Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 6 (1311) BIRŽELIS —JUNE 1955
T U R I N Y S
Z. Raulinaitis — Birželio žiauriosios naktys 161
Kun. Dr. St. Valiušaitis — O graži buvo mūsų Lietuva 162
Vladas Mingėla — Kristijonas Donelaitis 163
A. Rėklaitis — Vakarų Europos gynyba 165
Dr. V. Sruogiene — Albrechtas Goštautas 168
Kpt. V. L. — Nuotykiai Lietuvos-SSR sieną nustatant 171
Matas K. — Birželio Tryliktoji prieš 15 metų 174
V. Augustinas — Nuotrauka: “Lietuvos Kalneliai” 175
H. Sienkievičius — Kryžiuočiai 176
Edvardas Šulaitis — Kariai filmose 180
J. Skaržinskas — Bertrand Russell pažiūros į karų priežastis 181
B. Vrublevičius — Kartą Indokinijoj 184
Karinės žinios 186
Kariai ir Jaunimas 187
1954 metų KARIO anketos daviniai 188
Karinė Spauda 189
Kuprinės Pabiros 191
Viršelyje: ŠVENTOJI TIES ANYKŠČIAIS V. Augustino nuotr.
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 6 1955 m. Turinys, metrika
Nuo nepriklausomybės atgavimo laikų, Lietuva ir kitos dvi jos kaimynės, Baltijos valstybės, tikėjosi taikos iš didžiojo rytų kaimyno Sovietų Rusijos. Įvairios sutartys ir nepuolimo paktai buvo daromi ir pasirašomi. Tačiau didysis lokys tik žaidė ir laukė progos.
1940 metais birželio 14 d. Sovietų Sąjunga įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame tarp kitko buvo reikalaujama, kad būtų laiduotas laisvas praleidimas į Lietuvos teritoriją sovietų kariuomenės dalių ir leista joms pasiskirstyti svarbiausiuose Lietuvos centruose.
Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė ir birželio 15 d. 15 val. per sieną patvino sovietų kariuomenės masė, užliedama Lietuvos teritoriją ir palaidodama Lietuvos laisvę. Tai įvyko prieš 15 metų. Panašiai atsitiko su Estija ir Latvija.
Naujo žiauraus rėžimo geležinę ranką lietuviai greitai pajuto. Tačiau pirmosios patriotų aukos, pirmoji politinių kalinių banga buvo tik įžanga į didįjį Tautos naikinimą. Lygiai po metų, nakčia iš birželio 13 d. į 14 d. 1941 metais, sovietai parodė kaip reikia tautą naikinti masiniais suėmimais. Tą naktį Lietuva neteko 40,000 savo geriausių žmonių. Pirmasis masinis lietuvių trėmimas į Sibirą palietė vyrus, moteris ir kūdikius.
Ta baisioji birželio naktis atvėrė mūsų Tautai akis. Buvo suprasta, jog laisvę reikia ginti, be aukų laisvas nebūsi. Tačiau jau buvo per vėlu; Lietuva pavirto žaisleliu II Pasaulinio Karo varžovų rankose. Ir viena ir antra pusė pasidavusią ir nuginkluotą tautą siekė išnaudoti ir pavergti.
Skaityti daugiau: BIRŽELIO ŽIAURIOSIOS NAKTYS
KUN. DR. ST. VALIUŠAITIS
“O, tėviške, koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai,
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai”.
Pr. Vaičaitis.
To mielo krašto ūmų netekimą panašiai šiandieną išgyvena tūkstančiai lietuvių, išblaškytų nedoro okupanto po visas pasaulio šalis.
Vieni, šią skaudžią mūsų tautos tragediją, Baisųjį Birželį, mini tėvų žemėje, sunkią priespaudą nešdami, kiti baisiose Sibiro vergų stovyklose, o dar kiti, klajodami po platųjį pasaulį.
Vieni ir kiti, šiandieną, jei ne viešai, tai bent širdies glūdumoje trauks “Lietuva, Tėvyne mūsų” ir drauge su Vaičaičiu kartos: “O, tėviške, koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai”.
Iš tolimiausių pasaulio kraštų tauriųjų lietuvių mintys plazdens šiandieną gražiosios tėviškės padange ir pro akis, lyg sapne, praleis gražiausius Tėvynės laisvės metus, pasiektą didžiąją pažangą, stebinusią net svetimuosius.
O, graži buvo mūs Lietuva! Jos paviršius, tartum mozaika, buvo išraižytas balto žvyro, lyg sesių austomis drobėmis, vieškeliais, plentais, geležinkeliais, kuriais lėkdami ugnį skėlė mūsų gražieji juodbėriai, greitieji automobiliai, gėrybių prikrauti sunkvežimiai, traukiniai.
Miestai puošėsi moderniškiausiais pastatais, o be pertraukos rūkstą savos pramonės fabrikų kaminai rodė ne tik pažangą, bet ir gerovę.
Mokyklose, akademijose, universitetuose, tartum bičių aviliuose, tūkstančiai gražiausio ir gabiausio Lietuvos atžalyno ruošėsi šviesesniam ir pažangesniam savo ir tautos gyvenimui.
