RŪPINTOJĖLIS

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą pastebėsime, kad visa, kaip sakė senovės filosofas, juda, sukasi kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems - tik paprasta normalios gyvenimo raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vilties artimoje ateityje laukti geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems - tai tik pranašas artėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kad ir kokios būtų kraštutinės nuomonės, stebinčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos revoliucijos laikotarpyje. Iš siauro, planetarinio pasaulėvaizdžio pereiname į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, miršta, taip pat kažkas ateina, formuojasi visiškai naujas, visiškai skirtingas nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgi pakankamai apčiuopti, o dar mažiau - suformuluoti, nes viso to dar nėra, o tėra vien tylus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Skaityti daugiau: DIDŽIĄJĄ DABARTIES PROBLEMĄ APMĄSTANT

MINTYS IŠ PAMOKSLO

[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]

Tikėjimas moko, kad žmogaus gyvenimas yra tarnavimas Dievui. Dievas sukūrė pasaulį iš nieko pašaukdamas materiją ir į ją įdiegdamas dėsnius, kad pagal juos materija toliau kištų. Dievas paleido į pasaulį gyvybę ir kaip visko vainiką iškėlė pasaulyje žmogų. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus gali kurti, gali suprasti ir mylėti. Dievas norėjo, kad pasaulyje būtų ir tokių būtybių, kurios ne tik savo egzistavimu, bet ir sąmoningu gyvenimu, savo tarnavimu garbintų Dievą. Dievas mus sukūrė ir pasiuntė į pasaulį ne dėl to, kad mes prieš pasaulį užmerktume akis. Ne dėl to Dievas mus įkurdino šiame pasaulyje, kad mes išsisukinėtume nuo tų uždavinių ir tų problemų, kurios atsiranda, bet dėl to, kad pasaulyje vykdytume Dievo mintis ir Jo planus. O Dievo planas apima viską: ir mokslinius tyrinėjimus, ir kojinių adymą, ir kultūros veiklą, ir futbolo žaidimą, ir darbą parlamente, ir pamokų rengimą, ir pamaldas bažnyčioje, ir pramogas šventadienio pavakary. Viskas įeina į Dievo planą. Mes nesame pasauliui svetimi. Mūsų gyvenimas yra tarnavimas Dievui pasaulyje.

Bet gal kas suabejos ir paklaus, argi galima suderinti tarnavimą Dievui ir pasauliui? Argi šv. apaštalas Paulius nėra pasakęs: Nesekite šiuo pasauliu. Argi kitame savo laiške jis nerašė: Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Argi galima gretinti tikintį su netikinčiu?

Skaityti daugiau: MINTYS IŠ PAMOKSLO

ROŽANČIAUS KARALIENEI

POEZIJOS HORIZONTAI

Lacrima

Atverk man lūpas, Motina Mergele,
Kad aš galėčiau garbinti Tave,
Leisk padėkoti Tau už savo kelią
Ir už malones, plaukiančias srove.

     Šauki mane, rankas meiliai ištiesus,
     Į saugų krantą per kovų audras,
     Patraukė sielą laimės toliai šviesūs -
     Ir ji kelionėj atilsio neras.

Giedosiu Tau, kol vakaro šešėliai
Šios žemės dieną gęstančią lydės...
Gražesnei dienai Tu mane prikėlei
Apsupus meile Motinos širdies.

Tau mano meilė, jėgos ir gyvybė,
Tau mano sielos amžina ramybė.

(Iš kn. Švč. Mergelės Marijos litanija. Sonetai.)

SIBIRO TRIPTIKAS

Bernardas Brazdžionis

1. Atolydis

Dėkoju, Viešpatie, už Tavąjį atodūsį
Rūstybėj stepių siaučiančios gamtos.

Dėkoju, Dieve, Tau už ledjūrio atolydį,

            Dabar bent mano kaulai nevaitos,
            Kai naktį apraudąs mane mėnulio,
            Vėl spaudžiant speigui, spindulys sušals,
            Ir Celsijaus septyniasdešimt žemiau nulio
            Mana širdis, pradėjus plakt, pakels!

