Karys 1970m. 9-10 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 9 (1466)    LAPKRITIS - NOVEMBER    1970 

Dail. V. Kosciuška — Generolas Silvestras Žukauskas — (viršelis)

Nr. 10 (1467)    GRUODIS - DECEMBER    1970 

Šalčio sukaustyti Trakų pilies mūrai ... (viršelis)

   T U R I N Y S

J. Mikštas— Lietuvos kovotojui

J. Miškinis— Karžygiai

A. Gustaitis— Radvilo Našlaitėlio žemėlapis

P. Narvydas— Ruošėmės kariauti

A. Skopas— Slaptoji spauda Viešintose

B. B.— Sovietų klaida ties Berlynu?

B. Raugas— Gyventi per mirtį

K. Ališauskas— Žvilgsnis į lietuvių-lenkų karą 1920 m.

K. K. Morkūnas— Paskutinėmis Nepriklausomybės dienomis Kybartuose

B. B.— Revoliucija per koegzistenciją

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS

Skaityti daugiau: Karys 1970m. 9-10 Turinys, metrika

Lietuvos kovotojui

JUOZAS MIKŠTAS

Lietuvos Kovotojui

Kareivi, Lietuvos kovotojau,
Už savo krašto laisvę žuvęs!
Senai, senai tu apraudotas jau,
Kaip gyvas amžinas lietuvis.

Ne žodžiais juk narsiai kovojai tu
Už ateitį tėvynės šviesią.
Ginklu juk gyneis nuo pavojų tų,
Kurie klastos tau ranką tiesė ...

Garbingas Lietuvos kovotojau,
Tu rodyk ateitin mums kelią,
Kaip jėgą triuškinti pavojų tų
,
Kurie dar smaugia mūsų šalį.
Atgimk kartos jaunosios širdyje,
Šventos kovos ugnim uždek tu ją!

Skaityti daugiau: Lietuvos kovotojui

KARŽYGIAI

JONAS MIŠKINIS

Vos tik įėjus pro geležinius vartus Alytaus miesto ir parapijos bažnyčios šventoriun, tuojaus kyla mistiška nuotaika, ypač rudenį, kai po kojų, nejaukiai ir sušniai, šlama sukritę medžių lapai. Aplinkui, tarsi, alsuoja ramybės mintimis. Pajuodėję šventoriaus kapinėse kryžiai varvina sunkius lietaus lašus. Jų daugelis jau apsamanoję, kerpėmis apaugę, išvirtę, tarsi liūdi . . . Žengiant kiek pirmyn bažnyčios link, šalia tako, šakoto klevo paunksmėje, stovi iš Dzūkijos laukuose surinktų ir sumūrytų apvalių, nedidelių, šviesiai pilkų akmenų paminklas pastatytas karininkui Juozapavičiui, nuo bolševikų kulkos žuvusiam Alytuje. Kas tik prie šio paminklo prisiartina, tuojaus įsmeigia į jį savo žvilgsnį ir susimąstęs ilgai tyli... ir ką jis mąsto, ar gal meldžiasi — nežinia . ..

Kiek atokiau nuo medinės bažnyčios stovi antras panašus paminklas, gelsvomis samanomis pasipuošęs — tai kankinio, mokytojo Juozo Bloznelio. Jį lenkai žiauriausiu būdu nukankino Uciekos dvare. Daug cementinių kryžių ten tebestovi su pažymėtomis žuvusių datomis. Tos datos byloja, kad kariai, gindami Lietuvą, tautai laisvę atnešė.

Graudžios ir jaudinančios buvo tų karių laidotuvės. Amžinybn juos lydėjo didžiulė minia žmonių. Visų akyse žibėjo ašaros, visų kaktose gilus skausmas buvo įsirėžęs, visų rankos po tris žiupsnius purios žemės ant šių karžygių karstų užbėrė. Laidojant, juos ąžuolų lapų vainikais nuklojo, ir kiekvienam po kuklų beržinį kryželį pastatė.

