Laisvės kovų archyvas 21 T 1997

Romualdas Šalaka, g.1926 08 09, iš Pauriškių k. pradėjo partizanauti 1944 m. rugsėjo mėn. Slapyvardis Vasinta. Ginkluotos organizacijos pavadinimas - "Nepriklausoma Lietuva". 1944 12 25 suimtas su ginklu bunkeryje netoli Denionių k.

□ Albertas Nakutis

Be R.Šalakos buvo suimti: Jurgis Guzas, g.1912, inžinierius-meliora-torius, miręs 1953 01 17 Kolymoje; Balys Stukas, g.1919, iš Denionių k., miręs 1948 m. Kraslage; Stasys Nakutis iš Malaišių k. (Alberto Na-kučio-Viesulo brolis), miręs 1947 12 15 Kraslage. A.Pesliakas prisimena, kad S.Nakutis parašęs laišką iš Dudinkos persiunčiamojo lagerio prie Jenisiejaus, nusiuntę jam džiūvėsių, tabako, gavę dar antrą laišką ir susirašinėjimas nutrūkęs.

Kartu buvo teisiami broliai Antanas, Petras ir Vladas Pajedai iš Galvydžių k. ir Jonas Skipitis. Visi teisiamieji gavo po 25 m. Petras Pajeda mirė dar Lukiškių kalėjime.

Vyrai iš bunkerio buvę Kūčių valgyti. Pavalgę grižo į bunkeri, o vienas iš Pajedų atsilikęs ar pasilikęs, ir jį sugavę kareiviai. Jis ir atvedęs kareivius prie bunkerio.

Kareivius pamatęs ir Albertas Nakutis-Viesulas, ėjęs su vienu iš Galvydžių Lapieniokų. Kai šie bandę trauktis, kareiviai juos pastebėję ir ėmė su šunimi vytis. Šunį Albertas Nakutis nušovęs, ir abu partizanai laimingai pasitraukę.

Bunkeryje buvo paimti tik jau minėti keturi vyrai. Paimtas ir radijo aparatas. Partizanams viela surišę rankas, nuvarę į toliau paliktą sunkvežimį, sulaipinę, užmetę brezentu ir laipioję per juos kaip per rąstus, kol nuvežę į Panevėžį. Vyriausias amžiumi iš tų vyrų buvo Jurgis Guzas. Jis stengęsis teisme prisiimti sau didžiausią kaltės dalį.

Skaityti daugiau: SVĖDASŲ PARTIZANAI (2)

NEMATOMAIS TAKAIS

Stasys Indrašius

PARTIZANŲ RYŠININKO ATSIMINIMAI

"Mano gimtasis Drobčiūnų kaimas, kuriame 1927 m. gimiau ir augau, praleidau vaikystę ir jaunystės dienas, buvo Svėdasų vls. Rokiškio aps. (dabar Anykščių r). Čia kirtosi Rokiškio, Kupiškio ir Utenos apskričių ribos", -rašo Stasys Indrašius. Jo tėvas, 1919 m. Lietuvos savanoris, iš Drobčiūnų dvaro gavo 9 ha žemės. Pranas Indrašius buvo gimęs 1900 m. Užpalių vls. Traidžiūnų k. trijų brolių ir dviejų seserų šeimoje. Už Nepriklausomybės kovas apdovanotas dviem medaliais. Buvo šaulys. 1944 m., artėjant frontui, pabūgęs represijų, iš savo namų pasitraukė ir iki pat mirties 1965 m. negrįžo pas šeimą. Namie ūkininkavo žmona su sūnumi Stasiu.

Motina Pranė Urbanavičiūtė-Indrašienė gimė 1902 m. Linskio k., Užpalių vls. Ji turėjo keturis brolius ir keturias seseris. Į Drobčiūnus atitekėjo 1927 m. Motina buvusi labai didelė patriotė ir kovojantiems padėjo iš visos širdies. Jos žodžiai: "Laisvė brangesnė už gyvybę. Reikia kovoti." Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė - mirė 1967 m.