Gražieji Lietuvos miškai, kadaise neišbrendamos pelkės su pravestais plačiaisiais melioracijos kanalais, viliote viliojo kiekvieną, čia skambėjo tūkstančių įvairiausių paukštelių meliodijos, tartum norėdamos pritarti darbščiųjų lietuvių skambiai dainai, čia augo ir žydėjo gražiausios gėlės. O putlios pievos su kviečių laukais, lyg aukso mūrais, puošė šventą Lietuvos žemę.
O, raskit gražesnę jūros pakrantę už Palangą, Birutės gimtinę?!
Skaityti daugiau: O GRAŽI BUVO MŪSŲ LIETUVA...
VLADAS MINGĖLA
Prie Vokietijos prijungtas Mažosios Lietuvos kraštas 17 a. buvo labai išvargęs ir ekonomiškai susmukęs. 30 metų užtrukęs karas ir dar, be to, maras labai sumažino gyventojus. Bet 18 a. pradžioje nors buras — baudžiauninkas dar neturėjo laisvės, bet palaipsniui jo gerbūvis kilo. Vokietijos kaizeris stengėsi Rusijos pasieny valdomas sritis pakelti aukščiau už čia pat Rusijos caro valdomas Žemaitijos sritis. Gyventojai nebuvo perdaug persekiojami. Nebuvo baidytųsi ir lietuvių kalbos. Vokiečiai suprato, jog lietuviškai prabilus į burus — kaimiečius galima bus kur kas lengviau juos laimėti.
Reikia atsiminti, jog 18 a. pradžioje beveik visose Mažosios Lietuvos bažnyčiose buvo meldžiamasi ir giedama lietuviškai. Kadangi nebuvo jaučiama perdidelė žmonių priespauda iš valdžios pusės ypačiai kultūrinėj srity, žmonės kažkaip savaime linko į kaizerį, į Vokietiją, nes vokietinimo akcija buvo planingai, apgalvotai, vykdoma iš centro, iš Berlyno. Pasiskubinta įvesti privalomas pradžios mokslas. Jaunimą ėmė į savo kariuomenę, žodžiu, palaipsniui vokiečių kalba ėmė vyrauti visur ir bažnyčioje, ir gyvenime.
Pagaliau patiems vokiečiams ėmė rodytis, jog ne tik lietuviai, bet ir jų kalba galinti visiškai išnykti. Jiem rūpėjo bent kalbotyros mokslui — istorijai palikti tos įdomios kalbos žymių. Tuo laiku užplūdo Hummano ir Herderio romantinis sąjūdis, kuris turėjo jieškoti deimančiukų nykstančių tautų kapinyne.
Kristijonas Donelaitis neturėjo laimės ... nes jo visa kūryba liko tik rankraščiuose. Jis rašė vokiškai ir lietuviškai. Rašė — kūrė ir bažnytinių giesmių. Tačiau etnologai ir kalbotyros mokslininkai K. D. kurtų bažnytinių giesmių neradę. Kiti rankraščiai K. D. 1780 m. mirus pasiliko pas jo žmoną našlę. Liudvikas Rėza, Karaliaučiaus u-to profesorius, susirado kalbamus rankraščius, kurie našlės Donelaitienės buvo išsaugoti iki gilios senatvės. Prieš savo mirtį perdąvė juos artimam kaimynui ir bičiuliui, Valterkiemio klebonui, Jordanui. Taigi, Donelaitienei mirus, raštai nedingo. Liudo Rėzos rūpesčiu, 1818 m. Karaliaučiaus universitetas išleido “Metų” poemos pirmąją laidą. Nuo to laiko Kristijonas Donelaitis, kaip skaisti saulė užtekėjo lietuvių literatūros padangėj ir skleidžia šviesą dar ir šiandien.
Kaip žinia, rašė daug proza, be to, eilėraščių ir pasakaičių. Tačiau vienintelė knygutė tebuvo išspausdinta dar jam gyvam esant vardu — Gromata gaspadoriams apie ganyklų padalijimo naudą”; išleista 1769 m. Visi kiti Kristijono Donelaičio kūriniai buvo išleisti tik po jo mirties.
Skaityti daugiau: KRISTIJONAS DONELAITIS
A. RĖKLAITIS
(Pabaiga)
IŠSISKLEISK, JEI NORI LIKTI GYVAS. Imlumas atominio karo atveju yra sunkiai išsprendžiama ir labai komplikuota problema. Tos problemos išsprendimas sudaro NATO karinei vadovybei daug rūpesčio. Atominiame amžiuje imlumas reiškia žūt ar būt. Imlumas yra sugebėjimas arba galėjimas atlaikyti Sovietų atominius smūgius, neprarandant galimumo suduoti priešui lemiamą smūgį.
Aviacijos eskadrilė negalės pakilti nuo žemės, jei ji neturės pajėgumo imlumui. Ir JAV-bių divizija, neturėdama pajėgumo imlumui, negalės atsilaikyti prieš Sovietų pulką. Bendrai, jei NATO karinės pajėgos ir tarnybos neturėtų imlumo, tai jos galėtų būt išvestos iš rikiuotės pirmais Sovietų smūgiais.
Divizija, laikantis senos santvarkos, galėtų būti išvesta iš rikiuotės vienu atominio ginklo smūgiu. Vartojant naują santvarką nuostoliai yra žymiai sumažinami.