Skaityti daugiau: KARŽYGIAI

KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO (NAŠLAITĖLIO) 1613 METŲ ŽEMĖLAPIS AMŽIŲ PERSPEKTYVOJE

ALGIRDAS GUSTAITIS

(Pradžia KARIO Nr. 8)

SPĖLIOJAMA LIETUVOS VARDO KILMĖ

Antroje Merkatoriaus žemėlapio pusėje, per abu lapu, yra atspausdintas paaiškinimas apie Lietuvą, pagal skirtingas laidas lotynų, olandų, flamų, prancūzų, anglų ar vokiečių kalbomis. Tie aprašymai vėl yra G. Merkatoriaus sulipdymai, jam pačiam, matomai, nedaug ką težinant apie Lietuvą ir lietuvius. Dr. P. Rėklaitis mano, tasai apie Lietuvą tekstas sudarytas pagal Miechovitą, Herberšteiną, Brauną, Ortelių ir kt. Pasiskaitykime, ką tenai Merkatorius rašo:

Yra įsitikinimas, kad Lietuva yra pavadinta nuo lotynų kalbos žodžio Lituus, kuo vadinamas medžiotojo pučiamasis ragas ir tai todėl, kad šioje tautoje yra labai išplitusi medžioklė. Tai atmeta Mathieu de Michou sakydamas, kad dėl nesutarimų Romoje į tą kraštą atvykę italai jį pavadino Italija, o jos gyventojus italais. Miestiečius pavadino litalais tepakeitę vieną raidę, o po to jų kaimynai rusai ir lenkai padarė didesnį raidžių sukeitimą ir pradėjo kraštą vadinti Lithuanie ir jų gyventojus lituanais, kas tebesitęsia iki šio laiko. Tai yra labai didelė šalis ... ir t.t.

Aprašęs valstybės kaimynus ir kt., rašo, kad druską lietuviai perkasi iš Anglijos. Miškuose randama įvairių gyvulių, kaip meškų, elnių, taurų, arklių, asilų, šernų, ūdrų, širmonėlių ir kitokių kailinių žvėrių. Yra gyvulys vadinamas Rossomake, juodos spalvos, panašus į didžiulį šunį bet su katės veidu, iš uodegos primenantis lapę.

Lietuva padalinta į 10 palatinatų (sričių). Lietuvos sostinę Vilnių Gediminas įkūręs 1305 metais. Vilnius yra miestas turtingas, skaitlingai apgyventas ir turįs didelį garsą, apvestas mūro sienom.

Aprašydamas lietuvių papročius rašo, kad pas juos [lietuvius] vedybos lengvai nutraukiamos abipusiu susitarimu ir jie vedasi tiek kartų, kiek išneša jų vaizduotė. O moterys viešai ir jų vyrui sutinkant turi meilužius, kuriuos vadina vyrų pagelbininkais.

Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO (NAŠLAITĖLIO) 1613 METŲ ŽEMĖLAPIS AMŽIŲ PERSPEKTYVOJE

Ruošėmės kariauti dėl Lietuvos Nepriklausomybės

PRANAS NARVYDAS

Kai I Pas. karo pabaigoje JAV prezidentas Wilsonas paskelbė savo garsiąją 14 punktų deklaraciją, lietuviai nudžiugo, nes tikėjo, kad tai ir jiems taikoma.

Po paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto, visi subruzdo. O jau 1919 m. vykstant kovom visuose frontuose, Amerikos lietuviai irgi nesnaudė — organizavo “liuo-sybės sargus”. Mūsų apylinkėje organizatoriai buvo Tėvynės redaktorius Pranas Purvis ir iš kariuomenės, po 3 mėnesių tarnybos, grįžęs Jonas Milius. Majoras Žadeikis buvo jų patarėjas.

Mūsų veikiantis komitetas Vašingtone irgi darbavosi. Turėjo surasti prielankių kongresmanų ir senatorių, nes be jų į Valstybės departamentą neįeisi.

Vienu metu pasklido gandas, kad valdžia duos lėšų organizuoti savanorių brigadą. Buvo net suradę vieną Amerikos karininką, kurį būtų padarę tos brigados vadu. Jis jau buvo tiek tikras, kad pasidarė savo nuotrauką ir ten savo ranka užrašė: “Jūsų Lietuvai, gen. Juodakis”. Rodos, jis buvo vokiečių kilmės ir jo pavardė buvo Schwarzhaupt. Turėjau pora tų nuotraukų, gal dar yra kokia ir dabar kur užsimetusi.