Ir džiaugsis ji, erškėčio šakose ledinių
Žvakių skambėjimo nuo vėjo budinama iš duobės:

Jos, kaip Mišių varpeliai sidabriniai,
Per šventąjį Rarotų Pakylėjimą skambės.

2. Kapas Kazachijoj

      Ledas. Sniegas. Vėjas. Negyvenami plotai.
      Kazachijos TSR. Kustanajaus sritis.
      Ir toliausių tolybių tolybėj miglotoj
      Nuogu durklu žiemos perverta pilnatis.

Skaityti daugiau: SIBIRO TRIPTIKAS

ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MIRTIES 15 METŲ SUKAKTIS

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

M.[kun. Marijonas Petkevičius MIC]

Istorija - mūsų teismas; istorija - mūsų paminklas.Tūkstančiai, milijonai žmonių praeina žemės keliais lyg vėjo nešami pilki, kasdieniai debesys, lyg smulkūs vandens lašeliai susigeria į žemę -be garso, be ženklo, lyg vienadieniai drugeliai suplasnoja, sublizga trumpalaike įsivaizduojamos laimės ir prasmės vaivorykšte ir... lieka tik spalvotų dulkelių žiupsnys. Kiti ateina į žmonių istoriją šimtmečiams. Tarp pasaulio galingųjų, apsukriųjų, tuštybės mugėje blizgančiųjų jie labai paprasti, nepastebimi, apeinami, netgi niekinami, o suspindi virš nykstančių kūnų ir daiktų pasaulio, neaprėpiamo žmogaus ilgesio, siekimų, svajonių ir amžinųjų ieškojimų danguje lyg aukštos, šviesios, kelrodės žvaigždės - ir visus žavi, vilioja, drąsina, kelius rodo, nuo klystkelių saugo.

Mūsų tautos istorijos ir jos dvasinių vertybių danguje spindi ryškios, neblėstančios asmenybės. Tarp jų - ir arkivysk. Teofilius Matulionis, šventumu ir kankinyste žėrintis Kristaus ir Jo Evangelijos idealo Liudytojas. Nors Lietuvos krikščionybės hagiografija ir martirologija - užleisti dirvonai, tačiau dabartinei rezistencijai ir Lietuvos Bažnyčiai sustiprinti kaip niekada yra būtina skleisti mūsų tautos žvaigždžių spindėjimą ir ugnį.

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MIRTIES 15 METŲ SUKAKTIS

OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ

K.[Felicija Kasputytė]

Žmogau, žmogau, ir kokį kelią nuėjai
Lig mūs, kurie juk buvom tavyje–

skelbia „Lemiuelio išpažintyje“ choras, tarsi rezonuodamas poeto kančias, išgyventas beieškant didžiųjų vertybių ir besigilinant į būties paslaptis.

Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką yra ilgas ir skausmingas. Per „Septynių vienatvių" raudingą liūdesį, per Pinemonto vienišumo kančias, per Migelio Manjaros ir Mefiboseto meilę bei atsižadėjimą jis ateina prie Dievo, prie gailestingumo, prie universalios meilės idėjos, kurią skelbia Pinemontas („Meilės poveikio“ herojus) ir Migelis Manjara, atsižadėjęs savęs ir visa širdim įsiliejęs į artimo meilės darbus. „Simfonijos“ tarsi rezonuoja poeto širdį, pasiilgusią meilės ir besiveržiančią sužadinti universalios meilės jausmus kitų širdyse. Tik giliai išgyvenęs gyvenimo tuštumą ir beprasmybę, poetas pradėjo ilgėtis prasmės ir tikrosios realybės. Tik giliu žvilgsniu išmatavęs tamsumą, jis išvydo Amžinąją Šviesą. Tik nuėjęs ilgą, skausmingą kelią, jis pradeda metafizinius apmąstymus, bandydamas giliai pažvelgti į save, prasiskverbti į būties gelmes, į Moters šviesą, į amžiną tikrovę.

