LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA
T u r i n y s
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Dalia Kuodytė. Bendras Demokratinis Pasipriešinimo
Sąjūdis 1946m. pabaigoje- 1948m. pradžioje ........ 5
Nijolė Gaškaitė. Peslys .............................. 35
Kęstutis Kasparas. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų
okupacijos metu - 2 /istorinės apžvalgos metmenys/ 47
Juozas Bogušauskas. Lietuvos Jaunimo Vyčių Sąjunga ... 56
ATSIMINIMAI, SVARSTYMAI, KOMENTARAI
Vincentas Seliokas. Ar galėjau likti abejingas? ...... 62
Kęstutis Lakickas. Spaudos platinimas ................ 97
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Juozas Starkauskas. Buvusio LTSR VSK Archyvo
18-ojo fondo dokumentų rinkinys ................. 101
Skirmanto žūtis ..................................... 117
Nijolė Gaškaitė. Žmonės be Dievo. NKVD
agentai smogikai................................. 123
Dalius Stancikas, Inga Bogomolovaitė. Vyskupo
Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis ........ 136
Algis Kašėta. Dvasininkijos auka pokario metais ..... 143
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Ištakos. Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo
bruožai 1940-1942m. dokumentuose ................ 149
Pokalbis su pulk. Kaziu Škirpa ("Lietuvių dienos") .. 188
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Bonifacas Ulevičius. Tauro apygardos spauda ......... 195
PO TO, KAI RAŠĖME ................................... 207
PDF: 
fotografinė kopija: 
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 11 T. 1994 m. - Turinys, metrika
Dalia Kuodytė
1946m. vasarą kai pagaliau buvo įgyvendintas rezistencijos siekis turėti vyr. vadovybę, prasidėjo bene didžiausia KGB operacija, kuri tęsėsi dvejus metus ir kurios metu buvo naudojami tokie kvalifikuoti agentai, kaip J.Markulis-Noreika, plk. A.Kamarauskas-Vlasov, KGB majoras Maksimovas ir kt. Šios operacijos tikslas, žinoma, buvo sunaikinti rezistenciją tik kitomis priemonėmis ir būdais. Jei 1944-45m. NKGB įsakymuose iš Maskvos reikalaujama užgniaužti “nacionalistų pasipriešinimų” per savaitę, mėnesį, tai vėliau taip neskubina- tarsi katės žaidimas su pele atsispindi
KGB parengta VLAK’o ir apygardų ryšius atspindinti schema-
1946 IX 25.
agentūrinės bylos “Zapad” (Vakarai) dokumentuose. Į darbą paleidžiamos pačios subtiliausios priemonės: demagogija, žaidimas patriotiniais jausmais, psichologinėmis vadų ypatybėmis, pagaliau klasta ir melu.
Kita vertus, šiam laikotarpiui būdinga kad buvo sukurta palyginti stabili ryšių sistema tiek tarp apygardų ir Erelio, tiek apygardų tarpusavyje1. Tai leido konsultuotis rūpimais klausimais, o pavojaus atveju-operatyviai reaguoti (kaip matysime iš dokumentų- D.K)
Didžiausias kliuvinys Erelio veiklai buvo Tauro apygarda ir jos vadas Žvejys. Žinant šios apygardos autoritetą, t.p. geografinę padėtį (ryšiai su Vakarais), nenuostabu, kad buvo bandoma paveikti jos vadovybę įkalbinėjimais, o nepavykus- šantažu ir gandais, dėl kurių Žvejys turėjo aiškintis kitų apygardų vadams.
Taigi, Erelio uždavinys buvo užkirsti kelią bet kokiai savarankiškai veiklai. O čia jis neklydo- Žvejys savarankiškai organizavo struktūras, kurios vėliau tapo BDPS branduoliu.
1946m. pabaigoje, kad ir didėjant nepasitikėjimui, Erelis dirba organizacinį darbą. Gruodžio mėn. buvo atnaujinta VGPŠ sudėtis (žuvo Kazimieraitis, J.Gužaitis atsisakė eiti pareigas). Savo autoritetui pakelti Erelis bandė įtraukti į VGPŠ sudėtį buv. Lietuvos karininkus plk. T.Vidugirį, plk. M.Mačioką2. Jiems nesutikus, pasirinktas A.Kamarauskas-Vytis (KGB agentas Vlasov). Jis turėjo būti patvirtintas 1947m. sausio mėnesį įvyksiančiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Taip pat ten turėjo būti atnaujinta visa štabo sudėtis. Galima tik nuspėti, kas būtų vadovavęs ginkluotiems partizanams ir kokia būtų patvirtinta kovos taktika ir strategija.
Skaityti daugiau: BENDRAS DEMOKRATINIO PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDIS 1946M. PABAIGOJE- 1948M. PRADŽIOJE
Nijolė Gaškaitė
J.Markulis- KGB agentas Ąžuolas, Noreika (pogrindyje-Erelis, dr. Narutavičius)
'Tautos sąvoką- kažkas neapčiuopiama, paslėpta, bet išdavinėti savo draugus, gyvus ąsmenis, kuriuos kiekvieną dieną matai, su jais tą patį darbą dirbi, to aš nesuprantu. (...) Žmogaus prigimties rėmuose tai netelpa.
