MŪSŲ POLITINIS KELIAS
A. MUSTEIKIS
Mūsų spaudoje kartas nuo karto pasirodo siūlymų, jog jau atėjęs laikas pradėti politinius pasitarimus su lenkais, su kuriais per visą nepriklausomybės laiką buvome nedraugiškuose santykiuose, nes lenkai laikė pagrobę Lietuvos teritorijos dalį su mūsų sostine Vilniumi. Iki šiol lenkų visuomenėje palaikoma ir toliau toji mintis, jog Vilnius ir jo sritis priklauso lenkams. Iš oficialiųjų sluogsnių neteko patirti, kad jie tą nesveiką imperialistinę dvasią būtų pakeitę mūsų naudai ar bent duotų suprasti, jog jie jieškos kompromisų kalbamu klausimu.
Antras pasaulinis karas parodė, jog jų imperialistinės užmačios yra ypatingai išbujojusios. Šio karo brangi pamoka nė kiek jų nepamokė ir vargu ar pamokys. Jie pirmieji smogė peilį Čekoslovakijos nugarom Jie palaiko mintį, jog dabartinės lenkų-vokiečių sienos palaikytinos ir toliau, išplečiant reikalavimus į Rytprūsius, taigi, mūsų nenaudai.
Paskutiniu metu “Draugas” vėl pradėjo įrodinėti, jog reikią sueiti į kontaktą su lenkais, nežiūrint lenkiškųjų agresoriškų palinkimų. Ar šis kelias būtų teisingas, reikia labai suabejoti. Paprastai, su priešu kalbama tik tada, kai rankose turima gera korta. Kalbėtis su priešiško nusistatymo partneriu būnant pačiam silpnam yra netikslu ir dažniausiai nesėkminga. Politinis laimėjimas siektinas kitais keliais, pirmiausia jieškant gerų draugų, kurių politinis svoris gali paveikti mūsų priešą, šitokį kelią mes matome ir dabartinėje tarptautinėje politinėje arenoje. Pirma sudaroma grupės draugų, apsijungiant tarpusavinės pagalbos sutartimis (NATO, SEATO), o paskui jau kalbamasi ar rengiamasi kalbėti ir su priešu, šitoks kelias pasirinktinas ir mūsų politikams.
Mūsų politinis svoris pareis nuo šių sąlygų: pagrindinė sąlyga yra mūsų pačių tautinės vienybės atstatymas. Ji turi būti atstatyta labai greitu laiku. Jei dabartiniams mūsų politinių partijų vadams nepasisektų susitarti, tada ar nereikėtų pagalvoti jaunesniajai kartai apie sudarymą naujų politinių centrų su naujais politiniais vadais, kurie suprastų tautinės vienybės svarbą ir sudarytų tikrą vieningą politinį organą mūsų krašto vadavimui. Dabartinis politinis veiksnys neturi visų pasitikėjimo. Kai kurių veiksnių atstovų dalis neatstovauja lietuvių nei tautinių, nei religinių interesų. Kai kurie asmenys yra labai žemos moralės, pasižymi neigiamomis būdo savybėmis. Tokie asmenys pastatyti krašto vadavimo priešakyje įžeidžia kiekvieno padoraus lietuvio tautinius ir moralinius jausmus, šioji didelė klaida, padaryta partinio fanatizmo užsispyrimu, nedelsiant turi būti atitaisyta. Partiniai išskaičiavimai neturėtų turėti vietos tokiuose tautos reikaluose.
Antras politinis žygis — politinis išsiaiškinimas ir politinis apsijungimas su mūsų kaimynais: latviais ir estais. Reikia atsiminti, jog latvių ir estų užimtoji politinė pozicija atžvilgiu lenkų, Vilniaus ir jo krašto priklausomumo mums yra labai svarbi. Praeitis parodė, jog anais laikais latvių pažiūros Vilniaus krašto reikalu nesutapo su mūsų. Dabar turėtume tą reikalą aptvarkyti, bent išsiaiškinti, kad žinotume kas yra sumumis ir kas ne. Atrodo, mūsų kaimynai jau pažino lenkų siekimus ir todėl savo pažiūras peržiūrės bendrai Pabaltijo tautų naudai tuo būdu ir musų.
Trečias mūsų politinis ėjimas — užmezgimas draugiškų politinių santykių su mūsų dideliu draugu — ukrainiečiais. Vargu ar mes rasime kur tokį rodomą palankumą mums ir mūsų politiniams siekimams kaip iš ukrainiečių pusės. Jei iki šiol nebuvo nieko konkretaus padaryta, turime tik apgailestauti ir imtis rimtų žygių politiniams saitams užmegzti. Reikia atsiminti, jog ukrainiečiai turi taip pat nesutvarkytų reikalų su lenkais. Ir tas pretekstas leidžia mums j ieškoti paramos pas juos. Ukrainiečiai yra daug labiau įleidę šaknis tiek čia Amerikoje, tiek Kanadoje. Politinis apsijungimas su jais atneštų mums teigiamų vaisių.
Ketvirta — išsiaiškinimas su čekais. Mums Įdomu pažinti ką čekai galvoja apie mūsų santykius su lenkais, kokios jų pažiūros i Vilnių ir jo sritį. Palaikant jų teisinius reikalavimus Tešino klausimu, gal būt,rastume savo draugą būsimoje laisvoje Pragoję, kada reikės sėsti prie taikos derybų stalo.
Paskutinis mūsų ėjimas — Vokietija. Ji lems, gal būt, daugiausia, jei tik jai bus lemta atsistoti ant laisvų kojų be jokių auklių paramos. Jos žodis tarptautinėje politinėje arenoje bus labai svarus. Mūsų reikalų teigiamas įvertinimas padės išvengti kraujo praliejimo su lenkais ir, gal būt, lenkų imperialistiniai užgeidžiai bus apraminti taikiu būdu. Kai kurių mūsų politikų šauksmai — žygis į Karaliaučių — vargu ar duotų teigiamų rezultatų, greičiausiai mums atneštų didelių politinių pralaimėjimų.
Jei mūsų vadovaujantieji veiksniai nueitų j ieškodami pirmiausia politinių draugų, tuomet lengva būtų kalbėtis ir su mūsų kaimynu Lenkija. Ji jau žinotų, kad mes esame ne vieni, mes turime geras kortas ir kalbos tonas ir jų reikalavimai tikrai butų suderinti su lietuvių tautos istorinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Tad pradėkime nuo jieškojimo draugų, o paskui jau galime pasikviesti prie derybų stalo ir buvusius priešus.
