RŪPINTOJĖLIS

          Pirmas tavo kraujo lašas,
          kritęs krikštyton žemėn,
          ir tautos kankinių kraujas
          liudija Dievą- karalių Karalių.

(Dedikacija karaliui Mindaugui iš maldyno Tikiu Dievą)

* * *

     Kažkas tarė: „Mūsų žemė gęsta".
     - Melas!
     Netikėjau. Ne, tai netiesa.
     O viršum visų laukų regiu, kaip puola
     Kaip baisi gelmė tamsa.

(Bernardas Brazdžionis)

* * *

LIETUVIŲ TAUTA,

ta seniausioji arijų giminė, nuo amžių garsėjo taurumu, kilnumu ir gerumu, garsėjo karžygiška savo dvasia. Poetai dainavo ir apie meilų lietuvių vaišingumą, ir lietuvaičių skaistumą, ir jų širdin įaugusią rūtą, tyrumo simbolį, ir apie nepalaužiamą ištikimybę, didžią Tėvynės meilę. Taip, mūsų tėvų gyvenimas buvo garbingas.

Plačiai žinomas lietuvių motinų dorumas, kantrumas ir gerumas. Ramaus charakterio, švelnios ir jautrios jos nuo amžių buvo namų židinio sergėtojos. Per visus amžius moteris buvo tautinės savimonės ugdytoja. Lietuvos klestėjimo ir nuopuolio gadynėje ji išlaikė savo gimtąją kalbą ir dainas. Tada moteris ne už auksą mylėta.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTA

STEIGIAMOJO SEIMO 60-METIS

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]

          Priešo jėgų gausumas dar nėra įrodymas, kad jis stiprus.
          Ne skaičius yra kovos sėkmės paslaptis!..
          Laimi tas, kuris pasiryžęs mirti ar laimėti.

(Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas)

Lietuvos istoriją galima pavadinti kovos dėl laisvės istorija. Kovota karo žygiuose (ar neatsilaikė Lietuva prieš kryžiuočius?!), bet dar daugiau kovota tylomis, ginant savo kalbą, žmogaus orumą bei teises, taigi ir savo tautos dvasinę nepriklausomybę.

120 metų Lietuva kentė caro Rusijos jungą, nematytą priespaudą. Carai per savo patikėtinius generalgubernatorius darė visa, kad katalikiška Lietuva būtų sustačiatikinta ir surusinta. Caras Aleksandras 1 netgi panaikino Lietuvos vardą, Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją pavadindamas Šiaurės vakarų kraštu. Nuolat buvo tikinama, kad Lietuvos iš viso nėra buvę, jog tai pirmykštė senoji Rusija, rusų valstybės ir stačiatikybės lopšys. Uždrausta leisti lietuvišką spaudą ir netgi lietuviškai kalbėtis mokyklose ar kitose viešose vietose. Lietuviai inteligentai negalėjo savo tėvynėje gauti darbo: jie turėjo dirbti Rusijoje arba Lenkijoje.

Bet ir tokioje priespaudoje lietuvių tauta augo, brendo jos sąmoningumas. Ji išaugino būrį inteligentų, daugiausia kunigų ir gydytojų (nes tik šių profesijų žmonės galėjo dirbti Lietuvoje). Pabudę patys, jie ėmė žadinti liaudį, iš kurios buvo kilę.

Skaityti daugiau: STEIGIAMOJO SEIMO 60-METIS

TAVE AŠ TOKIĄ SUSIKŪRIAU

Dalia [Loreta Užemeckaitė]

Tave aš tokią susikūriau,
kad tu virpėtum, gaustum kaip styga,
kad išdavimo žymės tavyje išdiltų
ir nebeliktų vėtrų svetimų.

     Tave aš tokią susikūriau...
     Ir tu čia augai tartum medis manyje.
     Iš prieglobsčio tavų šakų išklydo
     paukščiai - laisvos mintys -
     ir tegul mūsų laisvės niekas nepamins.

ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO POVEIKIS MOKSLEIVIJAI IR INTELIGENTIJAI

Ign.[Kazimieras Šapalas]

(Str. „Jaunimo sąjūdis" tęsinys. Pradžia Nr. 7, 8, 11)

Besimokančio jaunimo ir inteligentijos ideologinis persiorientavimas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rusų mokyklose vyravęs priešiškas nusistatymas religijai buvo labai paveikęs besimokantį lietuvių jaunimą ir šviesuomenę. Būti ateistu buvo mada. Lietuviai pasauliečiai inteligentai buvo arba ateistai, arba indiferentai. 1910 m. kilęs ateitininkų sąjūdis sulaukė didelio moksleivių ir studentų pritarimo. Nepriklausomybės gyvenimo pabaigoje dauguma lietuvių moksleivių ir inteligentų nuo ateizmo jau buvo nusigręžę. Persiorientavimą iš dalies nulėmė ir tai, kad jaunimas mokėsi ne rusų, o nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kuriose vyravo kita, ateitininkų skleidžiama dvasia. Įdomu, kad nepriklausomoje Lietuvoje moksleivių pažiūrų formavimuisi daugiau įtakos turėjo ne mokytojai, o moksleivių organizacijos.

Gausiausi ir geriausiai organizuoti buvo ateitininkai. Per savo kuopeles, sekcijas, būrelius, paskaitas, konferencijas, šventes ir kitus renginius jie darė didelį poveikį moksleiviams. Didelę reikšmę turėjo tai, kad, kuriantis valstybei, ateitininkų sendraugiai (kun. Mykolas Krupavičius, Aleksandras Stulginskis, Kazys Bizauskas, Leonas Bistras), kaip valstybės vadovai, neleido auklėjimo pakreipti ateistine linkme. Nors vėliau valdžia keitėsi, auklėjimo kryptis mokyklose iš esmės pasiliko tokia pati.

Skaityti daugiau: ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO POVEIKIS MOKSLEIVIJAI IR INTELIGENTIJAI

NELAISVĖS PSALMAI - DEGU KAIP ŽVAKĖ

POEZIJOS HORIZONTAI

Kazys Inčiūra

Degu kaip žvakė vidury nakties
Ir nežinau, o Viešpatie, kada
Ateisi Tu manęs užpūsti.

     Vidur nakties man Tavo veidas švies,
     O mano ašarų nuskaidrinta malda
     Nugins ir mano negalias, ir mano priešų rūstį.

Aš kaip liepsnelė blaškoma audros, -
Bedugnėn virs kalnai ir vandenys mauros,
jei su manim nebūsi.

     Jei būsi, tai akimirka audra nurims -
     Žingsniuosiu jūra ir kalbėsiu vandenims,
     Ir kaip balandį prie širdies priglausiu vėjo gūsį.

Skaityti daugiau: NELAISVĖS PSALMAI - DEGU KAIP ŽVAKĖ

TURIU VILTIES

Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Audrų ir jūrų amžinas Kūrėjau!

       Štai atėjau pavargęs ir sušalęs,
       Štai atėjau ir basas, ir nuogalis,
       Sudužus laivui. Leidžiasi naktis.
       Ties uolomis sustojau plikomis,
       Plaukai pečius apdribo bangomis,
       Kruša čia kris, šaltas lietus aplis, -
       Ant Inkaro parimęs lauksiu vis,
       Nes prieky žėri žiburys - Viltis!

Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Kiekvieno gyvio amžinas Kūrėjau!

Skaityti daugiau: TURIU VILTIES

ŠALTIEJI VĖJAI

Į kokius šaltus vėjus atsiuntei, o Tėve,
Į kokius šaltus vėjus, Viešpatie, mane?
Štai stoviu ties kalnynų grandine:

Viršūnės ledo apvalkalus dėvi,
Pakalnėje ne karštos žiežirbos, o ne -
Kruša ir žvarbūs vėjai čaižo vien mane.

