T u r i n ys
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
G.Vaičiūnas. Vyties apygardos istorinė apžvalga ............... 5
Vyties apygardos Briedžio rinktinės štabo dokumentų rinkinys . 35
K.Kasparas. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu
/istorinės apžvalgos metmenys/ ........................... 51
ATSIMINIMAI, SVARSTYMAI, KOMENTARAI
A.Paulavičius. iš mirties ateinu...
/pokalbis su partizanu B.Juospaičiu/ .,................... 71
B.Kemeklis. Nesipriešinti prievartai negalėjom ............... 97
A.Šiukščius. Nenugalimas /apybraiža apie partizaną A.Kraujelį/140
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Gen. A.Justo parodymai /tęsinys/ ............................ 169
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
A.Kašėta. Lietuvos gyventojų genocido vykdytojai ............ 191
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Linksma, kad pavasaris, skaudu, kad karas.
/partizano B.Eglinsko-Sauliaus dienoraštis./ ............ 199
PDF: 
fotografinė kopija: 
Kaunas, 1993
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 10 T. 1994 m. - Turinys, metrika
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Apygardos kūrimasis 1944— 1945 metais
Vyties apygarda, kaip ir kitos Aukštaitijos partizanų apygardos, kūrėsi iš vienos rinktinės. 1944m. rugpjūčio mėn. Deltuvos valsčiuje Atkočių kaime (vyko Ukmergės apskrities LLA vadovų susirinkimas. Buvo nutarta Ukmergės apskritį padalinti 16 rajonus. Viena rajonui turėjo priklausyti 2-3 valsčiai. Tokia buvo pirmoji rinktinės struktūra1.
Kapitonas Jonas Krištaponis-pirmasis Vyties apygardos vadas
Vyties apygardos kūrimosi centru tapo Taujėnų, Deltuvos, Pagirių ir Siesikų valsčiai. Minėto susirinkimo metu buvo nutarta iš Pagirių, Siesikų valsčių ir vakarinės Deltuvos valsčiaus dalies sudaryti 1-ąJĮ Ukmergės apskrities LLA rajoną, kurio vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės leitenantas Danielius Vaitelis iš Pagirių valsčiaus 2-ąjį| rajoną buvo nutarta sudaryti iš Taujėnų ir dalies Deltuvos valsčiaus. Jo vadu tapo buvęs Ukmergės LLA štabo narys Juozas Krištaponis iš Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo. Šių abiejų rajonų pagrindu 1944m. pabaigoje susikūrė Vyties apygarda2. 1944m. pabaigoje minėtuose rajonuose veikė 4 didesni partizanų būriai: J. Krištaponio, D. Vaitelio, Antano Vaičiūno iš Pagirių ir Jono Požėčkos iš Pagirių valsčiaus Tunikonių kaimo: viso apie 250 partizanų. Pirmuoju Vyties apygardos vadu tapo J. Krištaponis. Jo pavaduotoju- D. Vaitelis. Į apygardos štabą įėjo LK leitenantas Antanas Danyla- Kernius, Bronius Eglinskas, Marijonas Smetona, Jonas Dambrauskas Juozas Survila-Šarūnas Bronius Kadžys-Vytautas (visi štabo nariai buvo kilę iš Pagirių ir Taujėnų valsčių). Tiksli pirmojo apygardos štabo sudėtis ir apygardos įkūrimo data nėra žinoma.
Vyties apygardos partizanai neapsiribojo minėtų 4 valsčių teritorija: J. Krištaponio ir D. Vaitelio partizanai lankydavosi Ukmergės ir Panevėžio apskričių valsčiuose, siekdavo Biržų, Šiaulių, Kėdainių apskritis.
Skaityti daugiau: VYTIES APYGARDOS ISTORINĖ APŽVALGA
Skaitytojui pateikiami keletas dokumentų iš vieno Vyčio apygardos Briedžio rinktinės būrio archyvo. iki 1952m. archyvą saugo jo partizanas Vaclovas Pauliukonis-Girėnas, po to jį slėpė Vytautas Paulikonis Ukmergės rajone Siesikų apylinkės Kurių vienkiemyje. 1992m. spalio 11d. archyvas buvo iškastas ir perduotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rezistencijos ir tremties muziejui. Dokumentų rinkinys nedidelis tik kelios dešimtys vienetų. Didesnė jų dalis- LLKS Tarybos ir Prezidiumo dokumentai, kuriuos aptarsime įtraukę į temines apžvalgas. Spausdinami dokumentai atspindi Vyčio apygardos partizanų veiklą.
