SUSITIKIMAI SU PROF. JUOZU AMBRAZEVIČIUMI

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Mykolas Naujokaitis, teisininkas, skautų veikėjas, aktyviosios rezistencijos veiklos metais

Sunki našta teko Laikinajai Vyriausybei, kai 1941 birželio 23 Lietuvių Aktyvistų Fronto Vyriausio Komiteto įgaliotinis Levas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė, kad lietuvių tauta sukilo prieš okupantą, kad Lietuvos nepriklausomybė atstatyta ir Laikinoji Vyriausybė sudaryta. Tai buvo momentas, kai vokiečių karo mašina vos buvo pradėjusi riedėti į Rytus, o rusų besitraukią daliniai dar buvo pasklidę visoje Lietuvoje. Vyriausybė savo žinioje neturėjo nieko, visiškai nieko; visas krašto atstatymas buvo paremtas prielaidomis ir viltimis. O realiai teko organizuoti administraciją, ūkį, finansus, susisiekimą ir visus kitus būtinus normaliam krašto funkcionavimui poreikius.

Sunkumai šimteriopai buvo pagilinti karo aplinkybių, nes visa ekonominė struktūra staiga sugriuvo, o susisiekimo reikmenys išridenti į Rytus su besitraukiančiais rusais. Vyriausybės veiklai planai negalėjo iš anksto būti paruošti, ir kai kurie asmenys vyriausybės sąstatan buvo pripuolamai įjungti kaip vieninteliai prieinami tuo laiku žmonės. Jie užėmė vietas tų, kurie seniau pogrindžio vadovybė vyriausybės postams buvo numatyti, bet kuriuos prieš karo pradžią rusai išvežė ar įkalino. Jei vyriausybės organizacinius, administracinius ar linijos klausimus ministeris Škirpa Berlyne ir buvo pozityviai apsprendęs, bet Laikinajai Vyriausybei tie planai visoje pilnumoję nebuvo prieinami, nes ir pačiam Škirpai nebuvo leista iš Vokietijos grįžti Lietuvon. Pagaliau tie planai buvo sudaryti tik daliniame sąlytyje su tauta, tad pilnai nebūtų galėję tikti susidariusiai faktiškai padėčiai krašte.

Tokioj būklėj atsiradus, suprantama, kad einančiam Laikinosios Vyriausybės min. pirmininko pareigas profesoriui Juozui Ambrazevičiui teko įdėti nepaprastą kiekį energijos ir laiko, ieškant tinkamiausio kelio krašto ir tautos gyvenimui atstatyti.

Susitikimas ligoninėje

Birželio 23 skelbiant Laikinąją Vyriausybę, Kazys Škirpa, jo pageidavimu, buvo pakviestas vyriausybėn būti ministeriu pirmininku. Tačiau, kaip minėta, jam negalint eiti pareigų (vokiečiai jam iš Berlyno išvykti neleido), švietimo ministeris prof. J. Ambrazevičius buvo įprašytas eiti pirmininko pareigas. Taip faktiškai jis tapo Laikinosios Vyriausybės galva.

Keliom dienom praėjus nuo Laikinosios Vyriausybės suformavimo, ministeris pirmininkas aplankė mane Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur aš tuo metu buvau gydomas. Jis čia nuoširdžiai kalbėjo, kad jam nereiktų pasilikti pirmininkaujančio pareigose, nes pogrindžio vadovybės mandatas buvo suteiktas min. Škirpai. Bet kol to negalima įvykdyti, jis norėjo tiesiai iš manęs išgirsti ministerio Škirpos mintis ir žodžius, perduotus man Berlyne, šiais klausimais:    sukilimo vykdymas, vyriausybės ir administracijos organizavimas ir veikla, lietuvių-vokiečių santykiai ir paties Škirpos situacija.