        Kaip sniegeną glaudžiu aš širdį savo -
        Jinai sušals. Paliaus ir plakt jinai.
        Kas jai šalti ir svetimi kalnai?
        Čionai tvanku, ir ankšta jai čionai.
        Čia graužėsi, kentėjo, sielvartavo,
        Parpuolė čia pavargus mirtinai, -
        Tark žodį, Viešpatie, - pabus jinai.

Skaityti daugiau: ŠALTIEJI VĖJAI

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

MŪSŲ TAUTOS MILŽINAI

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

(1885-1970)

Lietuvą pasiekė prel. Mykolo Krupavičiaus atsiminimų knyga. Atsiminimai buvo rasti ir išleisti jau po Prelato mirties. Juos, autoriui diktuojant, užrašė dr. Vladas Literskis. Atsiminimai rašyti Vokietijoje, prieš persikeliant į Ameriką. Jie apima Mykolo Krupavičiaus gyvenimą nuo vaikystės iki 1919 m., t. y. iki įsitraukimo į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiklą, grįžus iš Rusijos.

Pagrindinė tų atsiminimų reikšmė yra ta, kad jie sudaro galimybę pažinti ir pasekti palaipsniui, kaip ši, visais atžvilgiais labai turtinga ir kovinga asmenybė susiformavo iš paprasto kaimo berniuko, -rašo pratarmėje knygos leidėjai. Galima sakyti, leidinys apima tik ketvirtadalį Mykolo Krupavičiaus gyvenimo: „Atsiminimuose“ praleidžiama jo veikla Seimuose, kuriant Lietuvos konstituciją, vykdant Žemės reformą, neaptariami klebonavimo metai, jau pasitraukus iš valdžios, taip pat ir jo veikla išeivijoje atkuriant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir jam vadovaujant.

„Atsiminimų“ knyga atskleidžia ne vien turiningos Krupavičiaus asmenybės brendimą, jo dvasios raidą - jie glaudžiai susiję su istorinėmis aktualijomis. Kova dėl lietuvybės išlaikymo pagavo M. Krupavičių jau vaikystėje, dar pradinėje mokykloje; ši veikla lydėjo jį Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojaujant, mokantis Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, vėliau, karo metu, dirbant tarp Petrapilio lietuvių, Talino lietuvių kolonijoje, Voroneže.

Skaityti daugiau: MYKOLAS KRUPAVIČIUS

KUNIGAS KAROLIS GARUCKAS SJ

[Kun. Napoleonas Norkūnas]

Visos profesijos savo pradžią yra gavusios iš žmonių, tik kunigas - iš Dievo, iš Kristaus. Kitų specialybių atstovai daugiausia rūpinasi žmogaus materialiniais reikalais, o kunigas - dvasiniais. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų (jn 15, 16).

Didįjį ketvirtadienį, Paskutinės vakarienės metu, Kristus savo apaštalams - pirmiesiems kunigams suteikia galią aukoti šv. Mišias. Tai darykite mano atminimui (Lk 22, 19).

Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos (jn 20,22-23). Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16,15). Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Taigi visos kunigo galios ir teisės jam yra suteiktos paties Kristaus.

Nė vienoje mokykloje, išleidžiant į gyvenimą parengtus specialistus, nesakoma: Rūpinkitės žmonių amžinuoju likimu, rūpinkitės jų sielos ir širdies grožiu, rūpinkitės, kad žmonės būtų šventesni. Kodėl taip? Žmonių institucijoms rūpi tik žemiški dalykai. Kristus parengė ir siuntė savo mokinius pakeisti ne išorinį, bet pirmiausia vidinį žmogaus gyvenimą, praturtinti jį Dievo artumu, Dievo malone, tiesa, meile, gėriu. O kai žmonės bus turtingi šitų turtų, tada savaime ir išorinis žmonių gyvenimas bus keičiamas pagal vidinio pasaulio būseną.

Kristus apėmė visą žmogaus gyvenimą - jo dvasinį tobulėjimą, bet kartu rūpinosi ir žmogaus materialiniais dalykais - gydė ligonius, valgydino alkanus, gynė skriaudžiamus. Ir kunigas šiandien tęsia Kristaus jam skirtą misiją - pagal Evangelijos tiesą keisti ir formuoti gyvenimą.