Tačiau, lenkų ir caristų rusų intrigos mums tuos gražius planus sumaišė. Pasirodo, kad prez. Wilsonas varė dviveidišką politiką, iš tų jo gražių 14 punktų lietuviai buvo išimti, nes tuometinis Valstybės sekretorius Hughis surado, kad esą negalima skaldyti Rusijos, nors lenkus iš jos išskyrė.

Skaityti daugiau: Ruošėmės kariauti dėl Lietuvos Nepriklausomybės

SLAPTOJI SPAUDA VIEŠINTOSE

AP. SKOPAS

Tikrai nebeprisimenu kuriais metais pasirodė slaptosios spaudos pirmieji egzemplioriai Viešintose. Mano manymu, jau 1943 metais vienas iš valsčiaus tarnautojų po vieną egzempliorių parsivežė iš Panevėžio. Kiek atsimenu, tai buvo “Į kovą”, “Nepriklausoma Lietuva”, “Judas” ir kiti laikraščiai, kurių vardų dabar jau nebeprisimenu.

Visi juos grobstėme iš rankų į rankas ir su didžiausiu smalsumu skaitėme. Galų gale, priėjome minties, kad vien tik kelių žmonių būreliui skaityti, to permaža, reikia ją paplatinti po plačią apylinkę. Bet kaip? Iš apskrities miesto didesniais kiekiais slaptą spaudą gabenti labai pavojinga. Su mašinėle, nors ir po 6-7 egzempliorius iš karto padarysi, reikia daug laiko ir darbo. Tada, įgaliojome vieną žmogų, komandirutei vykstantį į Panevėžį, gauti gabalą šapirografo juostos.

Šapirografą jis gavo ir laimingai pargabeno į Viešintas. Tačiau dabar susidūrėme su kita kliūtimi. Kas tą darbą dirbs? Visi tarnautojai buvo vedę ir su šeimomis, todėl nenorėjo tos rizikos pasiimti. Buvome tik trys viengungiai ir visi iš vieno prievolių skyriaus: mano viršininkas, aš ir vieno batsiuvio sūnus, kuris, tačiau nebuvo patikimas, nes jo tėvas, batsiuvys, daugiau pataikavo komunizmui ir buvo policijos priežiūroje. Tada visų akys ir nukrypo į mano pusę. Kitos išeities nebebuvo, kaip pasiduoti ir sutikti tą darbą dirbti.

Skaityti daugiau: SLAPTOJI SPAUDA VIEŠINTOSE

Sovietų klaida ties Berlynu?

B. B.

Antrojo Pasaulinio karo meto, pradedant Normandijos invazija iki 1945 m. gegužės mėn. vokiečių kapituliacijos, laikotarpis yra laikomas lenktynėmis dėl Berlyno. Susidaręs vienybės įspūdis sąjungininkų tarpe, tikrumoje, buvo pradžia vienybės skilimo. Užėmus Berlyną, sovietai garsiai kalbėjo apie užtikrintą pergalę ir tapšnojo viens kitam per petį, girdami savo pajėgumą. Tikroji, gi, padėtis buvo skirtinga. (Kari F. Ziemke Military History — THE GERMAN DEFEAT IN THE EAST 1940-45)

1945 m. kovo mėn. 28 d. gen. D. Eisenhoweris nusprendė sustabdyti puolimą Berlyno link, esant sąjungininkų daliniams 125 mylias atstu nuo Berlyno. Tuo pačiu metu, nuo 1945 m. sausio 31 d., rusai stovėjo išilgai Oderio tik 35 mylias atstu nuo Berlyno. Berlyno kryptimi rusai pradėjo puolimą tų pačių metų sausio 12 d. nuo Vyslos. Atstumą toje kryptyje, apie 300 mylių, jie sukorė per 19 dienų. (Likusių 35 mylių nepajėgė nugalėti per 56 dienas.) Pagal marš. V. I. Čuikovo paskelbtus atsiminimus (1965 m.) rusų armijų vadai, su marš. Žukovu, planavo ir norėjo užimti Berlyną tų pačių metų vasario mėn., tačiau Stalinas įsakė apsikasti Oderio krantuose (V. I. Čuikovas buvo VIII armijos vadas). Nežiūrint marš. K. Rokosovskio sausio mėn. pradžioje sėkmingo prasiveržimo šiauriniame fronte, grąsinant vokiečių kairiajam sparnui, Stalinas įsakė veiksmus sulėtinti bent 10-čiai dienų. 1965 m. gegužės mėn. rusų karinės istorijos žurnale, buvęs Vakarų fronto štabo operacijų skyriaus viršininku gen. S. M. Štemenko, straipsnyje paminėjo, kad 1944 m. lapkričio mėn. operacijų plane buvo numatyta pasiekti per Berlyną Elbės upė, 1945 metų vasario 28 d., išdėstant laiką: 15 dienų nuo Vyslos iki Oderio ir 30 dienų nuo Oderio iki Elbės upės.

