PEILIS
V. KAREIVA
Vienas klaikus nuotykis su Sergiejaus kauke viduryje tol neduos man ramybės, kol jo neperteiksiu juodu ant balto sekančiai mano tautos kartai. Gal visa tai, kas man kadaise atsitiko, padės jaunam tautiečiui tinkamai apsispręsti, jei panašus nuotykis jam pasitaikytų. O nesitikėti pasitaikymo, kaip iš pasakojimo matysite — negalima.
Buvo taip:
Ano antrojo pasaulinio karo metu rytų raudonas vėjas mus tūkstančiais išnešė iš tėvynės ir išbarstė vakaruose, daugiausia vokiečių darbovietėse. Aš užkliuvau Bregenz’o miestelyje, Austrijoje, ir tapau įdarbintas tokioje “Elektricus Volta” įmonėje, kuri po nekalto vardo skraiste gamino reikšmingus daiktus karo pramonei. Darbas buvo kaip darbas — karo metu nereikia nieko gero norėti — jei turi šiokį tokį saugumą ir maistą, bet pati darbo nuotaika tarp visų rūšių karo vergų, buvo maždaug velnioniška: nei su jais savo tautos tragediją prisiminsi, nei prisipažinsi, kas esi, nei pagalbos pavojuje prisišauksi. Daugiausia galėjai susilaukti peilio į krauklus ar bilieto į kacetą.
Ir vieną vakarą, gal savaitei po mano atsiradimo praslinkus, išeinant iš kantinos po vakarienės, tamsiame prieangyje kažkas palietė mano petį ir tarė:
— Sveikas, partizan! Kaip reikalas?
Aš atsigrįžau savo gimtą kalbą išgirdęs. Už manęs stovėjo vyras ir lediniu žvilgsniu spigino į akis
— Sveikas, — atsakiau jam.
— Sergiej mano vardas. Ar moki gerai rusiškai? — pradėjo jau rusų kalba klausti.
— Nelabai, — atsakiau jam apsivylęs, kad buvo ne tas, ko tikėjaus, kad buvo nelietuvis.
— Turėtumei mokėti.
Man pasidarė įdomus jo keistas priekabumas: prakalbino lietuviškai, tęsia rusiškai ir tvirtina, kad turėčiau jo kalbą mokėti.
— Kodėl?
— Todėl, kad tu — partizanas.
— Iš kur tu žinai?
— Iš kur tą milinę gavai?
Staiga mane apėmė juokas, štai kaip jis bando įspėti mano partizaniškumą. Ta rusiška milinė, kuri man viena beliko, kai stovykloje pavogė mūsų drabužius ir senam savo tėvui atidaviau paltą, ta prakeikta milinė užkliuvo ruso belaisvio dėmesį.
— Moki juokauti, Sergiej. Labanakt!
Išėjau pro duris su kitų darbininkų spūstimi ir su jais pasiekiau savo — vakariečių kilmės belaisviams skirtą — baraką, kur ir aš buvau apgyvendintas, dėl savotiškos išimties, su jais. Sergiejus turėjo gyventi rytiečių, slavų, barakuose ir dėlto aš lyg ir džiaugiaus, šio vakaro susitikimas kažkokios klaikios nuojautos pripildė ir taip jau įjaudintą sielą.
Rytą, vos tik įžengęs į dirbtuvę, vėl susitikau Sergiejų, kažkaip nežmoniškai besišypsantį.
— Kaip reikalai, partizan? Kaip išmiegojai?
— Ačiū, gerai, — atsakiau jam. — Bet partizanu manęs nevadink!
— O kas tu, ar ne lietuvis?
— Žinoma, kad ne rusas, — atkirtau jau kiek pyktelėjęs.
— Lietuviai visi partizanai, — pasakė tyliai kikendamas, ledinėmis akimis lįsdamas į mane ligi pat kaulų. Nuėjo prie savo darbo.