Skaityti daugiau: KUNIGAS KAROLIS GARUCKAS SJ

IŠ KUNIGO KAROLIO GARUCKO MINČIŲ

(Pamokslo fragmentai)

Dažnai žmogus, rodos, pritrūksti jėgų: apima tokia neviltis, kad norėtum nuo visų kažkur pabėgti, į viską ranka numoti ir pasiduoti apatijai bei sustingimui. Bet ir vėl, kai tik paskaitauiv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes „Caritas Christi urget nos - Kristaus meilė verčia, stumia mus“, - kaip sako šv. Paulius. Žmogus tiek vertas, kiek jis myli, tiek gražus ir kilnus, kiek jis myli, taip pat tiek yra galingas, kiek jis turi meilės.

<...> Jeigu čia, žemeje, tikrai nebūtų nė vieno laimingo žmogaus, tada galima akis pakelti aukštyn į dangų ir pasižiūrėti į Dievą ir šventuosius.

<...> Kad tik pas Tave, Jėzau, sugrįžus! Vis tiek, kuriuo keliu, ir vis tiek, kiek kainuotų. Kitų savo troškimų ir planų aš noriu visiškai išsižadėti. Palik man tiktai vieną troškimą ir svajonę - eiti ten, kur Tu vesi, kovoti ten, kur Tu siųsi.

<...> Su tais, kurie daugiausia triukšmo kelia, kad remiasi Tavo valia, gal mažiausiai yra Tavo valios. Tiktai viena meilė, kaip kokia karalienė, eina per pasaulį, niekur neklaidžiodama, niekur veltui jėgų neeikvodama ir laiko negaišdama. Meilės tikroji savybė - visiškai užmiršti save. Ji aukoja ne kitus sau, bet save kitiems.

Skaityti daugiau: IŠ KUNIGO KAROLIO GARUCKO MINČIŲ

MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

DIEVO MOTINOS KULTAS

Antanas Maceina

Dėstyti šiandien tremtyje apie Švč. Mergelės kultą Lietuvoje, reiškia bandyti su tėvynės ilgesiu ir jos gražių religinių tradicijų nostalgija mintimis persikelti į kenčiančios Lietuvos plotus.

Vaizduoti Dievo Motinos garbinimą per šimtmečius Nemuno šalyje, reiškia prisiminti įvairių vietų lurdus, stebuklingais paveikslais garsias šventoves, akmenyse įspaustas Marijos pėdas, tai reiškia pavaikščioti ir po tokias šiandien tremtyje jau apmirštas, bet Lietuvos liaudyje per šimtmečius stebuklingais Marijos paveikslais išgarsėjusias bažnyčias, kaip Ukmergės apskrityje - Gelvonai, Pagiriai, Šimonys, kaip Kazokiškės (į šiaurę nuo Vievio - ant Neries kranto), Vosyliškės - Lydos apskr., Pivašiūnai -Alytaus apskrityje. Reikėtų taip pat nepamiršti aplankyti ir tas Dievo Motinos paveikslais žinomas šventoves, kur žmonės per kartų kartas savo skausmus, sielvartus, maldas ir apžadus nešė, būtent Šiaulių apskr. Rozalimą, Radviliškį, Raseinių apskr. - Ugionis, Telšių apskr. - Tverus, Paežerę, Kretingos apskr. - Kulius, Sūduvoje - Seinus ir t.t. Be abejo, šitos Marijos kulto šventovės nėra nė iš tolo tokios garsios, kaip italų Loreto, prancūzų - Lurdas, meksikiečių - Gvadalupė, portugalų - Fatima, vokiečių - Altotingenas ar lenkų Čenstochova. Bet ir tose vietinėse šventovėse toliau nepasijudinęs lietuvis artojas rasdavo sau paguodą, darydavo votus, savo giesmes giedodavo, savo vargus išliedavo.