Imlumo problemą sprendžiant pirmiausia kyla reikalas sudaryti sąlygas, kad jėgos ir tarnybos galėtų būti taikos metu taip išskirstytos ir išdėstytos, kad vienu atominiu smūgiu būtų iš rikiuotės išvesta daugiausia vienas batalionas iš septynių ar aštuonių divizijoje esančių. New Approach studija nurodo, kad norint išlaikyti vadovavimo kontrolę bat. vado rankose, pėst. batalionas negali būti išsklaidytas didesniame plote negu apima mirtina zona atominiam ginklui sprogus. Vadovavimo kontrolės bataliono vado rankose išlaikymo principas atominiame kare laikomas būtinu. Todėl planuojama ir bandoma batalionus sklaidyti tiek plačiai, kad jie neišslystų iš bat. vado rankų. Tarp išsklaidytų batalionų paliekami dideli tarpai, kad vienu ir tuo pačiu atominiu smūgiu negalėtų būti išvesti iš rikiuotės du batalionai.
JAV-bių šarvuotos divizijos savo dabartine organizacija atitinka atominio karo reikalavimams. Šarvuotos divizijos gali ir be kelių laukais judėti. Jos gali greit išsiskleisti ir išvengti kelyje spūsties, palikdamos kelius. Jų tiekimo šarvuotos kolonos visada yra saugesnėje padėtyje, negu pėst. divizijos tiekimo ilga “uodega”
Dabartinės organizacijos pėst. divizija skaitytųsi išvesta iš rikiuotės, jei jos sutelkta artilerija, ar jos rezervinis pulkas, ar jos vadovietės rajonas būtų atominio smūgio sunaikinti. Numatoma, kad kiekviena nauios organizacijos divizija turės atsarginę vadoviete su sumažintos sudėties štabu. Divizijos artilerija bus suskaldvta į mažesnius vienetus, traktorine trauka aprūpintus, kad, esant reikalui, galėtų greit išsiskleisti arba susitelkti. Pėst. pulkas iki šiol mažiausias savarankiškas ūkiškai administracinis vienetas, turės užleisti savo vieta batalionui — kovos vienetui. Naujas batalionas bus pajėgus veikti savarankiškai.
Skaityti daugiau: VAKARŲ EUROPOS GYNYBA ATOMINIO KARO ATVEJU
DR. V. SRUOGIENĖ
Šešioliktame amžiuje Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo pasiekusi savo išsiskleidimo viršūnės. Didžiulė valstybė, išsiplėtusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, galėjo didžiuotis savo gera vidaus tvarka.
Mindaugui, Traideniui ir Gediminui pradedant, Algirdui su Kęstučiu jų darbą tęsiant ir Vytautui Didžiajam jį iš pagrindų pertvarkius, Lietuva tapo didžiausia valstybė Europoje. Vytauto nuopelnai mūsų kraštui buvo tokie dideli, kad ir šimtą, net du ir keturius šimtus metų po jo mirties Lietuva buvo apsaugota lygiai nuo azijatų įsiveržimų iš rytų, kaip ir nuo vokiečių spaudimo iš vakarų. Kad ir buvo kariauta, bet priešas į krašto vidų nebuvo įsileidžiamas, ir gyventojai galėjo ramiai dirbti, jaunimas vis gausiau vykdavo į Vokietijos, Italijos, Krokuvos ir kt. universitetus, įsijungdamas į Vakarų kultūrą.
Lotynų kalbos vartojimas, greta valstybinės slavų rašto kalbos, augo drauge su įsivyravusiu tada įsitikinimu esą lietuviai kilę iš romėnų.
Ne be pagrindo lenkų vyskupas Ciolekas rašė savo pranešime 1506 m. popiežiui Aleksandrui Borgijai:
“Lietuvai netrūksta žymių vyrų!”
Iš tikrųjų, pirmoje 16 a. pusėje joje matome visą eilę apsišvietusių, energingų valstybės vyrų, karštų Lietuvos patriotų lygiai katalikų, kaip ir stačiatikių tarpe, kurie sumaniai veikia, narsiai gina kraštą nuo maskviečių ir totorių, sąmoningai kovoja su lenkų pasikėsinimais ir praveda nuostabaus masto kūrybingas vidaus reformas.
Štai — monumentalinė Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, etmono, kovotojo, didžiausio tų laikų autoriteto — asmenybė. Kiek anksčiau kaip meteoras švysteli savo neišnaudotais talentais totorių kilmės ir vakarietiškos kultūros garbėtroška Mykolas Glinskis. Gyvai reiškiasi Grigalius Astikaitis, Ivaška Sapiega, Hlebavičiai, Kęsgailai ir daugelis kitų, jau ima kilti Radvilai. Bet visus nustelbia Albrechtas Goštautas, Žygimanto II Senojo (drauge Lenkijos karaliaus ir D. Lietuvos kunigaikštis) viešpatavimo laikais (1506— 1548 m.) faktinai valdęs Lietuvą kaip koks vicekaralius.
Paveldėjęs iš tėvo, Kijevo vietininko Martyno, milžiniškus dvarus, jų tarpe Geranainis, Dieveniškį, Žaslius ir kt., o per motiną, Alšėnų kunigaikštytę Oną, užvaldęs Alšėnus ir daug kitų plačių žemių. Goštautas tapo tuoj po kunigaikščio Ostrogiškio turtingiausiu žmogumi visoje Lietuvoje.
