Ksenofonas — 10.000 žygis

4.

Dienai brėkštant, po apžiūros atsirado pabėgėlių iš Didžiojo karaliaus kariuomenės, kurie Kyrui suteikė žinių apie karaliaus jėgas. Kyras susišaukė graikų vyresniuosius ir dalinių vadus aptarti kaip jis turėtų vesti mūšį ir norėdamas juos paskatinti pasakė tokią kalbą: “Graikų kariai, aš vedu jus mūšin ne todėl, kad man trūktų vietinių dalinių. Ne, aš jieškojau jūsų pagalbos todėl, kad laikau jus geresniais ir galingesniais kariais už vietinių gausius dalinius. Aš noriu, kad jūs įrodytumėt, jog esate verti iškovotos laisvės, kurią turėdami, manau, esate laimingi. Būkite tikri, aš geriau pasirinkčiau tą laisvę, kaip viską kita, kas man dabar priklauso, ir dar daugiau. Bet norėdamas jus supažindinti su pobūdžiu kovos, kurion einate, aš papasakosiu jums iš savo paties patyrimo. Priešų kiekis yra labai didelis ir jie puola šaukdami; bet jei jūs išsilaikysite vietoje, aš net gėdinuosi pasakyti, jūs pamatysite kokios rūšies žmonės šio krašto vyrai yra. Tačiau, jei jūs pasirodvsit vyriški ir jei man laimė lems, aš pasirūpinsiu, kad tiems iš jūsų, kurie panorėtų grįžti, draugai pavydėtų, kai jie pasieks savo namus. Nors aš tikiuosi; kad daugelis iš jūsų pasirinks pasilikti su manimi, matydami, ką jie čia gaus iš manęs ir ką turėtų grįžę į namus.”

Po jo kalbėti pradėjo susirinkime buvęs Gaulitis. Jis buvo tremtinys iš Samos ir Kyro patikėtinis. “Vistiek Kyrai”, tarė jis, “kai kurie kalba, tu prižadi daug, nes esi kritiškoje ir pavojų žadančioje būklėje, ir anot jų, jei reikalai pasisuks gerojon pusėn, tų pažadu nebeprisiminsi. Kiti vėl sako, kad jei tu ir prisimintum ir norėtum, tačiau nepajėgtum išpildyti visų pažadų, kuriuos esi davęs.”

Išklausęs jo kalbos, Kyras tarė: “Kariai, priešais mus guli mano tėvo imperija. Ji tęsiasi į pietus, kur karštis ir į šiaurę, kur šaltis neleidžia žmonėms gyventi. Tame plote mano brolio draugai valdo kraštą, kaip jo satrapai. Bet jei mes laimėsime, tada mano draugai bus visko valdovai. Taigi aš daugiau bijau, kad turėsiu permaža draugų, kuriems galėčiau duoti, jei viskas gerai klosis, bet ne to, kad neturėčiau pakankamai ko duoti mano visiems draugams. O priedo visiems jums, graikai, aš duosiu auksinę karūną”.

Jo žodžius išgirdę graikai pasidarė entuziastiškesni ir juos perdavė kitiems. Vadai ir kiti graikai, norėdami žinoti, ką jie gaus, jei laimės, asmeniškai lankė Kyrą, kuris prieš išleisdamas juos patenkindavo jų viltis. Aptarę su juo reikalus, visi ragino jį asmeniškai nedalyvauti mūšyje, bet pasirinkti vietą jų užpakalyje. Tuo metu Klearchas davė jam keletą klausimų, jų tarpe ir tokį: “Ar tu manai, Kyrai, kad tavo brolis leisis į mūšį?” “Tikriausiai,” atsakė Kyras. “Jei tik jis yra Dariaus ir Parysatės sūnus ir mano brolis, aš nelaimėsiu iš jo valdžios be kovos.”

Tada buvo suskaičiuoti visi ginkluoti vyrai. Graikų armijoj buvo 10,400 hoplitų ir 2500 paltastų. Kyras turėjo 100,000 vietinių karių ir apie 20 kovos vežimų, ginkluotų dalgiais. Buvo kalbama, kad priešo pusėje yra vienas milionas ir 200,000 vyrų ir 200 kovos vežimų su dalgiais; be to ten buvo dar ir 6000 raitelių Artagerso vadovaujamų, saugančių paties karaliaus asmenį, (Šitie skaičiai yra aiškiai perdė

ti). Karaliaus kariuomenės vadovybė buvo keturių vadų rankose, Abrakomo, Tisaferno, Gobrio ir Arbako. Kiekvienas jų savo vadovybėje turėjo po 300,000. Tačiau iš jų tik 900,000 vyrų ir 150 kovos vežimų su dalgiais dalyvavo mūšyje, nes Abrakomas dar tebežygiavo iš Fenikijos ir atvyko penkias dienas pavėlavęs. Šitas žinias dar prieš mūšį Kyras gavo iš Didžiojo karai:aus dezertyrų, po mūšio belaisviai pasakojo tą patį.

