BRAZAITIS LIGOJE

ROZALIJA ŠOMKAITĖ

Rozalija Šomkaitė, farmacijos daktarė, visuomenininkė

1969 sausio 19, sekmadienį, vakare (tą datą gerai pamenu, nes ant rytojaus buvo prezidento Nixono inauguracija) Brazaitis paskambino Vaitiekūnui, kuris iš pasikalbėjimo padarė skubią išvadą, kad su Brazaičiu kažkas labai negera, nes jis perdavęs savo patvarkymus mirties atveju. Negaišdami išvykom pas profesorių. Buvo labai neramu. Rakto nuo jo buto neturėjau ir nežinojau, kaip seksis patekti į vidų. Nerimas atslūgo, kai, paskambinus ir Snukei (jo “beagle” šuniukui) pradėjus loti, po valandėlės durys atsidarė ir chalatu apsisiautęs pasirodė patsai profesorius. Atrodė labai suvargęs. Bet, raginamas eiti lovon, aiškinosi, kad jau truputį geriau jaučiąsis, krūtinėje mažiau skaudą. Papasakojo, kad per pamaldas Angelų Karalienės lietuvių bažnyčioje pasijutęs blogai ir netekęs sąmonės. Bet netoliese sėdėjęs dr. R. pagelbėjęs atsigaivinti ir palydėjęs iki automobilio. Pats dr. R. išskubėjęs į Wash-ingtoną, į prezidento Nixono inauguraciją. Girdi, imdamas tabletę po tabletės nitrogliceriną, parvairavęs į 1060 East 39th Street, Brooklyne. Tuoj skambinęs dr. P., kuris davęs kai kurių nurodymų ir pažadėjęs rytoj, pirmadienį, apsilankyti. Į mano ir Vaitiekūno prašymus, kad vyktų pas mane į South Orange, griežtai atsakė NE.

— Mane iš čia tur būt tik su grabu išneš, — pasakė.

Kai pirmadienį, sausio 20, rytą jam paskambinau, jo balsas buvo kaip iš po žemių. Bet mane ramino, kad jaučiąsis truputį geriau kaip vakar. Sakė, kad jau buvęs dr. P. ir nustatęs, kad jam tik nervinis priepuolis.

Man tačiau vistiek buvo neramu. Per pietus paskambinau kun. V. Dabušiui ir, viską papasakojusi, paprašiau jį vakare su manim ir Vaitiekūnu nuvažiuoti pas profesorių ir jį būtinai atsigabenti pas mane į South Orange, nes Brooklyne jam vienų vienam sirgti — tai lygu mirties ieškoti. Taip ir padarėm.

Vakare mes trise prisistatėm profesoriui ir apreiškėm savo pretenzijas — išgabenti profesorių į South Orange. Griežtai šiaušėsi. Nevyksiąs. Spaudėme ir gražiuoju ir veik piktuoju. Atamenu kun. Dabušio kietą pastabą:

— Tai ar mus laikai kokiais piemenimis, kad jau antrą kartą nori išvaryti . . .

Pagaliau nusileido ir, kaip amerikiečiai sako, pasidarė “cooperative”. Man atidavė receptą, kurį rytą buvo gavęs iš dr. P., kad nueičiau į vaistinę ir paimčiau vaistus. Leidosi padedamas apsirengti ir pasiimti reikalingus mažmožius. Tik nesutiko vykti mano automobiliu. Sutarėme, kad profesorius, kun. Dabušis ir Vaitiekūnas vyks profesoriaus automobiliu, vairuojant kun. Dabušiui. Žinoma, pasiėmėm ir Snukę.

Toje maždaug 45 minučių kelionėje profesorius nuolat ėmęs nitroglicerino tabletes. South Orange, kol Vaitiekūnas savo darbo kambarį pertvarkė ligonio sąlygoms, profesorius šiek tiek užvalgė pieniškos sriubos. Į antrą aukštą nueiti jau nepajėgė. Nakčia jį keliskart lankiau. Miegojo ramiai. Paryčiais man pasigirdo jo įtartinas knarkimas ir kosėjimas. Skundėsi dideliu skausmu krūtinėje. Pasiūliau iškviesti greitąją pagalbą ir vykti į ligoninę. Griežčiausiai atsisakė.

— Rožele, ligonine tu nori mane nužudyti. Man praeis . . .