Jaunystės kūriniuose meilė buvo apgaubta liūdesio ir beviltiškumo. Juose buvo tiek daug raudingo skausmo, užgesusios vilties, meilės griuvėsių. „Rudens dainoj“ poetas ragina įsiklausyti į vėjo balsą, kuris skamba tarsi gedulinga rauda. Žiaurus vėjas nudraskė lapus ir išsklaidė visas viltis:

          Ryt eisim pasvajot tenai, kur beišliko jau nūnai
          Griuvėsiai šiandienos; žodžius mes skambančius liūdnai,
          Parinksime, kurie kasdien meluoja ir apgaudinėja...

Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ

KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

J. Dz.[kun. Juozas Zdebskis]

Paslaptie, kurią kančia vadiname, kas esi tu mano gyvenime? Mano priešas, kuris mane persekioja visur, kur tik būčiau, nuo kurio negaliu pabėgti, ar kažkas kita, ką privalau kitaip suprasti? Ką aš žinau apie kančią savo natūraliu žinojimu? Aišku, kad kiekviena mano prigimties dalelytė bijo kančios ir nuo jos bėga, nesvarbu, ar ta kančia būtų fizinė, ar dvasinė.

Ką gali apie kančią pasakyti mano aplinka, ypač bedievių pasaulis? Jie nieko paguodžiamo pasakyti negali, nes jų gyvenimas - tai buvimas čia, žemėje, ir jų gyvenimo džiaugsmas - visa tai, kuo gali patenkinti savo gamtinius norus. Dar senieji romėnai nieko daugiau negalėjo pasakyti apie savo gyvenimo paslaptis, kaip tik: Gerkim, valgykim, nes rytoj mirsim... ruoškimės rožėmis, nes jos vysta... Jie neturi kito atsakymo, kaip tik nuo skausmo bėgti, o kai bėgti neįmanoma - beviltiškai kapituliuoti. Šitaip suprantamas skausmas nualina, išdžiovina kaip Sacharos saulė kiekvieną daigelį, kuris norėtų gyventi.

Skaityti daugiau: KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS

HIMNAS MEILEI

Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas S J]

Dažnai, rodos, žmogus pritrūksta jėgų: norėtųsi viskuo nusivilti, nuo visų pabėgti, į viską ranka numoti ir pasiduoti apatijai, sustingimui. Bet vėl kiekvieną kartą, kai tik perskaitau šv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes Caritas Christi urget nos (Kristaus meilė verčia mus).

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės,
aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

               Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
          ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
          jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
          tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

               Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
          jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
          bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

               Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
          nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga,
          nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 1-8).

Skaityti daugiau: HIMNAS MEILEI

JAUNUOLIO MALDA

Viešpatie, aš norėčiau mylėti.
Aš turiu mylėti.
Visa mano būtybė yra vienintelis troškimas;
mano širdis, mano kūnas
ilgisi naktyje kažko nepažįstamo, ką galėtų mylėti.

Aš ištiesiu į priekį rankas,
tačiau negaliu pasiekti nieko,
kas galėtų būti mano meilės objektas.
Esu vienas, o norėčiau būti dviese.
Kalbu, bet nėra kas manęs klausytųsi.
Gyvenu, bet nėra kam nuimti mano gyvenimo derliaus.

Kodėl aš esu turtingas, jei nėra nieko, ką galėčiau praturtinti?
Iš kur ateina toji meilė? Kur ji eina?
Viešpatie, aš norėčiau mylėti,
aš turiu mylėti.

Viešpatie, šiandien aš Tau skiriu visą savo neišsipildžiusią meilę.

Skaityti daugiau: JAUNUOLIO MALDA

TU NE VIENA, DANUTE!

[Stasė Jasiunskaitė]

Kapčiamiesčio kapinėse klausimas:

- Gal iš mokyklos kas norėtų ką pasakyti?