Taip su visa, graikų ir vietinių, kariuomene kautynių rikiuotėje Kyras žygiavo dar visą dieną, padarydamas 9 mylias. Jis tikėjosi, kad tą dieną karalius pasitiks jį, nes dienos žygio vidury jie atsidūrė prieš iškastą gilų griovį 30 pėdų pločio ir 18 pėdų gylio. Griovys tęsėsi krašto gilumon per visą lygumą iki Medų sienos, bet arti Eufrato buvo paliktas siauras tik apie 20 pėdų pločio praėjimas tarp upės ir griovio. Didysis karalius, išgirdęs apie Kyro žygį, įsakė iškasti griovį kaip kliūtį jam. Pro paliktą praėjimą Kyras su visa armija praėjo antron griovio pusėn.

Tą dieną karalius mūšin nestojo, jo pasitraukimą liudijo daugybė žmonių ir arklių paliktų pėdsakų. Tuo metu Kyras pasišaukė Silaną, Ambrakijos žynį, ir jam davė 3000 dareikų. Prieš vienuolika dienų, aukavimo dievams metu, jis pasakė Kyrui, kad sekančių dešimties dienų bėgyje karalius kovon nestos, tada Kyras jam tarė: “Jei jis dabar nekovos, tai jis visai nekovos. Bet jei, ką tu sakai, pasirodys teisinga, aš tau pažadu 10 talentų.” Dešimta diena pasibaigė ir jis sumokėjo pinigus.

Kadangi karalius nė nebandė stabdyti Kyro persikėlimą per griovį, Kyras ir kiti nusprendė, kad jis atsisako kovos ir taip manydamas Kyras sekančią dieną žygiavo mažesniu atsargumu. Trečią dieną jis keliavo sėdėdamas savo kovos vežime, o priešakyje, turėdamas vos keletą reguliarių dalinių. Dauguma jo kariuomenės žygiavo netvarkingai, o didesnė kareivių krūvio dalis buvo sukrauta vežimuose arba ant krūvio gyvulių.

8. Kautynės Ties Kunaksa ir Kyro Mirtis

Jau buvo vėlus rytas ir vieta, kur Kyras norėjo sustoti, beveik pasiekta, kai ant prakaitu šlapio arklio pasirodė skubiai atjojantis geras Kyro draugas persas Pategijas. Kiekvienam esančiam jo kelyje jis persiškai ir graikiškai

šaukė, kad karalius su didžiule, kovai išrikiuota kariuomene jau artėja. Tada, žinoma, kilo didokas sąmyšis, nes graikai ir visi manė, kad jis užgrius ant jų pirma, negu jie suspės išsirikiuoti pozicijon. Kyras iššoko iš savo kovos vežimo, užsidėjo krūtinės šarvą, užsėdo žirgą ir pasiėmė svaidomąsias jietis. Visiems kitiems jis įsakė apsiginkluoti ir užimti reikiamas pozicijas. Tas viskas buvo pakankamai noriai įvykdyta. Klearchas buvo dešiniajame sparne, prie Eufrato, kitame šone prie jo Proksenas ir kiti graikai, Menonas laikė kairįjį graikų armijos sparną. Apie 1000 Paflagonijos raitelių iš vietinių dalių, kartu su graikų peltastais stovėjo prie Klearcho jo dešinėje. Ariejus, Kyro pavaduotojas, buvo kairiajame sparne su likusia vietinių armija. Centre stovėjo Kyras su 600 savo asmsns raitelių, šarvuotų krūtines ir šlaunis dengiančiais šarvais. Jie visi buvo su šalmais, išskyrus Kyrą, kuris ėjo mūšin nepridengta galva. Jų arkliai buvo šarvuotom kaktom ir krūtinėm, o raiteliai buvo ginkluoti graikiškais kardais.