Skaityti daugiau: Sovietų klaida ties Berlynu?

GYVENTI PER MIRTĮ

 (Lapkričio 23-jai)

BALYS RAUGAS

(Žodis tartas New Yorke 1970.II.28)

Atidarykite langus, teįeina gryno oro, teapsiaučia mus karžygių dvasia ...

Romain Rolland

Visus mūsų iškilmingesnius bei reikšmingesnius minėjimus ir šventes tebegožia nelemtai prailgusi Lietuvos okupacijos naktis. Ir lapkričio 23-sios prisiminimas yra prislėgtas juodo skausmo šešėliu.

Bet per dešimtmečiais užgulusią naktį, per dažną nusivylimą ir skausmą, kai ne kartą pasimetę žvalgomės jieškodami kelio, kai neviltyje laukiame suraminimo ir kai pavargę graibstomės atramos, — lapkričio 23-ji mums kaip šviesus žiburys sužėri laisvės kovotojų heroizmu. Jų kovoti mūšiai iškalbingai byloja, kad laisvė ir vergija, nepriklausomybė ir okupacija visada atremiama į ginklą, bei kovą, kurios rezultatas yra arba laimėjimas arba pralaimėjimas.

Iš Lietuvos Nepriklausomybės kovomis liepsnojančio laisvės ryto salvių tebeaidi priminimas, kad tas laisvės nevertas, kas negina jos, o Tėvynės laisvės kovose žuvusiųjų paskutinioji aimana į mūsų širdis tebekužda, kad laisvė nėra privilegija, kad ją reikia kieta kova, net kraujo auka išsikovoti, kad ją ginant labai dažnai gulama į nežinomųjų kareivių kapus. Pirmasis Lietuvos kariuomenės organizacinis įsakymas Nepriklausomybės ryte magnetine jėga žaviai išrikiavo pirmąsias karių gretas, kurios su nuostabia drąsa išėjo ginti Vasario 16-sios Akto. Ugnis ir kraujas į Lietuvos žemę įrašė lietuvio norą gyventi laisvėje. Nepriklausomybės kovų 1292 žuvusieji garantavo tautai gyvybę. Jie žuvo, kad kiti Nepriklausomybės Akto paunksmėje galėtų kurti krašto gerbūvį, kad lietuvis laisvų tautų bendruomenėje galėtų dalyvauti laimėjimų lenktynėse.

Skaityti daugiau: GYVENTI PER MIRTĮ

ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ - LENKŲ KARĄ 1920 METAIS

 (istorinė apžvalga)

K. ALIŠAUSKAS

1920 metų pradžioje ramu buvo Lietuvoje. Karo veiksmų jau nebebuvo Lietuvos teritorijoje. Rusai bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos teritorijos dar 1919 m. rugpjūčio mėn., o bermontininkai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos 1919 m. pabaigoje. Lietuvos vyriausybės valdžioje esančių išvaduotų sričių gyventojai pasijuto laisviau, tad pradėjo gydyti karo žaizdas: tvarkėsi susisiekimas ir švietimas, atsistatinėjo žemės ūkis ir pramonė, pagyvėjo prekyba. Pasitaikė ramus laikas (1920 m. gegužės mėn.) išrinkti ir susirinkti Steigiamajam seimui. Prasidėjus taikos deryboms su Sovietų Rusija, Maskvoje ir joms sėkmingai pasibaigus 1920 m. liepos 12 d., buvo tikimasi kad ir toliau viskas vyks sėkmingai. Įvykių eiga aplink Lietuvą ir Lietuvoje buvo atydžiai sekama.