Tada paskambinau dr. R., kuris man patarė kreiptis į širdies ligų specialistą ir davė jo pavardę. Dar skambinau daktarams S., G. ir B. Mano pačios daktarė B. man paaiškino, kad privačiuos namuos tokį ligonį gydyti daktarai vengią, kad neužsitrauktų profesinės atsakomybės. Tada skambinau savo svainiui dr. A. į Čikagą patarimo. Mane išklausęs, paaiškino, kad prieš profesoriaus valią dabartinėse sąlygose jis į ligoninę nevežtinas ir kad namų aplinkoj šiuo atveju esą šiek tiek daugiau vilties profesorių išgelbėti. Sykiu nurodė, ką konkrečiai su vietos gydytojo pagalba turėčiau tučtuojau padaryti. Po to susirišau su dr. G. Ji užsakė diuretinių vaistų ir paprašė dr. A. laboratorijoje padaryti profesoriui elektrokardiogramą ir kitus tyrimus. Parsivežiau dr. S., kuri paėmė profesoriaus kraują ir savo laboratorijoje padarė chemines analizes. Užsakiau deguonies tanką su reikiamais prietaisais. Antradienį vakare jau žinojom, kad profesorius yra stipraus širdies infarkto ligonis.

Dr. A. nustatytą gydymo režimą vykdyti daugiausia teko man pačiai dr. G. priežiūroje. (Liginimo meno aš šiek tiek pramokau 1964, kelias savaites budėdama ligoninėje prie savo svainio su širdies infarktu. Ta proga iš medicinos seserų pramokau ligonį ant kito šono apversti, nuprausti lovoje, ar pakeisti lovos skalbinius, ligoniui esant lovoje, taip pat masažuoti ligonio kojas geresnei kraujo apytakai ir kitus būtinus patarnavimus). Dr. G. kasdien profesorių lankė ir darė atitinkamas injekcijas. Man esant darbe, pirmomis dienomis profesorių ligino Vaitiekūnas. Jo žinioje buvo ir Snukės globa. Savaitei buvau pasamdžiusi moteriškę, bet ji pasirodė tokia patarška, kad profesorių daugiau alino, kaip ligino. Turėjau jos atsikratyti. Gana dažnai profesorių lankė ir ligino jo buv. mokinė K. Grigaitytė-Graudienė.

Daugiausia rūpesčio buvo pirmomis dienomis. Vieną naktį, matyt, dėl nuovargio man kiečiau įmigus, per miegus pajutau, kad kažkas tempia mano antklodę. Mano nuostabai tai buvo Snukė. Pajutus, kad pabudau, gailiai unkšdama, puolėsi prie mano veido, paskum staiga spruko į gretimai esantį profesoriaus kambarį (abejos durys buvo atdaros) ir ten vėl unkštė. Nubėgusi į profesoriaus kambarį, radau prie lovos nukritusią alsuojamąją maskę, kurios jis pats jau negalėjo pasiekti. Mat, jis pats buvo bandęs įsijungti deguonį, bet nepajėgė.

Pradžioje apie profesoriaus sveikatos padėtį turėjau kasdien referuoti dr. A. į Čikagą. Kai po savaitės nauja elektrokardiograma parodė, kad yra įvykęs persilaužimas į gerąją pusę, raportuodavau kas antra diena, o vėliau — vis rečiau.

Kai dr. A. leido profesorių pasodinti, buvau truputį nustebinta jo pajėgumo. Kai savo nuostabą jam pačiam pasakiau, jis, kaip paprastai, šypsodamasis paaiškino:

— Matai, Rožele, dabar jau galiu tau išduoti vieną paslaptį. Atsimeni, kai mane lankė dr. S. Patyręs, kad man užginta sėstis, papasakojo savo paties patirtį. Dar stažuodamas Hudson ligoninėje, Kearny, N.J., jis pastebėjęs dvejopą gydytojų praktiką: vieni gydytojai laikydavę ligonį bent šešias savaites kaip prikaltą prie lovos, kiti leisdavę ligoniui sėstis jau po kelių dienų. Ir faktas buvęs, kad antrieji veikiau sustiprėdavę. Todėl dr. S. tada ir man patarė, kad aš, kaip ligintojai bus užsiėmę kuo kitu, pabandyčiau po truputį pasėdėti. Tu pati dabar matai, kad tai buvo neblogas patarimas.