Panašūs dokumentai žvalgybinių duomenų rinkimo instrukcijos, įsakymai apie drausmės palaikymą, partizanų elgesį, kovos gaires buvo kuriami ir kituose partizanų padaliniuose, visoje Lietuvoje. Tačiau kiekviena sritis turėjo savo ypatumų. Chronologiniai dokumentų rėmai:1951m kovo-gruodžio mėnesiai.
Dokumentai spausdinti rašomąja mašinėle, dalis yra originalų nuorašai. Vieni iš jų yra gerai išsilaikę, kiti laiko sugadinti ir dalis teksto neišskaitoma. Rekonstruotos teksto vietos rašomos skliausteliuose, neįskaitomos- žymimos daugtaškiu. ištaisytos neesminės gramatinės klaidos (mės-mėm vygdomas-vykdomas). Dokumentuose yra naudojamos santrumpos ir šifras:
Adj.- adjutantas
AUV - Aušros tėvūnijos vadas
Br- būrys
BR- Briedžio rinktinė
BRV- Briedžio rinktinės vadas
BRVDV- Briedžio rinktinės vadovybė
DK- Didžiosios Kovos rinktinė
KD- karinis dalinys; kuopos ir būriai
K V- Klevo tėvūnijos vadas
LK- Laisvės kovotojai
Skaityti daugiau: Vyčio apygardos Briedžio rinktinės archyvinių dokumentų rinkinys
Kęstutis Kasparas
(Istorinės apžvalgos metmenys)
Vingiuotas raitos kelias
Lietuvi, kur eini?
(Iš partizanų dainos)
1944m. liepos pradžioje Sovietų Sąjungos kariuomenė kare su Vokietija, tęsdama "Bagrationo” operaciją, peržengė Lietuvos valstybinės sienos ribas ir iki spalio mėn. pabaigos okupavo didžiąją šalies dalį.
Netikslu vartoti reokupacijos1 sąvoką: rusų kariuomenės veiksmai buvo naujas agresijos aktas prieš Lietuvą Pagal tarptautinę teisę jėga užimta kitos valstybės teritorija išlieka tos pačios valstybės suverenume tol, kol aneksavimo keliu pereina į grobiko suverenumą Tuo metu grobikas naudojasi tik okupanto teisėmis (kurias apibrėžia 1907m. Hagos "Konvencijos Įstatymams ir Papročiams Karo Srityje Gerbti”), t y. tam tikromis suverenumo vykdymo teisėmis2. Aneksavimas užgrobimą paverčia pavergimu. Tačiau savo paties valia užgrobikas negali svetimos teritorijos aneksuoti. Tam jis privalo gauti kitų valstybių patvirtinimą Tik iki Tautų Sąjungos susidarymo galiojo nuostata, kad svetimos teritorijos užėmimas savaime virsta aneksija, jei greitu laiku neįvyksta buvusios padėties atstatymas. Naujausiais laikais ši nuostata buvo pakeista nepripažinimo arba Stimsono (pagal JAV valstybės sekretoriaus pavardę) doktrina 3. Ji buvo patvirtinta ir 1941m. liepos 14d. Atlantoje, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų pasirašyta deklaracija, kuri skelbė apie Antrojo pasaulinio karo tikslus ir pokarinę pasaulio santvarką, užtikrinančią tautų suverenumą ir atsisakančią teritorinių pretenzijų.
1941m. birželio mėn. sukilėliams atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir išvijus rusus iš šalies, pirmoji okupacija baigėsi. 1944m. vokiečiams pralaimint, Lietuvą galėjo užimti bet kuris antivokiškos koalicijos narys-anglai-amerlkiečiai ar rusai. Bet pastarųjų kariuomenei peržengus valstybinę sieną. Sovietų Sąjungos vyriausybė jokiu pareiškimu nepatvirtino šalies nepriklausomybės nepatikino gerbsianti jos neutralumą. Vietoje to buvo teigiama kad sovietai grįžta į 1941m. sienas su Vokietija laikydama Lietuvą neatsiejama savo valstybės dalimi.