Tyla... juk čia viskas per daug kontrastinga. Ir gyvybe pulsuojanti pavasario diena, ir 19-metės karstas ant kapo duobės krašto, ir mokyklos pastangos suformuoti jaunų žmonių sąmonėje materialistinę pasaulėžiūrą, ir žuvusiosios heroizmas dvasines vertybes branginti labiau už gyvybę.

1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, Kauno žemės ūkio technikumo moksleivė Danutė Burbaitė su drauge Emilija Subačiūte išvyko tėviškėn. Druskininkų autobusas nuvežė jas tik iki Veisiejų - iki gimtojo Norkų kaimo dar apie 10 kilometrų. Pamačiusios Veisiejų-Kapčiamiesčio kryžkelėje stovintį sunkvežimį, mergaitės, nenujausdamos nelaimės, pasiprašė pavežamos. Kai mašinos vairuotojai, užuot sustoję sutartoje vietoje, pasuko keliuku, vedančiu į miško gilumą, mergaitės suprato piktus jaunų vyriškių kėslus... Danutė iš mašinos šoko pirmoji. Deja, nelaimingai... Po kelių valandų ji mirė Lazdijų ligoninėje.

Skaityti daugiau: TU NE VIENA, DANUTE!

JUO GILIAU, JUO PRIE TIESOS ARČIAU

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

1976 m., sulaukęs 75 metų, mirė epochinės reikšmės žmogus - Verneris Heizenbergas. Prieš pusę šimtmečio jam pavyko atverti duris į naują gamtos supratimą, o būdamas vos 23-ejų jis padarė lemiamą perversmą kvantinėje mechanikoje.

Gimęs senųjų kalbų specialisto šeimoje, nuo pat mažens jis puikiai mokėjo lotynų ir graikų kalbas. Galbūt ši aplinkybė buvo akstinas Heizenbergui visą gyvenimą domėtis antikos filosofija. Turėjo laimės studijuoti pas žymiuosius to meto fizikus - Arnoldą Zomerfeldą Miunchene ir Maksą Borną Getingene. Kurį laiką dirbo Kopenhagoje pas Nilsą Borą. 22-ejų apgynė daktaro disertaciją. Būdamas 27-erių suformulavo jo vardu vadinamą garsiąją neapibrėžtumo nelygybę. 31-erių apdovanojamas Nobelio premija už darbus kvantinėje mechanikoje. Dėstė teorinę fiziką Leipcige, Berlyne, Miunchene. Daugelį metų vadovavo teorinės fizikos centrui Leipcige. Čia jis iškėlė (1932) vėliau eksperimentiškai patvirtintą hipotezę, kad atomo branduolys susideda iš neutronų ir protonų. Tyrinėjo kosminius spindulius, feromagnetizmą, atomo branduolį ir elementariąsias daleles. Pas jį atvykdavo studijuoti daug žmonių iš kitur - ne vienas jų vėliau iškilo į žymiųjų fizikų gretas. Jo mokiniu yra buvęs ir tarybinis fizikas akademikas Levas Landau.

Skaityti daugiau: JUO GILIAU, JUO PRIE TIESOS ARČIAU

KOSMOSAS IR ANTGAMTIS

MUMS KALBA MOKSLAS

P r.[kun. Pranciškus Račiūnas MIC]

(Pagal: Otas Levis. Gamta ir mokslas kalba apie jį.

La vie catholique.Paris)

Žvaigždynai. Naktį sužibus žvaigždėms atsiskleidžia fantastinės žvaigždynų pasaulio karalijos, toli pranokstančios mūsų didžiausias svajones. Ilgus amžius jos buvo pasislėpusios už laiko ir erdvės uždangos. Dabar ta kosminė uždanga po truputį prasiskleidžia, ir žmogų, įsiskverbusį į Visatos paslaptis, nustebina jos didumas, įvairumas.

Pasaulis yra ne tik toks keistas, kaip mes manome, bet jis dar keistesnis, negu galime manyti, -sako anglų mokslininkas Haldanas.