Be šios “apgavystės” profesorius, šiek tiek atsigavęs, pradėjo rūpintis ir teirautis, kas darosi “Darbininke” ir, man nežinant, per Vaitiekūną gauti “The New York Times”. Pirmą kartą nuo susirgimo pradžios (1.19) savo automobilį profesorius vėl pabandė liepos mėnesį. Iš South Orange atgal į Brooklyną išvyko rugsėjo mėnesį.

Bet ir iš Brooklyno veik kas savaitė pasirodydavo South Orange, nes dr. G. visą laiką leido injekcijas nuo kraujo krešėjimo. Beje, dr. A. buvo parinkęs tokius vaistus, kurių vienu metu buvo pristigę. Tik paskelbus per vietinę vaistinę tų vaistų pareikalavimą atitinkamoje JAV farmacininkų spaudoje, kelios vaistinės atsiliepė su pasiūlymais. Tuo keliu susidarė užtenkamos atsargos.

1973 iš Vaitiekūno nugirdau, kad jam su profesorium kartą grįžtant iš Kazickų, profesorius gana dažnai ėmęs nitroglicerino tabletes. Pirmąja proga paklausiau profesorių, ar jis tik ne perdaug naudojasi automobiliu. Profesorius mane patikino, kad automobilio vairavimas — jam tikras poilsis. Girdi, jis iš Brooklyno per vieną dieną galįs nuvykti į Putnamą aplankyti kun. Ylos ir seselių.

Lūžis profesoriaus sveikatoje į blogąją pusę, atrodo, bus įvykęs 1973 pavasarį. Nuo tada jis man pradėjo guostis, kad jį kamuojanti nemiga, kad dažnokai paskaudanti krūtinė, kad kartais tam skausmui apmalšinti per dieną tenką paimti po 30-40 nitroglicerino tablečių, kad ir skilvį paskaudą. Nors veik kas savaitė įduodavau profesoriui po kokį stiklainį pačios gamintų vaisių ar uogų konservų ir pačios virto užšaldyto vištienos sultinio, bet žinojau, kad maitinimosi atžvilgiu profesorius nerūpestingas ir todėl lengvai galėjo kokią vidurių negalę įsigyti. Abi su dr. G. pradėjome profesorių įkalbinėti, kad atsigultų į ligoninę nuodugnesniam sveikatos patikrinimui. Bet kur tau jis klausys! Nepaisant nė labai didelio respekto dr. G. ir labai nuoširdaus, galima sakyti, vaikiško ja pasitikėjimo, vistiek neklausė nė jos prašymų, kad gultųsi į ligoninę. Tik, kai skausmai krūtinės ir skilvio srityje tiek sustiprėjo, kad jų apmalšinti jau nebepajėgė nė nitroglicerinas, tada pagaliau sutiko atsigulti į dr. G. parinktą ligoninę. Beje, 1974 profesorius man prisipažino, kad pradėjęs su savim eksperimentuoti, būtent, susiturėti nuo širdies raumenis stiprinančių vaistų.

Sekmadienį, 1974 rugsėjo 22, Vaitiekūno lydimas profesorius atvairavo į South Orange. Pirmadienį, rugsėjo 23, aš jį nugabenau į East Orange General Hospital ir palikau vidaus ir širdies ligų specialistų globoje. Apie savo atsigulimą į ligoninę profesorius užgynė skelbti. Kai dr. Kazickas, atsitiktinai iš pranciškonų apie tai patyręs, jam paskambino į ligoninę, profesorius, manydamas, kad aš būsiu apie jį dr. Kazicką painformavusi, buvo smarkiai ant manęs užsirūstinęs.

Juozas Brazaitis ligoje, Rozalijos Šomkaitės namuose, skaito

K. Grigaitytės eilėraščių rinkinį “Trapus vakaras“ Nuotr. Č. Grincevičiaus

Tyrimai ligoninėje parodė mažą žaizdelę skilvyje ir užsikimšimą (“occlusion”) širdies kraujo induose. Širdies ligų specialistai patarė širdies operaciją, prieš tai kiek galint sustiprinus visą profesoriaus organizmą. Skilvio žaizdelė per keletą dienų pagijo. Atitinkamais vaistais širdies ligų specialistai mėgino “ištirpdyti” širdies kraujagyslės užsikimšimą. Profesoriaus savijauta pasitaisė, jėgos atsigavo. Tik apie širdies operaciją jis ir girdėti nenorėjo. Atvirkščiai, maldavo gydytojus, kad kuo veikiau jį iš ligoninės išleistų. Ir išmaldavo. Gydytojai sutiko išleisti iš ligoninės su sąlyga, jei pasižada laikytis nustatyto režimo: gulėti, valgyti dietinį maistą, imti prirašytus vaistus, nesinervinti.