Kalbėti apie Marijos kultą Lietuvoje, reiškia prisiminti pakelių koplytėles su Skausmingosios Dievo Motinos statulėlėmis, reiškia - atkurti anuos religinio uolumo vaizdus, kada seni ir jauni, bažnyčiose ir namuose, per puošnias gegužines pamaldas ir įvairių švenčių progomis melsdavosi Nekaltai Pradėtajai. Kas ilgiau gyvena Lietuvos kaime, prisimena, kaip ten iš anksto padaromi apžadai aplankyti kurią garsią Marijos šventovę. Gyvai prieš akis stojasi, kaip iš tolimiausių parapijų vykdavo žmonės į Marijos garbei didžiuosius atlaidus Šiluvon, Žemaičių Kalvarijon, Pažaislin, į Aušros Vartus, Trakus, Krekenavą.

Skaityti daugiau: MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

SOPULINGAJAI MOTINAI

Vynmedžio Šakelė

Motina Sūnaus Aukščiausio,
Skausmų jūra Tu lydėjai
Sūnų savo mylimiausią
Mirt ant kryžiaus Atpirkėju.

Tu po kryžiumi stovėjai,
Su Juo merdėjai - kentėjai,
Skęsdama Sūnaus skausmuos
Visa Jo Širdies liepsnos...

Meilė Sūnaus Visagalė
Mato Tavo meilės galią, -
Kaip save Tau duoda žmones,
Kelki, puošk visus malone...

           Su Sūnum mirties kankynėj,
           Skausmo ietimi krūtinėj,
           Už mus melsti nepaliauki, -
           Jį mylėt visus patrauki. Amen.

JUK IR TASAI BUVO SU JUO

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Visais laikais ir visiems žmonėms tikėjimas daug duoda, bet daug ir pareikalauja. Nepigia kaina mes turime jį ir šiandieną išpirkti. Iš tikinčio šiandien labai daug reikalaujama: jam reikia daug drąsos, ištvermės ir labai daug meilės. Šiandieną tikinčiam nepavedami aukšti postai, nesuteikiami pasižymėjimo ženklai, jam visada skiriama paskutinė vieta. Neretai ant jo pečių kraunama šmeižto ir pasityčiojimo našta. Savo šviesų idealą jis turi nešti akmenuotu ir skaudžiu keliu.

Juk ir tasai buvo su Juo, - šie žodžiai buvo pasakyti prieš 2000-mečius. Tačiau ir nūdien jie turi tą pačią prasmę. Jie skamba kaip didžiausias nuosmerkis. Jeigu eini su Juo, prieš tave užsivers visokių galimybių ir bet kokios karjeros durys.

Kad ir kaip būtų sunku - drąsiai eik su Juo. Jei nori skleisti gerumo ir meilės pavyzdį, gyvenk pilnutinį krikščionies gyvenimą.

Lengvatikiai, kodėl jūs abejojate?

Audros ir vėjai, baimė ir vargas, kentėjimai ir mirtis, atsiskyrimas ir užmarštis - visa tai kankina žmogų be paliovos. Tiek daug baimės, nes mes nenuleidžiame inkaro Amžinybės uoste. Mes taip bijome mirties, nes per mažai mylime Tą, kuris nugalėjo kančią ir mirtį. Tiek daug abejonių, nes neprašome paaiškinimo To, kuris viską žino. Tiek daug klausimų, nes mes savo širdyje neturime to vienintelio ir svarbiausio atsakymo.

Tiek daug nevilties, nes mes pamirštame, kad turime Tėvą danguje.

Skaityti daugiau: JUK IR TASAI BUVO SU JUO

KALKUTOS ANGELAS

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

1976 m. rugpjūčio 3 d., tarptautinio Eucharistinio kongreso dienomis, Filadelfijoje (jav) vykusiame kovos su badu simpoziume dalyvavo 15 000 žmonių. Mirtinoje tyloje pasirodė neaukšta moteris, nugairintu valstietės veidu, apsigobusi baltą melsvais krašteliais sarį, ant pečių susegtą mažu kryželiu. Ji ištarė paprastus žodžius: Atiduokite vargstantiems ne tik tai, kas jums lieka, duokite jiems savo širdį... Tai buvo Motina Teresė, Gailestingosios Meilės seserų misionierių kongregacijos, įvairiausių institucijų vargingiausiems iš vargingiausių tinklo steigėja, daugelio premijų laureatė (1979 m. ji gavo ir Nobelio Taikos premiją).