Pradžioje mane apėmė savotiškas pasididžiavimas, kad ruskis iš kvapo užuodžia savo mirtiną priešą ir stengiasi užmegsti kažkokią draugystę, kurios nepageidauju. Paskiau ėmė įsirusenti rūpestis: kas jis, iš kur moka mano kalbos, tegul nedaug, bet ir tuos žodžius, kur pasako, ištaria pikčiau už Lietuvos rusą. Gal bus buvęs Lietuvoje belaisviu, gal kur kitur iš lietuvių pramoko. Svarbiausia, kad ir kalbos mokėjimas atrodė tik reikalinis, nenuoširdus, ne iš susidomėjimo ar pagarbos kilęs.
Mašina vienodai sukasi, diržai nuobodžiai groja.
Sergiejus vėl atsiranda prie manęs:
— Kaip tau einasi, partizan?
— Po senovei, — atsakiau.
— Taip, kaip rusus pjaunant?
Dabar žinau, kur jisai suka. Tas partizano vardas mane turi terorizuoti, turi sukelti netikrumą tarp kitų žmonių, turi mane pastatyti vieną prieš visus prievartinius darbininkus, kaip kažkokį nusikaltėlį, kriminalistą, žmonių pjoviką.
Žengiau prie jo ir sustojau taip arti su sunkiu raktu dar nuleistoje rankoje, kad rusas nenorom truputį pasitraukė.
— Šalčiau, draugas, šalčiau, — pasakė pro piktą šypsnį.
— Sergiej, — tariau jam kietai, — prašau, turėk protą ir manęs neužkabinėk! Aš labai nenoriu tokios tavo kalbos apie rusų pjovimą ir partizanus. Atsimink, kad esame ne namie. Svetimi žmonės girdi mus ir gali būti abiem negerai, jei nesusivaidysime.
— Negerai — gali būti, tik ne man! — atkirto jis.
— Kodėl gi ne tau?
— Ne aš, o tu nešioji nesavo milinę. Kaip tu paaiškinsi tiems rusams, kurių čia yra daugybė, kur tą milinę gavai?
Ir vėl milinė!
— Jei taip, Sergiejau, pasiimk tą milinę, kad aš galėčiau tave klausti, kiek lietuvių papjovei, lietuvių ūkininkų, kol pabėgai iš belaisvės ir čia atsidūrei.
— Aš atvykau čia kitu keliu. Tu pjovei rusus, paskiau jų bijojai ir atėjai čia, manydamas, kad niekas tavęs nesuras. Štai tavo paslaptis!
Staiga man tvikstelėjo toks pyktis, turbūt, ir per akis ištryško, kad Sergiejus prisišliejo prie sienos atbulas ir išsiėmė iš lūpų nuorūką.
— Žinai, Sergiej, geriau tylėk!
— Bijai?
— Ne tavo reikalas tai spręsti. Ir jei būčiau pjovęs, tikrai dabar to nesigailėčiau į tavo baisų snuki žvelgdamas. Aš nėjau ruskių jieškoti Maskvoje, bet jie patys atėjo į Kauną savo peilius pasigalandę, tai žinai ir kas tada nutiko. Žinok ir tai, Sergiejau, kad tave tikrai papjaučiau, kaip šlykštų vilką, jei mudu būtumėm ne šiame krašte...
Sergiejus pradėjo nervuotis, virpėti ir trauktis atbulas. Paskiau staiga sušuko taip, kad ir kiti gale-tų išgirsti:
— Tai tu ir vokiečių bijai? Tai dar geriau! Ki, ki, ki...
Ir movė tolyn į mašinų ūžesį.
Palengvėjo ant širdies juo nusikračius.
Peilius... Jie, tie rusai, visur lenda, kaip peilio ašmens. Skverbiasi per tautų, per atskirų žmonių mėsą ir kaulus ligi pat sielos gelmių. Rodos, jiems nieko nesakai, stengiesi neužkliūti, o jie suranda tave ir taikosi pjauti nors dantimis. Rusai...
Ligi vakaro dirbo mano mašina ir mintys, taškėsi žiežirbos nuo plieno, skirto minų lukštams. Prakeiktas plienas, karas, ruskis ir jo peilis.
