LIETUVOJE NESISEKĖ BOLŠEVIKŲ DESANTININKAMS
TEODORAS PAPARTIS
PAGAUTAS PARAŠIUTININKAS
1944 metų žiema apklojo dirvas, pievas ir miškus storu sniego sluogsniu. O žiemos šaltis suskubo pastatyti ant ežerų, upių ir balų stiprius ledo tiltus. Prie tekių žiemos sąlygų pasunkėjo ir miško gyvenimas. Kaip jau iš karo meto praktikos yra žinoma, kad bolševikų kariuomenės parašiutais nuleisti desantininkai daugiausia slapstydavosi Lietuvos miškuose. Žinoma, kad vasarą gyvenimas miške sudaro net ypatingą malonumą. Na, bet žiemą, ir dar prie šalčio 25—30 C", miške gyvenimas pasidaro nebeįmanomas. Tad nenuostabu, kad ir bolševikų desantininkai, arba kitaip sakant, parašiutininkai, turėjo iš miško trauktis ir jieškoti prieglaudos vietos ūkininkų kluono šiauduose, pirtyje, ant tvarto, ar kur nors pašiūrėje.
Prisimenu vieną tokį atsitikimą. Žiemos šalčio vejamas iš Bazilionų-Šaukėnų miškų vienos parašiutininkų grupės buvo pasiųstas į Šiaulius vienas bolševikų parašiutininkas.
Parašiutininko atvykimas jau iš anksto buvo žinomas vietos komunistų. Parašiutininko tikslas buvo suorganizuoti mieste komunistų partiją, kuri palaikytų ryšį su parašiutininkų grupe ir aprūpintų Bazilionų-Šaukėnų miškų parašiutininkus reikalinga medžiaga.
Parašiutininkui siekti savo tikslų Šiaulių mieste iš pradžių neblogai sekėsi, nes jam talkininkavo vietos komunistai. Parašiutininkui dažnai tekdavo lankyti miestą. Iš dalies jam pasisekė suorganizuoti ir atgaivinti komunistų partiją.
Netrukus policija užuodė parašiutininko į miestą atsilankymo pėdsakus ir pradėjo juo domėtis. Tuojau prasidėjo sekimas bei pėdsakų uostymas, kada ir pas ką apsilanko neprašytas svečias. Mūsų policija netrukus susekė ir nustatė lankymosi tikslą ir vietą Kada mūsų policija turėjo visas tikslias žinias, patylomis pradėjo organizuoti bolševikų lizdo likvidavimą.
Vieną sekmadienio rytą mūsų policija gavo žinią, kad parašiutininkas 10,30 val. dienos metu, kada žmonės pradės eiti į bažnyčią, prisidengdamas žmonių judėjimu, bandys iš miesto pasprukti. Bet netaip įvyko, kaip jų planuota. Policija nesnaudė ir pasirūpino iš anksto pastatyti savo spąstus, kad parašiutininkas negalėtų jų išvengti. Žinoma, pats parašiutininkas ir komunistų partija visai nelaukė ir nesitikėjo, kad juos seka budri policijos akis.
Žiemos saulės spinduliai iš anksto ryto bučiavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto blizgantį kryžių. Senyvo amžiaus žmonės, susikūprinę, skubėjo į bažnyčią Kiek vėliau būriais pradėjo eiti ir jaunimas. Jaunimas buvo linksmai nusiteikęs ir eidami visą kelią garsiai šnekėjo. Tarp linksmo jaunimo ir tarp kitų skubančių žmonių visą laiką maišėsi ir kažkur skubėjo policijos pareigūnai, apsirengę civiliniais drabužiais. Jų visų akys ir ausys buvo nukreiptos į tą vietą, iš kurios turės išeiti parašiutininkas.
Mūsų policija apie parašiutininką turėjo smulkias ir tikslias žinias. Jiems buvo aišku, kada parašiutininkas iš prisilaikymo vietos išeis, ir kuria kryptimi eis, ką su savim neš, kaip apsirengęs bus ir kokio ūgio. Bendrai, kaip jis atrodo, metant pirmąjį žvilgsnį į žmogų. Policijos pareigūnai laukė ir budėjo. Tai vienas, tai kitas tikrino savo turimus laikrodžius. Dar keletas minučių, ir atsivers kiemo varteliai, o tarp jų pasirodys pats parašiutininkas.
Nurodyta parašiutininko išvykimo valanda jau čia pat, bet paties parašiutininko dar nematyti. Policijos pareigūnai pradeda nerimauti. Laukia valandą, laukia kitą, trečią, ketvirtą ir ilgiau, o parašiutininkas nesirodo. Policijos pareigūnai nervinasi, nes jiems kilo įtarimas, kad žinios gal suteiktos klaidingos. Gal parašiutininko šiuo momentu visai čia nėra. Eiliniai pareigūnai teiraujasi pas grupės vyresnįjį apie susidariusią neaiškią padėtį. Vyresnysis atsako, kad tai yra paprastas parašiutininko savo pėdų mėtymas ir policijos klaidinimas.