Plačiai pasidalinau su juo įspūdžiais, patirtais Berlyne ir perdaviau min. Škirpos ir jo bendradarbių ano meto nuotaikas, prielaidas, svarstymus ir sutarimus. Iš tikro visa tai turėjau perduoti Vyriausiam Komitetui dar rusų okupuotos Lietuvos pogrindyje, tačiau dėl susidėjusių sąlygų to pilnai atlikti negalėjau.

(Redakcijos pastaba:    Mykolas Naujokaitis, teisininkas, atsargos karininkas, pogrindžio Vyriausio Komiteto siunčiamas, 1941.II.9 laimingai perėjo Vokietijos sieną ir atvyko į Berlyną. Čia su min. Kaziu Škirpa ir jo bendradarbiais plačiai išdiskutavo padėtį okupuotoje Lietuvoje ir Berlyno vadovietės planus. Su pranešimu pogrindžio vadovybei vėl iškeliavo Lietuvon. Trise IV.9 perėjo sieną ir tuoj pasijuto rusų pasieniečių apsupti. Dar turėjo galimybę atsitraukti į Vokietiją, tačiau nutarė veržtis jėga. Nors prasiveržti pavyko, tačiau besišaudant buvo stipriai sužeistas. Visą naktį ir sekančią dieną vejamas enkavedistų ir šunų, nukraujavęs, papuolė į rusų nagus. Buvo atgabentas į Kauną ir stiprioje apsaugoje patalpintas ligoninėn. Laimingu atsitikimu pagrindines pogrindžio vadovybei skirtas žinias jam pasisekė perduoti per ligoninės gailestingąją seselę, gi pilnai viską papasakojo, jau vokiečiam užėjus jį atlankiusiam Laikinosios vyriausybės min. pirmininkui. Nors dauguma tų perdavimui skirtų žinių jau buvo praradę aktualumą, bet Ambrazevičius jomis domėjosi kaip berlyniškių nusiteikimais ir jų padarytu visos situacijos vertinimu).

Žinios skirtos Vyriausiam Komitetui

1.    Karas

Rusų-vokiečių karas, tuolaikiniais min. Škirpos daviniais, turėjęs prasidėti gegužės pradžioje. Jis tada tačiau suprato, kad data gali keistis ir mums tiksliai nebūti žinoma, o kartais vokiečiai galį perduoti netikslią datą mums suklaidinti. Nors jis ir tikėjosi turįs palyginti draugišką ryšį su Wehrmachto sluoksniais, tačiau buvo pakankamai realus, prileisdamas suvedžiojimo galimybę.

Škirpa taip pat suprato milžiniškas besiplečiančio karo komplikacijas, ir netikėti įvykiai kitame karo fronte lengvai galėję pakeisti vokiečių žygio į Rusiją laiką. Karo pradžia galėjo būti atidėta mėnesiams ar net metams. Juo nuomone, sukilimui ruoštis reikią skubiai, bet nenusivilti, jei laikas pasikeistų. Jis suprato, kad sukilimo skelbimas, neprasidėjus karui, būtų tikra savižudybė. Tad vokiečių peržengimas Lietuvos sienos turėjo būti pozityviu ženklu sukilimui skelbti. Škirpa neabejojo, kad intensyvaus ruošimosi sukilimui laikotarpiu būsią žymiai daugiau suėmimų, nes būsią sunkiau išlaikyti konspiraciją, ir tos sąlygos pareikalaujančios aukščiausio pasiaukojimo.

2.    Ryšiai su vokiečiais

Min. Škirpa manė su vokiečiais turįs gerus ryšius. Jis tikėjosi teigiamų rezultatų iš kontaktų su vokiečių kariuomenės karininkais, su kuriais santykiai buvę palaikomi abipusio pasitikėjimo dvasioje. Kai kurie jų buvę jo bendraklasiai vokiečių generalinio štabo akademijoje.