Vienok Lietuvos užgrobimas ir jo pateisinimas buvo tokie pat niekiniai kaip ir nacių agresijos pateisinimas Pasipriešinimas (Rezistencija) grobikams yra toks pat teisėtas ir istoriškai neišvengiamas, kaip ir kiti Europos Pasipriešinimo sąjūdžiai Antrojo pasaulinio karo metu, bet žinoma, turi savų ypatybių priklausančių nuo okupantų rūšies, skaičiaus, pasirinktų kovos formų bei poveikiu tautos ir pasaulio raidai.
Būtina patikslinti pačią Pasipriešinimo (Rezistencijos) sąvoką. Paprastai į ją sudedamos dvi reikšmės- bendratautlnio pasipriešinimo ir ginkluotų kovų. Pastaruoju atveju partizaninis sąjūdis ir pasipriešinimas (rezistencija) suprantami kaip sinonimai. Tačiau dėl to susiduriama su problema kai norima aprašyti neginkluotas pogrindžio grupes partizanus-slapukus ir ginkluotus pogrindininkus bet ne partizanus. Tam mokslinėje literatūroje įvesta sąvoka “pasyvioji rezistencija" lietuvių kalbos požiūriu yra terminologinis nesusipratimas (pasyvus- neveiklus abejingas aplinkai). Pogrindinių organizacijų narių, partizanų ryšininkų ar rėmėjų negalima apibūdinti neveiklumą reiškiančiu žodžiu!
Skaityti daugiau: Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu
Antanas Paulavičius
Jau nedaug liko buvusių partizanų. jų gretos vis retėja. Todėl skubu susitikti su dar esančiais gyvaisiais, kad juos prakalbinčiau, kad kai ką užsirašyčiau. Ateinančios kartos turi sužinoti, kokie buvo tie 1944-1952 metai.
Po susitikimo su buvusiu partizanu Broniumi Juospaičiu visą naktį sapnavau kautynes: bėgiojau Pagirio, Rodų, Pašilto miškais gyniausi nuo priešų, atsišaudžiau. Labai norėjau, kad tas baisus sapnas greičiau pasibaigtų. O jis užtruko iki pat ryto. Tegu Bronius Juospaitis gyvenantis dabar Panevėžyje, prakalba pats ir sudrumsčia skaitytojų ramybę.
- Išėjau partizanauti 1944 metais kai bolševikai antrąkart sugrįžo į Lietuvą ir paskelbė mobilizaciją,- pasakoja buvęs partizanas- aš 1925 metų gimimo- mane lietė mobilizacija.
- Kokiose vietovėse jūs laikėtės?- pradėjau klausinėti jį, kad įtraukčiau į pokalbį.
Svarbu tik pradėti, o paskui žodžiai byra kaip iš rėčio.
- Netoli nuo Ramygalos stovėjome. Jau ginklų turėjome: šautuvų, automatų, granatų.
- O kas jums vadovavo?
- Giniotas. Vardo nebeprisimenu. Jis- buvęs Lietuvos kariuomenės felčeris. Dienom būdavome miške, o naktį sugrįždavome į namus. Nakvodavome vienoje tokioje sodyboje prie miško. Mūsų buvo devyni vyrai: Vladas Čiplys, Antanas Valikonis (Jis iš Ramygalos miestelio), Jonas Kalvaitis, Jonas Valikonis ir keturi broliai Garuckai: Vincas Juozas Rapolas ir Petras jie visi iš Masickų kaimo. Čia pas tą ūkininką netoli nuo Ramygalos ir gavome pirmąjį kautynių krikštą, čia netekome savo vieno draugo.
Buvo lapkričio mėnuo. Rytais šerkšnas jau aptraukdavo žolę. Reikėjo jau pagalvoti apie šiltesnį prieglobstį. Apsistojome pas vieną ūkininką.
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
kurio vienas gyvenamojo namo kambarys dar buvo ne visiškai įrengtas, langai neįstiklinti, o užkalti lentomis Čia atrodė, bus gera saugu. Tik susėdome valgyti, girdime: otkroite. Daužo duris. Sodyba apsupta. Mes greitai atmušėm lango lentas ir šokom bėgti, jie šaudyti. O netoliese-krūmai. kiek toliau- miškas. Pasprukom. Apsižiūrim- vieno mūsiškio nėra. Petro Garucko trūksta. Žmonės jį rado rytą už šimto metrų nuo sodybos. Nebegyvas, šerkšnu aptrauktas. Žmona palaidojo Ramygalos kapinėse. Rusai tada nesikišo. Dar karas ėjo, ir Ramygaloje dar stovėjo karinis aerodromas Spėjama kad kareivius ant partizanų užvedė Čiplys, kuris slapstėsi kartu su mumis. Užvedė ne iš blogos valios.