Skaityti daugiau: ALBRECHTAS GOŠTAUTAS IR PIRMASIS LIETUVOS STATUTAS
Kpt. V. L.
Kai 1939 m. Lenkija buvo pasidalinta tarp Vokietijos ir SSSR, buvusios Lenkijos rytinės sritys, tame skaičiuje ir Vilniaus kraštas, tapo bolševikų užgrobtas ir Lietuva pasidarė betarpė SSSR kaimynė. Nors tolimesnis Lietuvos valstybės likimas (kaip ir kitų Baltijos valstybių) buvo jau anksčiau išspręstas garsiąja Ribentropo-Molotovo sutartimi ir pagal kurią Lietuva atiteko SSSR įtakos sferon, Maskvos valdovai, kaip jiems įprasta, norėdami pademonstruoti pasauliui savo “gerus ir taikingus” norus, gal ir norėdami laimėti kiek lietuvių prielankumo, nežymią dalį Vilniaus krašto “atidavė” Lietuvai. Teko išvesti sieną, bet ji buvo vienų rusų nustatyta, o mūsų speciali komisija, kuri tuo reikalu buvo Maskvon nuvykusi, tegalėjo kalbėtis tik techniškais sienos išvedimo klausimais. Naujoji siena buvo žemėlapyje nužymėta, o jos pravedimą vietoje, t. y. vals. sienos stulpų sustatymą bei reikalingus matavimo darbus atlikti, buvo sutarta atlikti pusiau pasidalinus. Tam reikalui buvo sudarytos dvi mišrios lietuvių — rusų pakomisijos, kurios turėjo žemėlapyje nužymėtą sieną išvesti vietoje.
Pagal pridėtas instrukcijas, tik ypatingais atvejais pakomisijos turėjo teisės sieną kiek “pataisvti”, tačiau tik sąlyga, kad jos pamatuotas pasiūlymas būtų vyriausios komisijos akceptuotas. Rusų pareigūnai labai vengė daryti bet kokių pakeitimų, nes pamatuoti pasiūlijimai Maskvos buvo sunkiai akceptuojami. (Tokiais atvejais jie nevengdavo priminti, kad “dovanotam arkliui” į dantis nežiūrima.). Kiekviena pakomisija buvo sudaryta iš dviejų delegacijų. Prisimenu, kad pirmos pakomisijos pirmininku buvo plk. lt. Andrius ir nariais mjr. Krištapavičius ir inž. mjr. Šiurna. I pakomisijos ruože visą techninį darbą atliko rusų topografai. Čia noriu tik atpasakoti tai, kaip buvo vykdomas darbas toje sienos dalyje, kur visas techninis darbas buvo pavestas atlikti mums.
Antros pakomisijos sudėtin iš Lietuvos pusės įėjo: pirmininkas plk. lt. S. Kruvelis, nariai: majoras S. Uždavinys ir pasienio baro viršininkas Vaisiūnas. Iš rusų pusės: plk. Samarski, mjr. Samulcev, politrukas Charlamov, bei tech. patarėjas inž. kpt. Krutov. Techninio darbo priežiūra — t. y. sienos nuotraukų ir kroki sudarymas, pasienio stulpų pastatymas, trasos ir kampų matavimai — buvo pavesti man.
Skaityti daugiau: NUOTYKIAI LIETUVOS - SSSR SIENĄ NUSTATANT
1941 m. birželio mėn. 13 d. Raseinių valsčiaus savivaldybės sekretorius Antanas D. vardadienio proga, savo bute, savivaldybės name, surengė vakarienę. Važiavau iš Viduklės drauge su B. į Raseinius vieno arklio vežimu. Apie 9 val. vakaro, prie valgiais ir gėrimais apkrauto stalo, susėdome 12 svečių, dauguma valsčiaus savivaldybės raštinės tarnautojai.
Atvyko ir, tuo metu buvęs, valsčiaus komiteto pirmininkas Orentas su žmona. Jis skaitėsi ir LTSR Augščiausiojo Prezidiumo narys. Prie švarko atlapo turėjo prisegtą raudoną skardelę su užrašu “Augščiau-sias Prezidiumas”.
Vakarienės metu, nuotaika buvo prislėgta ir kalbos nesirišo. Drg. Orentas laikėsi išdidžiai, nieko negėrė ir mažai valgė. Dažnai žvelgė į laikrodį. Tarp kitų, buvo ir valsčiaus raštininkas Milaševičius (pavardė netikra) su žmona ir apie vienerių metų sūneliu. Dar 12 val. nepasibaigus, Orentas pradėjo savo žmoną raginti eiti namo. šeimininkui Antanui D. prašant dar pabūti drg. pirmininkas, teisinosi, kad girdi, šiąnakt turėsiąs daug darbo ir labai svarbų posėdį, todėl turįs neatidėliotinai eiti. Atsisveikino ir abu su žmona išėjo.
Mes, likę be svarbaus “pono” pasijautėm lyg drąsiau ir dar pasėdėjome apie valandą su viršum. Apie 2 val. su B. pajudėjome ir mudu į namus. Tik išvažiavus iš valsčiaus savivaldybės namo kiemo į gatvę, tuoj pamatėme kelis milicininkus ir NKVD būrį su užmautais ant šautuvų durtuvais.