Buvo vidudienis, bet priešo dar nesimatė. Tačiau ankstyvo popiečio metu, lyg baltas debesys, pasirodė dulkės ir po kiek laiko plačiai, išilgai lygumos kažkas sujuodavo. Kai jie priartėjo, staiga sublizgėjo bronza, jiečių smaigaliai ir galima buvo atskirti priešo dalinius. Priešo kairiame sparne žygiavo baltai šarvuota kavalerija, kuriai, sakoma, vadovavo Tisafernas. Greta jų ėjo kareiviai su pintiniais skydais ir hoplitai su mediniais, dengiančiais net jų kojas, skydais. Sakoma, tai būtų egiptiečių. Be jų ten žygiavo dar daugiau raitelių ir lankininkų. Jie visi žygiavo kiltimis, kiekviena kiltis pailgai išsirikiavusiu daliniu. Jų priekyje ir žymiais tarpais vienas nuo kito važiavo, taip vadinami, dalginiai kovos vežimai. Jie buvo ginkluoti plonais dalgiais iš stebulių kyšančiais kampu ir siekiančiais po vežiko sėdyne, bet taip pakreiptais žemyn, kad perpjautų viską kas pakeliui pakliūtų. Jų tikslas buvo įvažiuoti į graikų eiles ir jas perpjauti.

Kyras klydo tuomet, kai sušaukęs graikus patarinėjo jiems išsilaikyti vietoje neišsigandus priešo šauksmų. Toli gražu, visai nešaukdami, bet tylūs ir ramūs jie artinosi lėtu, bet tvirtu žingsniu.

Tuo momentu pats Kyras su vertėju Pigru ir dar trim ar keturiais raiteliais prijojo prie Klearcho ir sušuko liepdamas jam vesti savo

Persų didikas su auksine grandine

armiją į priešo centrą, nes ten esąs karalius. “Jei mes ten laimėsim”, jis pasakė, “viskas bus baigta.” Klearchas matė priešo centre dalinius tankioje rikiuotėje ir iš Kyro jis girdėjo, kad karalius buvo į šalį nuo graikų kairiojo sparno (karaliaus jėgos tiek viršijo savo dalinių didumu, kad savo kariuomenės centrą vesdamas, jis buvo į šalį nuo Kyro kairiojo sparno), bet nežiūrint to, bijodamas supimo, jis nenorėjo atitraukti savo dešinio sparno nuo upės. Jis tik atsakė Kyrui, jog pasirūpins, kad reikalai eitų gerai.

Įvykiams taip vykstant, persų armija pastoviai tęsė savo judesį pirmyn, o graikai pasiliko stovėti vietoje, papildydami savo eiles tais, kurie vis dar juos prisivydavo. Dalį savo kariuomenės fronto Kyras apjojo ir apžiūrinėjo savo ir priešo linijas. Atėnietis Ksenofonas iš savo vietos graikų linijoje, pamatė jį ir išeidamas priekin jo pasitikti, paklausė, kokius įsakymus jis nori duoti. Kyras patraukė savo arklį ir tarė: “Dievų ženklai yra palankūs ir aukos geros”. Jis paprašė tą perduoti visiems. Taip bekalbėdamas jis išgirdo eilėse kylantį triukšmą ir paklausė, ką tai reiškia. Ksenofonas jam paaiškino, kad šiuo metu antrą kartą per eiles yra perduodamas šūkis. Kyras susidomėjo, kas davė šūkį ir paklausė, koks jis yrą. Ksenofonas paaiškino, kad šūkis skamba “Zeu-sas Išvaduotojas ir Pergalė”. Išgirdęs Kyras atsakė: “Tokį šūkį aš priimu. Lai taip įvyksta”, ir tą pasakęs jis nujojo į savo vietą kovos lauke.

Tuo metu kariuomenes skyrė nedaugiau kaip šeši ar aštuoni šimtai jardų; graikai sugiedojo pajaną (himnas giedamas iškilmėse, arba prieš mūšį) ir pradėjo eiti į priešą. Jiems bežengiant, dalis falangos (graikų karių rikiuotė) išsiveržė priekin, likusi dalis norėdama prisivyti, pradėjo bėgti. Tuo pat metu jie pradėjo šaukti šūkį panašų į Eleleu, kuris šaukiamas Karo Dievui, ir visi pasileido bėgti pirmyn. Kai kurie, kad išgąsdintų arklius, daužė jietimis skydus. Bet, nepasiekę net strėlės atstumo, persai susvyravo ir apsisukę pradėjo bėgti. Tada, aišku, graikai pradėjo energingai persekioti,' šaukdami vienas kitam nebėgti, bet sekti paskui priešą neardant gretų. Priešo karo vežimai išlakstė į visas puses, kai kurie pasileido per savųjų eiles, kiti vežikų palikti, įvažiavo į graikų rikiuotę. Pamatę juos atlekiant, graikai prasiskyrė, tačiau vienas vyras pasiliko stovėti vietoje, lyg žiūrėdamas arklių lenktynių, ir buvo parmuštas. Bet ir jis, pasakojo, išvengė sužalojimo. Šiose kautynėse graikai neturėjo jokių nuostolių, išskyrus vieną vyrą kairiajame sparne, kuris, kitų pasakojimu, buvo pašautas strėlės.