Lietuvos kariuomenė, kovoms su bermontininkais ir bolševikais pasibaigus, nebuvo didinama. 1920 m. vasario-kovo mėn. buvo paliuosuoti iš kariuomenės savanoriai atitarnavę kariuomenėje vienerius metus laiko. Kariuomenėje tebeliko apie 22-23,000 vyrų. Buvo: 10 pėst. pulkų, kurie buvo apjungti į 3 pėst. divizijas (1920 m. vasario mėn.), 1 kavalerijos pulkas, karo technikos dalys ir karo aviacija. Neišlyginti santykiai su lenkais, vertė galvoti apie kariuomenės didinimą. Tuo buvo susirūpinusi kariuomenės vadovybė. Tačiau, vyriausybė ir vadovaujantieji Lietuvos politiniai sluogsniai galvojo kad su lenkais pavyks ginkluoto susidūrimo išvengti ir santykius išlyginti taikiu būdu. Antra vertus, pagrindinė priežastis susilaikyti nuo kariuomenės didinimo buvo baimė, kad vyriausybė nepatektų į finansinius sunkumus, kaip kad 1919 metų pabaigoje buvo patekusi. Tada kariuomenei ir valdininkams nebuvo mokomos algos apie 4 mėnesius laiko. (Žiūr. P. Ruseckas, Savanorių žygiai, 1937 m. Kaunas.)

Tiktai 1920 m. rugpjūčio mėnesį buvo pašaukta į kariuomenę keli šimtai vyrų, kai konfliktas jau aiškiai brendo. Kariuomenė buvo pradėta rimtai didinti, jau vykstant kovoms su lenkais. Rugsėjo mėn. buvo pašaukta į kariuomenę daugiau naujokų, spalio mėn. buvo organizuojami 11, 12 ir 13 pėstininkų pulkai, taipogi 2-as ir 3-čias kavalerijos pulkai.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ - LENKŲ KARĄ 1920 METAIS

Paskutinėmis Nepriklausomybės dienomis Kybartuose

K. K. MORKŪNAS

Išaušo gražus ir šiltas 1940 metų birželio 15 dienos rytas. Saulė, kopdama medžių viršūnėmis, žadėjo šiltą ir malonią dieną.

Pavalgiau pusryčius pas J. Kalvaičius, pas kuriuos ir gyvenau būdamas viengungis, tada eidamas 29-tus metus.

Kybartų miesto policijos nuovada, reprezentacinė prie Vokietijos sienos, buvo įkurdinta puošniuose Lietuvos Banko rūmuose. Aną minėtiną dieną, darbą pradėjau 8 val. ryto.

Dirbau nuobodoką ir monotonišką raštinės darbą, kurį lengvai galėjo atlikti grakšti ir švelnių pirštų mergaitė—mašininkė. Bet, tais laikais nebuvo madoje samdyti policijos tarnybai dailiąją lytį. Todėl lengvas moteriškas darbas beveik visose policijos nuovadose buvo pavestas vyrams. Įstaigoje nuolatiniais dirbome aš ir raštvedys Kazys Zaganevičius. Eilė kitų policijos valdininkų-tarnautojų dirbo miesto kvartaluose ir valsčiaus ribose.

Persimetęs keliais sakiniais su bendradarbiu Zaganevičium apie vakar dienos įspūdžius ir vietines miesto naujienas, pokalbį nukreipiau į politinę temą: paskutinių dienų politinė situacija, ryšyje su Sovietų Sąjunga, nieko gero nežadėjo. Rusų karių įgulos, lyg Trojos arklys, tik jau ne medinis, bet plienu kaustytas, jau nuo pirmų dienų mane baugino. Būdamas darbe ir gyvendamas visai pašonėje prie tuo metu galingos Vokietijos, kartais mintyse ramindavau save: nejaugi ši galinga valstybė, amžių bėgyje atkakliai vedusi savo garsųjį žygį “Drang nach Osten”, taip ramiai ir šaltai žiūrės į bręstančius įvykius Baltijos krantuose. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, mes ir mūsų kaimynai Latvija ir Estija, buvome parduoti, lyg kokia prekė, Berlynui ir Maskvai besidalinant interesų sferomis.