Stasys Indrašius buvo vienturtis vaikas šeimoje. Jam teko visa ūkio vyriškų darbų našta. 1951 m. vedė ir su žmona dirbo kolūkyje laukininkystėje, vėliau fermoje, laiškininku. Nuo 1972 m. iki pensijos Utenoje dirbo santechniku.

Sužinojęs, kad yra renkama medžiaga apie Svėdasų partizanus, Stasys Indrašius tiesiog užvertė mus savo laiškais su tiesiog neįkainuojama medžiaga apie pokario metus savo tėviškėje. Jo atsiminimuose "Nematomais takais" -ryškiausiai atspindėtas ir jo paties biografijos tarpsnis. O kur dar kita: su stebėtinu ryžtu, nekreipdamas dėmesio į savo naštą ir negales, jis siunčia įvairią medžiagą, atsakymus į papildomus klausimus ir t.t.

Skaityti daugiau: NEMATOMAIS TAKAIS

PER AUKĄ TĖVYNĖ LAISVA TEPALIKS

Genė Lauciūtė

VYTAUTO APYGARDOS ŠTABO RYŠININKĖS PRISIMINIMAI 1944-1955

□ Gene Lauciūtė. Paskutinės dienos laisvėje 1949 m.

Genė Lauciūtė-Bedalė, Svajonė gimė 1924 10 5 Utenos aps. Stabalunkių k. Baigusi Stabalunkių pradžios mokyklą, mokėsi Utenos gimnazijoje, dirbo Utenos Žemės tvarkytojo įstaigoje, "išvaduotojams" sugrįžus - soc. aprūpinimo įstaigoje.

Nuo vaikystės Tėvynės meilę savo asmeniniu pavyzdžiu skiepijo tėvai ir pirmoji mokytoja, o gimnazija jaunos merginos sąmonėje plėtojo toliau.

Jai likimas lėmė eiti greta partizanų nuo 1945-1949 m. 1949 11 02 buvo suimta ir iki 1955 m. ištremta į Šiaurę.

Per gyvenimą Genė Lauciūtė-Bedalė ėjo lydima skaudžiausių netekčių:

Vorkutoje amžiams liko politinio kalinio vyro Stepono palaikai, mirė vienintelė dukra, pasirinkusi gydytojos profesiją.

Laikas užgydė žaizdas. Liko randai, kuriuos pikti žmonės kariais bando nuplėšti...

...Praeis gal kiek laiko,
Ir jūs mus pamiršit.
Gal kartais minėsit tik dainose.
Vien tik motinos sielvartą, skausmą, dejones
Ramins vyturėlis, pragydęs rytais...

(Iš partizaną dainos)

VADO LIKIMAS

Liūdna ir gaila, kad laikas vis labiau ištrina iš atminties partizanų veidus ir vardus. Gražiausi jaunystės metai praėjo drauge ne tik klausantis jų gražių ir graudžių dainų, bet ir dalijantis pavojingu darbu, mažyčiais džiaugsmais ir dideliais, skausmingais praradimais.

Sugrįžę okupantai pradėjo siautėti. Jaunus vyrus ėmė rinkti į savo kariauną. Vyrai paklusti okupantams atsisakė. Pradėjo rinktis į būrius, ginkluotis, ir, dainuodami "žūsime, broliai, nes mūsų toks likimas, per auką Tėvynė laisva tepaliks", išėjo į miškus. Ginti Tėvynės ir savęs.

Skaityti daugiau: PER AUKĄ TĖVYNĖ LAISVA TEPALIKS

NEGALĖJOM LIKTI NUOŠALY

VAKARŲ LIETUVA

ŽALIOSIOS RINKTINĖS PARTIZANAI

Alfonsas Litinskas

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai Tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Maironis

Lietuvos mokykla ir jos mokytojai skiepijo vaikams Tėvynės meilę, ugdė savo gimtojo krašto patriotus. Jie dirbo šį taurų darbą, nenuleisdami rankų, nesitikėdami materialinio atpildo. Mokyklos suolas, jaunųjų ūkininkų ratelis, šaulių būrys - tai aplinka, kurioje formavosi Lietuvos pilietis, patriotas, pasiruošęs ginti savo Tėvynę.