Kyras buvo patenkintas, matydamas graikus laiminčius ir stumiančius priešą ir tie, kurie buvo prie jo jau paskelbė jį karaliumi; tačiau jis nebuvo tiek užsidegęs, kad prisidėtų prie persekiojimo. Savo asmens sargybos 600 raitelių jis laikė sutelktus ir stebėjo, ką darys karalius, kurio vieta, jis buvo tikras, yra persų kariuomenės centre. Ir iš tikrųjų, visi persų vadai, eidami mūšin, būna savo dalinių vidury, ten jie būna saugiausioje vietoje, iš visų pusių supami savo jėgų, o kai jie duoda įsakymą, kariuomenė gauna jį tik per pusę laiko. Būdamas savo kariuomenės centre, karalius, tuo pačiu, buvo į šalį nuo Kyro kairiojo sparno. Matydamas, kad iš priekio niekas nepuola jo, nei priekin išstumtų priedangos dalių, jis savo dešinį sparną pasuko supančiu judėsiu.

Kyras, bijodamas, kad karalius gali atsidurti užpakalyje graikų ir juos atkirsti, pajudėjo tiesiog į jį. Jis puolė su savo šešiais šimtais, pralaužė priedangos dalinius, dengian

čius karalių, išblaškė jo šešis tūkstančius ir, sakoma, savo paties ranka užmušė jų vadą Artagersą. Bet kai persai pasileido bėgti, paties Kyro šeši šimtai, persekiojimo įkarštyje, prarado sąryšį ir tik keletas pasiliko prie jo, daugiausia tie, kurie buvo vadinami jo ‘stalo draugais’. Palikęs tik su jais, jis staiga, pamatė karalių ir suglaustas gretas apie jį. Nė momento nedvejodamas jis sušuko: “Aš matau jį”, ir puolė tiesiai, suduodamas jam smūgį į krūtinę, per šarvą sužeisdamas jį, kaip vėliau gydytojas Ktesias pasakojo, kadangi jis pats perrišo žaizdą. (Ktesias, gydytojas iš Knidos, praleido 17 metų persų karaliaus dvare ir 398 m. pr. Kr. grįžo į Graikiją, kur parašė Persijos istoriją). Bet tuo pačiu metu, kai jis smogė, kažkas sviedė jietį, kuri smarkiu smūgiu kirto jam žemiau akies. Apie tai, kiek vyrų krito karaliaus pusėje kautynių tarp Kyro ir karaliaus ir jų rėmėjų metu, pasakojo Ktesias, buvęs kartu su karalium. Be Kyro, ten žuvusio, ant jo kūno krito aštuoni kilniausi jo palydovai. Kai Artapatas, vienas ištikimiausių jo skeptro nešiotojų, pamatė Kyrą krintantį, sakoma, nušoko nuo arklio ir metėsi prie jo. Vieni sako, kad karalius įsakė kažkam jį ant Kyro lavono nužudyti, kitų pasakojimu, jis išsitraukęs skimitarą pats nusižudė. Jis nešiodavo auksinį skimitarą ir dėvėjo grandine, apyrankėmis ir kitais papuošalais, kaip persų kilmingieji kad darydavo, nes jis buvo Kyro gerbiamas kaip geras draugas ir ištikimas tarnas .

9. Kyro būdas

Toks buvo Kyro galas. Iš visų persų, gyvenusių po Kyro Didžiojo, jis buvo pats karališkiausias ir daugiausia vertas imperijos, kaip kiekvienas, asmeniškai jį pažinojęs, pripažįsta. Savo gyvenimo pradžioje, būdamas dar vaikas ir augdamas kartu su broliu ir kitais vaikais, jis buvo laikomas iš jų visų geriausias visais atžvilgiais. Visų kilmingųjų persų vaikai būdavo auginami karaliaus dvare; ten būdamas vaikas galėdavo prisižiūrėti ir išmokti gero elgesio, neturėdamas progos matyti ir girdėti nieko blogo. Berniukai matydavo ir girdėdavo vienus žmones karaliaus gerbiamus, kitus negarbingai atleidžiamus ir taip iš pat mažens mokėsi, kaip reikia vadovauti ir klausyti, čia rūmuose, Kyras buvo laikomas pirmiausia kaip geriausiai besielgiantis ir iš savo vienmečių klusniausias vyresnių už save įsakymams; antra vertus jis buvo žinomas savo arklių mėgimu ir nepaprastu sugebėjimu juos valdyti. Kariniuose menuose, šaudyme lanku, jieties mėtyme jis buvo laikomas uoliausiu mokiniu ir uoliu vykdytoju. Pasiekęs medžioklės amžių, jis pasidarė vienas aistringiausių medžiotojų ir susidūręs su laukiniu žvėrim, per daug rizikuodavo savo gyvybe. Vieną kartą lokė puolė jį ir jis nė kiek neišsigandęs susirėmė su ja, bet buvo jos nutrauktas nuo arklio. Randai nuo tada gautų žaizdų visada buvo aiškiai matomi ant jo kūno; galų gale jis žvėrį užmušė. Pirmojo, šokusio jam pagalbon, jis neužmiršo ir taip jį apdovanojo, kad žmonės net pavydėjo.