Pirma valanda — pietų pertrauka. Dažnai, pietų pertraukos metu, susidarius grupelei valdininkų, eidavome pietauti į Virbalio geležinkelio stoties bufetą. Šį kartą kompanijai nesusidarius, pietų valgyti parėjau namo. Neturėdamas ką įdomesnio nusitverti, nuėjau į savo kambarį poilsio.

 

Atsiminimų autorius Karolis K. Morkūnas

Skaityti daugiau: Paskutinėmis Nepriklausomybės dienomis Kybartuose

Revoliucija per koegzistenciją

B. B.

Dažnai yra girdimas posakis: rusiškas komunizmas pasikeitė, postalininiai Kremliaus valdovai veda su kapitalistiniais kraštais taikią. —- koegzistencinę politiką! Atrodo visai teisingas išorę apibūdinantis išsireiškimas. Kruščevo pradėta taikinga koegzistencija nebuvo vystoma pagal numatytą planą — revoliucinėn komunizmo pergalėn ir nedavė aiškių rezultatų. Todėl Brežnevas, priedangoje ano šūkio, visomis jėgomis ir plačiu mastu, vykdo puolimą kapitalistų tvirtovėse iš vidaus, priedui dar tiesioginiai kišasi į socialistinių kraštų suverenumą, plėsdamas Markso -Lenino ideologiją. Tai tokia šių dienų rusiškos komunizmo ekspansijos strategija, kurią Brežnevas vykdo sumaniai, neatmesdamas ankstesnių klasikinių Markso-Lenino idėjų: imperializmo, eksploatacijos ir taikingos koegzistencijos.

1970 metuosna Brežnevas pilnai įliejo taikingos koegzistencijos teorijos interpretaciją, pagal iš anksto nustatytą planą. Kruščevas taikingos koegzistencijos idėjos vykdymą skyrė socialistinių kraštų stiprinimui, kad susilpnintų kapitalistinius kraštus. Tuo būdu, sustiprėjęs socializmas išeitų nugalėtoju be karo, nes nusilpę kapitalistiniai kraštai net nebandytų priešintis. Rezultate, kapitalistiniai kraštai neturėdami kitos išeities, norėdami išsilaikyti, priimtų socializmą. Tai būtų idealu, turint šiandieninės technologijos ginklavimą ir esant branduolinės energijos šešėlyje. Brežnevas gi, numato laimėti prieš kapitalizmą, taip pat, be atviro karo, nes branduoliniai ginklai grasina pražūtimi abiem pusėm, suprantama, turint opanentais amerikiečius. Brežnevas atmeta kiniečių priekaištus dėl bendravimo su kapitalistais, kad stiprinus socialistinius kraštus, naudojant taikingą koegzistenciją. 1969 m. birželio mėnesį komunistų partijos suvažiavime, apie taikingą koegzistenciją, Brežnevas yra taip pasakęs: “... priimtiniausia forma yra sudaryti naują bendruomenę socialistiniuose kraštuose, vystymui revoliucinio ir tautų išlaisvinimo judėjimo: Tai yra būtinas internacionalinio proletarijato strategijos elementas, iš kapitalizmo perėjimui į socializmą...”

Skaityti daugiau: Revoliucija per koegzistenciją

Tremties Trimitas

Redaguoja — š.P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

Cicero lietuvių medžiotojų ir meškeriotojų šaudyklos vaizdas. Nuotraukoje matyti šauliai einantieji nusiimti nuo stovų savo taikinių. Po skėčiu — varžybų teisėjai: K. Klinauskas, K. Vabalaitis ir S. Bernatavičius.

ŠAULIŲ VADOVYBĖ POSĖDŽIAVO DAINAVOJE

Šaulių Sąjungos vadovybė rugsėjo mėn. 5 ir 6 dienomis posėdžiavo Dainavos stovykloje. Posėdį atidarė ir jam vadovavo Šaulių s-gos pirmininkas Vincas Tamošiūnas.

Tylos minute buvo pagerbti mirusieji šauliai: S. Pranėnienė ir A. Barančiukas.

Atidarydamas posėdi, pirm. V. Tamošiūnas jautriais žodžiais prabilo į suvažiavusius Centro valdybos narius ir kuopų pirmininkus. Jo pareikštos mintys sužadino posėdžio dalyvius labiau pagalvoti ir dar labiau įsijungti į šaulišką veiklą. Sąjungos pirmininko pagrindinė mintis buvo, kad Sgjungos gyvybinį pulsą labiau sustiprinus, reikalinga įsteigti Kultūros Centrą.