Čia kažkas velniška, sugadintos žmogaus prigimties išraiška, kurią gali turėti tik bolševikas. Kainas nužudė savo brolį, bet vadovaudamasis aistromis, pavydu Bet kaip šitą jo darbą galima pateisinti? Belieka tik vienintelė išvada: žmogus- velnias"
(Iš part. Justino Lelešiaus dienoraščio)
Viena didžiausių MGB agentūrinių kombinacijų pokario Lietuvoje buvo bandymas sukurti agento Juozo Markulio vadovaujamą pogrindžio centrą, siekiant koordinuoti visų Lietuvos partizanų veiklą.
1945m. liepos mėn. į Saldutiškio valsč. Kirdeikių km, pas kun. P.Liutkų, iš Vilniaus atvažiuoja du LLA štabo atstovai: Vilniaus universiteto darbuotojas J.Budrys ir dakt. J.Markulis1.
Kun. Liutkaus jie neranda, nes jis nuo birželio pabaigos slapstosi. Jo bute palikta NKVD pasala sulaiko abu atvykusius. Po keleto dienų J.Markulis paleidžiamas. Nuo tada jis tampa agentu Ąžuolu (Kudirka, dakt Noreika)-lietuvišku Judu.
"Markulis gal- 35-40m, su barzda, akys mėlynos, vidutinio ūgio’’,- taip jį apibūdina vėliau suimtas kun. Liutkus.
Iš pradžių jis yra vienas iš daugelio masiškai verbuojamų agentų. Tačiau plačios pažintys ir asmeninės savybės (buvo gabus, mokėjo vaizdžiai kalbėti, lengvai įgydavo pasitikėjimą) nulėmė jo kitokį likimą. Iš karto jam įsakoma sekti inteligentus. Jis bendrauja su vysk. M.Reiniu, B.Sruoga. Dėdamasis guodėju ir ramintoju, stengiasi išklausti, ar rašytojas neketinąs vykti pas šeimą į užsienį. Turi ryšių su pogrindžių 1943-1945m. dalyvavęs LLA veikloje, asmeniškai pažįsta partizanų vadus J.Kimštą-Žalgirį ir D.Vaitelį-Brledį, žino, kad patėvio sesers sodyboje Ukmergės aps. yra partizanų slėptuvė.
1946m. MGB pradeda realizuoti vieną savo idėją: prasiskverbti į partizanų judėjimą, prisidengiant "legenda” apie vieningą pogrindžio vadovybę. Šiam tikslui panaudojama visa grupė agentų, jų tarpe yra ir J.Markulis.
Skaityti daugiau: Peslys
Kęstutis Kasparas
(Istorinės apžvalgos metmenys)
Tąsa. Pradžia t. 9.
Šalies gynimo planas
Lietuvos Gynimo Komiteto (toliau- LGK) planas išlaikyti lietuvių rankose dalį šalies teritorijos, atstatyti joje nepriklausomybę (valstybingumą) ir čia organizuoti tolesnį kaip valstybės pasipriešinimą, atrodytų, buvo nerealus, neįgyvendinamas ir netgi atitrūkęs nuo tikrovės. Netgi partizaninės kovos galimybe kai kas abejojo: ltn. K.Veverskis-Senis kviesdamas liepos mėn. Kaune buvusius Savisaugos bataliono karininkus su daliniu prisijungti prie LLA, pasitraukus į miškus pradėti partizaninę veiklą prieš rusus, susilaukė neigiamo atsakymo. Frontininkai teigė, kad “saujelė lietuvių partizanų ne ką tepadarys”, manė, kad Lietuvos vietovės tokiai veiklai netinkamos, nes “girias rusai galėjo per porą savaičių išdeginti ir visus mūsų partizanus išspirginti73."
Vienok, kaip ir pats partizaninis sąjūdis, taip ir minėtas planas buvo ne beviltiškumo, bejėgiškumo ar neišmanymo išraiška, o liudijo apie LLA vadovybės politinę-karinę išmintį, esamos tikrovės supratimą, nekalbant apie patriotizmą. Kariniai specialistai turėjo numatyti, kad Lietuvos "Išvadavimas“ ir "paleckių” atgabenimas į Vilnių nėra pirmaeilis rusų kariuomenės uždavinys. Pastarosios generolų akyse Lietuva tebuvo priešo-vokiečių kariuomenės užimtos teritorijos dalis, fronto linija, kurią reikėjo atkovoti iš anksto suplanuotos karinės operacijos metu, nesirūpinant ką patars Sniečkaus “partizaninis štabas” Maskvoje ar LSSR “vyriausybė”. Palaužus vokiečių pasipriešinimą prie Minsko, rusų kariuomenė 1944m. birželio pabaigoje išėjo į operatyvinę erdvę prie Baltijos bei Vokietijos sienų. Lietuvoje faktiškai nebuvo jokių vokiečių kovinių pajėgų, tad tarp Šiaurės ir Vidurio (Centro) armijų grupių susidarė maždaug 200 km neginamas plyšys, į kurį siūbtelėjo iki dantų ginkluotos, tankų ir aviacijos gausiai remiamos rusų divizijos. Joms sulaikyti vokiečiai privalėjo skubiai atitraukti Šiaurės armijų grupę iš Estijos, tačiau Hitleris įsakė priešintis nesitraukiant. Priešas netruko pasinaudoti akivaizdžia strategine klaida ir liepos 5d. rusų generolams buvo nurodytos pagrindinės puolimo kryptys- Daugpilio- Utenos ir Vilniaus- Gardino74. Jos buvo nukreiptos palei geležinkelius ir orientuotos į Rygą bei Varšuvą. Vokiečių generolai susidūrė su taip vadinama “strategine vėduokle", kuomet smogiamųjų grupuočių giluminiai smūgiai derinami su frontaline ataka. To pasėkoje priešui sutrukdoma organizuoti gynybą bei apsupamos didelės kariuomenės grupės- atsiranda “katilai”, kurie vėliau sunaikinami.