Tos pačios patriotinės dvasios buvo veikiama ir mūsų šeima. Tėvas gana apsiskaitęs ir išprusęs, gerai žinojo ne tiktai rusų imperijos, bet ir mūsų, Lietuvos, istoriją. Man pripasakodavo įvairiausių pasakojimų ir padavimų. Aš dar nemokėjau skaityti, jau žinojau apie Vaidevutį, Mindaugą, Trakus ir Lietuvos laisvės kovas 1918-1923 m. Patriotizmą žadindavo ir dainos, kurias visa šeima dainuodavo. Ypač dainos Maironio žodžiais giliai įstrigdavo į mūsų, vaikų, jaunas širdis. "Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės", dainuodavo mūsų kaimo šauliai, kurių būryje buvo virš trisdešimties.

Nors mūsų šeima buvo neturtinga, bet aš nesijaučiau nelaimingas ar pažemintas. Dar vaikas kūriau planus, ką darysiu užaugęs, ir manau, kad mano svajonės būtų išsipildžiusios. Buvau nesugriuvęs, kaip kaime sakydavo, bet kokį darbą sugebėjau dirbti. Konstravau, gaminau aviamodelius, kurie gana sėkmingai skraidė. Man skraidyti neteko, nes vėliau "nuskraidino" į Šiaurę, iš kur ilgai negalėjau pakilti.

Man, dvylikamečiui, pirmoji okupacija nebuvo netikėta, bet išsyk sunku buvo suvokti, kas vyksta. Tiktai po savaitės kitos, kai aplinkiniuose miškuose apsistojo baisiai atrodantys sovietų raiteliai, pradėjo aiškėti ne tik man, vaikui, bet ir visiems žmonėms kokia nelaimė užgriuvo mūsų tautą. Jau rugpjūčio mėn. buvo sunaikintos visos trys kaime buvusios bibliotekos, mokyklos, jaunųjų ūkininkų ir šaulių organizacijos.

□ Petras Masiulaitis-Virpša, Giria

Skaityti daugiau: NEGALĖJOM LIKTI NUOŠALY

MANO JAUNYSTĖS VARGAI

Leonas Čelutka-Nemunėlis

1948 m. prasidėjo mano jaunystės vargai. Šeimoje buvome 5 asmenys: tėvai, sesuo, brolis ir aš - aštuoniolikmetis. Tėvas 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Brolis Aleksas, kad nebūtų paimtas i kariuomene, 1947 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Radviliškio geležinkelyje. Mama, sesuo ir aš likome ūkininkauti.

1948 m. gegužės 22 d. buvome apsupti garnizono. Ryte, pradėjus aušti, jo vyresnysis mums perskaitė raštą, kad esame ištremiami kaip partizanų slėpėjai (buvome šelpėjai ir ryšininkai nuo 1944 m.). Liepė greitai rengtis. Ką spėjome pasiimti - susidėjome į vežimą ir išvažiavome Šeduvos link. Buvo suimtos 5 kaimyninės šeimos. Pagalvojęs, kad veža iš Tėvynės, atsisveikinęs su mama ir seserimi, nusprendžiau bėgti. Pavyko. Antrą dieną pabėgo ir kaimynas Julius Gaubas. Jei žūti - tai savoje žemėje. Su Gaubu nuėjome pažiūrėti, kas darosi mano namuose, bet mus užklupo stribai. Julius Gaubas žuvo, o aš likau gyvas.