Sielojosi tais šauliais, kurie dėl kokių nors menkniekių padaro tokias išvadas, kurios šauliui netinka. Pirmininkas nurodė, kuomet skundžiamasi tai dar ir pareiškiama, kad jei skundo nepatenkinsite, išeinu iš organizacijos ir atvirkščiai.

Pabarė šiais žodžiais: Valdykimės ir valdykime silpnuosius, nes idėjinis šaulys niekuomet neapleis sąjungos ir ras būdą susitaikinti.

Pasidžiaugė, kad šauliai gražiai pasirodė Pavergtų Tautų demonstracijoje—parade, pabrėždamas ypač Čikagos ir Detroito šaulius.

Priminė, kad svarbus ginklas kovai dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės yra spauda.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja S. KAUNELIENĖ, 531 W. Grand Blvd., Detroit, Mich. 48216

Naująją redaktorę pasitinkant

Jau antrą kartą teko jieškoti redaktorės “Šaulės Tremtyje” skyreliui, pačios geriausios, tinkamiausios šiam darbui sesės.

Šį kartą malonu pristatyti surastą naująją redaktorę — Detroito St. Butkaus kuopos mielą sesę Stefaniją Kaunelienę.

Ji gimusi Lietuvoje. Baigusi “Aušros” mergaičių gimnaziją ir V. D. U-to Humanitarinių mokslų fakulteto, Lietuvos istorijos šaką, Kaune. Dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje Vilniuje, istorijos skyriuje. Pasitraukė į Vakarus kartu su visais tremtiniais. Vokietijoje ištekėjo. Augina tris sūnus ir dukrą Rūtą, kuri gražiai reiškiasi lietuvių gyvenime ir jau daug kartų talkininkavo šaulių kultūriniuose parengimuose.

Sesė S. Kaunelienė Detroito visuomenei pažįstama, kaip istorikė, gera, prityrusi pedagogė — lituanistinės mokyklos mokytoja. Pažįstama iš nuolatinės aktyvios veiklos organizacijose ir eilės kultūrinių darbų.

Kaip skautų vaikų motina, būdama tėvų komitetuose, ji yra daug padėjusi skautų tuntams Kaziuko mugių ir kt. parengimų metu. Daug kartų yra atstovavusi ir gražiai reprezentavusi lietuvius Detroito Tarptautiniam Institute, miesto bibliotekoje ir kt., taip pat ruošiamose įvairiose lietuvių parodose svetimtaučiams.

Įstojusi į St. Butkaus šaulių kuopą, ji visu nuoširdumu čia darbščiai reiškiasi. Rašo, kuria pasirodymus, moko, paruošia jaunimą juos išpildyti per radio bei kultūriniuose parengimuose, minėjimuose. Pati yra puiki programų vedėja.

Naujoji redaktorė yra ir kūrybinga ir tikra pareigos sesė, kuriai galima patikėti pasiimtą darbą. Tikras džiaugsmas tokiai sesei pareigas perduoti, kuri yra pilna entuziazmo ir gerų norų, kad ŠT liktų patraukli, įdomi ir kiekvienai mūsų sava.

Tačiau ir pareigingiausiai, gabiausiai sesei reikalinga mūsų visų pagalba, — tik bendromis pastangomis mes to atsieksime. Iš kiekvieno vieneto sesių bus laukiama medžiaga: žinutės, nuotraukos, straipsneliai, sava kūryba. Viską siųskite naujosios redaktorės adresu: S. Kaunelienė,

531W. Grand Blvd., Detroit, Mich. 48216.

Perduodama redaktorės pareigas, linkiu gražiausios sėkmės mielajai sesei Stefanijai ir niekam nesakau sudiev, tik iki pasimatymo skyrelio puslapiuose.

Jūsų

K. Kodatienė

Stefa Kaunelienė praveda programą šaulių kp. suruoštame Klaipėdos atvadavimo minėjime, Detroite.

(K. Sragausko naotr.)