Artėjo žiema, lapuočiai medžiai nubarstė lapus. Miškas jau prasišviečia. Mums sunkiau. Pradėjo labiau siausti rusai, skrebai jau atsirado. Po namus vaikšto, krato, ieško jaunų vyrų. Prie mūsų tada prisijungė du broliai Drąsučiai: Vladas ir Antanas. Kilimo jie nuo Krekenavos iš Judikonių kaimo. Vėliau ir tretysis jų brolis atėjo į mišką (Jis buvo pabėgęs nuo 1941 metų trėmimo). Žuvo visi trys. Krito ir keturi broliai Garuckai. Bet tas bus vėliau.
Skaityti daugiau: Iš mirties ateinu
Bronislovas Kemeklis
Gimiau ir augau Leliūnų kaime, Debeikių valsčiuje, Utenos apskrityje. Šeimoje buvome šeši broliai: Kazimieras, Juozas, Povilas, Jonas, Bronislovas, Antanas. Visi buvome mokomi taip, kad nepretenduotume į tuos hektarus. Žemė buvo numatyta palikimu paveldėti Juozui ir Povilui, kurie nebesimokė toliau. Juozas buvo tebaigęs pradžios mokyklą, o Povilas metė gimnaziją penktoje klasėje. Kazimieras buvo jau baigęs aukštąją miškininkystės mokyklą ir dirbo Sukmedžio girininkijos girininku Žagarės apskrityje. Jonas nuo 1944-jų slapstėsi ir po to, turėdamas Tauro slapyvardę, žuvo 1949m. kovo 16d. kovodamas. Motina, aš ir Juozas 1945-aisiais buvome tremiami, bet mudu su broliu pabėgome iš trėmimo, nuvežti 70km už Polocko.
Juozas grįžęs susitiko su tėvu. Pasitarnavus išdavikui, klojime buvo apsupti. Tėvas bėgo, krito peršautas ir buvo sušaudytas į veidą neatpažįstamai, o Juozas vėl išvežtas į Kudimkarą, kur vėliau po tremties mirė ir ten palaidotas.
Jonas buvo baigęs Utenos gimnaziją. Vėliau buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Baigęs du kursus, stojo į P.Plechavičiaus karo mokyklą, bet vėliau, vokiečiams ją likvidavus, išėjo į mišką, kur ir žuvo.
Antanas iki tremties buvo baigęs penkias klases, gyveno pas savo krikštamotę, buvo išaiškintas sėdėjo Vilniaus kalėjime trejus metus, dabar jau jo nebėra gyvo.
Skaityti daugiau: NESIPRIEŠINTI PRIEVARTAI NEGALĖJOM
Visas jėgas Tu paaukojai Laisvei,
Bet laisvo krašto Tu jau nematei.
(Iš Lietuvos partizanų dainos)
1965 metų kovo 31 dieną “Tiesa", o balandžio 2 dieną “Valstiečių laikraštis” bene pačiose nepastebimiausiose vietose smulkiu šifru išspausdino tokią žinutę:
Likviduotas banditas
Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo
žmones, reikalaudavo iš kolūkiečių duoklės.
Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis
priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas.
Dvidešimt aštuoni žodžiai skirti ilgiausiai išlikusiam gyvam aktyviai veikusiam Lietuvos partizanui Antanui Kraujeliui-Pabaisai, Siaubūnui. Taip atvirai ir įžūliai meluoti mokėjo tik komunistai ir KGB, dar kartą parodę, kad neturi moralės ir nepripažįsta tiesos.
Tiktai artimieji ir savų apylinkių gyventojai žinojo, kas buvo paskutinis tautos rezistentas, kaip jis kovojo, kada ir kaip žuvo. Be abejo, A.Kraujelis buvo nepaprastas žmogus nes vien tik išbūti gyvam partizanui septyniolika metų jau savaime yra žygdarbis Atėjo laikas papasakoti visą tiesą apie šį taurų asmenį.