Skaityti daugiau: Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 2
Juozas Bagušauskas
Dėl laisvės ir nepriklausomybės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo kovojama ne vien ginklu. Jaunimas kūrė pogrindines organizacijas, kurios svarstė krašto ateities klausimus, skleidė laisvės idėjas. Vienos jų velkė savarankiškai, kitos- bendradarbiaudamos su partizanais ir jiems padėdamos. Pirmaisiais kovų metais nemažai jaunimo organizacijų įsteigė partizanų vadai. Tokių sambūrių nariai buvo ne tik jų pagalbininkai, bet ir laisvės kovotojų rezervas. Slopstant partizanų judėjimui, šios organizacijos tapo savarankiškesnės. jas kūrė pats jaunimas. Vadinamaisiais atlydžio metais jų veiklą ėmė skatinti buvę Nepriklausomos Lietuvos politinių organizacijų ir partijų, valstybės veikėjai.
1950m. vasarą Šakių rajone susikūrė, o vėliau savo veiklą išplėtė Kaune Lietuvos Jaunimo Vyčių Sąjunga. Steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo Algimantas Urbštas, Albinas Vaičiūnas, Vytautas Žitkauskas, Antanas Vaičiūnas, įvyko Šakių rajono Švigailių kaime. Aptarus statuto ir veiklos klausimus, buvo nutarta organizaciją pavadinti Lietuvos Jaunimo Vyčių Sąjunga1. Tardomas Antanas Vaičiūnas pasakė: 1950m. liepos mėnesį, grįždami iš bažnyčios, susibūrėme nuošalesnėje kaimo vietoje ir, sugulę ant žolės, visi kartu aptarėme būsimosios organizacijos kūrimo ir veiklos klausimus2.
Vadu buvo išrinktas Algimantas Urbštas-Šviedrys, pavaduotoju tapo Antano Vaičiūno pusbrolis Albinas. Organizacijai daugiausia priklausė Kriūkų vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai. Priimant naujus narius atkreipta dėmesį į tuos, kurie buvo atsisakę stoti į komjaunimą. Stojantieji į Vyčių Sąjungą rašė pasižadėjimus, buvo supažindinami su statutu, mokėjo nario mokestį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS JAUNIMO VYČIŲ SĄJUNGA
(atsiminimų ištrauka)
Vincentas Seliokas
BDPS Prezidiumo faktiškasis pirmininkas Vincas Seliokas (suimtas 1947m. rudenį)
-Mačiau kaip naikinamas Lietuvos laisvės kovų atminimas, sprogdinami paminklai nuo laisvės kovų didvyrių, savanorių kapų nuiminėjaml betoniniai paminkliniai kryželiai, toje pat vietoje laidojami žuvusieji raudonarmiečiai. Mačiau, kaip buvo susprogdintas paminklas visiems žuvusiems laisvės kovų dalyviams. Jis vaizdavo Motiną Tėvynę ant ištiestų rankų laikančią pagarbos simbolį- laurų vainiką. Pirmas sprogdintojų užtaisas paminklą sužalojo nežymiai, o nuo pakartotinio- ne tik paminklas sutrupėjo, bet ir viso kvartalo langai išbyrėjo... Vėliau tuo pat būdu nusiaubtos ir Kauno karių kapinės, ir paminklas “Nežinomajam kariui” prie Karo muziejaus... Visas šias ir dar daugelį čia nepaminėtų okupanto daromų niekšybių jau žinojau.
Jau buvau matęs tremtinių- nekaltų kūdikių ir amžių bebaigiančių senelių ašaras, beveik kasdien matydavau prie kalėjimo vartų ilgas eiles vargstančių moterų su džiūvėsių maišeliais. Daug kartų jau buvau matęs surištomis rankomis varomus nekaltus žmones. Pagaliau ir savųjų randų ant rankų, kaktos bei kitų kūno vietų nebuvau pamiršęs...
Tad ar galėjau likti tam abejingas?
Ne!