Bet pagaliau po 6 valandų nervuoto laukimo iš nurodytos vietos išeina žmogus, kuris turėtų būti tas policijos laukiamasis, bet metus pirmąjį žvilgsnį į išeinantį, vaizdas visai neatitiko anksčiau suteiktom žiniom. Iš nurodytos vietos išeinantis asmuo buvo visai kitaip apsirengęs. Ėjo kita kryptimi. Nešė kitą ryšulį,
Lietuvos Apsaugos Dalinių vyrai valo Trakų apylinkes nuo bolševikų desantininkų 1943 m.
V. Augustino nuotr.
negu anksčiau buvo pasakyta, čia policijos pareigūnams pasidarė visai neaišku, ar tas pats asmuo ar ne.
O parašiutininkui tik šito ir reikėjo. Jis sąmoningai, atsargumo sumetimais, mėtė savo pėdsakus. Bet policijos pareigūnai irgi buvo įgudę seni vilkai. Greit susigriebė ir galutinai įsitikino, kad asmuo yra tas pats, kurio policija laukė. Tuojau buvo duoti ženklai policijos grupelėms, kad iš nurodytos vietos išėjęs asmuo yra tas pats, kurį reikia sulaikyti.
Skubiai persitvarkoma taip, kad parašiutininkas negalėtų išsprukti iš policijos rankų. Be to, visi policijos pareigūnai iš anksto buvo įspėti, kad parašiutininkas yra stipriai ginkluotas ir kiekvieną momentą pasirengęs pavartoti ginklą prieš tuos, kurie jam bandys pastoti kelią. Pats gyvas į policijos rankas nepasiduosiąs. Bet policijos uždavinys buvo sulaikyti parašiutininką sveiką, nesužalotą, be šūvių, be triukšmo.
Pagaliau taip ir atsitiko, kad parašiutininkas visai nesitikėjo ir nelaukė, kai policijos pareigūnai jį sulaikė. Jis buvo sulaikytas tyliai, švelniai, kad neturėjo nei laiko, nei galimumų ne tik rankose turimą ginklą pavartoti, bet ir sunkiai atsidusti nebuvo kada. Parašiutininkas taip buvo sulaikytas, nepavartojant net fizinės jėgos. Sulaikytasis buvo perduotas į atitinkamas rankas.
BOLŠEVIKŲ PARAŠIUTININKAI KURTUVĖNŲ APYLINKĖJE
Antrame pasauliniame kare vokiečių armijai pralaimėjus ties Stalingradu, bolševikų armija kaskart vis daugiau ir daugiau pradėjo atsigauti ir kituose frontuose. Pradėjus rusams visu frontu vokiečius stumti atgal, padažnėjo ir komunistų desantų nuleidimai. Tad bolševikų parašiutininkas pasidarė neretas svečias ir Lietuvoje. Dažnai buvo girdimi mūsų ūkininkų nusiskundimai, kad tai vienur, tai kitur bolševikų nuleisti parašiutininkai apiplėšė ir nužudė ūkininkus. Šia būkle buvo susirūpinusi mūsų lietuviškoji policija ir, kiek įmanydama bei pajėgdama, stengėsi apsaugoti ūkininkus nuo parašiutininkų teroro.
Lietuviškoji policija, vykdydama šį uždavinį, nuolatos susidurdavo su įvairiais trukdymais bei apsunkinimais iš vokiečių okupantų pusės. Skubiam reikalui ištikus ir norint kiek didesnį policijos dalinį permesti iš vienos vietos į kitą ir laiku užkirsti kelią įvairiems plėšikavimams bei žudymams ir neturėdama savo mechanizuotų susisiekimo priemonių ir jiems degalų, turėdavo tuo reikalu kreiptis pas vokiečius, kurie šį reikalą tvarkė. Bet vokiečiai dažnai nelaiku ir pavėluotai tai padarydavo arba pranešdavo, kad mechanizuotų susisiekimo priemonių šiandien galima gauti, bet nėra jiems degalų. O ką jau bekalbėti apie ginklus ir šaudmenis, kurių vokiečiai iš viso nenorėjo duoti, žinoma, teisę ginklui laikyti jie duodavo, bet patį ginklą ir jam šaudmenis, tai gauk kaip išmanai. Neretai šį trūkumą mūsų policija pasipildydavo iš mūsų ūkininkų, kurie turėjo užsilikusius iš karo meto. Reikia pasakyti, kad tokia padėtis labai sunkino policijos vedamą kovą prieš bolševikų banditizmą Lietuvoje. Mat, patys vokiečiai rūpinosi tik savo reikalais, o dėl mūsų tautos nelaimių jie visai nesisielojo. Na, už tai mūsų lietuviškoji policija buvo priešingai nusiteikusi. Ji buvo visa siela atsidavusi savo tautai ir jos reikalų gynimui, žinoma, nėra taisyklės be išimties. Vienas kitas policijos pareigūnų buvo ir vokiečių pataikūnas, bet tai retas atsitikimas.