Utenos Molėtų ir Anykščių rajonų senesnioji karta dar gerai prisimena jį ir jo žygius. Kai kurie iš jų tapo legendomis, kuriose neatskiriamai susipynė tiesa ir žmonių išmonė. Čia galima rasti daug ką bendra su romantiškuoju žemaičių Tadu Blinda ir kasdieniškesniu Rickum, nes varguoliams jie buvo įsikūniję gėrio kovos su blogiu simboliai.
Renkant medžiagą šiai apybraižai, iš pradžių teko pasikliauti vien šeimos narių, kaimynų, į pažinojusių žmonių ir buvusio Utenos KGB viršininko pasakojimais. Pastarojo (ir panašių į jį) požiūriai nepasikeitę nė dabar. Jie apie Antaną kalba kaip anais laikais: buvo banditas, teroristas ir tt Vėliau pavyko susipažinti su paties A.Kraujelio ir jo žmonos bylomis, kita KGB archyvuose esančia medžiaga, tad vis labiau aiškėjo tikroji jo veikla. Žinoma reikėjo kritiškai žiūrėti į tai, kas rasta saugumo popieriuose, įvertinti KGB organų "objektyvumą". Paskutinių jo gyvenimo ir partizanavimo metų medžiagos yra nedaug. Be to, daugelio bylų lapai išplėšyti, tekstas išpjaustytas, matyt pabūgus, kad nebūtų išaiškinti išdavikai ir KGB kompromituojantys faktai. Kai kas gal ir išvežta Ne viskam užteko laiko, trukdė ir kitos priežastys, tačiau reikia tikėti, kad gal vėliau pavyks sugrįžti prie neišaiškintų klausimų.
Surašyta keturiuose tomuose A.Kraujelio byla sufalsifikuota tikra šio žodžio prasme. Aiškiai matyti, kad ji sudurstyta iš kitų partizanų, jų ryšininkų ir "bešališkų” liudytojų parodymų. Kaip jie būdavo išgaunami, nereikia aiškinti. Nieko daugiau nežinant ir tikint tokia medžiaga galima manyti, kad jis tikrai buvo plėšikas, žudęs taikius tarybinius žmones, terorizavęs juos, todėl vertas tik visuotinio pasmerkimo. Taip jis apibūdintas ir cituotoje laikraščių žinutėje. Tad tekalba tiesa gyvųjų lūpomis ir tikrais faktais.
Antanas Kraujelis gimė 1928 metais Utenos apskrities Aluntos valsčiaus (dabar Molėtų raj) Kaniūkų kaime. Šeima buvo nemaža be jo, šešios seserys (visos gyvena ir dabar). Tėvai turėjo 11,5 ha ūkį, gyveno skurdokai, nes žemė buvo nederlinga. Vėliau saugumiečiai stebėjosi, kad Kraujeliai, būdami iš vargingųjų, taip rėmė vadinamuosius “buožių sūnelius".
Motina mirė 1989 metais, sulaukusi Atgimimo pradžios, tarsi atpildo už sūnaus netektį, kai jau buvo aišku. jog Laisvė nebe už kalnų. Vargo ir kančių metai raukšlėmis išvagojo veidą, išseko jėgos, bet ji dvasiškai nepalūžo. O reikėjo atlaikyti dvigubą 15 metų tremtį, sūnaus žuvimą ir kitas negandas. Gaila, kad niekas neužrašė jos prisiminimų, nes ji galėjo tikrai daug papasakoti. Antanas mylėjo savo motiną kaip reta ir daug ką jai patikėdavo.
Tėvas Steponas jau sulaukė 90 metų tačiau yra kaimietiškai tvirtas ir nenustygsta be darbo, dažnai viršijančio jo jėgas.
Nors sakoma, kad tėvams savas vaikas visuomet pats geriausias, tačiau tėtis nė kiek neperdeda:
- Geriausias vaikas buvo: nei rūkė, nei gėrė, nei keikdavosi. Slapta vis slapta viską darydavo (bendravo su partizanais-A.Š). Kai, išeinant į mišką, mama labai verkė, prašė atleisti. Iš miško buvo du kartus atėjęs, išbučiavo abiem rankas.
Partizanas A.Kraujelis-Siaubūnas 1956m.