Skaityti daugiau: MANO JAUNYSTĖS VARGAI

PALANGOS GIMNAZIJOS 1945-1948 m. POGRINDIS IR POGRINDININKŲ LIKIMAI (2)

Prisiminimus užrašė ir parengė kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila

Bronė Kalvaitytė-Šerepkienė, Domininko, g.1925 Telšių aps., Varnių vls., Balkininkų k., ūkininko šeimoje. Iki arešto 1948 071 Kretingos r. Laukžemės mokyklos mokytoja.

Tėveliai turėjo 12 ha ūkį, vėliau dar nupirko 6 ha. Gražios mano tėviškės apylinkės. Netoli parapijos bažnyčia. Saulėtom dienom, rudenio ir pavasario spalvom pasipuošus gamtai, tie nuostabūs vaizdai taip užliūliuodavo sielą, kad norėdavosi šaukti: "Ak, kokia graži tu, mano tėviškėle!" Čia ir prabėgo mano gražioji vaikystė iki dvylikos metų, kurioje buvo ir labai skaudžių valandų... Būdama 7 metų netekau mamytės, o dvylikos -tėvelio. Tuomet visa tai atrodė tragiška, o vėliau ėmiau dėkoti Dievui, kad taip Įvyko. Turime jų kapą tame brangiame Žemaitijos kampelyje, kurį ir dabar galime lankyti. Galėjo, be abejonės, tas kapas būti ir prie Laptevų jūros ar kitoje Šiaurės vietoje. Gal net kartu ir mūsų septynių vaikų. Mat tėvelis 10 metų buvo Varnių valsčiaus viršaitis.

Ilgai mūsų pradinėje mokykloje dirbo mokytoja Sofija Kiauleikytė, vėliau tapusi Laugeniene. Ji buvo didelė patriotė ir puikiai sugebėjo tuos jausmus įdiegti į mokinių širdeles. Istorijos pamokose gerai išaiškindavo okupantų tikslus Lietuvoje. Gal todėl vėliau niekas beveik iš mūsų kaimo nestojo į vokiečių ir sovietų karinius dalinius. Visi jie žuvo savo žemėje.

1940 m. vasarą praleidau tėviškėje. Gerai pamenu birželio 15-ąją, kai vieškeliuose pasklido sovietų okupaciniai kariuomenės daliniai. Jie buvo baisiai vargani. Labai skurdi kareivių apranga. Žiūrėjau į juos su didele baime, nes jų buvo tiek daug. Supratau, kad nebėra mūsų Lietuvėlės. Kaime žmonės klausinėjo vienas kitą, kas dabar bus, kaip toliau gyvensime.

1940-ųjų metų rudenį išvykau į Kauną. Čia ir pamačiau savo akimis sovietinių okupantų žiaurumus, terorą - nekaltų žmonių areštus ir k.t. Sovietų karininkai atsivežė savo žmonas, kurios parduotuvėse pirko viską, kas pakliuvo, dažnai nežinodamos daiktų paskirties. Prie maisto parduotuvių susidarė eilės, kurių Lietuvoje nebuvo. Į geležinkelio stotį važiavo sunkvežimiai su areštuotais žmonėmis. Mano šeimininkės brolio šeimai neleido net išvakarėse mirusios dukrelės palaidoti.

□ Palangos gimnazijos pogrindininke - ateitininkų būrelio įkūrėja ir vadovė Bronė Kalvaitytė-Šerepkienė, 1957 m.

Skaityti daugiau: PALANGOS GIMNAZIJOS 1945-1948 m. POGRINDIS IR POGRINDININKŲ LIKIMAI (2)

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

PALANGOS PARTIZANAI

Rūta Daukšaitė-Aleksonienė

Lyg sakalai sparnais palaužtais,
Audrų priblokšti prie uolų,
Sustingo mokiniai miestelio aikštėj,
Priglaudę veidus prie šaltųjų akmenų.

(...)

Jie neieškojo turtų nei garbės,
Nei blizgančio medalio, sidabrinių saujos.
Išėjo mirt už laisvę, nepaklausę, kiek mokės
Už skausmą, už jaunystę, širdį, kraują.

