ANAPILIS
Vincas Jonikas
1.
Dangaus gelmėj, kaip anglys, žvaigždės blėsta
Ir vėjai žaidžia ant laimės pelenų,—
Ir vėl einu į liūdno maršo miestą
Senom pėdom nuėjusių dienų.
Ten savo skausmą, sunkių dienų suspaustą,
Kaip juodą marmurą be nuovargio tašiau,
Kad jo skliautuose vargonų balsas gaustų,
Vis galingiau banguotų, vis plačiau— — —
Šventovės bokštus iškėlęs virš tikrovės
Begalio laiko audringų niršulių,
Degu aukas ant akmenio sukrovęs
Vienos širdies liepsnojimu žaliu.
O, kaip ramiai ta mano viešnia miega
Staigios mirties vainikuos ant plaukų,
Kadais žiedauti pavasarin išbėgus,
Besugrąžinta jau rudenio taku,— — —
Kaip tą plaštakę, šviesių dienų lepūnę,
Nešiau į šiasias amžinas nišas,—
Dausos naktyje jai šviesus lai būnie
Žvaigždžių lietus pro vitražus lašąs.
Anapus karsto jaunystė jos sustoja—
Paveikslas, pieštas vasarų dažais.
Ir vėl akių šviesa, man pašvęstoji,
Žaros varsom atgijus ima žaist.
Kad košviesiau jos veidas sužibėtų,
Aukos ugnin metu dar smilkalų,
Žodžiais anųjų maldų neatkalbėtų
Prisiminimą į marmurą kalu.
Akmens valia kūrėją išpažįsta
Ir ima keisti pavidalą lėtai,
Ir ima skleisti, tulpėmis pražysti
Šaltos nišos užtiesalo kutai— — —
2.
Viršum nakties mėnulio aukso luotas
Kol į marias nuskęs begalines,
Eikšen sušnekt per amžinybės grotas,
Jauna graudaus likimo kaline!
Tave pergreitai į dausas išvijo
Iš mūsų žemės puotos dyvinos,—
Nebnuraškei svajonės pinavijų,
Nebesurinkai aidų savos dainos — — —
Meni, kažkur migla pakalnių švietė,
Skambėjo pievoj žvaigždės ant gėlių
Ir tu prašei truputį palydėti
Jaunystę lakią laimės keleliu.
Kaip sapno skrydis buvo mūsų takas,
Lengvom bangom virpėjo vakarai,
Aplinkui sirpo visos vyšnių šakos,
Upelin rasos krito pabirai.
Kaimyno kieme smuikas prakalbėjo,
Gitaros gausmas tekėjo žolynais,
O tu surinkti to dainon skubėjai
Ir žaisdama laukams išdalinai.
Giliai sapnavo pagiriai nutilę,
Rasom kvepėjo dirvose javai.
Brandi naktis mus viltimis užpylė
Ir tu vešliau už javą žaliavai.
Svajingo garso muzikai bežvangant
Lig ateities nuskriesime ratu,
Lig tų šviesom liūliuojančių padangių
Šiltam ritme vasarvidžio naktų — — —
Vėliau kažkur maža paukštytė suokė,
Klauseis, kas josios lizdelyje spurdės,—
Abi su paukšte jūs, kaip sesės kokios,
Vienos jausmais patvinusios širdies.
Staiga tapai švelniausiai rūpestinga
Ir buvo žodžių dailios maldos vertų
Apie svajonę, kurios dar laimei stigo,
Nors nejučiom jon žengėme kartu.
Anos nakties gelmėse pasiryžai
Gležnos gyvybės žiedą susirast,
Deja, kitaip tau lėmė juodas kryžius,
Rankas ištiesęs skausmui per žaras — — —
3.
Audros gausme, vidurnaktį pakirdęs,
Prieš tavo kapo paslaptį klaupiu,
Ilgai meldžiu, kad susiglaustų širdys
Nepabaigtam duetui paupių.
Ir tu kelies! Tamsa jau prasivėrė
Gilios nišos slaptingam vidury.
Tik lūpų tų, kur savo džiaugsmą gėriau,
Tik tų akių, žibuoklių, nebturi.
O kur liemuo, tasai vijūnas liaunas,
Kadais virpėjęs nuo muzikos lietaus,
O kur tos kojos, kūrėjos burtų šaunios,
Tos lengvos rankos glėbesio plataus — — —
Prabilk ir leisk išgirsti tavo skundą,
Prakeik jaunystę, likimą ir mane,
Arba širdies liepsnojusią pagundą
Skandink skaisčiųjų ašarų tvane.
Nenori tarti žodžio anei vieno,
Skeleto pirštus tik ištiesi ūmai—
Kaip nebūties paminklas mėnesienoj
Esi širdies bežadėj dykumoj.
Paskiau šventovės marmurą užgauni,
Nutvieskia skliautą mėlynėmis šviesų
Ir tolumoj išdžiūstant upę sraunią
Parodžius man, eini už debesų.
Gailiuos tavęs, o kaip man pasivyti
Su širdimi pritvinusia tylos,—
Kelių dar žodžių, tau nepasakytų,
Nebegaliu grąžinti, kaip skolos— — —
Tikėk,— viskuo likimui atsiteisęs
Ir nusiprausęs audringam ežere,
Kažkokią naktį pas tave pareisiu,
Vėlių varteliai lauks jau atviri.
Dangaus gelmėje žvaigždės bus išblėsę
Ir vėjai ūžaus kolonų griuvėsiuos,—
Anapus laiko būsime vėl dviese
Spalvingoj pynėj pasakos šviesios.
UŽKEIKTO ŽVILGESIO DAINA
Nesusitepki mano žodžiais,
Tavęs priglausti nebgaliu,—
Daina širdies nebepaguodžia,
Nebenutildo sopulių— — —
Jaučiu, kaip taurės mūsų senka,
O galo troškuliui nėra,—
Dainavo man, paskaičius ranką,
Daili mergaitė gitara.
Staiga labos nakties pasakė
Ir ėjo žydinčiu taku,
Atožvilgyje švietė akys,
Paliko dvasioje klaiku.
Tiktai mūrinė meilės deivė
Kažkam šypsojosi pigiai,
O veidą, pleišėtą ir naivų,
Bučiavo du jauni drugiai.
Radau, klajodamas po naktį,
Sau smuklės atviras duris.
Tenai rasojo tuščios kaktos
Ir dūmuos plaukė žiburys.
Ten ji, kaip saulės krašto palmė,
Švitėjo šokio liepsnoje.
Aplinkui akys vyrų šelmės
Aistringai blykčiojo į ją.
Dainavo ji apie metalą,
Užkeiktą žvilgesiu šauniu,
Apie žvaigždėto sapno salą,
Pabėgus dviese nuo žmonių.
Kortom visi dėl josios varžės
Susmegę durklus į stalus—
Laimėti šios lenktynės aršios
Man rodės baisiai privalu.
Įgriso žodžiai apie meilę
Pilni tikėjimo grubaus
Ir įsmeigto lošikų peilio
Nesivaldydamas griebiaus.
Paplūdo šauksmo visos rūšys
Grėsmėm įtūžimo kartaus,—
Šūviu žerandėlį numušęs,
Delne jos ranką pajutau.
2.
Naktiesgloboj per šiltą liūtį
Laimingai bėgome su ja,
Pasiekę pamario namutį,
Pakūrėm židinį svaja.
Audringą praeitį užmiršę,
Maldas šnabždėjom ateities—
Išnėrę žvaigždės į paviršių
Jaunystei džiūgesiu švitės.
Prisiekę niekad nesiskirti.
Mes valgėm žemuoges saldžias.
Uždangstė nerimą ir mirtį
Mėnulis, pasaką skleidžiąs.
Sutikdami aušrinę žarą,
Džiaugsme atradome save
Ir įtikėjome, kaip gera
Audroj atšventus vestuves.
Iš aukso marių saulė brido
Grožybę savo nešina,
Paukšteliai soduose pragydo,—
Pirmoji gimė mums diena.
Medonešin skubėjo bitės,
Dėkojo saulei darbštumu.
Ir mes panūdomejas vytis,
Užpildyt laimės tuštumų.
Tikėjome rytojaus bokštais,
Drauge statytais lyg dangaus,
Kokių jauna širdis betrokšta
Gyvent išėjusio žmogaus.
3.
Ankstyvą rudenį po kalnus
Klajojau vienas ir žvalgiaus.
Širdyje aidą, tokį švelnų,
Nešiotbodėjausi ilgiau.
Tikrai buvau pajacas jaunas
Su pikų priglausta dama—
O ta širdis nenusiliauna
Jos grožį burtais alpdama.
Kadais saulėlydžiai per žolę
Tekėjo žiežirbom lašą,
Vaidenos jai laikai nutolę,
Pabudo siela nakviša.
Mėnulis miesto dūmais kvapnų,
Daina ir šokio ugnimi
Užkeiktą jai kuždėjo sapną
Ir bėgo slėniais nerami.
Ten vėl ją rankos, bailios, žiaurios
Už gurkšnį vyno glėbesčiuos,
Ten vėljos ašara į taurę
Nukris, apsunkinta kančios — — —
Piktai kvatodamas nuplėšiau
Atsiminimą nuo širdies—
Kodėl gi šmėklos kelio viešo
Jaunystei nori pavydėt!
4.
Užlinko mano kelio lankas
Per šūviais aidinčias naktis.
Sustojau, kur kadais iš rankos
Dainuota buvo paslaptis.
Alutis smuklėje tebošė,
Kortų kritimai girdimi—
Nebuvo tos, kurią išlošiau
Mokėjęs gryna širdimi.
Tiktai už lango medžiai mainės
Dažyti vakaro žara
Ir vėl širdis pažino dainą,
Kadais užburtą gitara.
Ten ta pati suskilus deivė,
Neprisimintina, baisi.. .
Ir jai dainavusi keleivė,—
Kur tu, išdykėle, esi!
Prie deivės kojų ji užmigus,
Iškreikus ant akmens kasas,—
Tylėjo jau nutrūkę stygos,
Šalta blakstienose rasa.
Kakle — lošikų seno durklo
Užkeikto žvilgesio kriauna,
Lašėjo balzganu pagurkliu
Eilė karolių kruvina — — —
Mėnulis, jos likimo žvalgas,
Pro bokštą slydo į kapus,
Kada skaičiavo deivė algą
Senuoju laikrodžio varpu.
Gausmuose dūžtanti jaunatvė
Ir žemė, džiaugsmo sklidina,—
Tik nebišeis į žalią gatvę
Daili mergaitė ir daina.
Nesusitepki mano žodžiais.
Tavęs priglausti nebgaliu —
Daina širdies nebepaguodžia,
Nebenutildo sopulių — — —
Iliustravo dail. J. Paukštienė