Skaityti daugiau: Apybraiža apie partizaną Antaną Kraujelį
(Tęsinys. Pradžia Nr.9)
6 klausimas Ką žinote apie agentus, kurie po galimo Lietuvos atidavimo liktų Lietuvoje kaip Vokietips agentai?
Iš pradžių tokiais agentais rūpinosi, kaip jau minėjau 47- 48 psl. (Justo atsiminimų.-past). abvero Kauno skyrius, kurio II srities darbas kaip tik apėmė šitą veiklą. Abvero tarnyba Rygoje vadovavo savalaikiam tokių agentų panaudojimui visoje srityje (Ostlande). Šis darbas prasidėjo maždaug 1942m. rudenį, arba tuo laiku, kai buvo prieita nuomonė, kad vokiečių frontas tolesnio ilgalaikio puolimo neišlaikys. Tais metais pradėti statyti užnugario pozicijų įtvirtinimai, kuriuos iki tol Hitleris buvo uždraudęs kaip silpnumo požymį. Vėliau užnugaryje buvo skersai statomi įtvirtinimai, iš kurių jau niekas negalėjo susidaryti aiškaus vaizdo.
Mano žinios apie tai, ką 6 klausimu noriu išdėstyti, paimtos iš buvusio Lietuvos ulonų pulko Alytuje kapitono Vilkutaičio, kuris vedė vokiečių kilmės moterį ir 1940 metais persikėlė į Vokietiją, tapo reicho vokiečiu. Vilkutaičio brolis, pėstininkų papulkininkis, liko lietuviu ir okupacijos metu buvo lietuvių pagalbinės policijos vado Špokevičiaus adjutantas Persikėlęs į Vokietiją, kapitonas Vilkutat (taip jis save vadino, kai tapo reicho vokiečiu) įstojo į Vermachtą ir tapo zonderfiureriu su leitenanto laipsniu. Maždaug 1942m. viduryje trumpam laikui jis buvo komandiruotas į karo lauko komendantūrą Kaune, kad sugrįžtų iš Dancigo (Gdansko) į Kauną. Per šį laiką Vilkutat tapo vokiečių rotmistru (kavalerijos kapitonai Vokietijoje vadinosi rotmistrais) ir buvo paskirtas į armijų grupę "Šiaurė" abvero karininku. Jis kiek atsimenu, buvo priskirtas 16- ajai armijai (galėjo būti ir 18-oji armija) ir jos įpareigotas asmeninių ryšių dėka šalia veiklos fronte užsiimti lietuvių savo tėvynėje Lietuvoje verbavimu: vokiečiams palikus Lietuvą, turėjo likti joje kaip vokiečių žvalgybos ir kontržvagybos (ND) agentas
Taigi tai buvo antroji tarnyba, kuri su ta pačia užduotimi dirbo Lietuvoje. Vilkutat 1942m. pabaigoje ir 1943m. dažnai kelioms savaitėms atvykdavo į Lietuvą, kad vykdytų savo užduotį. Kai sugedo Vilkutat šiam uždaviniui paskirtas iš kariuomenės motoparko personalinis automobilis, Vilkutat paprašė manęs priimti jį į mano automobilį, nes kitą dieną turėjau išvažiuoti, ir dar buvo laisva vieta. Kai aš tą dieną važiavau į Alytų, iki malūno netoli Prienų kartu vyko Vilkutat, kuris paprašė grįžtant jį vėl pasiimti.
Tokiomis aplinkybėmis aš paklausiau apie jo darbo rezultatus, kadangi iš Mongrovijaus, kuris tą patį darbą vykdė abvero tarnybai Rygoje, nieko apie šituos reikalus negirdėjau. Vikutat tiktai pasakė, kad šią užduotį labai sunku, beveik neįmanoma atlikti, nes šiuo metu reikia atkreipti dėmesį į daugelį momentų, kurie lemia griežtai neigiamą lietuvių nusistatymą Vokietijos atžvilgiu. Pirmas momentas- kad lietuviai tvirtai įsitikinę, esą jau pats galimo išėjimo iš Lietuvos faktas yra ryškus vokiečių silpnumo požymis. Antras momentas griežtai neigiamam nusistatymui yra labai blogas ir neteisingas vokiečių civilinės vadovybės. SD ir policijos elgesys su lietuviais per visą okupacijos laiką. Nors vermachtui ir būtų dar daug simpatijų, vis dėlto Lietuvoje stiprėja įspūdis kad Vermachtas nieko negali.