Peilis! .. Staiga vėl mintis užkliuvo už peilio. Kodėl man jo nepasidaryti? Čia tiek gerų plieno nuolaužų. Ką žinai, kai neturi nieko rankoje, kas tau nutiks? Kiekvienas gali tave bauginti, gali nuoga ranka iš pasalų, kaip katiną, pasmaugti ir kas jau rūpinsis dėl tokio dalyko. Toks ruskis, kuris taip labai domisi manimi, gali prie progos, velnias žino, ką susigalvoti. Gali įšnekėti kitiems savo draugams ir jie atliks darbą su visu įgimtu sadistiškumu.
Pradėjau dirbti peilį. Atsargiai, meistrų pasižvalgydamas, laiko nuvogdamas, tekinau tinkamą plieno gabalą, palengva vesdamas jį prie numatytos formos. Gera buvo jausti kažką naują gimstant, kažką baisiai reikalingą ir savą. Tai buvo tikra mano kūryba, su atsidavimu darbui, su ižsimiršimu prievartos, juntamos iš meistrų ir už juos vyresnės geležinės karo įstatymo galios. Peilio neleido įstatymas turėti, nebuvo kur jo pirkti. Jis reiškė pavojų kažkam iš kažko. Man jis reiškė saugumą ir džiaugsmą.
Vengiau susitikti Sergiejų, vengiau ir jo tautiečių draugijos — tas kvailas manijakas buvo iki pasišlykštėjimo įgrisęs. Kartu jutau, kad ir jis keičia savo elgesį, kad ir kiti jo žmonės nebetokie — rusaitės nebeužkabinėja savo flirtu, man pasirodžius, blunka jų įsisiūlančios šypsenos. Kažkas atsitiko...
Laikas bėgo, — ko jis bėgs, tik slinko, kaip sliekas per įkaitintą smėlį, iš reikalo ir su vargu. Laikas teikė mano plienui peilio išvaizdą, prigydė kriaunas, plonino į ašmenis. Mašinos girgždėjo, taškėsi žiežirbos ir lydymo ugnis aplinkui, ne mano reikalams. Karas to norėjo. Tarp to nesavo noro peilis augo.
Man ėmė patikti tas aplinkumos pasikeitimas, tas aštrus neapykantos žvilgsnis iš pasalų, ateinąs nuo rusiškos darbininkų pusės. Geriau tegu niaukias, tik tegul nesikabinėja prie manęs. Jeigu kuris iš jų puls mane, žinoma, ginsiuos. Peilis nuolatos slėpėsi po drabužiais už diržo, lengvai per kišenę pasiekiamas. Vieta, kur tiek metų svirėjęs revolveris, kadaise buvo nuimtas, dabar nebebuvo tuščia, dabar ten ranka vėl gali apčiuopti kažką, žadantį apginti mano gyvybę. Aišku, dirbtuvėje niekas nepuls. Tai atsitiks kur nors už jos. Reikia tiktai pabaigti peilį, perkelti jį į išeiginius drabužius ir bus viskas, atlikta.
Rusai niaukėsi, o mano nuotaika švito. Palengva ėmė į sielą grįžti pasitikėjimas savimi, savo ranka, savo sugebėjimu — aš taipgi galiu šį tą reikšmingo padaryti, kad ir svetumoje.
Susisukęs šiokį toki rūkalą iš pabirų, apsižvalgęs ir įsitikinęs, kad Sergiejus tebėra prie mašinos, nuėjau į išvietę, darbo metu visiems atstojančią kavinę, kur galima pasėdėti, parūkyti, atleisti suviržėjusius raumenis ir nervus. Galima ir pasvajoti.
— Partizan... Tai sakyk iš tikrųjų, kiek rusų papjovei? — pasitiko mane balsas išvietės prieangyje. Sergiejus! Atsirėmęs pečiais į kampą, lūpose baigianti svilti nuorūka, veide ta pati prakeikta šypsena ir ledinis žvilgsnis.