Naujai susiorganizavusio Montrealio Jūrų šaulių būrio šaulės: L. Urbanavičiūtė ir A. Urbanavičienė.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

—    Rugsėjo mėn. 21 d. Čikagoje mirė, sulaukęs 73 m.. Vyčio Kryžiaus kavalierius, Vytautas Petrauskas, kilęs iš Ukmergės; rugsėjo 23 d. Čikagoje, staiga, mirė Petras Kupstys, sulaukęs 55 metų amžiaus, Lietuvos kariuomenės karininkas, kilęs iš Kauno; Rockforde mirė Robertas Petronis, sulaukęs vos tik 48 metų amžiaus, buvęs JAV II Pas. karo veteranas; Birminghame, Anglijoj liepos mėn. 12 d. mirė Pranas Andriukaitis, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Visiems mirusiųjų artimiesiems KARYS reiškia gilią užuojautą.

—    Algis Reklys ir Dangerutis Velevičius išvyko į JAV kariuomenę, atlikti karinės prievolės; Virksevičius-Virksas dar tebetarnauja, jie visi iš Detroito. Linkime jiems sėkmės!

—    Kęstutis A. Gaigalas, iš Pulman, Čikagos priemiesčio, pailsėjęs namuose, rugsėjo mėn. 13. išvyko į Pietų Vietnamą. Jo brolis Vytautas tarnauja aviacijoje, Japonijoje, tačiau netrukus grįžta seržanto laipsnyje. Kęstutis rašo iš Vietnamo, kad dalyvavo kautynėse su priešu.

—    Čikagoje, prieš 25 metus mirusio mjr. Balio Mikėno sukaktis buvo paminėta Jėzuitų koplyčioje pamaldomis. čia gyvena jo žmona. Jis yra palaidotas V. Vokietijoje, Blomberge.

—    Povilas Kraučiūnas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės ryšių komandoje, atsikuriant Lietuvai, buvo artimųjų prisimintas vieniems metams sukakus nuo jo mirties.

—    Raimundas Kazlas, iš Čikagos, nesenai laimingai grįžo iš Vietnamo ir dabar rengiasi tęsti mokslą Loyo-los u-te, magistro laipsniui.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Kronika

A.a. STEPĄ DRYŽĄ PALYDINT

Spalių mėn. 2 d., dėl širdies ligos, būdamas 58 metų amžiaus, užmerkė akis amžinam miegui veiklus, darbštus ir geras lietuvis Stepas Dryža, žaibo greitumu ši liūdna žinia pasklido Detroito lietuvių visuomenėje. Jis nebuvo pasižymėjęs mokslininkas ar koks vadovas, bet savo gražia lietuviška siela, savo supratimu ir atsidavimu lietuviškam darbui jis buvo užkariavęs visos Detroito lietuvių visuomenės simpatijų.

Jis gimė ir augo Lietuvoje, Šiaulių aps., Joniškio vals. Buvo nestambaus ūkininko sūnus ir negavęe augštesnio išmokslinimo. Atlikęs karinę tarnybą ir grįžęs puskarininkiu, kaip gabus, darbštus ir rimtas jaunuolis, įsitraukė į visuomeninę veiklą patrijotiškose organizacijose: priklausė jaunalietuviams ir šauliams. Ištikus mūsų kraštą nelaimėms, Stepas, vadovaudamasis tėvynės meilės jausmais, stojo į Savisaugos batalionus. Po karo gyveno Vokietijoje, Anglų zonoje, kur ir susirado savo gyvenimo draugę.

1949 m. Stepas su žmona atvyksta į Detroitą ir visu nuoširdumu įsitraukia į visuomeninę lietuvišką veiklą. Jis priklausė šauliams, Tautinės s-gos skyriui, Lietuvių namams, Dariaus -Girėno klubui, Radio klubui, Lietuvių Fondui, Liet. Bendruomenės seniūnas, Balfo aukų rinkėjas, priklausė bažnytiniam komitetui ir t.t. Jis neatsisakė jokio lietuviško darbo, viską dirbo su ūpu ir šypsena. Nešykštėjo ir dolerių paaukoti lietuviškiems reikalams. Jis pirko mielai lietuvišką knygą ir prenumeravo laikraščius. Jo knygynėlis turėjo beveik visas išleidžiamas lietuviškas knygas, neišskiriant nei Lietuvių Enciklopedijos, kurios, deja, neturi daug iš Lietuvos atvykusių inteligentų.

Skaityti daugiau: Kronika