Motina Teresė gimė 1910 m. Skoplėje (Makedonija), bakalėjininko šeimoje. Jaunystėje svajojo tapti misioniere. Įstojo į Loreto Švč. Mergelės vienuolyną Kalkutoje (Indija). Po noviciato dėstė geografiją Švč. Mergelės Marijos koledže, kuriame mokėsi turtingųjų šeimų mergaitės. Įžadų dieną ji pasirinko Teresės vardą - Lizjė Teresės garbei. Šiame vienuolyne ji išbuvo nuo 1929 iki 1948 metų, pastaruosius trejus metus - kaip mokyklos vadovė.

Kalkuta, Džavacharlalo Neru žodžiais tariant, miestas košmaras, kurio gatvėse nakvoja šimtai tūkstančių benamių. Rytą sunkvežimiai surenka lavonus. Argi tai matydama Motina Teresė galėjo gyventi ramų, be rūpesčių gyvenimą? Ji prašo popiežiaus Pijaus XII leidimo palikti kongregaciją. Už keturias rupijas ji nusiperka baltos medvilnės sarį su trim mėlynomis juostelėmis ir eina mokytis slaugos pas medicinos seseris. Ji rūpinasi beglobiais ir vargšų vaikais, atidaro jiems mokyklą po atviru dangumi.

Skaityti daugiau: KALKUTOS ANGELAS

IŠ MOTINOS TERESĖS MINČIŲ

<...> Kad meilė būtų tikra, pirmiausia ji turi būti skirta artimui. Šita meilė veda mane prie meilės Dievui. Mūsų seserys, broliai ir bendradarbiai visame pasaulyje stengiasi daryti kaip tik tai: darbais liudyti Dievo meilę. Tai pajuntame kiekvienas, bendraudamas su pačiais vargingiausiais. Jiems reikia mūsų rankų, kad jiems padėtų, ir mūsų širdžių, kad juos mylėtų.

<...> Kaip atskirti tuos, kurie yra apleisti? Gal tai mes patys? O gal mūsų kaimynas? Galbūt tai aklasis, kuris būtų laimingas, jeigu paskaitytume jam žurnalą... Galbūt tai turtuolis, kurio niekas nelanko. Jis turi daugybę turtų, bet neturi jokio žmogaus nuoširdžiai pabendrauti. Tai žmonės, kuriuos mes turime pažinti. Pažinę išmoksime juos mylėti, o mylėti - tai reiškia padėti.

<...> Meilė turi būti tikra. Meilė tikra tada, kai galima atvirai kalbėti, kai siūlomasi padėti, kai mokomasi jautrumo kitam. Tai reiškia sakyti artimui: „Tu esi“.

<...> Kiekvienas žmogus turi teisę į minimalias gėrybes, kad jaustųsi saugus, tačiau dar labiau- į teisingumą, į tobulėjimą. Kiekvienas žmogus turi teisę būti nepakartojamas.

<...> Meilė priima viską ir duoda viską.

Skaityti daugiau: IŠ MOTINOS TERESĖS MINČIŲ

IŠ DIENORAŠČIO

SKAITYTOJŲ MINTYS

[Jonas Ambraziejus]

(1974)

          Pakriko mūsų mintys, išklydo jausmai,
          Žmogus žmogaus nesupranta,
          Ir daužo šventovių vitražus
          Suįžūlėję vaikai,
          Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.

(V. Mykolaitis-Putinas).