Kai tėvas pasiuntė jį į pajūrį Lydijos, Didžiosios Frygijos ir Kapadokijos satrapo pareigoms ir paskyrė visų Kastolio lygumos jėgų vyriausiu vadu, visų pirma jis aiškiai leido suprasti, kad bet kokioj sąjungoj, susitarime ar darbe, kuriame tik jis dalyvautų, svarbiausias dalykas yra laikymasis duotojo žodžio. Jo valdomi miestai ir žmonės juo pasitikėjo. Ir jo priešai tikėjo, kad jei Kyras kartą pasirašė sutartį su jais, tai niekas neįvyks priešingo sutarties sąlygoms. Todėl karo su Tisafernu metu, visi miestai, išskyrus Miletą, pasirinko jį, bet ne Tisaferną. Miletiečiai bijojo jo, nes jis neatsižadėjo globoti jų ištremtos vyriausybės. Jis net įrodė savo veiksmais ir atvirai tą skelbė, kad kartą tapęs jų draugu, jis niekad jų neatsižadės, net ir tada, jei jų skaičius sumažėtų ar jų viltys pablogėtų.

Visiems padariusiems jam gera ar bloga, jis stengdavosi atsilyginti tuo pačiu dvigubai. Kai kurie žinojo jo įprastą maldą, kad jis norėtų pakankamai ilgai gyventi, kad atsimokėtų su nuošimčiais tiems, kurie jam pagelbėjo ir tiems, kurie jį nuskriaudė. Todėl visai suprantama, kodėl jis buvo tas mūsų laikų vyras, kuriam tiek daug žmonių troško patikėti savo pinigus, miestus ir net savo asmenis.

Tačiau niekas negalėtų pasakyti, kad nusikaltėliams ir piktadariams jis būtų leidęs tyčiotis iš jo valdžios. Priešingai, jo bausmės būdavo nepaprastai sunkios, ant daugiau važinėjamų kelių dažnai matydavai apakintus ar su nukirsta koja ar ranka žmones. To pasėkoje, Kyro provincijoje bet kas, graikas ar vietinis, niekam nedarantis blogo, galėjo be baimės keliauti, kur tik jam patiko ir galėjo su savimi pasiimti ką tik norėjo.

(Bus daugiau)

5.

Be to, buvo gerai žinoma, kad tuos, kurie parodydavo kariškų sugebėjimų, jis nepaprastai vertino. Pirmajame savo kare prieš pisidiečius ir mysiečius jis žygiavo per jų kraštą ir tuos karius, kuriuos jis pastebėjo rizikuojančius savo gyvybėmis, skyrė nugalėtos teritorijos valdytojais. Vėliau jis suteikė jiems dar ir kito atpildo ir garbės, pabrėždamas, kad narsuoliai taps turtingi, tuo tarpu bailiai nusipelnys būti tik jų vergais. Todėl niekad netrūkdavo vyrų norinčių rizikuoti savo gyvybe, besitikinčių, kad Kyras apie tai sužinos.

Kas liečia teisingumą, augščiausias jo tikslas buvo, kad tie, kurie gyvena remdamiesi teisybe, taptų turtingesni už tuos, kurie mėgina praturtėti prasilenkdami su ja. Iš to seka, kad jo reikalai buvo vedami bendrai teisingai, bet jis dar mėgo karinę, ypač geros armijos, tarnybą. Vyresni ir dalinių vadai, kurie iš užjūrio atvykdavo jam tarnauti, kaip samdiniai, žinojo, kad gerai patarnauti Kyrul, buvo daugiau verta kaip gauti mėnesinę algą. Ir iš tikrųjų, kas gerai atlikdavo paskirtą darbą, niekad nepalikdavo neatlygintas. Todėl ir būdavo sakoma, kad Kyras turėdavo geriausius vadus ir tarnautojus, bet kuriam darbui vykdyti.