Yra mažų dangaus kūnų, kurių šviesa stipresnė nei 10 trilijonų saulių. Yra mažyčių virpančių žvaigždžių, kurios suvirpa 30 kartų per sekundę. Dangaus erdvėse yra juodųju skylių, kurios nuolat ryja medžiagą ir šviesą: kas ten patenka, daugiau nebepasirodo.

Skaityti daugiau: KOSMOSAS IR ANTGAMTIS

Ar religija daro žmogų pasyvų

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

1. Ar religija daro žmogų pasyvų?

Ateizmo paskaitose dažnai girdime ir „Mokslinio ateizmo“ vadovėlyje rašoma (1975, p. 30), kad krikščionių religija ne tik įdiegia į žmonių sąmonę antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą, bet ir ugdo panieką visam tam, kas žemiška ir pasauliška, <...> stumia juos į socialinio pasyvumo kelią. Taigi, ar šis priekaištas krikščionybei yra pagrįstas?

„Rūpintojėlio“ Nr. 1, straipsnyje „Ar mokslas paneigia religinės pasaulėžiūros pagrindus“, buvo nurodyta, jog yra nepagrįstas teigimas, esą religija įdiegianti antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą.

Priekaištą, kad krikščionybė niekinanti visa, kas žemiška, ir stumianti žmogų į pasyvumą, paneigia dviejų tūkstantmečių krikščioniškųjų šalių istorija. Juk ne kurios kitos, o būtent krikščioniškosios šalys yra pasiekusios aukščiausią kultūrą ir materialinę gerovę. Ar jos būtų galėjusios pralenkti kitas šalis, jei krikščionių religija jas būtų stūmusi į pasyvumą? Krikščionybė visada skatino ir dabar skatina dirbti ir kurti materialines gėrybes. Tik primena, kad žmogus visa savo širdimi negali paskęsti vien materialiniuose rūpesčiuose, nes esama ir aukštesnių -dvasinių vertybių.

Skaityti daugiau: Ar religija daro žmogų pasyvų

Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones?

„Tiesoje“ (1977 05 07) buvo išspausdintas V. Minioto straipsnis „Klastinga gražbylystė“, kuriame rašoma, jog Ignacas Lojola skelbęs lozungą, esą tikslas pateisina priemones. Straipsnio autorius nenurodo, kuriame veikale ar laiške Ignacas yra taip pasakęs, ir niekas to neįrodys, nes Ignacas taip nėra sakęs: iš tiesų šį lozungą paskelbė ne Lojolą, bet kiek anksčiau už jį gyvenęs Makiavelis (1).

Jėzuitai yra Katalikų Bažnyčios ordinas, tad negali turėti kitokios moralės, negu toji, kurią skelbia Bažnyčia. Užtenka pasklaidyti žymesnių jėzuitų teologų moralistų veikalus (pvz., Leimano, Gury, Katreino, Noldino, iš lietuvių - Stasio Gruodžio), kad įsitikintume, jog jie atstovauja oficialiai Bažnyčios linijai: blogų priemonių niekada negalima imtis, nors tikslas būtų ir geras. Tą patį sako ir žymūs istorikai, pavyzdžiui, nekatalikas Renė Fuliop-Milleris: Jėzuitai niekada nėra šitaip mokę. Vis dėlto atsiranda nesąžiningų žmonių, kurie skleidžia paskalas ir šmeižtus.

1852 m. Frankfurte prie Maino jėzuitas Rohas viešai paskelbė:

Jei kas juridiniam Heidelbergo ar Bonos fakultetui nurodys jėzuito parašytą knygą, kurioje fakulteto sprendimu būtų pripažinta, kad joje mokoma pagal tą begėdišką tvirtinimą - „tikslas pateisina priemones“, - tai fakulteto sprendimu tos knygos nurodytojui aš sumokėsiu tūkstantį guldenų. O kas nenurodydamas žodžiu ar raštu primes ordinui aną begėdišką mokymą, - tas yra nedorėlis ir šmeižikas.