Škirpa rezervavo sau teisę sukilimą skelbti pirmąją karo dieną, jei jam pasisektų garbingai susitarti su vokiečiais Lietuvos laisvės klausimu. Tokiai prielaidai pavykus, Lietuvos pogrindis galėjo tikėtis tokios eigos:

a.    Vokiečiai galėtų leist sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę dar prieš Vokiečių-Rusų karo pradžią. Tuo atveju, žinoma, daug sunkumų nugalėta: šį vyriausybė skelbtų suskilimą ir jam vadovautų, duodama nurodymus tautai;

b.    Jei pirmoji galimybė neišsivystytų, Škirpa galvojo, vokiečiams sutinkant, iš Vokietijoje esančių lietuvių sudaryti grynai lietuvišką karinį vienetą ir, jam pačiam vadovaujant, išsikovoti pasienyje Lietuvos teritorijos plotą. Iš šios lietuviškos žemės jis pats paskelbtų sukilimo pradžią ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Škirpa manė, kad tam žygiui Vištyčio miestelis būtų labiausiai tinkamas. Škirpa šių galimybių įgyvendinimą gan giliai svarstė, prileisdamas galimai neigiamas pasėkas. Jo nuomone, artimi santykiai su vokiečiais nors ir rizikingi, tačiau neišvengiami, nes viską lemiąs reikalas laisvinti kraštą nuo didesnio galvažudžio.

3. Sukilimo skelbimas Lietuvoje

Jei Min. Škirpai nepasisektų su vokiečiais susitarti, tai pogrindinis Vyriausias Komitetas ne vėliau antrąją karo dieną turi bet kokiomis priemonėmis skelbti sukilimo pradžią, organizuoti vyriausybę ir duoti direktyvas krašto administraciniams organams. Šitie valstybinės reikšmės aktai, jei tik būtų įmanoma, turi būti skelbiami per radiją. Labai svarbu, kad visa tai pasiektų laisvąjį Vakarų pasaulį, nes visa tai galėtų turėti reikšmingų pasekmių tolimesniam įvykių vystymuisi. Pirmiausiai tokių žinių paplitimas pasaulio spaudoje galėtų turėti lemtingos įtakos tolimesniam vokiečių elgesiui. Mat, Vyriausiam Komitetui skelbiant sukilimo pradžią, jau būtų išryškėjęs neigiamas vokiečių nusistatymas pirmųjų dviejų galimybių atžvilgiu. Toks viešas reikšmingų žinių per radiją skelbimas sudarytų palankią pasaulio opiniją Lietuvos naudai ir tai galėtų teigiamai pakreipti vokiečių nusistatymą Lietuvos laisvės prasme.

Min. Škirpa skaitė, kad yra būtina daryti visa, kad sukilimas būtų krašte paskelbtas pirmą ar antrą karo dieną. Susivėlinus, efektas būtų žymiai menkesnis, nes, jo vertinimu, vokiečiai perkirsią Lietuvą per 3-5 dienas.

Naujokaičiams, šių prisiminimų autoriaus šeimai — prof. Juozas Brazaitis (N. E. Sūduvis) padovanojo savo knygą “Vienų vieni" 

4. Laikinosios Vyriausybės sąstatas

Vyriausybės sąstato klausimu min. Škirpa buvo nuomonės, kad jei jam būsią leista organizuoti egzilinę vyriausybę, tai savaime aišku tokioj vyriausybėj dalyvautų vien iš Lietuvos pasitraukę žmonės. Jei, iš antros pusės, Laikinąją Vyriausybę organizuotų ir skelbtų pogrindžio Vyriausias Komitetas, tada vyriausybės nariais būtų kviečiami pogrindžiui prieinami ir patikimi žmonės. Škirpa nė vieno vyriausybės nario įsakmiai nepiršo, išskyrus tai, kad jis kiekvienu atveju turėtų būti paskelbtas ministeriu pirmininku. Jo samprotavimu, ryšiai, kuriuos jis esąs sudaręs su vokiečių užsienio reikalų ministerijos senais pažįstamais pareigūnais ir bendramoksliais generalinio štabo karininkais, turėtų turėti pozityvios įtakos, sprendžiant Lietuvos problemas. Jis tvirtai tikėjo, kad vokiečių okupacija užtruksianti kelerius metus ir kad noroms-nenoroms mums teksią su jais turėti reikalų. Pasikalbėjimuose su min. Škirpa tačiau buvo sutarta, kad, vienu ar kitu būdu formuojant vyriausybę, būtų stengiamasi tą formavimą atremti į kiek galima platesnio politinio spektro bazę.