1974 spalio 4, penktadienį, parsivežiau profesorių į South Orange. Galima suprasti mano susijaudinimą, kai, grįžusi po darbo, profesoriaus neradau. Paaiškėjo, kad, Vaitiekūnui išėjus į krautuvę, profesorius, niekam nieko nesakęs, išvairavo į Brooklyną. Paskambinau dr. G. ir papasakojus, kas su profesorium atsitiko, pridūriau, kad tai mane labai įžeidė ir kad aš daugiau jam nei skambinsiu, nei juo rūpinsiuos. Matyt, dr. G. apie tai bus papasakojusi profesoriui, nes šeštadienį, spalio 5, jis man paskambino ir labai atsiprašinėjo. Sutarėme, kad abu viską pamiršime ir kad pirmadienį jis grįš į South Orange. Tikino mane, kad jaučiąsis gerai ir turįs parašyti “Darbininkui” savaitinę apžvalgą. Šeštadienį vakare nuvežiau jam vaistus ir šiek tiek maisto. Spalio 7, pirmadienį, jį parvežė į South Orange kun. Dabušis. Spalio 4, vykdamas į Brooklyną, jis paskutinį kartą vairavo automobilį. Jo gydytojas jam vėliau priekaištavo, kad tai buvęs “suicidal” susigalvojimas.

South Orange jo sveikatos stovis, atrodė, gražiai taisėsi. Jau buvo pradėjęs rašyti dr. Maceinos kažkurio veikalo recenziją AIDAMS, jau vėl buvo bekeliąs sparnus į Brooklyną, į talką DARBININKUI.

Spalio 13, sekmadienį, vakare, kai aš buvau į New Yorką pavėžinusi mane lankiusias Nainytes ir namie buvo likę profesorius ir Vaitiekūnas, staiga profesorių sugriebė dideli skausmai krūtinėje. Nei nitroglicerinas, nei jo įprastai nuo skausmo vartojamas anicin jų apmalšinti nebepajėgė. Vaitiekūnas norėjo pakviesti greitąją pagalbą, kad nugabentų į ligoninę, bet profesorius nesutiko. Tuo metu sugrįžus namo ir patyrus, kas darosi, ir aš melste meldžiau profesorių, kad sutiktų greitosios pagalbos nuvežamas į ligoninę. Ne ir ne!

— Jeigu norit manim susikratyti, vežkit į ligoninę, — pasakė.

Tada susirišau su dr. A. Čikagoje. Jis, mane išklausęs, griežtai įsakė nepaisyti profesoriaus ožiavimosi, tučtuojau pašaukti greitąją pagalbą, kad jį pristatytų į ligoninę; “arba jūs jo neteksite”, užbaigė. Šioks dr. A. patvarkymas buvo profesoriui perduotas. O jis labai respektavo dr. A. Tada per kokias 15 minučių mano lydimas profesorius jau buvo East Orange General Hospital, iš kurios tik prieš gerą savaitę buvo išėjęs.

Ligoninėje gydytojas tuoj pat konstatavo stiprią širdies ataką ir iškvietė profesoriaus gydytoją, širdies specialistą, kuris, apžiūrėjęs profesorių, patarė iškviesti dukrą, nes padėtis esanti kritiška. Buvo iškviestas ir pranciškonas tėvas Paulius. Sekmadienio naktis buvo labai netikra.

Spalio 14, pirmadienį, popiet iš Clevelando atskrido dukra Marija, ir aš galėjau vykti namo nusnūsti. Nuo 12 nakties iki antradienio 7 val. ryto pavadavau Marytę, o nuo 7 val. ji mane išleido į darbą. Po darbo vykau tiesiai į ligoninę, nes Marytė apie 5 val. p.p. turėjo grįžti namo. Dienomis paprastai profesorių lankė dr. G., o po darbo aš nuvykdavau ir pabūdavau iki 6-7 val. ryto.