Buvome vienas prieš vieną.
— O kas tau darbo! — atkirtau.
— Aa, pyksti, draugas! Nereikia pykti, galime gražiuoju... Tai sakyk man atvirai, kiek maždaug?
Mane pradėjo apimti kažkoks piktjuokis. Gal jis tik šiaip sau kvailioja, senu papratimu, kaip visi buvę kareiviai, ir man tikrai neverta dėl to jaudintis.
— Nė vieno lig šiol, — atsakiau šypsodamasis.
— Lietuvis... Jūs visi taip darote: šypsotės ir pjaunate, vaišinate ir galandate peilius.
Peilius!.. Argi tas kipšas žino jau apie mano peilį? Tegu sau žino, tiek to...
— Man rodos, kad paties paminėtos savybės labiau tinka rusams. Kiek aš prisimenu...
— Taip, taip! — nutraukė mano žodžius, — prisimeni, ką jūs darėte su mumis Kaune 1941 metais, kai vokiečiai pradėjo prieš mus karą. Jūs smogėte mums iš pasalų, kaip bailiai, kaip išdavikai...
— Tylėk! — dabar nutraukiau aš, negalėdamas pakęsti jo begėdiškos kalbos.
— Nepatinka? Tiesa visuomet sukčiams nepatinka. Ki, ki, ki...
— Tiesa yra tai, kad jūs klastingai užpuolėte mus ir pradėjote tuos darbus, kuriuos dabar primeti mums. Tau nepatinka, kad mes pasinaudojom proga jumis nusikratyti. Draugai iš po tilto...
— Jūsų pastangos buvo beprasmės. Rusai vėl grįžo.
— Jie vėl išeis.
— Rusai čia ateis. Kaip tu tada kalbėsi?
— Gal ir ateis, bet mudu jų nebematysime.
— Kodėl ne? Turėsi progą vėl parodyti savo heroizmą.
— Tik pats jo nerodyk peranksti.
— Aš tiktai kalbu.
— Jei perdaug kalbėsi, nebesulauksi rusų.
— Tu papjausi mane?
— Karo stovis tave papjaus.
— Aš vokiečių nebijau.
— Aš bijau ir vienų ir kitų.
— Tai bėk, jei bijai.
— Bėgsiu, kai ateis laikas. O tu — tylėk!
— Kur bėgsi, draugas, leisk paklausti?
— Kas tau rūpi? Tu vistiek su manimi nebėgsi.
— Rusai tave pasivys.
— Aš pasitrauksiu į Prancūziją.
— Rusai ten ateis.
— Aš bėgsiu į Ispaniją.
— Rusai ateis.
— Aš važiuosiu į Ameriką.
— Rusai ir ten ateis, draugas! O kur tu tada bėgsi, ki, ki, ki... Netiki? Pamatysi, pamatysi, tiktai turėk daugiau kantrybės...
Tas jo begėdiškas juokas ir žodis, užsitikrintas, kaip mėsininko pjūvis, mane varė iš lygsvaros. Po velnių! Galima visaip juokauti, tačiau kalbėti taip kad akys taškytų žiežirbas, yra ne juokas, o fanatiškas tikėjimas kažkokia paslaptimi, žinoma, tik jam, tautų skerdikui. Nejutau pats, kaip žengiau prie jo taip arti, kad mūsų akys susismeigė ir mano peilio smaigalis palietė jo paslėpsnį.
— Rusai sustos, Sergiejau! — pasakiau jam taip tvirtai, kad jo pasiutęs juokas tuoj nutilo, veido oda ėmė balti, kaip atsitinka su mėnuliu, plonam debesiui slenkant pro jį.
— Taip, — sušvokštė jis ir, staigiu judėsiu apsitraukęs, movė pro duris. Pasidarė taip lengva širdyje, kad nereikėjo tęsti kovos ligi mirtino priešo mirties. Pabėgo...
Įėjo estas lydintojas ir nustebęs žiūrėjo į mane.
— Kas atsitiko, kamerad?