5.    Krašto administracija

Išsiaiškinus, kad Berlyne esama nusistatymo išlaisvintos Lietuvos administracinį aparatą sudaryti net iki viršaičio pareigų lygio skyrimo keliu iš patikimųjų sąrašų, pogrindžio Vyriausio Komiteto vardu buvo pasiūlytas kitas kelias: administraciniai organai, veikę prieš bolševikų okupaciją, automatiškai atstatomi ir pareigūnai grįžta į savo vietas. Pakeitimai, kur iškiltų reikalas, būtų daromi individualiai. Min. Škirpa su pasiūlytuoju projektu sutiko.

6.    Trėmimai iš Lietuvos

Trėmimu klausimu Škirpos nuomonės griežtai skyrėsi nuo pogrindžio padaryto situacijos vertinimo. Jo manymu, bolševikai visais laikais turėjo didelių sunkumų su transportu, ir dabar, aiškiai besiruošdami karui, tikrai nevykdys plačios apimties trėmimų. Pogrindžio argumentas, kad politiniai sprendimai Bolševikijoje turį pirmenybę prieš visa kita, Škirpos galvosenos nepakeitė.

7. Ateities planai

Pasikalbėjimuose su min. Škirpa Berlyne konkretesnių detalių apie posukiliminio laikotarpio planus nebuvo išvystyta. Tad situacija, faktiškai susidariusi vokiečių okupacijoje, negalėjo tapti diskusijų objektu. Galvojau, kad Škirpa, jei būtų norėjęs radikaliau keisti Laikinosios Vyriausybės kursą, būtų suradęs būdų savo nusistatymams perduoti, nors dalinai ir buvo vokiečių belaisvis Berlyne.

Prof. Ambrazevičius, išklausęs pranešimo, padėkojo už perduotas detales ir palinkėjęs “greitai pasveikti” atsisveikino.

Gimsta Lietuvių Frontas

Išėjęs iš ligoninės, tolimesnį bendradarbiavimą su prof. Juozu Ambrazevičiumi tęsiau pogrindiniame Lietuvių Fronto sąjūdyje. Mat neilgai truko suprasti ir įsitikinti, kad lietuviška veikla vokiečių okupacijoje, taip pat kaip bolševikų metais, tėra galima tik pogrindy.

Tuo laiku buvo prieita išvados, kad Lietuvių Aktyvistų Frontas, veikęs ir atlikęs tautai pareigas bolševikų okupacijoje, bent savo vardu nebeturėtų reikštis naujo okupanto sukurtose sąlygose. Ir taip, prof. Ambrazevičiaus pasiūlymu, pogrindžio organizacijai buvo parinktas Lietuvių Fronto vardas, nors vadovaujantys organai buvo sudaryti iš išlikusių LAF vadovybės narių. Lietuvių Fronto priešakyje nuo persiorganizavimo pradžios natūraliai buvo pastatytas prof. Ambrazevičius.

Pradžioje buvo galvojama, kad Lietuvių Frontas ir toliau galėtų tęsti Lietuvių Aktyvistų Fronto funkcijas ir misiją. Čia galėtų apsijungti visi kiti rezistenciniai vienetai. Lietuvių Fronto vadovybės diskusijose buvo keliamos mintys ir daromi mėginimai įtraukti įvairių pakraipų žmonių. Padirbėjus ta kryptim, keletą jaunimo grupių prisidėjo prie Lietuvių Fronto. Kiti parodė aiškų norą veikti kaip atskiri vienetai, siūlydami palaikyti tik asmenišką kontaktą. Jie galvojo, kad mažesni vienetai turėjo didesnių galimybių išlikti.