Aš negalėjau likti abejingu tautos kančioms ir okupanto daromoms niekšybėms. Žavėjausi tais, kurie viską palikę išėjo kovoti, kuriuose buvo gyva ta praėjusių amžių Pilėnų dvasia ir jokiais išskaičiavimais neaptemdyta Tėvynės meilė. Kai kas išėjo aplinkybių verčiami- bijodami lagerinės “šimtasiūlės” ar nenorėdami būti mobilizuotais- kovoti už raudonosios imperijos interesus. Bet daug buvo ir tokių, kurie, dar nespėję okupantui “prasikalsti”, paliko liūdinčias motinas ar sužadėtines, paliko mokyklas ar darbo įrankius, vilkosi paprasto namų darbo milines ir išėjo... išėjo kovoti už žmogaus vertą gyvenimą, už tautos laisvę, prieš šimtą kartų gausesnį ir technika turtingesnį priešą. Nieko nebodami. jie ėjo žūtbūtlnėn kovon su šūkiu: “Mirsim, bet nevergausim!" Jų lavonus ne kartą mačiau pamestus aikštėse, kojomis spardomus- niekinamus...
Matant tokį okupanto barbariškumą, buvo sunku valdyti savo jausmus... Aš buvau su kovojančia tauta, jaučiau kovos būtinumą, o kovotojams- pagarbą ir meilę... Žinojau jų vargus ir didžiuosius rūpesčius.
Skaityti daugiau: Ar galėjau likti abejingas ?
Kestutis Lakickas
Partizanų spaudos platintojai: 1-as iš kairės- Pranas Kižys-Vilius (žuvo 1952m.); 2-as-Kęstutis Lakickas-Uraganas (areštuotas 1951m.)
Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. Tai buvo laikraštėliai bei atsišaukimai į dorus Lietuvos piliečius: sabotuoti pyliavas, neiti į rengiamus rinkimų į aukščiausiąją ir vietines tarybas farsus, atsišaukimai į tautą, prašant vienytis ir neišduoti savo Tėvynės. Kiekvienas toks žygis nešančiam literatūrą galėjo būti paskutinis, nes žygiuojant per kaimus, miškelius ir pamiškes, galėjai užeiti ant stribų bei enkavedistų pasalos, galėjai eidamas snaudžiančio Prienų miestelio gatvėmis pakliūti į saugumiečių nagus, o šie panaudos visus savo sugebėjimus ir kankinimų mechanizmą, idant sužinotų spaudos įsigyjimo šaltinius. Kiekvieną kartą eidamas sugalvodavai vienokią ar kitokią legendą jiems apgauti. Baisiausia buvo tai, kad galėjai kankinimų neišlaikyti ir išduoti draugus, kurie už tave buvo pasiruošę mirti.
Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. Ryte rijome kiekvieną žodį, tikėdamiesi rasti žinių, jog mums jau mažai liko vergauti. Visi laikraštėliai šaukė į kovą ir kėlė kiekvieno doro lietuvio dvasią. Juose rasdavome aprašymus apie stribų, bei NKVD-stų nusikalstamus veiksmus prieš žmogų ir žmoniją Lietuvos kaimuose, miestuose ir miesteliuose. Gaudavome “Partizaną”, “Laisvės žvalgą", “Varpą” ir kitais pavadinimais miško brolių leidžiamus laikraštėlius. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan, kitus pasiųsdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose. Prisimenu, kaip mūsų organizacijos atspausdintus atsišaukimus išklijavome miestelyje ne kaip paprastai- su kvietiniais miltais, bet su stalių klijais. Ir kiek mums buvo juoko ir džiaugsmo, kai stribai, padedami vietinių kolaborantų peiliais skuto tuos lapelius.
Skaityti daugiau: Spaudos platinimas
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Iš viso šiame fonde buvo 279 bylos, 191 byla sunaikinta, liko 88 bylos. Pirmieji dokumentai yra rašyti 1945m. birželio mėn, paskutiniai-1946m. balandžio mėn. Tai keturių opersektorlų: Vilniaus (Vilniaus, Trakų, Alytaus aps.), Kauno (Raseinių, Kėdainių, Kauno aps.), Marijampolės (Marijampolės, Lazdijų, Šakių, Vilkaviškio aps.) ir Utenos (Utenos, Ukmergės, Švenčionių, Zarasų aps.) įvairaus tipo ataskaitos, pranešimai ir nurodymai. (Be šių opersektorlų, dar buvo Šiaulių, Panevėžio, Memello-Tauragės (?) opersektoriai, tačiau jų dokumentų nėra). Daugiausia yra apskričių NKVD-NKGB skyrių ataskaitų ir spec. pranešimų opersektoriams, o šių- ataskaitos NKVD-NKGB vadovybei Vilniuje. Ataskaitos yra kelių pakopų- kasdieninės, penkiadienės ir mėnesinės. Kasdieninių ataskaitų liko tik keletoje bylų.
Visi dokumentai yra labai vertingi, tiriant pokario kovų istoriją. Parinkau keletą iš tūkstančių, kurie paaiškins kai kuriuos represinių struktūrų veiklos aspektus.