Spalio 18, penktadienį, po darbo nuvykusi pas profesorių, radau jį dideliuose skausmuose, suprakaitavusį ir negalintį prisišaukti medicinos sesers. Suradau medicinos seserį, kuri, susisiekusi su gydytoju, parūpino atitinkamų vaistų. Naktis praėjo ramiai. Kai šeštadienio rytą vykau namo, profesorius nieku nesiskundė, tik jautėsi labai nusilpęs ir man kalbėjo:

—    Jaučiu, kad mano gyvenimo svarstyklės krypsta į anapus. Labai neturiu jėgų. Laikausi tik už dviejų siūlelių . . .

Kai popiet vėl pas jį sugrįžau, radau truputį pajėgesnį ir kalbesnį, nepaisant mano įspėjimų, kad kalbėjimas gali jį be reikalo nuvarginti. Iš jo kalbos man ypatingai įstrigo posakiai: — Kuo arčiau artėja mirtis, tuo ji yra savesnė . ..

—    Turiu vienintelį troškimą, kad mano duktė išsilaikytų lietuvaite . . .

Šeštadienio naktis praėjo visai ramiai. Rytą atrodė žvalus ir juokavo. Sekmadienį aš tarnybos reikalais turėjau išvykti į Madison, Wis. Atsisveikindama pasakiau profesoriui, kad ateinančią naktį sutiko prie jo pabūti bičiulė Irutė Eitmanienė. Buvo labai patenkintas. Palinkėjo man laimingos kelionės ir pridėjo, kad trečiadienį, kai grįšiu iš Madison, jau veikiausiai rasiu jį grįžusį į South Orange. Nors trečiadienį grįžusi jį teberadau ligoninėje, tačiau buvo regimai sustiprėjęs. Pasakojo, kas jį lankė, kas atsiuntė linkėjimų korteles ir kad gydytojas labai patenkintas jo padėtimi. O kai aš jau norėjau atsisveikinti, atidarė prie lovos esančios spintelės stalčių, išėmė didoką voką su VIA AIR MAIL lipinuku, ištraukė mėlyną kortelę su viršelyje išspausdintu OUR FATHER WHICH ART ... ir padavė man:

—    Skaityk . . .

Dėl savo prasto regėjimo aš greitosiomis nepajėgiau rankraščio suskaityti. Tada jis pats, iš manęs paėmęs, perskaitė:

—    Mielas Tėtukai. Vakar Marytė man paskambino ir pranešė liūdną naujieną apie Tavo sveikatą. Užuojautos žodžiai dažnai skamba pigiai ir banaliai. Noriu tik pasakyti — tegul Dievulis suteikia Tau stiprybės ir palaimos Tau sunkioje Valandoje. Ta pati — Mamytė. (Data — spalio 16).

Aš vis dar nesusigaudydama, kas taip rašo, paklausiau:

—    Kas gi čia rašo?

—    Nagi mano žmona. — paaiškino profesorius. Ir, įdėjęs kortelę į voką ir voką atgal į stalčių, juokdamasis pridūrė:

—    Tu atameni, Rožele, kai, susipažinusi su dabartiniu Vlados vyru, kartą tu man pasakei, kad Brazaitienė vertesnė už mane dangaus, gyvendama su tokiu vyru . . . Kai pasveiksiu, aš tau daugiau papasakosiu . ..

Palikau profesorių skaidrioje nuotaikoje. Kai po darbo ketvirtadienį ir penktadienį drauge su Vaitiekūnu jį lankėme, atrodė visai atsigavęs, pradėjęs skaityti laikraščius, domėtis gyvenimu ir rūpintis, kad tik veikiau iš ligoninės išleistų.

Spalio 26, šeštadienį, priešpiet buvau išvykusi į White Plains, N.Y. Grįžusi, turėjau į garažą pristatyti automobilį, kad paremontuotų. Namie atsiradau apie 6 val. p.p. Netrukus suskambėjo telefonas ir dr. G. pranešė, kad tik ką profesorius jos akyse sukritęs ir šiuo metu “in-tensive care” visokiais aparatais gaivinamas. Padėtis jo labai kritiška. Tuoj nuvykau į ligoninę. Profesorius buvo be sąmonės. Burna ir nosis aklinai užlipdytos. Alsuoja mechaniniais plaučiais. Kitas aparatas širdžiai palaikyti. Virš lovos televizijos aparatas nuolat rodė širdies plakimo laužtinę. Įpūdis buvo, kad profesoriaus organizmas jau kapituliavęs, o gyvybės siūlelis palaikomas tik mašinomis. Iki 1 val. ryto padėjau medicinos seserims budėti. Per tas keletą valandų jokio pasikeitimo ženklo.