Trumpai nurodžius trukdymus bei sunkumus, vykdant kovą su rusų parašiutininkais, dabar pasistengsiu aprašyti vieną tikrą atsitikimą, kuris įvyko Šiaulių apskrities, Kurtuvėnų miestelio apylinkėje, šioje apylinkėje įsitaisė ir apsigyveno keletas bolševikų parašiutininkų. Vėliau prie jų prisidėjo iš vokiečių stovyklų pabėgę rusų karo belaisviai. Tad ši grupė pasidarė visai nemaža ir buvo stipriai ginkluota. Kad išsilaikytų, pirmas šios grupės uždavinys buvo užtikrinti sau pakenčiamą maisto aprūpinimą. Tačiau maisto klausimas nesidavė taip lengvai išsprendžiamas, nes ši grupė maisto iš niekur kitur negavo, o maitindavosi vien tik iš vietos ūkininkų apiplėšimų. Apiplėšę ūkininką, parašiutininkai prigrasindavo ji, kad pastarasis nepraneštų policijai, nes pranešus, bus jis ir jo turtas likviduotas. Kad ir kažin kaip ši bolševikų gauja grasino ir baugino vietos ūkininkus, bet vietos policija apie ją turėjo tisklias žinias.
Šiai banditų-plėšikų gaujai likviduoti netrukus buvo sutelktos didesnės policijos jėgos .1943 m. rugpjūčio mėn., viena gražų vakarą sutelktos policijos jėgos, talkininkaujant Šiauliuose stovėjusiam lietuvių savisaugos bataliono daliniui, pasileido Kurtuvėnų link. Atvykus į Kurtuvėnus, pasiskirstė į dvi grupes ir ėmėsi darbo . Viena stipresnioji grupė buvo varomoji grupė, o kita, silpnesnioji, buvo laukiamoji grupė, ši laukiamoji grupė buvo išsidėsčiusi apie 3 kilometrųilgio plote pamiškėje, prisidengusi krūmokšniais bei durpių kupstais.
Apie 23 vai. nakties varomajai grupei pradėjus savo darbą, banditai pajuto ir, vengdami kautynių bei susidūrimų su policija, prisidengdami krūmais, grioviais ir pastatytų džiovinti durpių kupstais, traukėsi į Bazilionų miškus. Banditai besitraukdami užsirioglino ant policijos laukiamosios grupės pastatytų pasalų iš 6 žmonių. Tokių pasalų buvo pastatyta ir daugiau.
Buvo apie 24 val. nakties. Dangus apsiniaukęs. Naktis buvo tamsi. O, be to, ir pati vieta krūmokšniais buvo dengta. Policijos vyrai iš pradžių išgirdo tik šlamesį ir sausų šakų traškėjimą. Policija įtemptai laukė, kas pasirodys. Už keletos minučių priartėjo prie policijos pasalų taip arti, kad buvo galima girdėti žmogaus tylų šnabždėjimą. Policija, įtempusi ausis, klausėsi ir laukė, kas bus toliau. Ginklai užtaisyti ir paruošti. Pasalai tylūs — nė krust. Kada pasidarė tarp policijos pasalų ir banditų apie 10 metrų tarpas ir kad tiksliai įsitikintų ar savieji varomosios grupės žmonės, ar svetimi, vienas policijos pareigūnų užklausė slaptažodžio. Vos tik suskubus ištarti žodį “slaptažodis”, kai iš priešingos pusės į policijos pasalus atidengta smarki automatinių šautuvų ugnis. Čia pat atsiliepė ir policijos šešetukas ir įsijungė į kovą su banditais. Policijos šešetukas buvo išsidėstęs atskirais šauliais kiek plačiau, tai banditams pasirodė, kad į juos šaudoma iš daugelio vietų ir atrodė, kad čia sutelktos didesnės policijos jėgos. O, be to, iš policijos pusės pasigirdo komanda: pirmyn! Pats policijos šešetuko centras išmetė į banditus rankinę granatą. Dešiniajam policijos pasalų susikovus su banditais, kiti policijos pasalai stropiai budėjo. Po 20—30 minučių karštų susišaudymų banditai nutraukė kautynes ir nakties šautuvų sukeltas triukšmas nutilo.
Policijos pareigūnai palaukė vietoje, kol truputį prašvis, kad būtų galima atskirti žmogų nuo krūmo. Kiek prašvitus jie ėjo žiūrėti ir j ieškoti nakties darbo vaisių, bet, apžiūrėję ir apjieškoję kautynių vietą, sužeistų ar nukautų žmonių nerado. Buvo rasta tik viena civilinė kepurė, vienas portfelis, 6 automatiniai šautuvai, keletas rankinių granatų, antklodė ir karinis katiliukas. Bet pačių banditų neteko surasti. Prisidengę tamsa ir krūmais atsipalaidavo nuo policijos pasalų ir spruko į šalį.
Po šios operacijos banditų grupė pasitraukė iš tos apylinkės kažkur toliau ir paliko vietos gyventojus ramybėje.