Neseniai sužinojau, kad naktį iš spalio 13-osios į 14-ąją nežinomi vagys pagrobė „Krekenavos Maironį“. Bailia vagyste baigėsi vienas iš tūkstančių susirėmimų, regima forma iliustruojančių tą didžiąją kovą, apėmusią visą Lietuvą, visus jos žmones, nepaisant - nori jie to ar nenori. Tie, kurie laiko save nedalyvaujančiais toje kovoje, kurių nejaudina bažnyčios pavertimas sandėliu, kino teatru ar sporto sale, iš tikrųjų į ją irgi įsitraukia, nes savo abejingumu taip pat kažką teigia.

Važinėdamas po Lietuvą didesnių ar mažesnių vandalizmo pėdsakų surandi visuose jos kampeliuose. Man šiuo atžvilgiu labai įstrigo Varniai -pirmoji Žemaitijos vyskupų sostinė. (Po Lietuvą važinėjau naudodamasis Maskvoje išleista turistine schema. Varniai joje taip trumpai pristatyti: Varniai - kostiol XVI-XVII veka,- kostiol 1719 god.) Išlipęs iš autobuso tuoj pastebi vieną iš minėtų bažnyčių. Bažnyčia medinė, įdomi visais atžvilgiais. Kad ji neveikianti, matyti iš tolo. Priėjęs arčiau, pamatai daugiau. Pasirodo, bažnyčią pasidaliję du „savininkai“: vienoje pusėje įsikūrusi baldų parduotuvė, o kitoje - nukainotų prekių (?!) parduotuvė. Einu į veikiančią bažnyčią. Ji uždaryta. Klebonas po avarijos guli ligoninėje.

Skaityti daugiau: IŠ DIENORAŠČIO

PALAIMINTI, KURIE PERSEKIOJAMI DĖL TEISYBĖS

(Iš kalinio laiško)

<...> Jūs prašėte, kad daugiau parašyčiau apie save, apie savo darbą, veiklą, kūrybą.

Apie save... Be Jo manęs visai nėra. Aš esu be vardo, be pavardės, be praeities, dėl kurios dažnai sielvartauju ir džiaugiuosi, be ateities, apie kurią slaptai svajoju. <...> Ne priešų, tik Jo paties gailestingumo aš buvau padarytas tik skeveldra, tik vergu, kviečiančiu į Jo Amžinybę, neturinčiu savojo gyvenimo, kuris Dievo vaikų dalia džiaugiasi.

Mano darbas... Pusantrų metų išrinkinėjau akmenis iš anglių. Tai buvo vienodi metai, kaip Rožančiaus malda. Kilnodamas lengvesnius ir sunkesnius akmenis, lyg maldos karolėlius, išgyvenau visas Rožančiaus paslaptis - nuo Apreiškimo, kai įsižiūrėjęs į Mariją, lyg ekstazėje laukiau Mesijo ir Jo karalystės atėjimo; kai Jis pagaliau atėjo su kryžiumi, labai kentėdamas ir pasaulio parblokštas, sustojo mano brolių sielose; kai jos ramino Jį ir troško Jo žaizdas pasiimti sau.

Apie Jo karalystės pergalę kalbėjau per šiuos pusantrų metų bendro vargo broliams - lietuviškai, rusiškai ir net japoniškai. Dabar kelintas mėnuo guliu žemės nasruose. Iš viršaus ir iš apačios verkiantys žemės gelmių upeliai trykšta aplinkui, lyg katakombų žvakės mirksi dirbančių brolių žiburiai. Kiek čia daug nežinomų kapų, kiek kraujo, prakaito čia pralieta! Ir, deja, čia niekas nesimeldžia, kaip melsdavosi Romos požemiuose Išganytojo išvaduotieji vergai. Čia prakeikimo karalystė, žiaurumo triumfas, pasmerktųjų amžina naktis... Čia aš tyliu, kaip nusigandęs vaikas, glaudžiuosi prie savo Vado, einančio ramiai su kryžiumi.

