžiagos, š. Alf. Valatkaitis praleido jau nemažai valandų taisydamas pirmąją korektūrą, knygos administratorius š. K. Žilėnas net labiau žilstelėjo, besirūpindamas lėšomis. Aiškiau matysime, ką veikė redaktorius, kai knyga bus skaitytojų rankose.

Tuo pačiu laiku įsisteigė naujas šaulių padalinys — Los Angeles Šaulių Būrys, kurio priešakyje atsistojo ilgametis, patyręs ir nuoširdus šaulių veikėjas kpt. Osvaldas Žadvydas, “Nepriklausomai Lietuvai”, “Tremties Trimito” ir kitos lietuviškos spaudos bendradarbis.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

A.A. Gen. št. plk. I. E. Kraunaitis

A.A. GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS

I. E. KRAUNAITIS

Izidorius Edvardas Kraunaitis, gimęs 1899 m. spalio 7 d. Šešolkių dvare, Širvintų apylinkėje, buvo vienas iš nedaugelio įžymių karinių mūsų tautos asmenybių. Jis buvo šarmus raitininkas ir didelis žirgo mylėtojas, turėjo ypatingų būdą, platų karinį žinyną, nepaprastą energiją, neramią dvasią su kūrybiškumo ir žygdarbiškumo polėkiais, buvo pareigingas ir darbštus karys, sumanus, veržlus karinis vadas — nepaprasta karinė asmenybė. Svarbu tokios asmenybės ypatybes, darbus ir nuopelnus Lietuvos kariuomenei panagrinėti.

Kaip ilgametis velionies draugas, bendradarbis    ir buvęs jo  vyresnysis, turėjau gerų progų jį arčiau pažinti. Teko daryti jam ir tam tikros įtakos, tačiau visuomet juo žavėjausi. Man atrodo, jog tokią asmenybę    ugdyti daug padėjo    šie    veiksniai:

1)  kilminga prigimtis  —  iš senosLietuvos bajorų šeimos;
2) skautybė,
3)  karinės  mokyklos Lietuvoje ir Prancūzijoje.

Tautinis atgimimas ir skautiškas tarnavimas Tėvynei

1918 - 19 metų žiemą man teko mokytis Vytauto D. gimnazijoje Vilniuje. 1918 m. rudenį vokiečių okupuotame Vilniuje įkūriau lietuvių skautų bei skaučių draugovę ir jai vadovavau. Buvau vienintelis skautininkas. Naujas skautiškasis sąjūdis žavėjo lietuvių jaunuomenę ir ketino plisti po visą Lietuvą. Buvau susidraugavęs su vienu lenkų skautų draugininku, kuris buvo nuoširdus lietuvių bičiulis. Pasiryžau jieškoti talkininkų tarp aplenkėjusių lietuvių skautų. Tas lenkų draugininkas kartą nusivedė mane į slaptą Vilniaus lenkų vyr. amžiaus skautų sueigą, kur buvo vykdomi karinės rikiuotės, taikymo ir durtuvų veiksmai, naudojant karinius šautuvus. Slankiodamas po visą didžiulę salę, stengiausi nugirsti lietuviškų pavardžių ir klausinėjau, ar nėra “litwinų”. Tokių ten nesuradau. Apie tokią lenkų skautų paruošti papasakojau pirmojo mūsų krašto apsaugos ministerio adjutantui kar. A. Juozapavičiui. Jis labai stebėjosi dėl tokio lenkų “įžūlumo” Lietuvos sostinėje ir tapo lietuvių skautų rėmėju: atsilankė mūsų sueigoje, pasakė patriotinę kalbą ir paaukojo 100 vok. markių. Tuomet Vilniaus lenkų skautams vadovavo generolas Wejtko (galbūt Vaitkus?), kuris 1919 m. sausio 1 d., daugiausia iš jų, sudarė du lenkų legionus (pulkus) ir buvo užėmęs Vilnių, bet po kelių dienų buvo raudonosios rusų kariuomenės nublokštas Lenkijon.

Skaityti daugiau: A.A. Gen. št. plk. I. E. Kraunaitis

Kronika

Gen. št. plk. Antanas Gausas miręs kovo 15 Čikagoje. Nekrologas tilpo kovo mėn. Karyje

POILSIO NAMAI

O. B. AUDRONĖ

Kada manęs nebus,
Vai, neraudokit, mylimi,
Graudžiai ant kapo
Aš su jumis esu 
Ir Danguose.
Aš su jumis be laiko,
Be dienų ribos,
Amžinybės nemaria dvasia.
Kaip ąžuolai tvirti bujokit,
Kaip eglės 
Pasūpuokite 
Konkorėžius šakose,
Tėvynės rytmečio belaukdami.
Vai, neraudokite!
Nes po kovos 
Ir aš tiktai ilsiuosi,
O mano poilsio namai 
Vadinas Dangumi.

(Skaityta a.a. pulkininką Kraunaitį atsisveikinant).

Skaityti daugiau: Kronika