— Nieko.
— Tu toks nesavas, tavęs tokio niekad nemačiau. Ar meistras...
— Ne, Sergiejus. Turėjau bjaurų ginčą su juo.
— Tas ruskis yra pavojingas. Geriau tu neprasidėk.
— Jis pats kimba.
— Žinau. Tik neprasidėk ir viskas!
Nuėjau prie savo darbo. Iš tolo blykčiojo piktos Sergiejaus akys. Vieną, kitą kartą pro mane praėjo meistras, žvilgtelėjo atsigrįžęs ir vėl nutolo. Palengva ėmė atsileisti nervai, grįžo ramumas. Gal nieko ir nebus. Sergiejus nebekibs, o skųstis negali, nes ir pats yra kaltas. Tegul sau žino, kad visi jo bijoti negali, kad yra žmonių, galinčių pereiti į priešpuolį. Taigi, priešpuolis! Geras dalykas puolimui sustabdyti.
Su tomis mintimis vėl išsiėmiau peilį. Visi užimti darbu, manimi nesidomi. Meistras kažką šneka prancūzui prie tekintuvo. Reikia išbaigti man savo kūrinį — bus ir ginklas ir prisiminimas. Dar tik apdailinti, pagaląsti, šešėlis prašliaužė pro stalą. Meistras praėjo! Nematė... Vistiek, reikia peilį padėti, laikinai įmesti į stalčių. Reikia imtis tikro darbo, kad kartais nebūtų riestai. Vėl užguliau dildę ir, nusibraukdamas prakaitą, dailinau minų šonus, kad kareiviai, kurie tėvynę gina, pasak meistro, nesusižeistų rankų.
Po pietų, tik pradėjus dirbti, priėjo meistras.
— Tave šaukia inžinierius į raštinę, — pasakė.
Inžinierius. Ko jis nori? Tikriausiai bus atėję
leidimai aprangai pirktis, kurių kadaise prašiau. Gerai.
Inžinierius sėdėjo už stalo.
— Tamsta mane šaukei? — prisistačiau.
— Taip, eikš arčiau.
Paskui mane įėjo ir meistras.
— Ar tas daiktas yra tavo? — paklausė inžinierius, dviem pirštais pakeldamas mano peilį.
Aš užspringau.
Inžinierius aštriai žiūri į mane, raityto kryžiaus ženklelis blizga jo atlape. Partietis!
— Ar tavo, ar ne! — dar griežčiau šūktelėjo.
— Aš jį radau tavo stalčiuje, — meistras pasakė.
Neliko nieko, kaip tik prisipažinti.
— Mano, — atsakiau tvirtai.
— Kam jis tau reikalingas?
— Duonai riekti.
— Ir žmonėms pjauti, — pasigirdo pašaipus Sergiejaus balsas. Tas, žalčio išnara, jau čia, stovėjo už manęs.
— Ar žinai, kad įstatymas draudžia nešioti peilius? — vėl klausė inžinierius.
— Nežinau.
— Kodėl nežinai?
— Aš esu svetimšalis, vokiečių kalbos nemoku, pagaliau niekas man tų įstatymų neaiškino. Elgiausi pagal savo šalies papročius. Peilis man reikalingas, kaip įrankis, bet jo be reikalo ir nesinešioju.
— O su kuo grasinai tam vyrui?
— Ne aš, o jis man grasino.
— Nemeluok! — suriko inžinierius ir prikišo didelį kumštį prie nosies, — tuojau ištiši!
— Nemeluoju, tik bijau, — atsakiau jam ramiai
— Tai sakyk tiesą!
— Pasakysiu, bet nenoriu, kad tas vyras girdėtų, — parodžiau į Sergiejų, išdidžiai stovintį jau šalia manęs.
Staiga inžinierius nusijuokė.
— Gerai. Tu išeik, — pasakė Sergiejui. — O meistro ar bijai?
— Ne!
Rusas išėjo.
— Dabar sakyk. Meluosi — atsidursi ten, kur tau labai nepatiks.