Kol išvažiavome iš miesto tokių būrelių radome 5-se vietose. Mūsų nestabdė, tik prieidavo arti prie vežimo ir pažiūrėdavo. Mudu su B. važiuodami sprendėme, kas čia per pavojus, kad toks sustiprintas patruliavimas gatvėse išstatytas. Gal jau karas prasidėjo, kurio visi taip laukėme? Važiuojant plentu, ties Varnėnų kaimu, mus pralenkė kariškas rusų sunkvežimis. Ant užpakalinio sunkvežimio krašto sėdėjo du uniformuoti NKVD nariai su šautuvais rankose. Po kelių minučių mus pavijo ir kitas toks pat su užpakaly sėdinčiais NKVD pareigūnais sunkvežimis, bet jau pamatėme, kad jo vidury sėdi su baltom skarelėm moterys. Ties Sujainiais mus pavijo iš karto du sunkvežimiai, taip pat su sėdinčiais vyrais ir moterim. Iš paskiau važiuojančio sunkvežimio buvo girdėti mažo vaiko verksmas. Mudu su B. supratome, kad čia darosi kas tai nepaprasto. Man prisiminė, slaptai ėięs gandas, kad rusai nori iš Lietuvos išvežti trečdalį lietuvių į Sibirą, ar tik ne tas jau ir prasidėjo?
Skaityti daugiau: BIRŽELIO TRYLIKTOJI PRIEŠ 15 METŲ
“Lietuvos kalneliai, sveikiname jus”.
Vyt. Augustino nuotr.
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Lydėdami Kęstučio dukrą kunigaikštienę Danutę į Krokuvą, į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Macka ir jo brolvaikis Zbyška pakeliui pavijo būrį karių. Jų tarpe buvo kryžiuotis. Zbyškai, kuris savo širdies damai Danutei, keliaujančiai su kunigaikštienės dvaru, buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, pasitaikė puiki proga pažadąištesėti. Tad nieko nelaukdamas jis atstatė jietį ir paleido žirgą šuoliais. Būtų pervėręs kryžiuotį, bet buvo staiga sulaikytas garsaus riterio Povalos iš Tačevo, kuris tose vietose, karaliaus pavestas, žiūrėjo taikos ir tvarkos.
Pasirodė, kryžiuotis— komtūras Lichtenšteinas — vyko kaip Ordino pasiuntinys ir apsaugos buvo lydimas į Krokuvą. Pulti pasiuntinį reiškė mirtį. Toks buvo karaliaus įsakymas ir krašto paprotys. Povala gavęs iš Zbyškos garbės žodį, kad nebėgs nuo teismo už pasiuntinio puolimą, jo nesuėmė. Ir taip keliaudami jie visi netrukus pasiekė Krokuvą.
Ir buvo tiesa: Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui tapus Lenkijos karaliumi, neišmatuojamos Lietuvos ir rusų žemės pasidarė atviros Krokuvos prekybai. Dėl to šis miestas dienomis augo ir žmonių skaičiumi, ir turtais ir statyba ir virto vienu didžiųjų pasaulio miestų.
— Kryžiuočių miestai taip pat neprasti, — atsiliepė vienas dvariškių.
— Kad tik mes ten kaip nors įsigautumėm, — atsakė Macka, — būtų gražaus grobio.
Povala galvojo ką kita, būtent, kad jaunasis Zbyška tik dėl savo jaunuoliško pasikarščiavimo nusikaltęs, eina dabar tiesiog lyg vilkui į gerklę. Griežtas ir kietas karo metu, bet stambioje savo krūtinėje turėjo iš tikrųjų balandžio širdį: jis suprato geriau už kitus, kas laukia nusikaltėlio, todėl gailestis dėl jaunuolio neramino riterį.
— Galvoju ir galvoju, — kalbėjo vėl kunigaikštienei, — ar sakyti karaliui, kas įvyko, ar ne. Kryžiuočiui nepasiskundus, jokios ir bylos nebūtų, bet, jei pasiskųs — gal geriau iš anksto viską papasakoti, kad paskui karalius staigiu pykčiu neužsidegtų . . .
— Galėdamas ką nors pražudyti, kryžiuotis visuomet pražudys, — atsakė kunigaikštienė, bet aš iš anksto noriu jaunuoliui patarti įstoti į mano dvariškių tarpą, gal tada ir karalius ne taip žiauriai baustų mano dvariškį. ..
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
A. Murphy savo “priešų vokiečių” tarpe, Yakimos, Wash, apylinkėse. Kairėje stovi Edvardas Šulaitis.
Filmos didvyris Audie Murphy su žmona Pamela ir sūnum Terry, filmavimo metu, Yakimoje.
Nuotraukos E. Šulaičio.
TĖVYNEI
Liūdi nusiminęs ąžuolas prie kelio,
Tiesdamas padangėn degančias šakas,
Kai po juo, tarytum po mirties šešėliu,
Lietuva parpuolus laužo sau rankas ...
Kur pradingo šiandien šviesus laisvės rytas,
Pilnas sidabrinių džiaugsmo spindulių?
Kas pravirkdė tylų Panemunės šilą?
Kas krauju aptaškė žiedus pakelių?
Šimtmečiais kovojo narsūs krašto vyrai,
Gynė tėvų žemę, jos žalius laukus.
Bet šiandien ją griauna, griauna atėjūnai,
Sibiran ištrėmę Lietuvos vaikus.