Tačiau tų pasitarimų eigoje išryškėjo ir kitas požiūris: nors kai kurios grupės, kaip minėta, su skepticizmu žiūrėjo į susijungimą vienoje organizacijoje, tačiau dauguma buvo linkusi apsijungti vienoje vyriausioje pogrindžio vadovybėje. Tokio organo įgyvendinimo organizaciniai darbai pareikalavo daug pastangų ir magnetizmo, nes nuomonių skirtumai buvo dideli. Gi priimant dėmesin, kad vokiečių okupacija buvo mažiau apdairi ir netaip jėginga, kai kurių grupių ir žmonių ambicijos ir reikalavimai bei politinės jėgos demonstravimas žymiai pakilo.

Nesutariama dėl rezistencinių organizacijų ir karininkų

1942 metų pabaigoj Ambrazevičius ir aš nuėjome pas adv. Zigmą Toliušį, kuris pas save buvo pasikvietęs ir dr. Vladą Lašą, pasikalbėti vyriausio Lietuvos laisvinimo komiteto pogrindyje organizavimo klausimu. Mes gana greitai išaiškinom, kodėl esame susirūpinę tokio komiteto reikalingumu. Išdėstėme savo planus tokio komiteto sudarymui ir veiklai. Tačiau taip pat greit pajutom šių asmenų nepalankų nusistatymą atžvilgiu naujų rezistencinių organizacijų, kurios bolševikų pogrindyje ir sukilime pakėlė sunkiąją rezistencinės kaitros naštą.

Toliušis ir Lašas, abu gilaus patyrimo veikėjai ir politikai, principiškai tiems planams pritarė, bet pabrėžė, kad lemiamos įtakos organizaciniais, politiniais ir administraciniais vyriausios vadovybės klausimais turėtų turėti iš seno žinomos politinės grupės. Jų nuomone, pogrindžio organizacijos yra labai sunkiai apčiuopiamos: neįmanoma apspręsti jų dydžio, jų veiklos svorio ir net jų ideologinių bei politinių įsipareigojimų. Iš antros pusės, senosios politinės partijos esančios visiems žinomos ir jų svoris lengvai atpažįstamas. Kalbant apie asmenis, senųjų veikėjų darbai iš praeities ir dabarties esą visiems gerai žinomi.

Dr. Lašas taip pat pareiškė labai griežtų rezervų dėl karininkų didesnės įtakos į pogrindžio politinę veiklą. Jis teigė, kad tokia įtaka būtų neigiama, priduodanti aiškų nepastovumo elementą. Abu, adv. Toliušis ir dr. Lašas, galvojo, kad karininkų įtaka dar netolimoje praeityje neabejotinai kenkusi tautos labui ir jie šiuo metu neigiamai žiūrį į bet kokį siūlymą įtraukti šią grupę į tautos politinį darbą. Jų nuomone, karininkams pavesti vien tik karinius uždavinius: karinis tautos paruošimas, karinių planų sudarymas ir jų vykdymas. Politinius sprendimus gi turėtų daryti senųjų politinių partijų atstovai.

Čia mūsų nuomonės aiškiai išsiskyrė. Ambrazevičius teigiamai vertino karininkų įnašą tautos pogrindžio veikloje ir gynė jų teisę dalyvauti ir politiniuose sprendimuose. Skaitė, kad dėl keletos nepriimtinų asmenų nereikėtų ir visus kitus atmesti.

Lietuvių Fronto vardu aš pareiškiau, kad pogrindžio organizacijos esančios gerai susiorganizavusios ir išvysčiusios aukšto lygio veiklą. Šių organizacijų įnašo ir aukų tautos vadavimo darbe niekas negalįs nuneigti. Aiškinau, kad pogrindžio veikloje yra neįmanoma išskirti politinės ir karinės veiklos sričių ir kad šios dienos susitikimas čia, šioje patalpoje, įvyko pogrindžio organizacijos iniciatyva. Pabrėžiau, kad

Lietuvių Frontas negali sutikti, kad dalis pogrindžio organizatorių ir veikėjų šiuo metu būtų išskirta iš politinės veiklos ir kad jai nebūtų leista pasisakyti jokiais politiniais klausimais.