V.Jurevičius

Neseniai lankiausi Palangoje. Bridau per smėlį, ieškodama jaunystėje įmintų pėdų - deja, jas užpustė balta pajūrio smiltelė... Tik jūra ta pati. nerami ir paslaptinga... Užkopiau į Birutės kalną, susiradau pušį, kur prieš penkiasdešimt metų manęs laukdavo Steponas su Vytu. Prisiglaudžiau prie kamieno ir prieš akis praslinko man brangių žmonių veidai. Tai buvo paprasti kaimo berneliai, nešioję krūtinėje begalinę šilumą. Visi jie žuvo. liko tik jų neišsipildžiusios svajonės, neišdainuotos dainos, neišmylėta meilė...

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

APIE PALANGOS KUOPĄ

Marytė Jurevičiūtė

Iki 1946 m. pradžios Palangos apylinkėse miškinių nebuvo. Ėjo gandai, kad kitur Lietuvoje jų yra. 1945 m. aš lankiau Palangos gimnazijos 6-ąją klasę. Mūsų klasėje mokėsi 4 mergaitės ir 8 berniukai. Visi mokiniai daugiausia iš miesto. Tiktai aš ir Steponas Skersys iš kaimo; Apolinaras Grabys buvo atvažiavęs iš Skuodo. Visi mokiniai buvo suaugę, nes karas sutrukdė mokslui.

Vieną 1946 m. kovo mėnesio dieną Steponui Skersiui pranešė, kad naktį Želvių kaime kažkas nušovė jo moliną. Skersys iškeliavo į Želvius, o jį palydėti išsiuntėme Grabį. Kaimas buvo apie 20 km nuo Palangos. Kadangi tuo laiku keleivinės mašinos nevažinėjo, eiti reikėjo pėsčiomis, todėl visa klasė lydėti negalėjome.

Per laidotuves paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė Darbėnų stribai. Jie naktį atvažiavo su mašina į vienkiemį ir laužėsi į tvartus. Skersienė, išgirdusi, kad kažkas laužiasi, užlipo ant aukšto ir pradėjo garsiai šaukti pagalbos. Stribai, supratę, kad jų planai žlugo, paleido seriją iš automato į Skersienę.

Prie supilto kapo Steponas pasakė:

- Mama, prisiekiu Tau, kad surasiu Tavo žudikus.

Skaityti daugiau: APIE PALANGOS KUOPĄ

MARIJAMPOLĖS KARO MOKYKLOS KARIŪNO LIKIMAS

VIETINĖ RINKTINĖ

Augustinas Paškonis

PIRMIEJI KARO MOKYKLOS ŽINGSNIAI

1944 m. Vietinės lietuvių rinktinės vadas gen.Povilas Plechavičius, numatydamas Antrojo pasaulinio karo nacių Vokietijos galutini pralaimėjimą, ryžosi gelbėti Lietuvos jaunimą. Susitaręs su nacių okupacine valdžia, gen.P.Plechavičius tuoj pat ėmėsi organizuoti jauniems lietuvių inteligentams Karo mokyklą, kad tokiu būdu juos apsaugotų nuo priverstinio išgrūdimo darbams į Vokietiją ir nuo mobilizavimo į esesininkų dalinius. Be to, Plechavičiui rūpėjo, kaip galima greičiau paruošti jaunų karininkų, nes, karui baigiantis, jie bus reikalingi Lietuvos nepriklausomybei atkurti.

Karo mokyklai vieta buvo parinkta Marijampolėje, nes Lietuvos Nepriklausomybės laikais 9-o pėstininkų pulko kareivinės buvo tuščios.

Pasklidus po visą Lietuvą gandui, kad Marijampolėje yra steigiama Karo mokykla, greitai ten prigužėjo apie 1500 jaunuolių, tarp kurių, be ką tik baigusių gimnazijas, buvo net ir su aukštųjų mokyklų diplomais.