Lyg girdžiu, kaip rauda šiandien šaly kelio
Priešų iškankinta kryžių Lietuva . . .
Bet žinau dar kartą suliepsnos pašvaistė,
Ir brangi tėvynė vėl alsuos laisva ...
Ir suneš vėl vėjai, iš pasaulio plotų
Blaškomus benamius Lietuvos vaikus.
O pūslėtos rankos iš kančios lelijų
Vėl supins tėvynei laurų vainikus .. .
Romualdas Kisielius
“TO HELL AND BACK” PASIRODYMO PROGA
Edvardas Šulaitis
Paskutinieji metai į rinką atnešė daug filmų, kuriuose vaizduojami kariai, kariuomenė, arba karas. Vieni iš jų, kaip “From Here to Eternity” susilaukė kritikų ir publikos gero įvertinimo, kiti liko mažiau pastebėti ir įvertinti.
Skaityti daugiau: KARIAI FILMOSE
J. SKARŽINSKAS
(Pabaiga)
Ko verta taika, jei Lietuva yra pavergta? (Red.)
Mokslinimasis, stengimasis įsigyti žinių, aš galvoju, pagrinde yra skatinamas valdžios noro. Nuo to pareina ir visa pažanga, atradimai mokslinėje technikoje. Ir politikoje reformatorius gali taip pat trokšti valdžios kaip ir despotas. Nuo socialinės sistemos ir jūsų pajėgumo priklausys ar valdžios noro motyvas ves jus naudingon ar žalingon veiklon. Jei jūsų sugebėjimai yra teoretiniai ar techniniai, jūs padėsit mokslui ar technikai ir, kaip taisyklė, jūsų veikla bus naudinga. Jei esate politikas, jūs galite būti skatinamas valdžios noro. Didis karvedys kaip Alcibijadas, gali kovoti bet kurioj pusėj, tačiau daugumas generolų geriau pasirenka kovoti už savo kraštą ir todėl šalia valdžios motyvo turi dar ir kitų. Politikas gali keisti priešingas partijas taip dažnai, kad visuomet rastų save su dauguma, tačiau daugumas politikų duoda pirmenybe vienai kuriai partijai ir dėlto savo valdžios troškimą suvaldo.
Gryna valdžios meilė yra skirtinga įvairiuose žmonių tipuose. Vienas iš jų nuotykių jieškotojas, kuriuo, kaip nepakeičiamas pavyzdys, yra Napoleonas. Aš galvoju, kad Napoleonas nedavė didesnės pirmenybės Prancūziiai ideologine prasme, kaip Korsikai. Tačiau jei jis būtų pasidaręs Korsikos imperatorium, jis nebūtų buvęs toks didelis, koks jis pasidarė pavaizduodamas prancūzą. Pats gryniausias tokio nuotykininko tipas yra taip vadinamas “pilkoji eminencija” — jėga už sosto, kuri niekada nepasirodė viešai ir vis būna apimta minties: “Kiek maža šitos marionetės žino, kas trauko jas valdančius siūlus. Palonas Holštein, kuris kontroliavo vokiečių imperijos užsienio politiką nuo 1890 iki 1906, vaizduoja tokį tobula tipą. Jis gyveno neturtingųjų kvartalo lūšnoje ir niekad nepasirodydavo bendruomenėie. Visada išvengdavo susitikti imperatorių, išskvrus vieną, kartą, kai imperatoriaus akiplėšiškumui nebuvo galima atsispirti. Jis atmesdavo vi«us pakvietimus teismo pareigoms, teisindamasis, kad neturi tinkamų teismui rūbų. Baronas Holštein saro rankose turėjo paslaptį, kurį įgalino jį šantažuoti vokiečių kanclerį ir daugelį kaizerio artimųjų.
Šantažo jėgą jis vartojo ne įsigyti turtų, ar garbės, ar kokios naudos ar pelno, bet tiktai priversti priimti tokią užsienio politiką, kokios jis norėjo. Rytų istorijoje panašūs charakteriai dažnokai pasitaikydavo eunuchų tarpe.
Be augščiau minėtų motyvų yra dar ir kitų, kurie savo prasme yra mažiau reikšmingi, tačiau visdėlto svarbūs ir nepraleistini. Pirmas iš tokių yra sujaudinimo pomėgis. Tyrinėiimai ir praktika rodo, kad noras išvengti nuobodulio, to savotiško slogučio yra labai galimas troškimas žmogiškose būtybėse. Betyrinėdamas zoologuos sode beždžiones, aš kartais galvodavau, kad ir jos turi pradus šio varginančio ir slegiančio jausmo.
Skaityti daugiau: BERTRAND RUSSELL PAŽIŪROS Į KARŲ PRIEŽASTIS
NUOTRAUKOSE LIETUVIAI LEGIONIERIAI INDOKINIJOJ 1954 M.
(Iš legionieriaus albumo)
BRONIUS VRUBLEVIČIUS
Beniūniuojant dainų ir operų arijų posmus iš laisvųjų laikų, dar esant mielajame Vilniuje ir Čiurlionies Ansamblyje, ir bevartant savo dienoraščio jau senokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo laikus, štai dar vienas ryškus įvykis stojasi prieš akis, kuris įvyko 1946 m. birželio men. naktį patruliavimo metu.
