ATVIRAS LAIŠKAS VARGO BROLIAMS
VLADAS PUTVINSKIS - PUTVYS
NEPRALEISKIT GEROS PROGOS
Laimė— mokslas,
Laimė — menas,
Laimė — kūrinys,
Bet ne radinys.
Žmogaus organizmui reikalinga mokėti gaminti vadinamąją organinę šilimą.
Žmogus, kurio kūnas menkai temoka gaminti tą šilimą, visada nepatenkintas oro temperatūra. Kailiniai jo nešildo, karštame ore jis perkaista ir silpsta, bet ūmai krinta į reakciją, lengvai peršala.
Panašiai išeina ir su laimės, patenkinimo, gyvenimo džiaugsmo ir panašiais gerais pajautimais.
Reikalinga, kad žmogaus siela mokėtų savaime gaminti tuos pajautimus, geros drausmingos valios padedama.
Be to, mokslo nelaimė prislėgs, sulaužys sielą, o laimė praeis nejučiomis. Be to mokslo ir laimėje turėsit rūgštų veidą arba isteriškai įkaisit trumpai valandėlei, idant dar greičiau nudardėtumėt į reakcijos juodą duobę.
Taip jau kūno sveikata daugiau priklauso nuo sveikų vidurių, negu nuo rinkto maisto.
Kūno jėgą galima stipriai padidinti tam tikru lavinimu.
Sielos jėgas dar daugiau galima padidinti tam tikru lavinimu.
Mes visi žinome tą tiesą, bet dėl ko ja nesinaudojame? Dėl ko taip mažai laviname savo sielas?
— Dėl to, kad esame išdykę.
— Dėl to, kad būvame tėvynėje gerose sąlygose.
Kada žmogui gera gyventi, nėra didelio reikalo ir sunku mokytis savaime gaminti džiaugsmą, ir tuokart jis ištvirksta.
Taip šiltuose kraštuose žmonių kūnai nemoka šilimos savaime gaminti. Užtai šaltų kraštų žmonės lengvai įveikia šalti, nes šaltame ore lengviau kūną įpratinti šilimai gaminti, negu šiltame.
Taip jau yra visada.
Drąsos lengviausia mokytis, kada giltinė spokso į tave savo tuščiomis.
Meilės geriausia proga mokytis, kada į tave akmenis mėto.
Sielos ramumo geriausia mokytis audroje.
Gyvenimo meilės, kada junti ją iš tavęs smunkant.
Nuolaidumo ir kantrybės, kada tave kankina.
Sielos kietumo — skausmuose.
Tikėjimo į gėrį ir šviesą — tirštoje tamsoje.
Savo jėgas auginti, kada esi apkrautas našta.
Mylėti tėvynę, kada esi nuo jos atplėšta.
Branginti žmones, kada esi išvarytas iš jų tarpo.
Nelaimėje lengviau išmokti gaminti sieloje optimistinius jausmus, negu laimėje.
Dabar užgriuvo ant mūsų nepaprastai sunkūs vargai. Dabarties mūsų dalis: tėvynės ilgesys, skurdas, vargas, baimė už savuosius, panieka ir mirties šmėkla.
Tos mūsų nelaimės yra reta ir brangi proga, nepaprastai patogi visokiems geriems sielos ypatumams.
Skubėkime ją išnaudoti, nes gal ji neatsikartos taip greit.
Kas gali žinoti? Gal šimtmečiais neatsikartos toks patogus laikas geram sielos mokslui įgyti. Taigi mokykimės, kad ir kitus pamokyti galėtume, kad šimtmečiams užtektų.
Ką gero nuvešime pargrįžę į tėvynę?
Sveikatos ir turto nenuvešime. Nuvežkime nors džiaugsmo mokslą.
Skubėkime jį išeiti, kol dar geras laikas.
RED. PASTABA:
Šį “Atvirą laišką vargo broliams” V. Putvys parašė 1915 metais Voskresenske, tolimam Rusijos užkampyje, ten būdamas caro valdžios ištremtas I-ojo Didžiojo karo metu. Jis čia perspausdinamas prašant vienam šauliui, praradusiam Sibire savo šeimą.