— Žinau, pone inžinieriau, bet aš pasitikiu jūsų įstatymu ir jūsų asmeniu. Reikalas yra toks...
Ir išpasakojau, sunkiai rinkdamas vokiškus žodžius, visą mūsų su Sergiejų istoriją, kaip jis prie manęs prikibo, kaip aš baisiai nepasitikiu rusais, aš jų tiesiog bijau ir aš pasiryžau savo gyvybės jiems pigiai neatiduoti, jei koksai ryžtųsi kokiam kvailam žygiui. Paskiau man būtų vistiek, ar kalėjimas, ar sušaudymas.
— Tu pats esi kvailas, — nusijuokė inžinierius. — Sergiejus yra mūsų žmogus. Jei tu jį pjausi, tu taipgi pjausi ir vokietį.
— Ne! — surikau ne savo balsu, — aš esu lietuvis. Mes nepuolame tų, kurie mūsų nepuola. Ir Sergiejaus nebūčiau užkabinęs, jei tas nebūtų manyje sukėlęs siaubo.
Po tų mano žodžių inžinierius nusikvatojo. Net meistras prasišiepė. Paskiau abudu surimtėjo.
Inžinierius tarė:
— Suprantu tavo reikalą. Tikiu, kad labai blogas nesi, todėl į kacetą nesiųsiu. Vistiek tu negalėsi čia pasilikti, jei turi priešų. Tu esi gabus, kad tokį peilį padarei, galėtum geresnį darbą gauti, tačiau negausi. Eik su šituo raštu į Darbo Valdybą, lai tave kur nors paskiria kitur.
Pasirašė popieriuką ir padavė.
— Peilį tai pasiliksiu sau, kaip užstatą. Jei gerai elgsies, nieko nebus, jei vėl kvailiosi — kalėjimas. Atmink!
Akmuo nusirito nuo širdies.
— Ačiū labai, pone inžinieriau!
Ir sprukau pro duris, nelaukdamas, kol valdžia pakeis nuomonę. Tas inžinierius, nors partietis, neblogas vyras. Tikrai geras vyras. Kas žino, koks jis partietis?
Dirbtuvėje mane apstojo draugai: estas, latvis, prancūzas, vienas per kitą klausinėjo, kaip man bus.
Sergiejus sakęs, kad gyvas nebeišeisiu, o jei ir išleis tai tiesiai į kacetą...
— Nežinau, trumpai atsakiau, — liepė susirinkti savo daiktus.
— Tiesiai į kacetą, kamerad! — pasakė prancūzas.
Ir išėjau. Niekas manęs daugiau dirbtuvėje nematė ir nežinojo, kur aš esu — tiek čia kam rūpėjo kažkoks bernas. O pavasaris skleidėsi, sąjungininkų kariuomenė artėjo į mus. Vokiečiai nuvarė mane su kitais apkasų apie miestą kasti. Miestą supo karo baimė, ligotas skubotumas ir nežinojimas. Pabėgėliai iš rytų maitinosi žoliene ir gandais: kada ir kokia kariuomenė ateina, koks miestas jau užimtas? Ar ateis anglai? Ne, jie neis, kur perdaug parako. Ateina amerikiečiai! Gerai, kad rusai toliau už juos. Nesąmonės, draugai! Pas mus artėja prancūzai, kovodami ranka rankon su raudonąja armija! Prancūzai — kaip saviškiai, kaip rusai. Tai gerai, tai pagyvensim. Tai blogai! Kur mes dingsime?
Patrankų ir lėktuvų kulkos suvarė mus už akmenų, sukišo į tarpukalnių plyšius. Mieste pasirodė prancūzų kariai. Vėl viskas aprimo. “Elektiicus Volta” darbininkai pasakojo šiurpius dalykus, kaip vakar, puolimo belaukiant, rusai pradėjo daužyti mašinas, inžinierius nudurtas raštinėje, meistras pabėgo. Visi išbėgiojo. Prancūzai su italais jau išėjo į Šveicariją, su vokiečių leidimu — vistiek jie nebereikalingi, lai sau grįžta namo. Latvis pasakojo, kad juos paleidęs pats inžinierius, liepęs ir kitiems bėgti, jei kam yra pakeliui. Gaila inžinieriaus...