Štai kokias išvadas iš šių dokumentų padariau: 1.Mūsų nacionalinio pasipriešinimo, ypač ginkluoto, slopinimui vadovavo ir apie jį buvo detaliai informuoti patys aukščiausi Maskvos represinio aparato šulai, iki pačio Berijos: 2.Nežiūrint informuotumo, Maskvos bonzos nesuprato ir neįvertino lietuvių pasipriešinimo esmės ir mąstų. Kai kuriuose dokumentuose nurodoma, kad su pasipriešinimu reikia baigti per kelis mėnesius, kituose (Berijos nurodymas)- net per 2-3 savaites. Matyt laimėję karą prieš Vokietiją, sovietai pamiršo partizaninio karo specifiką. Ypač, kai šį karą remia tautos dauguma. 3.Norėdami greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą, Maskvos vadai be pasigailėjimo spaudė Vilniaus, šie-opersektorių vadus, pastarieji apskričių. Tas spaudimas nebuvo vien žodinis. Pvz.: iš darbo buvo pašalintas Marijampolės opersektoriaus vadovas gen. Byčkovskls, keliems apskričių NKVD-NKGB vadams buvo grąsinama teismu.
Noras greičiau palaužti ginkluotą pasipriešinimą ir tam eikvotos didžiulės pastangos paneigia kai kurių mūsų tyrinėtojų nuomonę, kad patys sovietai eskalavo- šaukimais į kariuomenę, trėmimais ir kt- lietuvių pasipriešinimą, norint jų kiek galint daugiau sunaikinti. Manau, kad tarp sovietų vadų ir vadukų buvo įvairių nuomonių, buvo kuriami įvairūs planai. Vieni jų manė, kad būtų patikimiau, jei tokioje strategiškai svarbioje vietoje kaip Pabaltijys gyventų rusai arba bent jie sudarytų gyventojų daugumą, kiti- kad ne taip svarbu, kokia kalba gyventojai kalba ir kokiai tautybei jie save priskiria,- svarbiau, kad jie sovietiškai mąsto. Vėliau buvo elgiamasi ir taip, ir kitaip- ir rusinama, ir sovietinama. Latvijoje ir Estijoje buvo ryškesni rusinimo bruožai, Lietuvoje- sovietinimo.
Opersektorlal buvo įkurti Berijos nurodymu, norint priartinti vadovavimą arčiau kovos vietų. Vadovaujama buvo griežtai centralizuotai, tačiau taktiką leisdavo pasirinkti vietoje.
Skaityti daugiau: BUVUSIO LTSR KGB ARCHYVO 18-ojo FONDO DOKUMENTŲ RINKINYS
Daug rašyta ir kalbėta apie Lietuvos partizanų majoro J.Lukšos-Skirmanto žūtį. Nagrinėjant KGB archyve esančius dokumentus, turime galimybę paaiškinti ir paryškinti šios istorijos detales, atskirus faktus. Taigi, šiek tiek priešistorės.
Viena iš kontraversiškiausių figūrų šioje istorijoje- J.Kukauskas. Jo byloje randame daug mus dominančios medžiagos.
J.Kukauskas buvo suimtas 195lm. gruodžio 27d. kaip užsienio žvalgybos agentas. Keletas biografijos faktų iš kaltinamojo protokolo: “... Nustatyta, kad 1943m. J.Kukauskas Vilniuje įstojo į nacionalistų organizaciją “Vieninga Kova”.
1944m. bėgo į Vokietiją, Miurės miestelį. Ten įstojo į žvalgybos mokyklą, kurios nebaigė. Vakarų Vokietijoje susirišo su prancūzų, vėliau amerikiečių žvalgyba (1951m.). 1951m. balandžio 19d, baigęs žvalgybos mokyklą, išmestas į Lietuvos TSR žvalgybos tikslais.
Buvo panaudojamas operatyviniuose veiksmuose. Ryšium su tuo byla sustabdoma.” (Byla Nr.19174. T.IL LJ8-19.). Iki 1952m. kovo 8d. bylą vedė TSRS MGB, po to buvo perduota Lietuvos TSR MGB (Ten pat L.31).
Kaip jau minėta, J.Kukauskas, turėjęs ryšį su amerikiečių žvalgyba, buvo radinys KGB. Tuo metu jau buvo išeita į ryšio kanalus su anglų ir švedų žvalgyba (panaudojant J.Deksnį, “Jūratį”, “Šilaitį” operacijose “Miškas”, “Banga”). Buvo sudaryti operatyviniai planai ryšiui su amerikiečių žvalgyba užmegzti, panaudojant J.Kukauską (operacija “Nemunas”). Pagrindinis šios operacijos tikslas buvo- iškviesti kiek galima daugiau desantinių grupių, sustiprinti patelkiamos informacijos patikimumą.
Kaip tik tuo metu buvo vykdoma operacija pirmosios- Daumanto-desantinės grupės sunaikinimui.
Skaityti daugiau: SKIRMANTO ŽŪTIS
Nijolė Gaškaitė
Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo pasiekusi patį blogio imperijos brandumą. Represiniai metodai, nuspėti F.Dostojevskio,- jeigu Dievo nėra, tai viskas leista,- buvo ne tik sugalvoti, bet ir su nežabota fantazija bei energija įgyvendinti.
Vienas iš tų šėtoniškų metodų, ne tik pats klastingiausias, bet ir palikęs tragiškiausius pėdsakus Lietuvos partizaniniame judėjime- MVD spec. grupių veikla. Greta reguliariosios kariuomenės, greta stribų, partizanus
Agentai-smogikai prieš žygį.
naikino užsimaskavę MVD smogikai. Ir baisiausia tai, kad į jų tarpą buvo įtraukiami buvę partizanai- išdavikai. Šis metodas išbandytas 1928-1929 metais Vidurinėje Azijoje įtvirtinant socializmą. Tai- basmačiais persirengusios čekistų grupės, vykdžiusios nežabotą terorą. Ši patirtis po Antrojo pasaulinio karo pritaikyta naujai okupuotose kraštuose- Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse.