Jei po šio susitikimo mes Toliušiaus ir Lašo pareiškimuose ir pastebėjome tam tikrą sušvelnėjimą rezistencinių organizacijų atžvilgiu, tačiau tas sušvelnėjimas ir toliau buvo neryškus. Tačiau karininkų atžvilgiu jų užimta pozicija net stiprėjo, ir kompromisui neatsirado jokios spragos. Mane itin kankino adv. Toliušiaus užimtoji pozicija, nes jo paties brolis buvo gana aukštas ir įtakingas pareigūnas Lietuvių Fronto eilėse. Net ir pats Zigmas Toliušis, kai anksčiau buvo kalbintas, labai simpatingai ir palankiai buvo pasisakęs bendros veiklos vieneto formavimo reikalu.

Neradus galimybės pakeisti ar sušvelninti šių dviejų politikų nuomonių, Lietuvių Frontą toliau pasirinkta kryptim dirbo per kitus specialiai šiam uždaviniui parinktus pogrindžio veikėjus. Rezistencinių ir senųjų politinių grupių galutinis apsijungimas Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete įvyko maždaug metams praėjus nuo pirmųjų mėginimų.

Aukščiausias pogrindžio autoritetas

Kontaktai su prof. Ambrazevičiumi antinacinėje rezistencijoj buvo dažni ir intymūs. Manau, kad jį pažinau kaip žmogų ir kaip tautos tarnybai pilnai pasiaukojusį kovotoją. Mano labai artimai išgyventi epizodai liudija, kad Ambrazevičius pavestas ar pasiimtas pareigas atlikdavo nuostabiai sąžiningai, didžiai garbingai ir su aukščiausiu pasiaukojimu.

Laikinojoj Vyriausybėj nuo pirmos dienos nešė totalinę atsakomybę už tautos kovos pasisekimą, už vyriausybės pasirinktą kryptį ir kelią, už visą lietuvių veiklą krašte, kurio tuometinis savavalis šeimininkas buvo visos Europos ir pasaulio pabaisa. Pogrindy prof. Ambrazevičius buvo taškas, į kurį vedė didžioji dauguma pogrindžio gyvybės siūlų, ir pajėga, kuri daugeliui buvo aukščiausias autoritetas ir vadas, kuriam buvo parodytas didžiausias lojalumas. Daugeliui jo vardas įkūnijo pilnutinį pasitikėjimą veikla, darbu ir rezultatais. Bet kokiose aplinkybėse profesoriaus Ambrazevičiaus įtaka ir svoris pogrindžio veiklai išliko pastoviai reikšmingas.

Po 1943 m. kovo mėnesį įvykusių masinių intelektualų suėmimų, kurių aukos tapo Stutthofo koncentracijos stovyklos kaliniais, Ambrazevičius visiškai pasitraukė į pogrindinį gyvenimą. Bet ir iš čia jis tęsė vadovaujantį vaidmenį Lietuvių Fronte. Jokie asmeniški pavojai nekliudė jam atlikti pareigų tautai.

Didžiajai pabėgėlių masei traukiantis iš Lietuvos, prof. Ambrazevičius pasuko į Žemaitiją, kur planavo pasilikti su besiorganizuojančiais pogrindžio kariais. Lietuvių Fronto vadovybės nariai grįžo iš Vokietijos, susirado Profesorių ir didelėmis pastangomis prikalbino jį vykti į Vakarus, kad toliau vestų pasiimtas pareigas vadovauti tautos kovai naujose ir nepažįstamose sąlygose. Ir jis dirbo . . . deja, savųjų ne visada suprastas ir įvertintas .

Buvo skaudu sakyti “Sudiev”, Profesoriui mirus. Ir vėl skaudu tarti “Sudiev”, mirties metinėse grįžus į darbo, kovų ir neišsipildžiusių vilčių pogrindyje dienas.

Ačiū, Profesoriau, už kartu praleistas dienas ir valandas!