Mes galėjome bėgti, bet mūsų kelias ėjo į tą pusę, kur stovėjo kruvinoji rusų armija. Kas gi bėga mirčiai į nąsrus? Pasilikome laukti, pasižiūrėti, kas bus toliau.
Miestas rūksta. Kariai patruliuoja. Kai kur pasigirsta šūvis, kaikur girta daina, klyksmas. Išėjau pasižvalgyti, kas liko po karo iš gražiojo Bregenz’o, iš tos laikinos užuovėjos, teikusios bėdos globą, ir klaikius netikėtumus. Griuvėsiai, dūmai, rūsčios patrankų gerklės, bailūs veidai...
Vienoje gatvėje, iš apgriauto namo, išrišta statinė su tekančiu rusvu skysčiu. Pasilenkęs žmogus stengėsi pripildyti kažkokią skardinę tuo radiniu. Man praeinant, jis atsistojo ir mūsų žvilgsniai susidūrė Sergiejus!
— Tu! — ištarė nustebęs ir nusviedė negertą dėžutę.
— Tu! — pasakiau ir aš, leisdamas instinktyviai ranką prie vietos, kur turėjo būti ginklas.
Jis pasižiūrėjo į mane ir nusijuokė:
— Pagaliau aš turiu tave, partizan. Ki, ki, ki...
Jo rankoje sužvilgėjo peilis. Mano peilis. Tai štai
kas paveldėjo jį iš nužudyto inžinieriaus.
Mano rankos buvo tuščios.
— Aa, ki, ki, ki! .. Nebijok, partizan... Aš tave papjausiu, dailiai, pamažu... štai kaip, žiūrėk! ..
Ir šoko į mane šnypšdamas. Aš laiku pašokau i šalį. Jis atsimušo į sieną. Nusikeikė savo triaukščiu žodžiu.
Tuo metu priartėjo du kariai. Sergiejus pamatė juos.
— Kamerad! Prancuski! Mano draugai, mano draugai...
Jisai svirduliuodamas artėjo į juos, su peiliu rankoje, rodydamas į mane. Pajutau, kad laikas eiti šalin — eiti savo keliu.
— Tas žmogus, — girdėjosi dar jo žodžiai, — naci, suprantate...
— Ali, ali, — pasigirdo ir karių žodžiai. Žvilgtelėjau per petį, ar tai man sako, ar vejasi. Nestosiu vistiek, jei nešaus. Ne, jie nesiveja. Tik Sergiejus skerečiojasi prieš juos.
— Ali, parti! — girdisi piktas šauksmas, ir po to šūvis, antras. Aš nėriau į pasitaikiusį skersgatvį už kampo, prisimečiau prie stoviniuojančių žmonių būrelio ir išsiėmiau cigaretę, širdis tik šokinėja — tikriausiai, jie šovė į mane. Jie ateis. Gal nebepažins? Nusivilkau švarką, lyg norėdamas atvėsti. Gal išsisuksiu.
Prancūzų batai prakaukšėjo tiesiąja gatve. Kariai visai nesidomėjo mano vieta, jiems manęs nereikėjo! Gerai, labai, gerai! O gal nepastebėjo, kur aš įsukau, gal jie grįš nepaviję ir čia mane ras? Reikia grįžti atgal, ta kryptimi, iš kurios atėjau, tada tikrai nebepagaus. Susimėčiau atgal, kaip instinktas liepė.
Keista...
Statinė tebegulėjo toje pačioje vietoje su nutekėjusiu klanu rudo skysčio ir ant viršaus perdrėbtas buvo Sergiejus. Gatvės lempa švietė į jo akis, kurios, kartu su peiliu rankoje, vienodai blizgėjo.
Peilis daugiau mums nebebuvo reikalingas.