Jau 1945m. pavasarį kai kurie LSSR NKVD skyriai besislapstantiems vyrams susekti panaudoja “melagingas gaujas". Tai civiliais drabužiais apsirengę, kartais užsirišę baltus raiščius MVD stribai ir operatyviniai darbuotojai1. Tačiau tokios vietinės grupės trukdo stambesnėms NKGB organizuojamoms akcijoms, tad 1945 06 12 komisaras Kobulovas perspėja be centro žinios tokių grupių nesudarinėti.
1946m. visiems LSSR NKVD operatyvinių sektorių viršininkams išsiuntinėjamas nurodymas vadovautis "efektyviais kovos su nacionalistiniu pogrindžiu” metodais, taikytais Ukrainoje. Tai tardymo būdas, kurį atlieka NKVD darbuotojai, persirengę partizanais2. Kartu su šia instrukcija 1946 05 01 į Lietuvą iš Ukrainos atvažiuoja majoras A.Sokolovas, kuris tampa spec. grupių organizatoriumi ir idėjiniu vadu. Atrodo, kad su juo iš Ukrainos atvažiuoja ir eilinių smogikų: toks yra dideliu sadizmu Vakarų Ukrainoje pasižymėjęs baudėjas M.F.Žaba slapyvardžiu Krak.
1946m. viduryje prie daugelio apskričių MVD skyrių jau veikla spec. grupės, kuriose “darbuojasi” apie 90 stribų (žr. lentelę). Beveik visos šios periferinės smogikų grupės išsišifravo: savo gyvenamuosiuose rajonuose žmonės atpažindavo stribus, be to, beveik visi stribai vogė ir plėšikavo, ko nedarė tikrieji partizanai. Kaip rašo raporte pats Sokolovas, iš 18 stribų 12 buvo vagys ir vogė viską3. Todėl jis rekomendavo kurti centrinę smogikų grupę, į kurią siūlė įtraukti buvusius partizanus išdavikus. “Aš geriau dirbsiu su banditais, nei su stribais”,- teigė Sokolovas, nors savo metu Temopollo srityje pats apiplėšinėjo aukas.
Skaityti daugiau: ŽMONĖS BE DIEVO: NKVD AGENTAI SMOGIKAI
Dalius Stancikas
Inga Bogomolovaitė
Po Spalio perversmo bolševikai įnirtingai puolė naikinti Bažnyčią. Tiesa kova su religija- “liaudies opiumu”, anot K.Markso,- vyko ne taip sėkmingai, kaip norėjo bolševikų ideologai, tačiau per kelis dešimtmečius Rusijos stačiatikių Bažnyčią pavyko suskaldyti į užsienio Cerkvę, stačiatikius pogrindyje ir oficialiąją stačiatikių Bažnyčią. Pastaroji, gausiausioji, liko paklusni ateistinei valdžiai ir buvo jos visiškai kontroliuojama. Žodžiu, tarnavo ne tiek Dievui, kiek ciesoriui.
1940m. ir 1944m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ta kovos su Bažnyčia patirtis buvo pradėta taikyti ir čia. Lietuvos katalikų bendruomenei ir Bažnyčiai buvo numatytas rusų Cerkvės likimas. Tai patvirtina SSRS Vidaus reikalų liaudies komisaro Berijos ir valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko Merkulovo instrukcijos Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisarui draugui Guzevičiui: “Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-ope-ratyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turim sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl SSRS NKVD siūlo:
verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;
verbuojant ir dirbant su agentūra, atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos, skaldant ir diskredituojant bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus;
kad įsigytume kvalifikuotos agentūros iš dvasininkų tarpo, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;
dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovletine veikla, suimti, prieš tai gavus SSRS NKVD sankciją”.
Skaityti daugiau: Vyskupo Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis
Algis Kašėta
Daugelis Lietuvos katalikų dvasininkų jau 19a. antroje pusėje savo veikla įrodė, kad supranta tautos negandas ir lūkesčius, parodė pasiryžimą dirbti savo vargstančių brolių labui. 1863m. sukilėlių vado kun. Antano Mackevičiaus auka. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova už katalikų tikėjimo ir lietuvybės teises; ir 20a pradžios dvasios milžinų, nepriklausomybės šauklių kunigų Maironio ir Vaižganto žodžiai įkvėpė lietųvlų tautą dideliems darbams ir žygdarbiams. Į tokius savo pirmtakus didžiavyrius stengėsi lygiuotis ir jaunoji dvasiškių karta subrendusi jau nepriklausomoje ir demokratiškoje Lietuvos valstybėje.