Gavęs Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos atestatą, ir aš nusprendžiau tuoj pat vykti į Marijampolę. Pirmiausia nuvykau į Dusetas atsisveikinti su savo tėvais ir pabuvojęs apie pora dienų, jaunuoliško ryžto vedamas, išskubėjau ten, kur jaučiausi esąs reikalingas.

Lietuvos ateitis darėsi vis neaiškesnė. Daug karininkų ir visokio išsilavinimo žmonių bolševikų buvo sunaikinti ar išvežti į lagerius. Prasidėjus vokiečių-rusų kanui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, netekome labai daug kraštui reikalingų žmonių, kurie atsidūrė nacių kalėjimuose ir kacetuose.

Raudonųjų partizanų priviso pilni Rytų Lietuvos miškai. Po Stalingrado žlugimo ir likvidavus gen.Pauliaus armiją, pradėjo aiškėti, kad stipriai remiami anglį; ir amerikiečių bolševikai vėl gali sugrįžti į Lietuvą.

□ Augustinas Paškonis

Skaityti daugiau: MARIJAMPOLĖS KARO MOKYKLOS KARIŪNO LIKIMAS

TURĖJOME GYVENTI

TREMTIES KELIAIS

Elzė Prajaraitė-Stankevičienė

TRYS BROLIAI IR SESUO ELZYTĖ

Gyvenome Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės apsk.; parapija - Igliaukos. Šeimoje buvo 6 žmonės: tėtė Pranas, mama Magdelena, sūnūs - Juozas, Vincas, Petras ir aš, jauniausia - Elzė. 1940 m. tėvai pradėjo naujos sodybos statybą. Pirmiausia pastatė didelį tvartą, bet 1941 m. prasidėjo karas. Rusai buvo išvyti, užėjo vokiečiai. Pačiomis pirmomis dienomis jie paėmė mūsų gražią trakėnų veislės kumelę. 1942 m. mano vyresnįjį brolį Juozą užrašė darbams: šaukime buvo parašyta, kad su arkliais reikės vežti į frontą ginklus ir šaudmenis. Tėtė nuvežė jį į Marijampolę, į kareivines. Ten Juozui davė baltą raištį su juodomis raidėmis ir atsisveikinimui tėtė kartu nusifotografavo. Tačiau kitą dieną, neva atvežęs sūnui drabužių, jis padėjo Juozui pabėgti.

1942 m. per savaitę buvo pastatytas naujas kluonas. Rudenį iš senojo kluono medžių pastatytas dviejų durų svirnas. Vėliau - lentinė kalvė. Viską statė meistras Vincas Surdoka.

1942 m. suėmė tėtę, kad neatidavė pyliavos: dvylika centnerių jau buvo atidavęs, o dar tiek pat reikėjo atiduoti. Tėtę nuvežė už Kybartų į darbo stovyklą. Kai iš jo gavome laišką, brolis Juozas nuvažiavęs su draugu padėjo tėtei ir dar vienam žmogui nuo Igliaukos pabėgti ir parsivežė namo. Po mėnesio Igliškėlių policija pradėjo jo ieškoti, bet kelis kartus gavę degtinės, žąsų, kalakutų - nurimo.

1943 m. spalio mėn. ir vėl užrašo į Vokietiją du mano brolius - Juozą ir Vincą. Vieną dieną atvažiavę iš Igliškėlių trys policininkai, brolius suėmė ir išsivežė. Tačiau Vincui pasisekė pabėgti dar bevežant, o Juozą tėvai "išpirko" už bekoną.

1943 m. spalio pabaigoje, vieną vakarą apie 9-10 val. kažkas pabeldė į duris. Įėjo vokiečių uniformomis vilkintys trys vyrai, tačiau kalbėjo rusiškai; vienas jų sirgo ir paprašė arbatos. Jiems begeriant parėjo ir mūsų vyrai. Tėtė mokėjo kalbėti rusiškai. Kareiviai prašė leisti pasilikti, kol pasveiks jų draugas. Vienas iš atėjusiųjų buvo gydytojas. Mama kareiviui davė arbatos su degtine ir pastatė taures. Mano tėvai buvo geros širdies žmonės ir tuos rusus priėmė. Jie buvo belaisviai, perėję į vokiečių pusę. Dabar juos vežė į Vokietiją kariauti Vakarų fronte prieš amerikonus. Pas mus jie slėpėsi pusę metų.

