MŪSŲ TAUTOS MOTINA

V. BŪTAUTAS

Tauta gyvena savo žemiškosios motinos aukoje — tai yra tiesa, kurią išpažįstame minėdami tradicinę motinos dieną ir nulenkiame galvas prieš tą mūsų asmeniško buvimo ir tautos gyvybės šventėją, tą mūsų geriausią draugę ir globotoją. Pažvelgę į savo motiną, mes matome per gyvenimo miglas išplaukiančią šviesą moters pavidale, reiškiančią legendarinę šventosios ugnies — gyvybės paslapties — kantrią saugotoją, vaidilutę, lietuvę moterį. Ji — maža mergaitė su lėle, jaunutė paauglė su knyga ar klevo grėbleliu, daili nuotaka su baltu nuometu ir kūdikiu ant rankų, rūpestinga auklėtoja, giesmininkė ir laidotoja — tai mūsų močiutė sengalvėlė. Negailėjo tauta per amžius jai savo širdies, savo gražiausio žodelio damoje ar pasakoje už niekeno nepralenktą jos aukos grožį, o ir religija jos simboliką panaudojo Dievo Motinos kultui įprasminti. Iš tikrųjų, pirmiau gimė ir pagarbos užsitarnavo žemiškoji, kančios nuskaidrintoji, pareigos pašvęstoji Motina, tik vėliau ji nuėjo į Dangų, — tai tikroji dievų motinos paslaptis.

Motina, kaip lietuvė moteris, yra susilaukusi daug ir iš svetimųjų sau komplimentų: antai, Sudermann’as savo novelėje rašė, — lietuvė, jei yra graži, ji visuomet gražesnė už gražią vokietę — reiškia, lietuvė, kol ji tebėra savo tautiškume, ji yra kažkaip subtiliai daili, nepaprasta, žavinga. Ar ji pati tai žino, sunku pasakyti, tiktai aišku, kad ji nemoka girtis, išskyrus tris atvejus: jos darbą, jos šeimą, jos namus — tėviškę. Ji nepasigirs net savo grožiu ar savo drabužiu, — tai kas čia tokio, yra gražesnių, galima dailiau išausti numegzti — pasakys. Gal tas jos tylus kuklumas ir daro ją išskiriamą iš būrio kitų moterų, daro patrauklią, sudominančią.

O pasigirti ji, lietuvė, tikrai turėtų kuo, jei to norėtų. Kasgi, jei ne ji anuose gūdžiuose amžiuose nešė visą tautos kančią ant gležnų pečių, kada priešų blokados ir žūtbūtinės šimtmečių kovos metu liepsnojo visa Lietuva, vyrai, broleliai, bernužėliai žuvo kaip žolės po dalgiu arba žaizdoti grįžo, jos globon pasiduodami. Ir tada lietuvė moteris suspėjo paaugti, sunkius ūkio darbus atlikti, gražius audeklus ir nėrinius gaminti, rasdama laiko net pasidabinti, gražių dainų, pasakų sudėjusi savo mažiukams pateikti, savo kaimynių kūdikius primti, mirusius palaidoti, našlaičius priglausti ir nuraminti. Toji lietuvė — mūsų žemiškoji motina — nesinaudodama jokiomis dangiškomis privilegijomis, nesidangstydama dirbtina dorove ar skaistybe, kantriai ir išdidžiai priėmė Dievo jai duotą pareigą ir ją sąžiningiausiai, be priekaišto, įvykdė žmogišku būdu žmogiškame gyvenimo kelyje, tikėdama, kad už tai po mirties bus drauge su savo giminėmis dausose ir saugos iš tenai žemėje pasilikusius artimuosius. Taip ji, ne per šimtmečius, o per tūkstantmečius, išsaugojo tautos gyvybę ir sielą, dar kvepiančią gintaro sakų paslaptimi, — išsaugojo Dievo meilę ir tautos garbę. Ji sugebėjo savo veržliu gyvybingumu išlikti ir išlaikyti tai, ko kitos motinos — kitų tautų — nesugebėjo ir pasidavė laiko dantims. Ji išliko sava, sau žmogus per savo tautą — gintarinio pajūrio vaidilutė, mokytoja, mylėtoja, draugė iš visos širdies. Lietuvė naudojosi plačiomis teisėmis savo šeimoje ir ūkyje ir žinojo savo vietą, nenorėdama to, kas jos prigimčiai svetima. Ji mokėjo neatiduoti savo vyro svetimoms, o jei pačiai buvo lemta už svetimo ištekėti, tai įstatymu buvo apsaugota jos teisė savo vaikus užrašyti lietuviais ir lietuviškai išauklėti, kad neištrūktų iš jos tautinės įtakos. Todėl ir tapo lietuvė motina pagrindiniu simboliu savo tautos dvasioje — nuo gelsvų linelių rovėjos, lig ištekėjimo “į svetimą šalelę”, nuo pirmojo kūdikio krikštynų, lig mamytės su vaikeliu ir elementorių prie ratelio — visa tai, kuo ji, nebūdama kukli galėtų pelnytai didžiuotis.

Šalia tos pelnytos pagarbos, lietuvė kartais susilaukia ir pataikavimo, bet jau iš svetimtaučių, ar svetimo auklėjimo lietuvių vyrų. Tikri lietuviai savo moterims nepataikauja, ypač, kol jos tebėra mergaitės — elgiamasi draugiškai ir paprastai. Lietuvaitė, nors pataikavimą priima, bet perdaug nepasitiki — jai rodosi, kad pataikūnas pro savo elgesį kažką pikto galvoja. Tačiau, kada mergaitė tampa žmona ir motina, ji pajunta savo aplinkumoje daugiau jai skiriamo dėmesio, kažkokios nemeluotos pagarbos — kiekvienas, nors svetimas ar nedoras, stengiasi jai rasti patį gražiausią žodį, siūlo galimą pagalbą. Tokia jau per amžius susidariusi tautos moralė, jos dvasioje žibanti šviesiau už auksą ir brangius papuošalus — meilė ir pagarba motinai išimtinai, nes moteris tik tada pasiekia savo asmens pilnavertiškumo. Minėdami tautos motiną ir jos vargus — vargelius, mes sustojame prieš jos meile šviečiantį veidą ir tikime, kad tol, kol lietuvė motina bus lietuvė, mūsų tauta nematys mirties. Tačiau vargas tautai, jei jos motina suabejos savo didingoje pareigoje ir sustos norėti to, kas jai lig šiol buvo paties Dievo skirta: turėti dukterų ir išsiauklėti sūnus, mokančius įvertinti savo motinos ir sesės tautietės auką didesnei mūsų tautos garbei ir pergalei. Todėl prašome iš širdies — lietuve, pasilik savo vietoje ir budėk tautos gyvybės sargyboje, nes be tavęs ji mirs, o per tave prisikels. Tavo vardas lai būnie šviesus per amžius!