LIETUVA IR DETANTE
Nixono - Kissingerio nubrėžtas “iš konfrontacijos į kooperavimą” Amerikos užsienio politikos kelias savo tikslu pasirinko detantę. Tai tas pats “taikingas sambūvis”, kurį 1958 laisvajam pasauliui buvo pasiūlęs Nikita Chruščiovas. Tie du keliai, iš Washingtono ir Maskvos, 1975 susitiko Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje, kur visi “galutinio akto” signatarai įsipareigojo pripažinti dabartinį Europos politinį žemėlapį. Tuo būdu Baltijos valstybės buvo paliktos už laisvojo pasaulio ribų.
Didžiausių džiaugsmų Helsinkio aktu parodė Sovietų Sąjunga ir kitos komunistinės valstybės (išskyrus Kinijų ir Albaniją), o taip pat laisvojo pasaulio komunistai ir pro-komunistinės grupės.
Vakarų pasaulio viešoji opinija Amerikos ir kitų laisvųjų kraštų padėtiems parašams po Helsinkio dokumentu parodė aiškų nepritarimą. Net pats prez. Fordas, savo pareiškimais prieš konferencijų ir po jos, tautų labiau atsiprašinėjo, negu reiškė pasitenkinimą.
Didieji rusų disidentai, k.t. Solženicinas, Sacharovas ir kt., tapę didžiausiais laisvės šaukliais, Helsinkio deklaracijų pasmerkė. Nusivylimą laisvuoju pasauliu viešai išreiškė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, o neviešai— tie, kurie reiškia tikrųjų pavergtos tautos valių.
Beveik visa laisvojo pasaulio lietuvių spauda, išskyrus negausias išimtis, “moralinius” Helsinkio įsipareigojimus priėmė kaip nemoralų ir Lietuvos laisvės kovai kenksmingų aktų.
Lietuviškieji veiksniai išsirikiavo taip: Altą deklaracijų priėmė kaip Lietuvos reikalu laimėjimų ir kvietė rašyti prezidentui padėkos laiškus, Lietuvių Bendruomenė— kaip nuostolį, o Vilkas, ir tai reikia su apgailestavimu konstatuoti, šioje byloje pasiliko tarsi neutralus — bespalvis ir beveidis.
Labai charakteringa, kad lietuvių politinės - visuomeninės diferencijos spektre labiausiai nutolusios spalvos šiuo atveju supanašėjo: altininkai su kairiaisiais liberalais užėmė palankias Helsinkio aktui pozicijas, nors savo sprendimus parėmė skirtingais argumentais: pirmieji— kad nesuerzintų Valstybės departamento, antrieji — kad ir lietuviškoji detante su Maskva Lietuvai galinti būti naudingesnė, negu kietas reikalavimas laisvės.
“Į Laisvę” pritaria JAV LB Krašto valdybos nusistatymui, išreikštam 1975.X.11 aplinkraštyje, kad “yra susidariusi nauja pohelsinkinė politinė situacija, reikalaujanti perorganizuoti ir kovos už laisvę strategijų”. Juk ir optimistiškiausiai bandant interpretuoti Helsinkio deklaracijų, tenka pripažinti, kad ja Lietuvos okupacijos ir aneksijos faktiškas įteisinimas yra pagilintas ir, jei dar to slaptai nėra padaryta, visai priartėta prie teisiško pripažinimo ribos. Naujausiuose Kissingerio pareiškimuose tokios užuominos jau daromos. Ir dėl to nei džiaugsmo, nei optimizmo lietuviškų misijų suprantųs lietuvis reikšti negali.
Kova už Lietuvos laisvę nemažėjančiu intensyvumu turi būti vedama toliau.
Kiekviena rezistencija plaukia iš asmens moralinių nusiteikimų. Rezistencija nebūtų įmanoma tarp asmenų, kurie savo siekimu ir norma laiko biologinį išlikimą ar prosperity ir tesivadovauja prisitaikymo principu. Oportunistinės moralės žmonės yra svetimi bet kokiai rezistencijai.
Juozas Brazaitis
Malonus skaitytojau, savo pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk šiuo adresu: “į Laisvę”, 341 Highland Blvd., Brook-lyn, N .Y. 11207.
ADMINISTRACIJA DĖKOJA Administracija nuoširdžiai dėkoja visiems skaitytojams, kurie laiku atsilygina už žurnalą.
Prenumeratos mokesčiu palaikoma žurnalo gyvybė.