Skaityti daugiau: Gen. E.Justo parodymai
Algis Kašėta
Buvusiame Lietuvos TSR valstybinio saugumo komiteto archyve išliko daug sovietinio represinio aparato nusikalstamos veiklos prieš Lietuvos gyventojus pėdsakų. Tai tūkstančiai sekimo ir baudžiamųjų bylų, sudarytų Lietuvos gyventojams, šimtai bylų su nuveikto darbo ataskaitomis ir kitų dokumentų. Tačiau ypatingą svarbą, tiriant vykdyto genocido faktus, turi dokumentai, kuriuose patys genocido vykdytojai nušviečia savo kolegų nusikaltimus, tai įvardindami kaip “tarybinio' arba “revoliucinio teisėtumo pažeidimus”. Tokių dokumentų išliko nedaug, kadangi budeliai nenorėjo palikti istorijai akivaizdžių savo veiklos faktų. Ir visdėlto milžiniškame archyve šis tas išliko.
Kodėl gi NKVD-MGB ir NKVD-MVD organizacijos, kurių darbo metodai buvo paremti smurtu ir fiziniu žmonių naikinimu kartais patraukdavo baudžiamojon atsakomybėn vieną kitą uolų savo darbuotoją? Tokius atvejus galima paaiškinti tuo, kad totalitarinėje valstybėje represinis aparatas turėjo griežtas darbo taisykles, kurių reikėjo paisyti. Todėl už pernelyg viešus ir akivaizdžius prievartos veiksmus ir “darbo metodų iškonspiravimą", darbuotojai buvo baudžiami. Tačiau tik tais atvejais, jei tie prievartos aktai buvo nesankcionuoti, mat MGB turėjo tam specialius nurodymus (instrukcijas), kurių pagrindu galima naudoti įvairias "fizinio poveikio priemones”- t.y kankinimus, tačiau tam reikėjo gauti leidimą arba nurodymą iš MGB vadovybės1. Dėl sankcionuotų, nors ir plačiai pagarsėjusių, baudžiamųjų akcijų. jų vykdytojams nebuvo ko jaudintis Čia geru pavyzdžiu gali būti Klepočių kaimo (Merkinės valsč, Alytaus apskr.) tragedija, kai 1944 12 24 NKVD kariuomenė ir jiems talkininkaujantys stribai sudegino gyvus arba sušaudė 12 šio kaimo gyventojų ir sudegino 21 sodybą2. Šie žiaurūs veiksmai buvo įvykdyti Alytaus apskrities valdžios prašymu3.
Būtent pirmaisiais pokario metais (1944-45m.) būta daugiausiai beginklių žmonių aukų.
Negailestinga kova su partizanais ir besislapstančių nuo prievartinės mobilizacijos vyrų gaudymas buvo gera priedanga įvairiems enkavedistų nusikaltimams. Tokie faktai įžvelgiami oficialioje Lietuvos TSR NKVD skyriaus kovai su ginkluotu pogrindžiu viršininko Burtlin'o 1946 02 26 pasirašytoje pažymoje, apie partizanų persekiojimą, kur nurodyta kad tarp 9777 nužudytųjų buvo 29 dezertyrai, 61 besislapstantis nuo mobilizacijos ir 56- "kitas kontrrevoliucinis elementas"4. Šie skaičiai neatspindi beginklių aukų skaičiaus, tačiau prisipažįstama kad tokios aukos buvo.
Skaityti daugiau: Lietuvos gyventojų genocido vykdytojai
Eglinskų šeimos tragedija (vietoje įžangos)
Ukmergės apskrityje Šamboliškių kaime gyvenusio eigulio Povilo Eglinsko ir Marijonos Šliužaitės-Eglinskienės šeimoje augo dešimt vaikų. Vyriausias Boleslovas, toliau- Antanas, Juozas, Antanina, Kamilė, Valė, Marytė, Pranas, Vladas ir Nijolė.
