MOTULĖ
žuvęs Partizanas
Dail. Vilkutaitytės-Gedvilienės pav.
S. N.
Beržai svyravo pajūry,
Audrų auginti.
Išėjo sūnūs keturi
Tėvynės ginti.
Rymojo vartuose ilgai
Galva pražilus.
Ir guodė motiną draugai—
Berželiai tylūs.
Vyriausias motinos sūnus
Auksinėm rankom
Eis truškint plieno slibinų—
Šarvuočių tankų.
Pasibalnojo antrasai
Žirgelį ristą.
Motule, gėdos ir jisai
Nepadarys tau.
Trečiasis sakalu plasnos
Už žemę brangią,
Tvirtovės priešų suliepsnos,
Išlėks padangėn.
Ketvirtas—snaiperis, šaulys,
Taikli akelė.
Jisai nuo priešų išvalys
Gimtinę šalį.
Balandžiais atlekia baltais
Laiškai sūnelių:
Kažkur sprogdinami tiltai,
Minuotas kelias.
Kur pavojinga ir baisu,
Jie ten pirmieji—
Sūnai motulės iš visų
Pasižymėję.
Ir atlėkė žinia karti
Rugpjūčio rytą:
Garbinga karžygio mirtim
Pirmasis krito.
Neverk, motule, neliūdėk—
Dar trys sūneliai.
Lankys tave žvitriom kregždėm
Balti laiškeliai.
Ruduo atėjo. Ir šiaurys
Miškus pravirkdė.
Užgavo juodvarnis kranklys
Motulei širdį.
Išskrido širdgėla vėlai
Su gervėm klykaut.
Tik du sūneliai sakalai
Senai beliko.
Žiema jau švaistėsi tada,
Ledais sužvango.
Atskrido neganda juoda
Ties močios langu.
Trys broliai—karžygiai jauni
Žemelėj guli.
Susmigo durklai kruvini
Širdin motulei.
Ir guodė motiną dabar
Beržai prie vartų:
Pats mylimiausias liko dar
Ir priešus kerta.
Saulėleidis ten vakaruos
Gaisru apstulbęs.
Žaliuos pavasario baruos
Žydėjo tulpės.
Lakštutė atnešė pilka
Tą žinią klaikią,
Kad sidabrinė jam kulka
Širdin pataikė.
Ne jūrą drebino audra,
Ne ji dejavo.
Raudojo motina gera
Sūnelių savo.
Ir palietė balta kakta
Sena motulė,
Ir pabučiavo žemę tą,
Kur sūnūs guli.
Paskui išėjo miško link
Viena be kelio.
Kas baltus kaulelius surinks
Mielų vaikelių?
Motulė pas partizanus,
Prie būrio vado.
— Sūneli mano!— Tai sūnus . ..
Jinai surado.
O daug akių, drąsių, jaunų,
Taiklių—lyg plienas.
Štai tau, motule, kiek sūnų!
Visi—kaip vienas.