Kai sekmadienio rytą nuvykau pas profesorių, jis jau buvo atsibudęs. Akys jau buvo gyvos. Kai medicinos sesuo jį paklausė, ar mane pažįstąs, jo akių žvilgsnis tvirtino, kad pažįsta. Tačiau, kai medicinos sesers paprašyta aš jam pakartodama aiškinau, kur ir kodėl jis yra, jo akys visai nereagavo. Sekmadienio vakare palikau profesorių su labai mažu vilties spindulėliu.

Spalio 28, pirmadienį, prieš vykdama į darbą, aplankiusi profesorių, iš medicinos sesers patyriau, kad naktį buvęs neramus, vis bandęs keltis. Aiškinau profesoriui, kad visi tie aparatai jam būtini. Prašiau klausyti gydytojo ir medicinos sesers, bet iš jo akių skaičiau, kad jis dėl tų aparatų labai kenčia ir nori būti išvaduotas. Vėliau, dienos metu jį lankydama, dr. G. gavo tokį pat įspūdį. Po darbo nuvykusi pas profesorių iš medicinos sesers sužinojau, kad profesorius labai sunerimsta, kai dr. G. ar aš jį aplankome.

Spalio 29, antradienį, prieš vykdama į darbą, aplankiusi profesorių, pastebėjau kaip ir šiek tiek prablaivėjusį. Ir medicinos sesuo papasakojo, kad naktį praleidęs, palyginti, ramiai, kad, atrodo, jau įvykęs persilaužimas į gerąją pusę. Tik iš jo akių matėsi kažkoks nepasitenkinimas, sakyčiau, kaip ir pyktis ir noras atsikratyti aparatų varžtais. Gal būt labiausiai jį kamavo plaučių mašina, dėl kurios buvo aklinai užlipdyta burna ir nosis. Tokią išvadą priėjo ir dr. G., jį dienos metu lankydama. Pasikalbėjusi su profesoriaus gydytoju, dr. G. man pranešė, kad plaučių aparatas profesoriui būsiąs atjungtas spalio 30, trečiadienį. Mudvi sutarėm prašyti gydytoją, gal jis leistų tatai jau antradienį padaryti, nes tas aparatas profesorių labai kamuoja. Kai po darbo aplankiau profesorių, plaučių aparatas jau buvo atjungtas ir profesorius jau šypsojosi savo įprastiniu šypsniu. Beje, jis buvo neįprastai kalbus. Pasakojo, kad jį lankęs būrys kunigų, kad kun. B. turėjęs jam vaistų, bet nedavęs, kad jį lankiusios moterys, vadovaujamos ponios S., kad “Lito” direktorius jam neduodąs ramybės, kad Vaitiekūnas jį apleidęs, kad prie jo vis taikstąsi muitininkai . . . Bet paklaustas, ar jį aplankė dr. G., tvirtino, kad neaplankė. Kadangi žinojau, kad dr. G. jį tikrai lankė, supratau, kad profesorius dar nėra sugrįžęs į tikrovę. Bet kai tatai pasakiau medicinos seseriai, ana nustebusi pareiškė:

— Ką jūs kalbate! Profesorius yra pilnoj sąmonėj. Jis visiems dėkoja ir komplimentus sako.

Trečiadienį rytą jau radau profesorių kėdėje pasodintą. Po darbo drauge su Vaitiekūnu aplankėme. Vaitiekūnas, rodydamas į lovos aptvarą, pastebėjo, kad tai tur būt tam, kad ligonis nepabėgtų. Į tai profesorius atsiliepė, kad jam vieni niekai per tokią tvorą peršokti. Ir įsivaizduokite, kai Vaitiekūną parvežusi namo sugrįžau pas profesorių, pataikiau kaip tik į patį sąmyšį, mat profesorius bandęs per lovos aptvaras išlipti. Vargšas vėl buvo atitinkamai pririštas.

Nuo ketvirtadienio profesorių dažnai lankė kun. Dabušis su vijatiku. Ketvirtadienį po darbo man apsilankius, profesorius daug pasakojo apie savo oficiozo “Lietuvos” korespondento keliones kartu su prezidentu Smetona, šiam 1927 lankant Lietuvos provinciją; apie savo lankymąsi Suomijoje; apie savo santykius su prof. Schmittleinu; apie savo profesorių Bonnos universitete Luetzellerį. Bet, pastebėjęs, kad aš kai ką, jam pasakojant, pieštuku pasižymiu, uždraudė užsirašinėti.