1940m. sovietinę okupaciją lydėjo visa eilė sankcijų, nukreiptų prieš bažnyčią- bažnytinio turto konfiskavimas, religinio mokymo uždraudimas mokyklose, religinės spaudos ir katalikiškų organizacijų uždraudimas ir t.t. 1941m. birželio 14-os masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, bei, prasidėjus karui, besitraukiančių sovietinių barbarų žvėriškumai atvėrė prarają tarp lietuvių tautos ir bolševikų. Tarp nekaltų aukų buvo ir dvasiškių: 9 ištremti, 15 kunigų žvėriškai nukankinti, 18 išlaisvinti iš kalėjimų išvijus rusiškuosius okupantus.
1944m, artėjant frontui, tiek bažnytinė valdžia, tiek eiliniai kunigai jautė, kokie išbandymai jų laukia tačiau didžioji jų dalis pasiliko kentėti su tauta. Dvasininkijos nusistatymą apibūdina tokie kunigo Pranciškaus Kazimiero Čepulio tada ištarti žodžiai: “Jei kada Lietuvai bus reikalingi kunigai, tai šiuo metu labiausiai".
Grįžusių sovietinių okupantų veiksmai pranoko visas baimes. Jei 1940-ais pirmosios okupacijos metais buvo gerokai apribotos religinės institucijos ir religinis gyvenimas, tai pokario metais Lietuvos katalikų bažnyčia turėjo gyventi tokiose baisiose sąlygose, kokių nebuvo Lietuvoje bažnyčiai jau daugiau kaip 500 metų.
Skaityti daugiau: Dvasininkijos auka pokario metais
antinacinė rezistencija
IŠTAKOS
Skelbiamų dokumentų rinkinį surinko, išsaugojo ir visuomenei pateikia Lietuvos rezistentas, 1941m. birželio sukilimo dalyvis Jonas Čepulis
Rinkinio chronologiniai rėmai- nuo 1940m. pabaigos iki 1942m. pavasario. Dokumentai suskirstyti į tris dalis: pirmoje skelbiami Lietuvių Aktyvistų Fronto programiniai ir vidinės tvarkos dokumentai; antroje-svarbiausi Lietuvių memorandumai vokiečių okupacinei valdžiai, atspindintys viešo, legalaus pasipriešinimo būdą; trečioje- priešnacinio pogrindžio Lietuvių Fronto ir jo grupių, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pirmieji atsišaukimai. Dokumentai yra labai vertingas šaltinis Pasipriešinimo pradžiai ir ištakoms pažinti. Mašinraštiniai nuorašai padaryti ant įvairios kokybės ir formato popieriaus dokumentų platinimo metu. Laikytini originalais.
Šiame numeryje spausdiname pirmąją dokumentų dalį. Pirmosios rezistentų grupės atsirado tuoj pat po 1940m. birželio 15d. Įvykdytos rusų agresijos ir greitai išplito po visą kraštą, palaipsniui jungdamosi į bendrą už Nepriklausomybę frontą. 1940 11 17 Lietuvos respublikos pasiuntinio
Vokietijoje ir įgaliotojo ministro Kazio Škirpos bute Berlyne įvyko steigiamasis Lietuvių Aktyvistų Fronto- slaptos kovos organizacijos susirinkimas. Programos tekstui paruošti buvo sudaryta ideologijos komisija, pirmininkaujama dr. Antano Maceinos, kuris ir buvo faktiškasis jos redaktorius1. Vienok LAF programa ‘tebuvo tik pirminis projektas, niekur anuomet viešai nepaskelbtas"2, nariams platinama nuorašais. Pirmą “Sukilimas suverenumui atstatyti” prieduose3 su nedidele kupiūra-praleidžiant 16 str. Čia yra skelbiamas ištisas necenzūruotas LAF programos tekstas (dok. Nr.l), o taip pat niekada nespausdintas LAF Įstatų projektas (dok. Nr .2). Tiek programa, tiek įstatai (statutas) galutinai turėjo būti patvirtinti ir priimti Didžiajame LAF kongrese, kuris turėjo įvykti po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, tad daugelis nuostatų, orientuotų į tos dienos politinę situaciją, galėjo būti atmesta ar nepriimta.
Okupuotoje Lietuvos teritorijoje centralizuota pogrindžio organizacija susikūrė jau 1940m. rudenį ir turėjo du vadovaujančius štabus Vilniuje ir Kaune, kurie ruošė sukilimą numatomo karo pradžiai. Lietuviškas pogrindis pasiėmė Lietuvių Aktyvistų Fronto vardą, nors atskirose vietovėse aktyvistai veikė ir kitais pavadinimais. LAF štabui Kaune buvo pavaldi Lietuvos Apsaugos Gvardija, kurios pagrindinis branduolys veikė Tauragės apskrityje. Skelbiamas LAG statutas ir pogrindinės veiklos uždaviniai susiję su pasirengimu sukilimui ir karo pradžiai (dok. Nr.3,4).
Skaityti daugiau: Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose.
- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?
-Pirmuoju klausimu buvau parašęs 14 atkarpų straipsnį “Kelias į pirmuosius savanorius” ir jį paskelbęs “Sėjoje" 1955-56 metais. Taip pat buvau aprašęs ir savo pradines pastangas suformuoti ginkluotą pajėgą kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip kad buvau uždokumentavęs savo veiklą Generaliniame štabe 1926 metais, kai siekiau patobulinti mūsų karinę organizaciją atitinkamai karo mokslo patarimais ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, galimumus ir sąlygas. Tai paskelbta 1954m. monografijoje "Mykolas Sleževičius”.