□ Elzė Prajaraitė-Stankevičienė. Tremtinė Urale

Skaityti daugiau: TURĖJOME GYVENTI

PAMINKLAS TREMTIES IR LAISVĖS KOVŲ AUKOMS

PAMINKLAI

ŠAKIŲ RAJONAS, KRIŪKŲ APYLINKĖ, GERDŽIŪNAI

Sovietų okupacijos metais iš visos Lietuvos, taip pat ir iš Šakių krašto buvo tremiami, į kalėjimus grūdami nekalti žmonės. Drebino kraštą žmonių skausmas, dejonės. Vienas tremtinių surinkimo punktų buvo vadinamoji Pamplionė Kriūkų apylinkėje, Gerdžiūnų kelių sankryžoje. Čia buvo surenkami viso valsčiaus žmonės ir atsisveikindavo su giminėmis, kaimynais ir gimtuoju kraštu. Iš čia visus kartu vežimais ir sunkvežimiais veždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Tūkstančiai geriausių žmonių, ūkininkų, mokytojų, inteligentų buvo ištremti iš savo krašto. Mūsų šviesuolių keliai nusidriekė taigos, amžino įšalo žemėje.

Šiame krašte gyveno ir mokytojavo Liucijos Dumčiūtės-Pociūnienės senelis, žmonių dar ir dabar geru žodžiu minimas Petras Dumčius. Jos tėvelis Liucijonas Dumčius pagal tėvo mokytojo valią pastatė Eiciūnų pradžios mokyklą, pradėjusią veikti 1937 m. Liucijonas Dumčius rūpestingai tvarkė savo ūkį, rūpinosi mokykla, bet neišvengė tremtinio dalios.

Skaityti daugiau: PAMINKLAS TREMTIES IR LAISVĖS KOVŲ AUKOMS

LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT ...

Šio LKA skirsnio idėją pasiūlė Kęstutis Balčiūnas, pateikęs ir pluoštelį surinktos medžiagos.

BROLIAI BAGDONAVIČIAI

Kai nepriklausomoje Lietuvoje kaimai kėlėsi į vienkiemius, Aleksas Bagdonavičius su trimis sūnumis - Feliksu (g.1918 m.), Vytautu (g.1920 m.) ir Albinu (g.1928 m.), persikėlė iš Rusių Rago į Ustrinės vienkiemi prie Musės. Čia jie statėsi naujas trobas, sėjo ir rinko laukų derlių, o karštomis vasaros dienomis maudėsi ir žvejojo Musės duburiuose.

Vėliau Feliksas išėjo į Lietuvos kariuomenę, o Albinas mokėsi Čiobiškyje, keliavo Į Kernavės piliakalnius, kur tenykštis mokytojas Juozas Šiaučiūnas buvo ne tik geležinį vilką pastatęs, bet ir muziejų įkūręs.

1940 m. birželio 15 d. iš rytų atidardėję tankai atvežė raudonas vėliavas ir ardė, griovė viską ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir žmonių širdyse. Visi Čiobiškio mokytojai ir Kernavės mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas su šeimomis buvo suimti ir išvežti į tolimus kraštus. Todėl, kai 1944 m. vasarą raudonoji armija vėl per Lietuvą žygiavo į vakarus, o paskui ją slinko ir komunistų partija su NKGB-NKVD, lietuviai vėl sukluso: kas bus? O dar nejaukiau pasijuto jauni vyrai, pašaukti į raudonąją armiją. Eisi - žūsi, neisi - kalėjime supūsi! Ir rinkosi vyrai trečią kelią: į mišką!