Lapkričio 1, penktadienį popiet aplankiusi profesorių, aiškiai mačiau jį esant pilnoj sąmonėj. Papasakojo, kas jį lankė, klausė, ar buvusi atvykusi dukra, prašė ją informuoti, kad “nepasijaustų išjungta”. Penktadienį vakare abi kartu su dr. G. aplankėm. Radom gerai nusiteikusį.

Kai aplankiau šeštadienį, paprašė, kad žnybtuku nugenėčiau rankų nagus. Kadangi dėl savo susilpnėjusio regėjimo negalėjau žnybtuku jo nagų sugriebti, tai profesorius pats nagą žnybtuku sužnybdavo, bet aš turėjau nagą nužnybti, nes jis pats tam neturėjo jėgų. Ta operacija profesorių labai linksmai nuteikė.

Lapkričio 3, sekmadienį, profesorių aplankė “Darbininko” vyr. redaktorius tėvas Kornelijus Bučmys ir pranciškonų spaustuvės viršininkas tėvas Pranciškus Giedgaudas. Abiejų įspūdis — profesorius labai atkutęs.

Lapkričio 4 profesorius iš “intensive care” skyriaus buvo perkeltas į vienutę. Man profesorių aplankius, jo gydytojas mane įspėjo, kad jau netrukus profesorius iš ligoninės galės išeiti, bet, kol galutinai susveiks, truksiu ilgai. Pridėjo ir abejojimą, ar iš viso jis jau bus pajėgus savim pasirūpinti. Nurodė ir tokios sveikatos žmones globojančias įstaigas.

Buvo aišku, kad profesoriaus rekonvalescencijai reikia ne tik tinkamų patalpų, maisto ir priežiūros, bet dar labiau tinkamos dvasinės aplinkos, kad nepasijustų izoliuotas. Tad amerikietiškoji aplinka iškart atkrito. Susiskambinau su kun. Yla, teiraudamasi apie Putnamo galimybes. Pasidairius šen ir ten, nieko gudresnio nevyko sukombinuoti, kaip pasiimti profesorių vėl į South Orange. Čia jo kambarys, iš kurio spalio 13 jį greitoji pagalba išvežė, tebebuvo jo kambarys, nieko nepakeistas. Reikėjo tik įprastinę lovą pakeisti išnuomota specialia ligonio lova. Reikėjo išsinuomoti riedamąją kėdę profesoriui pasėdėti ir į vonią nugabenti. Deguonies tankas ir kiti atitinkami prietaisai buvo nuo 1969.

Lapkričio 9, šeštadienį, ligoninės greitoji pagalba profesorių iš East Orange General Hospital vėl sugrąžino į South Orange. Jis buvo geros nuotaikos, bet dar labai bejėgis. Naktimis ir savaitgaliais stengiausi aš pati profesorių prižiūrėti, darbo dienomis, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio tarp 9 val. ryto ir 4 val. p.p. jį ligino bičiulė Irutė Eitmanienė, o penktadieniais — W. Moor, kuri tvarkė mano butą ir profesorių jau 1969 pailgindavo. Pradžioje kasdien, o vėliau kas antra diena dr. G. tikrino širdį, kraujo spaudimą ir apskritai sveikatos stovį. Gydytojų patarimu, pirmąją savaitę, išskyrus kun. Dabušį, lankytojai nebuvo leidžiami. Vėliau — kiek galint prilaikomi. Pirmomis dienomis buvo prausiamas ir skusdavosi sėdom, po savaitės — jau skusdavosi stačiomis. Valgis buvo tiekiamas dažniausiai keturis kartus per dieną.