Kai dėl mano veiklos ir patyrimų diplomatinėje tarnyboje, būtent nuo 1927m. iki 1940 metų Lietuvos katastrofos, tai irgi nesu likęs skolingas Lietuvos istorijai. Tą esu aprašęs dviejų tomų knygoje “Lietuvos nepriklausomybės sutemos” prieš eilę metų, tik dėl neturėjimo lėšų to veikalo negalėjau išleisti dar prieš “Sukilimo” knygą, kaip tatai būtų buvę logiška. Jį išleisti pasiėmė Akademinės Skautijos leidykla Chicagoje.
[...]
I-mas tomas, vardu "Žaizdos ir klaidos”, susideda iš 14 skyrių, pavadintų: Valstybės saugumas, Vilniaus žaizda, Diplomatas prieš savo valią, Lenkų ultimatumas, Santykiai per prievartą, Lenkiškasis imperializmas, Atsisveikinimas su Ženeva... ir Varšuva, Pro-naciškoji grėsmė, Auswaertiges Amto taktika, Misija gelbėti Klaipėdą, Ribbentropo ultimatumas, Neutralumo monai, Nepriklausomybės raktas, ir Iš vokiečių į rusų sferą.
Skaityti daugiau: POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA
Pirmas Suvalkijoje leistas pogrindinis laikraštis buvo “Girios balsas“. Jo leidėjas ir redaktorius- atsargos pulkininkas Liudvikas Butkevičius. 1944m, užėjus rusams. jis pasitraukė iš Kauno ir apsigyveno Marijampolės apskrityje Sasnavos valsč. Nendrinių kaime pas giminaitį Kazį Bosikį. Būdamas didelis Lietuvos patriotas ir suprasdamas kokią žalą daro tarybinės spaudos propoganda jis ryžosi stoti opozicijon- 1945m. birželio mėn. gale pradėjo leisti laikraštį “Girios balsas“. Visą medžiagą laikraščiui rengė pats. Savo straipsniuose jis polemizavo su tarybiniais laikraščiais “Tiesa”, “Tarybų Lietuva” ir kitais. Laikraštis buvo spausdintas spausdinimo mašinėle ir išeidavo- 12 egzempliorių. Kai mašinėlę pavogė, rašė ranka ir platino įvairiais būdais: įkišdavo kam nors į tarpdurį, turguje įmesdavo į vežimą, palikdavo įstaigoje tualete ir kitaip mėtė didesnėse žmonių susibūrimo vietose. Darbas palengvėjo sutikus seną pažįstamą Vladą Čibirką-Vikį, Vijūną, gyvenantį Kazlų Rūdoje ir turintį rašomąją mašinėlę. Dabar laikraštį spausdino ir platino Vikis, o L.Butkevičlus tik rengė medžiagą. Vikiui padėjo sūnus Jeronimas-Ąžuolėlis ir duktė Aldona, "Girios balso” buvo išleisti 8 numeriai. Jį pakeitė susikūrusios Tauro apygardos laikraštėlis “Laisvės Žvalgas”. Besikuriančiame Geležinio Vilko junginyje, 1945m. pirmoje pusėje buvo leidžiamas laikraštis “Suvalkijos aidas” pasirašomas: “LTA Suvalkų Geležinio Vilko partizanų Vadas”.
Pirmas "Laisvės Žvalgo” redaktorius buvo V.Radzevičius-Vaidila Laikraštis buvo spausdinamas Puskelnių kaime Marijampolės valsčiuje ir apskrityje. 1945m. spalio mėn. buvo išduotas, susektas ir suimtas Vaidila. Tardymo metu jis žuvo. Spaustuvė likviduota. Suėmus Vaidilą ir sutrikus “Laisvės Žvalgo” leidimui, Geležinio Vilko rinktinėje buvo organizuotas laikraščio “Kovos Keliu” leidimas, kuris buvo nutrauktas 1946m. vasarą atnaujinus “Laisvės Žvalgo" leidimą.
Skaityti daugiau: Tauro apygardos spauda
LKA 9-me numeryje buvo spausdinami KGB-isto N.Dušanskio “atsiminimai” apie A.Ramanausko-Vanago areštą.
Manome, kad juose yra kai kurių neaiškumų, reikalaujančių komentavimo.
P.192- A.Ramanauskas, kilęs iš neturtingų valstiečių, galėjo mokytis, nes už gerą mokymąsi buvo atleidžiamas nuo mokesčio.
P.192- 1941m. A.Ramanauskas Druskininkuose, pasitraukus sovietinei kariuomenei, dvi savaites saugojo likusius be priežiūros kurorto sandėlius.
P.195-196- A.Ramanauskas dalyvavo Pranevičiūtės karo lauko teisme, nuteisusiame ją mirties bausme, tačiau nuosprendį įvykdė ne jis.
P.197- Agentas Žinomas 1952-53m. KGB lėšomis Kauno pakraštyje pasistatė namą, į kurį dažnai atvažiuodavo iš kaimo giminaičiai, anksčiau palaikę ryšius su A.Ramanausku.