Jei jis matydavo, kad geras tvarkytojas veikė pagal teisingus principus, gerindamas turimą savo priežiūroje žemę ir gaudamas iš jos pelną, jis niekad neatimdavo jo vietos, bet priešingai, dar pridėdavo jam daugiau atsakomybės. Rezultate jo administratoriai dirbo džiugiai ir uždirbdavo pinigus pasitikėdami juo. Kyras buvo paskutinis asmuo, nuo kurio jie slėptų savo nuosavybę, nes jis nepavydėdavo tiems, kurie praturtėdavo atvirai, bet priešingai, bandydavo pasinaudoti tų žmonių turtu, kurie mėgindavo jį nuslėpti.

Kiekvienas sutiks, kad jis buvo nepaprastas, patarnaudamas savo draugams ir tiems, kurie buvo jam ištikimi ir stengėsi jam pagelbėti, bet kokia pasitaikančia proga. Jis galvojo, kad draugai jam yra reikalingi kaip pagelbininkai; tos taisyklės ir jis pats laikėsi, mėgindamas būti kuo naudingesnis savo draugams kai tik sužinodavo, kad jiems ko nors trūksta. Aš manau, jis gaudavo daugiau dovanų už bet kurį asmenį ir tai dėl daugelio priežasčių. Bet dar daugiau už visus kitus jis dalindavosi jas su savo draugais, visada žiūrėdamas asmens ir ko. jo žiniom, jam daugiausia trūkdavo. Kai žmonės jam atsiųsdavo gražių dėvimų reikmenų, šarvų ar puikių rūbų, sakoma, jis visada pastebėdavo, jog jam neįmanoma visą tą puošnumą sudėti ant savo vieno kūno, ir todėl puikiausias dalykas bus, jei ir jo draugai bus gerai jais aprūpinti. Nieko nuostabaus, jei jis savo draugus pralenkdavo dideliais patarnavimais, nes jis turėjo daugiau galios tą padaryti. Kas man atrodo nuostabiausia, yra tas, kad jis juos pralenkdavo rūpestingumu ir noru padaryti jiems kokį malonumą. Dažnai turėdamas ypatingai gero vyno, jis pasiųsdavo puspilnius indus savo draugams kartu su pranešimu: “Jau seniai Kyras neužtiko geresnio už šitą vyną; taigi jis siunčia šiek tiek ir jums, kad šiandien kartu su tais, kuriuos jūs labiausiai mylite, išgertumėt.’’ Dažnai jis pasiųsdavo žąsienos gabalus ir puskepalius duonos ar panašius dalykus, įsakydamas pasiuntiniui juos įteikiant pasakyti: “Kyrui tas patiko; jis norėtų, kad ir jūs taip pat paragautumėte Kai trūkdavo pašaro, kurio jis dėl didelio tarnų kiekio ir protingos apsirūpinimo sistemos sugebėdavo gauti, siųsdavo jo aplinkui savo draugams, liepdamas atsiųstą pašarą duoti arkliams, kad arkliai, kurie nešioja jo draugus, nebūtų alkani.

Vykdamas oficialios kelionės, kai pasitaikydavo proga, kad daug žmonių jį mato, jis pasišaukdavo prie savęs draugus rimtam pasikalbėjimui, norėdamas tuo parodyti, kuriuos iš jų jis daugiausia gerbia. Todėl, mano nuomone, remiantis tuo, ką esu girdėjęs, niekada nėra buvę nei graiko, nei svetimšalio, visų daugiau mylimo už jį. Priedo tam įrodyti tarnauja faktas, kad nors Kyras buvo tik pavaldinys, niekas jo nepaliko ir neperėjo į karaliaus pusę, išskyrus mėginusį taip padaryti Orontą, bet ir jis patyrė, kad žmogus jo laikomas patikimu, pasirodė esąs didesnis Kyro draugas, kaip jo. Iš antros pusės, kai tarp jų kilo karas, daugelis paliko karalių ir perėjo pas Kyrą; jų tarpe buvo žmonių karaliaus ypatingai globojamų, tačiau jie galvojo, kad tarnaudami Kyrui bus geriau atlyginti kaip karaliaus. Kas atsitiko jo žuvimo metu yra taip pat ne tik jo paties drąsos tvirtas įrodymas, bet ir jo sugebėjimo parinkti patikimus, atsidavusius ir pastovius žmones. Kai jis žuvo, visi jo bičiuliai ir jo stalo draugai mirė kaudamiesi už jį, išskyrus Ariejų, kuris buvo paskirtas vadovauti kavalerijai kairiajame sparne. Sužinojęs, kad Kyras krito, jis pats ir visa jo vedama armija pasileido bėgti.

10. Po kautynių

Kyro galva ir dešinė ranka buvo nukirsta ir karalius persekiodamas įsiveržė į jo stovyklą. Ariejaus vyrai nesikovė, bet spruko per savo stovyklą į paskutinio postovio vietą, iš kur buvo pradėta žygiuoti į mūšį. Ta vieta, sakoma, buvusi už 12 mylių.