Čiobiškio parapijos Janionių kaime pas Juozą Kupčiūną apsistojo Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias. Nuėjo ten ir Feliksas-Barsukas. Jis skiriamas būrio vadu. O Vytautas-Topolis - Žaliojo Velnio štabo raštininku.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT...

LAIŠKAI, KRONIKA

PRIEŠ 50 METŲ PAUPYJE

Pavasaris buvo dar šaltas, nors sniegas jau buvo nutirpęs. Pašalas lėtai ėjo iš žemės. Rytai būdavo migloti, bet pavasaris kėlė žmonėms nuotaiką. Labiausiai jo laukė partizanai. Tais laikais jų dar buvo nemažai. Žiemą lindėję žeminėse, tvartuose, kamarose, kentę šaltį, alkį, gyveno be namų, be artimųjų, nuolatinėje baimėje. Jiems pavasaris - tarsi atokvėpis po žiemos vargų. Nereikės bijoti pėdsekių, bus galima dažniau keisti "gyvenamąją vietą".

Žmonės gyveno skurdžiai, nes ilgai stovėjęs 1944 m. Kalnujų frontas nualino ūkininkus. Vokiečiai išgrobstė gyvulius, o "išvaduotojai" apkrovė pyliavomis, iššlavė svirnus. Daugybė benamių, elgetų. Net norėdamas nelabai galėjai kitą sušelpti. Duonos kąsnis buvo labai brangus. Neblogai laikėsi tie, kurie buvo lojalūs naujajai valdžiai. Tai Mockų ir Kačiušių šeimos iš Lenkčių kaimo, iš kurių partizanai buvo konfiskavę porą gyvulių. Nuskriaustieji greit pasišaukė garsųjį Eržvilko garnizoną su vadu Gudeika ir pradėjo partizanus sekti.

Pašalas trukdė judėti ir palikdavo pėdsakus. Pasiekus kaimą, pradėjo švisti, ir stribai, išlindę iš krūmų, pabūgo, kad partizanai jų nepastebėtų. Pervažiavę Paviščiovinę, per laukus kirto Paparčių mišką ir apsistojo seno ūkininko Klimanskio sodyboje. Sekliai, išsidėstę aplink sodybą miške, laukė, kol partizanai po naktinės kelionės suguls poilsio.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO T.1-20 BIBLIOGRAFINĖ RODYKLĖ

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Bendrasis Pasipriešinimas

Bagušauskas J.Jaunimo organizacija "Laisvę Lietuvai" 13

Bagušauskas J.Lietuvos Jaunimo Vyčių sąjunga (straipsnis ir dokumentai) 11

Bagušauskas J.Partizanų antspaudai 13

Bukauskas V., Ajauskas C., Banys K, Lukoševičius A., Petkevičius J.Alma mater auklėtiniai kovos sąjūdyje (straipsnis ir dokumentai) 18

KGB ir centrinės vadovybės kūrimosi pradinis etapas (dokumentai ir apžvalga)/ parengė D.Kuodytė8

Kuodytė D.Bendras Demokratinio Pasipriešinimo sąjūdis 1946 m. pabaigoje-1948 m. pradžioje (įvadinis straipsnis ir dokumentai) 11

Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu (dokumentai ir apžvalga)/parengė D. Kuodytė3-4, 5, 7

Lietuvos Laisvės Armijos dokumentų rinkinys/parengė D.Kuodytė14, 15

Literatūrinis puslapis (partizanų poezija)/parengė I.Žukaitė7

Vyčių sąjunga/parengė D.Kuodytė7

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO T.1-20 BIBLIOGRAFINĖ RODYKLĖ

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abarius L. 237
Adiklienė 141
Adomas 14
Aitvaras, žr.Valančiūnas M.
Ajauskas C. 229
Akelaitienė Angelė 175
Akelaitytė Julė 175, 178
Akelaitis Vytautas 175, 178
Akelaitis Vitas 178
Alaburda J. 209
Alekna Viktoras 215
Aleksa Osvaldas 19, 20

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti