Tremties trimitas

Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

PASIPUOŠKIME TAUTINIAIS DRABUŽIAIS

A. KYBARTIENĖ

Čikagos Šaulių Klubo Moterų Vadovė

Užėjusios baisios likiminės audros išrovė raus iš gimtosios žemės ir išblaškė po visus pasaulio kraštus. Mes juntame, kaip kasdien vis labiau dūstame be Tėvynes oro, nykstame ir blankstame, netekdami savo tautinių tradicijų, papročių, o kai kas net gimtosios kalbos. Svečios šalies sūkuringas didmiesčių gyvenimas ir dažnai neestetiškos ir nekuklios mados labiausiai vergia ir žaloja savitą ir kuklų lietuvės moters skonį, šio klastingo aplinkos poveikio nepajusdamos, galvotrūkčiais imame plaukti pasroviui; gyvenimo tempo apsvaigintos, nebeturime laiko (o kartais ir noro) pagalvoti, kur mus toji srovė nuneš ir ar mes bent kiek beliksime panašios į Lietuvos dukras.

Šią akivaizdžią, bet didžiai nemalonią mūs dabarties gyvenimo tikrovės tautinę žaizdą ypatingai skaudžiai išgyvena lietuvės šaulės moterys. Dėl to jų pirmaeilė pareiga imti šią žaizdą gydyti, pradedant nuo savęs.

Šalia lietuviškosios kalbos, jautriosios dainos, auklėjamosios pasakos, savo tautiniam charakteriui išreikšti mes turime būdingą sugebėjimą — drobių rašte, darniuose margaspalviuose audiniuose bei mezginiuose įkūnyti tyrą lietuvišką sielą. Iš šių audinių pasiūti mūsų tautiniai drabužiai yra gražiausias lietu vės moters (lygiai ir vyro) papuošalas. Įvairios mados kinta su nepastoviu metų laikų oru, — tautiniai gi drabužiai lieka madų įtakų neišdarkyti ir gražūs, kuklūs visais laikais. Dėvėdamos tam tikrų švenčių progomis tautinius drabužius, daug prisidedame prie savųjų tradicijų saugojimo, didžiai prasmingos lietuvių tautodailės populiarinimo, mūsų pavergtos Tėvynės vardo garsinimo laisvajame pasaulyje. O kaip miela akiai ir malonu širdžiai matyti ir stebėti lietuvių moterų ar mergaičių būrį, pasipuošusį švelniaspalviais gražiaraščlais tautiniais drabužiais. Tarsi gražiausias gėlių darželis būtų ėmęs siausti ir skrajoti, čia pat mūsų akyse tikrovė pinasi su pasaka.

Visais pavojingiausiais laikais lietuvybės išlaikymo tarnyboje mūsoji moteris garbingai atliko savo pareigą, šiandien, kada skęstame iš visų pusių mus supančiose nutautimo pavojų bangose, jos pareiga ir atsakomybė yra dar didesnė. Mūsų moterys, suprasdamos kaip pragaištingai veikia, ypač jaunimą, besaikis dažnai nekuklių madų bei įpročių vaikymasis, turėtų pačios pamilti švelniaspalvius lietuviškojo rašto tautinius drabužius, įsigyti juos sau; o švenčių, sukaktuvių ar mokyklos baigimo progomis, kaip gražiausia dovana, motinos turėtų jais papuošti savo dukteris. Lietuves šaulės, tęsdamos laisvoje Tėvynėje pradėtąją tradiciją, pirmos turi parodyti pavyzdį — visos pasipuošti tautiniais drabužiais.

BRANGIOS SESĖS ŠAULĖS!

Perskaičiusios Seses A. Kybartienės žodžius, nuoširdžiai prašome Jūsų atkreipti labai rimtą dėmesį į jos iškeltąjį tautinių drabužių ir iš viso mūsų tautodailės klausimą. Jums gerai žinoma, ką mes, šaulės moterys, esame atsiekusios šioje srityje nepriklausomos Lietuvos laikais. Tegul ta pati dvasia ir tie patys gražūs darbo vaisiai lydi musų pastangas ir čia, tremtyje! Svetimiems vėjams besistengiant užgesinti mūsų širdyse šventą tolimų namų ugniakuro liepsną, suglaustomis gretomis ženkime į šviesiąTautos ateitį, būdamos vertos Maironio pranašystės:

“Mūsų moterų luomas atbudęs
Bus lietuvės, ne lenkės, ar gudės;
Joms ne mados tada berūpės:
Laisvę nešančiai auštant gadynei,
Naują kartą išauklės tėvynei;
Apsišvietusios mokslu žibės”.

Spaudžiame rankas, sveikindamos kiekvieną iš Jūsų!

EUGENIJA KLUPŠIENĖ,
LŠST LCV Vicepirmininkė

SOFIJA PUTVYTĖ-MANTAUT1ENĖ
LŠST LCV Šaulių Moterų Skyriaus Viršininkė

ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATSIKŪRIMAS TREMTYJE

Žemiau spausdinamas straipsnis yra trumpa LŠST istorijos apžvalga pagal S-gos atkūrėjų branduolio ir LŠST LCV dienoraštį bei įvairius kitus dokumentus, priklausančius LŠST Archyvui. Tėvynėje likusiųjų saugumo sumetimais, čia nutylėta visa eilė faktų ir pavardžių.

Diskusijos šaulių Sąjungos atkūrimo reikalu prasidėjo 1952 m. vasarą (čia turimas galvoje tiktai LŠST atkūrėjų branduolys ir jo veikla, neliečiant kitų eventualių, mums nežinomų, pastangų ir bandymų šia kryptimi). Pirmasis konkretus planas tačiau tebuvo paruoštas 1953 m. sausio 29 d.

Pati pagrindinė problema, su kuria teko susidurti šauliškojo tremties darbo pradžioje, buvo baimė. Ne vienas buvusių šaulių ir visuomenės veikėjų turėjo įsitikinimą, jog, nepaisant šaulių gyvybės ir kraujo aukų raudonosios ir rudosios okupacijos metu. Šaulių Sąjunga tiek JAV, tiek Kanados saugumo organų laikoma nacių arba jiems simpatizuojančia organizacija. Pagrindo tam įsitikinimui davė keli, o gal ir daugiau precedentų per taip vadinamuosius “skryningus” D.P. stovyklose ir vėliau per visiems gerai atsimenamus apklausinėjimus, išvykstant iš Europos į užjūrį.

Spręsti, ar augščiau minėtasis pagrindas buvo tikrai rimtas, ar ne, nėra šio straipsnio uždavinys. Čia užtenka pažymėti tik pačios baimės ir įvairių būtų ir nebūtų, — kartais tiesiog fantastiškų, — gandų egzistavimą ryšium su Sąjungos atkūrimu Amerikoje ir Kanadoje.

Šalia šitos daugiau išorinės kliūties, buvo ir kita, išvidinė. Būtent — šauliai jau dirbo daugybėje organizacijų, sambūrių ir kt. visuomeniško pobūdžio institucijų ir todėl ne vienas savo širdyje abejojo, ar beapsimoka prie taip jau didelio skaičiaus pridėti dar vieną organizaciją, kuri, nors ir turėdama garbingą praeitį, gal tiktai atitrauktų ir suskaldytų mūsų jėgas

Organizacinis Sąjungos branduolys, nuodugniai apsvarstęs abi problemas, priėjo įsitikinimo, kad jos neišlaiko lygsvaros tautos ateities idėjos ir šauliškosios ideologijos bei uždavinių šviesoje, šaulių Sąjunga, branduoliui priklaususių jų griežta ir vieninga nuomone, tremtyje nemažiau, o gal net dar daugiau reikalinga, negu laisvoje Tėvynėje; gi niekam kitam nesiimant iniciatyvos dėl augščiau išvardintų išorinių motyvų, darbą turi pradėti ir atsakomybę už pasekmes sau priimti Lietuvos Šaulių Sąjungos Įkūrėjo Vlado Putvinskio-Putvio tremtyje gyvenantieji giminės ir šeimos nariai.

Organizacinio branduolio užuomazgą sudarė Aleksandras Mantautas (Marcinkevičius), Sofija Putvytė -Mantautienė ir Vaidievutis A. Mantautas, palaikydami kontaktą su kitais V. Putvio šeimos nariais. Jokio oficialaus vardo šis branduolys neturėjo ir čia minimas tiktai pilnesnio vaizdo dėliai. Jis veikė nuo 1952 m. iki 1953 m. vasaros. Jo paruoštas (1953.1.29) Sąjungos atkūrimo planas rėmėsi supozicija, jog reikia pradėti nuo paskirų Šaulių klubų, nuolat plečiant jų tinklą, tačiau pavieniui, t.y., be centrinės vadovybės iš viršaus. Turint pakankamą gražiai veikiančių vienetų skaičių — Čikagoje ar kur nors kitur šaukti visuotinį šaulių vienetų atstovų suvažiavimą, ir tik tada, suvažiavimo metu, išrinkti Centro Vaidybą.

Šitas planas po kurio laiko turėjo būti atmestas, kaip netinkamas dabartinėms sąlygoms. Viena, klubai patys nenorėjo organizuotis, neturėdami bent pačių pagrindinių direktyvų ir kelio krypties gairių. Antra, kad šios gairės būtų tos pačios visiems šauliams ir jie dirbtų vieningai ir sutartinai, buvo reikalingas koordinuojantis veiksnys. Trečia, reikėjo ne kurį paskirą vienetą, bet visus šaulius atstovaujančios grupės išsiaiškinti mums rūpimus klausimus tiek su mūsų pačių, lietuvių, vadovaujančiais asmenimis, tiek su JAV pareigūnais ir įstaigomis.

Todėl apsistota prie sekančios išeities: pradėti darbą ne nuo periferijos, bet nuo centro. Kadangi pradžioje visuotinis suvažiavimas praktiškai neįmanomas (ir dėl lėšų trūkumo, ir dėl nebuvimo pačios medžiagos tokiam suvažiavimui patiekti) — sudaryti Sąjungos centrą ir jame veikti šeimynišku būdu, steigėjų teisėmis ir steigėjų darbo apimties ribose.

Tokio spontaniškai sudaryto, laikino — organizacinio Sąjungos centro tikslas ir uždaviniai: visų

pirma, prisiimti sau atsakomybę prieš atitinkamas vyriausybės įstaigas už S-gos atkūrimą, tuo būdu padrąsinant šaulius paskirose vietovėse; toliau — pačiam sustiprėti savo viduje, pasikviečiant daugiau jėgų iš šaulių ir šauliams prijaučiančios visuomenės tarpo ir taip duoti organizacijai stiprų, idėjinį ir tikrai šaulišką centrinį organą; išjudinti šaulių veikimą įvairiuose laisvųjų vakarų kraštuose; duoti medžiagos besisteigiantiems vienetams; paruošti idėjines gaires ateičiai ir, pralaužus pirmuosius ledus, sušaukti visuotinį LŠST atstovų suvažiavimą, patiekiant jam darbo apyskaitą, statuto projektą, planus ateičiai ir perduodant Sąjungos vairą į jo rankas.

Po daugelio tylių, bet intensyvių pastangų ir bandymų, pamažu susikristalizavus šiam nusistatymui, prie minėtos trijų vienos šeimos šaulių grupės kaip ketvirtasis narys 1953 m. vasarą prisijungė Alfas Valatkaitis, senas šaulys ir V. Putvio bendradarbis nuo 1919 metų. Padidėjo ir bendradarbių skaičius. Ypač daug savo patarimais ir visokiais kt. būdais pagelbėjo Dr. Vincas Tercijonas, a.a. Dr. A. Garmus ir Dr. V. Sruogienė (kitų pavardžių, neturėdami sutikimo, čia neskelbiame).

Jeigu pirmąjį veiklos laikotarpį (nuo 1952 m. vasaros iki 1953 m. vasaros) geriausiai galima būtų apibūdinti j ieškojimo ir graibymosi patamsyje vardu, antrasis laikotarpis (nuo 1953 m. vasaros iki 1954.III.7) buvo žymiai ryškesnis, pagal jau įsmeigtas gaires renkant iš visur medžiagą ir pamažu, bet kantriai atliekant kitus paruošiamuosius darbus.

Kadangi nuo pat pradžios buvo laikomasi griežto įsitikinimo, jog Šaulių Sąjunga turi būti atkurta vadovaujantis V. Putvio ideologija bei principais, bet ne vėliau spaudimo iš šalies pasėkoje įneštomis tikrosios šauliškos dvasios neatitikusiomis reformomis, tinkamiausia proga išeiti į viešumą buvo V. Putvio 25 m. mirties sukaktis 1954 m. kovo mėnesį. Tam tikslui tapo išsiuntinėti ir straipsniai į didžiąją įvairių krypčių liet. spaudą JAV ir Kanadoje. Gi kovo mėn. 7 d., Tėvynės Mylėtojų Draugijos 2-jai Kuopai suruošus V. Putvio minėjimą Čikagos Lietuvių Auditorijoje, buv. LŠS Viršininkas pik. M. Kalmantas, S-gos organizacinio branduolio paprašytas, susirinkusiems buv. šauliams ir visuomenei viešai paskelbė apie organizacijos atkūrimą, Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje vardu.

Pradedant ta pačia diena, į organizacinį centro branduolį įėjo plk. M. Kalmantas ir Sesė E. Klupšienė (tuomet gyvenusi Toronte). Ši data, t.y., 1954 m. kovo mėn. 7 d., laikytina LŠST ATSIKŪRIMO PRADŽIOS DATA. Ja baigiasi LŠST organizacinio branduolio ir prasideda LŠST Laikinosios Centro Valdybos dienoraštis. Bet apie LŠST LCV ir atsikuriančios Sąjungos veiklą — sekančiame numeryje!

MŪSŲ ŠEIMOJE

LŠST LCV Darbo Prezidiume neseniai gautas sekančio turinio laiškas:

“Brangūs Broliai ir Seses Šauliai!

Tikrai nuoširdžiai nudžiugau, radęs “Kary” mums šauliams taip brangų “Trimitą”. Esu senas šaulys, nuo pat Lietuvos šaulių Sąjungos įsikūrimo. Esu taip pat savanoris, karys ir karo invalidas (kelis kartus sunkiai sužeistas nepriklausomybės kovų laukuose ir nustojęs 75% darbingumo. Red.). Tarnavau Karo Muzėjuje, “Dariaus Girėno” Archeologijos Skyriuje. Trimitui gaudžiant, kas vakaras žygiuodavome iki aukuro Karo Muzėjaus sodelyje atiduoti pagarbą savo žu-vusiems draugams.

Šiandien esu tremty, kaip ir mūsų brangus “Trimitas”. Prašau, lankyk mane, mano senas drauge, ir primink man laisvės ir džiaugsmo dienas Nepriklausomoje Lietuvoje. Tavo žodis mane stiprins tremty ir duos vilties grįžti į Tėvynę.

Petras Pliskevičius”

Drauge su šiuo laišku mus pasiekė žinia, jog jo autorius vadovauja naujai įsisteigusiai Patersono šaulių Grandžiai. Sėkmės naujajam vienetui ir jo garbingam vadovui!

• Iki š. m. kovo 5 d. “Karys” gavo iš šaulių keliolika prenumeratų. Reikalui paskubinti, LŠST LCV Darbo Prezidiumas šiuo įpareigoja visas šaulių vienetų valdybas ir pavienius LŠST narius tučtuojau nusiųsti “Kariui” savo vienetui priklausančių šaulių adresus (pavienių šaulių atveju — šalia savojo, bent vieno ar dviejų netoli gyvenančių pažįstamų šaulių). Be to,

broliai ir sesės nuoširdžiai prašomi nedelsiant mobilizuoti visas kitas galimas priemones “Kario” talkai. Žiūrėkime į tai kaip į savo būtiną ir neatidėliojamą pareigą. Gražus pavyzdys visiems — LŠST LCV Pirmininkas, kuris, nors pats tuo metu buvo užimtas svarbiais Sąjungos reikalais ir turėjo rūpesčių su savo sveikata, drauge su Sese Mantautiene surinko ir nusiuntė “Kariui” 10 prenumeratų.

• Stasė Narkutė, paskutinioji pabėgėlė iš Lietuvos, dalyvavo Čikagos Šaulių Klubo parengime. Jinai tarė trumpą žodį į susirinkusius šaulius ir visuomenę, primindama Tėvynėje likusiųjų kančias ir vargą, ir jų atkreiptas į mus akis. Brangios ir retos viešnios prašymas neužmiršti Tėvynės visiems dalyviams paliko labai gilų įspūdį.

• š. m. vasario mėn. 19 d. Čikagos Šaulių Klubas iškilmingai atšventė savo metines nuo legalizavimo atitinkamose vietinės valdžios įstaigose, žemiau seka mūsų Čikagos korespondento Leono Mockevičiaus klubo iškilmingojo susirinkimo, įvykusio Čikagos Lietuvių Auditorijoje, aprašymas.

“Į susirinkimą atsilankė šauliai ir daug svečių. Klubo pirmininkas Alfas Valatkaitis atidarė susirinkimą, kviesdamas ne tik šaulius, bet ir plačiąją visuomenę budėti Lietuvos laisvės sargyboje, nepalūžti dvasioje ir visomis galimomis priemonėmis kovoti už Tėvynės laisvę.

Į garbės prezidiumą buvo pakviesti: Don Varnas ir Dariaus ir Girėno postų atstovas, Amerikos Lietuvių Tarybos, Šaulių Centro V-bos, L. S. “Ramovės”, L. K. Savanorių Kūrėjų S-gos, Skautų ir kiti atstovai ir klubui daug pasidarbavę bei nusipelnę vietos šauliai. Buvo įneštos augščiau pažymėtų postų ir klugirias ir laukus, raudona — Lietuvos partizanų pralietą kraują už Tėvynės laisvę.” Pirmąjį šautuvą įteikdamas, Julius Pakalka tarė: “Aukoju sportinį šautuvą, kad šauliai išmoktų taikliai šaudyti, ginant Amerikos ir Lietuvos laisvę.” bo vėliavos ir sugiedoti Amerikos ir Lietuvos Himnai. Trimitui trimituojant, atsistojimu pagerbti Amerikoje miręs LŠS Viekšnių Kuopos Garbės šaulys plk. ltn. profesorius Vaclovas Biržiška ir Sibire žuvusi Lietuvos šaulių Moterų Garbės Vadė Emilija Putvienė.

Toliau sekė vėliavų, šautuvų ir Liet. Enciklopedijos klubui įteikimas, pagal specialiai surašytą aktą, papuoštą tautiniais motyvais, kuris skamba taip:

“Čikagos Šaulių Klubui 1956 m. vasario mėn. 16 d.

AKTAS.

Mes Lietuvos žemės vaikai, turėdami akivaizdoje mūsų Tėvynės dabartines kančias ir nepalaužiamai tikėdami į Jos laisvės dienų grąžinimą, susibūrę svetingame JAV krašte po šaulių kovos vėliava, meilės tėvų žemei kupinomis širdimis, aukojame šiam klubui JAV ir Lietuvos vėliavas, tris sportinius šautuvus ir būsimoje Nepriklausomoje Lietuvoje atsikuriančiai Lietuvos Šaulių Sąjungos Centro Valdybai Lietuvių Enciklopediją.

Mūsų širdys ir mūsų darbai Nepriklausomai Lietuvai.”

Stasys Bagdonas, įteikdamas JAV vėliavą, pasakė: “Aukoju garbingą Amerikos vėliavą šaulių klubui, kad ji visiems liudytų, kad visame pasaulyje ir Lietuvoje turi būti tokia pat laisvė, kaip ir Amerikoje”. Albertas Kvečas: “Aukoju klubui Lietuvos trispalvę vėliavą, kad jos geltona spalva visiems primintų Lietuvos prinokusius javus, žalia —