Karalius ir jo vyrai, tarp kito grobio, paėmė Kyro meilužę, merginą iš Fokėjos, kuri, sakoma, buvusi ir graži ir protinga. Jo jaunesnioji meilužė, mergina iš Mileto, buvo pagrobta karaliaus kareivių, bet pusiau apsirengusi paspruko iš jų pas graikus, kurie su ginklais buvo ten palikti saugoti gurguolių. Jie užėmė gynimosi poziciją ir daugelį beplėšiančių užmušė, nors ir ių keletas žuvo. Jie nebėgo ir išgelbėjo merginą ir visą turtą, pinigus ir vergus, buvusius jų saugomoje stovyklos dalyje.

Tuo tarpu karalių ir pagrindinę graikų armiją skyrė apie 3 mylių atstumas. Graikai persekiojo persų dalis buvusias prieš juos, lyg laimėję kautynes, tuo tarpu likę persai buvo užimti grobimu lyg visiška pergalė būtų buvusi jų. Graikai tik vėliau sužinojo, kad karalius buvo užėmęs jų gurguoles su savo armija; iš Tisaferno gi karalius sužinojo, kad graikai nugalėję jo kariuomenės dalis, žygiavusias prieš juos, skubiai vykdė persekiojimą. Sužinojęs jis tuoj surinko savo jėgas ir išrikiavo kautynėms.

Klearchas, pasišaukęs Prokseną, buvusį arčiau jo, tarėsi kas būtų geriau ar siųsti dalinį stovyklai išvaduoti, ar visiems kartu ten žygiuoti. Tuo tarpu paaiškėjo, kad karalius žygiuoja jų kryptimi, kaip jie manė, jiems iš užpakalio. Taip manydami graika apsisuko ir pasiruošė jį sutikti. Tačiau karalius pasirodė ne iš tos pusės. Jis grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo pražygiavęs pro jų kairįjį sparną, pakeliui surinkdamas tuos, kurie kautynių eigoje buvo perėję į graikų pusę ir prisijungdamas Tisaferną su jo vadovaujamais daliniais.

Pirmojo puolimo metu Tisaferas nebėgo, bet atakavo graikų peltastus išilgai upės ir pro juos prasiveržė. Tačiau nei vieno iš jų jis neužmušė. Praskleidę savo gretas graikai kirto jo vyrus kardais ir svaidė į juos jietis. Peltastams vadovavo Epistenas iš Amfipolio, parodydamas didelį sugebėjimą. Tisafernas patyręs, kad jam nepavyko, nė nebandęs apsigręžti antrai atakai, vyko tiesiai į graikų stovyklą, kur susitiko karalių. Sujungę jėgas jie pasuko atgal kautynių tvarkoje.

Jie atsidūrė priešais kairįjį sparną graikų, kurie pradėjo nugąstauti, kad puldami jį iš abiejų pusių, apsupę sukapos į gabalus. Geriausia išeitis, atrodė, prailginti sparną ir nugara atsiremti į upę. Tačiau kol jie aptarinėjo manevrą, karalius staiga pakeitė kryptį, praėjo pro juos ir sustojo perrikiuodamas savo dalis lini-

Skulptūrinis bareljefas iš Persepolio: Darius priima pasiuntinius.

jon lygiai toje pat vietoje, iš kurios prasidėjo mūšis.

Graikai pamatę juos priešais save kautynių rikiuotėje bežygiuojančius, vėl sugiedojo pajaną ir su dar didesniu užsidegimu, kaip pirma, puolė pirmyn. Vietiniai ir šį kartą neišlaikė atakos; iš tikrųjų, jie pradėjo bėgti, kai graikai buvo dar toliau kaip pirmą kartą. Graikai, juos persekiodami, pasiekė kaimą ir ten sustojo, nes virš kaimo kilo kalva, ant kurios karaliaus žmonės atsisuko, pasiryžę kautis. Nors pėstininkai dar vis tebebėgo, bet kalvą užėmė kavalerija ir per ją nebuvo galima matyti, kas vyko už jos. Kai kurie sakė, jog jie mato ten karaliaus ženklą, auksinį erelį su išskėstais sparnais iškeltą ant jieties.

Kai graikai pradėjo artintis prie šios pozicijos, kavalerija pradėjo ne iš karto, bet atskirais daliniais ir įvairiomis kryptimis palikti kalvą, kol ji liko tuščia. Į kalvą Klearchas nežygiavo, savo armiją sustabdė jos papėdėje, o į viršukalnę pasiuntė Lykiju Syrakuzietį su dar vienu vyru, kad pasižiūrėtų į antrą jos pusę ir praneštų jam, kas ten vyksta. Lykijus užjojo į kalvą, apsižvalgė ir pranešė, kad priešas visur traukiasi.