Stovėjome viename bažnytkaimy Hoc-Mon apie 25 km. nuo Cochinchino sostinės Saigon. Tai mūsų 13-sios brigados 3-čio batalijono štabas. Išvakaro atstovėjęs sargybą, privargęs atsiguliau užmigti, bet kur tau sutvėrimas užmigsi tokiame karštyje, lyg pragare. O dar priedo — tie nelaimingieji moskitai — uodai, pirmieji mūsų priešai, kurie prasiskverbdami pro ant lovos pritaisyto tinklo, zvimbdami be pasigailėjimo duria, kerta per visą kūną, atnešdami visokiausių, net pavojingų tropikų krašto ligų.
Ir taip bekovodamas su tais nelabaisiais, visas suprakaitavau lovoje. Po minutės girdžiu, kai mūsų seržantas tylomis šnabždėdamas kiekvienam, kelia visą pionierių būrį. Na, va, galvoju sau: jau galiu atsisveikinti su saldžiu miegu. Tučtuojau turėjome ruoštis žygin — patruliavimui.
Nors tylomis ir vidurnaktį, bet greitai susitvarkę, paėmėm lengvuosius automatus ir guminiais specialiais batais, kad nesukeltume triukšmo, 20 vyrų sustoję, lyg tie vidurnakčio vaiduokliai, laukėme įsakymo ir vado. Atėjęs mūsų leitenantas Bodua, patikrinęs bei apžiūrėjęs mus ir nusišypsojęs tarė: “Tres-Bien, En Avant” (prancūziškai). Tai reiškia: labai gerai ir pirmyn! Išėjome.
Skaityti daugiau: KARTĄ INDOKINIJOJE
JA VALSTYBĖSE
Įsteigta Aviacijos Akademija
(Air Force Academy, Colorado Springs. Col.). Iki šiol akademijas turėjo tik armija — West Pointe ir laivinas — Annapolyje.
Joje bus ruošiami aviacijos karininkai. Mokslas tęsis 4 metus. Baigę gaus jaun. leitenanto laipsnį ir jiems bus pripažintas žemiausias mokslinis laipsnis—Bach-alor of Science.
Akademijai pastatai bus pradedami statyti birželio mėnesį, numatoma baigti per 4-5 metus. Oficialus atidarymas įvyks 1957 m. Akademijai skirta 17,500 akrų žemės. Patalpos talpins 2.500 kadetų ir apie 5 - 7,000 mokomojo ir pagelbinio personalo.
Į pirmą laidą kanditatai jau parinkti. Mokslas prasidės šią vasarą laikinose patalpose Lowry Aviacijos Bazėje, 67 mylios nuo nuolatinės Akademijos vietos.
Kandidatus, 17 — 22 metų amžiaus, parenka kongresmanai. Kandidatai privalo išlaikyti konkursinius egzaminus. Į pirmą laidą buvo 6,500 kandidatų, priimta tik 300.
Kadetai gauna veltui mokslą ir patalpas. Iš mėnesinės algos $111. 15 turi apsimokėti už maistą ir rūbus.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
MŪSŲ ŠEIMOJE
Sekminių savaitgalį Čikagoje įvyko Liet. Stud. Skautų Korp. “Vytis” sąskrydis. Jame dalyvavo Clevelando, Detroito, Urbanos, Čikagos ir JAV korespondencinis skyrius. Sąskrydyje buvo svarstomos įvairios akad. skautybei veiklos sritys, pobūdis, tradicijjos ir t.t. Tuo pačiu metu Čikagoje įvyko Liet.Skaučių Seserijos vadovių sąskrydis, kur buvo gvildenamos temos apie skautybę Lietuvoje ir išeivijoje, skautės vadovės principą, santykius su tėvais ir kt.
-o-
Toronto studentų ateitininkų draugovė oficialiai įstojo į stud, at-kų sąjungą.
-o-
Rugp. 18—28 dienomis Kanadoje prie Niagaros įvyks 8-j i pasaulinė skautų jamboree. Dalyvaus skautai iš daugiau kaip 50 kraštų. Bus taip pat sudaryta dr-vė iš skautų, kurių kraštai yra už geležinės uždangos. Šiai dr-vei vadovaus kanadietis skautininkas, o jo adjutantas bus lietuvis vyr. sk. Piečaitis iš Montrealio liet. sk. tunto. Oficialiai lietuvius galės atstovauti 15 mūsų skautų.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
Pereitų metų gruodžio mėnesį KARIO redakcija išsiuntinėjo savo skaitytojams anketą norėdama sužinoti jų nuomonę apie žurnalą ir jų pageidavimus ateičiai.
Nors užpildytų anketų grįžo tik apie 5% ir susidaryti pilną vaizdą apie mūsų skaitytojų pažiūras į žurnalą, jo geras ir blogas puses, negalima, tačiau tos grąžintos anketos duoda gerų minčių, pasiūlymų, pagyrimo ir pabarimo. Visi jose iškelti pageidavimai yra redakcijos svarstomi ir tie kurie yra įmanomi bus įvykdyti.
Tik apie 10% užpildžiusių anketas (juos toliau vadinsim trumpai — skaitytojais), atsakė jog KARIO turiniu jie nepatenkinti, tačiau net 75% atsakė, jog jiems turinys patinka.
Karo dalyvių prisiminimai yra straipsniai, kurių daugiausia norima, už juos pasisakė 70% skaitytojų, o apie 66% norėtų daugiau straipsnių iš karinių mokslų srities: karybos, karinės technikos ir karo istorijos.