Skaityti daugiau: PALAIMINTI, KURIE PERSEKIOJAMI DĖL TEISYBĖS

KELEIVIS

[Edvardas Šiugžda]

Ateiki pas mane, puiki gražuole,
ateiki takeliu, vingiuojančiu toli
ir nenutrūkstančiu niekad.
Aš tau papuošiu plaukus gėlėmis,
nuskintomis nuo lauko pievos,
kasas supinsiu, išbučiuosiu
ir, atsiklaupęs prieš Tave,
įbersiu Tau į liaunus delnus
ašarų, kančios ir skausmo,
tyrų, kaip šis vanduo iš šaltinėlio,
betrykštančio gyvenimo džiaugsmu.

      Tu seksi pasaką, kurią girdėjau
      kažkada seniai, šviesiais vaikystės metais,
      dainuosi dainas, pamirštas tautos,
      o aš klausysiuos,
      apžavėtas Tavo balso, grožio, meilės,
      patyręs menką laimės spindulį tavos.
      Kalbėsimės tyliai ligi pačios aušros
      ir džiaugsimės abu,
      suradę laimės šalį, o brangioji!

Skaityti daugiau: KELEIVIS

KRIKŠČIONYBĖ PASAULYJE

Baigtas Neovulgatos vertimas į lotynų kalbą.Po 12 metų iš seniausių rankraščių į lotynų kalbą buvo baigta versti Biblija. Popiežiškos komisijos pirmininkas vysk. Ed. Čiskas iš Fuldos 1977 10 26 audiencijoje popiežiui Pauliui VI įteikė paskutinį naujo vertimo tomą. Šis vertimas bus vartojamas viešojoje Bažnyčios liturgijoje. Vertimui panaudoti seniausi rankraščiai, moderniosios lingvistikos žinios, taip pat dabartinių laikų biblinių mokslų laimėjimai. (Šv. Jeronimas V a. buvo išvertęs į lotynų kalbą visą Šventąjį Raštą. Tas vertimas ir buvo vartojamas Bažnyčios liturgijoje iki mūsų laikų.)

Žydai apie Jėzų.Nuo 1948 m. Izraelio žydai yra parašę 197 knygas ir mokslinius straipsnius apie Jėzų. Be to, yra išleista 223 veikalai apie Jėzaus mokymą žydų atžvilgiu. Žydų mokslininkai, ypač JAV ir Izraelyje, vis labiau domisi Jėzaus asmeniu, laiko Jį savo broliu, žydų mokytoju -rabiu. Tam yra įvairių priežasčių. Pirmiausia, bendras žydų ir krikščionių gyvenimas veda prie to, kad žydai rabinai skaito paskaitas krikščionių seminarijose, o krikščionių teologai - žydų mokyklose. Tačiau kryžius žydams tebėra šimtmečiais trukusio atsiskyrimo ir persekiojimų ženklas. Vis dėlto jie pripažįsta, kad Vatikano II Susirinkimas paskelbė teisingą deklaraciją apie žydus.

Kasdien per 16 000 atsivertimų.Mažiau pažengusiose šalyse kasdien pereina į krikščionybę per 16 000 žmonių. Vien tik Pietų Azijoje 1979 m. buvo pakrikštyta 35 milijonai žmonių.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONYBĖ PASAULYJE

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

TURINYS NR. 14

LIETUVIŲ TAUTA

STEIGIAMOJO SEIMO 60-METIS

TAVE AŠ TOKIĄ SUSIKŪRIAU

ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO POVEIKIS MOKSLEIVIJAI IR INTELIGENTIJAI

NELAISVĖS PSALMAI - DEGU KAIP ŽVAKĖ

TURIU VILTIES

ŠALTIEJI VĖJAI

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

KUNIGAS KAROLIS GARUCKAS SJ

IŠ KUNIGO KAROLIO GARUCKO MINČIŲ

MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

SOPULINGAJAI MOTINAI

JUK IR TASAI BUVO SU JUO

KALKUTOS ANGELAS

IŠ MOTINOS TERESĖS MINČIŲ

IŠ DIENORAŠČIO

PALAIMINTI, KURIE PERSEKIOJAMI DĖL TEISYBĖS

KELEIVIS

KRIKŠČIONYBĖ PASAULYJE