Skaityti daugiau: Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones?

JONO BILIŪNO TESTAMENTAS

AKTUALIJOS

Š.J.[kun. Napoleonas Norkūnas]

Rašytojo gyvenimas (1879-1907) buvo trumpas ir dramatiškas. Tarp to meto moksleivių buvo paplitusi socializmo mada. Jauni protai daug negalvojo: kiekvienas maištas prieš carą, net prieš Dievą, atrodė: kokia drąsa, kokia pažanga! O jei „poną kleboną“ per dantį patrauksi, tai a-ta-ta! (Atkreipkime dėmesį, kad ir šiais laikais pažangia laikoma kaip tik priešinga kryptis - rašytojai, ieškodami populiarumo, griebiasi to, kas neleistina, -ar santvarką pakritikuoti, ar parodyti ateizmo pragaištį, ar pagirti kapitalistines laisves, ar... ir žmonės jiems mielai pritaria.) Nenuostabu, kad ir jauną Biliūną nunešė revoliucinė srovė, ir jo pirmieji kūrinėliai neatitiko jo jautrios prigimties: buvo šiurkštūs, itin revoliucingi.

Jonas Biliūnas mokslus ėjo sunkiai, bet vis tiek norėjo būti pažangus. Nepritekliai greitai pakirto jo gležną sveikatą. Sirgdamas džiova, jis persvarstė gyvybės ir mirties problemas ir, užuot maištavęs, galutinai nusigręžė nuo revoliucinės veiklos, visa širdimi grįžęs prie tikėjimo, prie Dievo. Prieš mirtį jis rašė savo žmonos motinai:

Zakopanė, 22.XI.07. Mamyt, rašau ir aš Tamstai nors trumpai. Sveikinu Tamstą ir trokštu nuo Dievo sveikatos ir ramaus laimingo gyvenimo. Ačiū Tamstai už tokius gražius laiškus, kuriuos už visa geriau moki Tamsta parašyti. Rašyk ir toliau: mudu su Julyte labai jų lauksime ir džiaugsimės juos skaitydami. Aš, Mamyt, esu sveikesnis, tik vis tebeguliu lovoje. Julytė kaip Aniolas Sargas mane prižiūri ir rūpinasi. Jai ir numiręs būsiu dėkingas. Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra tikėjimas. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį, arba spavednį, būtent, Mamyt, jei Tamstą kada užrūstinau, prašau iš visos širdies man atleisti ir dovanoti... Bučiuoju Tamstos rankas. Mylintis Jonas Biliūnas.

Skaityti daugiau: JONO BILIŪNO TESTAMENTAS

ATKARPA IŠ MANO LAGERINIO GYVENIMO

[Kan. Stanislovas Kiškis]

(Kunigo užrašai)

1940 m. liepos 24 d. mus išvežė iš Vilniaus, o rugpjūčio 2 d. jau buvome Pečioroje. Čia vyr. gydytojas buvo ukrainietis, mediciną baigęs Kaune. Jis jautė simpatijų lietuviams ir jau pirmą dieną mane paskyrė felčeriu viename barake. Pečioros persiunčiamasis punktas didelis: bene 8 barakai, atskiras valgomasis, 2 ar 3 namai ligoniams. Viename tokių ir man davė darbą. Ateidavo ten laisvoji gydytoja ir dvi jaunos seserys pasikeisdamos. Mano darbas buvo drauge su gydytoja kasdien apeiti ligonius, išdalyti paskirtus vaistus, matuoti ir užrašyti temperatūrą, kartais užpildyti ligonio kortelę.

Vieną naktį man teko dalyvauti priimant tik ką atvežtą naują etapą. Gydytojų komisija tikrino atvežtųjų sveikatą ir skirstė darbo kategorijas. Vyrai ir moterys, iki pusės išrengti, stovėjo susimaišę vienoje eilėje. Gydytojai su pasididžiavimu ištardavo kategorijos pavadinimą lotynų kalba -prima, secunda - o man reikėjo pažymėti tik asmens lapelyje.