Boleslovas Eglinskas gimė 1926m., baigęs paruošiamuosius kursus Užugiryje, įstojo į A. Smetonos gimnaziją Ukmergėje. Per atostogas mėgo bendrauti su kaimo jaunimu, buvo įrengęs sporto aikštelę, kur žaisdavo krepšinį. Namie dirbo visus ūkio darbus, buvo stiprus, 1,70m ūgio, dailiai nuaugęs. Visų švenčių organizatorius šeimoje- irgi Boleslovas. Buvo priimta klausyti vyriausiojo brolio. Kaime turėjo autoritetą-be jo neišspręsdavo ginčų, neaptarinėdavo svarbių reikalų. Todėl, kai Boleslovas pasakė, neisiąs į vokiečių kariuomenę, visi Šambališkių, Stieprų, Užulėniu kaimų jaunuoliai irgi ėmė slapstytis.
Gimnaziją baigė pusiau slaptai, gavo atestatą.
Užėjus rusams, vėl šaukimas į kariuomenę. Boleslovas pradėjo slapstytis. Tėvas buvo net du kartus suimtas Vadoklių stribų viršininko Namikio, tardytas dėl sūnaus. Bedarydami kratas stribai pavogė tėvo dviratį ir radijo aparatą.
1944m. prasidėjus partizanų kovoms, Boleslovas tapo partizanu Vadoklių būryje, vadovaujamame Kecoriaus. Pirmasis kovos krikštas- Užulėnio miške. 1945m. vasarą Boleslovas Eglinskas buvo pirmą kartą sužeistas į koją (šlaunies raumenis). Žaizda užpūliavo, kurį laiką jis negalėjo vaikščioti kartu su būriu. 1946m. liepos mėnesį grupę partizanų rusai apsupo Taujėnų miške, žuvo būrio vadas Kecorius. Boleslovas, įsitvirtinęs eglynėlio kalvelėje, leido priartėti stribams ir tada susisprogdino granata.
Vyties apygardos partizanai stovi iš kairės: 2-as- Tumšė, 4-as Kecorius, 7-as- Boleslovas Eglinskas; sėdi: pirmas- Tumšė
Po dviejų dienų į mūšio vietą nuėjęs brolis Juozas rado tik nutrauktus du pirštus. Partizanai iš Lėno buvo nuvežti į Taujėnus, kur dvi dienas gulėjo pamesti už mokyklos. Kapo vieta nežinoma.
Visa gausi Eglinskų šeima buvo ištremta. 1948m. suėmė Ukmergės mokytojų seminarijos mokinį šešiolikmetį Juozą ir šeštos klasės gimnazistą aštuoniolikmetį Antaną. Abu buvo nuteisti po 8 metus kalėjimo. Pirmasis kalėjo Mordovijoje, antrasis Komijoje. Marytė Eglinskaitė mirė keturiolikos metų Sibire nuo prasto maisto ir smegenų uždegimo.
Eglinskų šeima- kupina gerumo ir meilės šviesos. jie mokėjo kentėti drauge, mokėjo aukotis vienas kitam ir Tėvynei.
Pagal Juozo Eglinsko pasakojimą parengė
Zuzana Stunžėnienė. 1990m.
Partizano BOLESLOVO EGLINKO - SAULIAUS
užrašai1
1944m.
Sausis
3d.Petras “nuėmė”kiškį. Sekėm šerną.
4d. Rytą išvažiavo Petras Tėvas Antanas ir aš Ukmergėn.
8d.Daug šviežio sniegą Griniaus miške matėm brakonierių.
Vasaris
2d.Su Petru medžiojom, sekėm lapę.
22d.Vežėm iš Dambrausko stirtų šieną.
Kovas
1d.Gavau Petro laišką, rašytą 25 vasario. Parašė, kad išvyksta karo mokyklon.
10d.Nušoviau lapę.
29d.Buvau su Stakėnu Ukmergėje.
30d.“Nuėmiau”....2.
Paaiškinimai
1 Partizano BEglinsko-Sauliaus užrašai dienoraščio forma atlikti kalendoriaus '1944m kalendariumas" knygutėje.
2 Dalis teksto, tikriniai vietovardžiai pavardės ir vardai yra užšifruoti specialiu šifru. X žymimas ženklas, kurio negalima perduoti įprastinės abėcėlės ar skaitmenų ženklu.
Balandis
4d.Buvau šv. išpažinties ir komunijos. 5d. Su Stakėnu buvau Ukmergėje.
10d.Mačiau gandrą. Žydi šalpusnis.
Skaityti daugiau: Linksma, kad pavasaris, skaudu, kad karas...