Į klausimą kokių naujų skyrių pageidaujama, gauta visa eilė įdomių ir vertingų pasiūlymų: Gražioji Lietuva, geografinė kelionė po Lietuvą; Mūsų Lobynas, tautosaka; Gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje; Lietuvos Atstatymas; Gyvenimas šių dienų kariuomenėje; Kitų tautų karių prisiminimai iš II Pas. Karo; Patarimai ir žinios besirengiantiems karinei tarnybai; Aktuali informacija; Lietuviškų karinių terminų žodynėlis; Skyrius ginti Lietuvos kariuomenę nuo šmeižtų; II Pas. Karo ir Korėjos Karo duomenys; Naujieji Ginklai; Šaudymo teorija ir lauko pratimų aiškinimas jaunuomenei; Vidaus, pasienio ir pajūrio policijos prisiminimai; Karinis romanas ar prisiminimai, vertimas ar originalas; Lietuves karų ir sukilimų istorija; Lietuvos Didvyriai ir Narsieji Vyrai; Paskutinės Karo Technikos Naujienos; Karinių paveikslų ir straipsnių iš praeities skyrius; Patriotinis skyrius; Lietuvių Bendruomenės reikalai; Partizanų kovos ir jų karinė technika; Trimito skyrius (šauliams).
Skaityti daugiau: 1954 metų Kario Anketos daviniai
ORDNANCE, Gegužės — Birželio men., 1955.
Plaukiojanti Ugnis,C. S. Thomas, Laivyno sekretorius. Įžanginiame straipsnyje, autorius nubrėžia karo laivyno programą: laivynas yra nuolat moderninamas; laivų statybai skirta bilijonas dolerių; statomas penktas 60,000 tonų lėktuvnešis, trys atominiai povandeniniai ir keletas vairuojamų sviedinių laivų. Viso statoma 24 nauji karo laivai ir 28 seni perstatomi naujom paskirtim, ypač šaudyti vairuojamus sviedinius.
Nauji oriniai Ginklai, Vern Haughland. Raketinio principo ginklai užviešpatauja erdvę. Jie pakraujami sprogstamosios medžiagos arba neša atominį sprogalą. Lėktuvai skrenda nepaprastu greičiu. Naujausias modelis Bell X-1A garso greitį pralenkė jau 21/2 karto. Sperry Sparrow raketa, lengvai valdoma ir skrendanti greičiau už garsą yra lengva ir tinka apginkluoti bet kurio tipo lėktuvą. Sakoma, ,jog ta raketa pradeda naują erą išstumdama patrankas ir pastovias raketas. Kovos laivas Mississippi paverstas raketų šaudymo bandomuoju laivu ir šaudo Terrier raketas. Atominiui krūviui gerai tinka užsieninės kilmės Oerlikon raketa, kuri sveria 545 svarus ir skrenda 850 mylių/sek. Martin B-61 Matador, kurio dvi eskadrilės stovi Vokietijoj yra raketa iš sausumos į sausumą. Raketa Corporal su atominiu krūviu daug veiksmingesnė už atominį 280 mm pabūklą. Atominių pabūklų gamybos sustabdymas rodo, kad armija pereina prie valdomų raketų. Fantastišku greičiu šaudantis lėktuvinis pabūklas M39, išmėgintas baigiantis Korėjos karui, pasirodė nepaprastai veiksmingas. Jis sveria tik 170 svarų su revolverio tipo spyna. Amerikos pirmas vienvietis raketomis ginkluotas naikintuvas neša 224 “Mighty Mouse”, 2.75 colių raketas ir gali jas šaudyti salvėmis nepaprastu tikslumu. Tų raketinio tipo orinių ginklų ir juos nešančių lėktuvų modelių yra visa eilė ir jie vis gerinami ir išrandami nauji.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
DIDELIS ŽEMAITIS
Povilas Višinskis, didelis Lietuvos patrijotas, veikėjas, kovotojas už lietuvių spaudos atgavimą (miręs 1906 m.), vienais metais mokė Kurtuvėnų dvaro grafo Plioterio vaikus (Šiaulių aps.).
Mano tėvukas buvo laiškanešis, bet vieną dieną jis neturėjo laiko ir pasiuntė savo žmoną nunešti į dvarą laiškus ir laikraščius. Prie dvaro rūmų mamytė susitinka gražų, malonaus veido poną, ir kaip anais laikais buvo priprasta, pasveikino jį lenkiškai: Garbė Jėzui Kristui!
— Per amžius! — nepažįstamas ponas atsakė lietuviškai.
Mamytei pritrūko kvapo, tiek ji nustebo, iš pono išgirdusi lietuviškai. Užmiršo toliau jį pakalbinti ir dvare atidavusi korespondenciją, skubėjo namo papasakoti savo vyrui. Bet tėvukas jau buvo su Višinskiu susipažinęs ir kalbėjęs.
— Et, tu varna! — Subarė žmoną. — Nustebai ir sumišai savo žmogų susitikusi. Tai yra didelis žemaitis, labai mokytas žmogus.
— Aa, dabar suprantu, — išeidama pro duris, pati sau tarė mamytė. — Nemokyti ir labai mokyti kalba žemaitiškai, o mokyti, bet nedamokyti — lenkiškai. S. B-us.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