Tuo pat metu, kai šitie įvykiai dėjosi, pradėjo leistis saulė. Graikai sustojo poilsio ir sudėjo ginklus. Jie jau pradėjo stebėtis, kodėl nepasirodo Kyras, kodėl neatsiunčia jokio ryšininko. Nežinodami, kad Kyras buvo jau nebegyvas, jie manė, kad jis yra toli persekiodamas priešą, arba yra išjojęs priekin užimti kokią poziciją. Pasitarę ar pasilikti ten, kur sustojo ir atsigabenti gurguoles ar grįžti atgal į stovyklą, nutarė grįžti. Palapines jie pasiekė vakarienės metu ir tuo diena pasibaigė. Stovykloje jie rado beveik visą mantą, maistą ir gėrimus imtinai, išplėštą. Sakoma, ten buvę virš 400 vežimų pilnų miežių ir vyno. Juos buvo parūpinęs Kyras, kad turėtų ką duoti graikams, jei staiga labai pritrūktų kariuomenei maisto. Kadangi tuos vežimus karaliaus žmonės išplėšė, todėl daugumas graikų negavo vakarienės. Jie nebuvo valgę nė pietų, nes karalius pasirodė pirma, kaip kariuomenė galėjo sustoti pietums. Ir taip jie praleido naktį.

II DALIS, GRAIKAI LIEKA ATSKIRTI

1. Karaliaus Pasiuntinys

Auštant susirinko vadai ir stebėjosi, kad Kyras dar vis nepasirodo ir neatsiunčia pasiuntinio, kad praneštų ką jiems veikti. Tokioms sąlygoms esant, jie nusprendė susikrauti savo mantą ir kautynių parengtyje žygiuoti pirmyn, kol susijungs su Kyru. Tačiau, vos tik saulei patekėjus ir jiems besiruošiant žygiuoti, atvyko Teutranijos valdytojas Proklas, spartiečio Damarato (Damaratas, Spartos karalius 491 m. pr. Kr. nuverstas nuo sosto pabėgo pas karalių Darių ir apsigyveno pietų vakarų Mysijoje) ainis kartu su Tamos sūnumi Glous atnešdami žinias, kad Kyras žuvo, o Ariejus pabėgo ir su vietinių dalinių likučiais sustojo paskutinio postovio vietoje, iš kur prieš dieną buvo pradėtas žygis.

Vadai ir kiti graikai apie tai sužinoję labai nusiminė. Tada Klearchas tarė: “Norėčiau, kad Kyras būtų gyvas. Tačiau, kai jis yra miręs, jūs turite pranešti Ariejui, kad mes nugalėjome karalių ir, kaip matote, mums nėra pasipriešinimo. Jei nebūtumėt atvykę, mes jau būtume vėl žygiavę prieš jį. Mūsų žodis Ariejui: jei jis atvyks pas mus, mes jį pasodinsim į karaliaus sostą. Tie, kurie laimi mūšius turi teisės į augščiausią valdžią.”

Tais žodžiais pasiuntinius jis grąžino atgal ir su jais nusiuntė Chirisofą Spartietį ir Menoną Tesalietį. Menonas pats norėjo vykti, nes jis buvo Ariejaus draugas ir jau patyręs jo vaišingumą.

Jie išvyko, o Klearchas pasiliko. Armija pasirūpino maistu, skersdama gurguolės jaučius ir asilus. Kuro jie susirado kiek paėję į kautynių vietą, ten prisirinkdami didelius kiekius strėlių, kurias perbėgėliai iš karaliaus kariuomenės, graikų priversti, buvo išbarstę žemėje, ten pat buvo ir egiptiečių medinių skydų, daugybė pamestų lengvųjų skydų ir vežikų paliktų kovos vežimų. Visą šitą medžiagą kaip kurą jie vartojo mėsai virti ir taip tą dieną jie pasigamino sau valgį.

Jau buvo gerokai įdienoję, kai atvyko karaliaus ir Tisafeno šaukliai. Visi jie buvo vietiniai, išskyrus vieną graiką vardu Falinas, tarnaujantį Tisafernui, kuris apie jį buvo labai geros nuomonės, kaip apie pėstininkų mokymo ir taktikos žinovą. Atjoję pasiuntiniai paprašė leisti kalbėti su graikų vadu. Jie pranešė, kad karalius laimėjo mūšį ir nužudė Kyrą ir dabar įsako graikams atiduoti ginklus, vykti pas jį ir mėginti, jei tik tas dar bus įmanoma, atgauti jo karališkąją malonę.

(Bus daugiau)