Nors maistas buvo visai be druskos ir be prieskonių, valgydavo sąžiningai. Apskritai, profesorius niekad nieku nesiskundė. Beje, tiek man, tiek Eitmanienei esant su profesorium, jis mėgo kalbėti. Dažnai tekdavo jį priturėti, kad kalbėjimas jo nenuvargintų. Prisimindavo, kaip 1940 jis iš sovietinio politruko atsiėmęs pagrobtą savo automobilį, kurį vėliau bolševikai vis-tiek “nusavinę”. Papasakodavo apie savo gyvenime sutiktus “Dievo žmonos”, apie didelės reikšmės jo gyvenimui turėjusias moteris. Iš kalbos išėjus, aiškindavo Lietuvos ateitį, dėstydavo, kad tarptautinė padėtis Lietuvai nieko gero nažadanti, kad jaunesnioji karta ir čia, išeivijoje, ir ten, tėvynėje, labai skirtinga nuo jo, profesoriaus, kartos. Aiškindavo, kad Kultūros Židinys netoks, kokio reikėjo, bet vistiek geras ir toks, koks yra. Su didele pagarba prisimindavo tėvą Paulių, tėvą Pranciškų ir kartais priekaištaudavo tėvui Kornelijui, kam savo stalčiuose susendinąs “Darbininko” medžiagą. Dažnai prisimindavo savo leidinį apie dr. Padalį ir labai norėjo jį pamatyti atspausdintą. Bet labiausiai mėgo kalbėti apie gyvenimo prasmę, kuri visai aiškiai išryškėjanti tik mirties akivaizdoje.

Pakartodamas pasakojo, kad tada, spalio 26, kai susmuko dr. G. akyse, jautęs, kaip siela apleidžianti kūną, ir kad tas jausmas buvęs labai malonus. Sakydavo, kad verčiau mirti, negu tapti kam nors našta. Pakartodamas prašydavo, kad tik jokiu atveju jo daugiau negabendinčiau į ligoninę ir jokiu atveju neleisčiau kartoti atgaivinimo proceso, kokį išgyvenęs po spalio 26 priepuolio. Beveik kaskart, kai aš ar Eitmanienė palikdavome profesorių vieną, grįžusios rasdavome besimeldžiantį. Beje, Eitmanienę profesorius nuolat klabeno, kad parūpintų jam kalėdinių atvirukų, kad sykiu su kalėdiniais sveikinimais galėtų ir savo padėką pareikšti visiems, kurie jį lankė ar linkėjimų kortelę atsiuntė. Apie tai jis Eitmanienei kiekvieną jos buvimo dieną primindavo, nors buvo dar tik lapkritis. Buvo jaučiamas jo skubėjimas. Mane taip pat raginte ragino kiekvieną pavedimą kuo veikiau atlikti, nes sakė turįs kažkokį nujautimą.

—    Kokį nujautimą, profesoriau? — kartą paklausiau.

—    Nagi vieną naktį per miegus pajutau, kad turiu keltis ir rašyti apie Padalį, nes galiu nesuspėti. Ir atsikėlęs pradėjau rašyti. Būčiau nerašęs, būčiau nespėjęs . . .

Porą savaičių profesorius atrodė sustiprėjęs. Jau pavaikštinėdavo po kambarį. Užsižiūrėdavo į langą. Iš tėvo Baniūno buvo pasirūpinęs dvi Adomo Galdiko monografijas. Jas, sakė, turėsianti aš įteikti jo amerikiečiams gydytojams. Gerai nusiteikęs buvo ir lapkričio 28. Kai Vaitiekūnas, išvykdamas į kažkurio Pavergtųjų Tautų Seimo nario tautinę šventę Lietuvos Laisvės Komitetui atstovauti, užėjo pas profesorių, jis juokavo, kad tokiai reprezentacijai per prastą kaklaryšį pasirišęs. Ir kai Vaitiekūnas, pakėlęs ranką, pasakė “Sėi gesund” (Būk sveikas), profesorius, abi rankas pakėlęs, juokdamasis kartojo: “Sei gesund, sei gesund . .” Kai netrukus po to atėjo profesoriaus aplankyti inž. G. ir agr. T-K., profesorius atsikėlė iš lovos ir, sėdėdamas savo riedamojoj kėdėj, ilgokai su jais kalbėjosi. Jiem pasikėlus atsisveikinti, iš savo kėdės pakilęs, profesorius susirado Galdiko monografijas ir jas padovanojo savo lankytojams, paskutiniams lankytojams . . .

Išleisdama inž. G. ir T-K. iš profesoriaus kambario, paprašiau profesorių vėl į lovytę. Jis užsidėjo alsuojamąją maskę ir, paleidęs deguonį, išsitiesė lovoje. Palydėjus svečius laiptais iki išlaukinių durų, išgirdau viršuje tokį rėžiantį balsą. Užlėkusi į profesoriaus kambarį, pamačiau jį mirties agonijoje. Petelefonavau čia pat gretimam name gyvenančiai dr. Grigorio. Iškviečiau greitąją pagalbą. Kai po to atbėgau į profesoriaus kambarį, jis jau buvo išvykęs . . .