Zonoje buvo vaistinė, joje dirbo jauna lietuvė. Man teko pas ją ir Mišias laikyti, ir išpažinčių klausyti. Kartą nuėjo gandas, kad mūsų vaistininkė blatnųjų kortomis pralošta. Tai reiškė, kad pralošęs turėjo ją nužudyti... Mergaitė verkė ir laukė neužtarnauto keršto. Ne aš vienas kreipiausi į vyr. gydytoją, kad gelbėtų nekaltą žmogų iš tų žvėrių nasrų. Kai ji buvo iškelta į kitą vietą, blatnieji griežė dantimis ir grasino ir tenai ją pasieksią!

Skaityti daugiau: ATKARPA IŠ MANO LAGERINIO GYVENIMO

Kristaus drobulė

Prieš keletą mėnesių mokslinė konferencija Londone svarstė Turino drobulės autentiškumo problemą. Konferencijoje dalyvavo įvairių mokslo sričių ir įvairių pažiūrų mokslininkai bei teologai - ne tik krikščionys ir krikščioniškos kilmės agnostikai, bet ir musulmonai, ir žydai.

Kas gi toji Turino drobulė? Tai maždaug 4 m ilgio ir 1 m pločio audeklas, kuriame yra atsispaudęs mirusio žmogaus atvaizdas. Nustatyta, kad jame buvo suvyniotas vyriškis, miręs nuo žaizdų ir nukryžiavimo. Bažnyčios tradicija, istoriniai duomenys ir, kaip minėta, gamtos mokslų atradimai padeda nustatyti, kad žmogus, palikęs gausius atspaudus audekle, yra Jėzus Kristus. Yra istorinių duomenų, rodančių, kad drobulė buvo garbinama Jeruzalėje IV amžiuje. Kai Konstantinas pastatydino Šv. Kapo bažnyčią, vyskupas Kirilas Velykų pamokslo metu akcentavo: Kapas ir drobulė, kurią Jėzus prisikeldamas paliko. Be to, seniausias mozarabinės liturgijos tekstas skelbia:

Petras ir Jonas, atėję prie kapo, pamatė drobulėje atsispaudusius šviežius kančios pėdsakus.

Bažnyčios tradicija pasakoja, kad toji drobulė VII a. iš Jeruzalės pateko į Edesą, o paskui - į Konstantinopolį, iš kur Kryžiaus karų metu išgabenta Prancūzijon. 1578 m. Karolio Baromiejaus rūpesčiu ji atsirado Turine.

Skaityti daugiau: Kristaus drobulė

Jaunimo ryžtas

Pasibaigus koncelebracinėms šv. Mišioms, kurios vyko 25 metų kunigystės jubiliejaus proga Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, į zakristiją atėjo grupė jaunimo iš įvairių Lietuvos vietovių. Tebesant ten visiems kurso draugams ir iškilmėje dalyvavusiems Vilniaus miesto kunigams, kreipdamiesi į kun. Juozą Zdebskį, kuris neteisingai milicijos buvo apkaltintas esą neblaivus vairavęs automobilį, jaunuoliai pareiškė:

- Mes žinome, kad jūs esate abstinentas ir kad jus kaltina neteisingai. Protestuodami prieš šmeižtą, pasižadame tapti abstinentais: mes steigiame Blaivybės broliją.

Atvykusieji jubiliatui įteikė tokio turinio adresą:

Didžiai gerb. kunigą Juozapą 25 metų kunigystės jubiliejaus proga sveikina ir ta proga pasiryžta:

- išplėsti abstinentų akciją jaunimo tarpe už Tautos blaivumą;

- spalio mėnesį nepraleisti nė vienos dienos be šv. Rožančiaus maldos Jūsų intencijomis.

Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Alytaus, Vilkaviškio, Kelmės, Kudirkos Naumiesčio, Veisiejų, Kretingos katalikiškojo jaunimo atstovai.

MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

KNYGŲ RECENZIJOS

Dr. Pranas Gaidamavičius. MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

(Brooklyn, 1954. 246 p.)

Autorius kalba apie 3 plotmes, kuriose žmogus pašauktas gyventi: daiktinę, dvasinę ir religinę. Kiekviena tų plotmių turi vertybes, kurias perėmęs žmogus gali kilti į žmogiškosios pilnatvės sritį.

Pirmojoje plotmėje yra vitalinės vertybės, prigimtis, fizinis-daiktinis pasaulis. Čia puoselėdamas vitalines vertybes, ugdydamas prigimtinius polinkius gali tapti milžinu.

Antrojoje plotmėje žmogus randa kito pobūdžio vertybes - dvasinį pasaulį. Vidinis šauksmas kelia jį aukštyn, į naują pasaulį, kurį jis turi realizuoti savyje. Dvasinėje tikrovėje žmogus, atskleidęs savo asmenį, tampa didvyriu,kuris iš pasiektos aukštumos regi jau žmogiškos pilnatvės sritį, būtent, religines vertybes.

Skaityti daugiau: MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS.

DIEVAS ŠIANDIEN

Kun. Jonas Gutauskas. DIEVAS ŠIANDIEN.

(Čikaga, 1973. 283 p.)

Autorius Dievo klausimą nagrinėja ne teoriškai, ne teologiniu ar filosofiniu požiūriu, bet konkrečiai, siedamas su šių dienų gyvenimu. Aiškindamas, kas yra Dievas, iškelia ir atsako į daugelį klausimų, kurie rūpi dabarties žmogui. Kalba apie šiandieninį pasaulį, jo pobūdį, ateizmą ir jo grėsmę, Bažnyčios misiją dabarties pasaulyje, Dievą kaip Kūrėją, Dievo liudijimą apie save gamtoje, istorijoje ir žmogaus sąmonėje, šventųjų ir mistikų gyvenime, stebukluose ir pranašystėse. Svarsto, kodėl kai kas nusigręžia nuo Dievo ir kas tokiems žmonėms lieka netekus Jo.

Tie, kurie netiki Dievo, sako autorius, tiki kuo kitu: pažanga, technika, medžiaga, žemės rojumi, protu, likimu, griebiasi spiritizmo, burtų. Savotiška religija, tik be Dievo, yra ir komunizmas. Komunizmas ir krikščionybė sutinka tuo, kad abu kuria rojų; skirtumas tas, kad komunizmas kuria žemiškąjį rojų, o krikščionybė - dangišką.

Tačiau komunistų žemiškasis mesianizmas, paneigęs religiją ir prievarta siekiantis sukurti tariamąjį rojų, yra tuščia svajonė. Nuvainikuotas irdulkių sauja paverstas, žmogus komunizme yra paukštis pakirstais sparnais, kurio skrydis į dorines aukštumas neįmanomas.

Skaityti daugiau: DIEVAS ŠIANDIEN

SIŪLOME PERSKAITYTI

Lellot. GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS.

(Briuselis. Versta iš rusų k.)

Viskas, nuo knygos pavadinimo iki aplanko, šio katalikų kovūno[vienuolio Lelio] sukoncentruota į vieną uždavinį - atkreipti jauno skaitytojo dėmesį į knygą, vesti jį prie įsitikinimo: žmogaus gyvenimo paskirtis - Dievo suvokimas. O kurgi mūsų marksistinė, milijoniniais tiražais išleidžiama knyga, kuri duotų atsakymą į tą patį gyvenimo prasmės klausimą, tik iš priešingos pozicijos? - klausia „Izvestijose“ F. Kuznecovas straipsnyje „Vo imia dobra“ (1965 04 23).

Sakoma, kad ši knyga - tai studentų katekizmas. Taigi verta su ja ne tik susipažinti...

Skaityti daugiau: SIŪLOME PERSKAITYTI

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

TURINYS NR. 3

DIDŽIĄJĄ DABARTIES PROBLEMĄ APMĄSTANT